Skip to main content

Full text of "Tauta ir žodis. Kn. 4 (1926)"

See other formats 


TAUTA ir ZODIS 
Pamanitarinių Mokslų Eakolielo Išes 


IV knygos 


Red. prof. V. Krėvė Mickevičius. 


EPE LITUANA 
gumgiikus Ardinis Philologorum Universitatis Liltanae edit 


Liber IV 


„DOOOOO000000000000000D0000000000000000000000 0000 DOOOO0000000000000000000000000700000000000000000000000900090015 


TURINYS. 


Į Mokslo straipsniai. 


I) Doc. Th. Brazys. Die Singweisen der litauischen Dainos, pusl. 3— 50. 


2 Mpob. I. HanmsacKuH. K 3THyMOnOruM GanTuKckO - cnaBAKCKHX 
Ha3BanaH „Žy0pa“, pusl 51 — 562) Eme pa3 O 
NPOKCXOXEHHAM Ha38aHws peku JĮBKubI, pusl. 56 — 57. 

3) Prof. Ernst Fraenmkel. 1) Untersuchungen zur litauischen Dialektologie, 
pusl. 57 — 66: 2) Syntax der litauischen Kasus, pus/. 122—186. 

4) Prof. N. van WijkKk. Zu den slavischen und baltischen Prateritalstim- 
men auf -a-, -€-, pusl. 67 — 84. 

“ Prof. F. Specht. Zur Bedeutung des Nasalvokals bei Daukša, 


pusl. 85 — OO. 

“) Doc. A. Senn. Aus litauischen Mundarten: I) Die Žemaičių dzūkai, 
pusl. 100 — 107, W)Die Mūša- Mundarten, pusl. 232 — 239. 

7) Prof. V. Krėvė — Mickevičius. Indoeuropiečių protėvynė (pabaiga), 
pusl. 108 — I25. , 

8) Doc. B. Sruoga. Lietuvių dainų poetinės priemonės (pabaiga), 
pusl. 187 — 231. 


9) Prof. A. Dambrauskas. D-ras Vincas Pietaris, pus/. 241 — 282. 

10) Prof. M. Biržiška. Jokūbas Daukša, pus/. 283 — 300. | 

1) Proi. Vacl. Biržiška. Dvi lietuvių literatūros XVII-XVIII am- 
žiaus problemos, pusl. 301 — 313. 

12) Doc. P. Galaunė. Ex-librisas Lietuvoje (XVI-XX amž.), pus. 
607 — 650. 


I Archyvalia (Iš archyvų). 


1) Pro. V. Biržiška. Lietuvių spaudos uždraudimo istorijai, 
pusl. 314 — 315; Martyno Jankaus knygų prekybos užrašai, 
pusl. 316 — 369; Martyno Jankaus laiškų archyvas, 
pusl. 370 — 425. 

2) Prof. J, Gerullis. Nauji XVI amžiaus dokumentai apie reforma- 
ciją prūsų Lietuvoje, pus!. 426—432. 


3) Proi. A. Janulaitis. M. Akelaičio laiškai, pus/. 433 — 443. 


R Tautosaka. : 


1) Prof. V. Krėvė — Mickevičius. I) Apie karalių Žvaigždikį padavi- 
mai, pusl.) 1444 — 449, ||) Padavimai apie bites, pus. 


450 — 460; UI) Burtai ir prietarai, Marcinkonių, Ratny- 
čios, Merkinės, Perlojos ir Niedzingės parap. rinkti, pus/. 
487 — 503; WV) Kerai (užkalbėjimai), pusl. 504 — 508. 


2) M. Griegė Jurgelevičius. Byte byte, dobulbyte (vaikų žaidimas), 
pusl. 461 — 462. 


4) J. Miškinis. Trys šimtai dzūkų burtų ir prietarų, pusl. 463 — 475. 


5) J. Elisonas. Keletas folkloro dalykų apie mūsų krašto varles, 
pusl. 476 — 485 


6) St. Didžiulis. Senųjų kalbos (patarlės), pusl. 509 — 517 
7) A. Vireliūnas. Kupiškėnų dainos (285 — 399 d.), pusl. 518— 563. 
8) J. Žiurlys. Kupiškėnų dainos (1 — 11 d.), pusl. 564 -- 572. 


9) A. Koncė. Panevėžio ir Paystrės paraf. dainos (1 -- 50 d.), 
pusl. 573 — 606. 


1V Bibliografija ir kritika. 


1) Doc. A. Senn. Zur Frage der litauischen Orthographie, pusl. 
651—653; Bemerkungen zu einem Wėrterbuch der litauischen 
Schriftsprache, pusl. 654—666; Ed. Hermann, Litauisch 
sekti und sekinti (Archiv fūr slavische Philologie, XXXIX, 
219), pusl. 667—668; Ed. Hermann, Litauisch „pekus“ 
(Arch, fūr slav. philol. XL. 161), pusl. 668—669; Ed. Her- 
mann, „Die Sprachwissenschaft in der Schule“. Vanden- 
hoeck 6 Ruprecht, Goėttingen 1923, pusl 669 — 670. 
Ed. Hermann, „Friedrich Bechtel“ in Geschaftl. Mitt. der 
Gott. W. G.S. 1— 10, pusl. 670. G. Kurz, „Vreneli ab em 
Giuggisberg“ in Litauen und Lettland, pusl. 671—673. 
M. Račkauskas „Platono dialogas Kritonis“, pusl. 673 —674. 


2) Prof. G. Gerullis“ Voclovas Biržiška. Lietuvių bibliografija. 
1-ji dalis, XVI-XVIII amž. Švietimo min. leidinys, Kau- 
nas, 1924 m., pusl. 675—678. T 


3) Prof. J. Jablonskis. Wėrterbuch der litauischen Schriftsprache. 
Bearbeitet von Dr. M Niederman, Dr. A. Senn, Dr. Fr. Bren- 
der, 1 Lieferung, — pusl. 678— 684. 


A. A. 
KAZIUI BŪGAI 


PROF K.BUGA. 


Doc. Theodor Brazys. 


Die Singweisen der litauischen Dainos. ' 


Die Anreguug, der Oefientlichkeit eine Abhandlung ūber Melodien 
der "tauischen Volkslieder (Dainos) darzubieten, kommt von den Deut- 
se |. Die Vertreter der deutschen Wissenschaft haben schon lingst 
ihre Aufr:erksamkeit auf die Sprache und insbesondere auf die Volks- 
“4 d.r Litauer gerichtet. Da die Litauer aber bis zu dem Weltkriege 
eine chinesische Mauer von dem Westen trennte, darf man wohl von 
Aen Gebildeten Europas noch immer sagen, was vor zweieinhalb 
Jahrzehnten Louis Nast von den Deutschen meinte: „Wohl wenige nur 
drauBen im Reiche wissen etwas Genaueres von den Litauern und ihren 
Liedern, den „Dainos“. Und doch gehėren diese zu den blūte- und 


diūftereichsten Blumen im Wundergarten der Volkspoesie, und įene sind + 


vielleicht das gesanglustigste und liederreichste Volk der Erde“) Und 
an anderer Stelle sagt derselbe: „So bildet denn die litauische Dainos- 
poesie mit ihrer unendlichen Innigkeit eine Welt fūr sich, sie steht vollig 
allein da, und gerade fir uns Deutsche ist sie leider noch immer eine 
vollig neue Welt. In noch viel h6ėherem MaBe sind das die Melodien der 
Dainos. Die sind in Deutschland und selbst in der allernichsten Nžhe 
von Litauen so wenig bekannt, daB man sich eigentlich dariiber 
wundern mub“. 


Eine Ermunterung zur Verėfientlichung dieser Abhandlung gibt 
auch Richard Lėbell in seiner Oppenheimer Schulprogrammschrift 
„Ueber litauische Volkspoesie“ mit den Worten: „Mėge us bald eine 
Auswahl der „Dainos“, Text und mėglichst vollkommene Uebersetzung, 
mit Berūcksichtigung der charakteristischen Reime, gegzebe1 werden, 
welche das Schėnste und Eigenartigste, mit feinstem  Verstindnis 
gesichtet, als eisernen Bestand der Weltliteratur brichte; mit ihrer Harie 
ist die litauische Poesie cin herzinnig schėner Ton.“ SchlieBlich veran- 
lašt die Litauer, vor der Gebildetenwelt mit ihrem  Volksschatze 
hervorzutreten, kein Geringerer als Goethe, der sein «roltes Gefallen 
an der litauischen Volkspocsie in der sehr warm gehaltenen Besprechung 
der Sammlung litauischer Volkslieder von Rhesa (1825) bekuudet hat 
und ja auch cine „Daina', das Lied eines armen, einfiltigen Mždehens, 
fir wert befand, in sein Singspiel „Die Fischerin“ aufgenommen zu 
werden. Es dirfte doch auch ein Beitrag zur allgemeinen und zu der litaui- 
schen Kulturgeschichte insbesondere sein, wenn wir das Kunstschaffen 
der Litauer, in deren Sprache die vereleichendę Sprachforschung einen 
uralten Laut- und Wortbestand. zum Teil Alter als das Homerische 


1) Nast, Die Volkslieder der Litaner inhaltlich und musikalisch. Wiss. Beilagė zum Be- 
richt des Kgl. Gymn. zu Tilsit. Tilsit, O. Mauderodė 1893. 


Los S 


Griechisch, findet und ihin dem Sanskrit an die Seite stellt, ndher betrach- 
ten. Obwohl die Sprache und die Dainos der Litauer ein Gegenstand 
der Forschung vieler einheimischer und auswartiger Gelehrter waren 
(von den Deutschen seien hier die Professoren Bezzenberger, Kurschat, 
Nesselmann, P. v. Bėhlen, Schleicher und der Sprachforscher Sauerwein - 
erwžhnt), so bietet doch die litauische Volkspoesie noch immer ein weites 
Gebiet fiir wissenschaftliche Forschungen, die namentlich in musikalischer 
Hinsicht dėr Kunstgeschichsforschung viel Neues zu bieten vermėgen. 
Vorliegende Abhandlung will lediglich die Singweisen der litaui- 
schen Volkslieder betrachten und den sprachlichen Inhalt nur als 
Hilismittei zu Erėrterungen benutzen. Die Ausfihrungen sind auf eine 
Sammlung von Volksliedern aus verschiedenen Gegenden Litauens, die 
der Verfasser im vierstimmigen Satze zu verėffentlichen beabsichtigt, 
gestūtzt. Da dieses Feld bisher ziemlich brach lag, so ist die Aufgabe, 
es zu bearbeiten, schwieriger, als es auf den ersten Blick scheinen mėchte. 
„ Unu ie mehr man sich in die Votkskunst hineinversenkt, desto melr findet 
man, wie viel hier noch zu tun ist. Abschliešende Ergebnisse in allen 
Frangen kann und will auch diese Arbeit nicht bieten; ihr Ziel ist erreicht, 
wenn einige Fragen gelėst, andere neu beleuchtet und manchc verkchrten 
Anschauungen richtiggestellt sind. Gelingt es, alles Unzutrefiende. was 
nichts weniger als freundlich gesinntę Nachbarn des litauischen Volkes 
ūber seine Sangeskunst in der deutschen Oefientlichkeit verbreitet haben, 
zu widerlegen und zur Bildung eines unparteiischen Urteils ein Scherflein 
beizutragen, so ist das dem Veriasser der beste Lohn fūr diese Arbait. 


* 


Vergeblich werden wir nach einęm Verfasser der litauischen Volks- 
lieder suchen. In dieser Hinsicht sagt Otto Bėckel in seiner „Psychologie 
der Volksdichtung“: „Im Volksliede tritt eine festumrissenę Dichterper- 
sonlichkeit niemals hervor: Das Lied ist alles, sein Schopier nichts. 
Man kennt die meisten Veriasser dieser Lieder nicht; das singende Volk 
nimmt auch gar keinen Anteil an ihnen, ihm genigt es, dab die Lieder 
da sind.“ Man frage die litauischen Sdnger und Sangerinnen nach den 
Dichtern der von ihnen gesungenen Volkslieder, und man wird gewiB 
die Antwort der bretonischen Singer erhalten: „Wir haben' die Lieder 
von den alten Leuten gelernt: wer sie gedichtet hat, das weiB nur Gott.“ 
(Bėckel.) Das litauische Volkslied ist von Nesselmann (Litauische Volks- 
lieder, Berlin 1853) kurz und zutreffend bezeichnet worden: „Die Dainos 
sind ein wesentlicher Bestandteil der litauischen Nationalliteratur, jener 
ungeschriebenen, traditionellen Literatur, die sich als ein geistiges 
Vermachtnis vom Vater auf den. Sohn, von der Mutter auf die Tochter 
fortpilanzt und von diesen vermehrt, der folgenden Generation ūberliefert 
wird. Es sind Gesange, die das Volk selbst gedichtet hat, selbst singt 
und nicht vergilt, und wie einst Griechenland seine Ilias, so pflanzt 
Litauen seine Dainos von Geschlecht zu Geschlecht in treuer Ueberlie- 
ferung fort, ohne daB es je das Bedūrinis gefūhlt hitte, dieselben aufzu- 
zeichnen. Diese Lieder leben in sehr groBcr Anzahl im Volke, schliešen 
sich allen Lebensverhiltnissen des Volkes an und finden daher auch bei 


142 


stt ihre Anwendung; und wenn der Spruch wahr ist: „Wo man singt, 
di lab dich ruhix nieder, bėsc Menschen haben keinę Lieder“, dann kann 
«in Litauen nur gute Menschen geben; denn der Litauer begleitet alles, 
was er tut, mit Gesang“. Der litauische Dichter hat seine Lieder, „die 
serste Beelenbliūte eines Volkes“, wie Rhesa sich ausdriickt, zu jedem 
Eriunisšę des Volkslebens geschaffen. Die Litauer sind von Natut zum 
Šugen Keneizt und also rechte „musici naturales“, welche Zuneigung 
nm Šingen mit auf die Welt bringen. Der litauische Bauer singt bei 
< Feldarbeit, der Midchen Stimme erschallt in den Spinnstuben, keihe 
sosellize Žusammenkunit, keine Hochzeit wird gefeiert ohne Gesang, 
kurz. der Litauer singt ūberall, wo irgend Gelegenheit dazu ist. Die 
zmzeheurėe  Zahl der litauischen Volkslieder betrachtend, sagt Nast: 
Wenn man bedenkt, daB trotz allėm, was ir neuerer Zeit durch fleiBige 
Forscher und Sammler geschehen ist, des Findens noch kein Ende 
„bzusehen ist, und dab alle diese Lieder im Volke eben als Lieder mit 
ihren Melodien lebendig sind und taglich gesungen, nicht etwa als Ge-' 
čichit zelesen werden, so wird man staunėn mūssen ūber die dichterische 
ul musikalische Schopierkraft des litauischen Volksxeistes“. Der Ver- 
tsser hat einzig in der Umgegend von Kietaviškės (Kreis Trakai) 400 
Volksliedėrmelodien gesammelt, deren nur eine Singerinh Magdalena 
Karanauskaitė, aus dem Dorfe Piktakiemis, 232 auswendig vorgetragan 
kat. In etwas weiterem Kreise: in der Umgegend von Varėna, Daugai, 
Alovė und Merkinė (Kreis Alytus) wurden von demselben c. 1000 Dainos- 
melodien aufgeschrieben, deren Ieva Krukoniūtė (c. 50 Jahre alt), aus 
Jum Dorfe Druskeninkai, allein 400 aus dem Gedachtnisse diktiert hat. 
Mazerinnen, die <. 100 und noch mehr Dainosmelodien und deren Text 
suswendig wissen, sind nicht selten. Das litauische Volk hat zu įeder 
Zeit seines Bestehens gedichtet. Rhesa hšlt es in seinem Buch „Dainos 
ter litauische Volkslieder“ fūr zweifellos, daB die Lieder, die mytholo- 
žische Bexebenheiten zum Gegenstand haben, aus dem dltesten Heiden- 
tum kerrūhren. Die lettischen und litauischen Volkslieder vergleichend, 
ax mythologische Element beider beriicksichtigend und auf die Behaup- 
ti;g Bielensteins (vergl. dessen Tausend lettische Ritsel, S. 14) sich 
ažtzend. stellt J. Lautenbach dic Hypothese auf, daB die Altesten litaui- 
šchen und lettischen Volkslieder ungefihr aus Zeit Homėrs stammen 


'Abrisse aus der Geschichte des litauisch-lettischen Volksschaffens. 
Dirpat 1896). 


Aui die Frage, wer die Melodien der litauischen Volkslieder verfaūt 
Rahe, xibt es eine bestimmte Antwort: Der Dichter selber. Alle Dichtunyx 
st ursprūnylich mit Gesang verbunden; der Gesang aber verdankt seine 
Eatstehunę nach Bėockel der seelischen Erregung, dem Ueberschwan:r 
“x Geiūhls. Ein Volkslied ist ein Lied, das nur zum Gesangę bestimmt 
"nd im Gesange entstanden ist; die unzertrennlichę Zusammengehorixkeit 
va Mort und Weise kennzeichnet erst ein Lied als Volkslied. „Der 
Diehter des Textes war zugleich auch Komponist, welcher den Inhalt 
siner Lieder zum Verstūndnis bringen wollte“, — behauptet A. W. 
Ambros in seiner „Geschichte der Musik“ von der griechischen Musik, 
und dasselbe gilt von den Dainos: auch sie sind von den Verfassern 


Bs 


singend erfunden worden. Ebensowenig wie von dem Dichter und Ver- 
fasser der Volksmelodien IdBt sich tūber die Zeit ihres Ursprunges etwas 
Bestimmtes sagen, da nicht nur bei dem litauischen, sondern auch bei 
den anderen Vėlkern in vorchristlicher Zeit eine feststeliende Notenschrift 
fehlte. In dieser Hinsicht meint ganz zutrefiend Nikel in seiner „GC- 
schichte der katholischen Kirchenmusik': „Reste uralten  Gesanges 
mėgen sich in den Melodien der verschiedenen Volker bis Zum heutigeni 
Tage erhalten haben; niemand wird aber mit absoluter Sicherheit auge- 
ben kėnnen, wo die Spuren beginnen, die uns zu ciner nūkeren Kenntnis 
der Kunstūbung der Alten hinleiten konnen.  Ucber die Anfingė der 
Musik wissen wir so gut wie nichts“. So ist die Zeit wo das Htauische 
Volkslied in der Wiege eines Naturvolkės zelegen, unbestimmt; dizegen 
l48t sich nicht ohne Grund vermuten, dab die Periode, in der es sich 
auf die Stuie einer geregelten und blūhenden Volkskunst empor4e- 
schwungen, Zu den vorchristlichen Zeiten gehort, ja in die graucn Taxe der 
indogermanischen Vėlkereinheit fallt. „Es ist merkwūrdig," meint Nast, 
„mit welcher Zihigkeit das litauische Volk den eizentūmlichen Charakter 
seiner teilweise uralten Melodien bewahrt hatt  Manche melodische 
Phrase, manche Kadenz mag mit demselber Tounfall, mit dem sie licute 
an unser Ohr schlžigt, schon in der Urheimat der Indogermanėen geklun- 
gen haben.“ Diese Eigentiimlichkeiten hat schon Chr. Bartsch bemerkt. 
wenn er in seinen „Melodien litauischer Volkslieder“ saxt: „Beachtet 
man z. B. das seltenę Vorkommen eines Auftaktes, die Neigung zu allerlei 
subjektiven Ritardandos, zu Taktunterbrechungen und Taktinderungen: 
beachtet man das aufiallend hždufige Hervortreten der „griechischen' oder 
„alten Kirchentonarten“ und das haufige Fehlen einer entscheidenden 
Schluškadenz, an deren Stelle dann wiederum nur ein Ritardando 'ritt — 
so wird man zugeben, daB hier eine Form der musikalischen Darstellunę 
vorliegt, welche dem kultivierten Europier der Gegenwart schon reclit 
fremd ist“ Das Befremdende išt es namlich, was die altertūmliche 
Herkunit der litauischen Volkslieder beweist und ihren Arnspruch aut 
eine eigenartige Kunst berechtigt erscheinen laBt. Um diesės įestzu- 
stellen, sind wir bei dem Fehlen jeglicher Notenfixierung und anderer 
theoretischer Ueberlieferungen genėtigt, die Musik des griechischen 
Altertums heranzuziehen, um mit ihrer Melodienart dice Tonalitit und den 
Rhythmus sowie auch die anderen Eigentūmlichkeiten des litauischen 
Volksliedes zu vergleichen. Hierbei werden wir die in Hinsicht der Me- 
lodie und des Textes altertimlichen und echtlitauischen Volkslieder 
.zunachst ins Auge zu fassen haben; die neueren derselben lassen sicl 
einigermaBen mit dem modernen Tonsystem vereinbaren, und manchc 
von ihnen scheinen im strengen SŠinne nicht echt litauisch zu sein, da 
natūrlich die Litauer in neuerer Zeit „hin und wieder auch Melodien 
der Nachbarvėlker, wenn sie ihrer Eigenart zusagten, aufnelbimen und 
nach ihrer Weise ummodeln“ konnten, — obwohl diese Antehnunien 
nicht zahlreich sind, denn: „der unerschėopifliche Junsbrunnen des litaui- 
schen Volksliedes hatte eine Anleihe bei fremden Vėlkėrn nicht nėotių“ 


(Nast a. a, O.) 


am 


Allgemein werden die Melodien der litauischen Volkslieder im 
Sinne der heutigen Dur und Molltonarten autgefasst werden, hėchstens 
wird eine gewisse Aehnlichkeit mit den antiken Tonarten zugegeben. 
Doch muss man in dieser Hinsicht, die neueren litauischen Volkslieder- 
melodien ausgenommen, eine gegensūtzliche Meiiung annehmnen. 


Die Bildung der litauischen Volksliedermelodien beruht auf den 
diatonischen Tonleitern des griechischen Tonsystems. Als Grundlage 
iūr unsere Beweisiūhrung nehmen wir die heutzutage allzemein bekann- 
ten Oktavgattungen der Kirchentonarten, denen die des griechischen 
Tonsystems gleichartig sind.') 


Der Unterschied zwischen den griechischen und den heutigen To- 
narten beteht wesentlich in der Lage der Halbtėne. Das neuere Ton- 
svstem besitzt zwei Haupttonarten: Dur und Moll. Mag man die C-dur 
oder eine beliebige andere Tonart nehmen, die Lage der Halbtėne befin- 
det sich unverūndert auf der 3—4 und 7—8 Stufe. Dasselbe ist der 
Fall bei den heutigen Molltonarten. Dagegen herrscht bei den Oktav- 
zattungen der Kirchentonarten (Oktoechos) eine Mannigialtigkeit in der 
Lage der Halbtėne, die wir aus der folgenden Tabelle, in der die Halb- 
ione fettgedruckt sind, ersehen konnen. 


Echos | Modus Octav 
Prot | authenticus Primus | Dorius D,e, f, g, a, h, C, d. 
195A5 plagalis Secundus į Hypodorius |A, h, c, d, e,f, g, a. 

+ authenticus Tertius Phrygius E, f, g, a, h, €, d, e. 
Deuterus . : 

| p! :galis Guartus | Hypophrygius| H, c, d, e, f, g, a, h. 
Trit authenticus Ouintus Lydius F, g, a, h, c, d, e, f. 
B plagalis Sextus Hypolydius |C, d, e, f. g, a, h, c. 

f authenticus Septimus | Mixolydius G, a, h, C, d, e, f, g. 
Tetrardus | : ' 2 

| plagalis Octavus | Hypomixo- 

lydius | D, e, f, g, a, h, c, d. 


*) Freilich ist die Benennung, die auf einem eingewurzeltem gelehrten Irrtum 
des Mittelalters beruht, verschieden; z. B. dasjenige, was heute „dorisch* heiBt, wurde 
im Altertum „phrygisch' genannt und umgekehrt. Zur Verwendung der neueren anstatt 
čer antiken Benennungen bewogen uns folgende Grūnde Peter Wagners (Elemente des 
gregor. Giesanges, S 97. Bem.): „Den Versuchen, die urspringliche  Tonartenbezeich- 
nung Dorisch fūr E, Phrygisch fūr D usw. der heutigen Theorie und Praxis wieder 
einzuverleiben, kann ich die Berechtigung nicht zuerkennen. GewiB hat sie einer 
irrtūmlichen Auffassung weichen mūssen; aber diese ist zum Gemeingut der musikali- 
schen Menschheit geworden. Seit fast 1000 Jahren beherrscht sie die gesamte musi- 
kalische Literatur ūber Choral und mehrstimmige Kirchenmusik. Ihre Beseitigung 
wūrde sicher eine grenzenlose Verwirrung im Gefolge haben. Der Gewinn standė 
Jazu in keinem Verhaltnis.“ 


sa A us 


Im spiteren Mittelalter kamen noch dazu der Modus Acolius (die 
antike Hypodorische oder Aeolische Oktavgattuns) A, h c, d, e, f, r, a. 
der Modus Hypoaeolius E, f, g, a, h, c, d. e. der Modus Jonicus 
C, d, e, f, g, a, h, c, und der Modus Hypojonicus (i. a, h, <, d. v. E, g). 


Nach dieser kurzen notwendigsten Erliuterins der griechiseli- re 
vorianischen Oktavgattungen schreiten wir zur Untersuchiunę der litauui- 
schen Volksliedermelodien.  Zunžchst nebimen wir eine in der Geszend 
von Adutiškės (Kreis Švenčionys) herkominliche Melodie: 


"e AMM-a- az; - 0 Ž 


Der Umfang (ambitus )dieser Melodie umialit einė Oktave. Tie 
fdngt an von e und endigt mit a. Man mėchte sie als cine  hieutigiu 
A-Moltonart auffassen.  Dagegen spricht aber, dab schon imt vierten 
Takte der Leitton der A-Molltonart gis fehlt. Man konitė das durch 
eine in der neueren Musik ūbliche Abweichung zur Paralleltonart C-Dur 
erkliren. Aber dem widerspricht die ganzliche Unterlassuns des Leit- 
tons gis der heutigen A-Molltonleiter beim Halbschlusse im sechsten und 
beim Ganzschlusse im letzten Takte. Entschieden muš man also diese 
Melodie als eine žolische (antike hypodorische oder dolische) bezeicl1- 
nen. Auf den eigentimtichen  Ouartensprung bėim Halbschlusse im 
sechsten und beim Ganzschlusse im vorletzten Takte sei schon bei dieser 
Gelegenheit aufmerksam gemacht (darūber Niheres weiter unten). Das- 


1) Die Lage der Halbtėne der hypomixolydischen Oktavgattung ist der doriscliun 
gleich: sie unterscheiden sich abcr wesentlich durcb die Dominante, die bei der ersten 
A und bei der anderen C heiBt. Dieselbe Verschiedenhcit der Dominante gilt auch 
bei den aeolischen hypoaeolischen, ionischen und bypojonischen Oktavgattungen, deren 
Halbtonlage dieselbe ist wie bei den hypodorischun, phrygischien, hypolydischen und 
mixolydischen Oktavgattungen. 


sa Os 


selbe vewahren wir, wenn wir die nūchste Melodie, die aus der Gegend 
von Jeznas (Kreis Trakai) staimmt, zur Hand nehmen. 


val-d sm - 72 me - JA. 


Diese Melodie bewegt sich in dem Ouintenumiange des heutigen 
A-Moll. Nur einmal ūberschreitet sie diesen Umifang im dritten Takte 
m der Hėhe und zweimal (im ersten und sechsten Takte) um einen ganzen 
Ton unter der Tonika in der Tiefe. Dieses zweimalige Auftreten der 
nicht erh6hten siebenten Stufe (des Leittons) der heutigen A-Molltonleiter 
Išžt uns mit Sicherhelt darauf schliešen, daf diese Melodie der 
a6olischen (antiken hypodorischen oder Aolischen) Oktavgattung 
anzehort. Ouartensprung, Halb- und Ganzschluss im vierten und letzten 
Takte kommt auch hier vor. : 

Ein Muster der dorischen (antiken phrygischen) Oktavgattun:: 
unter den Volksliedern Litauens bietet uns folgende, aus den siidėstlichen 
Ucbieten von Vilnius stammende Melodie: 


L MA NN UT MN no L -—LA- > 11 --——) 
„MD (| (| TVS > > (1-1 | 
Uli) kM „9 „> “(| ("17 "TTT 
VU" AA L t — 1-2 S — 1 


2 rauda - T K dos — p 'E 


Sie ist um eine Ouinte in der Hėhe transponiert'). Merkwiūrdis ist 
die schėne synkopische Melodiebewegung im sechsten Takte. 


Derselben dorischen (antiken phrygischen) Oktavgattung Bei- 
spiele finden wir in folgenden litauischen Volksliedermelodien aus der 
Gegend von Kietaviškės (Kreis Trakai). Sie sind eine Ouarte hėher 
transponiert. Der Anfang und Schluss dieser Melodien scheint G-Moll 
zu Sein, der Ganzton der 7 u. 8 Stufe weist deutlich, dass wir hier mit 
diatonischen antiken Oktavgattungen zu schaffen haben, und bildet einen 
charakterischen Unterschied zwischen den antiken und modernen 
Tonarten. 


A 8 | 
LŽ - . t s . . 1 
"1 Z- MM- le L Aa- da - 
: !) „Ės kann nicht oft genug darauf hingewiesen werden, daB die Annahme der 
Tonhėle stets als eine willkūrliche zu betrachten ist Denn die Oktaveattungen 
weisen lediglich einen Unterschied in der Lage des Halbtons auf: man kann sie ebenso 


wie unser Dur und Moll nach allen mėglichen Tonhėhen transponieren und hat das 
frūhcr ganz unzweifelhait getan“: Richter, S. 107—108, Anmerkung,. 


5 ls 


1 ba, MAMA La. 


In dem ersten Beispiele finden wir der dorischen Oktavgattung nicht 
seltenen Fall die Erniedrigung der 6 Stufe zwecks Vermeidung der 
unnatūrlichen vergrėsserten Ouarte (Tritonus). 


Eine echte phrygische (antike dorische) Oktavyattung ist vertreten 
in der folgenden in Varėna (Kreis Alytus) vielgesungenen Melodie. 


Ein Beispiel der hypophrygischen Oktavgattuny finden wir in folgender 
Melodie mit einem charakterischen Halb- und Ganzschluss. Sie stammt 
aus der Gegend von Kietaviškės (Kreis Trakai). 


RR—=R— A  — NT rz 


2 


In der Gegend des Nemunasufers (ebenialls Kreis Trakai) wird 
nachstehendes Lied mit Vorliebe gesungen: 


o Lt G-Mad DS 4-0 0 — Aa. 


Es gehėrt zur Aolischen (antiken Kypodorischen oder žolischien) 
Oktavgattung und ist hier um einen ganzen Ton tiefėr transponieri. Die 
Melodie erweist einen breiten Dezimeumiangę und wiederum dice Ot 
vorkommenden eigenartigen Ouartenspringe in viertėn Takte unter der 
Tonika, im drittletzten in derselben. 

Westlich von Vilnius, in der Gemeinde Semeliškės, Iibt sich folzen- 
des wegen seines Anfanges besonders beachtenswerte Lied hėoren:; 


I ao „70 La. 
Das vorherrschende a, das auch den SchluB bildet, und die unversetzte 
siebente Stufe bezeichnen die Melodie entschieden als eine įolischu 
(antike hypodorische oder žolische). Das Merkwūrdigste ist aber dič 


Anfangsnote, die anstatt der ūblichen Oberguinte die kleitė Oberseste 
von der Tonika aufweist. Dieses kommt auch in der gregorianischen 


ms 


hypophrygischen Oktavgattung vor, wo die Melodie nicht selten einen 
halben Ton ūber die Finalnote anfžngt. Auch in den anderen Kirchen- 
tonarten findet sich Achnliches (vgl. P. Wagner a. a. O., S. 129 £.). 

Im nichsten Liede, das um eine Ouinte hėher transponiert ist, ist die 
įonische (antike lydische) Oktavgattung erkennbar. Das Lied 
stammt aus der Gegend von Valkininkai (Kreis Trakai): 


Ko duk — Me - Lo. 


Die mixolydische .(antike hypophrygische oder jonische) 
Oktavgattung wird durch folgende, um einen Ganzton tiefer transponierte, 
anmutige Melodie vertreten: 


"AD +" I 
TS 4 AAS T VS UR GR Vic TA UV ERRA UA ARO TR IA | 
Ru LJ 071729 L 0 0 „O 


Kai gst ———27"2 


As 


Die Taktverdnderung, die in dieser aus der sidwestlichen Gegend von 
Vilnius stammenden Melodie erscheint, sei hier nur angeinerkt; šie wird 
weiter unten erortert werden. 


Ein Muster der hypomixolydischen' Oktavgattunx zibt uns folzende 
Melodien aus der Gegend von Kietaviškės (Kreis Trakai), ein Ganzton 
tiefer transponiert: 


a Žž 


Es sei noch eire cchte dorische (antike phrygische) Melodie. aus 
der. Gegend von Rudziškės (Kreis Trakai), angefūhrt: 


"į a0-/e les p Adri-deo — Z05. 


oder dasselbe varierte Volkslied aus der Gegend von Merkinė (Kreis 
Alytus): 


Zuletzt nehmen wir eine interessante hypodorische Melodie, ebenso aus 
der Gegend von Merkinė, um eine Ouinte hėher transponiert: 


Na o A o LM. 


Die Tausende von den im Volksmunde fortlebenden litauischen 
Volksliedern geben den Beweis dafir, daB ihre Melodien zu einem mit 
dem antiken griechischen einstimmenden Tonsystem gehėren. Man 
darf also entschieden sagen, daB die litauischen Volksmelodien in den 


aa IG asas 


Rahmen des heutigen Dur oder Moll nicht passen. Freilich bilden dic 
Allerneuesten, die kaum einen Anspruch auf Echtheit erheben kėnnen. 
eine Ausnahme, deren Ursache noch erėrtert wird. 


Zur weiteren Eigentūmlichkeit der litauischen Volksmelodien gehėo- 
ren auch die Ouartenspriinge, besonders befremdend bei den Schluš- 
kadenzen. Diese haben die besondere Aufmerksamkeit aller Forscher 
erregt. Verschiedentlich wurden sie erlžutertt Wer aber von dem 
heutigen Tonsystem absieht, dem sind dic eigentiimlichen Kadenzen der 
litauischen Melodien durch das antike Tonsystem ohne weiteres erklūr- 
Tich. Denn diese groBere Intervalle bei den Kadenzen finden wir auch 
bei den gregorianischen und griechischen Weisen. Es sei hier z. B. der 
Homerische Hymnus an Demeter aus der griechischen Musik angefihrt. 
(Vergl. Rich, Kralik, Altgriechische Musik. Stuttg. u. Wien, 1900). 


- A kl dk Gol kn url UZ dt 


* * 


Sad url Va: gert Lee Veng P k 


Hier finden wir die auffallende Eigentiimlichkeit, da8 alte drei Verse 
mit einem abwartsgehenden Ouintenschritt schliešen und beidemal aut 
zwei verschiedenen Stufen erfolgen. Man vergleiche damit die in den 
rolgenden litauischen vclk:liccermelodien, aus der Gegend ver Ketaviš- 
kės und Žasliai, žhnliche Ouintenkadenzen: 


w 


„man ša-ge-4, a 0 Kao 


ui 


po | 7 . 
a- ge: 4 Za- 10- LL. 


Wenn wir ferner die Mittel- und Schlusskadenzen des Hymnus an die 
Muse von Mesomedes (Vrgl. Gevaert, mėl. ant. p. 42), 


€0- | d „VLC Jat- - Ce "aids 


mit dem Schlusse des zuerst angefihrten litauischen Volkliedes „Tu 
dziemedeli“ (wiederum transponiert) 


ST 


vergleichen, so erkennen wir eine auffallende Achnlichkeit. 

Die in litauischen Volksliedern sehr oft vorkommende Ouar 
schrittkadenze, wie z. B. in folgenden in der Gegend von Kabeliai (K 
Gardinas) gesungenen Melodien: 


Matė le la. 20 Lat e era 40 G 


ist auch in dem ersten delphischen Hymnus an Apollo (Vrgl. Dr 
M6hler, Geschichte der alten und mittelalt. Musik. p. 37) zu finden: 


Zpc - T00 - ve- Jos da e doy a. tpav- Croy 


Die vorletzte Kadenz des schon erwihnten Hymnus an die Muse von 
Mesomedes 


MXa - t0d4 Joe, dy-Ai-e, Tai - av, 


findet eine grosse Aehnlichkeit in den Schlissen der folgenden litauischen 
Dainosmelodien aus der Gegend von Alovė (Kreis Alytus), Kabeliai (Kreis 
Gardinas) und Kietaviškės: 


Diese Kadenzen sind keinė  Unregelmassigkeit, wie es gemeint wird, 
aber eine besondere der litauschen Volkslieder Eigentūmlichkeit, welche 
aus der Melodie fliesst und schėn sich derselben anschliesst. 


Zur Erlduterung des in litauischen Volksmelodien vorkommenden 
Terzschlusses nehmen wir eine aus Žemaitija stammendę Melodie, die 
zu der -įonischen (antiken lydischen) Oktavgattung gehėrt und um 
eine groBe Sext hėher transponiert ist: 


= 4 


Die Melodie fžngt mit der Oberguart der Tonika an; den Anfang bildet 
also der hochste Ton des ersten Tetrachordes der jonischen (antiken 
lydischen) Oktavgattung: den SchluB bildet aber die Oberterz der Tonika. 
Die Terz- und Ouintenschlisse kommen in den litauischen Volksmelodien 
nicht selten vor. Da der griechische Gesang nach Ambros (a. a. O.) 
in jeder der vier Tonarten auf jeden Ton des tonischen Dreiklanges 
schlieBen konnte ,so sind jene Schlūsse der litauischen Melodien erklar- 
lich und verstūndlich. Man bemerkt aber hier noch eine Eigentiimlich- 
keit: Die Schlušnote ergibt einen Leitton zur Anfangsnote der Melodie. 
Nach Beendigung einer Strophe erwartet man so unwilikūrlich die 
andere. Damit erklirt Nast auch einigermaBen die ungewohnliche Linge 
vieler litauischer Volkslieder. „Die Melodien sind eben kreisliufig, es 
sind sozusagen Žirkelmelodien, d. h. unendliche Melodien im eigentlichen 
Sinne des Wortes“. Unter der ungeheuren Zahl der litauischen Melodien 
kommt diese Eigentūmlichkeit nicht selten vor. Besonders beliebt ist 
ierner bei den Litauern die langausgedehnte Schltušnote; fremdartig klingt 
sie bei den im heutigen Sinne unvolkommenen Schlissen. „Hat man 
sich an diese Art der Schlisse aber erst gewėohnt, hat man die litauischen 
Lieder erst 6fters abends weithin ūber das ebene Feld des Litaucrlandes 
in ihren lanygezoxenen Schučtėnen ausklingen hėren, so ertėnt darin die 
sanze Reihe menschlicher Empfindungen, Sehnsucht, Liebe, bange Er- 
wartung, mit einem Worte, die Melodie tėnt aus wie eine in ungewisse 
Fernen verhallende Frage“. (Nast a. a. O.) Mag man bei den litauischen 
Melodien hžūufig eine ungewohnte, in der neueren Musik beriremdende Art 
des Schlusses vernehmen, so ist dieselbe musikalisch nicht unbegriūndet. 
Dieselbė Mannigtaltigkeit und Eigenart der Schlisse sehen wir bei den 
Denkmalern der griechischen Musik') und den gregorianischen Weisen“), 
deren Kunstform nicht zu leugnen ist. 


Die litauischen Melodien mit jenen vergleichend, dūrfen wir anneh- 
men, daB die litauische Musik ebenso ihre eigentūmlichen Kunstiormen 
bewuBt geschaffen und verwendet hat. „Die groBe Mannigfaltigkeit der 
Schliūsse hat aber nicht gehindert, daB sich, wie in der Kunstmusik, auch 
in den Dainos gewisse Schlušformeln herausbildeten, die sich, natirlich 
mit durch Takt und Inhalt bedingten Verdnderungen, hier und dort wie- 
derholen und deren Entstehung zum Teil wohl noch in den grauen Tagen 
der indogermanischen Vorzeit zuriūckreichen mag“ (Nast a. a. D., S. 29). 


Was den Umiang der litauischen Volkslieder anbetrifit, so liBt sich 
kurz segen, daB dieser im allgemeinen nicht groB ist. Die Mehrheit der 
litauischen Melodien ibersteigt nicht die Oktave, und vielęe bewegen sich 
nur in der Ouinte. Sie begniūgen sich gewėhnlich mit wenigen Takten 
und bestehen groBtenteils aus zwei kurzen Sūtzen, deren letzter gewohn- 
lich refrainartig wiederholt wird. Bei der Wiederholung des zweiten 
Teiles der Melodie wird die Kadenze vermittelst sch6ėner Melodiewendung 
in den Anfang des zu wiederholenden Teiles eingefūhrt; nur nach der 


1) Vgi. Kralik a. a. O. 21 f. und Rud. Westphal, Die Musik des griecbisčhen 
Altertums (Leipzig 1383) S. 22 f. 
š Val. Wagner a. a O. Einfūhrung in gregorianische Melodien. 


99 


Wiederholung kommt die Schlusskadenze. Als Beispiel seien hier dic 
aus den Gegenden von Kietaviškes und Kabeliai (Kreis Gardinas) stam- 
menden Melodien angefikrt: 


ate- L — glao-la 


Die litauischen Volksliedermelodien sind rein diatonisch: die Tonrei- 
hen bestehen hier aus natūrlichen Ganz- und Halbtėnen. Deshalb sind 
sie leicht verstūndlich und lieblich zu hėren. Viel zu grosse Tonschritte 
welche die innerlich Einheit der Melodie stėren d. h. die Einheit- 
lichkeit verletzen, alle unnatūrlichen Tonschritte (vergrosserte Ouinte, 
Tritonus), chromatische Halbtėne, welche wegen ihrer Schwierigkeit dem 
natūrlichen Gefūhle nicht gefallen, in den litaischen Volksliedermelodien 
sind nicht Zu finden. Eine angenehme Abwechslung von Terzen, Ouarten 
manchmals auch Ouinten, selten von grėsseren Intervallen, macht die 
litauischen Volksliedermelodien gefallig. Wir finden hier musterhaite 
aestetische kleine Tonbilder im natirlichen Aufsteigen und Fallen der 
Tone. Die Melodie sieht man klar, denn die Perioden bestehen aus weni- 
sen Takten. Gietman (Musik-Aestetik $ 154) sagt, einer guten Melodie 
seie nicht immer nėtig alle Tone der Tonleiter zu verwenden, die gric- 
chischen Theoretiker haben die antiken Kiūnstler gelobt, weil sie nur we- 
nige Tone gebrauchten (Plutarch, mus. 19). In dieser Hinsicht kėnnen 
die litauischen Volksliedermelodien gelobt sein, denn es worden hier nicht 
viele, aber aestetisch ausdrucksvolle Tone gebraucht. Allxemein sind 
dei litauischen Dainosmelodien svllabisch: einer Silbe werden nur ein 


— 93 — 


oder zwei Tėne gegeben, aber man findet auch melismatische Melodien, 
wo einer Silbe auch mehrere Tone zukommen, wie z. B. in diesen aus 
den Gegenden von Alovė und Kietaviškės stammenden Melodien: 


Die Tonalitūtseinheit der litauischen Volksliedermelodien sieht man 
deutlich in dem Zusammenhange der Tonika und der Dominante. Da es 
hier eine strenge Diatonie herrscht, so findet man auch keine im heutigen 
modernen Sinne Abweichungen, oder Modulationen in fremden Tonarten, 
Das bemerkt man auch in der griechischen Musik, ausgenommen der 
virtuosen Gesange (Gietmann, Musik-Aestetik $ 153). Jodoch gibt es, 
wenn auch sehr selten, in den litauschen Volksliedermelodien kurze 
melodische Abweichungen nach den nichstverwandten Tonarten, wie 
es hier in der aus Kietaviškės stammenden Melodie, in den zwei letzten 
Takten aus der hypophrygischen nach die transponiertę dorische Tonart 
moduliert wird, ersichtlich ist: 


Der Melodiegang ist hier dermassen natūrlich und die Endung ist mit 
dem Anfange so glatt und schon verbunden, dass man diesen Fall nicht 
gerne einę Modulation nennen mėchte. Es ist aber eine seltene Aus- 
nahme, welche den schon erwžhnten Grundsats bestūtigtt Wir haben 
genug Beweise, dass die litauischen Dainosmelodien Astetisch schė6ne 
und gefallige Klangeigenschaften besitzen. 


Nur in wenigen Orten Litauens (in „Aukštaitija“ iberhaupt nicht) 
werden heutzutage die Volkslieder einstimmig gesungen; die Melodie 
wird in Terzen begleitett Trotzdem kėnnen wir von vornherein dic 
„ Behauptung aufstellen, daB die litauischen Volkslieder ehemals einstim- 
mig erfunden und gesungen wurden. Dasselbe hat Ambros 
ausfūhrlich bewiesen von der antiken Musik: „In der Vokalmusik kann- 
ten. die Griechen nur Einstimmigkeit des Gesanges; mehrstimmiger 
Gesang ist erst eine Errungenschaift der christlichen Musik. Dagegen 
"war es den Griechen wohl bekannt, die Gesangstimme mit nicht-unisonen 
(heterophonen) Instrumentalstimmen zu begleiten, und in dieser hetero- 
phonen Instrumentalbegleitung bildet die griechische Musik nicht etwa 
eine naturalistische Vorstufe der Kunst, sondern sie verfdhrt, hier, trotz 
des beschrankten, ja armlichen Materials der griechischen Instrumenta!- 
stimmen, nach kiinstlerischen Normen.“*) Ebenso haben die Litauer ihre 
einstimmigen Dainos, wie die Ouellen des XVII. und XVII. Jahrhunderts 
erwžhnen, besonders auf der, Kanklys“ begleitet?). 


Wenn man den Aufbau der litauischen Melodien musikalisch 
erwžgt, so wird man zu der Ueberzeugung gelangen, daB eine Terz- 
begleitung, besonders bei den Melodien der dorischen, phrygischen, 
aeolischen Oktavgattungen, von Gehėre des Volkes nicht zu erwarten ist“). 


Um dieses zu beweisen, nehmen wir aus einer grosser Menge einė 
hypophrygische und eine dorische Dainosmelodie aus der Gegend von 
Kietaviškės und Žiežmariai: 


1) Ambros, S. 149. 


2) Ueber die litauischen Musikinstrumente vgl. Tetzner, Dainos, lit. Volksge- 
sūnge (Leipzig, Reclam) S. 58 f. und Bartsch a. a. O. II T. S. XI f. . 


3) DaB selbst die Singer dies herausfiūhlen, dafūr sei hier ein Beispiel angefiihrt. 
Als der Veriasser dieser Arbeit einst die Gastfreundschait eines Piarrers S. zu S. 
genoB und dieser seinen Chor litauische Volkslieder vortragen lieB, sangen die Cho- 
rstinnen, als das hier unter Nr. 5 angefiūhrte Lied an die Reihe kam, dieses einstimmig. 
Auf die Aufimunterung des Pfarrers, das Lied doch mit gewėhnlicher Terzbegleitung 
vorzutragen, antworteten die Sangerinnemn verlegen, aber entschieden: „Es ist 
unmnoglich!“ 


Solchen Melodien wird man nicht bloss vom (iehiore bexleiten kėnnen 
ohne die Tonalitūt zu verletzen oder die Melodie nicht zu zerstėren. 
Deswegen hat man auch, wie noch zu erlžiutern sein wird, fiūr die jįetzige 
Terzbegleitung eine entsprechende Lage bei den Melodien genomrmen. 
Woher stammt nun aber diese immer groBerę Kreise in Litauen ziehende, 
sozusagen primitive Mehrstimmigkeit, und seit wann hat sie den eigent- 
lichen Charakter der litauischen Volkslieder umzumodeln, wenn nicht 
xar Zu verwischen angefangen Die Entwicklung des mchrstimmigen 
(polyphonischen) Gesanges im Mittelalter bei den Westeuropiern ver- 


=—-96 — 


mochte keineswegs einen EiniluB auf die litauische Musik auszuūben, 
da die heidnischen Litauer dem Christentum dazumal fernstanden. Doch 
dirfen wir dies sicher annehmen nach der Bekehrung Litauens und 
insbesondere seit der Zeit, da der Bauernstand seine Sėhne allmžhlich 
dem Dienste der Kirche weihen durite. Diese Geistlichen standen dem 
Volke in jeder Hinsicht nahe, und da der litauische Klerus, wie das Volk 
selbst, sehr gesanglustig war und noh ist“), so dirfen wir entschieden 
behaupten, daB man seinem EinfluB die Mehrstimmigkeit der litauischen 
Melodien wohl oder ūbel zuschreiben muB. Die Geschichte der Kirchen- 
musik in Litauen hat leider einen noch nicht ganz ūberwundenen Zeitraum 
zu vermerken, in welchem der wahre Kunstsinn, freilich nicht ohne 
auswartigen Einfluė, beim Klerus erloschen war. Der romisch-grego- 
rianische Choral, der einstimmig in eigenartiger, vollendeter Kunstiorm 
geschafien ist, wurde seit dieser Zeit terzenweise im Gesange begleitet 
und dadurch in melodischer und rhythmischer Hinsicht verhunzt*). 


Es liegt auf der Hand, daB die jetzt vorherrschende Gewohnheit, 
mit Terzbegleitung zu singen, von der Geistlichkeit zunachst įm Kirchen-- 
gesange eingefūihrt und dann iberhaupt dem Volke beigebracht wurde. 
Diese mit dem griechisch-litauischen Tonsystem grundsūtzlich unverein- 
bare Mehrstimmigkeit ist also keineswegs aus der litauischen Volkskunst 
entsprossen und ihr Anfang ist nicht weit rickwarts zu suchen, hoch- 
stens in der ersten Halfte des 19, Jahrhunderts*). 


Bien Aufschreiben der Dainosmelodien hat der Verfassen ūber 
diese Angelegenheit alte Singer geiragt und es wurde geantwortet, 
dass friher einstimmig gesungen wurde und die altn Leute kaine Zwei- 
stimmigkeit oder Begleitung der Dainos kaunten. 


Was hat die litauische Volkskunst durch diese ihr aufgeptropite 
Mehrstimmigkeit erworben Ist sie daburch etwa um eine Stufe hGher 
gekommen? Wenn man den Vorteil und den Nachteil erwdgt, so dart 
man wohl sagen, daB dieser ūberwiegt. Man hat wohl eine Harmvnie 


1) Es eien hier z. B. ewahnt der Pr. Strazdelis dessen berūhmts „Pulkim ant 
kelių“ geradezu ein nationales Eigentum der Litauer geworden ist; ferner der noch in 
firischer Ernnerung bein Volke fortlebende Lyriker Pr. Vienožinskas, Bischof Bara- 
nauskas (Baronas) und Maironis. . 

?) Erfreulicherweise geht es jetzt wieder besser. Der vor einigen Jahren ver- 
schiedene Bischof von Kaunas, Paliulionis, hat durch den Domorganisten H. Naujalis 
cine Reform eingeleitet und sie durchzufūhren sich bemiht. Die mehr als fiūniund- 
dreissigjalhrige Tatigkeit des auch im deuteschen Cacilienverein bekannten litauischen 
Komponisten Naujalis hat auf dem Gebiete der kirchlichen und nationalen Musik 
schon jetzt reichliche Frūchte gebracht. Ihm wie dem erwdhnten Bischof gebiihrt 
in der Geschichte der litauischen Musik die hervorragendste Stelle, 

*) Der Verfasser hat, wie schon erwžhnt, selbst litauische Volkslieder in mehr- 
stimmigen Satz gesetztt Um den Vorwurt des Widersprucks zu beseitigen, scheint 
ihm eine diesbezigliche Erklirung notwendig zu sein: 1. Man muBte dem heutigen 
Gieschmacke entsprechen und die Mehrstimmigkeit als ein Mittel zur Popularisierung 
der alten Lieder anwenden. 2. Um das anachronistische Kleid den alten Melodien 
nach Mėglichkeit anzupassen, hat man die Stimmen streng diatonisch, mėglichst selb- 
standig gefihrt und nach den Regeln der klassischen Polyphonic verfahren, da diese 
den Kirchentonarten und dadurch auch dem griechisch-litasischen  Tousystem am 
nichsten steht. 


— 27 — 


anzėeworben, und sie klingt auch recht schon, wenn gute Stimmen, deren 
besonders bei den Mždchen in Litauen kein Mangel ist, zusammensingen ; 
+ber sie ist sehr primitiv und scheint es auch bleiben zu mūssen. 


Man kann diese Harmonie nicht mit den ersten  Schritten zur 
Mehrstimmigkeit des christlichen Altertums vergleichen. Die dltesten 
Proben in dieser Hinsicht mit dem Organum, Gymel, Fouxbourdonen und 
Diskantis wurden von Fachsingern unternommen, und allmžiklich hat 
man sich zu einer klassischen Polyphonie emporgeschwungen.  Heut- 
zutage ist der Fall beim Volke unmėglich, weil wir solche Singer in 
iim vergeblich suchen werden. Ž 


Man hat also wohl einen harmonischen Klang, aber die Melodic 
selbst ist žrmer geworden. Um terzenweise beguem zu begleiten, sucht 
man dementsprechende Melodien und Tonlagen: dadurch sind diese 
cinfėrmig geworden. Da man den alten Liedern die Begleitung nicht 
anZzupassen vermochte, so sind sie mit ihren umfangreichen, kunstsinnigen 
Melodien und der eigenartigen Mannigfaltigkeit griechisch-Iitauischer 
Oktavgattungen zurūckgedringt worden und allmžhlich halb in Verzes- 
senheit geraten. Sie kommen noch zum Vorschein bei alten Leuten und 
in Gegenden, wo die Terzbegleitung noch nicht vorherrschend ist. Da 
aber die neueren Melodien sich meistens in der jonischen oder besser in 
Dur-Tonarten bewegen und dadurch die eigenartige Scheidewand zwi- 
schen der dorischen, phrygischen und den andern Oktavgattungen ge- 
fallen ist, so konnten leicht auch Melodien der Nachbarvėlker bei den 
Litayern Aufnahme finden. DaB 'dadurch der litauische Volksschatz be- 
reichert worden ist, darf man allerdings bezweifeln. 


Um das Gesagte zu beweisen nehmen wir drei alte Molodien: zwei 
dorische und eine dolische, welche terzenweise zu begleiten unmoglich 
ist und wieder drei neue Singweisen, die einer Begleitung passen. Sie 
sind aus Gegend von Rudziškės (C. 35 Klm. westlich von Vilnius). 


Tau Ji JUK ra Tvele Kai salių —Ą yra. 4 


| Lao a dia "2 24 B UIA. 


= OB = 


NERTUS ESS IL) 
mb + —; 

TT = 
„= [t—5—— 2 


As Seka iinas 
EI VE NS TE T TIE TESETKŲ 
2 —— O ———— >= 


P AanGų P APAAERA EPEEKS 


L lo. 2 lag 20 - KA- La. 


90 


> 


LL — O —— 
= R p- ——1 "— >= P CL Į T TT LSA 
m — + O — CT 


UM II „4 | || | ) || | | 4 7 VW | K L-2A—— IZ 


Ja me marie Ilo - A, 44 Ag Lo - 44, 


( 
CT TE 


=————p -2e-kg Aadai kizgi 720 - 


Die neuen Melodien bewegen sich meistens im Umfange einer Ouinte 
oder eines Hexachordes. Sie bestehen aus Sekunden und selten aus 
zrosseren als Terzschritten, ausserdem die 6ftere Tonwiederholung be- 
weist einen Abwechslungsmangel. 

Man iūngt an auch die Alteren Melodien zu begleiten, aber die 
Folgen solcher Probierung sind nicht sehr gliicklich. Es zu beweisen 
nehmen wir zwei desselben Volksliedes Melodien, die erste ohne Beglei- 
tung gesungen aus Semeliškės (Kreis Trakai), die zweite, aus dem 12 Klm. 
entiernten Dorife Kakliniškiai (an der Landstrasse nach Vilnius), mit Be- 
gleitung vorgetragen: 


io Zen “k 


po a 2 
A V A A E || 


vengė seldlas TA pe-da pas 14-04 kekes 


| 
E===T=== EEE 


sega ly geda aa Uuž-lų darže, Te 


Hier sieht man, dass die Melodie von der Begleitung nicht reicher gewor- 
den ist, sondern viel von seiner Schonheit eingebūsst hat. 

Folgende Vergleichung zeigt wie eine hypodorische Melodie, aus 
dem Dorfe Piktakiemis (Kirchspiel Kietaviškės) in einer Entiertung von 
8 Klm. im oben genannten Dorfe Kakliniškiai, wegen der Begleitung sich 
in einę Durmelodie umwandelte ; 


R M 4ailg dė ITeJę UIA te Lk 


St + p == = T5 2 ŽŽ 


2 a A0IMO Er L004 VaNA te LG 


Dasselbe hat erfahren folgende aus der Gegend von Kietaviškės acolische 
Melodie, welche von der Begleitung viel von der Manigialtiekeit ver- 
lierend, in eine Durmelodie iiberging: 


Tas pradas Lek J k / D A MA 


Folgende drei Melodien beweisen, wie eine aeolische Melodie wegen der 
Begleitung sich in eine einfache Durmelodie umwandelte und ihren 
echten, dem Texte entsprechenden Gefihhlsausdruck verloren hat: 


LVU | VL "UI „2 TAS TTT 
MDL (| 4-7 > (| 717" TT TIT T TL 
view“ L |] 


[| 7 
t —-—-5 


be 
4 
| 
B 
ė 
| 
| 
L 
į 


Ū a 
Pepurlius | uo T La, Prkpadkaui, ML 


— 82 — 


(V VA P? | 9 „ ANT“ ("TNN TSV TTT 
LA. D V 0, 0 T B TT P (T (TT TT NIS 1 T TUI TIT S TU 
(LVA) 7 V) T 9) 91 | 90 4 ( (TT 9 (7 717111 (12411 
Ll 0 || UA U Jį | ||“ TVP ATI Vv 


O 


2 2 
LV Ur M NT" “ "ST R TV SI (|| NT49 NT SI 
| 1) | Pie 


A ——5— J - £ 
a 2 p ( | 4 9 | Psl) | e Pwrų 
7 — LZ |, (V V ||| [TV TL II | T i 


* (d 
BAY AED * io TI VAGA 
LAU“ P 0 (LTP 
"(11 - > | 1 LZ || 7 9 | 
A 048 P ANNA « NSO SV ARO P ABA A UA PA UDA 
5 


"A lių ky Uk MPE lų, digailą a42-2lą, 


A4PUBA) 
PT TT STT (T SS IZ 
LC“ T17 17171 [y 


Die erste ursprūngliche Melodie stammt aus dem Dorfe Mijaugonys 
(Kirchspiel Kietaviškės) und entspricht ganz dem elegischen Textinhalte, 
die zweite (aus oben erwžhntem Dorfe Piktakiemis) und dritte Singweise 
(aus Rudziškės) mit seinem Durcharakter stehen dem Inhalte weit ferner. 

Wenn auch sehr selten, so findet man doch manchmal eine Toner- 


hKohung wie in den modernen Molltonarten; z. B. nehmen wir folgende 
hypožoliche Dainosmelodie, aus der Gegend von Kietaviškės: 


p. [J 
wa B 4 /2- 22 re Le-pekoredygo 


Ės findet seine Erklirung in der ihr am Anfange Ahnliche kirchliche 
Suplikationsmelodie, welche von Polen (wie es Naujalis in „Lietuviškas 
bažnytinis giesmynas 57 p. bewiesen hat) modernisiert ist. Gewiss 
hat das Volk den in der Kirche gesungenen Halbton in die Dainosmelodic 
eingemengt. Ein fremder Einfluss bringt den litauischen Volksliedermelo- 
dien keinen Vorteil. 


Lis 


Die Einstimmigkeit der litauischen Volkslieder, ebenso wie des grie- 
chischen CGiesanges, s0ll man, wie schon Ambros betont, keineswess als 
cinen Mangel ansehen: „Und wenn man auch nicht mit Rousseau die 
HRarmonie fūr eine gothische Barbarei erklūrt, so gibt es doch Falle 
senus, Wo sie, weit entfernt die Wirkung zu fordern, ein lūstiger Ueber- 
Hub wird. Es sind gewisse, in singender Urkraft gedachte Melodien, 
insbesondere Volksmelodien, welche durch Harmonisierung nicht nur ničht 
sewinnen, sondern entschjeden getriibt werden und an Krait und Ein- 
Uringlichkeit einbūšen. Der Dichter des Textes war auch, wie wir 
mmzenommen haben, zugleich Komponist, der dem Inhalt seiner Lieder 
šurch die Musik zu besserem Verstindnis verhelien wollte. Das ist im 
būchsten. MaBe nur mėglich bei der Einstimmigkeit. Und „wenn. das 
Waxznersche Musikdrama dem Chorliede eine der frūheren Oper gegen- 
šber gar beschrūnkte Stellung angewiesen hat, so geschieht dies haupt- 
sūchlich aus dem Grunde, weil nach Wagner in der dramatischen Musik 
der poetische Worttext eine dem Melos soviel als mėglich gleichberech- 
tigte Bedeutung haben soll. Die bedeutungsvollsten Stellen seiner Wort- 
tėxte, welche fūr die dramatische Entwicklung am meisten Wichtigkeit 
huben, I4Bt Wagner als Monodien vortragen“'). Was Ambros von der 
xriechischen Vokalmusik behauptet, dirfen wir auch von den litauischen 
Valksliedern annehmen: daB eben deshalb, weil bei denselben poetischer 
Worttext und Melos vollstindig gleichberechtigt ist, der Gesang nur 
Mimmnengleichheit der Singenden vertrūgt. 


* 


In rhythmischer Beziehung bezeichnet Nast die litauischen Dainos 
as „hochst merkwiūrding und durchaus im Widerspruch mit der modernen 
kunst* stehend. „Hier herrscht“, sagt er, „durchgehends das Giesetz 
der Anpassung, dorf vėollige Regellosigkeit. Zwei- oder vierteilige Takt- 
parasen wechseln ab mit dreiteiligen. Vierteilige Taktphrasen findet man 
mit dreiteiligen verbunden, was einen in der Kunstmusik sehr seltencen 
Satz von 7 Takten ergibt“'). In Anbetracht alles dessen fragt er: „Kain 
ės einę groliere Anomalie geben? Im Litauischen gibt es deren noch 
andere, viel mehr aufiallendere“. Solche Anomalie ist nach Nasts Mei- 
2uns auch die Tatsache, daB nicht nur zwei- und E Takte mit 
dreiteilisen wechseln, sondern biweilen sich sogar unter */) Takt ein "+ 
Takt mischt und sich selbst der unerhėrte Fall ereignet, dab das Lied 
mit *, Takt beginnt und mit */+ Takt schlieštt Noskowski findet auch in 
Ucn litauischen Volksmelodien „jeden Augenblick“ verschiedenę uner- 
sartete Erscheinungen, die „viel zu denken geben“. Er erortert die 
maleichmaBigen Takte, Sitze und Perioden und sagt danach: „Wir tref- 
ien hier also auf Unregelmibigkeiten, die įedoch nicht ohne Reiz und 
icdenfalls hėchst interessant sind; wir haben darin auBerdem cinen 
Beweis fūr eine durch nichts gehemmte Volksphantasie, welche den 
Liedern eine willkirliche, den Worten angepaBte Form verleiht, ohne 


") Ambros a: a. O. S. 150. 
1) Nast a. a. O. S. 17 t. 


sd 


auf Auforderungen des EbenmaBes irgendwelche Riūcksicht zu neh- 
men“'). Die AeuBerungen von Gisevius, Fr. Kurschat, Bourgoult-De- 
coudray stimmen in dieser Hinsicht im allgemeinen iiberein?).. 

Trotz den von Nast, Noskowski u. a. angegebenen UnregelmiBig- 
keiten, Anomalien und irgendwelcher Riicksicht auf die Anforderungen 
des EbenmaBes, die sich unter den litauischen Volksliedern tatsachlich 
befinden, kėnnen wir behaupten und beweisen, daB in dem Aufbau der 
litauischen Melodien eine begriindete, systematische und kunstvolie Re- 
gelmibigkeit besteht. 

"Als Grundlage unserer Beweisfūhrung nehmen wir die von Rhesa 
festgestellte Tatsache, daB die litauischen: Volksmelodien in rhythmischer 

Hinsicht auf dem metrischen Sistem der Griechen beruhen?). 

Bei den Griechen stand die Melodie in engster Beziehung zum 
Text und zur Deklamation. Die betonte Silbe erhielt in der Regel einen 
hėneren Ton oder wenigstens denselben Ton wie die nicht betonte. 
Die Bildung der Melodie war ferner auch vom Metrum und von der 
Ouantitūt der Silben abhūngig. Das Metrum war ausschlaggebend fiir 
die Taktarten oder den musikalischen Rhythmus. Einen Takt in unserem 
Sinne kannten die Griechen nicht; was fir uns Takt ist, war fūr die 
Griechen der VersiuB. Jambische (0—) oder trochaische (0—) VersfūBe 
gaben einen */. oder */, Takt; der Daktylus (—00) und der Anapist 
(o 0 —) galten als vierzeitige VersfiBe, der Kretikus oder Pžon (— 0 —) 
und seine verschiedenen Auflosungen als finfzeitiger, die verschiedenen 
Formen des Jonicus usw. (— 00 —, — — 00 — —) als sechszeitige Vers- 
fiBe. Zwei Kūrzen konnten in eine Linge zusammengezogen werden: 
so entstand aus dem Daktylus (— 00) ein Spondeus (— —); umgekehrt 
konnte eine Lange in zwei Kiūrzen augelost werden. Mehrere VersfiūBe 
bildeten einen Vers; nach der Zusammensetzung der Verse unterschied 
man die metrischen Sisteme. So wurden die Dipodien, Tripodien, Tetra- 
podien, Pentapodien, beziehungsweise der Trimeter, Tetrameter, Penta- 
meter, Hexameter gebildet. Die rhythmischen Glieder reihen sich so zu 
Perioden und Strophen, deren komplizierter Bau von feinstem, kihnstem 
Formsinn geleitet ist. Urspriinglich scheinen die Strophen nur aus einer 
bestimmten :Anzahl gleicher Verse bestanden zu haben. Aus diesen 
gleichartigen Urstrophen entwickelte sich einerseits die strophenlose Epik 
und jambische Dichtung, anderseits die Fiille der lyrischen Strophen- 
gebdude. Was den Reichtum des Strophenbaues betrifft, so stehen die 
Griechen ganz einzig da durch die Mannigialtigkeit des Versbaues; hier 
mischen sie die verschiedensten VersfiBe zu Versen und Strophengliedern 
aut die originellste Weise. Es entstehen daraus unendlich abgestufte 
Formen'). 


" 1) Litauische Volksweisen, gesammelt von A. Juškevičius, redig. u. Nirsg. 
v. Sigm. Noskowski (Krakau 1900). S. XXVI. 

2) Vgl. Bartsch a. a. O., 1. T. S. XVII f. 

3) Rhesą a. a. O. 334—347. Daselbst lesen wir, daB Donelaitius, der seine 
„Jahreszeiten“ und „Fabeln“ in griechischen Hexametern abfabte, dies Metrum in die 
litauische Poesie eingefihrt hat. : 

*) Vig. Nikel, S. 51; Kralik, S. 7—8. Ausfihhrliches ūber die griech. Rhythmik 
geben Ambros (a. a. O. S. 34—137) und Westphal (a. a. O. S. 264—322). 


254 


In dieser Hinsicht dūrfen wohl die litauischen Volkslieder mit den 
„riechischen verglichen werden. Die Beschaffenheit der Rhythmik der 
litauischen Volksmelodien wird von Rhesa durchaus zutreffend folgen- 
dermaBen geschildert: „Die Versart, in welcher die Volkslieder abgefaBt 
sind, erscheint in vielfacher Gestalt. Einige haben ein jambisches, einige 
ein trochūisches, andere ein daktylisches, noch andere ein gemischtes 
Metrum. Am haufigsten trifft man em gėmischtes Metrum in den litauischen 
Vaksliedern an. Die Versart steht immer in genauer Verbindung mit 
dr Melodie. Wo aber die Melodie schwebend und nicht genau auf die 
Zahl der Silben beschrdnkt ist, da trifft oft ein FuB mehr ein. Es wird 
tine Nachschlagsilbe hinzugefigt oder eine Vorschlagsilbe zu Anfang 
der Zeile vorgesetzt. Bisweilen wechselt ein Daktylus mit einem Spon- 
deus oder Trochžus ab; bisweilen tritt ein Anapast oder Amphibrachys 
an die Stelle des Jambus. Nicht selten žndert sich auch der ganze Gang 
des Liedes: die jambische Versart geht in das troschaische Metrum iūber 
md umgekehrt. In manchen Liedern werden die Strophen um eine bis 
zsei Reihen vermehrt, wenn die Melodie nicht gerade auf die Reihenzah! 
heschrūnkt ist.  Kurz, es findet die groBte Mannigfaltigkeit statt. Dies 
alles gewahrt dem Dichter wie dem Sanger eine gliickliche Freiheit; der 
Flug seiner Einbildungskraft wird nicht durch die Fesseln des Metrums 
vehemmt, und der Strom der Empfindung kann sich ungehindert ergieBen. 
Daher die Leichtigkeit, mit welcher die Singer und Sangerinnen aus dem 
Stegreit Lieder in diesem Metrum verfertigen“*). 

Um das Gesagte zu veranschaulichen, geben wir einige Volkslieder 


zuerst in gleichmaligen, gleichgliedrigen, dann in "unEleiChEuEapla i 
Versen, schlieBlich in gemischtem Metrum: 


Siunte mane motinėlė —0—-0—0—0 
Į jūreles vandenėlio —o0—0—0—0 


L „— (|| 0 „| | 0 | |0“' 61729) 


UENNY « DREESNA AEA VES SRT, „iŲ EE 


Dieses in Litauen weitbekannte Lied ist in gleichzdhligen trochėi- 
«hen (dreizeitigen) Tetpapodien abgefaBt. Deswegen hat 4 Takt, 
zleiche Taktphrasen und Perioden. Hier hat auch die neuzeitige Musik 
nichts einzuwenden. 


*') Rhesa, a. a. O. S. 334 u, 345. 
pa 


AG 


Dasselbe sehen wir beim folgenden, aus der Gegend von Marcin- 
konys (westlich von Vilnius) staminenden Liede, dessen VersfūBe 
anapiūstisch sind und eine katalektische Tetrapodie bilden. Die vicr- 
zeitigen VersfiBe ergeben einen */. Takt: 


Atsikėlus ankstajį rytelį, 00—00—00—0 
Aš nuėiau šaltinin vandenio, 00—00—00—0 
Aš nuėjau šaltinin vandenio, 00—00—00—0 


Aš ten radau antelę plaukiojant 00 ——00—00—0 


Das nichste Lied, aus der Gegend von Malėtai (nordėstlich von 
Vilnius), bietet ein Beispiel ungleichmiūBiger Verse. Man sielht hier eine 
reselmibize Abwechslung von trochžischen Tetra- und Tripodicen: 


Ir išaugo ąžuolėlis —o0o—o0—0—0 
Žaliojoj girelėj, —60—0—0 
Be šakelių, be lapelių — 0—0—0 —0 
Tikras liemenėlis. —o—o0—0 


„Ža 12-40 - lg, Le tape- 644 Totas Lirmerze Kė, 


S 


Im iolgenden, in der Gegend von Marcinkonys gesungenen Liede, 
ėrdėt man schon eine Abwechslung in Versarten. Die anapastische Di- 
podie wird in jedem zweiten Verse regelmiBig durch eine Dipodie, die 
as einėm Anapast und einem Amphibrachys besteht, vertreten: 


Lakštute, paukštute! 00—00— 
Kur buvai, lekiojai ? 00—0—0 
Lakštutėe, paukštuteę! 00—00— 
Kur šiąnakt nakvojai? 00—0—0 


D = = , 
- / .* š +? 
Ž -e. TLRNAKL 12 - o 
alina le DAukdla a T dg KIA 
In die Kategorie der Melodien, die mit einem gemischten Metrum 
«h einę Taktverdnderungę aufweisen, wird man durch das iolgende, in 


sr Umzegend von Raseiniai gesungene Lied eingefihrt: 


Antai žebris rugiuose, —0—0—0— 
Žebralaitis rugiuose; = —0-—0-> 
Antai žebris, žebralaitis 00—0—0—0 


Rugiuose, rugiuose! 00—00— 


Die zwei ersten katalektischen trochūischen Tetrapodien erzeugen 
vier */) Takte; die dritte katalektische Tetrapodie besteht aus einem 
anapūstischen, zwei vollstindigen und einem unvollstindigen trochai- 
schen VersfuB, die sich in je einen */) und */) Takt auflėsen; die vierte 
anapastische Dipodie zeitigt wieder die beiden letzten */) Takte. Die 
Taktverūnderung entspricht also regelmaBig den dreizeitigen trochžischen 
und vierzeitigen anapaūstischen VersiūBen. 


Von dem Chore des Mždchenvereins „Hl. Zita“ in Vilnius wurde 
folgendes, durch seinen symmetrischen Aufbau bemerkenswerte Lied 
vorgetragen: 


Gieda gaideliai anksti rytelį, —o00— — | —00— — 
Kelkis, berneli, eik į darbelį; —o00—— | —00— — 
Dar nesikelsiu dar ne dienelė, o—0—0 |o—o—0 
Dar nežadina manęs mergelė. — 00 — — | 


lha -——r——-————— mege - L. 


Die erste, zweite und vierte Zeile weisen daktylische Tetrapodien 
mit einer Ruhepause in der Mitte auf (ieder zweite VersiuB ist durch 
einen Spondeus vertreten); dagegen kommt in der dritten Zeile ein 
zehnsilbiger jambischer Vers mit einer weiblichen Nachschlagsilbe in 
beiden Haliten vor: die 4 und > Taktverūnderung ist eine Folge der 
Abwechslung von Versen aus drei- und vierzeitigen Verstūšen. 


Folgendes, aus der Piarrei Semeliškės (kreis Trakai) genommenes 
Beispiel bringt uns den anstoBerregenden '/„ Takt vor: 


Gieda, ryliuoja raibi gaideliai: —00 — 0 |—00—— 
Kelkis, įauna martele, —0—0—0— 
Sukurk kaitrią ugnelę! —0—0—0— 


tz Lao + Ane -4. 


Man sieht hier erstens eine daktylische Tetrapodie mit einer Ruhe- 
pause in der Mitte; in jeder Halfte wird an zweiter Stelle der Daktylus 
durch einen Spondeus abgelost: diese Tetrapodie ergibt die vier Ž 
infangstakte des Liedes. In den beiden folgenden Tripodien erscheinen 
ie? 2wei Trochžen, wžhrend der dritte VersiuB ein fūnizeitiger 
Pion oder Kretikus ist. Dementsprechend hat. man von den zwei drei- 
seitigen Trochien folgende zwei */+ Takte und dann den nach Nast 
„unerhėrten Fall“ des */« Taktes als eine Frucht des finfzeitigen pūonischen 
VersiuBes. Weiter folgt die Wiederholung der */+ und */+ Takte, da der 
ktzte Vers dem vorletzten im Aufbau gleichgewertet ist. Man dūrite 
iierin doch eher eine kunstsinnige Mannigialtigkeit in der Versstruktur 
als einę willkirliche „Regellosigkeit“ oder „groBe Anomalie“, wie Nast 
annimmt, zu erblicken haben. : 

SchlieBlich soll uns noch ein Beispiel von den vielen, die man aus 
Jėm ūberreichen Schatze der litauischen Volkslieder schopien kann, die 
von Noskowski (a. a. O.) behauptete „Ricksicht auf die Anforderungen 
dės EbenmaBes“ in symmetrisch geregeltem Versbau zeigen. Die Takt- 
verinderung des am Nemunasstrande erklingenden Liedes ist unver- 
kennbar und hėchst merkwiūrdig : 

Kelkis, berneli, negulėk! 
Ir atsikėlęs nestovėk! —00—0—0— 
Oi, stovi, verkia - 0—0—0 


—00—0—0—- 


= Ai 


Tavo mergelė —00—— 
Daržely pas rūtelę. 0—0—0—-0 


Ein Daktylus, Trochaus und Pžon (Kretikus) bilden die beiden ersten 
Tripodien; die dritte Tripodie ist eine katalektische jambische, daraut 
folgt eine daktylische Dipodie mit einer spondaischen Abwechslung im 
zweiten VersfuB, und schliešlich kommt eine jambische katalektische 
Tetrapodie. Die vierzeitigen Daktylen ergeben die */, die dreizeitigen 
Trochien und Jamben die */+ und die fūnfzeitigen Pžonen wieder die 
"I bezw. */, Takte. Damit scheint das Ratsel der Taktverūnderung in 
den litauischen Volksmetodien gelėst zu sein. 

Die Abweichungen von dem Phrasen- und Periodenbau der heuti- 
gen Musik sind auf die gemischten ungleichen Verse, ebenso wie die 
"Taktverūnderungen auf die gemischten VersfiBe zurūckzufihren'). 


1) Uebrigens dirite man die vorkommenden siebentaktigėn Perioden auch 
manchmal mangelhafter Auizeichinung zuzuschreiben haben. In dem von Nast 
(S. 17—18) aus Bartschs Sammlung Nr. 43 angefūhrten Liede mit *4 Takt steht eine 
halbe SchluBnote, die fūr die deutsche Uebersctzung, welche hier nur eine Silbe hat. 
auch genūgt. Dagegen weist der litauische Text unter dieser Note Žweci Silben aut. 
(Allerdings hat die Nesselmannsche Uebersetzung Nr. 376 auch zwei Silben.)  Ver- 
lingert man die SchluBnote fir die zweite Silbe des litauischen Textes, was auch bei 
den ūblichen langgezogenen litauischen Schlissen nicht unbegrūndet wire, so erhėlt 
man cbenfalls den achten Takt. 


4] e 


Anstatt der gemeinten Unregelmassigkeiten sehen wir eine schone 
geordnete rhythmische Manigialtigkeit der Symmetrie. Diese Tatsache 
erhebt sehr den Kunstwert der litauischen Dainosmelodien. Es zeigt, 
dass die litauischen Volkslieder einen eigentūimlichen Rythmus besitzen. 
Das Werk von Duonelaitis „die Jahreszeiten“ beweiBt, dass die litauische 
Poesie des metrischen Rythmus fdhig ist, denn die litauische Sprache 
hat ebenso, wie die anderen alten indoeuropaischen, nimlich, griechische 
und lateinische Sprachen, lange und kurze Vokalen. Ausserdem kann 
die litauische Poesie einen tonischen Rythmus haben, denn die litauische 
Sprache hat einen beweglichen auf verschiedenen Wortsilben gesetzten 
Akzent. Doch der Rhythmus der Dainos ist eng mit der Melodie vereinigt 
und von derselben nicht zu trennen. Deshbalb muss man den Forschern 
der litauischen Dainos Rhesa, Nesselman, Bartsch, Kuršaitis u. a. Recht 
sgeben wenn sie sagen, dass litauische Dainos weder metrischen, noch 
tonischen Rhythmus haben. J. Gabrys (Lietuvos literatūros apžvalga 
I d. 33 p.) sagt: „Unsere Dainos kommen von den Lippen unseres Volks 
nur singend, deshalb ist ihr Rhythmus von der Melodie su trennen nicht 
mėglich; jede Dainoszeile ist verbunden mit hrer Melodie, welche mit 
der Strophe ganz beendigt wird. Wir sehen, dass der Akzent in demsel- 
ben Worte in verschiedeer Zeilen verschiedene Stellen einnimmt. Dieses 
verlangt die Dainosmelodie und es ist nicht mėglich, dass unsere Dainos 
einen tonischen Rhythmus hžitten“. Um diese rhythmische Eigentiimlich- 
As zu erortern, nehmen wir folgende, aus der Gegend von Kietaviškės, 
Jainos: 


Diese Dainos Strophe bestcht aus vier Zeilen: drei trochžischen Tripodien 
—0—0—0 und vierter tribrachischen und pžionischen (antibachischen) 
2 


Dipodie 600 | 0— —. Die Trochžen bilden */s Takte, der Pion — einen 


454 


“I, Takt. Wir sehen das die Worte „broleliai vaikščiojo“, deren Melodic 
in der ersten Strophe 74 Taktrhythmus haben, in der zweiten Strophe 
wieder eine */+ Taktmelodie gegeben ist. 


Es sei hier noch eine Dainosmelodie angefiihrt wo die Worte „katra 
turi daug dukrelių“ im *4 und * Rhythmus gesungen werden: 


Zuletzt noch ei Beispiel: 


Vai toli, toli 0—0, —0 
Mano senas tėvelis, —— |600—0 
Vai toli, toli 600 | —0 
Mano senas tėvelis o— |—00—0 


Die rhytmische Zusammensetzung dieser vierzeiligen Strophę ist 
sehr manigialtig. Die Dipodien wechseln sich mit Tripodien. Der crsten 
Zeile Versiūsse sind Amphybrachis und Trochžus, der zweiten — Spon- 
deus, Tribrachis und Trochžus, der dritten — Tribrachis und Trochūus, 
der vierten — Jambus, Daktyllus und Choreus. Die Wėrter aber der 
ersten und zweiten Verses wiederholen sich in dem dritten und vierten 
Verse, įedoch mit anderer Rhythmik. Es macht eine sehr interessante 
Melodie: 


m LA 


Sehr richtig sagt Nesselmann (S. IX): „Ės ist ungemein schwer, das 
Metrum einer Daina zu bestimmen, wenn man nicht im Besitze der 
Melodie ist, weil die Scansion der Dainos unabhžngig ist von dem sonst 
geltendem Wortakzent. Der Litauer selbst macht den Unterschied Zwi- 
schen dem musikalischen Akzent und dem Wortakzent, und spricht auch, 
wenn er den Text einer Daina hersagt, nicht nach diesem, sondern 
nach jįenem; er nennt diese Art von Vortrag: „ant balso skaityti“, nach 
der Stimme d. h. nach der Melodie lesen“. Also besitzt das litauische 
Volkslied einen eigentiimlichen Melodierhythmus, welcher zwischen me- 
trischen und tonischen Rrythmus zu finden ist. Wenn zufallig in irgend- 
welchem Verse der Strophe zu viel oder zu wenig Tekstsilben sind, 
so verstehen die Sangerinnen schr gut nach dem Bediirinisse einę lange 
Zeit zu teilen oder zwei Kūrzen in einę Lange zusammen zu ziehen, 
indem die Rhytmik und Melodie unzerstėrt bleibt. 


In rhythmischer Hinsiecht finden wir in den litauiscen Dainosmelodien 
schėnste Symmetrie. Zutrefiend sagt Čiurlionis: „Es ist zu bedauern dass 
unter unseren mit den 2—4 und 8 Taktformen befreundeten Musikern sehr 
wenig sind, welche dem Dainosrhythmus Folge leisten mėchten, Indem man 
mehr in den 3—5 teiligen Taktrhythmen sich vertieft, findet man, dass es 
keineswegs das Ohr verletzt, sondern es hat noch seine geheimnisvolle 
Schėnheit, welche die Komponisten anzichen und zu neuen dieser Form 
Werken anspornen sollte“. Melgunow bemerkt, das ungeachtet der gros- 
sen Mengeę vot: musikalischen Werken, die rhymthmische Gleichmassig- 
keit seie zu bewiundern. Am miesten findet man vieriussigę colum, denen 
ebensolche entsprechen. Dieser guadratischer Rhythmus seie vorher- 
schend. Die Volkslieder seien in dieser Hinsicht viel reicher und manigfal- 
tiger; hier finde man fortwžhrend vermischte Formen, bestehende oder 
aus colum einer einziger Rhythmusart, nur mit der Zahl der Versfisse 
sich auszeichnend, oder aus solchen colum, in welchen trohūische, dak- 
tyllische, jonische und pdonische Fiisse sich wechseln. Am andern Orte sagt 
derselbe, dass in Volksliedern solche rhythmische Fehler, welche man 
bei den Komponisten immerwdhrend finde, zu bemerken nicht. seien'). 
Das trifft auch fūr die litauischen Dainosmelodien zu. 


Nast bemerkt noch eine Eigentiimlichkeit in dem seltenen Vorkom- 
men des Auftaktes: „Man sieht deutlich, die litauische Sprache striubt 
sich gegen den Auftakt“?). In ausfūhrlicher Besprechung kommt er zu 
dem SchluB, daB das haufigere oder seltenere Vorkommen des Auftaktes 
in den Liedern einer Sprache hauptsichlich von dem haūufigeren oder 


1) Mencryposs, DneMenTapHbIA yveGHKKo My3biKanbKod pHTMHKK, $ 8. S. 46, 
2) Nast, S. 15. 


244 


selteneren Gebrauch einsilbiger Worte abhingt. Mag es bei anderen 
neueren Sprachen richtig sein, so ist das jedoch bei den litauischen 
Volksliedern nicht der Fall. In der neueren Musik rechnet man den 
Aniang der Taktes von einem Taktstriche bis zum anderen: ein Takt 
Deginnt stets und iberall mit dem schweren Taktteile; beginnt eine 
Komposition mit einem leichten Taktteile, so werden diese Noten vor 
den ersten Taktstrich gesetzt, und man gebraucht dafiir den Ausdruck 
„Auftakt“. Eine andere theoretische Aufiassung haben in dieser Hinsicht 
die Griechen: die modernen Taktstriche sind ihnen unbekannt; den 
Anfang des Taktes kann bei ihnen ebensogut ein schwacher, wie ein 
starker Taktteil bilden.') Dasselbe gilt auch bei den litauischen Volks- 
liedern, da die griechische Rhythmik im wesentlichen auch fūr sie gilt. 
Aut Grund dessen kann der Auftakt auch bei ihnen ūberflūssig; sein. 
Die nachsten Beispiele aus den vielen derartigen litauischen Volksliedern 
sollen das beweisen. 


Die zwei ersten und der vicrte Vers dieses Liedes, dessen Herkunit 
Semeliškės ist, bestehen aus įambischen katalektischen (0 — 0—0—0) 
Tetrapodien; dagegen ist der dritte Vers eine katalektischc Tetrapodic 
(-—-0—00—0—0) von einem Pžion, einem Anapist md zwei Jamben, 
deren letzter abgekūrzt ist. Es zeigt zur Geniūge, da8 der Auftakt bei 
den ' mit unbetonten Silben beginnenden Versen entbehrlich sein kann. 


Der Versbau des folgenden, von Kaišedorys stammenden Liedes 
weist auf eine įambische katalektische (0 — 0 — 0) Tripodie, eine Dipodic 
von Spondeus und Antibacchius (Pion) (-— — 0 — —) und eine von 
Trochžus und Bacchius (Pžon) (— 0 — — 0) bestehende Dipodie, welche 
wviederholt wird: 


!) Val. Ambros, S. 104; Westphal, S. 275, 294, 


| A--P | 
L — —5——— 1 | L T" Ta L LI ES NOK 
——-——Z T T— 2 TTT 


Za PP a- da tža [EU Glam 
“pP 


Lsd 


Hier wird nicht nur das Gesagte bestūtigt, sondern auch gezeigt, 
daB auch die einsilbigen Worter keinen EinfluB auf die Anwendung des 
Auitaktes ausiben. Es sei erwdhnt, daB in den ūbrigen Versen des 
vorigen Liedes auch einsilbige Worter vorkommen. Ueberhaupt ist 
die Zahl der einsilbigen Worter in den litauischen Volksliedern 
keineswesgs so gering, wie es scheinen mas. Wenn man die angege- 
benen Melodien iiberschaut, so findet man, daB die Synkopen auch nicht 
selten, besonders bei gemischten Takten, vertreten sind. 


Wir sechen, dass die Dainosmelodien ebenso, wie die griechische 
Musik, sogenannten ,„Anakrusis“ haben dh. ein Rhythmuselied, an 
dessen Anfange vor dem starken Fussteile ein schwacher Fussteil steht. 
Doch kann man es nicht einen Auftakt nennen, denn es findet sich nicht 
nur am Anfange der Melodie, sondern auch in derselben weiterer Folge. 


Es muB wiederholt betont werden, daB man diese eigentiimlichen, 
mit der heutigen Musik nicht vereinbaren Erscheinungen keineswegs 
als einen Mangel bei den litauischen Volksliedern ansehen dari. Gilt ja 
doch bei den Griechen Archilochus (680640 v. Chr.), der durch Verbin- 
dung verschiedener Taktarten und Metren eine groBe Mannigfaltigkeit 
der Weisen erzielte, als der eigentliche Begrūnder der griechischen Lyrik 
und in dieser Hinsicht als einer der angesehensten Kinstler. Un den 
verschiedenen Stimmungen des Seelenlebens, der Liebe, der Trauer, der 
Fieude, in kunstmiBigen Gesingen Ausdruck zu verleihen, entlehnte er 
hierbei die musikalischen Mittel, den Reichtum der beweglichen Rhytli- 
men und den strophischen Bau dem Volksliede'). Die gemischten Versu 
tragen in' den litauischen Volksmelodien zu einer groBen wohlgzefilligen 
Mannigfaltigkeit bei. Die Verschiedenheit der VersiūBeė und die damit 


*) Val. Nikel, S. 40. 


— 46 — 


bedingte Taktverūnderung bewahren vor rhythmischer Eintonigkeit, die 
besonders bei lšngeren Liedern unvermeidlich wžre. Es sind keine 
Abirrungen, sondern RegelmaBigkeiten, die mit Brunier als kunstvolle 
Vorzūge der Volkslieder anerkannt werden mūssen. „Darin liegt ein 
Reiz des Volksliedes, der es vor Verflachung schūtzt und den manche 
mit Unrecht als Willkir bezeichnen. Tatsžchlich sind viele Volksweisen 
wahre Perlen der Tonkunst“?). 


Danach erscheint die Behauptung Noskowskis von der Aermlichkeit 
des Rhythmus der litauischen Volkslieder durchaus als unbegriindet; 
die nihere Betrachtung des zuletzt angegebenen Liedes vor allem sollte 
in dieser Hinsicht iberzeugend wirken. 


Ob die geraden oder ungeraden Taktarten bei den litauischen Me- 
lodien vorwiegen, kann man nicht bestimmt entscheiden. Es mag ja die 
Zahl diesesr oder įener Taktart in einer oder der anderen Sammlung voi- 
herschen; man ist aber von dem Ende des Sammelns noch weit entfernt, 
um ein endgiltiges Urteil hierūber fallen zu kėnnen. Das aber ist jeden- 
falls Tatsache, da8 die Versfūše fūr die Taktarten mafgebend sind. 


Das Tempo der Bewegung der litauischen Volksmelodie liBt sich 
keineswegs in metronomischen Rahmen fassen. In dieser Hinsicht 
herrscht bei den litauischen Sžngern eine weitgehende subjektive 
Freiheit. Das Hineinleben in das Gefihlswesen des Liedes regiert auch 
die Bewegung, das Tempo seiner Melodie. 


„Die Musik hat“, wie Gietmann (Musik-Aestetik, Š 19.) zutrefiend 
sagt, „sowolhl eine formale als ideale Shonheit und befriedigt durch beideė 
Sin und Geist des Menschen zugleich“. Die Melodieform hat sozusaguii 
eine Seele, welche ihr Charakter und Wert verleiht. Da wir die formale 
Schėnheit der litauischen Dainomelodien schon betrachtet haben, diirien 
wir derselben Geist, welcher ihrer Form das Leben und die Schėnheit 
verleiht, kennen lernen. 


Um den Charakter der litauischen Volksmelodien zu bezeichnen, 
darf man zunūchst das von Bėckel iber Volkslieder durchaus zutreffiend 
Giesagte wiederholen. „Ein Volkslied ist ein Lied, das nur zum Gesange 
bestimmt und im Gesange entstanden ist. Die unzertrennliche Zusam- 
mengehėrigkeit von Wort und Weise kennzeichnet ein Lied als Volks- 
lied“*). Die Mannigialtigkeit der Tonalitit und Rhythmik der Melodien 
in engster Verbindung mit den Gefūhlsiuberungen des Dichters im Texte 
bilden den Charakter der litauischen Volksmelodien. Da, wie bewiesen, 
der Dichter gleichzeitig auch der Komponist der Weisen ist, so darf man 
mit Recht sagen, dab die Melodie des Volksliedes ein gesteigerter Aus- 
druck des im Texte gežuBerten Gefihles ist. Zum Beispiel nehmen wir 
folgende Dainosmelodien aus der Gegend von Kietaviškės, in welchen 
das Gesagte deutlich bewiesen wird: 


) J. W. Brunier, Das deutsche Volkslied (Leipzig 1914) S. 7. 9. 
2) Bėckel, a. a. O. S. 16. 


U "| Bl — RTL R—41—  C———— A TAS LSS UEN AS A į 
£ — j ||| į D Rr (| [2 | 1 > 2 ——-1! * H 
"p DEDE ADOS DDR ADEO UV UA UV O UA UIA i 


Es sei noch eine Melodie, wo das Wiehern des dunkelbraunen 
Rossleins einer Plastik Ahnlich in schėnen Melodieschritten imitiert wird, 
angefikhrt: 


LA 
VUV U UT'(|1 TT (“T | (1 - | 
ML 4 > — 7 | B 20 29 RR SPU UD DOAA 


kra Žo o TUnge, Ta-ga- t L 


Poesie, Rhythmik und Melodie bilden hier eine kunstmissige Einheit- 
lichkeit, ein vollendetes Ganzes'). Folgerichtig Idsst sich das vom Text 
Gesagte auch auf seinę Melodie anwenden. (Ganz zutreffend charak- 
terisiert die litauischen Volkslieder Bourgaul-Decoudray: ,„Was den 
Empiinduugsausdruck dieser Gesinge betrifft, so haben dieselben einen 
Charakter, der sich ebenso von Iebhaiter Frėhlichkeit wie von tieter 
Trauer entfernt; sie dricken gewohnlich ein abgestilltes, gemibigtes 
Empiinden aus, sei es eine ruhige Heiterkeit oder sanite Melancholie“*). 
— Die litauischen Volkslieder sind vorwiegend lyrisch. „Sie besingen“, 
saxt Rhesa (a. a. O., S. 324), „die Empifindungen der Liebe und Freude, 
schildern das Glick des hduslichen Lebens und stellen die zarten Verhūlt- 
nisse zwischen Familienmitkliedern und Verwandten auf eine hėchst 
einfache Weise vor Augen. Die Zartheit und Innigkeit ist ein eigentim- 
liches Merkmal der litauischen Volkslieder. Zur endgiltigen Charak- 
teristik der litauischen Volkslieder und Weisen sei Goethes Urteil hier 
wiedergegeben: „Eine ernste Wehimut, ceine sanite  Melancholie vcr- 
breitet ūber diese Lieder einen sehr wohltūtizen Trauerilor. Dic Liebe 
ist hier nicht eine ausschweifenede Leidenschaft, sondern įenė ernsie, 
heilige Empfindung der Natur, die den unverdorbenen Menschen anldiBt, 
da6 etwas Hėheres und Gėottliches in dieser wundervollen Seelenneigung 
liegt“. Und so sind denn diese Lieder anzusehen als unmittelbar vom 
Volke ausgegangen, welches der Natur und alšo der Poesie viel niher 
ist als dic gebildete Welt“. 


Unter den litauischen Volksliedermelodien findet man eruste und 
leichte, naiv heitere, herzinnigliche und schwerbetrūbte, mit einem 
Warte, es klingt hier die breiteste Skala der menschlichen Gefūlile. Allė 
der Seelenpoesie Gefihle, welche anders zum Vorschein nicht kommen 
konnen, versammeln sich in diesen kurzen, aber doch vielsagenden Me- 
lodien und verleihen denselben hohen idealen Wert und Schėnheit. 


Da sich die Tonalitit und die Rhythmik der litauischen Volksmelo- 
dien lurch das Tonsystem und die Rhythmik der Griechen erliutern 
lassen, mėchte mancher auf die Vermutung kommen, dab die Litaucr 
ihr Ton- und Rhythmussystem von den Griechen entlehnt haben. Went 
man aber der arischen Abstammung der Litauer, als einesindogermnischen 
Volkes, und der bekanntlich nahen Verwandtschait der litauischen Spra- 
che mit dem Sanskrit gedenkt, so ist man veranlaBt, die Urguelle der 


1) Wort und Weise ist bei dem Litauer so eng verbundėn. da er nur schnwer 
tinstaisde ist den Text zu sagen Statt zu singen: v4lL Tetzner S. 54. 
3) Val. Bartsch a. a. 0. IL 7 S. XIX. 


— 49 — 


alten litauischen Melodien in der Musik der Inder zu suchen'). Es sei 
hier, wenn auch nicht zur endgiltigen Beweisfūhrung, die folgende 
Rezitationsweise altindischer Musik aus dem Atharva-Veda, die der 
verdienstvolle Musikforscher O. Fleischer in seinen Neumenstudien 
(I, S. 51) verėffentlicht, und deren hohes Alter durch die miindliche, noch 
heute bestehende Ueberlieferung verbūrgt wird, zur Erwigung mit der 
nachstehenden litauischen Melodie aus der Umgegend des Nerys-Stromes 
(Čiobiškis, Kreis Vilnius) angefihrt: 


van-Te pk = S Ir Ua IAL 


“5. M. 


72 E T] 
A U3 P AE € ASS V UA V ARO 2] LZL— V ZL 


tukne- larn —— B —— 


Eine Aehnlichkeit der Grundžige dieser Melodien wie auch folgen- 
der „Raudos“ — Weise oder Klageliedes aus dem litauischen Hochzeits- 
zeremonial') ist unverkennbar: 


1) Vgl. Sokolowskys Vorbemerkung: „Billig hat in einer Geschichte der Musik 
die des alten Griechentums vor der des Orients ihre Stellė. Ambros selber wiūrde 
gern damit einverstanden sein: tritt doch in seiner Darstellung oft genug der Gedanke 
hervor, da8 gewisse Eigentimlichkeiten der arabischen, persischen, indischen Musik 
Entlehnungen aus der gricchischen seien, allerdings auch das ent- 
gegenstehende Bedenken, ob nicht die Entlehnung aut dem 
umgekehrten Wege vor sich gegangen sein kė6nne“. Vgl. dazu 
Ambros S. XXVII. 

1) „Tauta ir Žodis“ oder: Epe Lituana sumptibus Ordinis Philologorum Univer- 
sitatis Lituanae edita. Liber II. p. 217. Kaunas, 1924 . 


Tauta ir Žodis 4 


2 


Aus einer persischen, durch den berūhmten Orientalisten Tychsen 
ūbersetzten Schrift iber indische Musik ergibt sich zweifellos, daB der 
indischen Musiklehre auch die in der griechischen Musik wie in den 
Kirchentėnen des christltichen Ritaulgesanges so wichtigen Oktavgat- 
tungen (im Sinne von Tonarten aufgefaBt) nicht fremd sind'). Das histo- 
rische Verhaūltnis der Litauer zu den Griechen den Geschichtseriorschern 
iiberlassend, wird man jedenfalls nicht ganz unbegrindet aniehmen, daB 
die Litauer ihre musikalische Grundlage aus iher Urheimat erhalten haben 
und in musikalischer Hinsicht und diesbeziiglicher Entwicklung ihren 
cigenenh Weg gegangen sind. 

Ės sei dem wie ihm wolle, eine kunstsinnigeę schopieriche Krait 
und Fihigkeit des litauischen Volkes ist durch den ūberreichen Schatz 
seiner Melodien bewiesen. 

Die litauischen Volksliedermelodien, welche der antiken griechi- 
schen Musik so nahe stehen, besitzen so viel eigentimliche Sachen, dass 
deren wissenschaftliche Forschung ohne Zweifel auch der griechischen 
Musik nicht wenig Licht verleiken kann. Lebendige Beispiele, wie das 
Volk verschiedene Tonarten verwendet, Rhythmus der Melodie u. S. Ww. 
ist ein reiches Material zur Erliuterung manches noch nicht gelėsten 
Problemes nicht nur in der antiken griechischen Musik, sondcrn auch in der 
allgemeinen Musikgeschichte. Brunier sagt in seinem Werke „Das 
deutsche Volkslied“, es sollę Beethoven einmal erklirt haben er gebe 
seinen ganzen Komponistenruhm um die Erfindung der Volksweise „Inns- 
bruck, ich muB dich lassen“. Eine dhnliche AeuBerung kėnnte man von 
dem Titanen der Tonkunst auch iiber die litauischen Volksmelodien er- 
warten, hitte er dieselbėn vernommen. Mit vollem Rechte sagt ferner 
Brunier: „Und wahrlich, auch unsere heutizxen Tonmeister kinnten 
manchmal mit Nutzen bei dem Volksliede in die Lehre gehen! Was die 
Mundart der Sprache, das sollte das Volksliede der Tonkunst sein, ein 
unerschėpflicher, ewig frischer Gesundbrunnen“. Auch fūr die Melodien 
der Litaucr gilt schlieBlich der Kanon der griechischen Kunst: „Nich in- 
dem GroBen liegt das Schėone, sonder in dem Schonen das GroBe“, 


1) Vgl. Ambros, S. 486. 


[pog. T. Habunckui. 
I. 


K aTHMONOrKK GanTHACKO-cCNaB4HCKHX Ha3BaHHH 
„8y6pa“. 


JTOMY CJOBy ele B 19127. nocBaTHA1 HeGOAbIyIO 3THMOJNOTUYeCKY IO 
33weTky nokoHHubiū np. K. byra (H38. XVII, 1, 44— 46). Yka3aB, uTO stuibras 
(TABHNO CJIEXbi CBOETO CyLjecTBOBAHHWA B Ha3BaAHKAX MHOTHX HaceJeHHbIX 
RyHKTOB, M OTMETWB, UTO' B TOH Ke (DOpMe 3TO Cn0BO He 6e35H138eCTHO M 
a3THUIaM, — Cp. stumbrs (Yabmann, Bpaure), ym. stumnbr-iti 3B. 1, — 
4e330BeHHbIH JIHTOBCKWH JIMHTBHCT BO3CTAHOBMMET AT-ATUU. npadbopMy kak 
*sufbras, KOTOpaS GynTO 6bi OTHOCHTCA K npycck. wissambris „3y0p“, kak 
Ha3UJaA CTYNeHb K BbicCIMeH. CienOBaTellbHO, sužibras, NO ero MHEeHHIO, 
BO3AKKAO H3 * v/i/sumibras. Mocnennee Xe HMS, Kak H np. * visambra, — 
HaXOAKTCA4 B POACTBE C repM. visund,—M. p. „Wisent“ (np.-ceB. visundr, NBM. 
wisunt, wisant), BOCXON9UMMHW K HHJLeBpON * visf.— „JlT-naTIU. * sumbra— 
BOCXOAHT K KWHAeBpOn npadbopme * v/i/smt-ro.—H3 * vsmiro,—mOoc1e Bbinaje- 
nHa r, O0pa30BaBLIeecA * vsjnro — elle B aHcTHHCKOM Mpaa3bIKe JLOJIKHO 
610 npeBpaTHTbCA B* vsmbro. * Vsmbro — B KOHe4HoM pe3yJAIbTATe AajNo 
AT-T. bopMy sumbra“. ŲTO kacaeTc4 bOpMb! stuibras, TO npodb. Byra Bce- 
Uej0 npKCOeAKHAeTCA K THNOTE3e A y HKCa, NO KOTOpOH KckoHHOe suibras 
ROoAy*41O / NOA BAKaKHKeM raarona siėmbti „irotzen“: HaponHaa 3THMONOrKA 
OcwsLAMAa Ha3BaHKe 3y6pa, kak „ynpamoro, ynopuoro 3Bepa“.  Uepe3 
ROCcpexcTBO STBAXKCKOrO 93bIKa * sumnbris MPOHWKAO K CNNaBAHaM, B YCTAX 
KOTOpPHX OHO NONyYKNo BHA ząbr6 NOX BAKHAHKeM COBA z463 — AT. žambas 
„Kpa4  4ero-n460, yronok“, zgbrb „HeuTO 3y0006pa3h0e, OCTpO0e = AT. 
žambris, p. ZyOpūKa „CyKOBaTbIū UIeCT“ H Np. 

Henb39 OTka3aTb 3THM KOMGKWHaUunaM B upe3BbIųaHHOM OCTPOYMWW, HO, C 
apvroH CTOpOHbI, He MeHee OWeBHAKAaH WX Ype3MepHaa CMEOCTb. MoxKeT 
OkiT5, NO3TOMY OTKa3AJNC4Ą OT HHX W caM npob. Byra nu B „KoppekTyp- 
HaIX NOMpaBKax H AONonHeHKAax“ K CBOeA CTaTbe NpaMO 3a8BHA (CTp. 51), 
WTO „AHTOBCKO-JNaTbBILICKO6 Ha3BAHKe 3y6pa S/umbra a surnbra—He WMEeT 
Kasero O6LULero C repM. visund. OopmMa sfumbra—TaK OTHOCHTCA K sumn- 
bra. kak AT. stirna, ATIU. stirna K ChaB., CT.-ATU. sirna, WAW CJNaB. stėna 
K AT. siena (3 HA 3ennu. Cnas. GanT. 3T. 44)“. TyT xe npob. Byra 
€2€121 BaxxHylO NonpaBKy ųKCTO bakTHueCKOTO CBOHCTBAa: Oka3bIBaeTC9, 4TO 
AT. sf Jumbra—He eCTb WCKOHHOe CJIOBO, A NpPOHKKNIO B ATI. A3bIK H3 
ažHKA KOpChH. 

He 66paTHB BuumanKa, uTO Byra B39J1 ha3a/Jl CB0e O6'acHeHHe 3aranO4- 
HOrO COBA, e70 3THMOJIOTHYEeCKOE HCCJ1eAOBAHHE NOABepr noApoOHoK KpHWTHKC 
51921 r. Petersson B cBonx „Studien ūber die idg. Heteroklise“ (39 sg.) 
Mpakie BCerO OH HaxOAHT E70 OLIMGOYHDIM B METONOJNIOTUMCCKOM OTHOLIENH! 


44 


32 — 


BoccTauoBAeHKHYKO AKTOBCKMM YUeHbIM, ad hoc repmaHcKOro WMEHH yisund, 
Npaa3bIŲHyIrOo GOPMY * uismt OH Ha3bIBAeT „GyMaxHOoH bopMoK“. „Une, cnpa- 
IWBA6T OH, BCTPeUaeM Mb! O6pa30BaHKa Ha — m? UnnoTe3a, TO nocne 
npHcoenuHeunsa cCybp. — ro BbIManOo f, eCTb WKCTeHIIKHH MpoH3BOA, Tak Ke 
Kak H NpennoNnoxeHHe OG6 HCye3HOBeHKHKW Hauajibuoro vi. TepMm. * gisunt 
NpHHaIIEXKUT, BepoaTHO, K Ap.-WHA. višdaa „por“: OCHOBHas (popMa 

* uisnto —,„poraTbiū“ (KZ XLVII 131). Ecnw >kenaTenbHo cnacTH conocTa- 
sneHuK byrn npaGanT. * visambras C TepM. yisund, TO CKOpee 3/1€Cb 
MOXHO GbI1O Gb NONyMaTb O CAOXHOM HMEKH * yisonbhro „Hecyuinū 
pora“, npHyeM B TakOM CNlygae MOXHO GbI1O Gbi CocnaTbCcA Ha AP. - HHA. 
urabhra „GapaH“, KOTOpOe TOAKyeTCA KaK „HOCHTeJIb LMepcTH“.  Onnako 
H 3TY (opManbHO Gezynpeynyto THnoTe3y A He cyyTaro BepHoK. Hanpo- 
THB, A nojaralo, UTO Mbi HMEeM 3A6Cb AENO CO CAOBOM, OGIUKHM H A13 6aJ- 
TuiueB H Na cnaBaH. JIlp -np. wissambrs eCTb, 0e3 COMHeHKa, KaKOe-TO 
CNOXXHO€ CN1OBO, Kak 3TO 4 npennonaranocb. Schrader Reall. 690 cpaBnu- 
BaeT wis—C JiaT. visio „BOHb“ (visire „pedere')) Dro cOAuwxenKe OAHako 
HenpHeMIEMO, TaK Kak B TJaroJie visire HMENO MECTO CyxKeH4We OGIMEro 
3Ha4eHna NOoHAaTHA „AyYTb““, H HHYTO IIe YK33bIBA€T, WTO OHO CBepLUHJNOCb ele 
5 HHAeBpOn. 3noXxy... X nonaraio, uTO Ap -np. wissambrs CMEUIaNOCb € TepM. 
uisand—wnn Aaxe C COOTBETCTBYIOULMM eMy GaJT. * visanfas. B BKuNy a B 
wissambrs A 3AKNIOValo, TO * žambras ecTb GanTuHckaa dopMa CJiOBa. 
4 AyMaio, WTO JT. siuūibras „3y0p“ eCTb NpPONONXEHKe NpAHanNeKaULero 
K rnarony s/ėmbii npKNaraTeNbHOro * s/umbras „CWibHblH, KpenkKū, KOpe. 
HaCTbIH“, KOTOpOe YNOTPe6AAANOCb uaCTO B CoenKHeKnKK C * žambras „3Y0p““, 
H Gnaronapa 3TOMy NocNeNHee MONO NOABEPTHyTDCS BAMAHKWO nepBoro. 
TakuM 06pa30M AKaneKTH4eCKKH -* žambras MOMNO JNerKO NnpeBpaTHTbCA B 
* žumnbras. Įla, nakoHeLU, caMO npunaraTeNbHOe MOMJIO 3aMeHHTb PHĖMYIO- 
L1eeCA C HHM CyL4ecTBUTeJlbHOe, B ATLU. 93. COXpaunAKcb O0a CANOBA, HO 
B AT. 43bIK6 * žumbras COBepUIeHHO BbITeECHeHO NpunaraT. stufibras. 3BYK s B 
nTIU. Surnbrs BMECTO ž 0693aH CBOHM NpOKCXOXAEHKEM BNIMAHKIO s/umnbrs, KaK 
4 nonaran Leskien Bild 434“. CocnaBiliMcb 3aTeM Ha CXOxKe6 paz3BHTHe 
OAKOro COBA Ha repMaHcKOH noyBe (O weM HKWxe), Hall aBTOp npoAON- 


xXaeT: „A 0O6'acHaro Tenepb CnaB. ząbrb K Np. W3 NO3AHe-HHAEBpON. * gombros, 
KOTOpOe, BepoaTHO, 0603Ha4an0 „3y6pa“. JTO >XWBOTHOP, Kak H BOO0ULE 
XHBOTHbIe H3 MOPONbI GyiiBonos, OcOoGeHHo OXOTHO XHBYT B 60n0Tax, 
WTO H NOCNyxHAO ecTeCTBEHHOK npuynHoK MX Ha3BaHua. OcHOBHyIO OpMY 

* gombros a BbIBOXY H3 * gomber, “TO NpencTaB/IAeT < c060H He uTO HHoOe, 
Kak NMpeo0pa30BaHKylo dbopmy HM. N. el. 4. Napa HTMbI * gob-er, * gombnes“ - 
Kopenb 3TOH OcHOBbBI, MeXAY Npo4wKM, AONMIEAN AO Hac, HO MHeKnKnio P e- 
tersson'a, B Ap.-HHA. jambū/a — „GonOTO“, apM. cov „6ONOTO“ H AT. 
žebras „AMeroni Fpa3Hoe nuo“. 

B TOM xe rony, korna Bblluna kra Petersson'a, npyrod 1MBEN- 
ckHH yvenbii S. Agrell B TOM xe ropoAc H3Aa1 Gpomiopy „Zur balto- 
slavischen Lautgeschichte“, rne (cTp. 7—10) noABepr KpHTHKe 3THMOJNIOTKIO 
CBOero COOTe4ecTBeHHHKa: OH OTMEUaeTb, UTO OHa He TOJIbKkO He 06'acHaeT 
s BM. Z B NITII. HMeHH, HO WB OCO6eHHOCTH OCTABNA6T OGe3 BHuManHS 
p. AMan. (BOCT-CH6.) „u3:06p6“ ,GnaroponKū Oonenb“. Mocnennee HMA 
NAeT EMY IOBOA BOCCTaHOBHTb NepBoHa4an bhyto MNpacjaB. (GOPMY kak *6zgbr6, 
KOTOpaa, B CBOHO OY4epelb, B03HHKJA MOCJEe AKCCHMYIAUKHK XBYX r, H3 601ee 
Apesiteli (bopMb * brzgbrb. A Tak Kak HauaJIbHOS 6r MOXET, MEXAY NpPOYHM, 


— 53 — 


OTpPaxaTb, HHAEBpON. r, TO Agrell cyHTaeT ceGA B npaBe BOCCTaHOBNeEHHOS 
HA NpacJIaB. HMS 3THMOJIOTHYeCKH CON1H3HTb C Ap.-WHul. ršabhas, BO3HMkLI1eeH3 
nOo3AHero HHAeBpON. * psis1bAos. DTO Xe NOCNeNHEe O6pa30BaHO OT HHA6BpOI 
Kopna * ers — „JIHTb, H3JIHBATb“, MapanJieJibKOro CHHOHHMHYeCKOMY KOpHIO 
* uers —; CP. NP--HHA. dršati „JNbeT“: varšati „NOXNHTb“ C pšabhads: 
vršabhūs. B GnnxakuieMm poxcTBe C NMOcnexHHM HMEHeM H OKa3bIBaeTCA 
Ap-npycck. visambris; OHO BO3HHKNO AKWCCHMHAAUKeK MIaBHBIX H3 * virsam- 
bris; ATI. sumbrs YTPATWNO 8 Hayale cn08a HAH i (r) — KAH vi (r) —, 
a AT. siufibras 3aMeHWnOo Š rpynnoK st — noX BAHAHKHeM KakOTO TO JAPy- 
roro cnoBa (stėmbti ?). 


UTo ckašaTb INpo 3TW TOJIOBOKPYXUTEIBHO - CMENbIe KOMOKHHaUKHH ? 
Ilaxe He OcnapWBaa OCHOBHOTOo NonoxXeHKA AYHACKOro npodbeccopa, uTO 
B npacA. 93. S NepeXxONHNO NpW H3BeCTHbIX YCAIOBKWAX B Z, — NOJNOXKEHHS, 
no HallleMY MHEHHIO, aGCONNKOTHO HEeBepHOro, — BCe Xe Mbi AOJDKHbI MPH- 
3HATb, UTO B 3THMOJNOTHYECKKX TONKOBaHKAX Agrell'a conepxKHTCA Tak 
MHOro ranaTelbHOrO H CNOpPHOro, uTO He npencTaBAaeTC4 HHKaKOH B03- 
MOXHOCTH NpH3HaTb WHX XOTA  Gbl MUKHUMOM6HO  BePOATHbIMK. -Mpexk1e 
BCerO Mbi NOJIKHbI!  BO3pa3WTb aBTOpY, WTO p. 3y6p HWKOWM OG6pa30M 
HenNb3A BbIBECTW H3 (/)bzgbrb: BeJb 3TO Ch08O BCTpe4aeTC3, MEXAY DpO- 
uUHM, H B TeX Bp. TOBOpax, T1€ HHKOrda He CAbILIaTCA pab, [A4 K T.I, 
HO BCerjNa — UFpamM6, UPAG MW T/Į.; BO BTOpbIX, COBepilleHHO HeBepoATHO, 
uTOObI AKCCHMHASLHA JABYX f COBepIUKNIACb B 3TOM CJI0Be ele B IMpac/laB. 
3noxy; BCe OcTaAbHbIe  MpHWMepb,, Ha KOTOpble CcbilaeTCgą Agrell, x0- 
nycKalOoT ApyrKe, Topa3xO0 Gonee npocTbie O6'acHenna. Tak, 0 kouepra 
cp. PbB. JIXXI!I 293, Būga Kalba 192; O ikra cp. Berneker Et. Wb. 
424; o chomestoro Va. XVI, 4, 6, o čėparogo POB LXXIlI 303; O esetrd 
Slavia II 256 4 T.n. Mo TOK xe npuunne ManOBepOSTHbIM MpeACTABNIAETCI 
pacnonO6n1eHKe ABYX T B Np. visambrs A ye COBepLIJeHHO — HEMOTHBH- 
POBaHHbIM OTMaJleHHe HauaJlibHOTO CJIOra B JT. K JITIU. CJIOBax. 


Takum 06pa30m, runoTesy Agrell'a cienyeT npH3HnaTb HeynauKob. 
Ho ecTb B Hefi,. BIpo4eM, H ONHO GOAnbIiOoe 3epHO HCTHHbI, —-3TO YKka3a- 
nie, uTO GanThHcKO- C1aB. Ha3BanHwa 3y6pa HecOMHeHKOo  OGpa3O0BaHbi 
OT H3BeCTHOFo HWHAeBpon. cybbnKca—n—-bho—, resp. — om--bho —, KOTO- 
pbIM OGHIKHOBEMHO  (DOPMHpYKOTCA Ha3BAHKHS KHBOTHHIX. Knacchyeckhm 
NpAMepoM TakOro O6pa30BaHHAa MOXKeT CJNYXKHTb Np. Ėlagos „OJIEHb“, KOTO- 
pO0e eAHHOrJNacHO BCEMH YUeHbIMH BO3BOJ1HTCA K HHAeBpON. * ė/nbAos, DTOT xe 
npuMep O6'acHaeT  HaM H MpoKHCXOXAeHKe CaMOro cydbbHkCa: Tak Kak 
*e/n — eCTb He TO HHOe, Kak pe3ynbTaT pelykuHW BTOpOro CNOra OCHOBbI 
*elen — (cp. claB. e/enb Wu np.), TO cybb. — nbhos MpKxOAHTCA paccMa- 
TpHBAaTb MpocTO Kak MANO) MOp(bOoAOrKuecCKOro Nepepa3n0xXeHYS NMepBHų- 
Koro cybdbukca — r — H BTOpKYHOTO — bAo —, KOTOpbKKH Tak OObiueH 
HMeHHO Y Ha3BaHKH XHBOTHbIX (pb. Brugmann KVG $ 407). 


Ho oT rp. šlazo; OGbBIKHOBeHHO NnpHuaTOo He OTAEJNIATb HIT. H ABH. 
Jamb, COBp. HeM. Lamm; 3TO NOCNeAHee WMA BO3BONHTCA K HHJLeBpOnN. 
*I— Gn — bho —, KOTOpPOe, B CBOHO O4epeAb, BO3HKKAO H3 elle GOnee 
ApeBHero * e/— 61 —bho. Ecnaw npunaTb TEenepb BO BHHMaHKe, 4TO 
npaci. zgbro O603Ha4aeT, kak CT. -repM. /amb, TaK>K6 >KHBOTHO6, TO 
HeBONbHO MpHXxONHT B MONOBY CEA. MbIClb: He MpexcTaBA4eT — JK H 
ząbro nOAOGHOe 06pa30BaHne? T. e., ecnH repM. /amb BO3HKKNO H3 HHNEBPOT!. 


—- 54 — 


* (e) Jonbho —, TO He MOrNo-AKW pach. zgb-r6 npOoK30KTA OT KWHAeBpON. 
* (e) — ghonbhro —? 

YTBepAKWTENbHbIH OTB6T Ha 3TOT BONpOc B03MOXeH TOJIbKO B TOM CJNY- 
ųae, eC1H HaM YAaCTCA JJOKa3aTb CyUeCTBOBAHHE B HHAEBPON, A3bIke OCHOBBI 


* eg (h) en — Cb TakuM 3Ha4eHMeM, KOTOpoOe, no kpažneli mepe, He npo- 
THBOpe4Hno 6hi nonaTHUOo „3y6pa“. 


Ho 3Ta 3ajava ye BbINONHeHAa AO MEHA, — W B MpHHUWNe BNONHE 
YAa4HOo, — TeM Xe Petersson'oM B ApyrKux erO HCNeOBAUKAX. 


B cBoHx BecbMa IleHHbIx „Baltische und slavische Wortstudien“ (Lund 
1918 35, 37) on, B napannenb K H3BeCTHOMY HHAeBpOO, KopHio * ak — „BOANa“ 
(naT. agua, TT. ahwa), YCTAHaBAWBART MapaJineJbHbli KOPeHb * agh — B 
TOM Xe 3HauenuW. [Mono6HOo MUOTKM ApyruM heteroclitica, 3TOT KOpetib, 
elij€ B HHJLeBp, BU1OXY, BOLJEJI B COCTaB JIBYX OCHOB * agher W* aghen-—.Mep- 
Bas AOLIJa AO Hac B Tp. dyspoo31a Data Šovn „GONOTHCThIe BOJbI“  H, CO- 
vJiacHO H3BeCTHOH 3THMONOTKHWPre//wiz'a, B ChaB. Ozero, ezero, a BTOpaA 
B Ap.- KHA. Aradd „ūpynh, 03ep0“ H3* gAr-n-do-. DTW BbiBONK P e- 
tersson noBTOpHA 3aTeM B 1920 r. B 6pouniope „Arische und armeni- 
sche Studien“ (Lund 1920 20, 23), nononnus cBOH KOMGKHHaLKK CcbiNNKOKH 
Ha npakp. Airimba „Nyxa, 6Gon0TO“ H3 * Airamba *<ghrr-ėn > bo-; YTO 
kacaeTC4 ClaB. MaTepbAna, TO OH OCTaNca npexHuū; Petersson K Cka- 
3aHHOMY B ūepBOH KHWre MpHoaBWn  TONbKO, WTO ezero BO3HHKIO W3 


* ūzero, BCleACTBHe perpeccHBHoK  acchMHnguww. Te >K6 CaMble  MBICIM 
LIBeACKHH JIKHTBKWCT NOBTOPHI B 1921 r. B CBOHX YXe YNOMAKYTGIX  „Stu- 
dien ūber die idg. Heteroklise“ (Lund, 197), npuuem, B uacTHOCTH, pacnpo- 
„CTpaHwI HX Ha apM. anj/ev „AOXAb“. 


B nan0xxennoKH rMnoTe3e, KOHeUdO, JNaNeKO He BCe HMEeT OJHHAKOBO, 
yGenuTellbHbli xapakTep. Tak, Ham npencTaBnNAIOTCA KpaiHe COMHHTeAb- 
HbIMH 3THMOJIOrKH Ap.- HHA. Aradd -, npakp. Airimba HK TONbKO 4TO yno- 
MAaHyTOTOo apM. anjrev: OBepiueKHo HeNONyCTHMA TakxKe NpacJl. ACCHMK- 
AguW4 HavanbHoro a B* azero TNacHOMY e, H 3TO TeM GOAee, UTO B "p. 
dys6ub31a, '"Ayšpova MOXKET OTPaxxAaTb ne TOJIbKO HHAEBPON «, HO H HHAEBpON. € 
Ho ocHoBHaa MbiCcnb Petersson'a, yTO B WHAeBP. a3bIKė KOpeHb * egh- pac- 
npocTpaHgNcą He TOJIbKO CYdDIpDHKCOM - er-, HO H cydbdb. -en -, 3aCHyxKH- 
BaeT NoJjHoro BHUMaHKA. A NOTOMY €48a- JIH Mbl COBePIHM akT IpoOW3- 
BOJa, eC/lH MbI BOCCTaHOBHM HHJEBP. HMS „3y6p“ kak * (oJgh-n - b(h)o-, 
resp. *( e)lgh -on -b(hJo - < TeM X€ 3haueHHeM, KaKO0e npennonaraeT AJ 
3TOrO choBa H Petersson, T. e. „XHWBOTHOS, OGnTaroLee B GonoTax“. 
OT penyuuposanKoH pa3HOBKAHOCTW KOpHa BTHX C1OB* egA - nb - O6pa- 
30BaHO npapycc. * įbzębro- > * u336pb, OTKYMA, NOCNe KOHTAMKHaUKH ero 
c*jeząbro > * u3y6p3, Ww NONyYUKAOCb TO CaMOe CHGMpPCKO6 U3/00p6,  KOTO- 
poe Tak daTanbHo cOKno c TONKY Agre/f'a. 

Ho kak 06'acHnTb B TakOM CNy4ae NT. * sumbras? 


Cyna no TOMY, TO 1) H 3TO CNOBO TaKxXė O3HauaeT „KHBOTHOS“, 
n 2) uTO ero cydbibukc OGHapyxXHBaeT NONnHOe TOXAECTBO C (OPMAHTOM 
ero CnaBAHCKOro  CHHOHWMa, Mbi AOMaAbIBaeMCS, 4TO OHO NpeAcTaBNAeT 
co604 napannenbuoe HAKW, roBopa TOuHee „Reimwort“ K CNOBy zabro. A 


— 55 — 


3TO 03HauHT, 4TO eCJIH NMOCNeKHee OTPAXXAET HHNeBpON. *( gh -n-b(hjo -.,TO 
MepBOe JNONXHO BOCXOJAHTb k HHAEBPON. * (€)s - 7 -b(h)o-. H Bca TPyAKOCTb 
BONpoca 3aKNHOYaeTCA TOJIbKO B TOM, YWTOGHH BbIACHWTb  (IPOKHCXOXLeHKe 
H NepBOHauaJIbHOe 3HaųeHKe NepBoH 4acTW 3TOrO CANOBA. 


H To n Apyrof uenw Mbi AOCTHrHeM Kak HEANb3A JyYIMe, eCJlH O6- 
cr 


paTHM BHHMAHHe Ha TO HHJeBPON. pa3HOCKNOHAEMOS HMI * as - en, KOTOPOFO 
NOTOMKAMH ABNSIOTCI,  MEXKAY NPOWHM, JITUl. asins „KPOBb“ (/* asnn - 
„KPOBb“), JIP. - JaT. aser, TP. č2p „KPOBb, COK“, Ap. - HHA. ūsrk, p. asnds. 
XOTA eLile B HHAeBPON. 43. 3Ta OCHOBa HMENa CTPOFO OnpejleneHHOe 3HaUeHKe 
„KPOBH“, OJHaKO 3HaueHKe „COKa“, KOTOPOe, KPOME TOrO, HMEeT Ip. čap, 
yKa3bIBAZT Ha TO, WT7O MepBoHavanlbHO KOpeHb * ėS - (> rp. Žap) resp. 
**S(> AaT. aser, Ap. - HH. asrk)*) wmen Gonee 1M1KpoKOe 3Ha4eHKe, — 
HMEHHO ecAW He „JIHTb“ (kak nonaranu Persson Zum Lehre II, Prellwitz 
EW 2124), TO „Awnkaa >KunKocTb“. Ho n3 3TOrO noHaTHA NErKOo MONANO 
pa3BHTbCA 3HauenKue TOH Bazkoh, OOJIOTHCTOH NOYBbi, Ha KOTOpOK Tak 
OXOTHO MacyTC4 3y6pbi. A ecan Tak, TO GanT.* sumbras (cp. ATI. 
sumnbrs), He TOJIbKO B (DOPMAJbHOM OTHOLJEHKHK, HO H B CeMacHOAOrKue- 
CKOM NpencTaBNAeT CaMyIO TOUHYIO NapajieJlb K CJlaB. ząbrt. 


Ho kak 06 acHWTb B TaKOM Ciywae NoaBneHKe t B AT. siutibras W 
ATUI. stumbrs? 


Mb! npHBenH BbiLIIe BeCbMa OCTPOyMHbIe C006paxenna Petersson'a 
Ha 3TOT CY4eT, H TOTOBbI GbinH OGbi BeCbMA OXOTHO MpH3HaTb HX HaHGOJiee 
B KaHHOM CJIy4ae NpaBAONOAOGHbIMH, eCJIM Gbl NOAOGHOE HeOpraHKyeckOe 
t He BCTPe4aJOCb eile B GaniT. HaSBAHKHMW Apyroro XHBOTHOrO. 1 HMerO 
B BHALY HMEHHO CepHy, XOTOpaA B AT. 43bIKe 3BYYWHT KAK stirna H B ATUI. 
kak stifna; O0e (OpMb! HeCOMHEHHO aBAAIOTCA GOonee HOBbIMH, UeM CJIaB. 
srna W CT - AT. sirna (cp. BbiIe). | Ho ecnh npunar. * s/uibras „CHlbHblH, 
KpenkAH“ H NONXONMT K NOHATHIO 3/0pa, TO HuKaK 3TOrO HeJlb39 CKa3AaTb 
npo počkyro H nyrauByro cepHy. [l03T70My Ana O6'achenna „BCTaBKK“ t 
B 060Wx CANOBAx NpHxOAWTCA HCKATb Apyroro nyTH. 


Uro6b: cnenaTb  DBTO, BCNOMHHM, Y4TO, KPOMe 3y0poOB, B JIHTOBCKHX 
AeCAX BOJMACb Apyraa pOACTBEHHaS HM NOpOAAa KpynHbIX XHBOPHbIX H 
poraTbiX  KHBOTHbIX — Mypo. OHw BbIMepJW rOpa3A0 paHbilie 3y0pOB: 
B TO BpeMA Kak NocienHKx 3Han etje KocTauThH Lllapsna (uau. XVII B), 
MoceAHee YNOMKMHaHKe O Type BCTpeuaeTc4 B JlnTOBCkOd JieTOMKACH 
(MN. C. P. JI. XVII, 261) ūp4 onucannu co6biTHa XIV B.: „Moexan... KHa3b 
BenukuK Krujnmuub Bb JIOBb! OT TpOokO86 34 UeTbIPė MWIHW MH HaHne FOpy 
kpacHy HaXb pbkoro BunHnero, Ha KOTOpOW HaHAxe 38epA BeNHKOro TYpA 
W Oy6beTb ero Ha TOK ropb rAB HbiHB 30ByTb Typa ropa“ (Byra Has. 
XVII, 2, 40). OTcrona MOXHO 3aKAIOGHTb, WTO TYP, XOTA H OCTaBHA NO 
ce6e namSTb 80 MHOXECTBE MECTHbIx tiazBanuh (Byra 0. 6. 42 sg), 
HO HHKOrNa He NMpHHajneKan K WHCILY )KMBOTHbIX, OCOGeHHO OGBIYHbBIX M 
pacnpocTpaHeHHbIx, HO Tak KaK TOxXe CaMOe, XOTA H B MeHbilIeK CTene- 
HH, MOXKHO CKa3aTb MH MpO 3yGpOB, TO BeCbMa BO3MOXHO AONyYCTHTb, UTO 
no Mepe nocTeNeHHOrOo HC4e3HOBeHHA TYPOB JIMTOBCKMe HapONHbIe MaCCbI 


*) Uro 8 NTUI., NAT. M AP.-MHA. CnoBax A OTpaxaeT He HAB. > (Kak pAyMmMan euje 
Persson Beitr. 143), a Hunespon, penyųHpoBaKKniAi FnaCcHbtA, 3TO BnOnHe yGenHTenNDHO NO- 
ka3anu Guntert B caonx+ Idg. Ablautprobleme, 48 m Hirt Idą. gr. II. 80. 


50 


BCe 4ailje H Yallle CTANIH CMEUJMWBATb MX C ApyroH BbIMKpaioujeK nopo- 
no — 3y6paM4.*) CMeuienKe O60HWx >KHBOTHLIX in specie MONO JErKo 
NOBECTH H K CMEIIEKKIO HX in nomine, T. e. K KOHTaMHHaUKų. T. e. Apy- 
THMH CJIOBaMH TOBOpa, /aūras, CKPeCTHBIUKCb C * suibras, NOPOAKWNO 
TpeTbIO bopMy—stuibras. H nono6HOo TOMY, Kak B CHGWp4 na3BaHKe 3y6- 
pa GbiNO nepeHeceHOo Ha Onena, B JIMHTBe Ha3BAHKe TypAa CTANO CMELUH- 
BaTbC4 C Ha3BaHHeM CepHbI: /aūras > sirna = stirna. **) 


UTo6b: BnOnHe Hc4epnaTb GanTuūicKwAa  Ha3BaHKa „3y6pa“, HaM 
OcTAeTCA TOJIbKO CKa3aTb elle HeCKONbKO C/1OB OTHOCHTENIbHO Ap. - Npycc. 
wissambrs. Schrader Reall. 690 Buxen B HeM CNO0XHO6 CNIOBO, KOTO- 
poro nepBaa 4acTb vis - DON1CTBEHHa GyXTO Gbi C NaT. visio „„BOHb“ (visire 
„pedere“). JTO 06'acHenKe C nonHbIM OCHOBaHKeM, Kak Mbi BHJLEJIM, OT- 
Bepr Petersson 0. c. 40, caM xe OH yBepeH, TO Np. wissambrs eCTb 
nNOA CMeLIeHHA  MCKOHHOro * sumbras WnW C TepM. * visand (> ABH. wi 
sunt, HBH. Wisenf), KOTOPOe BO3HHKNIO H3 HHAEBPON. * isp - 10 > „poraTbIK“ 
(cp. AP. - HH). višūna- „por“) HJIW C COOTBeTCTByIOLUMM  GanT. CN1O0BOM 
*visantas. HO Mb He BHAWM NMpHYKHb!, NOUeMY Gbi JP. - NpyCc. HMA He 
MOTO HaXOJMTbCA B HCKOHHOM POACTBe C FepM. K Ap.-HHAĄ. HMEeHaMU. 

„Ero ochoBHaa npadbopma Gbita Gb B TakoM Chyyae — * visonbAro-. Ho 
3TO CJIOBO CheAyeT UHTaTb He Kak *vison - bhro- „HecyumwK pora“ (kak 
YCAOBHO TOTOB AonycTHTb Petersson 0. c 39), a kak* vis > onb(A)-ro. 
CnenoBaTeNlbHO, H IpyYCCKOe HMS 3AKJN1HOYaeT B Ce6e TOT Xe caMbiH cydbpHKC, 
KOTOPbIH Mbl KOHCTATHpPOBAJIH B ApPYrMX CJlaBAHCKHX HK GaJlTMHCKMX Ha3Ba- 
HHax 3y6pa. 


Il. 


Eume pas O rpoKcxoxAneHKHKW Ha3BaHua  peKH 
IlBnHnbi. 


Bo 2-H kumxke XXIII T. „HaBecTHH OTA. pycc. 83. H cn08. Pocenū- 
ckoH Akanemuu Hayk“ (3a 1918 r.) a nomecTHA (cTp. 246 — 249) 3aMeTKy 
O NpOKCXOXAEHHMA HMeHH pekH „/Įsuna, B KOTOpOH, OCHOBbIBafCb Ha BeCb- 
Ma OCTPOyMHOH 3THMONOrKA Persson'a (Beitr. 44) rpeu. wmenh 864 TO4- 
Hee dc) „KyWa MecKy Ha MOpCcKOoM Gepery, AIOHbI, MOpckoH Oeper“ n3 
HHILeBpP.*dAvin -, paclUKpeKHKHs KopHa*dAi - „NpPKBOAKWTb B ABKWKXEHKe, AYTb“ ), 
NMonbiTANCA AOKa3ATb, YTO Hala /ĮBuna eCTb HCKOHHOe CJlaBAHCKO6 O06pa- 
30BaHHe C OCHOBHbIM 3HaueHMeM „peka, HMEIOLaS IOHOOGpa3HbIe Gepe- 
ra“. A Tak Kak HeT HHKaKHX OcCHOBaHKH moNaraTb, 4TOObI peka /ĮBuH a 


*) UTO TaKO0e CMeLJeHKe OGOHXx NOpOoA MHBOTHOro GbinO BO3MOMHO, Ha 3TO yKa3biBaeT 
NPKMEP IOMHbIX CnaBAH, Kak mokaaan TpojanoBnt B cBOe6 wurepecHoK cTarbe „Typ 
W 3y60p y CpnCcKHM 3€MbaMA H y HapopnHOj yCnOMEeHK (CGOpHMK craTeh B uecTb Nlamanckoro 
I 929) Typ H 3y6p CmeuwKBanKco y cep6o8 ee B XVII B. TO, uTO Ccnywnnocb y Gankancknx 
CnaBAH, MOrnOo HeCKONbKHMHW CTONETHAMH paHbUJe COBEpPUIMTCA H Y NHTOBLŲEB, 

**) Euje CkOpee nonoGKan KOHTaMHHAUMA  MOrna Gbt npowsoKTu, eCnH Gbi MOMHO 
ObinO AONyYCTWTb, 4TO KPOMe taūras, GanT, a3bik 3Han GopMy C NOABHKKHIM 8 — * staūras. 
HMeHHO C 3THM CnOBOM Tak MnHW HHa4e CBR3aHb! MT. stiur, HBH. Stier, a». Staora ,„Kpyn- 
HBH DOraTbiA cKOT“ (HeTOUMO 06 3THx Cnosax Petersson Stud. ub. die idg. Hetero- 
xlise 40 są.). 


— 57 — 


NpoTeKAJNIA KOr ja - AKGO B paHoKne HHAeBPON. KpapoAMHb!, TO B TOK Ke CTATbe 
MHe  NpHIUNOCb CAeNaTb BbIBOJ, WTO COBpPeMEHHOe HEMeLIKOe Ha3BaHHe 
3. ABuui Dina ecTb He TO HHOe, Kak GykBalbHbld NepeB0A caB. /ĮBu- 
KO, CAeNAHHbIH ele B TOH rnyGoKoKH npeBHOCTH, KOrAa WCKOHHOe 3THMO- 
nNOrMyeCKOe 3HayenKe HMeHK Dvina ele He GhHiA10 3a0bITO0. 


HanoxceHnoro MHeHKa O NpoKCXxOXAeHKHH HMeH4 Dvina A Henokone- 
ŪHMO AepxXYCb B MIaBHbIiX 4epTaX W TeNepb. TOJIbKO B OJHOM HecylLije- 
CTBEHHOM MyHKTė A JOMDKeH CeNaTb MaNeHbKyYKO nonpaBky. B cBoeH 
CTaTbe A BBIBOJIMWI KopeHHOe I CNaBAHCKOrOo WMEHH H3 HHNEBP. T (cp. rpev. 
*). Tenepb a HaXxOXy BO3MOXHbBIM YTBePXAaTb 3TO KaTeropHueckK 
OTHOCHTENbHO  KOpeHHOrOo rNacHOro TOJIbKO Ha3BaHKSa  npuTOKa Bunuu 
„Ieunoca: a 4wTaio ero Kak Dvin -0s-d, T. e. BMKY B HeH paclHpeKnKe 
TOH OCHOBb! Ha -M-, KOTOPa3 AO CHX NOp CAbluiiKNTCA B Fpe4. GOpMe POL. 
n 85. Ho, pazom'c ocnoBoi Ha -n-, B HHANeBP. Npag3bike, NOBHYJLHMOMY, 
cyMieCTBOBAJIA H OCHOBA Ha -Z-, KOTOPAS NOXxOGHO APYTKMM CBOHM NOA- 
pyraM, MOFJa GbhHTb OOpaz30BaHa TOAbKO OT kopHA OT Bbiciiei cTenleKnH 
BOkanM3Ma. CNeNOBATEJIBHO, Mb! NAOJKHb! JNONYCTHTb, TO B HHAeBPON. A3., 
psx0M C* dAhuvin - (oTkyna rpev. Šis), cabluanacb (bopMa * dhveina, OTky Na 
caas. Dvina. Tonbko npH TaKOM NpeNnUONOXEHKHA H AeNaioTCA MOHATHBI- 
MH JuBCK. Vėna 4 3cTOHcKOe Veina —jogi „3. IlBuKa“, KOTOpbIe, kak 
BepHo yka3a1 Būga (Kalba ir Senovė 129, 249; Tauta ir Žodis I 92), 
MOrad GbiTb 3aHMCTBOBaHb!  M3 CJIaB. A3bIKa TOAbKO B Ty 3NOXY, KOrAa 
AWbTOHr ei elle He ycnen npeBpaTHTbCA B i. 


TakuM 06pa30M, duHckKe HazBaHus p. ĮlBnub! He TOnbKO He NpoTH- 
BOpe4aT  MOeH  3THMONOMKHW, HO CkOpee ee NONTBepxxNAaIOT. H noTOMY, 
A He MOTY He BbIPA3HTb CBOeTO YAMBJIeHHA, NO4eMY NOKOKHbIH BBICOKO- 
TalaHTIIMBbIĖ AHTOBCKHH  AHHrBKCT, B CBOeH pelteH3wu MOeH CTaTbH (B 
Tauta ir Žod. II 477), xoTAa H npH3Han, MoXxOGHO MHe, Ha3BaHKe Dvina 
HCKOHHO CJIABSHCKMM, BCe >K6 BbIpA3WI COMHeHKHe B MpaBKIbHOCTH MOTO 


3THMOJOTMUeCKOTO TOJKOBAHKA  UMEHHO Ha OCHOBaHHHA dbHnHckHxX ero OT- 
TO0A0CKOB, 


Prof. Dr Ernst Fraenkelf. 


Untersuchungen zur litauischen Dialektologie. 
1. Zu den litanischen Adverbien. 


Tauta ir žodis 1,433 hat Būga in sehr scharfsinniger Weise die 
stosstonige Beschaffenheit der Endsilben der lit. Adv. arti, toli, anksti 
als metatonische Umgestaltung der neben ihnen gebrūuchlichen, wie 
namič die alte Lokativendung enthaltenden artič, toliė, ankstič erklčict!). 
Dieser Intonationswandel rūhrt von der adverbiellen Funktion her, 
die diese Worter angenommen hatten. Er vergleicht sich genau mit, 
der Akuierung griechischer, Iokativischer Adverbien wie dūzei, dznuvėzi, 
TosTetyzi Uu. s. w. im Gegensatze zu zi, žxei, cixotu, s. w.; die griechischen 
WoGrter hatte schon in gleicher Weise Solmsen KZ. 44, 193 gedeutet. 
Durch diese Erklūrung Būgas werden die z. T. sehr komplizierten 
und wenig ūberzeugenden Versuche von Gerullis Arch. 38, 76 ff, 
Specht lit Mundart. 2, 94 ff., IF. Anz. 42, 51 widerlegtt Auf dem 
richtigen Wege hatten sich vielmehr schon, jedoch ohne genaue 
Erkenntnis des enischeidenden Punktes, Endzelin cnaB.-6aAT. 3TrONbI 
166 ff. und E. Nieminen uridg. Ausgang -ai des Nom. Akk. pl. neutr. 
im Balt. 57 befunden. 

Noch in einer anderen Beziehung unterliegen Adverbia, Kon- 
jūnktionen und Partikeln einer besonderen Behandiung. Als prokli- 
tische und funktioneli im Satzganzen eine untergeordnete Rolle 
spielende Eiemente werden sie im Baltischen wie in anderen idg. 
Sprachen*) nicht nur allerhand Verstimmlungen ausgesetzt, die die 
voliwertigen Bestandteile nach den aligemeinen Lautgesetzen nicht 
erleiden kšnnen; durch die Prokflise werden ferner auch die langen 
Silben einsilbiger Partikeln, bei mehrsilbigen unbetonte Lūngen oft- 
mals verkūrztt Schon Endzelin BB. 29, 320 ff, KZ. 42, 375 ff., naT. 
npenn. 1, 76. 127. 167 und sonst, cna8.-6anT. 3T. 143 ff., Iett. Gr. 99. 465, 
Lesk.-Brugm. 284, Specht lit. Mundart. 2, 19. 190. 264.! 282. 336 u. 6. 
(s. a. O. 542), Preliwitz BB. 22, 88 haben vief Materiai iūr diese 
Frage beigetragen; val. lit. fiktai, tik(t), Iett. tik „nur“ aus čūlterem tiektai 
(„soviel hiervon'“?); Iett. bės/ „vielieicht“: best, ferner auch Jit. Partikeln 
wie nė, dėl, nės, vėt neben den Formen mit Lūnge. 

Ein sehr schėnes Beispiel, wo der Unterschied zwischen Adįj. 
und Adv. besonders greifbar entgegentritt, liefert der von Gauthiot 


1) Dass es sich um Lok. von -6- St. handelt, folgert Būga mit Recht aus Ver- 
bindungen wie /š f4/o, arto, anksto, pro afikstą usw. 

", S. ūber diese Frage zuletzt IF. 41, 393 ff. mit weiterer Literatur. 

5) tiektai ist nicht nur die bei Willent gewėhnliche Form (s. Bechtel LLD. 3, Einl. 
XVIII); sondern es findet sich auch standig bei Daukša. Im Katechism. von 1598 begegnet 
dreimal f/eklay, tiekt neben sonstigem fiktay (Brūckner Arch. 13, 568). 


— 59 -—- 


MSL. 13, 116 ff. herausgegebeunė Katechismus von 1838, der im 
žemait. Dialekt von Raseiniai abgefasst ist. Wie Gauthiot a. O. 190 
zeigt, weist das Adj., das sonst lit. als Jygus erscheint, dort ūbera!! 
de Ablautsstufe Jyjgus (= */iegus) auf. Das Gleiche gilt, wie ich 
hinzufūge, von dem Adv., wenn es Jediglich den Sinn „in gleicher 
Weise* hat; daher /yjgej MB ff. Ist aber das Adv. zu einer Ver- 
gleichspartike! der Bedeutung „gleichwie, gleichsam“ geworden, so 
trit es in der Gestalt /yg' (= //g) aut; daher 121 yr tajp Jyg' pykta- 
diėis pri križiaus prikdtfs palyka). Wir werden hierdurch Iebhaft an 
die in verschiedenen lit. Dialekten entgegentretende Verkūrzung von 
kaip zu kdp erinnert?), fiir die Bezzenberger Beitr. z. Gesch. d. lit. Spr. 
62, Brugmann bei L.-Br.284, E. Hermann lit. Konį. 78 ff, E. Nieminen 
uidg. Ausg. -ai 23 ff. Belege beigebracht haben (vgl. auch kdp 
ČGauthiot Buiv. 82). 

Auch in prūpositionaler Bedeutung heisst es im Katech. nur 
tygpat (y — /) smėriy (127). Dass die Prūposition Jyg, Jig, Iett. Jidz, 
lidz (Stenden), /i (Schlehk, Hasau, Targelen, Popen) ebenfalls aus 
dem Adv. /ygiai, lett. Jidz(i) jin gleicher Weise“ verkūrzt ist, hal 
Endzelin AaT. ūpena. 1, 76 ff. 214, Iett. Gr. 118. 508 ff. richtig erkannt3); 
val. auch Specht lit. Mundart. 2, 191 £f.398*). Beide Forscher nehmen 
richtig an, dass Jik, Jik lautgesetzlich im Auslaute aus /ig, /ig ent- 
standen sei, wėūhrend /igi auf einer teilweisen, /iki auf einer etwas 
vollstūndigeren Angleichung an das bedeutungsgleiche iki beruhe 
(vgl. umgekehrt gelegentlich igi). 

Wahrend vir in /yg, Ilett. /fidz ausschliesslich Abfall der Adverbial- 
endung infolge herabgeminderter Funktion gewahren, ist in /ig, Iett. 
lidz Rand in Hand damit proklitische Verkūrzung des Wurzelvokals 
eingetreten; in Iett. dial. /i hat ausserdem noch eine weitere Ver- 
stimmelung wie in anderen Beispielen funktionsschwacher Elemente 
(s. Endzelin Iett. Gr. 118 ff. mit Literatur) Platz gegriffen. Zum 
Schwunde der Endung -iai in Jyg u. s. w. verweise ich ausser auf 
tiktai: tikt, wienatai (Bezzenberger 71): wiendt; antai (daneben metato- 
nisches antdi) „siehe dort, dort': a// dass.; šifaf „siehe hier' (daneben 
wieder metatonisches ši/di sowie mit Verstimmelnng der Anfangs- 

15 Auch /ykla/ ist ausnahmslos in dem Katechismus angewandt (121 ff. 124 u. 0). 

2 Die richtige Beurteilung von kap hat E. Nieminen uridą, Ausą. -a/ 24 gegeben 
(asch J. Schmidt Plbidą. 230, Gauthiot IF. 25, 357). 

3) Das dialektisch im Lett. vorkommende //g beruht wohl, wie Endzelin a. O. zeigt 
a+' dem Neutr. *)/igu. 

1) Val, etwa einerseits Wz, S. 259 me a7/ sūda /ig trijū kaffu, andererseits sū 
iameni būs lygė szirfits „poauo cTO“, Iett. (Endzelin nar, npenn. 1, 79 ff.) /a/ neauga rudzi, 
nezži 2... Tidz devihas vasaritias „8 npononwenie AesaTK nbT“ oder po8HO AeBATG NBT“. 
!zh erinnere auch an lett. /idz ar. lit. su//g C. instr., gen., dat. (in gleicher Weise wie, zu- 
gla.ch mit: „bis zu“; daher einerseits Woloncz. Wolt. xpecT. 241, 12 su/ig tuo lajku „Zugleich 
mit, von dieser Zeit ab“, R. 3, S. 93 su/ig pirmutini dišni, R. 2, S. 119 tuūjos sėlig tais 
Ztdzės U.S. w., andererseits Woloncz. Wolt. 238, 20 medi sulig skilemis nulužusi, R. 3, 
S. 96 nusi/ldisf sulig žAme, Godl. sa/ik „bis“ c. Gen. (L -Br. 313): 266. 268 nukirst rankas 
sak alkūniu, ci. Wp., S. 234 sallk piėt „bis Mittag' (Godiewa gehėrt wohl zur Dialektgruppe 
*Wp. oder steht ihr mindestens nahe). Sehr schon zeigt den Uebergang von „,zugleich mit 
Zu bis: Dowk. Wolt. xpecT. 198, 25 kurie sulig karunawn/ bus „welche (die Gesandten) bis 
Z:r (zugleich mit der) Krėnung da sein wūrden“, id. in tauta ir žodis 1, 95 w//nas dūrys 
ė+s218s s0lig s/įno „gleich hoch wie die Wand. 


— 60 — 


silbe šidi'): šit?); wisdi (metatonisch, cf. wisaip): wis; alit. pagalei: pagu: 
(Bezzenberger Btr. 71?) und andere mehr oder weniger bekannte 
Falle besonders noch auf /afai (woraus tai im Sinne „das' nachtrūg- 
lich abstrahiert worden ist, s. Nieminen Ausg. -ai 32 ff. 47 ff.*) 
gegenūber namentlich in der člteren Zeit verschiedentlich auftretendem 
tat“); ferner auch auf alit. betai(gi) betaiga (Bezzenberger Beitr. TI, 
Brickner Arch. 13, 568, Leskien IF. 14, 93, Nieminen a. O. 469): 
heutigem bėt, Iett. bei Wie Endzelin Iett. Gr. 544 vichtig bemerkt, 
enthūdlt berfaig) als ersies Element lit. bė „und“ (Jušk. cN10B. s. v., 
Jabtonski gram.ž 1867), von dem mit verstūrkendem Suffix be? ab- 
geleitet ist (Gauthiot IF. 25, 357 ff., Nieminen a. O. 41'. 115: = preuss. 
bhe, bha. Als zweiter Bestandteil hebt sich nach den altlit. Zeug- 
nissen fai ab, das man hier noch mit Nieminen 46 Iokativisch, etwa 
als ,da, so“ auffassen kann. Aber auch wenn man Nieminens These 
ūber-die urspr. Jokat. Beschaffenheit von /af nicht akzeptigrt, kommt 
man mit neutralem tai ohne Schwierigkeiten aus; vgl. griech. -xai tažta 
„und zwar“, poln. russ. į, a fo, Hit. Led. Kat. 29, 15 kad sunus Diewo 
ateys isz dungaus — didžiami skayčiuy Angetlu — e tey tiesės daritu 
ižgi wissti žmoniu) žem. Kat. MSL. 13, 128 rejk anuūs (dūrimus) 
kanycznaj darity o tūj kožndm po griėku (s. auch 120). Der Bedeu- 
tungsunterschied zwischen bė, bei „und“ und bėt/ „aber“' ist kein un- 
ūberbrickbares Hindernis; es genūgi, an den halb adversativen, . 
halb kopulativen Gebrauch von slav. a, lit. 6, griech. ėž zu erinnern?). 


Das vorhin erwčhnte, voliere šitai „siehe“ kennt auch der Dialekt 
von Buiv.; vgl. Gauthiot parler de Buiv. 84 maškd atsestėja prič- 
prėtūi, 6 šitdi visi pirti „der Būr blieb im Vorraum stehen, und siehe 
(= und auf einmal!) [waren] alie im Badezimmer“. Einen unregel- 
mūssigen Nom. pl. mit Lebertragung der nominalen Endung, bezw. 
mit Erhaltung einer čilteren Form des -0i- Diphthongs mit Gauthiot 
46. 88, Specht IF. Anz. 42, 52, Nieminen 117 in der Form šir4i zu 


1) Zur Metatonie von antdi, š(i)ia/ vąl. griech., partikelhaftes iš4) aus Imperat. 


wo), Durch die litauischen Parallelen wird Jacobsohns Erklūrungsversuch von 449 
(KZ. 49, 202 ff.) widerlegt. 


2 S. van Wijk altpreuss. Stud. 109 ff.; XXIII, Anm. 152, Nieminen uridg. Ausg. -2/ 
46. 48, Specht lit. Mundart. 2, 17. 150. 

3) Bezzenbergers Belege fūr paga/e/ lassen sich noch erheblich vermehren; ich fūge 
hinzu F. chr. 33, 5; 35, 10 MH. 13 und sonst regelmassig, Willent E. 34, 2. 3/4; 37, 19, Led. 
Kat. 29, 16; 58, 7 ff. 9/10 u. s. w., Daukša Post. 99, 4, Kniga nobažn. Wolt. xpecr. 78, 16 u. s. w. 

4) Spechts Bedenken IF. Anz. 42, 51 gegen Nieminens Ansicht, dass es sich bei /fa/ 
als Neutr. des Demonstr. um eine Verschiebung der lokalen Partikei fa/ „da“ wie in ver- 
schiedenen germ. Sprachen wegen der allmahlichen Verdrangung des volltėnenden, alteren 
tatai handele, erscheinen mir nicht gerechtfertigt. 

5) S. die Belege Nieminens 32 ff. 47, auch Jablonski gram.2 235, Būga aist. stud. 19. 

6) Ich zitiere fūr befaig Willent E. 26, 22 u. 6., E. E. 45, 9, fūr befa/iga Willent E. 5, 
27; 36, 9; 38, 24, F. chr. 34, 32; vąl. noch bafayg, baiaiga Kat. von 1598 (Arch. 13, 568) 
neben bai Ich verweise noch auf /ukaig Daukša Post. 321, 8 = jūk. 

7) Fūr bė „und“ im Žemait. tūhre ich an Dowk. == tauta ir žodis 1, 325, Nr. 183 dirpfi 
nebgaliedams byli kovu beanou „dieses und jenes“. 


8) Val. auch 39, 5 e tay fodrin. kad —. Vielleicht handelt es sich um Nachahmuna 
des poln. Originals. 


9) Val. auch Zubaty IF. 4, 470 ff 


— 61 — 


sehen, ist sehr unwahrscheinlich. Vielmehr handelt es sich um das 
bekannte Adverb. Man erwartet zwar Akzent auf der Ietzten Silbe 
(vgl. auch Nieminen a. O. 48); aber der Dialekt von Buividžiai Iiebt 
auch sonst bei zweisilbigen Wėrtern Betonung bald auf der ersten, 
bald auf der zweiten Silbe (s. Guuthiot 10 ff). Meist betrifft die 
Neigung zur Akzentzurūckziehung funktionsschwache NW/ėGrter von 
pyrrhichischer Gestalt!); ich erinnere aber auch an den schwanken- 
den Ton des Komparativadverbs einerseits f0/ai Buiv. 82 (wie seno 
= seniaū 81), andererseits /6/0 82. 83, ferner an namė „nach Hause“ 
81.84: nūdmo, nūdmėd 82. 83. 84, Gen. pl. žvardž und žvarū 83. Wie 
Gauthiot richtig bemerkt, beruhen diese verschiedenen, neben ein- 
ander vorkomimenden Betonungen z. T. auf Nebenton auf einer von 
beiden Silben, der durch den Satzakzent hervorgeruten wird. Daher 
betreffen sie oauch in erster Linie Adverbien, Partikeln u. s. w., d. h. 
solche Elemente, die im Satze eine untergeordnete Rolle spielen, 
also schon von vornherein keinen so festen Ton besitzen wie die 
voliwertigen Worter. Die Auslassung der Kopula in dem Satzgliede 
6 šitdi visi pirfi ist fūr den Iebhaften Stil des Erzčūhlers charakteristisch; 
val. 81 jū tavas fabdi markėknas hr Vater war sehr bzkūmmert“, 
ibd. niemėožna Gėrt šilo ūndena, ažoiukat niečistas, besonders 83 kaip 
brėlis iš miško, rai tū siFk (mit Gauthiots Bemerkung?). « 


Im Diaiekt von Buividžai kann die Kausalkonjunktion „weil“ in 
dreifacher Weise umschrieben werden, durch 1) ažu tu kat (Gauthiot 
8! kad niemėžna Gėrt šito indenia ūžo tu ka! niečistas), 2) ažu kur (84 
kūt jai dovandtę ažu ku? kloūsa vėlria), 3) durch blosses ažu (84 pada- 
kavėja ažū ižgėtba jemū). 


Die erste Umschreibung erfordert ebensowenig eine nūhere 
Auseinandersetzung wie etwa das sehr hūufige dė/ to jog (kad) —, 
lett. die/ tam ka — (z. B. Endzelin Leseb. 14], vgl. auch /fdpėc ka — 
und s. Endzelin Gramm. 523. 824, naT. npenn. 1, 178 ff. ūber die Ent- 
stehung des kausalen Gebrauchs der Prėūpos.), russ. noTOMy uTO, frz. 
parce gue u. v. a. Die zweite zeigt den gleichen Uebergang von 
„weshalb“ zu „weil“ wie die von mir Arch. 39, 90 ff. erlčuterten dė/ 
kė. 4ž ką, Iett. kam, griech. o5vsx2 u. s. w. Fūr das Relat. ist, wie 

S. ūber Aehnliches in Godlewa L.-Br. 295, in Raseiniai Gauthiot MSL. 13, 198 


*) Andererseits unterscheidet der Dialekt, wie Gauthiot zeigt, deutlich 127 gražū „das 
'si schon* von būva gražū. Dies stimmt gut zu Meillets Resultaten (MSL. 14, 19 ff.) ūber 
ci2 reinen Nominaisatze in den idą. Sprachen; vgl. auch Szyrw. P3. 100, 5 ff. dešine Diewo 
runa 1'ga, a kayre trumpa unt to swieto; unt kito desine labay trumpa, a kayre labay 
"122 bus; Donal. 11, 563 A/sė/iaus — g/oda: 9, 77 kad glėda ju būtu. Dass aber im Ieben- 
6 zen Erzahlungsstil des Gfteren auch da die Kopula fortbleibt, wo es sich um andere als 
c:e dritten Personen oder um ausserprasentische Tempora handelt, oder wo die Bedeutuną 
„vOrhandensein, existieren* vorliegt, zeigen, Beispiele wie Trautm. žem. Erz. 801 pėon/ par 
Bevynes dėnas kGžna dėne vis si ketū gižėlu iš senūjŪ ir graiė kartoms, Erzahl. musų 
Zcna/i Wolt. 218, 30 sza/tyszius Tamoszius baisiai peršigando, ĖMė isz vežimo iszkrito ir 
»egywas, R. 3, S. 84 idėti būwa fd paward'a Razdiwillės. pišwne dal ta, kad rastinys 
„el er ein Findling war, R. 12., S. 194 bėkim laikui, kOlek gyvi, Sch.-Kursch. 52, 3 
=2:0 tiktėi iškadas darai ir visims pelrklijis (allen ein Gegenstand des Tadels bist), Matzu- 
"chm. Doritsch Dial. 1, 3, 28 ka! ne palido, tai ir šėndie kalėjime da (sind sie noch heute 


im Gelangais), R. 3, S. 85 daba“ jo t6/ Aaba ti6 naben m ba pf Dišwis (s. Specht lit 
Mundart 2, 248). 


62 — 


auch sonst sehr hūufig im Lit.) und in anderen idg. Sprachen?) das 
Adverb des Šinnes „wo“ eingetreten. Die dritte Art verhdlt sich 
endlich zu den ersten beiden wie nengl. nfries. for, fuar „denn, weil' 
zu ae. for bačm be. for aus vollerem for (hat bedeutet eigentlich „aus 
folgendem Grunde“; der die Ursache angebende Satz schliesst sich 
im Gegensatze zu for baem be parataktisch an. Diese Konstruktion 
ist wie die Parataxe ūberhaupt besonders volkstimlicher Rede eigen- 
tūmlich gewesen und erst spūter in die Hochsprache emporgestiegen. 
for that u. s. w. gehčrten ursprūnglich dem ersten Satze an, wurden 
aber durch eine čihnliche Umdeutung wie dtsch. dass, engl. tAat, so 
dass, sobald (als), darum im Sinne ,weil“, hollūnd. omdat „weil“ u. s. w?). 
zur Nebensatz einleitenden Konjunktion. Auch im volkstūmlichen 
Russisch begegnet neben volierem noTOMyY TO kūrzeres NOTOMY; val. 
etwa Dostoj. Rask. 1, 316 a TyT nonnž noHAy, noTOMy AONMIaxky CBOIO 
noCepe4b Hano u.s.w. So findet sich auch neben už tai iog*), bezw. 
— kad, ką?) in Marcink. 48, 67, 20 uš rai = „weil“; daher uš ką gi tū 
ji pakūrsi? — Ulš tai: kaipo jis būvo įdunas, tai mūdn būvo vyčruas, O 
dabar jis mdn stėjos negerū šdrgo namū. uš tai ist ebenso die un- 
wittelbare Vorstufe von ažūi „weil“ in Buividžai wie engl. for that die 
des heutigen for. Sowohl hinter až wie hinter for hat man sich 
urspr. eine. sehr starke Pause zu denken, die etwa von einer das 
vorbereitende Demonstr. ersetzenden Handbewegung begleitet war. 
Nachher fand dann die vorher charakterisierte Gliederungsverschie- 
bung statt. E. Hermann lit. Konj. 58 verweist als Paraliele auf dtsch. 
bis fūr bis dass9. Auch im Lit. kommi Ai neben kol-ik, ikikol iw 
Sinne „bis dass, solange als“ vor; vgl. Nesselmann Wb. 24 anga iki 
gal atwerta „die Tūr ist soweit als mėglich gečtffnet“, L.-Br. 250 iki 
ti gyvas būsi, 'ai tū pas manė būsi (s. auch L.-Br. 327). Das Gleiche 
gilt fūr /ig neben /igkė/; z. B. Volksl. BF. 2, 6 /ig nijej nuskrėndi, 
smūtnas dnas szirdijj Scheu.-Kursch. 39, 29 /yg pri gžąota artie priėji, 


1 Val Zz. B. BF. 46, 4 aiedoki aukse žėedę kur dabėr sukėlė, 37 ans 
bou paselaikęs, kur ans susiobagavęs turėje kvėpantu daiktu, s. noch L.-Br. 305, Serb. 
Doritsch 25, 42, 13 fės kūr būtu kdmpė, ebenso in. Rund-George Uu. s. w. (Doritsch Dial. 
CXXXIX), R. 2, S. 159 /d Gbal kor ont stūla gf, 160 w'aršf gretals, kor būwa tatėl; S. 
auch Gauthiot a. O. 46 u. s. w. Lett. Beispiele bei Endzelin lett Gram. 401, vgl. auch 


J. Schmidt KŽ. 32, 401 ff. ūber die Entstehung des baltischen Relativpronomens, wo auch 
weitere Stellen, ferner Schleicher Leseb. 349. 


2) Val. auch ngr. z55, alb. Au, teku als allgemeines Relativ (Lambertz KZ. 52, 82, 
IF. 34, 113 ff., Thumb Hdbž 88). 


3 Paul Prinzip.s 275 f., Wackernagel verm. Beitr. Zz. griech. Sprachk. 21 ff., Brug- 
mann BSGW. 1918, 69.! 81 ff, 90 ff, Thurneysen IF. 21, 179, Gūntert ibd. 40, 186. 


4) Schon Szyrw. PS. 34, 8 noredamas iiemus meylu pasirodit ažu lay iog ii ažu 
Messiašiu saw aprinko. 


5) už tai, ką z. B. in Godlewa, wo ūberhaupt neben 544 K4 ūblich ist (s. Leskien- 
Brugm. 327 if). 


6) Noch weitere Parallelen aus dem Alban. und anderen idg. Sprachen bei Lambertz 
IF. 34, 49 ff., der u. a. alban. nd: „wenn“ < nd: se. — K'z (cf. naz jin, auf), griech Žvzza 
fūr odysxa „weil“, žy: tūr mėyp: uh, ėaxs tūr žę 4 za, vulgariat. post fūr postgvam er- 
wahnt, s auch Wackernagel KZ. 28, 115, 117. 


Taksis išpuoli, Wp., S. 240 Iišpi paldukt, liki pareis aiitras sunūs u.s. w.!). 
Ebenso findet sich im Lett. in der Bedeutung ,solange als, bis“ neben 
ostlett. kuolėidz (mit ei in der dortigen Weise aus ;, s. Endzelin JaT. 


npen. 3, 75, Iett. Gr. 96 ff.) sehr hčiufig blosses /idz (s. Endzelin Gr. 
821. 824 ff.). 


2. Zum Vokalismus und zur Nominalfiexion in 
Ištanischen Dialekten. 


Der von Gauthiot herausgegebene, im Vorhergehenden schon 
mehrfach erwūhnte žemait. Katechismus von 1838 veranlasst auch 
beireffs der Synkopierung kurzer, vor auslautendem -s befindlicher 
Vokale zu einigen Zusūtzen, die beweisen, dass der Herausgeber 
verschiedene Eigentimlichkeiten nicht ganz richtig aufgefasst hat. 
Wie Gauthiot MSL. 13, 195 ff. zeigt, ist in dem Dialekt des Kate- 
chismus die Synkope von ž vor auslautendem s ziemlich allgemein?). 
Eine Ausnahme machen nur die Fūlle, wo das vor s stehende š auf 
Zischlaute oder auf solche Konsonantengruppen folgt, deren zweites 
Element Nasale oder Liguiden sind, wo sich also bei Ausstossung 
von a eine schwer sprechbare Lautgruppe ergeben wūrde; daher 
krykszfas, moksfas, wysas, kožnas3). Įnteressant sind die Verhčiltnisse 
bei dem Worte fūr „Gott“; dieses zeigt im Zemaitischen ebenso wie 
ničkas und eine Reihe z. T. der kirchlichen Sphūre angehėrender 
Fremdw6Grter*) in der Regel nicht den Wandel des Diphthongs /e in 
y (yj) oder ei (je nuch den Mundarten); sondern es ist in seiner durch 
den kirchlichen Gebrauch und die Tradition geheiligten Form mit 
ie erhalten geblieben, genau wie auch die anderen aufgezčihlten 
Vsrter, die meist aus der Fremde stammen, den an das Original 
erinnernden Vokalismus bewahrt haben5). In unserem Denkmal hat 
Diėwas zwar den Wandel des Vokals seiner ersten Silbe zu yj er- 
liten. genau wie in den von Specht herausgegebenen Texten der 
Mundart von Telšiai neben Dičewas z. T. auch Deiwas vorkommt; dafir 
aber erscheint das ebenfalls aus der Kirchensprache stammende 
Uiėszpars stets in seiner herkšmmlichen Gestalt (daher 125 asz esmu 


) Oft werden /k und /1g mit Partic. coni. oder Dat. absol. verbunden (vgl. auch 
Priebn'a w3 sanucok no pyccx. rpam. 2, 434): Daukša Post. 66, 10 pradė/ęs nūg užgimimo 
sėwo net ik mirsstąs. Uebers. Cornels Wolt. xpecT. 181, 22 /4/ neaterūs taikiejems „bis 
as H:istruppen gekommen waren“, Dowk. ibd. 197, 13 je lig tu įszdaranti nepaiudies „wenn 
se s2n. wahrend sie das ausiūhrt, nicht regt“, ibd. 188, 37 //g neprasid/ieus sveimū su- 
6r:53e5/1. Cornelūbers. 183, 33 /g patėm sūgrisztąnt, pardieję sargajs jomilestas. wo Dat. 
2ts2i. steht, trotzdem dessen Subj. mit dem des Hauptsatzes identisch ist (vgl. zu derartigen 
Fa 2 Bezzenberger Btr. 261 fH., dessen Belege sich noch vermehren lassen). Interessant 

2 Daukša Post 139, 32 /dpęs paktūsnumi Diėwui tėwui net ik mirsstąs, 0 mirimui križeus. 
Her ist A zugleich als Konjunktion und als Prapos. c. dat. behandelt. 


2 Daker Hews, kyjkwyjn's, galėdam's, pon's u. s. t, bei Vorhergehen von / kraus. 


* Val, auch Specht lit Mundart. 2, 467. 
$ wiera, apiera, palieka, apieka, griškas (griėsznikai auch žem. Katech. 118 121 
u 5), swetas. 


+ S. darūber Baranowski 3amtTK4 O nHT, A3bIK6 M CnoBap5 — CGOpHMK TOA pyCCK 
za 


2.“ caoBeCH, akan. Mayk 65, Nr. 9, p. 58, IF. Anz. 13, 88, Specht lit. Mundart. 2, 463, 
Savo: a. O. 190. 


— 64 


WMėszpais Dyjwas tawd). Da i vor auslautendem s im Kaiech. nicht 
synkopiert wird (cf. fobys, wyltys), so muss Wiėszpats, wie Gauthiot 
196 mit Recht bemerkt, da es vor s nie ein i zeigt, der Nominativ 
des neben patis liegenden, durch die Sprachvergleichung und durch 
Formen wie alit. Gen. pl. wiešpatu, Gen. są. Wiešpales (Daukša), 
Dat. Wiešpati u. s. w.!) erwiesenen, konson. Stammes sein. Was die 
Endung von Dyjwas anbetrifft, so scheint mir Gauthiot die Bedin- 
gungen, unter denen in der Endsilbe -as oder einfaches -s erscheint, 
nicht ganz richtig formuliert zu haben. -as ist obligatorisch, wenn 
das Wort ohne appositionelien Zusatz steht; treten dagegen WGrter 
wie Wiėszpats, Pon's, Tiėw's vovr oder nach dem Worte auf, so findet 
fakultative Synkope stattt Den Unterschied zeigt gut 118: 


Frage: Kas tawy sutwiėry? Antwort: Pon's Dyjw's. 
Frage: Kas tai ira Dyjwas? Antwort: Sufwėrtos dągaus yr žėmys; 
nachher dagegen wieder pyrma dsaba Dyjw's Tiėw's. 


Dass in Verbindungen die synkopierte Form gestattet ist, er- 
Klūrt sich daraus, dass ūberhaupt in vielen idg. Sprachen die Nei- 
gung besteht, zu umfangreiche Wortgebilde zu verkūrzen?). So enge 
Verbindungen aber wie die genannten bilden natūrlich eine Wort- 
einheit. Wenn es andererseits auch asz esmu Wieszpats Dyjwas (125), 
Dyjwas Tiėwas (128) heisst, so ist die sich auch hier findende Er- 
haltung der volien Endung Ieicht daraus zu erklūren, dass gerade 
diese Nebeneinanderstellungen zu fest im Gedūchtnis hafteten, um 
durchweg Synkope zu erleiden; ist doch in ihnen, wie wir sehen, 
sogar auch Tiėwas mėglich. 

Auch der Vokativ Dyjwy 128. 129, der der sonst in dem Dialekt 
meist zu beobachtenden Elision kurzer, von jeher den Auslaut bil- 
dender Vokale widerspricht (Gauthiot a. O. 189. 194 ff.), ist wohl 
nicht durch Assimilation an den Loc. Dyjwy (< Diewė < — ė), wie 
Gauthiot annimmt, hervorgerufen worden, sondern durch die kirch- 
liche Ueberlteferung, die zwar den Wandel des -e in -y nicht hat 
verhindern kėnnen, wohl aber der Einfūhrung einer apokopierten 
Form im Wege gewesen ist Gauthiot selbst hat beobachtet, dass 
die volleren Verbalformen ėsate, rėgere, gyrdyte, tykieme im Gegen- 
satze zu verkūrzten /urėm, atlėįdam von dem Verfasser nur in Bibel- 
zitaten angewendet werden. 

Auch im Dialekte R. 2 wird auslautendes -e des Vokativs der 
-d- St, -1 desjenigen der -į4- St. durchgūngig abgeworfen?), daher 
sosičd, miefs kaimyn, kūnig, tėw' (kūnigėl, prietal, dedūl, sėnel) u. s. w. 
Auch Dičw ist dort belegt, findet sich jedoch an drei Stelien (151, 
31, 152, 3; 172, 7) in der Formel padėk Diėw'. Diese aber išt, wie 
russ. CNacHGO, klr. cnacu6i, noMorab6i, serb. pėmoz' Bog, schon an sich 
allerhand Verkiirzungen ausgesetzt*). 120, 29 steht begriffsverwandtes 


1 S. de Saussure IF. 4, 459 ff. 463 ff. = publ. scientif. 516 ff. 519 ff., Specht lit. 
Mundart. 2, 95 ff. 485 und ūber die heutige Verbreitung alter konson., vieliach durch -/- St. 
ersetzter Formen Būga priesagos -vnas- ir dvibalsio -v0 kilmė (Lietuvos mokykla 4), 449 fi. 

2) S. besonders Meillet MSL. 13, 28 f., Vert. IF. 41, 402 ff. 

3) Specht 2, 306. 308. 

4) Vgl. Specht 2, 218, IF. Anz. 42, 52 ūber D/epadė u. s. w, weiteres s. bei Vert 
IF. „41 394. 


— 65 - 


Dičv- sosimytėk, wyūhrend an den ibrigen beiden Stelien die voliere 
Form auftritt; daher 131, 5 Diew'o sergėk; sehr charakteristisch ist 
152, 13 atsiklauja uAt kalu ir wefgdams pradėja kalbėt pėte/s: dmžino 
ūtilš duėk jiems P6ne Diėwe! Hier lūsst schon der ganze Zusammen- 
hang keinen Zweifel an meiner These, dass P6ne Dičwe auch in 


R. 2 nichi den Iebendigen Dialekt reprūsentiert, sondern der Gebet- 
sprache eninommen ist. 


Dass einheimische kirchliche ebenso wie fremde Wūrter mit- 
unter von einem Lautwandel verschont werden, der andere unter 
dhnlichen, phonetischen Bedingungen stehende Ausdricke ergreift, 
lūsst sich auch sonst beobachten. So bleiben in Szyrwids Mundart, 
die sonst konseguent av in un; en in in verwandelt, Fremdwėrter wie 
kancelaria, ewangelia, adwentas, testamentas u. s. W. erhalten!); das 
Kirchenwort Awentas wird hin und wieder Iautgesetzlich zu Bwintas, 
besonders oft aber wird es nicht verwandelt. Im Katech. Led. heisst 
es ebenfalls, abweichend von sonstigen Gepflogenheiten, angelas 
sakramentas; wūhrend szwintas, abgesehen von, einmoligem szwen- 
cziausiuoy (43, 16), ausnahmslos den Wandel zeigt, kommt bendrysty 
33, 2 neben bindrysty 5 vor?). Im žemait. Katech. von 1838, wo statt 
an, en vor Konsonant konseguent g, ę geschrieben wird, heisst es 
trotzdem regelmūssig sakramėntas, niemals sakramętas?). Die Unregel- 
maūssigkeit giwėnty erklūrt sich dort durch Einfluss der Formen des 
Paradigmas, wo auf en vokalische Endung folgt (vgl. Aehnliches im 
Ostlit. Garbe XXIX ff, Specht a. O.). Im Dialekt R. 5 begegnet 
uns S. 23 6mžinan gywiniman. In der Mundart nehmen am Wandel 
von an 2u un, bezw. en zu in ferner nicht teil das Fremdwort kan- 
tanti 44 (poln. kontent), szwenczdusias Ged. 426, 11 u. s. w. (s. ūber 
alles dies namentlich Specht 2, 15 ff. 84 ff.4). 


In Buiv. wird das bestimmte Adjektiv in einer dem Lettischen 
ūhnlichen Weise in den Kasus ausser dem Nom. sg. masc. flektiert; 
dieser endet wie auch sonst in den Šstiichen Dialekten?) auf -ai; 
daher mūžasdi u.s.w. In den Kasus obliąui heisst es dagegen b4+- 
tūjd, bėttūjam, fem balt6jos, Mat. baft6jan (val. didžajaAh R. 4, S. 69), 
Gen. pl. bafi6jū (s. Gauthiot Buiv. 489). Nur in der religiosen Formel 
hat sich /ū/ dmžu amženūju erhalten, das, wie Gauthiot richtig be- 
merkt, aus der Buchsprache stammt. 


1) Garbe XXVII ff. 
2 S. Bystron 14 ff. 
S, Gauthiot MSL. 13, 192. 


4) Zu der Ausnahme pas/ese R. 4, S. 70 (neben regulūren nėt/se 71) stimmt pat'ūstik 
„breitet aus“, potasa „breiten aus“ in Buiv. 82 (s. auch Gauthiot a. O. 106). Buividžiai liegt 
ja auch im Bezirke von Zarasai (Nowo-Alexandrowsk), das zu der Mundartengruppe R. 4 
zahit (Specht a. O. 74 fi.). 

*, Specht II 46. 110. 


S, S. ūber weitere verkūrzte Formen in der bestimmten Dekl. der lit. Adj. ausser 
Soecht 2, 110 noch ders. 136, 152 mit Anm. 180 ff. 487 (aus R. 3), ferner Kurschat $ 940. 
949. 952, Jabtonski gram.? 33 ff., Bezzenberger 155 ff. (vąl. auch BF. 1, 8; 14, B treczojei 
Jaunesnėje/). Ueber die Entstehuną der bestimmten Formen des lettischen Adjektivs handelt 
Endzelin BB. 27, 310 ff., lett. Gramm. 345 ff. 


a OB 


Bei dieser Gelegenheit sei noch die Aufmerksamkeit auf einige 
bemerkenswerte Formen der bestimmten Adjektiv- und Participial- 
deklination in litauischen Dialekten, bezw. in alten Texten gelenkt. 
R. 2, S. 163 findet sich der Gen. pl. fem. iszrafawGtosiu (s. Specht 
Hit. Mundart. 2, 322). Dieser ist zum Nom. pl. fem. iszratawdtosios 
ibd. hinzugebildet worden, indem nur das pronominale Element 
fiektiert wurde, der nominale Kern jedoch in der Gestalt des Nomi- 
nativs des Plurals erstarrte. Diese Analogieschčpfung ist genau 
vergleichbar mit jaunėsu dėnėliu in Labiau Schleicher Gramm. 209. 
Im Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598 Iesen wir Arch. 
13, 572 als Uebersetzung von poln. w /ečiech nie dorosfych: wasarumnp 
neprieiemusiemus. Diese Form ist zum Nom. pl. m. prieiei (cf. ibd. 
prapūtei) nach gerič(j)i: geriėmusiemus u. s. w. erwachsen. ' 


"Kiel, 11. Februar 1925. 


Prof. N. van Wiik. 


, 


Zu den slavischen und baltischen Praūterital- 
stūmmen auf -Z-, -2-. 


1. Im Jahre 1888 hat Uljanov in seiner Schrift „Osnovy nastojaš- 
čago vremeni vb staro-slav'anskomb i litovskomb jazykaxb“, S. 184 
die litauischen Prūterita auf -au, -ai, -o und -iau, -ei, -ė aus athema- 
tischen Bildungen auf -4-, -€- erkiūri, welche thematische Endungen 
angenommen haben. Dann hat drei Jahre spūter Wiedemann in 
seinem Buche Das litauische Prūteritum (1891) dieselbe Ansicht aus- 
gesprochen und ausfūbrlich begrūndet; auf S. 196 der genannten 
Arbeit formuliert er sie folgenderweise: „Das litauische Prūterituni 
ist ein Prūteritum (starker Aorist) von sekundūren Verbalstūmmen 
auf idg. -G-, -6“". Diese Deutung des litauischen Prūteritums hat 
seitdem allgemeine Anerkennung gefunden. | 

Fūr das Šlavische hat Uljanov aaO. 182 f. ebenfalis athema- 
tische d- und 6€- Prūterita angenommen, neben welchen Aoriststūmme 
auf -d-s-, -€-s- vorliegen sollen. Ein d-Prūteritum erbfickt er in aksl. 
bo < *bhyant, wėūhrend er fiūr Zbva, bė, gorė zwei Deutungen als 
mėoglich bezeichnet: 1. *zūvd-$+1, zūva-s-s;, *bė-s-t, *bč-s-s; *gorė-s-t, 
*gorė-s-s, 2. *zŪva-t, *zūvd-s; *b6-1, *bč-s; *gor6-t, *gorė-s. Unzweideu- 
tige Formen des s- Aoristes liegen bekanntlich in den andern Per- 
sonen des slavischen Aoristes vor: zBvachB, bėchz!), gorėchb usw, 
Was zBva, bė, gorė anbetrifft, so kSnnen wir auf grund dieser 
Formen selber nicht ausmachen, welche Ausgčnge hinter dem aus- 
lautenden Vokale geschwunden sind: -s, -+ oder -s-s, -s-+4 Eine 
Entscheidung ist nur dann mėglich, wenn wir die Formen auf -a, -ė 
im Zusammenhang mit dem sonstigen Verbalsystem des Slavischen 
betrachten. Als die am meisten verbreitete Ansicht betrachtet 
Leskien Grammatik der abg. Sprache 200 diejenige, dass die auf 
langen Vokal ausgehenden Aoristformen dem s-Aoriste angehčren. 
Das dūrfte wohl richtig sein, die am meisten verbreitete Ansicht 
braucht aber nicht die beste zu sein; auch Leskien stellt sich der- 
selben skeptisch gegeniiber und diese Skepsis halte ich fūr berechtigt. 
Wenn soviele Forscher die Endungen -s-s, -s-/ annehmen, so ge- 
schieht das wohl am meisten deshalb, weil auch die erste Person 
Są. und die Dual- und Pluralformen derselben DParadigmen ein 
stammbildendes -s- haben und man am liebsten die vorliegenden 
Paradigmen als von alters her einheitliche Formkategorien betrachtet. 

un gibt es aber gerade bei dem slavischen Aoriste unleugbare 
Falle von suppletiver Fiexion; den bekanntesten und sichersten 


1) Diese 1. P. S. Impi. gehčri formell zu dem S-Aorist, 


— 68 — 


liefern uns solche Paradigmen wie AĖS5 - nese - nese, rŠXB - rečė - reče; 
ein anderer Fall von Suppletion diirfte in pixB - pilt, jęsb - jęfb - jęiB, 
mrėxė - mrėto - mrėlė vorliegen. In der altkirchenslavischen Textūber- 
lieferung weichen die Formen auf -/5 denjenigen ohne -/>5 gegen- 
iber zurūck; im Codex Suprasliensis iberwiegt diese Ietzte Kategorie 
schon bedeutend. Die Vermutung liegt also nahe, dass pitz, jęts, 
mrėte ūltere Formen sind als pi, ję, mrė, und taisūchlich haben 
mehrere Forscher das angenommen, wenn auch die Herkunft des 
Ausganges -/6 bisher keine sichere Deutung gefunden hat. Nun 
giaube ich in einem Autfsatze, der in den Indogermanischen For- 
schungen erscheinen wird, nachgewicsen zu haben, dass die Aorist- 
endung -/b gerade bei denselben Zeitwėrtern vorkommt, welche 
euch ein Ptz. Prat. Pass. auf -/5 besitzen (bi: bbjene, aber pit: pilt 
usw.), dass also zwischen diesen zwei Formkategorien mit -+ For- 
mans eine dhnliche Korrelation besteht wie im CGermanischen zwischen 
dem schwachen Prūteritum und dem Piz. auf -bs (Stamm -dha-). 
Dadurch ist der Ursprung der Personalendung -/5 nicht erklūrt, 
die Wahrscheinlichkeit aber, dass wir es hier mit einer relativalten. 
von dem s-Aorist unabhčingigen Formation zu tun haben, wird be- 
deutend grėsser, denn wir kėnnen uns kaum vorstellien, dass in einer 
nicht weit von der historischen Zeit entfernten Periode, als das spūt- 
urslavische Verbalparadigma sich bereits herausgebildet hatte und 
die auslautenden Konsonanten und Konsonantgruppen geschwunden 
waren, die aktiven Aoristformen *pi usw. unter dem Einfluss einer 
passiven Partizipialkategorie den Ausgang -+5 angenommen haben 
sollten. Hieraus ergibt sich, dass nicht nur das Aoristparadigma 
nĖs+ - Nese - Nese, rėxb-reče-reče, sondern auch solche Aoriste wie 
pixb - pitb- pitb, /ėSb - jęfb - jetb, MmrėĖxBb- mrėt* - mrėiB durch gegen- 
seitige Suppletion zweier verschiedener Prūteritalformationen ent- 
standen sind. Dann ist aber fūr die Paradigmen auf -ax5, -a, -a 
und -ėx5, -Ė, -ė dasselbe mėglich, und wir mūssen dieselben so auf- 
fassen, wenn auf irgend eine Weise das slavische Verbalsystem 
das Vorhandensein von indoggrmanischen Prūteritalformen auf -d-s, 
-d-t; -6-Ss, -€-t voraussetzt, Und das ist tatsūchlich der Fall. 


Bekanntlich bilden diejenigen slavischen Zeitwėrter, welche 
einen sogenannten zweiten Stamm auf -d- oder -€- haben, von diesem 
zweiten Stamme folgende Formen: den Infinitiv, das Supinum, das 
Piz. Prūt. Akt. I (auf -v>), das Ptz. Prūt. Akt. II (auf -/s), das Ptz. 
Prat. Pass. (auf -n5), den Aorist, das Imperfektum. Es ist klar, dass 
diese Kategorien nicht von alters her eine Gruppe gebildet haben, 
und es fragt sich, bei welcher Kategorie der Ausgangspunkt des 
jetzt in der ganzen Gruppe vorliegenden zweiten Stammes zu suchen 
ist Es dūrfte klar sein, das bei dem Uniformierungsprozesse die 
sekundūren Verba. mit Verbalstamm auf -a-, -ė- im ganzen Para- 
digma eine gewisse Rolle gespielt haben; wie im Griechischen der 
Verbalstamm cijė- durch das ganze Paradigma hindurchgefiihrt 
wurde, so legte auch das SNavische solche Verbalstūimme wie dė/a-, 
und mit ė etwa bėlė-, alien Formkategorien der Verbalflexion zu- 
grunde. Diese sekundčiren Verbalstūmme allein machen uns aber 
die bei Verben wie pišą: p»sati, kažo: kazali, swpl o: swpati, vižąo: 


— 69 — 


vidčti vorliegenden Verhiiltnisse nicht klar, und fiūr die Beaniwortung 
der Frage: woher kommt bei diesen Verben der zweite Stamm auf 
o, -Ė-, mūssen wir diesen Verben selber nūher treten. Nun liegt 
die Vermutung nahe, dass das -a- und das -ė- der zweiten Stūmme 
primūrer siavischer Verba mit den Ilangen Vokalen (a, o, ė), welche 
auch soust in den indogermanischen Sprachen als tempusbildende 
Formantien auftreten, insofern identisch sind, als die ūltesten Stūmme 
auf -d-, -€- direkt auf idg. Stūmme mit auslautendem -d-, -6-, -€- (- či-) 
zurūckgehen dūrften, und das wird tatsdūchlich ziemlich allgemein 
angenommen; s. Brugmann Grundriss II?, 3, 161 ff.. Hirt Indogėrm. 
Grammatik I): der idg. Vokalismus 122 ff.. Meillet Le slave commun 
203 H., Vondrak Vgl. slav. Gramm. |ž 707 f. Urspringlich waren 
diese Jangen Vokale -d-, -6-, -€- wohl die Auslautvokale indoger- 
manischer zweisilbiger Wurzeln, vom Standpunkte der Einzelsprachen 
sind sie das aber nicht mehr, weil infolge der Wirkung von Vokal- 
reduktionsgeseizen und des Aufkommens von Neubildungen das 
Sprachgefūhl die indogermanischen WWurzeltypen nicht mehr als 
solche empfand. Jetzt, wo von slavischen und nicht von urindo- 
germanischėn Zeitwėortern die Rede ist, gehen uns diese glottogo- 
nischen Probleme nicht an, und auch dūrfen wir die Frage, inwie- 
fen das wurzelausiautende -6- auf -či- zurūckgeht, unbeantwortet 
lassen.  Uns interessiert bloss die Frage: von welchem Tempus oder 
von welcher sonstigen Formkategorie aus hat der zweite Verbal- 
stamm auf slav. -a-, -Ė- sich auf einen so grossen Teil der Verbal- 
formen ausgedehnt? Es braucht nicht mehr bewiesen zu werden, 
dass weder das Verbalsubstantivum auf -fi- oder -+, welches im 
slavischen Infinitiv fortlebt, noch der -tu-Stamm, dessen Akkusativ 
das idg. Supinum lieferte, den um -d-, -6-, -ė- „verlūngerten“ Verbal- 
stamm (nach Hirts Terminologie: die: Vollstufe -II- Form der Basis) 
zugrunde Iegen, und dasselbe gilt fir die drei Prūteritalpartizipien, 
Das slavische Imperfekt, ūber dessen Ursprung die Meinungen 
geteilt sind, ist jedenfalls eine junge Formation, und es wird keinem 
Menschen in den Sinn kommen, den Ausgangspunkt der Stūmme 
pssa- und ferpė- bei pbsaaxt, tbrpėachs- zu suchen!). Es fragt sich 
nun: kann der Ursprung des zweiten Verbalstammes auf -a-, -ė- bei 
dem s-Aorist zu suchen sein? Die dlteste indogermanische Flexion 
hatte wohl keine Formen auf -d- sp, -6- sp usw. bei andern als von 
jeher einsilbigen Basen (*s///hūsp usw.), und auch die Personal- 
formen mit Endbetonung hatten einen andern Vokalismus, s. Hirt aaO. 
214 ff. In einer spūteren Periode aber kommen Aoriste von dem Typus 
ai. a- trūs-ta a- trūs- mahi vor; S. Brugmann aaO. 395 und 418ff. „Diese 
Acristbildung schliesst sich an die Prūsentia (Aoriste) des Typus ai. žrd- 
ti an“, Iesen wir aaO. 418, und aus dem Brugmannschen Materiale 
ergibt sich, dass dieser Aoristtypus nur dort vorkommt, wo in der- 


1) Freilich erbiicken vteie Forscher in dem slavischen Imperfektum die Fort- 
ietzung eines baltoslavischen Prūteritums mit langem stiammauslautenden Vokai 
4 unten Nr. 7). Wenn diese Ansicht richtig sein sollte. so wūrde man dennoch nicht 
behaupten dūrfen, dass das Imperfeki der Ausgangspunkt ist, von wo aus der „zweite 
Verbaistamm“ sich verbreitet hat  Denn jedenfalis wčūre das Imperfektum, so wie 
e tm Siavischen vorliegt, eine stark modlfi:ierte und durch neue Bildungselemente 
verlūngerte Formation. 


—- 70 — 


selben Sprache auch sonst der Verbalstamm die langvokalisch aus- 
Jautendę Gestalt zeigt. Nirgends diūrfen wir diese Aoriste fūr alter- 
tūmlich halten; fūr das Slavische folgt daraus, dass der s-Aorist 
nicht als der Ausgangspunkt des „zweiten Verbalstammes“ betrachtet 
werden darf. Soviel tch sehe, kommt als solcher nur dasjenige 
Prūteritum in Betracht, wo die Personalendungen unmittelbar an 
den Jangvokalisch auslautenden Verbalstamm traten; denn gerade 
in dieser Formkategorie ist der Stamm auf idg. -d-, -6-, -6- (-či-) 
altererbt und weitverbreitet, wie man aus Brugmanns Materiai aaO. 
151 ff. ersehen kann; athematisches Prėūsens und Prėteritum, das 
sind diejenigen Formkategorien, denen in dlteren und jūngeren 
Sprachperioden der Stamm auf langen Vokai zugrundegelegt wurde. 

Wir werden also fiūr das ūltere Urslavische Prūterita wie *psd-m. 
*p»sd-s, *pbsd-t; *rpė-m, *rpė-s, *(rpė-t annehmen mūssen. Die 2. und 
3. Person Singular biieben unverūndert; die 1. Person Sg. und die 
andern Numeri wurden aber durch Analogiebildungen nach dem 
s-Aoriste erseiztt Das dūrfte teilweise durch die fūr das Sprach- 
gefūhl unbeguemen und zweideutigen Formen der 1. Ps. Sg., deren 
-ėm und -čm ja in > bezw. -ę ūbergehen mussten, hervorgerufen 
sein; vielleicht aber war die Rauptursache eine andere, welche wir 
jetzt nicht mehr feststellen kėnnen. Der Entwicklungsprozess war 
wesentlich derselbėe wie im“ Litulettischen, wo zu der 3. Pers. auf 
-4, -6 neue Formen fūr die 1. und 2. Pers. Sing. auf -d4-uo (-d- u), 
-d- ie (-d-i) bezw. -6- uo (-6-u), -6- ie (-6-i) gebildet wurden, bloss holte 
man sich die neuen Endungen von einer andern Kategorie her. 
Dass das Savische sich dafiir den s-Aorist wčihlte, ist begreifiich, 
denn im Gegensatz zum Baltischen hatte das Mavische dieses 
Tempus bewahrt, und es lag doch ganz nahe, zu Tempusstūmmen 
wie p»sa-, b(y)ė-, rpė- neue Personolformen zu bilden nach solchen 
Mustern wie *s/a-s0, *d6-s0 oder den daraus durch analogische 
Uimbildung entstandenen Formen staxt, dėxt!). Zu diesen einsilbigen 
W'urzeln dūrften von altersher auch Aoristformen der 2 und 3. Ps. 
auf -s-s, -s-! gehšrt haben, und insofern wird die Annahme Uijanovs?), 
dass neben -d-s, -G- 1; -6-5, -6-1 altererbte Endungen -d-s-s, -d-S- £; 
-6-s-s, -6-5s-1 bestanden haben, richtig sein. 

2. Fir den von mir verfochtenen Ursprung der Formen der 
2. und 3. Ps. Aor. auf slav. -a, -ė dirfte auch der Gegensatz pitah: 
pita im Serbokroatischen sprechen, auf welchen ich Revue des ėt. 
sl. M, 44 hingewiesen habe. Die Anfangsbetonung von pi/a weist 
auf Zirkumilexus des Auslautes hin, wūhrend pitaA akutiertes a hat. 
Auffdllig ist die Uebereinstimmung, was die Intonation betrifft, mit 
dem Iit. Prūteritum auf -ė, -o; s. Verf. Die balt. und slav, Akzent- 
und Intonationssysteme 41 und Meillet Le slave commun 213. Wegen 
dieser Uebereinstimmung neigt Meiliet zu der Annahme, dass der 
slaviseche Ausgang -a5; mit dem -o von lit. būvo, liko gūnzlich iden- 


1) Weniger plausibel kommt mir Chadwicks Hypothese Idg. Forsch. XI, 150 Fussn. 
vor. Im aligemeinen stimmen aber Chadwicks Ausfūhrungen S. 149 f. mit meiner 
Ansicht ūberein. 

: S. oben. 
3) Meillet redet hier nur von -a (und -10), nicht von -Ė. 


— 71 — 


tisch sei und also auf -4-+ (2. Ps. -a-s) und nicht auf -ū-s-t (-d-5- S) 
zurūckgehe, gerade so wie ich selber aus andern Grinden ange- 
nommen habe. Eine Schwierigkeit macht die Erklūrung des Zirkum- 
flexus auf dem Iangen Monophthonge. Der Gedanke an Zusammen- 
hang mit dem Zirkumflexus von gr. BioTį, 7 (Akz.- und Intonations- 
systeme 41) ist aufzugeben, weil dieser griechische Akzent sich aus 
den spezifisch griechischen Tendenzen der Verbalbetonung einfach 
und natiūrlich erklūren lūsst (s. Brugmann-Thumb Griech. Gram- 
matik 184, Hirt Handb. der gr. Laut- und Formenlehre 267). Meillet 
aaO. 213 erblickt in serbokr. Šrd, pita (in der Schriftsprache mit 
sekundčrer Betonung: p/ta) und lit. būvo, fiko Imperfekta auf *-dye-|/*-ū-, 
wobei er auf seine Introduction5 184 verweistt  Nun finde ich 
daselbst, im Zusammenhang mit einigen Bemerkungen ūber athema- 
ttsche Formen wie lat. capis, got. sokeis, *hafis (hafjis), iv. gaib, 
folgenden Satz: „A cėtė des prėsents en *-d-ye/o- et en *-ė-yelo-, iI 
ya en latin, en germanigue, en baltigue, et mėme en grec dans Ies 
parlers čoliens, des formes en -d-, -6-, telles gue lat, senės, fugdūs; 
got, karom „nous nous occupons“; lit jŽsiome „nous cetgnons“; 
Iesb. teyvūnėvo“; diese Worte enthalten aber bloss die Konstatierung 
eines Nebeneinanders von -d-, -ė- und -ūje-, -ėje-, erklūrt wird dieser 
Wechsel nicht und ich begreife nicht, welchen Wert seine blosse 
Konstatierung fiūr die Erklūrung des baltischen und slavischen 
Zirkumflexus hat. Dieser Zirkumflexus ist mir unverstūndlich; sollte 
er auf die baltisch-slavische Periode zuriickgehen, so kčnnten wir 
ihn mit einem andern Fall von sowohl baltischer wie siavischer 
Auslautmetatonie vergleichen und zwar mit dem Akkusativ lit. raiką, 
r. gėfovu, skr. glavu; s. Verf. Akz. und Intonationssysteme 63. Das 
heisst allerdings: dem einen x ein zweites an die Seite stelien. 
Hūtten wir mehr Metatonien dieser Art, so wirde der baltoslavische 
Ursprung wahrscheinlicher werden. Jetzt, wo nur zwei solche Fėlle 
vorliegen — fiūr welche noch keine Regel gefunden ist — muss auch 
mit der Mėglichkeit einer jingern, sowohl im Baltischen wie im 
Slavischen unabhūngig voneinander volizogenen Intonationsumlegung 
gerechnet werden. Wie dem auch sein soli, die Iangen Vokale 
kčnnen trotz ihres Zirkumflexes kaum etwas anderes sein als die 
Fortsetzung indogermanischer stammausliautender Lūngen. 


3. Wenn im Slavischen das Prūteritum ohne konsonantisches 
stammbildendes Formans die einzige altererbte Formation mit 
„zweitem Stamme“ auf -a-, -ė- ist, wčhrend Infinitiv, Supinum, Par- 
tizipien, s- Aorist und Imperfektum erst spčiter von diesem Stamme 
gebildet worden sind, so fragt es sich, wie denn [Hitauische Para- 
digmen wie guliū - gulėjau - gulėti, tekū - tekėjau - tekšti, giedmi (giestu)- 
giedėjau -giedėti aufzufassen sind. Auf diese Frage brauche ich 
nicht einzugehen, denn schon Ičūngst hat man gesehen, dass die 
Prūterita auf -ėjau, -ojau jūngere Formationen sind, welche infolge 
sehr durchsichtiger Analogieprozesse an die Stelle dlterer unmittelbar 
von den Stūmmen auf -6-, -4- gebildeter kūrzerer Formen getreten 
sind; s. Ulianov aaO. 185, Chadwick Indog. Forsch. XI, 184, 186, 
Endzelin Lettische Grammatik 680, auch Wiedemann Das Iit. Prūter. 
194 f., wo auf grund der griechischen Aoriste auf - und der lit. 


— 72 — 


Prūterita auf -€ vermutet wird, dass die indogermanischen sekun- 
dūren Merbalstūmme auf -€- „ursprūnglich nur auf das Prūteritum 
(den sog. starken Aorist) beschrčinkt waren und von dort aus weiter 
um sich gegriffen haben“. Chadwick aaO. 150 f. nimmt fūr den 
Verbalstamm auf -4- eine frūhere Ausbreitungsperiode an als fūr 
denjenigen auf -6-. Wahrend die dem Infin. und Supinum zugrunde- 
liegenden Stūmme auf -ė-ri-, -€-/u- ausserhalb des Baltischen und 
Slavischen nicht vorkommen, begegnen wir Siūmmen auf -d- ti-. 
-d-tu- auch in andern Sprachzweigen und zwar „not only beside 
denominative G-stems but also beside the primitive G-stems“, z. B. 
gr. Gpūots, Tao, lat. ardtio, hiūius; daraus sol] sich ergeben, dass 
das balt.-slav. -čti- unter dem Einfluss von -ūti: aufgekommen sei. 
Dazu mčchte ich bemerken, dass griechische Nomina auf -Z-54 und 
lateinische auf -d-fi0, -ū-/us nur bei solchen Verben vorkommen, 
welche auch sonst eine Veraligemeinerung des d-Stammes vorge- 
nommen haben, und diese Veralilgemeinerung reicht kaum bis in die 
indogermanische Periode zurick. Sollte auch im Baltischen und im 
Slavischen -die Ausdehnung des zweiten Siammes auf -d- ausserhalb 
seines ursprūnglichen Gebietes ūlter sein als diejenige des Stammes 
auf -6-, so kėnnte natūrlich, wie Chadwick glaubt, die -d-Klasse die 
-6-Klasse beeinflusst haben. Zu beweisen ist das aber kaum und 
fir das ganze Problem ist diese chronologische Frage von geringer 
Bedeutung. . 

4. Die Gebrauchssphūre der zweiten Stūmme auf -2- und auf 
-6- ist im Slavischen bekanntlich eine volistūndig andere als im 
Baltischen. Sogar der Name „zweiter Siomm“ hat eine verschiedene 
Bedeutung, je nachdem man vom baltiischen oder vom slavischen 
Zeitworte redet. Wahrend im Slavischen Prūterita wie b6ra, xotė 
bei denselben Zeitwėrtern vorliegen, welche auch im Infin. usw. 
einen Stamm auf -G-, -ė- enthalten (6erati, xotėti), haben im Baltischen 
die -d- und -€- Prūterita sich vollstūndig von den Infinitivstūmmen 
auf -d-, -6- abgetrennt, zu welchen sekundūre Prėterita vom Typus 
lit. giedėjau, gulėjau gebildet worden sind. In einem Falle stimmen 
die beiden Sprachzweige noch miteinander iberein, und Zwar was 
die Korrelation zwischen /-Prūsens und Infinitiystamm auf -ė- anbe- 
trifft, bloss hat hier wie sonst das Baltische das 6-Prūteritum, 
welches das Aufkommen des Infinitivstammes herbeigefūhrt hat, 
aufgegeben. Sonst sind die beiden Sprachzweige bei der Verwen- 
dung ihrer zweiten Stūmme (oder: Infinitivstūmme) verschiedene 
Wege gegangen, — und auch wenn wir die Verteilung der baltischen 
d- und e-Prūterita beobachten, so erinnert uns dieselbe sehr wenig 
an die slavischen Verhdltnisse!). Wahrend das baltische ė-Prūteritum 
eine sehr produktive Kategorie geworden ist, kommen im Slavischen 
Prėterita auf -ėx2, -6, -ė und Infinitive auf -ė4i ausserhalb der 
i-ė-Kiasse und des sekundūren Verbaltypus auf -ėjo, čii nur verein- 
zelt vor: bėxo, bė, bė, — imėti (zu dem Prūsens imams), — vėdėčri. 
Dagegen liegt ein zweiter Stamm auf -G- bei zahlreichen Verben 
vor, welche sich in einige Gruppen einteilen Iassen, Diese erinnern 


1) Zur Verteilųng der baltischen Prateritalsiūimme s. Endzelin K. Z. XLI 9 ££.. 
31 ff. und die dort mitgetellte Literatur, und auch Leti. Gramm. 667 £. 


— 73 — 


uns wenig an die Gebrauchssphūre des litauischen Infinitivs auf 
-oti. dagegen fallen uns einige Uebereinstimmungen mit den litau- 
ischen o- (balt. d-) Prūterita auf, welche fūr die Beurteilung der 
Vorgeschichte des „zweiten Stammes“ auf slav.-a- nicht ohne Bedeu- 
tung sind. 

Bekanntlich unterscheidet sich im Baltischen bei gewissen Zeit- 
wūortern das G-Prūteriium durch eine schwūchere Ablautstufe der 
Wurzelsilbe von andern Formen desselben Verbums. Ueberall wo 
Ablaut vorliegt, hat gerade das a-Prūteriium die schwūchere Stufe; 
s. Wiedemann aaO. 142!) Genau dasselbe finden wir im Slavischen. 
Das Material ordne ich nach der Prūsensbildung: 

a. Prūsensstamm auf -e-: berę- bbrafi, dero - dbrati, pero - pbrati, 
T. seru - sratb, Č. žeru - žrdii, — ženo- gtnati, — zovo- Zbvali, — žido - 
žedati. Hierher auch mit wurzelhaftem į: /ėjo - Ibjaii, lijaii, žėjo - zbjati, 
zijafi, smėjo sę- smpjati, smijati sę, rėjo - *rejati, rijati (sekundūr rėaše 
SuprasI. 90, 13), prėjo (gew. ersetzt durch aksl. prijaję) - prpjati, 
prijati (č. pieji: pidti). — 

b. Prūsensstamm auf -je-: jem/ o - imati (j - smati; vgl. von - pmali, 
vn-bmali), stel o - stolati, — ziždę- zbdati, pišo - pbsali, ližę - *Ibzati 
(sekundūr J/izati; ač. Izdti), — b/'uję - bf bvati, v. žuji - ževdib, kl ujū- 
klevdt», — stružę - strogali, — wohl auch: plėžę- plbzati, trėžo - trbzati, 
sišpI 9 - sIbpati, črėp/ 9 - črepati, strėčo - č. sirkati (s. Meillet Mėm. Soc. 
Ling. XI, 301; XIV, 201 £., Vondrūk Aksl. Gr. 565). 

Bei einigen von diesen Verbis ist die Zugehėrigkeit zu zwei- 
silbigen schweren Basen vollstūndig kiar (dero: aind. drnati, dirnd-, 
dūriman-; s. Trautmann Balt.-stav. Wtb. 52, — zovę: ai. hūtd-, Advi- 
man — das. 367, — sielą: lat. Jdtus; das. 286); hier kėnnen die sla- 
vischen Aoriste, welche die dltesten Formen mit „Zzweitem Stamme“ 
des ganzen Paradigmas darstellen, regelrechte Fortsetzungen indo- 
germanischer Formen auf -d-/ oder -6-1 sein. In andern Falfen aber 
liegen keine schweren zweisilbigen Wurzeln vor; im allgemeinen 
dūrfie das fūr diejenigen Verben zutreffen, deren erste Silbe nicht 
ein einfaches idg. e, a oder o sondern eine diphthongische Gruppe 
wie ei, eu, ef, er hat. Sehr richtig hat Meillet Introduction * 174 das 
Vorhandensein von zweierlei langvokalisch ausfautenden Verbal- 
stūmmen hervorgehoben: bei der ersten Gruppe ist der Jange Vokal 
der alte Auslaut einer zweisilbigen Wurzel, bei der zweiten ist er 
suffixal; zu der ersten Gruppe gehėren dra, zova, stbla, zu der 
zweiten etwa žbda, p»sa. Wie richtig aber auch diese Unterscheidung 
ist, man kann unmėglich die beiden Gruppen genau auseinander 
halten und insofern es sich nicht um die Feststellung der ūltest 
rekonstruierbaren Verhūltnisse handelt, ist das auch gar nicht nėtig; 
denn in den Einzelsprachen, vielleicht bereits im spūtern Indoger- 
manischen, har das Sprachgefiihl die zwette Gruppe, welche wohi 
unter dem Einflusse der ersten entstanden ist, nicht mehr von dieser 
getrennt. Fūr das Baltische und Slavische ergibt sich das u. a. aus 


1) Weil die dehnstufigen Verbalstūmme, welche im Baltischen bis auf den 
heutigen Tog bewahrt geblieben sind, sčmilich die Endungen -iau, -ei, -ė angenommen 
haben, gili die alie Regel, nach welcher auch das E-Prėteritum die Wurzelsilbe in 
schwacher Gestalt hat, nicht mehr fūr das historische Baltische. 


= 74 


der Durchfūhrung der schwachen Vokalstufe vor -a auch dort, wo 
dieser Vokal ein Suffix (im Sinne Meillets; s. 0.) ist, etwa in Fallen 
wie Iit. pirkai, bridaū, snigo, abg. žsda, p»sa 

Auf die Vorgeschichte der einzelnen obengenannten Verben 
gehe ich nicht ein. In jedem einzelnen Falle kann man sich die 
Frage stellen, inwiefern der zweite Stamm auf -a- ūltern oder jūngern 
Ursprunges ist, und auch die Vorgeschichte der Prūsensstūmme auf 
-e- und -je- ist nicht immer Ieicht zu rekonstruieren. Fiir uns genūgt 
jetzt die Fesistellung der Tatsache, dass sich im Slavischen einige 
Gruppen von Zeitwėrtern mit Prūsensstamm auf -e-, -je- entwickelt 
haben, zu denen ein zweiter Stamm auf -a- gehėrt. Dieser Stamm 
ist am dltesten in den Prūteritalpersonen auf -a, und einige Formen 
mit Reduktionsstufe der ersten Silbe dūrften die altesten Bildungen 
dieses Typus sein. 

Dann hat alimčihlich das Suffix -a- sein Gebiet erweitert. Sogar 
bei gewissen Zeitwortern mit Ablaut diūrfte der Stamm auf -a- erst 
in der slavischen Periode aufgekommen sein. Hauptsūchlich zu 
je-Prūsentia haben sich auf analogischem Wege zweite Stūmme auf 
=-a- gebildet, und wodurch das veranlasst wurde, ist noch ziemlich 
deutlich zu sehen. Weniger verbreitet ist der -a-Stamm bei den 
e-Prūsentia, wo er sich auf zwei ganz bestimmte Kategorien von 
Verben beschrūnkt. Bevor ich auf die -e-a-Klasse und die -/e-a- 
Klasse nūher eingehe, bemerke ich, das sonst der zweite Stamm 
auf -a- noch bei sėp/ 9, -iši: stpa, stpati <schlafen> vorkommt. Dazu 
Idsst sich bemerken, dass die Įsoliertheit dieser Flexion fūr deren 
Altertimlichkeit spricht; wenn ai. svapiti aus idg. suepa-ri entstanden 
sein sollte, so bestūnde zwischen dieser Form und s2pa ein regel- 
rechter Ablaut und spa wūre die V-II-Form einer schweren Zzwei- 
silbigen Wurzel  Freilich findet eine solche Vermutung in den 
sonstigen Formen (ai. supitd-, svapium usw.) keine Stitze. Auch das 
einzige Zeitwort, das sonst noch wie s2p/£- stpati flektiert, spūt-ksl. 
ščito (3. Ps. Sa.), r. scafb, 2. Ps. Sg. scyšb (s. Fortunatov Razborb 
sočinenija G. K. Uljanova 53 £.) gehėrt kaum zu einer schweren 
Basis (s. Trautmann aaO. 260). Man beachte, dass auch bei den 
Verben mit e-Prūsens der Infinitivstamm auf -a- gerade nach 4 und 
b vorkommt; nach diesen Vokalen hat -a-> wohl frūh sein ursprūng- 
liches Gebiet ausgedehnt; Fortunatov aaO. 58 redet sogar von zu 
„lituslavischen*  Verben mit /-, u- Vokalismus der VW'urzefsilbe 
gehėrigen Prėteritalstūmmen auf -d- und fūr eine gewisse Anzahl 
von Verben dūrfte das zutreffen (s. weiter unten). Auf jeden Fall 
glaube ich, dass die Stūmme auf s2pū-, š»kū- (> sscd-) ziemlich alt 
sein kėnnen, und dass bei ihrem Aufkommen der 3-, -Vokalismus 
der Wurzelsilbe fGrdernd gewirkt hat. 

Nur bei zwei Gruppen von Verben mit Prūsensstamm auf -e- 
kommen zweite Stūmme auf -a- vor und zwar: 1. nach vorher- 
gehendem 3 oder », 2. bei dem Typus kovę- kovati. Das einzige Verbum 
auf -2: -ati, das zu keiner dieser beiden Gruppen gehėrt, ist isko - 
iskati. Freilich kommt auch išię vor, aber das in der Universitas 
linguarum Litvaniae belegte lit. jeszku (neben gemeinlit. ieškau) 
Aūrfte fūr die Prioritūt des slavischen Prūsens iskę sprechen. Was 


— 75 — 


den zweiten Stamm auf -a- anbetrifft, so finden wir ihn nicht bloss 
im Baltischen, sondern auch im Germanischen wieder (ahd. eiscon, 
as. čscGn. ags. dscian), was kaum aut Zufali beruht. Gewėhnlich 
nimmt man Urverwandtschaft an; dann dūrfte der d-Stamm altererbt 
sein. Sollte trotz aller Einwčinde das baltische und slavische Wort 
aus dem Germanischen entleknt sein!), so wūre in dem Falle das -a- 
noch weniger auffdllig. 

-a- nach vorhergehendem 2, 5. In sčdmtlichen oben sub a. ange- 
fūhrten Zeitwčrtern mit Wurzelablaut enthūlt die Silbe vor dem -a- 
ein 5 oder 5, welches in einem Teil der Faūlie als ein idg. Reduk- 
tionsvokal von o bezw. e aufzufassen ist, wūhrend in andern Faūlien 
b ein altes i (Reduktionsvokal zu ei) ist; 0 < u kommt zufdllig nicht 
vor. Ohne Ablaut haben wir noch: aks!. rovę- rbvati, s0są - stsati, 
tiko - tokati, r. sku - skaib, vru-vrato (: iterat.-virat6)?). Den ūltesten 
Formen dieser Klasse dūrfte ein, wenn auch nicht indogermanisches, 
so doch sehr altes (baltoslavisches?) -a-Prūteritium zugrunde liegen; 
vgl. Trautimann aaO. 291, wo skafbt von einem dem lit. siko ent- 
sprechenden Praūteritalstamme sukd- hergeleitet wird; andere Formen 
sind wohI Analogiebildungen nach diesen čiltesten Mustern. Das 
Vorhandensein von solchen WGrtern wie gėnati, zovati (mit 2, als 
Reduktionsstufe von 0) dūrfte dabei Einfluss gehabt haben; dieser 
uuf das Indogermanische zurūckgehende Typus kann sogar den 
ganzen baltischen und slavischen Stammtypus sukd- hervorgerufen 
haben. Offenbar hat das Urslavische Formen wie *fokti, *sosti ver 
mieden; solche Infinitivstūmme kommen nicht vor; wir begegnen 
entweder zweiten Stūmmen auf -a- oder volistufigen Formen wie 
ksl. sufi (zufallig im Aksl. nicht belegt), womit čisti (: čbto), cvisti 
(: cg) auf einer Linie stehen?). Merkwūrdig ist der Gegensatz 
zu den Verben mit vollstufigem Prėūsens, bei denen man die Flexion 
nesą - nest, mogę- mošti, Išzo- ėsti, klado - klasi, meto - męsti*) so 
stark als die normale empfunden hat, dass man bei den /e-Prūsentien 
zu einem Differenzierungsmitte! fiir den Infinitivstamm gegriffen hat, 
— wofūr der d-Stamm seine Dienste geleistet hat: s. u.  Diese 
Abneigung gegen den zweisilbigen Infinitivus mit 3, » vermag ich 
nicht zu erklūrėn, aber sie ist dagewesen; ich mėūchte die Frage 
stelien (welche ich nicht beantworten kann), ob der Vollstufenvokai 
solcher Infinitive?) wie mrėti (: lit. mičti), v/ėšti (+ lit. vilkti)9) irgendwie 
mit derselben -Sprachtendenz zusammenhūngt. Diese Sache Iūsst 
sich nicht entscheiden, wenn man nicht zugleich den Gegensatz 


1) Angesichts der merkwirdigen Gieichheit der Stammbildung fallt es mir 
schwer, diesen Gedanken unbedingt zu verwerfen. — Zum Prūsens išę s. Meillet 
M. S. L. XL 300 Fussnote. 

2) R. Agu ist aksl. Ivžo gegenūber' wohl eine Neubildung. 

3) Val. damit den Typus Msro: mrėti. 

4) Vgl. auch rovę: Furi (*reu-0: *rey-1; Analogiebildungen: revo, revo, ruti; 
s. Meiliet M. S. L. XIV, 355) s/ovo: s/uti, pojo: pė, — wohl auch pėjo: piti, wenn aus 
*pą - d: *peį - HI entstanden. S. welter unten. 

5) Bekanntlich beschrūnkt sich der Volistufenvokai auf den Infinitiv und das 
Supinum (v/šk- ist ausserdem Prūsensstamm), wūhrend die Participia Prūter. u-mbrb, 
n- Mio, obIbkti 06-Isklb Iauten; auch po -Čbtt, po -Četit. Die Infinttivstūmme 
auf -a- dehnten sich natūrlich auch auf die Partizipien aus. 

9) Auch 44 u. dgl. kšnnen Volistufe haben, im Gegensatz zu lit. /76. S. unten 


— 76 — 


mrėti, žrėti «verschlingen>: žrbri <opfern>, trbti mit in Betracht zieht; 
die serbokroatische Betonung (mrijėti: tžti) zeigt klar, dass der 
schwundstufige Infinitiv im Gegensatz zum volistufigen akutierte 
Intonation hat; damit ist aber noch nicht erklūrf, weshalb die 
Sprache akutiertes ir > r in dieser Kategorie besser geduldet hat 
als zirkumflektiertes. S. Meillet MSL. XIV, 200. 

Der Typus kovati. Im Prūsens ist neben kovą, o-snovą die 
je-Formation kujo, o-snuję aufgekommen (s. Vondrūk Aksl. Gr.? 568). 
Zu sovati hat das Aksl. ein Prūsens sovaaio (Suprasl. 234, 12) gebildet; 
r. sujū ist eine dltere Form; s. Trautmann aaO. 300. Es ist merk- 
wiūrdig, dass zu zwei von diesen Verben aučh das Baltische Prūterita 
auf -4- hat, welche den slavischen Aoristen kova und sova genau 
entsprechen: lit. kūvo, hochlett. kova (s. Būga Izvėstija XVII, I, 27, 
Endzelin K.Z. XLI). 21 £., Lett. Gr. 77), Hit. šūvo (Juškevič Lit. slov. 
s.v. /-šdutii. Diese Formen sind wohl dūlter als die nach dem 
gewčhnlichen Typus gebildeten lit. k6vė, šėvė, und der Gedanke 
Jiegt nahe, dass der 4-Stamm im Prūteritum urbaltoslavisch oder 
sogar indogermanisch istt Das wūre sehr wahrscheinlich, wenn 
zweisilbige schwere Wurzeln anzunehmen sind, und bei diesen beidzn 
Zeitwėrtern ist das tatsdchlich mėglich: vgl. lat. cž-do, aks. ky-znb, 
ksl. kyi=lit. kūjis (s. auch Hirt aaO. 135) — und zu sovati av. spū- 
< šud- «werfen, schleudern> (die zweite Alternative bei Trautmann 300). 
In diesem Falle wūre der Vokalismus der ersten Silbe sowohl im 
Baltischen wie im Slavischen unurspringlich: es wūren Iit. *kuvo, 
*šuvo, slav. *kbva, *sbva zu erwarten, welche unter dem Einfluss der - 
Prūsensformen mit o (*kova-mi, *šov- mi? S. Meillet Le slave 
commun 2181) den 0- (balt. a-) Vokalismus angenommen haben 
kčnnten und zwar entweder in der baltoslavischen Periode oder 
spaūter in jedem der beiden Sprachzweige unabhčūngig voneinander. 
Ich mūchte darauf hinweisen, dass auf diese Weise die lterativbildung 
-snyvati (osnyvajęi Psalm 103,5 in Ps. Sin., Bonon, usw., osnyvajem? 
im zugehėrigen Konimnentar; s.auch Miklosich Lexicon palaeoslov. s.v.) 
eine einfache Deutung finden wiirrde; es wūre eine Form wie -zyvau, 
Iobyzati, lit. glūdori. 


Genau so wie lit. kduju - kūvo- kduti Hektiert die Klasse von 
abgeleiteten Verben auf -auti: rėkauju - rėkavau -rėkauti usw.: hier 
hat woh! der Einfluss des Typus kavai - kavai? - kūvo gewirkt in einer 
Zeit, als derselbe noch weniger von dem Typus k6vė zurūckgedrūngt 
worden war. Und aurh das slavische Prūteritum s/ėdova, darova 
wird auf eine dhnliche Weise entstanden sein; der Infinitiv und das 
ganze Prūteritalsystiem schlossen sich dann spūter dem Prūteritum 
an, wie das auch sonst bei den Zeitwčrtern mit zweitem Stamme 
auf -a- geschehen ist). Der Einfluss der primūren Zeitwėrter dūrfte 


1) Die Vorgeschichte der Vera auf -ujo: -ovatf ist nicht in alien Einzelheiten 
klar. Die von mir gegebene Erklūrung des zweiten Stammes auf -ova- stimmt nicht 
recht zu der sonst plausiblen Hypothese, dass dieser Verbulklasse Nominalstūmme 
auf dehnstufiges -€u-, -0U- zugrunde Hegen (s. Meiijet Etudes sur I'ėtymol. et Ie vocab. 
du vieux slave 147 ff., Le siave commun 188 f., Vondrūk Val. slav. Gr. 1? 718); denn 
-ova setzt vieilmehr einen Stamm auf -Šu- oder -Šu- voraus. Dasselbe gilt fūr das 
Litauische. Man kėnnte freilich vermuten, dass die Prūterita uuf lit. -avo, slav, -ova 
erst dann entstanden seien, nachdem im Prėsens und im Infin. ču, Šu durch Kūrzung 


— 77 — 


dann weiter auch bei dem Aufkommen von cėlyva/i neben cėlovati 
gewirkt haben. 

Sehr verbreitet ist das Suffix -a- bei den Verben mit -je- Prūsens, 
und hier ist die Vorgeschichte ziemlich durchsichtig. Deverbative 
und denominative Verba mit nur einem Verbalstamm fūr alle Formen 
(Typen: Ištati- Ištajo, byvati- byvaję, — dėlaii - dėlajo, umėti - umėją) 
lasse ich ausser Betracfit; uns interessieren ja bloss die zweistūmmigen 
Zeitwėrter, bei denen das a sich auf den Infinitivstamm beschrčnkt. 
Nun ergibt sich aus dem vorliegenden Materiale, dass zweite Stūmme 
auf -a- sich bei all denjenigen Zeitwėrtern entwickelt haben, bei 
denen dem Prūsensformans -je- ein Konsonant vorangeht; nur gibt 
es einige Stūmme aut Jr, n (klati: kol 9, mlėti: melo, brati: bor 0. 
žęfi: ž»n'ę), die keinen zweiten Stamm neben sich haben. Und auch 
bei vokalisch auslautenden Verbalstūmmen unterblieb die Ver- 
Ičdngerung: bi-ją: bi-ti, kry-ją: kry-ti, Ču-jo: Ču-li, sė-jp: sė-ti, zna-jL: zNa-ti. 
Freilich steht neben b/'uję der Infinitiv 6/ bvafi und es gibt noch ein 
paar Zeitwėrter dieses Typus (s. oben), aber hier liegt Ablaut vor, 
diese Flexion ist also als alt zu betrachten, und wenn auch viellieicht 
bei einem oder zwei Verben dieser Kategorie diese Zweistūmmigkeit 
auf analogischem Wege entwickelt sein sollte, so kann doch von 
einer Eliminierung des Typus čuję: ču/i, wie es bei den konsonantisch 
auslautenden Stūmmen der Fall gewesen ist, nicht die Rede sein. 
Und auch der Prozess, durch welchen zu sėją, dėję usw., taję, lają 
usw. lnfinitive wie sėjai, dėjati, tajati, lajati gebildet sind anstatt 
der ūlteren Formen sėri, dėti, *tati, *Jati, steht mit der Herausbildung 
des Typus mažą: mazati nicht auf einer Linie. Bei sėti: sėja/i usw. 
sehen wir in der historischen Periode den Analogieprozess noch 
wirken; einen gewissen Einfluss werden dabei solche Fūlle wie 
stati: stano — stajati: stajo, dali: dam» — dajati: dajo gehabt haben, 
wo von einer langvokalisch ausiautenden Wurzel zwei Zeitwėrter 
gebildet waren, welche man durch formantische Mittel von einander 
unterscheiden musste. Unter den je-Prūsentien mit einem Konso- 
nanten vor dem -je- gibt es ausser £0/9 usw. noch zwei WGrter, 
welche keinen zweiten Stamm auf -a- haben, aber diese Verba: 
xost? - xolčti, dovb!'o - dovėlėti sind keine gewčhnlichen je-Prūsentia: 
die 3. Pers. Piur. yeht ja auf -ę15 aus, gehčrt also zu der i-Klasse, 
und bekanntlich ist der Formauswechsel -i-: -8- vollstūndig regel- 
mūssig.  Ursprūinglich waren diese Prėsentia wohi atheinatisch 
(s. Verf., Neophilologus VI, 116), und ich vermute, dass der zweite 
Štamm auf -ė- bei diesen Zeitwėrtern čilter ist als das je-Formans 
des Prūsens. Auf jeden Fall darf man x0s/7- xotę/t- xotėti und dovb/'2- 
dovblęto - dovblėti nicht als Ausnahmen von der Regel, dass zu Prū- 
sentia auf Kons. + je- Infinitivstūmme auf -a- gebildet worden sind, 
betrachten. 

Wir haben also die Frage zu beantworten: woher kommt es, 
dass zu den -je-Prūsentia primūrer Zeitwėrter ausnahmslos zweite 


ihrer ersten Komponenten zu ėu, Šu (mit Beibehaltung der akutierten Intonation) 
geworden waren (balt. rėkava, slav. darova zu rėkau-ti bezw. *darou-fi nach *kava: 
kauti bezw. kova: *kouti), aber Ieider kommt man ohne ziemlich komplizierte Hypo- 
thesen nicht aus. Und auffallig bleibt der Gegensatz darujo -darovali: čujo - čuti; s. unten, 


22A78 >> 


Stūmme auf -a- gehčren, ausser wenn vor -je- ein Vokal oder /, r, n') 
steht? Die Erklūrung dieses Tatbestandes dirfte darin zu suchen 
sein, dass sich im Slavischen gewisse feste Korrelationen zwischen 
Prūsenstypen einerseits, Infinitiviypen anderseits herausgebildet hatten 
und dass das feste Verhčiltnis nes-2; nes-li, bod-7: bos-ti, klad-0: klas-ti, 
Išz-9: Iės-ti, strėg-p: strėši das Bedūrfnis sčhuf, zu Prūsentien wie 
*čes-jų > češę, *maz-ją > mažą, *drėm-ją > drėmį 0, *vez-jp > *vęžų, 
*zyb-jp > zyblo andere Infinitivformen zu bilden als etwa *čes-!i, 
*maz-ti; und dass man gerade -a-fi wūhlte, das wurde- durch das 
bereits Vorhandensein dieses Formans bei gewissen Zeitwėrtern mit 
Prūsens auf -jĮ- gefėrdert; diese ūltesten Muster hat man am ehesten 
bei den ablautenden Zeitwėrtern zu suchen (s. oben), welche teilweise 
bereits. im Indogermanischen, teilweise jedenfalls in einer frūheren 
:Periode des Urslavischen einen Prūteritalstamm auf -d- (bezw. 
idg. -6-) hatten, welcher sich schon friihe auf den Infinitiv usw. aus- 
gedehnt hatte?). Įn einer jiingern Periode des Urslavischen, als das 
Sprachgefiihl eine bestimmte Korrelation zwischen Prūsens und 
Infinitiv erforderte, empfand man bereits den Infinitiv als den typischen 
Vertreter des zweiten Stammes; vgl. etwa dvignę: dvignoti, wūhrend 
der Aorist dvige, die Participia Prūteriti dvigo, dvig/o und dviženo 
noch lčūngere Zeit ohne Formans -19- fortbestanden. Es versteht 
sich aber, dass das Infinitivformans -ati, sobald es bei einem neuen 
Verbum auftrat, sofort auch Prūteritalformen usw. mit -a- ins Leben 
rief, denn das SprachgefiihI hatte sich gerade hier (und bei den 
Verben auf -ė/i) schon Iūngst daran gewėhnt die Prūterita und 
prūteritalen Partizipia zusammen mit Infinitiv und Supinum als eine 
zusammengehčrige Gruppe aufzufassen. 

Dass diese Erklūrung des Typus mažę - mazari richtig ist, das 
beweisen diejenigen Zeitworter mit je-Prūsens, welche keinen zweiten 
Stamm auf -a- haben, denn diese Zzweiten Stūmme fehlen gerade 
bei denjenigen Verben, wo das Sprachgefiihl an dem kurzen Infinitiv- 
stamm keinen Anstoss nehmen konnte, weil ja zu Infinitiven auf 
-el-ti, -0l-ti, -or-ti, -bn-ti, Vokai >+- ti nie Prūsentia mit Stammformans -e- 
gehėrten: die dem Typus nesą - nesti entsprechende Flexion auf -e/-7: 
-e/-ti usw. bestand gar nicht“), und es lag daher kein Anlass vor, 
die Flexion *me/-ją: *mel-ti (mel 9: mlėti), *kol-jo: *kol-ti (kol 9: klati), 
*bor-jo: *bor-ti (boro: brati), *žbn-ją: *žbn-ti (žen'o: žeti), bi-jo: bi-ti 
aufzugeben. Etwas verwickeltere Verhaūltnisse als bei den andern 
Verben dieser Gruppe liegen bei denjenigen mit ->1- vor: hier sieht 
es bei einer oberflūchlichen Beobachtung aus, ols ob zu dem einen 
Infinitivtypus auf -ę/i zweierlei Prūsentia gehšren, einerseilts piNO, 
na-čbno, imo (*j-bmą), anderseits žen'o (*žen-ją). NWenn wir aber das 
Serbokroatische mit in Betracht ziehen, wo die urslavischen Intona- 


1) Dass neben žbn'o: žęfi keine dhniichen Paradigmen mit m vorhanden sind, 
dirfte auf Zufall beruhen. 

2) Ueber den Ursprung der /e-Prūsentia brauche ich jetzt nicht zu reden. Eintge 
sind wohl aus athematischen Prūsentien umgebildet worden. S. Meiflet MSL. XI, 309, 

5) Prūsentia auf -er-ą kommen vor. die zugehėrigen Infinitive haben aber nicht 
-er-ti, sondern -bra-H (Typus bero: bsrai).  Dagegen geh6ren zu Infinitiven mit -er- 
Prūsentia mit -br- (mbro: mrėti). Beide Paradigmen nebeneinander in č. deru- drditi: 
dru - drziti, č. žeru - žrdti: aksl. Žoro: žrėn. 


tionsunterschiede noch vorliegen, so ergibt sich, dass žę/: Akutus 
hot (skr. Žėri), die andern aber Zirkumffexus (skr. Ą/ėti, pėti, nd-čėti, 
Simplex *čėti, aus urslavischen oxytoniertien Formen mit nach dem 
De Saussureschen Gesetze verschobenem Akzente)) Fir das ursla- 
vische Sprachgefūhl gehėren pę/i usw. und žęfi also nicht zu der- 
selben Kategorie; und in einer eitwas dltern Periode, bevor die 
Nasalvokale sich entwickelt hatten, dūrfte neben dem Intonations- 
unterschied auch ein Lautunterschied vorhanden gewesen sein; denn 
der Gegensatz mrėti (skr. mrijėti): frbfi (skr. tfti) lūsst die Vermutung 
autkommen, dass auch bei den Siūmmen auf Nasal die zirkum- 
fHektierten Infinitive Vollstufenvokalismus, die akutierten dagegen 
Reduktionsstufe gehabt haben, also: *pen-!fi: *žn-ti. 

Von den vokalisch auslautenden Stūmmen erfordern haupt- 
sūchlich diejenigen auf / eine eingehendere Besprechung. In den 
meisten grammatischen Untersuchungen wird keine strenge Unter- 
scheidung gemacht zwischen zwei Kategorien von Verben, deren 
Flexion dennoch bei weitem nicht identisch ist, und zwar mūssen 
wir folgende zwei Typen unterscheiden: 


I piti. II biti. 
Praūs. r. p»ėš, slov. piješ, čak. pijėš | Prūs. čak. slov. biješ, r. brėješ 
2.3. Pers. Aor..aksl. pifo, skr. p/ | 2.3. Ps. Aor. aksl. bi, skr. 57 


LPiz. čak. pil, pi/š, v. pild | Piz. čak. 67l, bi/a, x. bila 
Ptz. Prūt. Pass. aksl. pito | Ptz.Prūt. Pass. aksl. bbjemo, bijens. 


In zwei Aufsčdtzen (Revue des ėt. sl. II, 37- 43 und in der Arbeit 
ūber den Aorist-Typus pifė, welche in den Indog. Forsch. erscheinen 
wird) glaube ich wahrscheinlich gemacht zu haben, dass die zweite 
Kategorie in alien Formen des ganzen Paradigmas einen Verbal- 
stamm auf akutiertes -/- hat, welcher im Prūsens das Tempusformans 
„je- annahm, wūhrend Typus I ein einfaches -eio- Prūsens haben 
dūrfie: *peį-0, *peį-e-si usw; weniger wahrscheinlich ist mir ein 
Prūsens mit Reduktionsstufe *pi/-6, -e-si: Und die ganze Flexion 
etklūrt sich m. E. am einfachsten, wenn vir fūr alle Formen einen 
Verbalstamm pei- (ebenso Jei-, vei-, gnei-) annehmen: die Formen 
mit / sind dann ohne weiteres klar und der Akut des Infinitivs dūrfte 
sekundūr sein!) ebenso wie etwa in pčti (r. pčto, nicht *pčii), dessen 
ė doch wohl denselben Ursprung haben wird wie die Lautgruppe 
-oj- des Prūsens poję?)) Aus diesen ErGrterungen ergibt sich, dass 
im Urslavischen einmal die Paradigmen von 6i-ję und p>»j-7 in allen 
Formen des Verbalsystemes voneinander abwichen; der Differen- 
zierungstrieb, welcher bei der Klasse von maz-ję keine Infinitive 


5 Dabei hat neben dem Einfiuss des Typus biri derjenige der mehrsilbigen 
Verba gewirkt; das Urslav. hatte ja rAdi/6 (mit zirkumilektiertem A: rodin; s. Vert. 
Izvėstija XXIII, 1, 106 ff. 

*) Die sfavischen Verhalinisse sprechen dafūr, dass pbjo b aus e hat und nicht. 
wie Endzelin Siav'ano- baltijskie et'udy 173, Bulachovskij Zschr. fūr slav. Philologie I, 
24 I. giauben, dem baitischen Typus von lit. dial. vija, Iett. viju entspricht, Dic Verba 
Pok), rov) usw. haben ja auch volistufiges Prūsens. Fir den Nachweis, dass hete- 
tosyilabisches e; nicht zu b/ geworden ist, genigt die von Endzelin angefūhrte 
Portikal ef kaum. 


— 80 


van dem Typus *maz-ti duldete, weil dieser Typus auch zu den 
e-Prūsentien gehėrte, konnte also bei bi-ją: bi-1i sich nicht geltend 
machen. Und auch bei kry-ją: kry-ti, sė-j0: Sč-1i, zna-ją: zna-ti waren 
die Vorbedingungen fir das Aufkommen eines zweiten Stammes 
ebensowenig vorhanden). Zwar finden wir im Russischen die Para- 
digmen piyvo: plytos, slyvo: slytb, aber dieselben gehen nicht auf die 
ursilavische Periode zurūck?). Zum Infinitiv dėti geh6ėrt ausser dėję 
ein Prūsens deždę, aber dieses ist eine isolierte Formation, welche 
als Anomalie empfunden wurde und auf die Dauer nicht mit dem 
normaleren dėjo konkurrieren konnte. Und neben znaję: znati, kają: 
*kati, lajo: *lati besass das Urslavische dams: dari, stano: stati; diese 
bildeten aber keine einheitliche Gruppe, welche eine Liguidierung 
des Typus znaję; znati herbeifiihren konnte. Wenn auf die Dauer 
kajati, lajati usw, an die Stelle von *kati, *Jati usw. traten, so wirkte 
dabei nicht der dissimilierende Einfluss von dati und srati, sondern 
der assimilierende von dajęą: dajati, stajęą: stajati. 

Was schliesslich die WGrter mit u-Vokalismus betrifft, so stehen 
čuję čuti, obuję: obuti auf einer Linie mit bijo; biti: man beachte den 
Akutus von skr. čėjės, slv. čūješ („nowocyrkumfleksowa“), r. čilješ; 
čak. slov. obūješ („nowocyrk.“), r. obuješ, welcher in den ausser- 
prūsentischen Formen wiederkehrt (s. Revue des ėt. sl. III, 38 ff.), — 
wėdhrend aksl. p/uti. r'uti, sluti. truti, welche sich Iautlich zu den 
Prūsentien plovo, rovo (r'evę), slovo, trovo verhalten wie piti zu pbjo 
(< *pejų),. ebenso wie piti einen von alters her zirkumflektierten alten 
Kurzdiphthongen haben dūrften, so dass das zu biti und piti Bemerkte 
auch fūr die Typen ču/i und p/uti zutrifft: zu der Klasse auf -ujo: 
-ovati s. weiter oben. 

5. Nachdem ich im Vorhergehenden den Ursprung und die 
Entwicklungsgeschichte des Fiexionstypus mazati: mažę besprochen 
habe, mčchte ich jetzt noch auf einige Folgen hinweisen, welche 
das Aufkommen dieses Typus fiūr die weiteren Schicksale des sla- 
vischen Verbalsystems gehabt hat. Zuerst erinnere ich an die 
Denominativa welche die -je-a-Flexion angenommen haben: glago/ 9- 
glagolati usw., — woraus sich der wichtige Platz, welchen diese 
Flexion in dem Sprachbewusstsein einnahm, klar ergibt. Weiter 
mache ich auf das Hineingreifen dieses Typus in das Gebiet der 
deverbativen, sogenannt iterativen Zeitwėrter aufmerksam,; so hat der 
Codex Suprasliensis widerholt das Prūsens naričę, wūhrend der 


1 Zu urslav. kry-jo < *krū10 vgl. meine Bemerkungen Rocznik slaw. VIII, 191 £. 
Altes krū- nimmt neuerdings noch Pofivka Siavia II, 721 f. an. 

Žž) Darūber sind wohl alle einig. Die Vorgeschichte dieser Paradigmen ist 
aber dunkel. Der russische Infinitiv ist ūlter als das Prėūsens; woher kommt 
aber der Infinitiv mit y? Leskiens Bemerkung Archiv V. 528: „das Nebeneinander 
von p/yti und p/ufi ist zu beurteilen wie das von *žvv/A/i und *ve/ktf“ vechnet zu wenig 
mit der Mėglichkett, dass das Urstavische den schwachstufigen Infinitiv dieser Verbai- 
klasse volistūndig aufgegeben haite (skr. vii wūre dann eine jūngere Analogie- 
bildung). Bei Sreznevskij finde ich p/yti und p/yvati nicht als Simplicia, wohl in der 
Komposition, z B, perep/yti, -vati. Ist -plyvati vielleicht wie aksl. osnyvati (s. oben) 
zu beurteilen? Sind vielleicht ap. p/yną. s4yną (s. Babiaczyk. Lexikon zur alipolnischen 
Bibel 1455 s. vv., Sionski Ps. putawski 374), ač. p/ynu (s. Gebauer Hist. MIuvn. II, 2, 
249 f.) alte Formen? Vgl. Meillet MSL. XIV. 356 und auch 347, wo die aksl. Verba 
minoti, rinolė -vinoti, zinoti plinoti (*piū-) mit ai, krinūti verglichen werden. 


— 81 - 


Evangelientext die regelmūssige lterativform naricajo hat; das 
Aufkommen von Infinitiven auf -a/i zu allen Prūsentia vom Typus 
mažo musste ja eine Verwirrung mit dem lterativum auf - ati herbeifiihren. 
Solange der Typus auf -ję: -afi nur bei a5lautenden Verben 
bestand, wurden die zwei Kategorien richtig auseinander gehalten: 
1. stel'9 - stolati, 2. stilajo - stilati. Als aber solche Paradigmata wie 
vęžo - vęzati, mažo - mazati, mfčę - mfcati entstanden waren, fiel der 
Infinitiv dieser Duxativa mit demjenigen der zugehėrigen lterativa 
Jautlich zusammen und infolgedessen hatten die perfektiven und 
imperfektiven Komposita einen und denselben Infinitivstamm. Zwar 
dūrfte in vielen Fallen ein Akzentunterschied vorhanden gewesen 
sein, wie er jetzt noch in r. syp/u - sypalb, nasypl/ u- nasypalts (pet- 
fektiv): nasypdju - Rasypdto (imperfektiv) vorliegt (s. Vondrūk Val. 
Gr. I?, 254—256), aber wir wissen nicht, ob das bei alien Verben 
der Fall war, und auch wenn der Akzentunterschied allgemein war, 
so kann man doch den Iautlichen Zusammenfali der Infinitivstūmme 
als etwas Unbeguemes empfunden haben, und auf jeden Fali wird 
die relative Unklarheit solcher Infinitive wie pokazati bei der Ver- 
breitung neuer lterativiypen wie aksl. -kazovati, v. -kazyvalb eine 
grosse Rolle gespielt haben!) Die ersten Anfūnge einer solchen Ent- 
wicklung lassen sich bereits im Aksl. nachweisen; so steht die Form 
pokazovaaše Nupr. 489, 24 und stvęzyję Supr. 560, 5 f, aber im All- 
gemeinen findet man noch die alten Formen. Ganz richtig hat bereits 
Uljanov Značenie glagolbnyxb osnovb vb lit.-slav. jazykė I, 111 
bemerkt, dass bisweilen Prūsentia auf -j<- ohne -a- als Simplicia 
vorkommen, wėūhrend von denselben Verbalwurzeln Prėūsentia auf 
-aūje- in der Komposition erscheinen, z. B. gašę: ugasaję, mrbčę: po- 
mrėcaję im Euchologium sinaiticum. Solche Wortpaare, welche funk- 
tionell etwa mit russ. s/af6: posylat6, Žit6: poživat6t auf einer Linie 
stehen. erklčren sich ous dem iterativen Charakter von -gasaje-, 
-mrbcaje- im Giegensatz zu gaše-, mrbče-. Andere Beispiele dieser 
Art (istęžo: istezajęi, -kaže-: -kazaje-, prėpojaše-: prėpojasaje-, sbvęže-: 
sveęzaje-, napiše-: napisaje-) erwčihnt Vondrūk Aksl. Gr.* 564, wobei 
er richtig bemerkt,. dass in der Zusammensetzung die Prūsentia auf 
-ūje- meist imperfektiv, diejenigen ohne -a- meist perfektiv sind. 
Das Materiai Hesse sich noch bedeutend vermehren; bei einer 
zufalligen Lektūre notierte Ich mir vor einigen Tagen in einem dem 
Bulgarenbischof Klemens zugeschriebenen Texte das Piz. pomazoję“) 


1) Vieles ist unklar. Vondrūks Annahme einer Metatonie vidė/t: *vidati(> viddti), bėg-: 
bė gari (aaO. 255 £) dūrfie richtig sein, aber die Zusammensetzungen mit Betonung 
„bėgdii (r. -bšgdf, wohl auch č -b/hati) erschweren das Problem bedeutend. Hatte 
man zu kazdii- kažo - kūžeši ursprūnglich als Iterativum ein Simplex *kdzati und in 
den Kompositis -*kdzari > -kazdiiP Die von Trūvniček Studie o českėm vidu sioves- 
nėm 214 ff. beschriebenen Ouantitūtsverkčilinisse zelgen fūr das čechische Sprach- 
geblet ein solches Durcheinanderlaufen von Formen mit verschiedener Ouantitūt, 
dass man kaum die ursprūinglichen Verhūlinisse eruter:n kann. Die čechischen 
Onantitūten setzen bekanntlich ūliere Intonatlons- und Betenungsunterschiede fort, 
und also bestčitigen die čechischen Verhdltnisse meine Vermutung, da s im Altkirchen- 
slavischen die Betonung der perfektiven und imperfektiven Komposttex in gewissen 
Fallen Unklarheiten geschaffeu und das Aufkommen klarerer Formationen gef6rdert 
haben kann, Und dasselbe gilt fūr die anderen slavischen Sprachen. 


2) Der serbisterie Text schreibt pomazaje. 
Tauta ir Žodis 6 


— 82 -. 


(Izvėstija VI, 3, 253, 1) in imperfektiver Bedeutung; ebenso im Euchol. 
pomazajęštiimo, -imb 5b 16/T; 2Ta 8/9 (: pomažęi6 perfektiv Mar- 
kus XVI, 1). — und die Evangelieniūbersetzung unterscheidet per- 
fektives obrėžofo L. II, 21 von imperfektivem obrėzaaie J. VII, 22. 
S. auch Miklosich Vgl. Gramm. II2, 119, Jagič Beitrūge zur slavischen 
Syntax 77 und Boehmes Bemerkungen zu -gyb/'0: -gybajo Die Actiones 
der Verba simplicia 28 f. “ 


6. Nicht immer werden von den Grammatikern die imperfektiven 
Zusammensetzungen, deren zweites Glied ein urslavisches Įterativum 
auf -ajo, -ati ist, und die durativen, in der Zusammensetzung per- 
- fektiven Verba geniigend auseinander gehalten; so mūssen z. B. die 
Formen osęža/e «tp lapioares (Marianus L. XXIV, 39), osęžo/fb «brilagTjoovo 
(Ps. sin. Ps. 113, 15), welche perfektiv sind, gewiss von den Ilterativ- 
bildungen ferne gehalten wurden, mit welchen Vondrdk aaO. 563 sie 
" zusammenbringt, und auch andere in demselben Abschnitte erwdhnte 
Worter dirften alte Prūsentia auf -j> und erst jūngere Infinitive auf 
-ati haben. Richtig sagt allerdings Vondrdūk, dass bei selten vor- 
kommenden Verben „das Verhdiltnis nicht verfolgt werden kann“. 
Jedentalis aber dūrfte es klar sein. dass das Durcheinanderlaufen 
der Verba auf -jo: -afi mit denen auf -ajo: -ati eine spūte Erscheinung 
ist, welche durch die grosse Anzabl der zu je-Prūsentien gebildeten 
zweiten Stūmme auf -a- hervorgerufen wurde. Viel dilter als dėr 
Typus mazaii: mažo ist die lterativklasse auf -ajo: ati. M. E. hat 
Rozwadowski Idg. Forsch. IV. 406—412 den vorslavischen Ursprung 
dieses Typus klar nachgewiesen. Es ist kein Zweifel mėglich, dass 
die slavischen lterativa auf -ati, -aj genau dieselbe Formation sind 
wie der Iettische lterativtypus mėtūju, -dt und der litauische Durativ- 
typus rymau, -olfi. Weil diese merkwūrdige dehnstufige Klasse auch 
in andern indogermanischen Sprachen wiederkehrt (lat. cėlūre, gr. 
Tr0ūv, nxėv; val. ausser Rozwadowski aaO. 411 auch Buck Amer. 
Journal of philology XVII, 463), mūssen die Anfange dieser Klasse 
bis in die indogermanische Periode zurūckreichen. Das Vorkommen 
von lterativen mit i, i der Wurzelsilbe im Litauischen und mit y, i 
im Slavischen sowohi bei Wurzeln mit altem u, i wie bei e-Wurzeln 
erklūrt sich aus - dem Vorhandensein von u und i als Reduktions- 
vokai zu 0. e gerade in diesen zwei Sprachzweigen; der dehnstufige 
Typus mit 6, € ist aus dem Indogermanischen ererbt, derjenige mit 
ū, I ist eine sehr „begreifliche Neubildung des Baltischen und Sia- 
vischen, und weil die Uebereinstimmung zwischen den beiden 
Sprachzweigen ūberraschend gross ist, darf man den Anfang dieser 
Neubildung wohl in die baltisch-slavische Periode verlegen. Meines 
Erachtens reden die sprachlichen Tatsachen eine so klare Sprache, 
dasš ich dem kurzen Aufsatze von Rozwadowski gegenūber die 
erneuerte Behandlung der dehnstufigen lterativa durch V. d. Osten- 
* Sacken Archiv XXXII, 321 —336 trotz der vielen schėnen Details als 
einen Riickschritt betrachten muss; in Vondrūks Val. slav. Gramm. I? 
gefūllt mir der Abschnitt ūiber Dehnung und Metatonie bei den 
lterativen (s. 254 —256) besser als der Passus, den der Verfasser im 
Kapitel iber die Wortbildung dieser selben Verbalkiasse widmet 
(s. 114 ——117); die Darsteliung ist hier nicht sehr deutlich und es wird 


LBA 


zuviel Rūcksichi auf V. d. Osten-Sacken genommen. Endzelin Lett. 
Gramm. 632 f. akzeptiert Rozwaądowskis Meinung ohne Vorbehalt. 

Im Siavischen hat die lterativbildung auf -ari sehr weit um sich 
gegriffen, was mit der Entwicklung des slavischen Aktionsartsystemes 
und dem Bedūrfnis an iterativen bezw. imperfektiven Verbalstūmmen 
zusammenhūngen dūrfie. Diese Formation hat sich auf alle Zeit- 
wėrter ausgedehni, welche keine lterative vom Typus nositi, Jaziti 
besassen,. m. a. W. beinahe auf alle Zeitwėrter, die existieren'!) 
Sommer Idg. Forsch. XI, 202—204 hat ganz richtig gesehėn, dass die 
Suffixe -vati und -jati ėinfach „rein lautliche Modifikationen von -ati“ 
sind, indem *6ū-ati, *bi-ati zu *būvati > byvati, bijati geworden sind, 
deren -vati, -jati dann auf davati, sčvaii, dajati usw. ibergegangen 
sind?) Dass -vati sich starker verbreitet hat als -jati, schreibt 
Sommer richtig dem viel gebrauchten Verbum byvati zu. In einer 
Kleinigkeit weiche ich von Sommer ab, indem ich glaube, dass 
*bū-ati, *bi-aii zundchst zu *būvaii, *bijati geworden sind (vgl- za- 
baveno usw.); dann wurden die Kūrzen durch Lūngen ersetzt, erstens 
unter dem direkten Einfluss von byti, bi/i, zweitens weil alle sonstigen 
terativa auf -a/i?) Iangen Wurzeivokal hatten. Auch der Typus 
klari ati, vraštati (: kloniti, vratiti) beruht auf Expansion des Formans 
-ati; wegen des Gegensatzes *5ij-ati: *klanj-ati (ohne -i-) vgl. die 
Piz, Prūt. bi-vo: *klonj-b (> kloūb) und die Formen der 1. Ps. Sg. 
bij-+: *klonj-o (> klonis). 


7. Bei Arbeiten wie die obige, wo die slavische Sprachent- 
wicklung im Zusammenhang mit der baltischen untersucht wird, steht 
das vielerėrterte Problem von der baltisch-slavischen Einheitsperiode 
fortwdhrend tm Hintergrunde des Bewusstseins desjenigen, der eine 
solche Arbeit unternimmt. Ich glaube, dass diese meine Arbeit die 
Worte Meillets bestūtigt (Les dialectes indo-europėens 4): „IF suffit 
d'esaminer Je verbe pour apercevoir gue, de bonne heure, Ies deux 
dėveloppements ont ėtė indėpendants: en gros tout est pareil, c'est 
Ie mėme verbe d deux thėmes, Ia mėme structure d'ensemble; mais 
dans Je dėtail tout est distinct“. Indessen weiche ich darin von M. 
ab, dass ich gerade beim Verbum einige „innovations notables“ 
wahrzunehmen glaube, welche fiūr eine baltisch-slavische Einheits- 
periode sprechen: erstens die Verbalstūmme vom Typus lit. g/iidau, 
-oti, lett. šPūkūju, -df, aksl. -dyxajo, -ati; Nt. rymau, -oti, Iett. dirūju, 
=di, aksl. -dirajo, -ati, zweitens die grosse Ausdehnung der Praūteritai- 
stūmme auf -€- und -d-, Dieser zweite Prozess wūrde dann eine 
besonders grosse Bedeutung fir das „baltisch-slavische Problem“ 
haben. wenn diejenigen Recht haūtten, welche fir slavische Imper- 
fekta wie nesčax6 von mit Iit. nėšė vergleichbaren Prūteritalstimmen 
auf -ė ausgehen (vgl. aus der neuern Literatur Fortunatov Razbor: 
:sočinenija G. K. Uljanova 55 ff., Baudiš Idg. Forsch. XXIII, 139 ff., 
Hujer Listy filol. XLV, 118, Uvod do dėjin jazyka českėho? 64, 


*) Vereinzelte Ausnahmen wie jem/'9: imari (z->mati) neben perfektivem imo: 
Įeiti sind wohl sehr alien Ursprunges. 
2 S. auch Meiliet Etudes 52 ff. 
3) Ausgenommen *(Ybma/i und vielleicht -merari (s. Boehme aaO. 17 £.) neben 
fi. 


mėta, 
6“ 


Ša is 


Weingart Staroslov. časovūni 125 ff); dann wūrden wir fiūr jedes 
slavische Zeitwort ebenso wie fir jedes baltische einen Prūterital- 
stamm entweder auf -ė- oder -4- annehmen miissen; diese Stūmme 
wūrden im Slavischen nicht allen Pžūteritalformen zugrunde -liegen 
(vgl. Aoriste wie pado, rėxt, kryxw), trotzdem aber wirde das Vor- 
handensein solcher Stūmme auf -ė-, -a- bei allen Zeitwėrtern ein 
wichtiges Zeugnis. fiir die balt.-slavische Einheitsperiode ablegen. 
Leider darf dieser Ursprung des slavischen Imperfekts noch nicht 
als sicher gelten. Aber auch wenn wir die Imperfektformen ausser 
Betracht Iassen, glaube ich eine gemeinschaftliche baltisch-slavische 
Ausdehnung der Prateritalstūmme auf -d- (vielleicht auch derjenigen 
auf -ė-) vermuten zu dūrfen, (vgl. Falle wie lit. sūko: r. skai6 und die 
Typen lit. snigo, piko; aksl. pbsa, žbda), aber diese Vermutung ist 
nicht mehr als eine relativ wahrscheinliche Kypothese !). 

Aus den Schwierigkeiten, welchen man auf Schritt und Tritt 
begegnet, wenn man seinen Glauben an die baltoslavische Periode 
zu begriinden und ein iberzeugendes Materiai zu sammeln versucht, 
ergibt sich, wie scharf Meillet gesehen hat, als er die baltoslavische 
Einheit Ieugnete, In meiner Arbeit „Die balt. und slav. Akzent- und 
Intonationssysteme glaube ich auf einige Erscheinungen hingewiesen 
zu haben, welche fūr die Einheitsperiode sprechen. Eins dieser 
Zeugnisse, dem ich selber einen grossen Wert beilegte, ergab sich 
aber als unrichtig, denn die Akkusative /ietų, Jytų, fūr welche ich 
auf Kurschats Autoritūt hin Zirkumflexus angenommen hatte, haben 
im Litauischen tatsūchlich einen Akut, wie mir kein geringerer 
Kenner der litauischen Sprache als Būga mitteilte; dadurch ergibt 
sich die Proportion Jištų: /ieti: slav. Ito (Supinum): /iti (Infinitiv) als 
unhaltbar. So muss der Forscher fortwūhrend frihere Meinungen 
revidieren. Aber dadurch soli man sich nicht von einem weitern 
Suchen nach der Wahrheit abhalten Iassen. Der Mann, dessen 
Andenken diese Arbeit gewidmet wird, hat uns durch sein Beispiel 
gezeigt, was ein unermūdlicher „wissenschaftlicher Enthusiasmus zu 
erreichen vermag. 


Leiden, Mai 1995. 


1) Ich erinnere In diesemn Zusammenhange an die oten Nr. 2 besprochene 
unregelmūssige Intonation (Zirkumflexus) der Prūteritalendungen -4(4 und -ė() 
sowohl im Slavischen wie im Baltischen. 


Prot. F. Specht. 


Zur Bedeutung des Nasalvokals bei 
Daukša. 


Būgas Tod ist fūr die baltische Philologie ein unersetzlicher 
Verlust. Widrige Lebensumstūnde baben ihn lange gehindert, sich 
mit ganzer Seele seiner Wissenschaft zu widmen, und als endlich 
fūr ihn die Stunde ungezwungener Arbeit gekommen war. trat der 
heimtūckische Tod an ihn heran. Daher hat er von seinem Wissen 
nur einen verschwindenden Bruchteil seinen Mitforschern mitteilen 
konnen. | Wenn auch fūr ihn baltische Wort-und Stammesgeschichte 
weit in dem Vordergrund seiner Studien stand, so hat er doch auch 
die meisten Probleme baltischer Sprachwissenschaft oft im Voriber- 
gehen behandelt, manchmal auch nur kurz gestreift, und selbst wenn 
tr mit seinen Ansichten nicht ūberall Anklang fand, hat doch das 
von ihm zu diesem Zwecke gesammelte Material einen bleibenden 
Wert. Daher mag man entschuldigen, wenn ich hier in einem Bande, 
der dem Andenken des grossen Baltisten gewidmet ist, auf ein 
orthographisches Problem aus Daukša zuriickkomme, das wir beide 
unabhūngig von einander behandelten und dabei zu verschiedenen 
Ergebnissen kamen. 

Eigentlich mag es ja eine Kiūhnheit sein, sich schon heute ūber 
gewisse Punkte von Daukšas Orthographie ein abschliessendes 
Urteil zu bilden, nachdem uns von der Postilie nicht einmal die 
Halfte gedruckt vorliegtt Aber seitdcm der 1. Teil der Postille im 
Neudruck erschien, sind 26 Jahre verstrichen. Wer will da warten, 
bis der Ietzte Teil gedruckt vorliegt? Ich mėchte daher auch hier 
noch einmal aussprechen, dass es eine Ehrenpflicht des litauischen 
Kuliusministeriums ist, das vorziglichste Denkmai altlitauischer 
Sprache mėglichst bald der Wissenschaft zugčinglich zu machen. 
Daukšas Katechismus, I) der in der Wiedergabe des Nasalvokals nicht 
ganz so genau ist wie die spūter erschienene Postille habe ich nur 
zuwcilen herangezogen. . 

In einem Aufsaize, I. F. 42, 275 ff.habe ich in den Schreibungen 
mit Nasalvokal bei Daukša ūberall einen wirklichen Nasalvokal zu 
finden geglaubt und habe auch den Versuch gemacht ihn historisch 
zu erklūren.  Wūhrend der Korrektur erhielt ich Būgas I. Hefr des 
litauischen Wėrterbuches.  Hier hat Būga, S. 36> unter akis in dem 
nasalierten į des Nom. PI. ūkis eine Schreibung fūr langes I (=Y) 


I Ich verweise dazu auf die ausfūhrliche Darsteliung des Nasalvokals im 
Katechismus durch Wolter, Vorrede zu Daukšas Katechismus S. LXXIV ff. 


ba“ 


gesehen. Sein Materiai teile ich unten mit. Wer es im Zusammen- 
hange liest, wird zundchst wegen der Fūille der Beispiele geneigt 
sein, Būga zuzustimmen. lch glaube aber, dass Schreibungen, wie 
31555 palinksminimai, 315,, palįksminimai, 282;; paliksminimo von vorn- 
herein nicht sehr zu Gunsten Būgas sprechen.  Einen endgiltigen 
Entscheid kann aber nur eine Untersuchung bringen, die auch die 
Nasalvokale ą, ę, ų, mit einbezieht. 


Ich beginne zunūdchst mit g. Ueberaus hūufig steht g im Inlaut 
fūr a- Nasa, z. B. 139, brggus (Acc.Pl.). Im Auslaut hat sicher nasa- 
liertes a bestanden im Acc. Sg. der 6 —und a — Stūmme. Ich habe 
auf S. 218 —368 der Postille die Beispiele durchgezūhlt. Das ergab 
Schreibungen mit ąim Ace. Sg. 2676 mal, mit a 117 mal. Von den 
Ietzten sind ausserdem 28 Fūlle zweifelhaft. Es kėnnten auch Instr. 
Sg. oder Nir. auf-a vorliegen, Auch jd- und €- Siūmme, wenn 
-ią -ia geschrieben, sind miteingerechnet. Die bestimmten Adjektiva 
habe ich besonders gezčhltt Bedenkt man, dass auch sonst, wenn 
auch ganz selten, a fūr ą geschrieben ist, wie 39, dagaus, 50; bragint 
1345 daguieiis, 1844; brūgesnįs, 209, nukakinias, so wird man in allen 
den angefihrten Falfen mit a mangelhafte Schreibung fūr ą aner- 
kennen miissen. Eine willkommene Bestūtigung gibt dafir das 
Participium Praesentis, das gleichfalis ursprūnglichen Nasal hat. 
Im Sg. ist auf S. 218 - 368 wieder -ąs 49 mal, -as 2 mal geschrieben, 
im Pi. und Nr. -ą 22 mal, -a einmal. Dagegen fehlt der Nasaivo- 
kal in dem sicher auf Nasal ausgehenden Instr. Sg. der d- Stūmme. 
Dass er auch hier einmali vorhanden war, zeigt das bestimmte 
Adjektivum in Formen wie 365, kurigie, 268; givata dmžingie oder 
in dem hūufigen /adūng', iadgg', kadūng, kadįg, neben denen Schrei- 
bungen wie 40,, 83, Aaddg', 413, 633 taddg', ganz vereinzelt sind. 
Im Instr. Sg. ist also, weil er gestossen intoniert war, die Nasalie- 
rung in Daukšas Mundart bereits geschwunden gewesen. Gelegent- 
liche Schreibungen des Instrumentals mit -ą kann ich bei ihrer Iso- 
liertheit nur fūr Verschreibungen halten. Ich habe rund 10 Beispiele 
gezčhlt. Auch sonst steht mitunter ą fūlschlich fūr a. So im N. Sg. 
der d- Stūmme, wie 197,, vissg pivatą in 20 Fallen, im N. Są. der 6- 
Stūmme, wie 264,, Apūštaląs in T Fallen, im Ntr., wie 30,, parašitą 
in 13 Fallen, in der 3. Person auf -ą, wie 15,, pavirstą in 18 Fallen, 
beim Diphthong gi, wie 10, fassąi, 31,, kaipėg, 32; kaip, 5ls, tiekidi 
u. s. w., beim Diphthong gu, wie 280; suggutas, 1964, šgukia, 198,; 
dąugėus, 1985, igutėf 122, nguia, bei den Prūpositionen at-, wie ą/dio. 
127; Grliepdamas, 2215, Gtakias, pa-, wie 53,, pąvartok, 53,4 padare, 
85,0 pgrėdes, 131; pądarėi, 128,, pgdave, 129, pąsaulo, u. a., bei prą-, 
wie IT55 prą keikime, 139, prggaru, in Stammsilben, wie 13455 gotg, 
19555 iždąve, 262,; grąžus u. a. Ich habe rund 60 Falle von den Bei- 
spielen von Diphthong gi gu gezūhlt, in denen 4 fūr a steht. Das 
konnen im Vergieich zu den zahllosen richtigen Schreibungen mit a 
nur Verschreibungen sein. Es bleiben dann nur noch Fūlie wo a 
vor n oder m steht, wie 9,, brūkąnai, 23,, nos, 4]> pūtekdąmas, 153, 
gnos, 23455 gngie, 266,; mgna, 209, u. s. w. ąnt, 234,, u. a. kančia 
guch 2074; gergnorio — 201, gerendri ist wohl verschrieben — 
scheint hierher zu gehėren, wėhrend in sdnariai, das bei Daukšc 


— 87 — 


sowohl nach den jŠ- wie jž- Stūmmen flekticrt, der Nasal etymo- 
Jogisch berechtigt ist: Doch vgl. auch seltne Schreibungen, wie 24835 
sanarių, oder 9,5, 1935. Alle die Schreibungen mit g vor m oder m 
werden phonetisch korrekt sein, tindem sie den vor Nasal sich hčufig 
entwickelnden Nasalvokai zur Darsteliung bringen wollen. 

Wūhrend der Acc.PI. der d- Stūmme stets auf-as ohne Nasal 
ausgeht, hat das bestimmte Adjektivum bei Daukša stets nasaliertes 
8565, vgl. 1805:536555 4 48; 82,5 85.55 11657 1175 16259 16453; 36:449550 7) 
19155, 21., 20954 2543; 275, 325, (2 mal) 32Ta10, 30+ 38 328,5 3375 35630+ 
Nur 30,, savdses, und 364,, synkėsęs, ist a (e) fūr ą (ę) verschrieben. 
Acc. Pi. auf -osios kennt Daukša nicht. Im ūbrigen verweise ich. 
auf I. F. 42, 291. 

Eine besondre Betrachtung verdient die Conjunktion nes, nesą 
insofern, als sie fūr die Orthographie Daukšas charakteristisch ist: 
Es findet sich nessą, nesą 213 mal neben 5 maligen nessa, wo also 
die Schreibungen ohne Nasal nur fehlerhaft sein kėnnen. Aber 
ausserdem gibt es noch 88 mal nes5ą, nesą neben verschriebenem 
18; nęsa. Soviel geht jedenfalls daraus hervor, die 2. Silbe in nesą 
hat Nasal mit geschieifter Intonation gehabt. Es kanu sich also nur 
um einen erstarrten Acc. Sg. handeln. Freilich bieten altlit. Denk- 
mūler, die gleichfalls Nasalvokal schreiben ein ganz andres Bild. 
So hat Willent nach Bechtel LXIV 273 mal Bildungen mit -a und 
nur 3 mal -ą. Aus der Wolfenbiūtteler Postille fūhrt Gaigalai, Lit. 
Mitt. V, 46 1 mal nesa, 3 mal nesang und 52 mal nesanga an, in de- 
nen der Nasal dadurch, dass er in den Inflaut trat, erhalten blieb. 
Wenn auch nesang wie fadang aussieht, so konnen sich bei Daukša 
beide Bildungen morphologisch unmėglich decken, da es sonst dort 
immer nessą gegenūber tada Iautett Wohl aber kėnnte Willents 
nęsa zu Daukšas /ada stimmen, d. h. also, in nesą liegt bei Daukša 
erstarter Acc. Sg., in nęsa bei Willent erstarter Instr. Sg. vor. Doch 
vgl. auch Bechtel LI ff. 

Neben der Iūngern Form steht nun 373 mal einsilbiges nes ge- 
genūber 145 maligem nęs. Wie der Nasalvokai € zu erklūren ist, 
wird sich unten ergeben. Hier soll nur die merkwūrdige Verteilung 
der Formen innerhalb der Postille zur Sprache kommen. Nėssą steht 
ausser 17,, 42,, 43,5 12055, wo es der Herausgeber zu beseitigen ver- 
sucht hai, nur zwischen S. 264,, bis 335,. Auch nęs kommt im 1. Teil 
der Postilie nur 6 mal vor. Es findet sich dann im 2. Teil bereits 
233,, und verschwindet 328,. Nessą, das sonst iber die ganze Po- 
stilie verteilt ist, fehlt von S. 283: bis 338,, ganz. Ebenso gibt es 
zwischen S. 2713, bis 3383; kein nes. Man sieht also, dass die na- 
salierten Formen mit € nur fūr einen Teil der Postille gelten und 
hier fast vollstūndig die nasaliosen Bildungen verdrūngt haben. Ob 
diese merkwūrdige Verteijung auf Rechnung der Handschrift des 
Daukša zu setzen ist oder dem Drucker zur Last zu Iegen ist, ver- 
mag ich nicht zu sagen. An Daukša mėchte man eher denken bei 


!) Fir prašdkusiąses schreibt Daukša sonst mit Vorliebe praiesšokuses, Formen. 
ūber die mich einmai mūndlich W. Schulze belehrt hat. Vgl. dariber Endzelin Siav- 
balt, Studien 131, dem ich aber nicht immer zustimmen kann und Būga Kalba ir se- 
hovė 28 f.. der dort das Material fast vofistūndig zusammengetragen hat. 


— 88 — 


der Wiedergabe des offnen e Lautes. der im Katechismus und zu 
Anfang der Postille durch e mit iibergeschriebenem a ausgedrickt 
wird. Spūter ist diese Schreibung nur noch ganz vereinzelt. An ihre 


Stelle tritt ein e Laut, der dem nasalen e sehr dhnlich siehtt Ganz 


dhnlich ist die Verwendung von y. Es findet sich auf den ersten 
100 Seiten der Postillė ausserordentlich -hūufig, nicht selten als 2. 
Komponent eines Diphthongs. Dann nimmt es langsam ab. Im 
zweiten Teile habe ich nur noch 4 Fūlle gezčhlt (229,; 334, 33655 34215). 
Dagegen wird die Kopula yra stets mit y geschrieben, ausser 14,, 
61; įra, Wlss įr, 19,5 355 ird. Das bedeutet gegeniiber den zahllosen 
Beispielen mit y nichts: Auch sonst kann man die Beobachtung 
machen, dass sich Verschreibungen in dem selben Worte oft hinter- 


“ einander finden. Wetter unten werde ich verschiedene Falle dafiir 


anfūhren. 


Fasse ich also die Ergebnisse, die sich bei dem Nasalvokal ą 
gefunden haben, noch einmai kurz zusammen, so steht - ausiau- 
tend regelmūssig bei geschleift intonierter nasaler Endung. Ge- 
stossen betonte nasalierte Endung hat den Nasal verloren, abge- 
sehen, wenn die Silbe nicht nachtrūglich in den Inlaut getreten ist. 
Schreibung von a fiūr g ist selten und beruht nur auf Versehen, 
ebenso Schreibung von 4 fiūr a. Vor Nasalen ist fūr a zuweilen 
auch ą geschrieben.!) Auch fir a > Nasa/ ist ą nicht selten. Dogegen 
steht im Auslaut nie a (e, i, u) + Nasal fūr -ą,-ę,-į,-ų. 

Im Grunde muss man fūr den Nasalvokal €£ genau die glei- 
chen Entsprechungen verlangen. Ės kommt aber hinzu, dass Dauk- 
ša fūr den offnen e Laut oft einen Laut schreibt, der dem nasalier- 
ten € sehr Ghnlich steht. So sind geradė hier Verwechslungen von 
ę und e und umgekehrt hūufiger, wenn sie auch im Verhėiltnis zu 
den richtigen Schreibungen nach sehr selten sind. Ich beginne 
auch hier wieder mit der Schreibung ę fir e-+ Nasal im Inlaut wie 
138; siėgtis. Im Acc. Sg. der € Stūmme stehen sich auf S. 218—368 
236 Falle mit €ę und 28 mit e gegenūber. Das Participium hat auf 
der gleichen Seitenzah! 159 mal -ęs und 15 mal -es, fūr den Piurai 
und das Neutrum 116 mal -€ und 8 mal -e. Man wird wohl ūberali 
die Schretbungen ohne Nasal fūr Versehen halten missen. Dage- 
gen hat der Acc. Sg. des ungeschlechtigen Promens 130 mal -e 
und nur 9 mal >. Vgl. zu den ganz ūhnlichen Verhdltnissen in der 
Wolfenbūttler Postille Gaigalat, Lit. Mit V. 43 und fir Willent, 
Bechteli LH). Dieser Gegensatz ist nicht weiter verwunderlich, da 
das Pronomen im Acc. Sg. vielfach enclitisch gebraucht ist Die 
moderne litauische Orthographte trūgtdem Rechnung, als sie den 
Acc. Sg. des Pronomens personale ohne Nasal schreibt. Ob in 
den 9 Faūllen mit -€ Verschreibungen zu sehen sind oder wirklich 
stark betonte Akkusative, Iūsst sich nicht sicher entscheiden. Im 
Princip ist beides mėoglich.  Auslautėndes -ę im Instr. Są. der ė 
Stūmme findet sich in 9 Fallen. Dass es sich hier nur wieder um 
Verschreibungen handeln kann, zeigen diejenigen Flexionstormen 
mit falschem -ę. wo nie Nasal gestanden hat. So hat der N. Sg. 


) Vgl. auch Gaigalai, Lit. Mitt. 5, 32. 


— 89 — 


der 6 Siūmme ę in 18 Fallen, der Gen. Sg. der -ė-Stūmme abgese- 
hen vom ungeschlechtigen Pronomen, in 7 Fallen. Der N. Pi. der ė- 
Stūmme in 4 Fallen, der Acc. PI. der -€-Stūmme in 11 Falien, der 
Vokativ der -6 Stūmme in 2 Fallen, die 3. Person Praeteriti auf -ė 
in 27 Fallen, die 1. Plur. auf me in 23 Fallen. Eine Schreibung wie 
1564, mėkikimęs, 2185 būkimęg beweist nichts gegeniber Schreibun- 
gen wie 8755 puldinėkįmeg' und hčiufigem reflexiven -mes. Ge- 
Iegentlich ist wieder zu beachten, dass mitunter — vielieicht aus 
Mangel im Seizerkasten-— forilaufend -ę fūr e geschrieben steht. So 
findet sich auf S. 139, >, versehentlich 11 mal falsches ęfūr e. Das 
ist auf so engem Raum etwas ganz Absonderliches. 


Die 2. Piuralis auf -/6 hat 6 mal die falsche Schreibung -/ę. 
Der Lok. Sg. und PI. hat wahrscheinlich ūberalt Nasalvokal. Aber 
da der Auslaut gestossen intoniert war, so ist der Nasa! nur geblieben, 
wenn er nachtrūglich in den Inlaut getreten war. So wird fiir den Plurai 
der auslautende Nasal wahrscheinlich gemacht durch die Lokative 
wie viresniuosigmp oder Židuosiąmp', wovon ich 64 Beispiele zčihle, 
oder durch die bestimmten Adjektiva wie 252, švėluosčiuose. Im 
Lok. Sg. wird urspringliche nasale Endung durch die bestimmten 
Adjektiva, wie 61; pirmamgiime gesicheri. Dazu kommen noch eine 
Reihe merkwūrdiger Adjektivbildungen, die bei Daukša nicht selten 
sind. Sie sind sčmtlich von Lokativen geF*'Aet, aber nur von solchen 
WGrtern, die eine Oertlichkeit, seltener ne Zeit bezeichnen. Es 
sind dangujėjis „himmlisch“ (194554 225 36, 38, 39,4 46,5 4704 495 5Toų 
594; Gl, Glos 687 T9mo,as 97, 99,, 1005 1074, 123,5 125550 1275g,52 129,4 
13155 134544 13534 13954 141,4 144,, 16855 172,5 180,.55 194,5 1954, 19744 
204,, 224, 228, 233,4 238, 249,; 250, 266,4 270; 27254.44 274,5 2943; 2954, 
298,, 299. 30315 304,1.25 312, 314, 318, 319,; 328, 3335, 33415 34854 und 
aus dem Katechismus 26, 29,, 53,5), Žemėjejis, !) „irdisch“ (12,, 79,5 83,5 
aus dem Kat. 17;) pek/ojęjis „in der Hėlle“ (79,,), viršujęjis „oben“ 
(27744 3280), viduryjęjis „in der Mitte befindlich“ (1514 165, 317,, aus 
dem Kat. 39,;53 anders 5054), artyjęjis „nahe“, (12345) naktyjęjis, „in der 
Nacht“ (357,,), dienojęjis, „am Tage“ (357:,) und aus Kat. 3,, paskujęjis 
Flektiert wird nur das Pronomen, das dem Lokativ folgt. Also 
N. Sg. m. dangujęjis G. Sa. m. dangujęjo, Acc. Sg. m. dangujejį. 
Da das Pronamen urspringlich +ganz selbstėūndig war, so konnte 
der Nom. PI. m. dangujęjie (59,;) Iauten. Im alilgemeinen wurde 
aber dangujejis fir das litauische Sprachgefūhl als ein bestimmtes 
Adjektiv  empfunden, und so flektierte man auch demgemūss den 
N. Pi. m. dangujęji (22,) und den Instr. Sg. m. dangujęju (304,,). Das 
hat nun aber weiter zur Folge gehabt, dass man nach gerasis gčrojo 
auch dangujęsis neu bildete. Vgl. das Materiai bei Leskien, Nom. 
340 f., der aber die Ursprūnglichkeit des Nasals mit Unrecht Ieugnet. 
Joh. Schmidt K. Z. 27, 393 und Bechtel, Willent LXXIV haben darin 
ein altes Participium zu esmi sehen wollen. Sicher mit Unrecht, wie 
schon Leskien a.a. O.341 hervorgehoben hat. Zu der Umbildung 
von dangujęjis zu dangujęsis verweise ich noch auf Lit. Mund. II, 181 ff. 


') Hūufig steht dafūr schon Žėmiškas, am schūnsten 328, und 12744 im Gegen- 
satz zu dangujėiis. , 


> « 


und auf die Fiexion des bestimmten Adjektivs in dzukischen Liedern 
aus Tauta ir Žodis II, wo Ieider nur immer der Acc. PI. fem. belegt 
ist, und zwar in folgenden Formen: 264, 351 margasias, 281 mėlina- 
sias, 382 valniąsias, 390 ratasias, 415 juodasias neben den gleichbe- 
deutenden 327, žaliajas, tamsiajas, 378 giliąjas, 383 valniąjas, 391 žaliąjas 


In dem Bestreben, die Nebensūize der idg. Grundsprache 
mėglichst abzusprechen, hat man neuerdings šfter die urspringliche 
relativische Bedeutung des idg. *jos trotz der Uebereinstimmung 
zwischen Altindisch, Griechisch und Phrygisch zu Ieugnen gesucht, 
und hat sich dabei auf das baltisch-slavische berufen, wo angeblich 
von der relativischen Kraft nichts mehr zn spūren ist  Brugmann, 
Girundriss 1,2 2, 1, 347 nimmt einen vermittelnden Standpunkt ein. 
Einmal' schliesst er sich der Ansicht Delbrūcks an, der ein altbulg. 
vino novoje schlagend als der Wein, welcher neu ist, gedeutet hat. )) 
Anderseits glaubt er doch, dass die relativische Bedeutung erst eine 
jūngere Entwicklung sei. Wer etwa Stellen, wie D. P. 99,, de/ .. 
Jaupses tėvo sdvo dąguigio und 99,4 vūlą Tėvo mdno, kursdi yra dąguie 
gegeniiberstellt, kann ūber die relativische Bedeutung des jis in 
dangujęjis nicht im Zweifel sein. Ich verweise auch noch auf 170; 
aniė kuriė šikšti fūr šykštieji. 

Aus alfen diesen Adjektivbildungen wird wahrscheinlich, dass 
jedenfalls bei Daukša der Lokativ ursprūnglich auf gestossen into- 
nierten Nasal ausging. Wenn sich ausserhalb dieser Formen im Plu- 
rai der Nasalvokal -£ 4 mal, im Singular 15 mal geschrieben fin- 
det, so kann das nur wieder falsche Schreibung sein. Umgekehrt 
herrscht auch in Bildungen wie dangujęjis an 8 Stellen Schreibung 
des Lokativs mit -e, wobei ich vom Katechismus; der hier stets e 
hat, ganz absehe. Auch der Lok. Sg des bestimmten Adjektivs hat 
an 4 Štellen-e fir -ę, wie 259, tikramėiime. Vūlschlich steht ę fūr e 
ferner im N. Pl. auf-ie, wie 238,, kurie (vgl. noch 47,„ 84, 296,5). 
Ausserhalb der Endungen findet sich ę fūr e an etwa 200 Stelien. 
Das ist scheinbar recht oft, bedeutet aber bei der Fiilhe des Mate- 
rials und der Ieichten Verwechslung zwischen nasalem und offnem * 
e nicht eben viel. | 


Dagegen ist nasales 2 in der Ordnung im Gen. Sg. des Pro- 
nomen personale. Ich habe 111 mal -ęs gegenūber 8 maligem -es ge- 
zūhlt. Der Nasal in aurė (184, 202,, 3514) ist wie /ę — fėn zu beurtei- 
Jen, vgl. aurenai wie tenai. Fraglich bleibt es mir, ob man in dem 
4 maligen męs (36; 87,5 333,0) gegeniber 231 maligem mes den Na- 
sa! anerkennen oder nur mit Verschreibung rechnen soli. Ich neige 
mehr zur Ietzten Annahme, obwohl sich męs anderswo findet, vgl. 
J. F. 42, 299, 

Das Materiai ūber den Nasalvokai €ę in nęssą, nęs habe ich 
schon oben S. 3 gegeben. Im allgemeinen iberwog nasalloses e stark. 
Bei Willent ist das Verhūltnis gerade umgekehrt. Nach Bechtel LXIV 
stehen im Encheiridion 31ę 10e, in der Postille 2486 8e gegenūber. 
In der. Wolfenbūtteler Postilie herrscht nach Gaigalat a. a. O. 35,46 


1 Val. auch noch Hermann, Ueber die Entwickiung der litauischen Kon- 
Junktionalsčtze 90 und Griechische Forschungen I. I, 243 ff, 


— 91 


536 mal e und nur 2 mal €. Ich glaube, dass es sich bei dem ę in 
nėsą um sekundūre Nasalierung handelt, die bei vorhergehendem A 
vor allem in Žemaitischen Mundarten eintritt, vgl. 1. F. 42, 297. 

Auch Schreibung von € vor Nasal findet sich wie bei ą, z. B. 
oft in tenai, 22; žemę, 100, vėndęnio u. a. 

Schliesslich ist auch fūr ę oder e4- Nasa/ gelegentlich fūlschlich 
nur e (meist offnes e) geschrieben, z. B. bedrumas fūr będrumas an 
6 Stellen, žeklas und Ableitungen fiir žęktas an 9 Stelien, kest“ fiir 
kęst' an 2 Stellen, šveias und Ableituingen fūr švę/as an 3 Stellenu. a. 


Fasse ich fūr den Nasallaut ę das Ergebnis zusammen, so deckt 
es sich mit dem Gebrauch von ą, also -€ im Auslaut bei geschleifter 
Intonation, tm Inlaut fir ę, e+Nasal und mitunter vor Nasalen. Nur 
*nden sich bei der Ieichten Verwechslung zwischen nasaliertem € 
und offnem e Verschreibungen weit hūufiger als bei ą. 


„Wenn ich nun zu den beiden Ietzten Nasalvokalen ųy und į 
ūbergehe, so ist hier von vornherein mit grėsseren Schwierigkeiten 
zu rechnen, ols y und į dem polnischen Afphabet fremd sind und 
erst von Daukša fūr seine Zwecke erfunden worden sind. Fūr die 
Setzer, die in Wilna sicher alle auch polnische Texte setzten, waren 
es im Grunde unbekannte Laute. Auch wenn die Setzer einen Ost- 
litauischen Dialekt sprachen, werden sie nicht vtel mit den Lauten 
haben anfangen kėnnen. Ich beginne nu zundchst mit der Betrach- 
tung des nasalen y. 

Im Grunde haben wir wieder das gleiche Ergebnis wie bei ą 
ud € Fūr y gleich u4-Nasa/ sei 2931» sįkesnę angefūhrti. Auf S. 
218—368 zeigt der Gen. Pliur, abgesehen vom Pronomen personale 
und den bestimmten Adjektiven 1435 mal y und 152 mal u. Noch 
gūnstiger ist das Verhčltnis bei den einsilbigen fy, jų, wo 224 ų nur 
3 1 gegenūberstehen. Im Acc. Sg. der u- Stūmme findet sich 281 mal -ų 
neben 52 maligem u, im Optativ und Supinum 585 mal į und 64 mal u. 
Im ganzen ist das Verhdltnis etwas ungiinstiger fūr y als filr g und ę. 
Beim bestimmten Adjektiv hat der Gen. Plur. 73 mal -uių (ujų) 5 mai 
uu, $ mal yiu und 35 mal yiy. Fir das Pronomen personale habe 
ich den Gen. Plur. fir die ganze Postille durchgezčihlt. Es sind etwa 
853 Beispiele mit y und nur 63 mit u. Eine besondre Behandlung von 
mūsų und jūsų ldsst sich also nicht erkennen. Vor Jahren machte 
mich nėdmlich einmal W. Schulze darauf aufmerksam, dass im Neuen 
Testament von 1701 der Gen. Pliur. von mūsų und jūsų im Gegen- 
satz zu den sonstigen Gen. Plur. zumeist ohne Nasal geschrieben ist. 
Das kann nur auf dem proklitischen Gebrauch dieser Pronomina 
beruhen. Bei Daukša ist eher ein Ueberwiegen von -1 beim unge- 
schiechtigen Pronomen festzustelien. lch neige zu der Ansicht, auch 
bei -1 fūr y nur Verschreibung zu erblicken. Wenn bei Einsilbiern -ų 
Conseguenter geschrieben wird, so mag das mit der Aussprache 
zusammenhčingen. Jedenfalls kann sonst -y und-u im Gen. Pl. nicht 
nach der Betonung geschieden werden. Es findet sich sowohl -ų 
unbetont als auch -u betont. 

Stūrker verschiebt sich das Verhdltnis zwischen y und u im 
Nom. Piur. der u- Siūmme (val. J. F. 42, 289 £.). Zwar das einsilbige 
jūs findet sich in der ganzen Postille 71 mai gegeniber einmaligem 


— 92 — 


jus. Bei den Substantiven erscheint -ųs 38 mal, -us 25 mal, bei den 
Adjektiven -ys 38 mal. -us 22 mal. Wenn auch unter den -us Schreib- 
fehler fūr -ys mit stecken mėgen, so hūlt es doch schwer daran zu 
glauben, dass alle -us zu ys zu korrigieren seien. Man wird Fir 
Daukša -us neben -ys in geringem Umfang anerkennen miissen. 


Falschlich -4 fr -u findet sich nicht selten beim Instr. Sg. der 
6- Stūmme. Ich habe 135 Falle, gezčūhit. Im Acc. Piur. steht -ųys 
24 mal fūr -us!), im N. Sg. 9 mal, im Dat. Plur. -mys 5 mal, im Nom. 
Dualis -> 3 mal, im Ntr. Są. der u- Stūmme 3 mal, in der J. Person 
Sg. 34 mal. Is hėchsten Grade auffūllig bleibt das hčufige -y im 
Instr. Sg. Etymologisch ist hier Nasal ganz unberechtigt. Ausserdem 
hūtte er bei der gestossenen Intonation, wenn er wirklich vorhanden 
gewesen wūre, nicht erhalten bleiben kėnnen. Vielleicht kommen 
die -1 auf Rechnung eines Setzers, der aus seiner Mundart ausiau- 
tende nasale Vokale ūberhaupt nicht mehr kannte und daher das 
ihm auch sonst in seinem Setzerkasten unbekannte -y dort verwandte, 
wo einfaches u am Plaize war. Ich verweise beispielsweise auf 
920.,5, wo auf knapp einer Zeilfe 6 verkehrte -y hintereinander folgen. 
Auch die Prėposition su findet sich fėilschlich 2 mal mit -1 geschrieben. 


Eine besondre Betrachtung verdient die Partikel nu, die 131 mai 
als ny und nur 28 mal als nu, 8 mal als nugi erscheint. Ės geht 
nicht an, etwa in ny, nu den Reflex des griechischen 5», v0(») sehen 
zu wollen. Dagegen spricht schon, dass sich in sekundūrem Inlaut, 
wie in nugi, wo ja sonst auslautender Nasail am besten bewahrt 
bleibt keine Spur eines nasalierten į mehr findet. Dann aber sind 
nų und nu syntaktisch vėllig gieich gebreucht. Zur Einleitung eines 
Satzes, auch dės Nachsaizes bedient man sich der Partikel nų sehr 
selten. Es sind 142,, nų būsiu Jįksmas, 143; Nų iau dabėkimes, 110, 
Nų pažinomė, 266,, Nų tad, 3344, Nų iau vel, 3585, nų dabar, 36144 nų 
6/getaip... €lgetauie. Einmal findet sich auch nu: 164,; Širdi nų metas 
ižgdnimo. Šitdi na metas mėilingas Diėvui. Nū mėtas aifaidimo paku- 
tavčiatiemus. Ueblich ist sonst dafiūr nug, nugi (14,4 18, 49, 2954 
297, 303554 346,4 3535>, aus Kat. 20,5), das nur an 1. Stelle steht.: Zu 
allermeist findet sich ny und nu an 2. oder noch spūtrer Satzstelie. 
Von der idg. Stellungsregel solcher Enclitica, wie sie Wackernagel 
I. F. 1, 333 ffa, 375 f. behandelt hat, zeigt das Litauische kaum noch 
eine Spur. Wo sie sich noch findet, wie 2054, kuriuosmi davei oder 
etwas anders geartet 1264 prafebrėkstant oder 1434 fegidūrai handelt 
es sich um weitergeschleppte Altertūimlichkeiten?). Am Iūngsten noch 
geblieben bis in unsere Zeit ist die Stellung von si beim compo- 


1) Einmai auch im bestimmten Adjektiv 1243, prigimiysius, das wieder nur ver- 
schrieben sein wird, neben sonstigem -uosiuss Oder ist -ysius, wie oft bei Daukša, 
Žemaitismus ? | ' 

*) Am besten haben idg. Stellung von Wūrternywie mf noch bewahrt die Gies- 
mės, dte sich S. 233 H. im Neudruck der reformiertėn Summa finden, Mitau 1863. 
Ob sie schon Im alten Druck stehen, weiss ich nicht. (Ich hebe einige Stellen daraus 
hervor: 2341; apmišviesk, 235,4 išmivalnino, 2355 aimistojų, 23655 numltranka, 2375, kuts- 
ml, užpuola, 2315, komide/ nor šalin atmesti, 2415, nes Išmiklausa, 24l44 apmisriaube, 
244, šimymi piktieji stogą daro, dušią Išmi to swieta varo 244., tea minuryašo takus 
tavo, 254, ir Ti garbint žinam u. a. Dass man die Steilen aber schr mit Vorsicht 
behandeln muss, Iehrt unter anderm 243, išmitrauk' maRę iš sunklbes. 


nierten Verbum, wie prasidėti. Ich halte es fiūr nicht ausgeschlossen, 
dass nu mehrfach fir ny verschrieben ist. Wie ny zu erklūren ist, 
lūsst sich schwer sagen. Da neben ny Iit. nūnai liegt, so mag das 
2 nin nūnai zuc Erhaltung des nasalierten y in ny beigetragen 
paben. Auch das anlautende n in ny wird wie bei nęsa mitgewirkt 
aben. 

Ueber das 1. nasalierte į in Jįsų und mįsų habe ich I. F. 42, 
291 f. gehandelt. Dass beide verschieden zu erklūren sind, Iehrt 
wieder deutlich die Statistik. Formen wie mysų, mysump u. S. W. 
finden sich 63 mal gegeniiber 789 maligem mūsų Uu. s. w., wūhrend 
62 ūįsų, iysump u. s. w. 93 iisų Uu. s. w. gegenūberstehen!). 

An Schreibungen von y fiir u in Nichtendsilben habe ich etwas 
ūber 100 Beispiele gezūhlt. Der Hauptteil entfallt auf Formen wie 
tyri, byvo, kyris und Verbalkomposita mit sy und ny, wo ų selbst- 
verstūndlich nur fūr u verschrieben sein kann. Umgekehrt, wenn 
auch viel seltner, steht u fūr y oder un, z. B. sukus und Ableitungen 
fūr siįkus (T6s; 216; 219,, 226,;) oder 10; iūgą, 222,, paiūkęs und oft 
siustas neben siųstas und siuntė. 

Schreibung von Nasalvokali vor Nasal ist auch bei y hūufig, 
z B. synūs (43; 20,6 595; 6315 90, 92,5 239, 26552 27256 284, 320.5), bei 
kinas und Ableitungen (52,4 575 60; 55 89,5 10155 1045 2415), bei Ablei- 
iungen auf “Unas (125 24; 48, 565 60,9 20 65, 162; 140,5 194,, 206,9 kri 
2i54 283,> 2993, 294, u. a.) Auch den Nasalvokai in 27455 nymirt kann 
man so deuten. 

Eine Zusammenfassung iber den Gebrauch von y ergibt das 
gleiche Resultat wie bei ą und ę: ų ist Nasalvokal im Auslaut bei 
geschleift intonierter Silbe und steht im Inlaut fūr nasaliertes y oder 
u“Nasal. Ebenso wird y vor Nasalen gebraucht. Da 4 im polnischen 
Alphabet nicht vorkam, hat es Gfter der Setzer fūr -u verwandt, be- 
sonders im Instr. Są. der 6- Stūmme. 


So lūsst sich denn auch fir į im Voraus kaum etwas andres als 
Nasalvokal vermuten. Auf S. 2)8—368 findet sich im Ącc. Sg. der i- 
Siūmme 323 mal i gegenūber 144 maligem /, beim einsilbigen Pro- 
nomen stehen sich im Acc. Sg. 211 į und 45 i gegeniūber. Das Parti- 
cipium hat 17 mal -įs und 6 mal is, doch sind von den Ietzten 3 Fūlle 
zweifelliaft, 3 mal -į und 2 mal -i. Das Verhūitnis von -į zu -i ist 
bei weitem ungiinstiger ais von y zu u. Da sowohl y wie į dem 
polnischen Setzerkasten fremd sind, so muss die verschiedene Be- 
handlung einen andern Grund haben. Denn es geht unmėglich an, 
in der Schreibung auf -į ūberal! Versehen anzunehmen. Ich sehe 
keine andre Mėglichkeit der Erklūrung als die Annahme, dass sich 
nasaliertes į lūnger und besser erhalien hat als nasaliertes į und 
dass į in Daukšas Mundart fast die Nasalitūt im Auslaut eingebūsst 
hat. Die Entwicklung im Gotischen sunu gegenūber gas ist Ghnlich, 


') Mir ist oben I. F. 42, 292 bet den Zėūhlungen von mųysy Insofern ein Fehler 
unterlaufen als ich Korrekturen Wolters fūr alt gehalten habe. An der Tatsache 
ūndert das aber nichts. Auch tyšuosius, das ich oben 287 aus Daukšus Postilie 3657 
anfūhrie ist Woltersche Korrektur. Doch steht 1yšas Kat. 43,7. Im Original steht ferner 
noch CE Būga, Draugija 1909 Heft 26, S. 158 492, 1ąšus (Acc. PI) und 4923, 
kiša (G.-PI). 


B 


wenn sie sich auch nicht vollkommen deckt. Die Wolfenbiitteler Po- 
stille zeigt alflerdings nach den Darstellungen Gaigaiats a. a. O. 39 
kaum einen nennenswerten Unterschied zwischen der Schreibung des 
Acc. Sg. der /- und u- Stūmme. 


Nasaliertes į findet sich ausserdem im N. PI. der i- Stūmme, 
„und zwar stehen 114 įs etwa 99 -is gegenūber, wūhrend der Kate- 
chismus nur die Endung -is (-ys) kennt. Auch das einsilbige trįs 
mit 33 Beispielen gegeniber 12 maligem /ris steht wieder ungin- 
stiger als jųs zu Jus. Nicht mit eingerechnet ist der Nom. PI. patis 
mit 66 Beispielen gegeniiber 28 maligem PelS und das 26 malige 
anįs gegeniber 24 maligem anis. 


Selten findet sich fūlschlich auch in den Endungen į fūr i. So 
5 mal im Dat. Są. der /- Stūmme wie Viešpati, im Acc. Pl. der /- 
Stūmme 6 mal avįs, einmal rrįs, 3 mal im Instr. PI. auf -mįs, einmal 
im Instr. Sg. auf -mį, 5 mal im N. PI. m. der pronominalen Endung 
-£. 3 mal in der 2. Person Sg. auf -į, 6 mal!) in der 3. Person auf -į, 
3 mal im N. Sg. f. des bestimmten Adjektivums, einmal in fiesaį und 
2 mal in paskuj. Alle diese Beispiele sind im ganzen so vereinzelt, 
dass man sie nur wieder als Verschreibungen werten kann. 


Viet hūufiger ist nun falsche Schreibung von i fūr į oder i 
+-Nasa/. Die Prūposition in ist zumeist į geschrieben, vor + und d steht 
fast ausnahmslos in z. B. intikčti, indėti u. a., das sich aber gelegeni- 
lich auch vor Nichtdentalen findet, vor Labialen erscheint mitunter 
auch im, wie impiduti. Aber auch i ist vorhanden, namentlich bei 
ieiti neben įeiti. Dass die Aussprache von ieiti und įeiti verschieden 
war, halte ich fūr ganz ausgeschlossen. Das erweisst die Schreibung 
f fūir į und in vor Nichtzischlauten. So findet sich vielfach von Jiūk- 
smas und Ableitungen die Schreibung Jiksmas (z. B. 2705; 2820 21 51 
283. 5555 284... 2855, 30355 306; u. a.) neben Jįksmas (28245 33 283;:5511514116528 
u. v. a.) oder Jinksmas, lįksmas (z. B. 3 5ion1814151622 U- V- a.), rikti fūr 
riūkti (z. B.) 80,; 114,5 25145 2675) tiginis fūv tinginys (28055), giktas fūr 
gifktas (124,,), oft in dem Adjektivsuffix -igas fūr ingas (z. B. 625 155 
105, 23191 .50 2535 25455 2675; 27855 282, u. S. w.), mažitelis (z. B. 8655 
12555) neben mažintelis (119,, 1875 u. a.) Auch sonst steht nicht sel- 
ten į fūr in, z. B. 33845 nėrį!, 310,4 tįkas, 318, gįkfas u. v. a. Dass in 
alf den angefihrten Fallen voller Nasal gesprochen wurde, zeigen 
die heutigen Mundarten, die nirgendwo Nasal vor Verschlusslaut 
auf lautgeseizlichem Wege eingebisst haben. 


Vor Zischlauten ist bei Daukša hėčufiger i fūr į geschrieben, 
aber auch in kommt vor, wenn auch verhūlinismūssig selten, z. B. 
312, afmins neben 315,5 primįs, 885; pažinstamas neben sonstigem 
pažįstamas und pažistamas. ]ch habe das Material nicht ganz ge- 
sammelt. Aber aus den Ieidlich volflstūndigen Beispielen gewinne 
tch doch den Eindruck, dass sich Schreibungen wie -įs- und -is- un- 
gefūhr die Wage halten, -įs- mag noch etwas ūberwiegen. Das 
Iegt den Schluss nahe, dass vor Zischlaut kein reiner Nasal mehr 


1) Mitunter sind die Beispiele zweifelhaft, da zuwellen auch Participia vor- 
liegen kėnnten. 


— 95 — 


gesprochen wurde'!) sondern ins- schon zu -įs- ibergegangen war. 
Die Schreibungen -įs- fūr den Nom. PI. der i- Stūmme und das Par- 
ticipium, wo sich nie -ins ftndet, bestūtigen die Vermutung. Eine 
Schreibung wie pažinstamas spricht nicht dagegen, auch sonst steht 
umgekchrt į Fir /4-n, ausserdem hatte es. Anlehnung an pažinri u. a. 
Auch das Wort fūr die „Ader“ findet sich an seinen 3 Belegstelien 
ohne Nasai (2344, gistos, 2354 gisfas, 2355 gisfotų). Da die 3 Bei- 
spiele dicht hintereinander stehen, beweisen sie nicht viel, da sich 
šiter bei Daukša bei dicht aufeinander folgenden Wėrtern die glei- 
chen Druckfehler finden. Wie mir aber einmal VW. Schulze mitteilte, 
schreibt auch Bretkun gis/a und nicht ginsla. Daher wird die Form 
ohne Nasal die alte sein. Vgl. auch I. F. 42, 299, 

Nur mit grosser Vorsicht wage ich ūber iščios zu urteilen. Denn 
die Literatur, In der nach Endzelin, Lett. Gram. 504, Anm. 92, das 
Wort von Būga behandelt ist, steht mir nicht zur Verfūgung. So 
weiss ich auch nicht, ob es noch heute in der Sprache Iebendig ist. 
Mir ist es nur gus dlteren Texten bekannt, vgl. Leskien. Nom. 544. 
Wegen Bretkuns mehrfachen insčios (Bezzenberger zur Gesch. d. 
Hit. Spr. 40) und lett. iekša muss man das Wort auf įščios zurūckfūhren, 
val. Endzelin, Iett. Wėrterbuch II, 30b und Būga, kalba ir senovė 
71 Anm. 1. Aber dazu stimmt gar nicht der Tatbestand bei Daukša. 
Zwar will ich auf die stūndige Schreibung mit i im Katechismus 
(7, Mis 474, 506 5la; 525 544) weniger Gewicht Iegen, obwohl sie 
auffallig ist, wichtiger ist, dass die Postille, soweit ich sehe, į nur 
605 įscioiė kennt, wčhrend sonst stets i steht (z. B. 474, 543; 74,3; 99,, ?) 
1315 1515 1564, 159, 163317 218,; 317;5,). Ich habe mir Ieider nicht alle 
Gegenbeispiele mit i notiert, die noch viel zahlreicher sind. Fir 
Druckfehler kann man die Schreibungen mit i bei der sonstigen 
Schreibgewohnheit Daukšas unmėglich halten.  Dazu kommt nun 
noch, worauf ich sonst weniger Gewicht Iegen wūrde, dass auch 
Willent nach Bechtel LXXXIII an den 4 Belegstelien nie in- schreibt. 
Dasselbe gilt fūr die Wolfenbitteler Postille, s. Gaigalat a. a. O. 47. 
Da man geneigt ist auch preuss. ins/ran und Ilett. fstri zur gleichen 
Gruppė zu ziehen (vgl. Būga, kalba ir sen. 71 Anm. 1. Endzelin, 
K. Z. 52, 121 und Jett. W6rterbuch I, 838a) und diese von altbulg. 
isto, an. eista nicht getrennt werden kėnnen, so kann man das na- 
sallose Iščios zu an. eisia ziehen und misste zwischen įščios und 
iščios scheiden. Die schwierige Frage, die durch die Sippe von Hit. 
inkstas noch verwickelter wird, ist aber damit nicht gelėost. 

Schon I. F. 49, 297 hatte ich darauf hingewiesen, dass im Že- 
maitischen bei vorhergehendem 7 mitunter auch die folgende Silbe 
cinen Nasal erhalt, wie ganinti, bažninčia. Derselbe I-autwandel 
gilt auch fir Daukša. Es gehėren hierher: 6555 30055 309,, ižganįs, 
301, 322,5 ižganitas, 322,, ižganitų (Sup.), 339, ižganįtais, ebenso 174,5 
išmanįs, 1393 išmanįt ,„wahrscheinlich auch 13055 nupe/nįtumbime, 107, 
biūznį“,. 2554 išnįko, 2174, ganiklės, 1T, iaunįki (Vok.), T83> 81,41 32216 
3654 ižganitojas.  Of1 findet sich bažnįčia (554 7055 Oligo, 11055 


1) Das wird auch fūr €ę g y gelten, nur Kūsst sich, wenigstens fūr ą der Beweis 
schwerer fūhren. 
2) Neben dem ja- Siamm findet sich etnmal auch jų- Stamm iscius. 


— 06. 


Mainas 119510 e mons 15 126, 14Gogaas-4; 1474 1625 18635 258,4 260,5 288, 6,31 553 
„2905 291, 296, 301,; 302; 30344 304, 307, 310,, 325,, 335, 3374, 

346345 367,545 3684,), einmal 3014; ist bažnęčios verschrieben. Aehnlich 
wie bažnįičia zu beurteilen sind 128,; vinįčioie, 147,4 pėtrničią, 150,4 
petničioi, 16,5 pėlničioi. Fir -iga- steht -įga- bei vorhergehendem 
n in knįga und Ableitungen (24, 82,, 288, 359), in penįgai (51,4 169,, 
293,, 3125; 32155) in 352,6 kunigas. Oft wird -nįkas fūr -nikas gebraucht, 
so pasnikas und Ableitungen (29, 1463, 1475. 144 150 219 09 26 3; 1484 
149,5 150,4 152, 16625 1895 190,6 290; 29145 329,5), muytinįka (12... 
bursinikę (9T35), šimtinikas (10554), razbainįkas (WTls4, 3264) vietinįką 
(119,;), darbinįkūs (128;), skolinįkūs (1415) samdinikas (21544 32754). 
tarpinįkas (295;; 298,), naminįkais (304;5) und paldiėniką (141,,). Schliėss- 
lich wird noch ein weiterer Fall dahin gehėren. Der N. Sg. der 
ijė- Stūmme ist zuweilen -įs geschrieben. Gezūhlt habe ich 58 Fūfle. 
Darunter sind 31) Beispiele, wo dem -įs ein Nasal vorhergeht, so 
viresnįs (843 129,,) yšmintingesnįs (92,), didėsnįs (10535 10635 293, 3) 74,20) 
tapėsnįs (1405), mėokitinįs (140; 14654 309,4.57) primanesnįs (148;), tiginįs 
(15455), gerėsnįs, (1T5,5), galigėsnįs (IT5,,), brggesnįs (18454 2575), silį 
gėsnįs (195,5), gilėsnįs (196), mėiligesnįis (153,), taimėsnįs (297,>) ma- 
žėsnįs (3185, 0 ;, 5), » šviesėsnįs (34145), smūrkesnįs (360), žinomesnįs 
(362,5), vertėsnįs (362,,)) Bedenkt man, dass es auch sonst Im Že- 
maitischen Formen vom bestimmten Adjektiv, wie didesninsis, gibt. 
ūber die ich I. F 42, 290 f. gekandelt habe, so wird die Annahme 
eines N. Sg. auf nįs auf weiter keine Schwierigkeiten stossen. 


Es bleiben also nur noch Falle, wo -/s nur fūr is verschrieben 
sein kann. Vielleicht hat dabei der Nom. Sg. auf nįs mitgewirkt. 
Es sind avinėlįs (26;5>) patis (28,5 143,2), kurįs (5956 76,, 98; 11045 1795) 
yšmintįs (9155), didis (10534 167, 2935), žėdįs, (11T,4 1345 196, 175,), 
viešpalįs (118, 23T;;), tobis (304,5), viengimįs (348,;) und ijs (34; 65;:, 
115 99., 108.;), iįssai (355 21824). ž 

Oft ist wieder į vor Nasal geschrieben, z. B. bei Bildungen auf 
-įmas (z. B. 5, 663, 93, 128, 133540 136.; 147, 209,5 2153, 22150 23045 
241x1535 U. S. W.), bei Verben ouf -inu,-inti und Ableitungen (z. B. 
89,, 90, 1053, 1635 179, 205, 219; 220,, 326; u. a.) und sonst, wie 
piktiniui, (39,), viešpatiįmi (41), mįneiimo (66;,) grįnumą (328,,), žįngs- 
nis (335,) u. a. 

Da į, wie mehrfach erwdhnt, dem polnischen Setzerkasten 
fremd war, so war Verwechslung mit i weit eher mėglich, als etwa 
zwischen g und a. Mehrfach steht į fūr i in dem Lautwert von /, 
wie in jis. Ich habe 24 Beispiele gezdhitt Auch als Erweichungs- 
zeichen ist / 18 inal fūlschlich į geschrieben. Ebenso kann die 
22 malige Schreibung e im Diphthong ie oder die 15 malige Schrei- 
bung aj, eį im Diphthong ai, ei und das einmalige oj in 146, Mojzes 
nur Versehen fiūr i sein. 

In Bildungen wie da/yjū und andern, wo y vor j steht, schwan- 
ken bekanntlich die Iitt Mundarten, in dem sie vor į bald Lėnge, 
bald Kūrze — also auch daliji — gebrauchen. In solchen Fallen 
ist also die Ouantitūt des /- Laūtes vor j unsicher. Es findet sich 
in dieser Steliung 13 mal fūlschlich į fūr i geschrieben. Fiir kurzes 
i steht į in Chrįstus (95, 30,5 3454 35,), miefašįrdumą (10,,), įdgnt (10, 


— 97 - 


43, 74, 140, 900,4) piktas (2ls; 3294), krikštimo (354), giria (36, 4035) 
įr (=ef) (39, 63,2 945 18331 301 13 30810 32653 33535 3382; 3505,) nusįdčiu- 
seis (17,) turekįt (80,4. in visas und Ableitungen (103,; 1845 324,,), 
surįšę (11455), šitame (1184) intįkėssime (142;), kįtds (Acc. PI.) (1525). 
viduriuosė (2834,), pirm (302;) apūšialįškų (309,5), mirimą (33346), mirš- 
tąčius 341,4) numįrusiu (36354), tiksis (349,), dįdžiuri (36154). 


Fūr Ianges I (y) steht į in rįkaus (655), įra (1459 6ls) įr (1155), pa- 
taisįdamas (299,), rįką (309,), Jigumi (32455), žįdai (331; 349,5), iždalį- 
dama (347,5) ingįsite (3644,). 


Ausser Acht gelassen habe ich vorlūufig nur einige Beispiele, 
die besser unten bei Musterung des Būgaschen Materials mit zur 
Sprache kommen. Sonst habe ich die Beispiele volistūndig ange- 
fūhrt. Da sowohl į fūr /, fūr erweichendes i, fir i als 2. Kompo- 
nenten eines Diphthongs, fūr kurzes und Ianges i stehen kann, so 
bleibt nur der Schluss ibrig, dass į fūr i in diesen Fallen Verschrei- 
bung tst. Eine einseitige Bevorzugung fūr diese oder jene Ver- 
wendung gibt es nichtt Man kėnnte sogar eher auf Grund der 
Sammlungen zu dem Schluss kommen, dass fiir į gleich y (I) recht 
wenig Raum ist. 2 


Aber Būga gibt a. a. O. nicht weniger als 28 Gruppen an, in 
denen bet Daukša į fūr y stehen soll. Priūfen wir die Berechtigung 
dieser Annahme! Den Reigen erėffnet drįn, das fūr dryn stehen 
soli. Būga gibt dafir aus dem 1. Teil der Postille 20 Betspiele, 
dazu kommen noch 9455 1555, 1843, und 41 Beispiele aus dem 2. Teile 
der Postille.  Gegenbeispiele mit i habe ich 582 gezdhlt, darunter 
20),, in der Schreibung fodrinnag'. Nun gehėrt i in drin, kodrįnag 
u. s. w. zu den Fallen, in denen Nasalvokal vor Nasal steht. Dahin 
falfen auch von Būgas weiteren Gruppen Nr. 7 gįmiai (22,5), das 
gleich gymiai sein soli gegenūber 19 Beispielen mit einfachem im, 
Nr. 14 žįmių (83,,) gegeniber im in fast 100 Fallen. Da žymė zu 
derjenigen Wurzel gehčrt, die in žindti als žin- erscheint, so kann 
žymė nur aus *žinmė entstanden sein. Ich halte es aber fir ausge- 
schlossen, etwa in žįmių noch altes žinmių sehen zu wollen. Da- 
gegen sprechen schon die vielen Beispiele mit im. Ferner gehčren 
hierher die WėGrter, die Būga unter Nr. 21 zusammengestelit hat: 
įstūlįmą (39,4), žganimas (13355 1364) yšmūnime (93,) sdkįmą (147;) 
sdkimais (5,)) lch habe die Falle bereits oben S. 12 erledigt. Die- 
selbeė Erklūrung erheischt schliesslich auch Gruppe 22: gi/įniui (135,5), 
pikliniui (39,9). 

Unter Gruppe 2, die den Lautwert į=y erweisen soll, fūhrt 
Būga ižganįs (653) und išmanįs (174,$) an. Auch diese Beispiele sind 
oben S.11 von mir ausfūhriich schon eršrtert worden. Sie gehčren 
zu den Fallen, wo der neue Nasal auf Kosten eines vorhergehenden 
Nasals kommt. Somit erledigen sich auch Būgas Gruppen Nr. 3 
tiginis (s. oben S12), Gruppe 10 knįgos u. s. w. (s. oben S. 12), Gruppe 
18, bažnįčia (s. oben S. 11), Gruppe 19 darbinįkūs u. s. w. (s. oben S,12) 
und aus Gruppe 25 ižganitoies (s. oben S.11) Besonders bezeich- 
nend fūr die Art der Beweisfūhrung, die die Gegenbeispiele nicht 
Ins Feld fūhrt, ist Gruppe 3. ginįs. Unter den 58 Beispielen mit -įs 


Tauta ir Žodis 6 


LS 


ist tinginys zufdllig das einzige, das Lūngc hat, In 57 andern vertritt 
įs kurze i und trotzdem soll -įs in tįginįs fūr Ilanges I sprechen. 


Alle ūbrigen Gruppen, die Būga weiter fūr F ins Feld fūhrt, 
bestehen meist nur aus 1 bis 3 Belspielen ausser in Gruppe 8, die ich 
deshalb zuletzt betrachte. Ich kann daher in diesen vereinzelten 
Schreibungen, denen oft zahilose Ciegenbeispiele mit i entgegen-- 
stehen nur Verschreibungen sehen. Dahin gehšrt Gruppe 4 tepasirgį 
(143,,) wo į Formen wie /feduody, tebėgį entsprechen soli. Das išt 
das einzige Beispiel der zahlreichen Optative auf -i, wo į geschrie- 
ben ist. Ich will gūnz unerėrtert Ilassen, ob nicht Daukša wirklich 
dieses į wie y gesprochen hat, Was ich aber bezweifle, Ist das, 
dass į nicht zum Ausdruck der Lėūnge diente, sondern einfache Ver- 
schreibung fūr i ist Dasselbe gilt fiir Gruppe 5 bilęnijs (1725). Ich 
brauche diesem Beispiele nur entgegenzuhalten 155, andiį 28955 
tikrdlį, 3505, kurį, wo į in vėllig gleicher Funktion fir die Kūrze 
steht.  Sonst ist In zahlreichen Fallen, wie sonst bei Daukša, das 
Femininum -yji oder -ysi mit i geschrieben. Ich kann mich daher 
bei Gruppe 9 pavįdeiimuose (95), Gruppe 11 čįsmme (8955) dazu noch 
nečįsti (2TT5o)) Gruppe 12 rįkaus (635), er wird herrschen', Gruppe 
13 t/eio (4l;) gegeniber 15 maligem i in rife“ und Ableitungen, 
Gruppe 16 įra (14,5 615) įr" (1155), Gruppe 20 bądįkščio (85,) (mit i ge- 
schrieben 543; 2773), Gruppe 24 Afausįf (9155 1334), Gruppe 25 vdis- 
tįtoies (16455) Gruppe 26 įstatįtas (9154), pastatįtą (82;), dazu noch pa- 
rašįta (84;), und Gruppe 27 darį/ų (1164), pė 8 (885,) kurz fassen. 
Sie konnen bei ihrem isolierten Vorkommen nur Verschreibungen sein. 


Lehrreich ist Gruppe 23 Deyvįstę (86,9). karalįstos (39;). Pėpie- 
zįstoi (29,). Dazu kommen aus dem 2. Teile -įs/ė fūr -ys/ė 3364 35955 
36745. Hier hat schon ein alter Korrektor, wenn auch etwas hyper- 
kritisch 39; karalįstos in karalistes gečndert. Auch die wenigen Faūlie 
von -įbė fir -ybė in Gruppe 17 (215 6634 1315 dazu noch 25954 2754,51 
315,5) beweisen nichts bei der Fille von Gegenbeispielen auf -ibė. 


Ebenso kann ich in įpačey und Ableitungen in Gruppe 15 
(7325 874, 1895, dazu noch aus Teil 2. 28115 302, 3973, 348x;, 35145 35234 
356,,) nur Verschreibungen sehen. An Gegenbeispielen habe ich 
159 gezčhlt Fūr einen Setzer, der fiir in schon ūberal! r sprach, 
lag es nahe in ypačiai die Prūposition in zu sehen und demnach 
auch gelegentlich į zu setzen. 

Bleiben noch Gruppe 6 und 8. Fir Nr. 6 sucht Būga į=y in 
tais (=ygys) (1954) und įgiie (=ygyje) (1334). Dazu kommt noch aus 
Teil 2 įgiio (3111) ingįssite (36434). Fir die Prūposition in ist die 
Aussprache + fūr Daukša nicht zu erweisen. Was į bedeutet, Iehrt 
(1 06,5) Ingissime (31851.->), ingit įgis (3614) ingįssite (364.,), įngilą (19.,), 
įngiię (68,,). Ausser diesen 8 Beispielen mit in, įn ist in gleich į geschrie- 
ben in 77 Fallen, isteht 2 mal in igiie (1375261 5). Also die Wieder- 
gabe der Prėposition in, į enspricht genau dei, was ich oben S. 10 
auseinandergesetzt habe. In 92 Fallen ist ausserdem in der Stamm- 
silbė i geschrieben gegenūber 3 Fallen mit į. Ich kann daher auch 
hier in der Schreibung į nicht die Absicht Daukšas sehen, damit 
dir Lūnge auszudriicken. 


— 99 — 


In Gruppe 8 sechliesslich glaubt Būga y in įžgąštis = yšgąs/is 
(ss 1342 144 (2 mal), 4 22119) zu sehen. Leider sind dabei wie- 
der nicht die Gegenbeispiele in Rechnung gezogen. Die Schrei- 
bung ižgąstis findet sich 2055 5855 109, 13455 2011 2245 33155. Das 
sind zwar nur 7 gegen 8. Aber die Beispiele wiegen fūr Daukša 
mehr, da 6 von den 8 hintereinander in einem Abschnttt folgen, 
und da wiederholen sich bei Daukša oft dieselben Schretbfehler. 
Aber auch sonst steht in der Nominalkomposition bei Daukša -įz, 
ohne dass die Prūposition immer den Ton trūgt, so įziikimai (152,4), 
2881 įžgūnįmop, Kat. 395, išlekimo, Kat. 595 įžpažinimą und mit 
Betonung der Prėposiiion įžka/bio (3115), įšmintį (32355). Der Wert 
der Ietzten beiden Beispiele wird aber wieder nicht so sehr da- 
durch stark beecintrūchtigt, dass nicht bloss In ūberwiegender Mehr- 
zahl /ž- geschrieben wird, als vielmehr dadurch, dass auch įž- da sich 
findet, wo nur Kūrze am Plaize sein kann, so įžg (3675) įšvek? 
(254). įšrištas (28,), įžspausių (4556), įškėlias, (13144), įžtieskite (15249), 
įštaisi (2055). 


Ich glaube hiermit den Nachweis erbracht zu haben, dass dort 
wo į scheinbar fūr I (y) steht, es nur fiūr i verschrieben sein kann. 
Darnach ist aber auch der Jetzten Gruppe, dem Ausgangspunkt 
Būgas, nėmlich dem N. Pl. wie akys jede Štitze enizogen, und man 
kann in diesen Nominativen nur, wie es žemaitisches /rįns allein 
schon Iehrt, einen N. PI. auf -ins sehen. 


Nachtrag. 


Wėhrend eines Aufenthaltes in Kaunas im September 1925 war 
es mir durch die Gite Wolters mėglich, auch die Aushūngebogen 
des 3. Teiles das Postille einzusehen. Das Bild, das sich dort vom 
Masalvokal ergibt, ist genau das gleiche, wie in den ersten beiden 
Teilen. Fūr gewisse Fūlle des Nasalvokals į mėchte ich daher da 
Material vervolistūndigen. ' 


isčia findet sich 3721 39159 410, 47359 501; 52410 53218559537 53315 

lio 563) Soda 56855 5691 ST0h559 STdapgo BT6, 58339 58350 

. 5891 602,5 605, Diesen 32 Beispielen stehen mit į ge- 

ss 3875 4635 (2 mal) 53254 533,5 Vgl. auch W. Schulze K. Z. 40, 
nm. 4. 


Im Nom. Sg. der der-ijė-Stūmmen findet sich-įs in 31 Fallen, 
wenn 2 vorhergeht, wie brgesnįs, mėkitinįs, žingsnįs u.s.w. (314; 
385,; 406: 420, 42,4 42231 438,; 45154 4535, 567, 4725, 491, 496,4 51805 
521554 52745, 540, 543; 552,5 5665 (2 mal) 57los 57255 57455 58305 9864 
589,4 5945, 607,5,5,) wčihrend -įs ohne vorhergehendes n nur 10 mal 
begegnet (429, 4974 512,, 527, 534,, 539, 54854 560,4 57245 5955). 


Bildungen auf -nį/i und Ableitungen, wie išmanįs, išganįtoias, 
habe ich 30 gezčhlt, auf -nįkas, wie priešinįkas, pdsnįkas 20, ausser- 
dem 103 mal bažničia und 528,; knęgose, 580; išnįko. In ipačei und 


6* 


— 100 — 


1 

Ableitungen ist į falschlich 29 mal geschrieben, ižgąs/is hat, wie zu 
erwarten, nirgends įž- (416, 4365 48139 59655,55 597914 608,), ebenso 
hat bandikštis stets i (374, 431, 43455 436,5 54151 54744 57454). Fūlschlich 
į fūr i in Bildungen auf -ystė, -ysfa findet sich 12 mal, -įbė fūr -ibė 
16 mal (darunter 6 mal -nįbė). 

Da das litauische Kultusministerium erfreulicher Weise eiline 
Neuausgabe von Daukšas Postilie im Manuldruck vorbereitet, ver- 
zichte ich auf weitere Anfiihrung des Materials. 


Bei der Besprechung der Umbildung von dangujęjis zu dangu- 
jęsis verweise ich auf der 6. Seite (oben) dieses Aufsatzes auf die 
Fiexton des bestimmten Adjektivs in dzukischen Liedern, wo ich 
aber Ieider nur Formen des Acc. PI. fem. vorlege. Nun stehen aber 
n Tauta ir Žodis Bd. I (ebenfalls in dzukischen Liedern) noch an- 
dere Bildungen daneben, z. B. palšūjus (Acc. PI. m.) 1 181 «Nr. 79); 
raibuojus | 243 (Nr. 79); placiojos (N. Pi. f.) ) 269 (Nr. 157), žaliojos 
(N. Pi. £) 1 226 (Nr. 27), dasselbe (G. Sg. f.) 1 247 (Nr. 90). 


- ! 


A. Seun, 


Aus litauischen Mundarten. 


J. Die žemaičių dzilkai. 
(val. beiliegende Karte I). 


Ueber die Einteilung der litauischen Mundarien hat sich als 
Ietzter der Litauer Būga im Jahre 1924 ausgesprochen in der Einlei- 
tung zu seinem Lietuvių kalbos žodynas (Wė6rterbuch der litauischen 
Sprache) im Abschnitt Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji gimi- 
naičiai (Volk und Sprache der Litauer sowie die nūchsten Ver- 
wandten) S. LH) —LIX. Schon bei friherer Gėlegenheit, noch bei 
Lebzeiten des Verfassers, habe ich auf einige Mūngel dieses Wor- 
terbuchs hingewiesen („Tauta ir Žodis“ Bd. II 450-454), wobei ich 
mich aber einer Wūrdigung der Einleitung noch enthielt, da sie noch 
nicht abgeschlossen war. Ich wies nur auf die ganz fehlerhafte Wie- 
dergabe eines Zitates auf S. LI) hin. Dieses total verstellte Zitat fin- 
det sich nun gerade am Anfange des die litauische Mundartengrup- 
pierung behandelnden Abschnittes. Eine genauere Untersuchung die- 
ses Abschnittes zeigt leider noch an verschiedenen Stellen eine ganz 
verwirrte Darstellung, bestimmi hervorgerufen durch zu schnelfes Ar- 
beiten und begiinstigt durch Vorboten der verhčngnisvollen Krank- 
heit, die kurze Zeit spūter den-ersten und bisher einzigen zūnftigen 
grosslitauischen Sprachforscher dahinraffte. 


S. LVI) $ 27 und $ 28 spricht Būga von den beiden Unterab- 
teilungen der žemaitischen (niederlitauischen) Dialektgruppe, u. zw. 
$ 27 von der Lnterabteilung, welche Baranowski Žemaičiai Raseinič- 
čiai und Jablonskis (Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika antrasis 
Jeidimas. Kaunas 1922. S. 224) žemaičiai raseiniškiai nennt. Būga 
benennt diese Unterabteilung volistūndig falsch mit der Bezeichnung 

iemių vakariečiai žemaičiai (d. h. „Nordwestžemaiten“) und erklūrt, 
„ doss sie nordwestlich von einer Linie wohnen, die sich von der 
deutschen Grenze ūber Švėkšna, Kvėdarna, Varniai und Raudėnai bis 
zur Linie Vegeriai- Tauragė hinziehtt Dabei spricht er aber von 
svysis und dina, d. h. von den Formen der schriftlitauischen Wo6rter 
sviestas und diona, die gerade der Raseiner Mundart ihre charakte- 
ristische Prūgung geben. Die Raseiner Mundart liegt aber gerade 
auf der entgegengeseizten Seite der von Būga angegebenen Linie, 
nūmlich im Sūdosten (und nicht nordwestlich) davon. Wenn Būga 
die Himmelsrichtungen zur Benennung der Mundarten benūtzen wollte, 
so musste er also richtigerweise diese Gruppe „Sidostžemaiten“ 
(Pietg rytiččiai žemaičiai) nennen. Alle von ihm in diesem Para- 
graphen angefihrten Pfarreien, in denen svys/s und dina gesagi werde. 


—- 102 — 


liegen ebenfalis nur sidėstlich von der genannten Linie, nčūmlich: 
Eržvilkas, Vidūklė, Nemakščiai, Skaudvilė, Batakiai, Pagramantis, 
Žvifgiai, Vainūtas, Pajūris, Teneniai, Švėkšna, Kvėdarna, Laikuva, 
Šilalė, Kaltinėnai, Kražiai, Kelmė, Varniai, Pavandenė, Užventis, Ty- 
tuvėnai, Šaukėnai, Kūrtuvėnai, Kuršėnai (vgl. die Karte von Matulio- 
nis Ka/nuorumo ir nuotakumo Lietuvos ir jos pakraščių žemėlapis). 

Auf dhnliche Weise ist $ 28 verwirrt, der nach der Titelangabe 
Pietį rytiečiai žemaičiai ( = Sūdostžemaiten) eigentlich die Raseiner 
Mundart behandeln solite, umso mehr, als nach dem ausdriickfichen 
Zusatze diese Mundart im Siidosten von der frūher erwdhnten Linie 
Švėkšna-Raudėnai liegen soli. In Wirklichkeit aber wird in diesem 
Paragraphen von svėisis und dėuna, den fiir die Telšer Mundart 
charakteristischen Formen, gesprochen, und alle aufgefihrten Pfar- 
reien, in welchen die Formen svgis/s und dguna vorkommen, Iiegen 
nur nordwestlich von jener Linie, ndmlich: KruGpiai, Papilė, Akmėnė, 
Raudėnai, Tryškiai, Viekšniai, Laižuvė, Mažeikiai, LuGkė, Kantaūčiai, 
Tvčrai, Rietūvas, Veiviržėnai, Gargždai, Kuliai, Plūngė, Alsėdžiai, Seda, 
Pikeliai, Židikai, Ylakiai, Sku6das, Lenkimai, Darbėnai, Mėsėdis, Šūtės, 
Plūteliai, Salantai, Kretinga, Palanga, Kafiena. Die richtige Ueber- 
schrift dieses Paragraphen solite also in richtiger Fassung Iauten 
Žiemių vakariečiai žemaičiai d. h. Nordwestžemaiten. Baranowski 
nennt diese Mundart Žemaičiai Te/šiččiai, Jablonskis hingegen (I. <.) 
žemaičiai telšiškiai. 

Diese Verwirrung der Benennungen in $ 27 und $ 28 ist umso 
auffallender, als Būga selbst einige Zeilen frūher, $ 25, die Sache 
ganz zichtig dargelegt hat. 

In Anlehnung an die Ausspruche des Wortes diona werden 
die Telšer Žemaiten (Nordwestžemaiten) auch dgunininkai und die 
Raseiner Žemaiten (Siidwestžemaiten) auch ddnininkai genannt. 


Im Hinblick auf die verschiedene Behandlung der Dentale in 
den urlitauischen Lautgruppen /jau djau, tjū djūa (nicht in Diphthon- 
gen!), žo (> tjuo) djė (> djuo) lūsst sich fūr die žemaitischen Mund- 
arten noch eine andere Einteilung durchfihren, und zwar eine Drei- 
teilung. Būga selbst gibt diese Dreiteilung I. c. S. LVI $ 26. Nach 
ihm sieht diese Einteilung folgendermassen aus: 


31. jau > Čau: mačdūu 1. Sing. Prūt. von matyti „sehen“. 

djau > šau: veždu 1. Sing. Prūt. von vėsti „fūhren“. 

ija (> !jo) > Čuo bezw. -če: trėčuoję = schriftlitauisch /rėčiojo Gen. 
Sing. Bestimmtheitsform der Ordnungszahl trėčias „der dritte“; trėčę 
= schriftlit. /rėčio Gen. Sing. von rrėčias. 

djū(> djė) > Žuo bezw. -Žę: prąžuos=schriftlit. pradžios Gen. Sing. 
von pradžia „Anfong“. 

tjo (>tjuo) > Čū oder čęou bezw. -čo: dė įdučo „Zwei Ochsen“ = 
schriftlitauisch dū įdučiu. . 

djo (> djuo) > žū oder Žou bezw. -žo: mežo = schriftlit. medžiū 
Instr. Sing. von mėdis „Baum“. 

Die Vertreter dieser Mundart wohnen in den Piarreien Kvėdar- 
t Rietūvas (im grėssern Teile), Tverai (Raūlfte), Viekšniai, Telšiai, 

edd. 

2. (jau > čau: kračdu 1. Sing. Prūt. = schriftlit. kračiai, von 

kratyti „schitteln.“ 


-—- 103 — 


djau > Zau: gėužau 1. Sing. Prūt. = schriftlit. giiodžiau, von 
gūosti „trosten“. - 

tja > Čuo: pd'čuos (Hochton auf der ersten Silbe) = schriftlit. pa- 
či6s Gen. Sing. von pati f. „selbst.“ 

dja > Zuo: val'žu6s (Hochton auf der ersten Silbe) = schriftlit. 
valdžios Gen. Sing. von valdžia „Herrschaft, Regierung.“ 

rio (> tjuo) > čou bezw. -čp: įdučou Dat. Sing. = schriftlit. įdučiui 
von jdutis „Ochse“, dd svėčo=dū svečiū „zwei Gūste“. | > 

djo (>-djuo)>ž9u bezw. -£9: mEžZou Dat. Sing.=schriftlit. mėdžiui, 
von mėčdis „Baum“; mė'ž0 Instr. Sing. = schriftlit. medžiu. 

Diese Mundart wird gesprochen in den Pifarreien Veiviržėnai 
und Endriejavas sowie noch in jenen Teilen der Pfarreien Rietūvas 
und Gargždai, welche an die beiden erstgenannten Pfarreien grenzen. 
(Ausfūhrlicher iber diese Mundart weitter unten!) 

3. Hau > tau: matdu, 
djau — dau: ved'du. 

Hjūa > "uo: pa't uės. 

djū > duo: pra“ duos. 

to > "ou bezw. -fo: įdut'ou; d) įdut'o, 
djo > d'pu bezw. -d'o: mėd'pu; mė d'0. 

Diese Mundart erstreckt sich ūber die Pfarreien Darbėnai, 
Salantai, Lenkimai, Kaftena. 

Von diesen drei Gruppen liegen die Gruppen 2 und 3 voll- 
stūndig im Gebiete der dgunininkai (Telšer Mundarten), wčhrend 
Gruppe J auch auf das Gebiet der dinininkai (Raseiner Mundarten) 
ūbergreift, weshalb auch in dieser Gruppe die urlitauischen Laut- 
verbindungen /juo und djuo sowohl als čū resp. žū (ddnininkai) als 
auch als čou resp. Žou (dgunininkai) auftreten. 

Die in Gruppe 2 zusammengeschlossenen Ortsmundarten wer- 
den (seit Jaunius?) auch žemaičių dzilkai „niederlitauische Dzūken“ 
genannt, da die von ihnen durchgefiihrte, oben dargestelite Verčn- 
derung der Dentale grosse Aehnlichkeit hat mit einer im Dialekte 
der (hochlitauischen!) Dzūken sich zeigenden Lautentwicklung. Dzi- 
kai heissen die Vertreter jenes siidlitauischen Dialektes in Tverččius, 
Švenčičnys, Eišiškis, Adūtiškis, Seinai (diese fūnf erstgennanten Orte 
gehoren heute zu Polen), Lėipalingis, Merkinė, Lazdijai usw., der als 
Entsprechung fūr die schriftlitauischen Formen čid „hier“, apačia 
„Unterteil“, pradžia „Anfang“, džiaigsmas „Freude“ die Formen ča, 
apačė, pražd, žaiksmas aufweist und der f und d vor /, I, ie In č 
beziehungsweise Z verwandelt, z. B. schriftlit. fikras=čikras in der H- 
tauischen Sprachinsel Dysnd (in der Pfarrei Tverččius), čikras in Mer- 
kinė; schriftlit. diėvas=dzūkisch žievas. Val, Būga Kalba ir senovė I 
160 u. 306; Būga Lietuvių kalbos žodynas | sąs. S. XXIII u. LIX. 

Im Laufe des Sommers 1924 hat mein Hėrer stud. phil. A. Salys 
das ganze Gebiet der žemaičių dzūkai abmarschiert und dessen ge- 
naue Grenzen festgestellt. Die Ergebnisse seiner Forschungen gob 
er in einem Referute in meinem sprachwissenschaftlichen Seminar 
am 3. Oktober 1924 bekannt. Nach seinen Mitteilungen verlčūuft die 
Grenze dieses Gebietes folgendermassen: von der Grenze des Me- 
melgebietes, nicht weit von der memellūndischen Ortschaft Mai/z- 


— 104 — 


kieken, durch das Gehčft Kvietiniai nach dem Punkte, wo die Zvelsė 
in die Minija (=deutsch Minge) mūndet; weiter dem Flisslein Žvelsa 
„entlang bis zur Heide Jenkdičiai; von dort durch Pūuškės 6stlich von 
Vedegčnai und Girvainai vorbei nach Sprdudis; von Sprdudis durch 
die Walder nach Rūbiškė; von dort weilter an Judrėnai vorūber und 
zwischen den Gehčften Bendikai, Misgiriai, Šalpėnai und Saūdžiai 
durch, ūber Bd/senai, Sausiai, Vainiai und Eidukai nach dem Zusam- 
menfluss von Ša/pė und Veiviržas; dann dem Flūsschen Veiviržas ent- 
Jang bis zu dem Punkte, wo dieses Flisslein durch die von Gargž- 
dai nach Švėkšna fūhrende Strasse geschnitten wird; weiterhin an 
Sk6mantai vorūber nach der memellūndischen Grenze. Wie wett sich 
das Gebiet der žemaičių dzūkai in das Memelgebiet hinein erstreckt, 
ist noch nicht erforscht. Ueber Lage und Ausdehnung des soeben 
umgrenzten Gebietes vgl. beigegebene Karte I. 

Zur Charakterisierung dieser niederlitauischen Dzūkenmundart 
moge ausser dem bereits Gesagten, das die Behandlung der Den- 
talen vor j betrifft, noch folgendes dienen: 

a. Schriftlitauischem (=westhochlitautschem) ai entspricht mei- 
stens, aber keineswegs immer, a: vėks „Kind“=schriftlit. vaikas; aber 
daneben vaikė/»s „Knūblein“ = schriftlit. vaikčlis und daind „Lied“ = 
schriftlit. daind. 

Schriftlit. ei entspricht 6 (offen): z. B. vėžietę „sehen“ = veizčti; 
aber n'avėike=nevėčikiai adv. „nicht bald“. 

b. Schriftlitauischem 4 entspricht 6: z. B. ž6sės „Gans“ = žąsis. 

Schriftlitauischem -y- entspricht -2-: s'Ūsię „schicken“' = siūsti. 

Schriftlitauischem ę entspricht €: /gvs „schlank“=(/6vas. 

<. Schriftlitauischem -7 (Gen. Plur.) entspricht -žn: rė'g'ūn=rugiį 
Gen. Plur. von rugiai „Roggen“. 

d. -y- in den abgeleiteten Verben wird in dieser Mundart 
durch -in- wiedergegeben: mūnins =mainysiu 1. Pers. Sing. Fut. von 
mainyti „wvechseln“; Žūninteis=žėnytis „heiraten“. 

Die verschiedenartige Behandiung der Dentale kėnnen wir 
auch ganz gut erkennen in der Deklination und Konjugation solcher 
Nomina bezw. Verba, deren Stamm einen Dental enthalt. Wir fiih- 
ren fūr das Nomen die Paradigmata von mėdis „Baum“ und jdutis 
„Ochse“ durch, wūhrend wir fūr das Verb uns mit dem Singular 
des Prūteritums von matyti „sehen“ und vėsti „fūhren“ begnūgen 
wollen. Die Sprache unterscheidet im aligemeinnen neben den 
harten und weichen Konsonanten noch eine fiūr litauische Ohren 
ganz deutlich vernehmbare Mittelstufe „halbweich“ oder „halbhart“, 
wie man es lieber bezeichnen will. In Litauen ist man iibereinge- 
kommen, diese Mittelstufe der Konsonanten mit einem Punkte ūber 
bezw. unter dem betreffenden Konsonantenzeichen anzugeben, wčih- 
rend die ganz harte Aussprache ohne besondere Bezeichnung bleibt 
und die ganz weiche mit dem allgemein gebrauchten Erweichungs- 
zeichen ' zum schriftlichen Ausdruck gebracht wird. Also: d d Z usw. 
Im allgemeinen ist es natūrlich sehr schwer, besonders fiir einen Nicht- 
litauer, diese drei Aussprachearten genau auseinander zu halten, wes- 
halb man in gewčhnlichen Darstellungen sicher auf die genaue An- 


— 105 — 


gabe dieser Halbweichen sollte verzichten dirfen. Da die Drucke- 
rei nicht ūber die nėtigen Typen verfūgt, kann Ieider auch ich die- 
se feineren Niancen in dieser Darsteliung nicht zum schriftlichen 
Ausdruck bringen und muss mich auf die grėbern Unterschiede 
„hart“ und „weich“ beschrčūnken. Also: 


Jit. mėdis fit. įdutis 
Sing. Piur. Sing. Piur. 
Nom. mėdis mė'š6 jdutis jdučė 
Gen. mėžę mė'žūn jdučę jduču 
Dat.  mėžėu mežėms jdučou jdučems 
Akk.  mėdi mė'žOs įduti jdučus 
Instr.  mė'30 mė'žės jdučo jdučės 
Lok. mė'diė mė'žūsė | jdutię jdučūsę 


Konjugation (Sing. Prat). 


1. Person mačdu | veždu 
2. Person matė (-C6) vedė (-36) 
3. Person mūtę, mūčę | vėdę, vėžę 


Auf das Deklinationsparadigma gehe ich hier nicht nčiher ein, 
da ich mehrere Iinteressante Probleme, die hier gestreift werden 
kėnnten, bei anderer Gelegenhett zu behandelin gedenke. Zum Ver- 
stūndnis der Transkription sei hier hervorgehoben, dass der Punkt 
ūber der Linie ' die Haupttonstelie angibt. In allen den Formen, wo 
wir tim Paradigma mėdis ein ė finden, handelt es sich um noch nicht 
alte Haupttonstelle. Daraus ergibt sich, dass unserm Paradigma 
nicht schriftlitt mėdis (Plur. mėdžiai) zu Grunde Iliegt, sondern ein 
mėčdžias, das wie kčlias dekliniert und betont wird, also Plur. me- 
džiai. Die Form mėdžias in der Bedeutuug „Baum, Holz“ findet sich 
in Daukšas Posiille, bei Szirwyd und (nach Būgas Zeugnis) in dėr 
Mundart von Dusetos (hier wohl mit Plur. mėdžiai). In der Bedeu- 
tung „Wald“ wird es in der Mundart von Valkininkas gebraucht. 
Davon abgeleitet ist eine Bezeichnung des „Ahorns“, nūmlich mėdž- 
liepis (Anykščiai, Ramygala, Panemūnis, Vabalniūkas, Subūčius), mė- 
džialiepis (Dūsetos). wūhrend natūrlich, der Iautlichen Entwicklung 
der žemaitischen Mundarten entsprechend, bei den Formen medkėtis 
peilis (Kvėdarna, Mosėdis, Salantai) „Messer mit hėlzernem Het“, 
mėdkurpės (Salantai) „Holzschuhe“, med/iepis (Kvėdarna) „Ahorn“, 
mėčdpadis (Mosėdis, Salantai) „Holzsandalen“, mėdvežės rūgės (Mosė- 
dis, Salantai) „Holzschlitten“ nicht zum Vornherein entschieden wer- 
den kann, ob mėdis oder mėčdžias zu Grunde Iiegt.' Die oben an- 
gefiihrte Form mėdžialiepis (Dusetos) weist wiederum auf eine Beto- 
nung mčdžiai hin, wčhrend das schriftlit. medinis „hėlzern“ unzweifel- 
haft auf einem Subst. mėdžias: medžiai beruht. Ueber die Betonung 
der Adjektiva auf -inis werde ich bei anderer Gelegenheit sprechen. 


— 106 — 


Aus der obigen Konjugationstabelie ersehen wir, dass neben 
den Iautgeschichtlich korrekten Formen mū/ę und vėdę fir die 3. Per- 
son ebenso hūufig die neuen Formen mdčę und vėžę vorkommen, fūr 
die 2. Person matė und vedė viel seltener mačė und vežė. In diesen 
Nebenformen ist das Auftreten der Konsonanten < resp. Z nicht etwa 
phonetisch zu erklūren sondern durch Analogie. Man war von die- 
sem. Hauptcharakteristikum der Mundart so durchdrungen, dass man 
es auch auf solche Falle ausdehnte, in denen es phonetisch nicht 
berechtigt war. Solche Faūlle kam man „Hyperdzūkismen“ benennen. 
Ein solcher Hyperdzūkismus ist auch der Satz, den die Angehčrigen 
der Nachbardialekte mit Vorliebe anfūhren, wenn sie die Sprechart 
der žemaičių dzilkai verspotten wollen. Er heisst: r4'nd kūcę gyvūcę 
gudega pastūcę € PO pėčaus pūpūčę = raind kalė gyvatė uodegą pa- 
stūlė iP po pėčiaus pūdpūtė. 


Kaunas, 28. November 1925. 


variaao 
"17. 000000 


A AS 
Vaivirsenas 


"+++ 


a 
+ 


„Nu Fe 32! 


LA 
- 


397 L5£Luide 
Hhuasstal 1: MIT000 


SNS Nr 
Nr XYa, S : 

Š 

Lė] 

. 

8 

Zur Erklūrung von Karte I: 

1. Die Linte — — — gibt die Grenze an zwischen Grosslitauen und dem Me- 


meigebtet. also die ehemalige russisch— deutsche Grenze. 
2. Die Linie oo00 umschliesst das Giebiet der žemaičių dzūkai. 


3. Die Linie + 114 ist die.Grenze zwischen dūna und dduna. 
4. Alle auf grosslitauischem Gebtete vorkommenden Eigennamen haben litaul- 
sche Form nach P. Matulionis „Kalnuotumo ir nuotakumo Lietuvos Ir jos pa- 


krosčųt žemėlapis.“ 


Prof. V. Krėvė-Mickevičius. 
Indoeuropiečių protėvynė. 


(Pabaiga). 


VIII. 


Antropologija kaipo mokslas yra palyginti dar jaunas ir nėra dar nu- 
stačiusi net pamatinių dėsnių, kurie visų, nieko neišskiriant, būtų pripažinti 
aksiomomis, neginčinamais faktais, del kurių tikrumo negalima abejoti; 
todel antropologijoj nuomonių įvairumas yra toks didelis, jog kartais nėra 
galima jas suvaikyti, labai dažnai mes sutinkam priešingiausių nuomonių net 
tokiais klausimais, kurie, rodos, turėtų būti neabejotini, kaip dedamieji tam 
tikrų sistemų pamatan. Pav., nusakant rasę vieni vieną žymę laiko už pa- 
matinę, pačią svarbiausią ir pastoviausią, kiti gi, atvirkščiai, įrodinėja visai 
priešingai; vieni laiko kaukuolės rodiklį kaip labai tvirtą ir tikrą žymę, 
nustatant rasę, kiti gi tatai neigia, įrodinėdami, kad kaukuolės forma labai 
greit pasikeičianti nuo įvairių tizinių sąlygų ir t. tt Tarp tokio įvairumo, 
tarp tokio nepastovumo ir neabejotino tikrumo stokos, antropologijoj dau- 
giau, negu kurioj kitoj mokslo srity, yra laisvės savarankioms kombinaci- 
joms. Daugumoj atvejų, pasiremiant faktais, kartais neturinčiais didesnės 
reikšmės, sudaromos tam tikros sistemos, gana paprastos, kuriomis stengia- 
masi paaiškinti visus įvairiausius reiškinias, suvedant priverstinai juos vienon 
rubrikon; tuo keliu einant sudarytoji sistema pasirodo labai paviršutina, ir 
atsiranda labai žymus skaičius faktų, kurie su ta sistema nesutinka ir josios 
neparemia, (Gan dažnai atsitinka, kad vyriausią ar bent svarbų vaidmenį 
čia yra suvaidinę tautiniai iausmai. Sprendžiant klausimą apie pirmykštę 
indoeuropiečių gimtinę, apie indoeuropiečių tipo reiškėją, tie tautiniai jau- 
smai ypatingai smarkiai jaučiami. Sudarytąją, pasiremiant nauja skirtingų 
faktų eile, nuomonę ar hipotezę, žiūrėk, stengiasi kas kitas nuginčyti, siūly- 
damas jos vieton savąją hipotezę, iš esmės ne geresnę arba labai maža kuo 
geresnę, kadangi ir ji buvo sudaroma esant tiems patiems faktoriams ir tuo 
pačiu metodu, bet palankesnę savo tautai ar bent sryčiai, kurioje autorius 

vena, 
šy Tiek kiekvienoj mokslo srity, tiek ir antropologijoj, yra siekiama duoti 
vis labiau ir labiau tvarkingą ir vienalypę sistemą, suvesti į tam tikrą tvarką 
įvairiausias nuomones ir kiekvienu klausimu iš įvairiausių faktų padaryti 
organišką vienetą.  Tokion sistemon norima įvilkti ir klausimas apie Euro- 
pos rases. Klausimas apie šių dienų Europos rases yra labai painus ir 
labai ginčijamas. Kai kurie antropologai, pav., Denikeris, suskaito jų net 
devynias, iš kurių šešios yra pamatinės, o trys — tik atskalos. Bet visas 
tas rasių įvairumas kitų suvedamas į keturius pamatinius neolitinius tipus, 
kitų gi į tris. Vienos ir kitos nuomonės esmę jau mes patyrėm anksčiau, 
tad kartoti apie tai nematau reikalo. Pažymėsiu čia tik tuos faktus, kurie 
verčia mane atsisakyti nuo hipotezės apie tris pamatinės neolitinės Europos 
rases, nors ji žymiai suprastina mano uždavinį — atsakyti klausiman, kuri 


— 109 — 


rasė yra indoeuropiečių tipo reiškėja, ir tuo pačiu metu nusakyti indoeuro- 
piečių gimtinę, kuri tuo. būdu turi sutapti su pirmykšte kalbamosios rasės 
gimtine. - 

Tamsaveidžio žemo ūgio brachikefalų tipas paplitęs yra nuo vidurino- 
sios Azijos aukštumų ligi pačių vakarinių Mažosios Azijos kraštų. „Ten typ 
— sako Olechnowičius: — ciągnie się przez Azją Mniejszą, Armenję, Persję, 
až do plaskowzgorz Azji Srodkowej, mianowicie — až do gor Hindukuszu 
ir Pamiru“ (Olechnowicz: Zarysy fizyczne Europy. Wisla t. XV, pusl. 565). 
Toliau, mes gryno jo nerandam beveik visame vidurinės Europos plote, 
išskyrus Karpatų ir Tatrų šiaurinę dalį. Bet vakarų Europoj mes tą tipą 
randam pirmykščio grynumo didelėmis stangiomis masėmis Prancūzijos 
kalnų departamentuose ir gretimose jiems vakarų Alpėse. Sprendžiant 
iš geografinės padėties tas tipas pasirodė Europoj iš Azijos, iš dalies per 
siaurą vandens juostą, kuri skiria Mažąją Aziją nuo Europos, iš dalies per 
Archipelago salas, iš pradžių Graikijoj, toliau paplito po visą vidurinį Dū- 
nojaus upyną, apsigyvendamas ten, kur buvo prieškarinė Austro - Vengrija. 
Vėliau pasirodo nauja aukšto ūgio rasė, kuri, apsistodama šiaurinėj, o paskui 
patekdama ir pietinėn Balkanų pusiasalio dalin, atkirto Europos ligurus nuo 
Azijos ligurų. Tas faktas, kad ligurai traukės nuo tos rasės šiaurės link 
(šiaurės Karpatai ir didžiausias tos rasės elementas tarp gyventojų juostoj, 
einančioj nuo Karpatų į Overgnes vidurį (Wisla, XV, 684) ir į vakarus (Prancū- 
zijon) duoda mums teisės spėti, kad toji aukšto ūgio rasė, kuri yra užpuo- 
lusi ligurus, ėjo iš rytų Dunojaus upe. Toliau, toji nežinoma mums rasė, 
apėmusi Dunojaus upyną, dar kartą ligurus perkirto į dvi dalis, dalį jų išgui- 
dama Karpatų kalnuosna, kita dalis traukėsi aukštyn Dunojaus upe ir pa- 
siekė Reino, o iš ten pateko Prancūzijon ir, pamažu traukdamasi prieš sti- 
presnes nedraugingas rases, apsistojo tirštomis masėmis tose vietose, kur mes 
ją ir šiandien randam. Spaudžiami iš rytų ir šiaurės, ligurai įsibrauna 
iberų žemėn Prancūzijoj, toliau nusidangina Pirinejų pusiasali5, kur iberų 
giminės iš dalies traukias prieš juos kalnuosna, kaip baskai, arba nusikelia 
gretimosna salosna, pav., Sikanai, kurie, kaip sako padavimas, atsikėlė Sicilijon 
iš Iberijos, nuo Sikanos upės; (Fukididas, pasakodamas apie tą padavimą, 
sikanus vadina iberais). Likusioji masė, pasidavusi ligurams, su jais susi- 
maišė ir sudarė tą mišrų tipą, kurs žinomas keltiberų vardu ir yra apgyve- 
męs Iberijos pusiasalį. Ligurai nusikelia taip pat ir Italijon, apgyvena visą 
jos šiaurės dalį, Po upės slėnį, bet kuomet ten pasirodė liburnų, wumbrų 
ir kitos giminės, kurios nors yra brachikefalios, bet matomai priklauso kitai 
rasei, ligurai buvo nustumti į vakarų krantą, apimdami visą pakraščio juostą 
nuo Tibero ligi Rodanos upių žiočių. (Virchow. Ludy pierwotne Europy. 
Thum. K. Warszawa, 1875, pusl. 14 — 17). Įdomus yra dar tas faktas, kad 
nors ligurai labai anksti Italijoj susitiko su brachikefalų liburnų, ilirų, 
umbrų giminėmis, kurias mes priskiriam prie keltų rasės tipų, jie visuomet 
tarpusaviam santyky buvo kaip įvairių rasių tautos, ir nėra jokių padavimų, 
kurie rodytų į ligurų giminingumą su tomis giminėmis, tokių padavimų, 
kaip tas, kurs kalba apie sikanų giminingumą su iberais, romiečių su grai- 
kais ir t. t 

Jeigu manytume, kad toji rasė, su kuria yra susidūrę ligurai į rytus 
ir į šiaurę nuo Alpių, buvo šviesplaukė rasė (o taip manyti mes privalom, 
nes nepripažindami, kad yra buvęs šviesus slavų - keltų tipas, mes turėtume 
imti teutonų rasę kaip vienintėlę), tai ligurai visose vietose, pro kurias jie 


— 110 — 


yra ėję, yra palikę tam tikrą nuošimtį, kurs susimaišė su juos išstūmusia 
rase; vienose vietose, kaip į pietus nuo Dūnojaus, tas elementas yra žy- 
mesnis, kitose — mažesnis. 

Štai ir visa, ką mes apie ligurų rasę žinom. 

Mes matėm, kad ligurai susimaišė su iberais ir padarė brachikefalų 
keltiberų tipui pradžią. Iš kitos pusės, šiaurėj mes matom kitą brachikefalų 
tipą, kurio keialinis rodiklis beveik yra toks pat, kaip ir keltiberų. Tas 
tipas vietomis labiau tamsveidis, vietomis mažiau, vietomis kefalinis rodiklis 
aukštesnis, vietomis žemesnis; bendrai imant, jis didėja nuo šiaurės pietų 
link; tą pat galima pasakyti apie ūgį. Iš analogijos pats savaime siulėsi 
spėjimas, kad keltų slavų tipas esąs tipas mišrus, atsiradęs iš susijungimo 
teutonų rasės su ligurais; jis susidaręs tokiu pat būdu, kaip ir keltiberų 
tipas. „Stosunek wzajemny do siebie trzech ras Europy zachodniej i šrod- 
kowej jest jednakowy, — todel sako Olechnowičius. — Zachowanie się 
wskažnika czaszkowego, barwy skėry, wlosėw, oczu, wzrostu wskazuje, že 
najwažniejsza cecha ogėlna tego stosunku jest stopniowe mieszanie się 
owych trzech ras“ (Wista, XV, pusl. 694). Tuo budu, vieton keturių rasių 
mes turėtume tris: šiaurės Europoj gyvena dolichokefalų blondinų rasė; vi- 
durinę kalnuotą Europos dalį, nuo Finistero per Alpes ligi Karpatų rytų 
šono yra apgyvenęs tamsus brachikefalas, ir pagaliau Europos pietų daly, 
sudėtoj iš trijų pusiasalių — Iberijos, Italijos ir Graikų, o taip pat iš gre- 
timųjų Viduržemio jūrių salų, gyvena dolichokefalų viduržemio jūrių (šrod- 
ziemnomorska) rasė (Wista, XV., pusl. 561). Kadangi šiaurės rasė yra aukšto 
ūgio, kitos dvi žemo ūgio, tai mes iš anksto galetume spėti, kad juo toliau 
į šiaurę nuo srities, brachikefalų brunetų rasės gyvenamos, mažėjant tarp 
gyventojų tos rasės elementui, ūgis vis bus didesnis, brunetumas mažės. 
Atvirkščiai, į pietus nuo tos linijos ūgis nedidės, kadangi iberų rasė taip. 
pat yra mažo ūgio ir tuo atveju beveik neskirtinga nuo ligurų rasės. Su 
ta pažiūra beveik sutinka Olechnowičius: „Poniewaž poznališmy juž siedziby 
trzech ras w Europie“,—sako jisai:—,„przeto zgėry možno przewidywač, jaki 
„będzie rezultat badania tej cechy rasowej (ūgio). Co się tyczy zachodniej 
i šrodkowej Europy, wzrost musi byč najwiekszy na pėlnocy, a najmniejszy 
na poludniu“ (Wisla, XV. pusl. 689.). Tas spėjimas visai pasiteisina Prancū- 
zijos atžvilgiu, kur šiaurės provincijų gyventojai yra didesnio ūgio, negu pietų 
provincijų. Bet išeidami iš Prancūzijos ribų mes sutinkam visą eilę faktų, 
kurie to spėjimo ne tik kad nepatvirtina, bet stačiai jam prieštarauja. Jau 
pats Olechnowičius iš dalies tatai pastebėjo, kuomet negalėjo paaiškinti fakto, 
kad pietų Rusijos gyventojai yra aukštesnio ūgio, negų šiaurės, kad pietų 
Karpatų gyventojai turi šviesesnius plaukus, odą ir akis, yra aukštesnio ūgio, 
negu šiaurės Karpatų gyventojai. Prieš tą spėjimą taip pat yra ir ta aplin- 
kybė, kad lygiai Rusijoj, lygiai ir Vokietijoj artėjant į vidurio Europos 
brachikefalų sritį ūgis nemažėja; pietų Vokietijoj, kur gyventojai yra bra- 
chikefalai, mes visai nematom bruneto elementų; tą patį mes matom į šiau- 
rės — rytus. (Deniker. Les Races de VEurope. L'antropologie. 1898. Pusl. 
128—131). Tas pat ir su kefaliniu rodikliu; priešingai, mes matom Rusijos 
ribose šį reiškinį visai atvirkščią: Rusijos vakaruos kefalinis rodiklis yra žę- 
mesnis, negu rytuos. " 

Daug geriau aiškėja tos nuomomės netikslumas, kai mes pažiūrom į 
pietus nuo juostos, anot trijų rasių hipotezės šalininkų pažiūros, ligurų gy- 
venamos. Pateikdami čia Denikero nuomonę apie rasę į pietus nuo tos 


— 111 — 


juostos, mes pamatysim, kaip pasiteisina taisyklė, kurią taip drąsiai Olechno- 
vičius yra iškėlęs: „Race brune, brachycėphale, de grande taille, appelėe 
adriatigue ou dinarigue, parce gue ses reprėsentants les plus purs se ren- 
contrent sur le pourtout de YAdriatigue du nord et surtout en Bosnie, en 
Dalmatie, en Croatie; On les recontre aussi dans la Romagne, la Vėnėtie, 
parmi les Slovėnes, parmi les Ladins du Tyrol, les Roumanches de la Suisse, 
ainsi gue dans les populations du pays, gui s'ėtend du sud au nord, depuis 
sr le plateau de Langres, dans les hautes vallėes de la Saėne et de la 
Moselle, ainsi gue dans les Ardennes. Dans tous ces pays, la race en gues- 
tion apparait avec ses caractėres essentiels: taille ėlevėe (1,68 m — 1,72 m 
m moyenne), extrėme brachycėphalie (85—86 d'indice cėphaligue sur le 
vivani), cheveux bruns ou noirs, ondulės, yeux foncės, sourcils droits, face 
alongėe, nez žin, droit, teint lėgėrement basanė. Les mėmes caractėres, un 
peu attėnuės, se rencontrent chez les populations de la basse vallėe du Pė, 
du nord - ouest de la Bohėme, du sud de VAlsace; puis, dans la Suisse 
" tomande, au nord de Ia basse Loire, ainsi gue parmi les montagnards po- 
Jonais et ruthėnes des Carpathes, parmi les Malorousses ou Petits Russiens 
tt probablemėnt parmi les Albanais et les habitants de la Serbie“ (De- 
niker. L'Antropologie, 1898 pusl. 132). Hirtas čia dar prideda: „Griechen 
und manchen Kaukasichen Stimmen (Hirt. Die Indogermanen, pusl. 33). 
Jeigu mes senovės Britanijos gyventojų ūgį aiškiname atsiradus iš ligurų 
susimaišymo su dolichokeialų aukšto ūgio šiaurės blondino tipu, tai kokio 
ūgio turi būti rasė, kuri turėjo atsirasti iš iberų ir ligurų susimaišymo? 
Kuriuo būdu dvi žemo ūgio rasės susimaišiusios sudarė aukšto ūgio tipą? 
Kaip paaiškinti, kad nežiūrint dolichokefalų su vidutiniu rodikliu 71—73 
susimaišymo su brachikefalų tipu su rodikliu 84—86 gauta rasė su rodikliu 
85—86, Spėti, kad į tą tipą būtų įėjęs žymus teutonų kraujo elementas mes 
neturim galimybės, kadangi, viena, nėra jokių faktų, kuriais remdamies mes 
galėtume tą spėjimą daryti, antra, teutonų tipas, susimaišęs šiaurėj su ligu- 
Tais, davė daug žemesnę rasę, negu toji; be to, ten briunetų elemento be- 
veik nėra, reiškia, tentonų elementas buvo žymiai didesnis, negu ligurų. 
Kaip, pagaliau, paaiškinti tą aplinkybę, kad tą tipą mes randame visai prie- 
šingoje srityje „im Ursprungsgebiet des Sa6ne und Mosel, in den Ar- 
dennen“, kur, einant ta teorija, gyventojai susidarė iš visai kitų elementų? 
Kaip pagaliau paaiškinti faktą su Karpatų kalnėnais, ką jau pastebėjo pats 
Olechnowičius, Zaborowskis ir kiti — mes veltui laukiam atsakymo. 


Bet visai kitokioj padėty mes atsirandame, kai spėjame buvus ketvirtai 
keltų-slavų rasei. Iš pirmesnių skyrimų apie keltų-slavų rasę mes matėme, 
kad visose tose šalyse, kur Denikeris apgyvendina Adriatikos tipą, paskui 
ligurus sekė ir keltai-slavai; todel mes labai gerai galime paaiškinti, kodel 
tas pats tipas gyvena prie Adriatikos jūrios krantų ir Mozelio slėny ir t. t; 
ten neolitiniais amžiais, kaip jau mes matėme, susisiekė keltų-slavų ir ligurų 
rasės, tuo būdu mišrus šiandykščių gyventojų tipas ir ten ir čia yra susida- 
tęs iš tų pačių rasinių elementų. Jeigu mes randame, kad Karpatų kalnų 
pietų kalnėnai yra aukštesnio ūgio, negu šiaurės, kad jų odos spalva švie- 
sesnė, negu pietų, ir turi mažesnį kefalinį rodiklį, tai tatai lengva paaiškinti 
tuo fakiu, kad pirmiau jie yra buvę aukštesnės, šviesplaukės ir mažiau bra- 
Chikefalės keltų slavų rasės įtakoj, kurios gimtinė buvo nuo Karpatų į pietus 
ir pietų rytus; juk pietų Dūnojaus slėnis, kurį nuo seniausių laikų buvo 
apgyvenę keltai-slavai, buvo tuojau į pietus nuo Karpatų: reiškia, įtaka į 


— 112 — 


pietų kalnėnus pradėta daryti daug anksčiau, negu į šiaurės. Tik po to, 
kai keltų slavų rasė apgyveno visą Dūnojaus upyną, kai ėmė slinkti iš pietų 
šiaurėn, tik tuomet galėjo ji daryti įtakos į šiaurės Karpatų gyventojus, to- 
- kios pat didelės, kaip ir į pietų Karpatų gyventojus, kurie ūmai pasijuto esą 
apsupti iš visų pusių. 

Kaip paaiškinti faktas, kad pietinės Rusijos dalies gyventojai yra auk- 
štesnio ūgio, negu šiaurinės dalies? Labai paprastai; juk pietų Rusijos gy- 
ventojai susidarė daugiausia iš dvieju elementų: aukšto ūgio teutonų tipo 
ir aukšto ūgio keltų-slavų tipo ir tik nežymia dalimi iš vakarų brachikefalų 
ligurų tipo ir vėliau, jau istoriniais laikais, patyrė kai kurios Turano rasės 
įtakos. | šiaurės Rusijos gyventojų tipą įėjo didelis žemo ūgio laponų ra- 
sės nuošimtis, o taip pat kai kuris Uralo- Altajaus giminių nuošimtis. 

Jei tęstume ta prasme analizą toliau, galėtume rasti dar daugiau pa- 
našių faktų, bet aš randu, kad ir tų visai užtenka mums nustatyti, jog hi- 
potezė apie tris neolitines rases nėra priimtina, Be to, priešistorinė archaio- 
logija rodo, kad visuomet, pradedant seniausiais laikais, keltų-slavų kultūra 
griežtai yra skirtinga nuo ligurų rasės kultūros. Neolitinės gadynės pirmoj 
pusėj ar antros pusės pradžioj, kuomet ligurai pasiekė Lesseos upės slėnio, 
tarp ligurų ir keltų, matyti, jau buvo nedraugingi santykiai *); neolitinių įran- 
kių, kurie priskiriama ligurams, tipas labiausia yra artimas iberų tipui, 
kuomet keltų-slavų rasė savo kultūra artimesnė yra teutonų rasei. Tuo 
tarpu niekam neateis galvon laikyti ligurus ir iberus tos pačios rasės, Ne- 
olitinė keltų-slavų kultūra (ežerų trobesių kultūra) buvo aukštesnė, negu 
tuo metu ligurų rasės kultūra; gal galima būtų spėti, kad toji kultūra susi- 
darė ligurų ir teutonų įtakoj? Bet juk Helmas tvirtai įrodė, kad į teutonų 
kultūrą turėjo įtakos aukštesnioji pietų kultūra, tad gyvenusių į pietus nuo 
teutonų tautų (reiškia ligurų) kultūros laipsnis buvo aukštesnis, negu teuto- 
nų. Klausimas, kuriuo būdu, susikirtus dviem kultūrom, susidarė nauja, 
aukštesnė už tą, kuri buvo pirmoj vietoj tarp dviejų, dariusi įtakos į kalba- 
mą aplinkumą (rasę), čia mes vėl prieinam „ad absurdum“, kaip kad ir prie 
klausimo apie atsiradusius nuo rasių susijungimo tipus. Ligurų gyvenamos 
srities neolitinė kultūra visuomet grieščiausiu būdu buvo skirtinga nuo kel- 
tų-slavų kultūros. „Be abejojimo kuriai nors tų dviejų tautų (iberams ar li- 
gurams)“, — sakos Reinachas: — „bet ne keltams priklauso vakarų Europos 
akmens kultūra. Mes visi žinome didžiulius netašyto akmens paminklus, 
dolmenomis vadinamus, obeliskus, vadinamus mengirais, akmenų eiles ir 
ratus, krumlechais ar galvėmis vadinamus. Nūnai niekas neabejoja, kad 
dolmenai yra senkapiai, kur buvo laidojama labai daug numirėlių, neteku- 
sių prieš tai kūno nuo oro įtakos. Kromlechų ir mengirų tikslai labiau 
abejotini, bet kadangi dolmenai dažnai esti akmenų rato apjuosti ir iš šo- 
nų turi mengirus, labai galimas daiktas, kad daugumoj atvėjų tie akmeni- 
niai paminklai turi ryšio su mirusių kultu“. (Sol. Reinach „Archeologia 
Celtycka“. Tium. M. Wisla, T. XV, pusl. 454). Kremacijos papročio tarp 
ligurų mes nustatyti negalim; jeigu pasitaiko ten du -trys atsitikimai iš ne- 
olitinių amžių pabaigos arba iš metalų gadynės pradžios, tai tie atsitikimai 
neišeina iš keltų-slavų rasės įtakos ribų; bendrai ligurai, kaip ir kitos ra- 
sės, išskyrus keltų -slavus, laidojo savo mirusius iš dalies žemėn, iš dalies 
dolmenuose, kurie tarp jų turi tokios pat reikšmės, kaip ir kurhanai: juose, 
tur būt, buvo laidojami pasižymėję asmens, kiti gi buvo laidojami tiesiog 


*) Žiūr V ir VI sk. 


— 113 - 


žemėn; tokius laidojimus mes nuolat sutiukam ligurų gyvenamoj srity, Ia- 
bai dažnai su ligurų rasės laidojimais. Vėl, kaip galėjo atsirasti paprotys 
tarp mišraus tipo, atsiradusio iš dviejų rasių, nieko bendra sū tuo papro- 
čiu neturinčių. Mes, tiesa, turim labai silpnų nurodymų, kad ton rasėu 
lavonų deginimo paprotys nors ir buvo įsibrovusiųjų keltų-slavų rasės tau- 
telių atneštas, bet neprigijo. „Iliadoje“ mes turim nurodymą, kad tarp tro- 
janiečių, lygiai ir tarp graikų, jau buvo žinomas kremacijos paprotys (Hek- 
toriaus ir Patroklo laidojimas); bet vėliau tarp ligurų gyventojų Mažojoj Azi-. 
joj ir toliau į rytus mes te papročio jau nesutinkam. Atvirkščiai, mes ten 
randam karalių ir kitų garsiųjų vyrų kapų paminklus, turėjusius tikybinio 
pobūdžio ir laikomus šventus, kurie labai primena dolmenas.  Klausydamas 
prof. Hadačeko (Lembergo universitete) lekcijas iš graikų architektūros ir 
skulptūros istorijos, aš labai nustebau, patyręs, kad Maž, Azijoj seniausi 
los rūšies paminklai yra nuostabiai panašūs su Prancūzijos ligurų dolme- 
nomis. Nėra abejojimo, kad šios yra tų paminklų, iš kurių jos yra paėju- 
sios, prototipas. Nėra abejojimo, kad tarp ligurų rasės kremacijos papro- 
čio niekuomet nėra buvusio ir kad tas paprotys yra priešingas tos rasės 
ukybiniems jausmams; jos tarpe buvo prigijęs mirusių kultas. Graikų didvy- 
rių deginimas yra gal tai tolimas keltų-slavų rasės tikybinių palinkimų atbalsis, 
nes toji rasė senovės heleno kraujuje turėjo žymų elementą. 

Visa tai krūvon paimta verčia, kaip man rodos, pripažinti tą faktą, kad 
neolitinių amžių pradžioj keltų-slavų rasė, kaip savarankus etninis vienetas, jau 
yra egzistavusi. Ją taip pat negalima painioti su ligurų rase, kaip nega- 
lima teutonų painioti su iberais; galimas daiktas, kad tarp pirmųjų dviejų 
rasių buvo toks pats ryšys, kaip ir tarp dviejų antrųjų — daugiau nieko. 
Bet toji gadynė tiek yra tolima ir tiek mums nežinoma, jog be spėjimų ir 
vaizdenos prasimanymų nieko daugiau mums suteikti negali. Jis buvo 
ankstybesnis už indoeuropiečių tipo susidarymą gal per dešimtis ar gal 
šimtus tūkstančių metų ir todel mums visai neįdomus, Bet mums ysa ne- 
abejotinas faktas, kad indoeouropiečių tipo susidarimo metu keltų-slavų rasė 
egzistavo ir buvo toks pat etninis vienetas, kaip ir kitos rasės, 


Žinoma, jeigu pripažintume tris pamatines Europos rases, tai klausi- 
mas apie indoeuropiečių gimtinę labai suprastėtų, kadangi, pasiremdami 
istoriniais ir lingvistikos faktais, nustatoma, kad pirmykštė iberų rasės kalba 
yra chamitų kalba, gimininga numidiečių ir šiandykštėms berberų, ielachų, 
tuaregų ir kitų chamitų giminių kalboms. Pirmykštė ligurų rasės kalba yra 
šiandykščių baskų kalba, kurios giminingumą su senovės iberų kalba moksli- 
ninkams, kaip Humboltui, Von - Eis ir kitiems, nustatyti nepavyko. Bet 
Sayceo ir kitų tos kalbos žinovų tyrimais nustatyta, kad toji kalba nepri- 
klauso lingvistiniai indoeuropiečių kalbų šeimai. Kai kurie mokslininkai, pav., 
Scheransey, nurodo į josios giminingumą su senovės akkadų kalba; kadangi 
ligurų tipas gyveno taipogi ir vietose, artimose senovės Akkadijos sričiai, 
visai galimas daiktas, kad toji mintis yra artima tikrenybei. Šiaip ar taip, 
kalbėdami apie indoeuropiečių tipą, mes tas rases privalome apleisti, viena, 
kaip rases, kurių kalba nėra indoeuropiečių kalba, antra, kaip rases, kurios, 
būdamos kitų įtakoje, greit nustojo savo kalbos ir pasidavė tų rasių kultū- 
fai, kurios neolitiniais amžiais buvo labiau kultūringos. Palieka tik teutonų 
ir keltų - slavų rases. Tik tos dvi rasės turi teisės pretenduoti, kad viena 
jų yra indoeuropiečių tipo reiškėja. Jeigu mes nustatysim pirmykštį indo- 
europiečio tipą, tai mums paliks, pasiremiant lingvistinės paleontologijos 
Tauta ir Žodis 8 


— 114 — 


ir archaiologijos faktais, patikrinti, kiek toji sritis, kurias mes laikom kiek- 
vienos tų rasių pirmykštė gimtine, atatinka toms sąlygoms, kurias tos mok- 
slo šakos pirmykštei indoeuropiečių gimtinei nurodo. 


“ IX. 


Istorininko sąmonėj yra susidariusi tautos, kaipo savarankaus organiz- 
mo, sąvoka. Istorijoj nustatytas faktas, kad yra buvę daugel tautų, turėju- 
sių savo atskirą istoriją. Iš tų atskirų tautų istorijų buvo daroma žmonijos 
istorija bendrai ir Europos istorija ypatingai. Bet visai kitaip atrodo Euro- 
pos istorija, jeigu prie istorinių tyrimų pridėti antropologijos, lingvistikos ir 
archaiologijos tyrimo rezultatus. Antropologijai Europos istorija — tai lėtas 
rasinių elementų susimaišymas, kuriuos elementus ir šiandien galima pažinti, 
tiksliau sakant, konstatuoti tarp kiekvienos, sudarančios atskirą tautą, lin- 
gvistinės grupės. Antropologija, užtikusi kurioj nors aplinkumoj keletos 
rasinių elementų mišinį, mėgina nustatyti, kurie būtent elementai pateko 
kalbamon aplinkumon, ir toliau susekti kelią, kuriuo yra ėjęs kiekvienas 
elementas pirmiau, negu jie susiliejo. Antropologijos mokslo atžvilgiu vie- 
tovių ir istoriniai tautų vardai neturi reikšmės; antropologui nesvarbu, ar 
tauta, kurią jis ima analizuoti, vadinsis ispanų ar rusų, gyvena ji prie Gva- 
dalkviviro ar Volgos, jam svarbu žinoti tik tie elementai, kurie yra tą tautą 
sudarę, kiekybinis jų santykis, keliai, kuriais jie ėjo, sritis, iš kur kiekvienas 
elementas yra atsiradęs. Nustačius susimaišymo faktą, susekus kiekybinį 
santykį, žodžiu, atsakius į pasirinktus klausimus, antropologija laiko savo 
dalyką pabaigtu. Scenon dabar išeina archaiologija, kuri stengiasi nustatyti 
epochą, kuomet rasiniai elementai susiliejo, ir tuo būdu, pasiremdama an- 
tropologija, papildo šiosios susektus faktus; be to, pirmykštei istorijai labai 
svarbu žinoti tas kultūros laipsnis, kurio yra pasiekęs kiekvienas rasinis 
elementas pirmiau, negu jie yra susilieję. Nuo to takto ir pareina, kaip 
Įvyko: susiliejimas, kuri buvo tarpūsavė įtaka, kaip toji įtaka buvo didelė ir 
kaip vienas elementas nustelbė kitą jei ne visuomet antropologiniu, tai bent 
kultūros ir lingvistiniu atžvilgiu. Jeigu susidūrusieji rasiniai elementai buvo 
vienodai žemo kultūros laipsnio, tai buvo galimas taikingas, lėtas ir nuola- 
tinis susiliejimas (susikryžiavimas), bet jeigu tie elementai buvo nevienodo 
kultūringumo, jeigu vienas elementas kultūringumo atžvilgiu buvo labai 
skirtingas nuo kito, tai toks susikryžiavimas vargu bau buvo galimas. Iš 
palikusių įrankių mes galime spręsti apie kultūros rūšį. Jeigu, pav., randa- 
ma, kad kultūrinės teutonų rasės liekanos daugiausia yra karo ginklų daly- 
kai (vilyčių galeliai, kūjai, kirviai ir t. t.), kurie nežymiomis salelėmis sutin- 
kami kelių - slavų rasės tarpe, turinčios žemės ūkio ir piemenų kultūrą, tai 
mums yra progos spręsti, kad tų dviejų tipų susidūrimas nebuvo taikingas. 

Jei tuo būdu mes priversti esame atmesti lėtą ir taikingą susiliejimą, 
kurį laiko galimu Helmas, tai mums palieka leisti dar du galimu daiktu: 
arba skaičiumi didesnė ir aukštesnės kultūros tauta, eidama stangia mase 
pirmyn, pavergia ir nustelbia mažesnę ir žemesnės kultūros rasę, arba 
atvirkščiai, negausingos, bet karingos laukinės giminės užpuola taikingus 
gyventojus, jų dalį pavergia ir, tarp jų apsigyvenusios arba pačios primeta 
savo kalbą pavergtiesiems arba išnyksta, susiliedamos su pamatiniais gyven- 
tojais. Išspręsti tas klausimas, kurios rūšies faktas yra įvykęs, tenka prieš- 
istorinei archaiologijai. Tirdama kultūrines priešistorinės gadinės liekanas, 
papročius, tikybinius dalykus ir t. t., archaiologija stengiasi nustatyti centrą, 


— 115 -— 


tą pradžios punktą, kur tie papročiai ir tikybiniai dalykai yra kilę, iš kur 
eina tirramų kultūros liekanų tipas. Bet jeigu jau antropologija nustatė, 
kad kalbamame centre yra buvęs tas ir tas rasinis elementas, tai mes turi- 
me teisės spėti, kad to rasinio elemento tarpe yra kilę ir ištarpę visos tos 
priešistorinės kultūros liekanos; dar daugiau—mes įgauname teisės daryti tą 
spėjimą, jeigu tų kultūros liekanų plitimas yra ligi tam tikro laipsnio ėjęs 
lygiagrečiai su to rasinio elemento plitimu, kuriam tos liekanos spėjamai 
priklauso. O jeigu, nustatę visų susikryžiavusių elementų kultūrų skirtingas 
žymes, mes matome, kad, susijungiant antropologiniams tipams, kuomet tų 
priešistorinių kultūrų rūšys gauna susidurti, viena jų nuolat ima nustelbti 
kitas, jas įimdama savin, tai tuo atveju mes ne labai apsiriksime, pasaky- 
dami, kad tai yra asimiliacijos faktas, kad visi kiti elementai yra asimilia- 
vęsi Su pirmuoju, priėmę jo kultūrą, tad ir kalbą, ypač jeigu tas antropo- 
loginis tipas yra visų kitų gausingesnis ir be to dar kultūringesnis. 

Mes drąsiai sakome, kad kalba yra ankštai sujungta su kultūra, kad 
nuo kultūros nugalėjimo pareina ir kalbos nugalėjimas, tačiau archaiologijos 
faktai reikalinga atydžiai patikrinti, ir čia ateina pagalbon lingvistika. Ji 
patikrina, kiek kalbos faktai atatinka tai kultūrai, kuri tai kalbai priskiria- 
ma, ji nurodo tuos kelius, kuriais kultūrinė įtaka ėjo, ji patikrina, ar yra 
galima, kad ta vieta, į kurią nurodo archaiologija, kaip į kalbamos kultūros 
gimtinę, iš tikrųjų yra jos gimtinė. Tuo būdu, jeigu nei antropologija, nei 
archaiologija, nei lingvistika negalėjo atsakyti į pastatytą klausimą: kur mes 
turim ieškoti indoeuropiečių gimtinę, tai visos tos trys mokslo šakos, nau- 
dodamos viena kitos pasiektais rezultatais ir viena kitą patikrindamos, gali 
turėti vilties, jog kada nors jos į tą klausimą galutinai ir išsemiamai 
atsakys. " 

Aukščiau mes bendrais bruožais, kiek šio darbo platumas mums leido, 
nusakėm tuos davinius, kurių mums tuo klausimu suteikia kiekviena trijų 
aukščiau paminėtų mokslo šakų; galutinam atsakymui pasistengsim padaryti 
tų davinių sątrauką, paaiškinti priešginumus ir t. t. 

Neolitiniai Europai mes nustatėm keturias rases, kiekvienos tų rasių 
pirmykštę gimtinę, nužymėjom jų plytimąsi ir abipusę vienos kitai įtaką. 
Dabar mums palieka atsakyti klausiman, kuri iš tų keturių rasių yra indo- 
europiečių tipo reiškėja. Jei tan klausiman atsakysim, tai bus savaime aiš- 
ku, kad tos rasės centrą, jos pirmykštę gimtinę, mes turėsim pripažinti indo- 
europiečių gimtine. Aukščiau mes nurodėm, kad dvi pietų rasės, iberų ir 
ligurų, turi būt išbrauktos kaip rasės, apie kurias mes žinom, kad jų kalba 
nebuvo indoeuropiečių kalba, kad jų kultūra žymiai skirtinga su ta, kuri. 
antropologijos ir lingvistinės archaiologijos nustatoma indoeuropiečių pir- 
mykštei tautai. Tuo būdu, mums lieka ieškoti to tipo tarp slavų-kelių ir 
teutonų rasės. “ 

Pirmiausia čia mes pasakysim keletą zodžių apie tą sąvoką, kuri yra 
nusistačiusi apie pirmykščio indoeuropiečio tipą. Tas tipas neabejotinai tu- 
ri visas charakteringas šiaurės rasių žymes. Jisai yra aukšto ūgio, tvirto šu- 
dėjimo, šviesios plaukų spalvos ir mėlsvų ar šviesių akių. 

Kas pirmas yra pasižymėjęs tas mintis — nežinau, bet iš to pamato, 
kuriuo jos yra remiamos, matyti, kad tos mintys yra atsiradusios iš tų mok- 
slininkų tarpo, kurie norėjo iš teutonų tipo padaryti indoeuropiečio tipą. 
Kuo toji pažiūra remiama? Mes turime gausingų įvairių asmenų išorės 
vaizdo aprašymų iš senųjų amžių pabaigos ir viduramžių pradžios, asmenų 


8* 


-- 116 — 


priklausiusių giminėms, kurios, einant . padavimais, buvo dieviškos kilmės, 
kuriems buvo draudžiama tuoktis su pavaldinių ir šidip žemos kilmės žmo- 
nėmis, žodžiu, 1ųs giminių asmenų, kurios geriausiai yra išlaikiusios pirmyk- 
štį savo tipą — ir tie aprašymai sutartinai nurodo į kalbamą tipą. Reikia 
pastebėti, kad čia kalbama apie vadus tautų, kurios yra gyvenusios už Ro- 
mos imperijos ribų. Antra, mes vokiečių tautų epose randame tą patį tipą. 
Toliau, jeigu mes pažvelgsim į klasišką senovės pasaulį, ypač į graikus, 
tai mes rasime tą patį tipą. Homero ir dievai ir didvyriai visi priklauso 
tam pačiam tipui. Visi jie yra melsvaakiai, šviesplaukiai ir t. tt Pati gro- 
žio ideja, visi klasiškojo graiko aistetiniai nusimanymai buvo artimi tam tipui. 

Del pirmųjų dviejų faktų reikia pasakyti, kad męs juos turim atmesti, 
nes jie nurodo tik į pirmykštį germanų tipą, bet ne praindoeuropiečių; juk 
klausimas, ar teutonų rasė yra praindoeuropietiškoji, dar nėra išspręstas, ir 
indoeuropiečių tipą apibundinani, kitaip sakant, jį rekonstruojant, imti do- 
mėn pirmus dviejus faktus reikštų — klausimo sprendimą apie indoeuropiečių 
tipą nustatyti iš anksto. O trečiosios rūšies faktai kalba veikiau keltų-slavų, 
o ne teutonų rasės naudai. Mes matėm, kad keltų tipas yra taip pat auk- 
što ūgio, taip pat šviesus tipas, kaip ir teutonų, ir orutiniu vaizdu jis be- 
veik toks pat, kaip ir teutonų. Bet toji aplinkybė, kad tarp Homero grai- 
kų buvo žinomas kremacijos paprotys, kad vėliau Graikijoj teutonų rasės 
žymių nerasta ir, pagaliau, kad savo papročiais ir humaniškumu Homero 


aprašymus, kaip juos yra davęs Olechnowičius: „czaszka krotkogtowca, oglą- 
dana z boku, zbliža się rėwniež do ksztaltu okrągtego, a rožni się od dlu- 
goglowca tym, že u tego ostatniego otwėr sluchowy zewnetrzny jest umie- 
szczony pošrodku pomiędzy profilem czola i potylicy, u pierwszego zaš 
ucho jest bardzo blizko potylicy. W typowych czaszkach krėtkoglowcow 
co najmniej dwie trzecie calej dlugošci są jakby wysuniete ku przodowi, 
I6žnica zaš ta najwyražniej uwydatnia się na czaszkach skieletowych. Wsku- 
tek tezo wysunięcia ku przodowi częšci czotowej czaszki twarz krėotkogiow- 
ca zdaje się byč cofniętą ku tylowi, jakby ukrytą pod przednią częšcią 
„czaszki, gdy u dlugoglowca twarz jest niejako wysunięta ku przodowi, co 
uwydatnia się jeszcze przez to, 2e czoto jest nižsze i pochylone ku tylowi. 
Protil więc krėotkoglowca zbliža się najbardziej do owego klassycznego 
idealnego typu sztuki greckiej — o kącie twarzowym zbližonym do kąta 
prostego“. (Wlad. Olechnowicz. — Rasy Europy. Wisla XV, pusl. 563). 
Tuo būdu, jei mes atmesim visus abejojamus faktorius, tai rekonstruotas 
praindoeuropiečio tipas veikiau kalba keltų-slavų, o nę teutonų rasės naudai. 


Ne geresni bus dalykai ir tuomet, kai mes pažvelgsim į Europos ne- 
olitinės kultūros sritį Net smarkiausi teutonų rasės šalininkai, kaip de-La- 
pouge, priversti buvo pripažinti tą faktą, kad teutonų šiaurės kultūra buvo 
žemesnė už kultūrą sričių, kurios buvo gyvenamos keltų-slavų rasės, kad 
kjekkenmedingų ir virtuvės liekanų kultūra yra daug žemesnė už tų pat 
amžių ežerų trobesių kultūrą, Helmas savo straipsny „Apie indoeuropie- 


-- 117 — 


čių ir germanų gimtinę“ įrodė neabejotinos keltų-slavų kultūros įtakos žy- 
mes į šiaurės Vokietijos kultūrą; turėdamas tą faktą, Helmas padarė išvadą, 
kad teutonai nebuvo indoeuropiečiais, nes sunku manyti, kad žemesnio 
kultūros laipsnio tauta yra primetusi savo kalbą, o su ja tad ir kultūrą, 
tautai daug kultūringesnei ir, svarbiausia, nuo kurios pati teutonų rasė daug 
ko yra pasiskolinusi, pav., javų auginimo pažinimą, naminių gyvulių ir net 
metalų pažinimą. 

Jeigu teutonų rasė neturėjo pirmenybių kultūros žvilgsnių, gal gi ji 
buvo gausingesnė už kitas. Aukščiau mes matėm, kad keltų-slavų rasė 
yra Slinkusi stangia masė į visas šalis; lėtas keltų-slavų rasės slinkimas, 
apėmęs didžiausius plotus, žymesnę Europos dalį, rodo į palyginti didelį 
tos rasės gausingumą: „Rozwoj spoleczenstw, ztožonych z krėtkogiowcow, 
— sako Olechnowičius: — cechuje biernošė. Rozwėj ten odbywa się 
na miejscu i dąžy w sposob naturalny do wytwarzania gminy, jako pier- 
wszego stopnia organizacji spolecznej. Gdy dana miejscowošč, wioska stanie 
się došč zaludnioną i nie može wyžywič swych mieszkancėw, częšč ich 
zaklada nową siedzibę w sąsiedztwie, ale zawsze w groma- 
dzie“. (WI. Olechnowicz. Rasy Europy. Wista, XVI, pusl. 25). 


Būriavimosi dvasia — tai charakteringoji brachikefalų žymė, sako De 
Lapouge. Jei taip, tai keltų-slavų rasė, apimdama plačiausias Europos 
sritis, gana stangiai gyvenamas, jau neolitiniais amžiais buvo gausinga rasė, 
gali būti, net milioninė. Jeigu keltų-slavų rasės gyvenamos sritys kartais 
tuštėdavo kai kuriam laikui, tai gal tik todel, kad ten žemę yra mynusi 
teutono pėda, kaip sako Erazmas Majevskis. 


Nieko panašaus negalima pasakyti apie teutonų rasę. Jeigu trumpa- 
galvis nebuvo linkęs apleisti žemę ir kaimynus, su kuriais jis buvo sujung- 
tas bendrais tikybiniais papročiais, bendrais nustatymais ir, būdamas iš da- 
lies konservatingas ir pasingas, jis gimtąją vietą palikdavo tik reikalo ver- 
čiamas ir todel platinos palengva, žingsnis po žingsnio, tai teutonas turėjo 
visai kitokius privalumus, gal būt, sekusius daugiau iš tų amžių kultūros laip- 
snio ir gyvenimo būdo: su vieta jo niekas nerišo, nei tikybiniai papročiai, 
nei darbas; jis buvo medžiotojas, šiandien jis čia, rytoj ten, gyvendamas 
kaip klajūnas. Kai jo žemėn ėmė veržtis keltų-slavų rasė, kuomet taip, 
kaip visada, negalėjo jis sau rasti maisto, jis nepasidarė pastoviu gyventoju, 
nesiėmė žemę dirbti ir gyvulius auginti, bet pasileido bastytis po visą Euro- 
pą, pasirodydamas vienur bei kitur ir vėl išnykdamas: gal pereidamas kiton 
vieton ar pasilikdamas vietoje susiliedavo su vietos gyventojais kultūros žvilg- 
sniu. Klajodamas po visą Europą, jis ėmė naudotis brachikefalo darbu, kurs 
ne kartą gal laikė už gerą daiktą atsipirkti, kad tik išvengtų nuolatinio kitų 
teutonų užpuolimo pavojaus. Tuo būdu, kuris nors būrys, apsigyvendamas 
tam tikroj vietoj, gal kartais pasidarydavo brachikefalo gynėju nuo savo 
viengenčių — ir tuo būdu galėjo susidaryti kariškas viešpataujantis luomas. 
Bet tie teutonų būriai nebuvo gausingi; tatai matyt iš to fakto, kad labai 
greit prarasdavo jie savo kultūrą ir, antra, antropologinis jų tipas labai 
greit išmirdavo. Net tos jų žymės (o žymių jie, kaipo viešpataujantis luo- 
mas, turėjo palikti daug daugiau, negu vietos gyventojai), kurių mes sutinkam 
tarp brachikefalų, iš ankstybesnių laikų, yra labai mažos ir neturi didesnės 
reikšmės. Istoriniais laikais teutonų rasė nebuvo gausinga. Nuomonė apie 
germanų giminių gausingumą, net viduramžių pradžioj, yra sudaryta, pasa- 
kytume, dirbtiniu būdu. Toji apie teutonų giminių gausingumo nuomone pas 


- 118 — 


mūs, pripratus prie kitokio šių dienų tautų gausingumo ir jėgos supratimo, 
yra atsiradusi iš pasakingų padavimų kronikininkų, linkusių įvykius neapsa- 
komai išpūsti, ir taip pat nuo žmonių padavimų įtakos, kur kalbama apie 
tūkstančius ten, kur buvo šimtai, ir apie dešimtis ir šimtus tūkstančių ten, 
kur tebuvo tūkstančiai; toji ypatybė tai kiekvienos neaukštos sąmonės sa- 
vybė; ir nūnai liaudyje mes pastebime palinkimą kiekvieną sudominusį ją 
įvykį neapsakomai didinti. Apie tai, rodos, nėra ko ginčytis. Toji aplinkybė, 
kad visur, kur einant istoriniai faktais turėtų būti dolichokefalų giminė, nū- 
nai ten jos ir žymės nėra, kad teutonų tautelės buvo labai negausingos, nes. 
kitaip visgi nors pedsakus, didesnius ar mežesnius, būtų palikusios. Kur teutonai 
Afrikoje (vandalai), Ispanijoj (gotai), pietų Prancūzijoj (burgundai) ir kiti? To 
paaiškinti negalima vien tik rasės, atsiradusios tarp įvairių klimato sąlygų, ne- 
pastovumu., Jeigu net leisti, kad ten buvo visai ne gotai, ne burgundai, ne vanda- 
lai, o vien iš įvairaus mišinio sudėti būriai, tik tuos vardus turėjusieji, tai tas 
faktas, kad anksčiau teutonų užimtos vietos buvo vėliau keltų-slavų rasės apgy- 
ventos, kalba už tai, kad teutonų rasė nebuvo gausinga. Ten, kur prieš du tūk- 
stančiu metų randame ilgagalvių senkapius, šiandien tenai tirštai gyvena bra- 
chikefalai. Tiesa, dolichokefalas yra ėjęs į rytus, perėjęs net Uralą; bet ir 
ten jo skaičius nedidelis. Bendrai iman!, jeigu keltų -slavų rasės brachike- 
falus palyginsime su dolichokeialais teutonais, tai to palyginimo rezultatas 
nieku būdu nebus teutonų naudai. Mes tai aiškintume tuo, kad teutonai 
išmiršta; bet kurios mes turėtume teisės manyti, kad teutonų tipas net savo 
pirmykštėj gimtinėj neišsilaiko ir rasės patvarumo žvilgsniu yra silpnesnis 
už gimines, atvykusias čia iš sričių su kitomis klimato sąlygomis, arba kad 
priešistoriniais laikais vyko ne tokie pat procesai, kaip dakar. Be to, kaip 
mes esamę jau matę, dar priešistoriniais laikais šiaurės Vokietijoj nebuvo 
teutonų. Žymią teutonų gimtinės dalį buvo jau užėmę keltai - slavai, ar gal 
toji teutonų gimtinė prieš keltų-slavų tautoms ateisiant buvo jau negyve- 
nama, kaip mano Virchovas, Muchas ir kiti? Tai kur gi tuomet jie dingo? 
Palieka spėti, kad visos teutonų giminės, gyvenusios šiaurės Vokietijoj, 
pasiskirsčiusios atskirais neskaitlingais būriais, apsigyveno brachikefalų 
tarpė, kaip ir ištirpdamos jų gausume. Tas slinkimas į pietus paliko ne- 
apgyventą šiaurės Vokietiją. Bet vėl gi teutonų elementas ten yra tik 
iragmentinis, kur keltai-slavai gyveva tirštomis vietomis. Reiškia, ir čia 
mes turime pripažinti taktą, kad gausingumo žvilgsniu persvara tenka ne 
teutonų rasei. , 

Prie viso to prisideda dar toji aplinkybė, kad keltų-slavų rašė visai 
ištisai išsitenka indoeuropiečių lingvistinės šeimos ribose, tuo metu kai teu- 
tonų rasės dalis—suomiai, kuri išliko už keltų -slavų rasės įtakos ribų, išlaikė 
ne indoeuropiečių kalbą. Sunku manyti, kad rasė, kuri primetė savo kalbą 
visai Europai ir Azijos daliai, būtų pasidavusi silpnos palyginti nekulturin- 
gos laponų rasės įtakai, kadangi suomių kalba laikoma gimininga su laponų. 
Bet ir pati indoeuropiečių kalba maža yra išėjusi už keltų-slavų rasės įta- 
kos ribų, kadangi Iberija ir Prancūzijos pietūs, kur negalima nurodyti neo- 
litiniais amžiais keltų -slavų pėdsakų, buvo arijanizuoti tik vėlesniais laikais. 
Nieko panašaus negalėtume pasakyti teutonų rasės žvilgsniu. 

Nuolatinis rodiklio didėjimas iš šiaurės pietų link sudaro nenutrūksta- 
mą liniją nuo šiaurės Lietuvos ligi Juodųjų jūrių per Gudiją ir ligi Karpatų 
per Lenkiją. Tatai rodo, kad susiformavimas antropologiniu žvilgsniu įvyko 
priešistoriniais laikais, bę to, artėjant šiaurės link dolichokefalinio elemento 


— 119 —- 


terpės vis daugiau ir daugiau!) Jeigu mes pripažintume, kad teutonų rasė 
kalbėjo indoeuropiečių kalba, tai šiandykštė lietuvių kalba būtų artimesnė 
teutonų kalboms, negu slavų. Bet mes matome kaip tik atvirkščią reiškinį. 
„CČemb4 CiiaBaMCKai HK JMHTOBCKAA HacTONbKO GAH3kKh MeXAY CO6010 no 
OcOoGeHHOCTAMb  3BYKOBbIMb, (JOPMAJbHbIMb, JIEKCHUECKYMb, CHHTAKCHYe- 
CKMMb, WTO MNpoKcXxOoxXAeHie HXb OTb ONHOTO CAaBAHO-NMATOBCKATOo 43bika 
MOXKeTb CuHTATbCA AOKA3AHHBIMb H NPAHATBIMG Bb Haykb“. (COoGoNneBckiūi. 
Ilpesnii uepKoBHO cnaBauckiH a3bikb. OoneTHKa. MockBa 1891 r., pusl. 53). 
Kad lietuvių kalba slinko iš pietų šiaurės link, dr. Basanavičius įrodinėja vi- 
sa eile topografinių faktų, mažiau kintančių ir judrių, nes sujungtų su tam 
tikromis vietomis, negu tie, kuriuos nurodo Hoopsas, norėdamas įrodyti, kad 
lietuviai esą atėję drauge su teutonais iš vakarų. Be to, Basanavičius įro- 
dinėja tos pačios rūšies faktais, kad lietuviai iš pradžių yra pasirodę šiaurės 
Vokietijoj. „Šiaurės Vokietija yra apsėta daugybės geografiškų vardų, ku- 
rių nei slaviškos, nei vokiškos etimologijos negali išreikšti; nereikia abejoti, 
kad tie visi vardai priguli kalbai, kuri čion, dar slovėnams ir vokiečiams 
neatsiradus, viešpatavo visame krašte tarp upių Vištulės, Labos ir Jurių, o 
kuriuos, viliuos, žinovai lietuviškos kalbos ir onomatologijos, be abejojimo, 
kaipo lietuviškus pripažins, pertaisius tik slovėniškus ir vokiškus sufiksus“ 
(pusl. 48) ir kitoj vietoj: „Jog čion (šiaurės Vokietijoj) lietuviška tikyba 
viešpatavus, aiškiai mums rodo vardai dievų: Podanga ir Prove, kuriuos jau 
Šafarikas su lietuviškais: dangus (padangė) ir prova identifikavo. Akyva tai- 
pogi žinoti, jog šitame krašte atrastos tapusios statuvos Perkūno su rūniš- 
kais parašais lietuviškoje kalboje“ (pusl. 46. Basanavičius. Lietuviškos tra- 
kiškos studijos. 1898). Jeigu taip, tai visai galima Hoopso nuomone sutai- 
kinti su tąja nuomone. Nėra abejojimo, kad giminingumas tarp lietuvių ir 
vokiečių šeimų yra taip pat labai žymus; bet pamatinis teutonų ir lietuvių 
kalbos skirtumas yra garsų perkaita (Lautverschiebung). Tas reiškinys yra 
tik teutonų kalbų savybė. "Tas faktas vėl kalba ne teutonų rasės naudai, 
kadangi jis galima paaiškinti šiuo reiškiniu: jeigu mes paimsim lietuvį ir 
liepsim jam tarti žodį „xopomo“, jis jį ištars „korošo“, žodį „XONMTb“ jis 
ištars „kodič“; imkim prancūžą ir liepkim jam ištarti raidę „č“, jis ją tars 
kaip „s“. Tokių faktų kiekvienas žino labai daug. Kaip tatai paaiškinti? 


Tuo, kad per ilgą vartojimą gimtosios kalbos, turinčios tam tikrų ypa- 
tybių, balso organizmas, prisitaikindamas toms ypatybėms, nustoja galimy- 
bės ištarti tuos garsus, kurių nėra arba kurių nesutinkama tokiu pat sąskam- 
biu pirmykščioj gimtojoj kalboj ir todel įgauna palinkimo tais atvejais nau- 
juosius garsus nuolat keisti ta pačia linkme. Tuo dėsniu galima aiškinti ir 
garsų perkaitą teutonų kalbose. Jeigu būtų taip, tai tada indoeuropiečių 
kalba nėra teutonų rasės kalba, toji kalba yra jai svetima ir tik vėliau pa- 
sisavinta. Ji tos kalbos skolinosi nuo tos giminės, kurią yra pirmiausia su- 
tikusi ir su kuria ją jungia didesnė giminystė, negu su kitomis — reiškia su 
lietuviais. Jeigu imti domėn aukščiau pasakytąją Basanavičiaus mintį apie 
sritį, lietuvių gyvenamą šiaurės Vokietijoj, tai lietuvių ir teutonų susidūrimo 
liniją reikia ieškoti kaip tik toj srity, iš kur Hoopsas išveda ir lietuvių ir teu- 
tonų protėvius. Atsiradusį antrutinį garsų perkaitą germanų kalbose galima 
aiškinti taip, kad antroji teutonų banga užplūdo savo giminaičius, jau kal- 
bėjusius indoeuropiečių kalba. 


1 Žiūr. Wisla. XV pusl. 97, 


— 120 — 


Jei mes atsiminsim tuos duomenis, kuriuos mes radom prof. Knauero 
darbe „066 nmenK uapona Pycb“, jei atsiminsim daug tikrai svarbių Taylo- 
ro sumetimų (apie žuvų verslą, 236 pusl. ir 241 p. knygoje „Apie ariečių 
kilimą“ ir kiti), visa tai paimsim domėn, tai turėsim prisipažinti, kad indo- 
europiečio tipo mes negalime ieškoti teutonų rasės tarpe. Reiškia, lieka kel- 
tų slavų rasė, esanti beveik indoeuropiečių šeimos centre, dar priešistoriniais 
laikais paplitusi į visas puses iš pirmykštės savo gimtinės, kuri turėjo apim- 
ti Rytų Europos lygumos pietinę dalį, Žemutinį ir iš dalies Vidurinį Du- 
nejaus slėnį. 

Ir iš tikrųjų, jeigu spėti, kad indoeuropiečio tipo davėja yra buvusi 
tolimos šiaurės— teutonų rasė, tai jos nuslinkimą ir paplitimą į tolimus pie- 
tus ir pietų rytus kitaip negalima aiškinti, kaip tautų keliavimu, tiktai ne iš 
rytų į vakarus, kaip buvo spėjama o atvirkščiai. Tas spėjimas būtų tikrai 
nesąmonė. ' 

Visai galimas daiktas, kad neolitinių amžių laikais kultūra geriausiai 
galėjo bujoti tose vietose, kur buvo vidutinis klimatas, kur kova su gamta 
nėra perdaug sunki, kaip šiaurėj, ir kur gyvenimas vis delto verčia. prie 
prasimanymų, verčia dirbtinai pramitimo daiktų pasigaminti. Plačiausia 
keltų slavų rasės gimtinė turėjo plotus su įvairios rūšies augmenų ir gyvu- 
lių pasauliu ir iš to galima suprasti, žinoma, tik palyginamas indoeuropie- 
čių prokalbės faunos ir floros įvairumas ir turtingumas. 

Žinoma, ne viskas mums atrodo taip aišku, kaip mes to norėtume, 
ne į visus klausimus mes galime duoti griežtą atsakymą; bet iš dviejų nuo- 
monių mes turime priimti tą, kuri teikia daugiau savo įrodimui faktų. Mes 
spėjome, kad teutonų rasė iš pradžių kalbėjo ne indoeuropiečių kalba; kuria 
kalba proteutonai kalbėjo pirmiau, negu pažiuo indoeuropiečių kalbą, mes 
visai tikrai negalime atsakyti; bet galime spėti, kad suomių kalba; bent 
nurodyti kitos kalbos mes neturime galimybės. Tačiau turiu pasakyti, kad 
tą manymą galima laikyti paprastu spėjimu, kurs reikalingas patvirtinti 
įrodymais.  Kaipo teutonų rasės kalbos pakeitimo vaisius, atsirado garsų 
perkaita; kaip ten bebūtų, bent daugelis taip linkę manyti. Aukščiau aš nu- 
rodžiau, kaip aš suprantu garsų perkaitos atsiradimo priežastį, bet turiu prisipa- 
žinti, jog per maža pažįstų ugrų - suomių kalbą, kad galėtau patvirtinti 
savo nuomonę; jei galėtau parodyti, kad ugro - finai, vartodami kurią nors 
indoeuropiečių kalbą, parodo palinkimo keisti kai kuriuos garsus, arba kad 
jie germanų žodžius ištaria žymiai lengviau, negu kitų kalbų garsus, tai 
mes drąsiau galėtume ginti tą garsų perkaitos priežastį, kurią aš nurodžiau. 
Bet to fakto reikalu mes neturime atatinkamų nurodymų, o tur būt ir turėti 
negalime, kadangi suomių kalba taip pat yra turėjusi pasikeitimų, kaip ir 
indoeuropiečių, ir abipusiai tų dviejų kalbų santykiai šiais laikais gali būti 
visai kitokio pobūdžio, negu kad buvo neolitiniais amžiais. Tuo būdu, ligi 
tam tikro laipsnio galime sumažinti tos spragos didumą, kuri prieš mus 
stovi. Bet yra dar kitas prieštaravimas, kurį galima statyti prieš tą mintį, 
kad teutonų kalba buvusi suomių kalba. Jei mes prisižiūrim teutonų kalbai, 
tai joje mes nematom nei naujų garsų, nei formų, kurios nebūtų artimos 
indoeuropiečių prokalbai ir, tuo būdu, kurias mes galėtume laikyti pirmyk- 
štės teutonų prokalbės — suomių kalbos liekanomis. Atvirkščiai, kiekvieną 
germanų kalbos formą mes galime taip pat lengvai išvesti iš pirmykštės 
indoeuropiečių prokalbės formos, kaip ir kitų kalbų formas, sakysime, slavų, 
lietuvių, graikų ir t. t. O jei teutonų kalba ir nėra išlaikiusi taip senų 


— 121 — 


formų, kaip lietuvių, tai tatai turėjo pareiti nuo tų sambrūzdžių, nuo tų 
susimaišymų su kitomis tautomis, kurie yra atsitikę teutonų tarpe, Judrūs 
ir labiau įspūdingieji teutonai turėjo daugiau susidūrimų, tad į juos buvo 
daroma didesnės įtakos iš kitų rasių giminių pusės, negu į kurią nors'iš kitų 
tautų. Tuo keliu tik ir galima suprasti tą reiškinį. Pagaliau, ar visos gi- 
minės išlaikė labiau senesnes savo kalbos formas, negu tėutonai? Ar se- 
novės lenkų, rusų ir kita slavų tarmė yra išlaikiusi senesnes formas, negu 
gotų? Leiskime, kad ne; bet mes turime atsiminti tai, kad teutonai dar 
neolitinių amžių pabaigoje buvo išsisklaidę visoje Europoje, todel savo 
eile galėjo labai anksti daryti įtakos į kitas kalbas ir galimas daiktas, kad 
kaikurios progermanų kalbos ypatybės, atatekusios jai iš pirmykštės teutonų 
kalbos — suomiškosios — labai anksti pasklido visoje srity ir asimiliavosi, 
tiek susiliejo su bendromis indoeuropiečių kalbos ypatybėmis, kad nūnai 
mes neturime jokios galimybės jas išskirti. Jei atmestume mintį, kad pir- 
mykštė teutonų kalba buvo suomiškoji, mes turėtume. daryti spėjimą, kad 
tąja kalba buvo indoeuropejiškoji, kas yra priešinga visoms toms duome- 
nims, kurias aš aukščiau išminėjau; be to, svarbu žinoti tas faktas, kad 
daugelio vietovių ir upių vardai Šiaurės Vokietijoje ir bendrai ten, kur 
neolitiniais amžiais mes užtinkame teutonų rasės pėdsakų, be abejojimų. 
kaip sako Orlovas, esą suomiškos kilmės. Visa tai eina mano spėjimo 
naudai. Bet jeigu taip, tai mes dar kartą įsitikiname, kad vien tik keltų- 
slavų rasė yra indoeuropiečio tipo reiškėja. 


Ir kiti duomenys, kuriuos nurodo Hoopsas, Hirtas, iš dalies Muchas, 
nėra su tuo priešingi. Mes matėme, kad tas faktas, kuris verčia Hoopsą 
priimti Mucho hipotezę, t. y. kad pirmykštės gimtinės reikia ieškoti šiaurės 
Vokietijoje, visai gerai paaiškinamas, jei dargi ne geriau, kai mes darome 
apie protevynės sritį tą spėjimą, kokį aš padariau; mes tatai jau matėm ir 
tad čia nekartosime. . 

Hoopsas tvirtina, kad indoeuropiečiai pažinę buką, kadangi jo pavadi- 
nimas sutinkamas net tarp tų tautų, kurios gyvena už to medžio augimo 
juostos. Bet juk mes negalime įrodyti, kad žodžiai „būzū“, kur. „būz“, 
rusų Oe3b (iš „bezū“), lenkų „bez“ ir t. t, pradžioje yra reiškę „buką“, 
o paskui tuo vardu imta vadinti „alyvos“, o ne atvirkščiai. Ar mes galime 
įrodyti, kad tų medžių vardai nėra atsiradę vienu metu nuo vienas kito 
nepriklausomai iš senesnės formos? Jei taip, tai mes drasiai galime pasa- 
kyti, kad toji aplinkybė visai neprieštarauja tai sričiai, kurią aš nurodau. 
Tą pat mes galime pasakyti del tų duomenų, kuriuos iškelia Hirtas; jie 
taip pat gerai tinka tai sričiai, kurią nurodau ir aš. Toje srityje veisias ar 
bent veisės tie žvėrys, apie kuriuos Hirtas sako, kad jie buvę pažįstami 
indoeuropiečiams (vilkas, meška, voverė ir tt.); o del to įrodymo, kurį Hir- 
tas ima iš „medaus“ pavadinimo, tai apie jį daug kalbėti netenka, kadangi 
jis pats savaime suprantamas; flora ir fauna, gyvulių ir augmenų pasaulis 
visai nėra priešingas tai hipotezei, todel aš nenagrinėsiu kiekvieno Hirto 
argumento.  Nurodysiu tik į tą faktą, kurs iš pradžių lyg ir atrodo, kad 
prieštarauja kalbamajai nuomonei. Hirtas pareiškia mintį, kad kalbų susi- 
skirstymas į rytų grupę, kuri gomurinius garsus paverčia į dantinius ir 
švirkštaujančius, ir vakarų, išlaikančią tuos garsus („šxetov“, „centum“, „hund“— 
„šimtas“, „CbTO“ ir t. t.) rodo į tai, kad indoeuropiečių gimtinę skyrė upė, 
kliudžiusi susisiekti dviejų gimtinės pusių gyventojams. Tokį vaidmenį, 
Hirto manymu, galėjusi suvaidinti Visla. Bet man rodos, kad tą vai- 


192 


dmenį daug geriau galėjo vaidinti, pav., Karpatų kalnai, negu Visla, nes 
tokios upės, kaip Visla, kurios gana žymią metų dalį esti ledu apšalusios, 
negali labai susisiekimui kliudyti. Mes galime nustatyti vien tą neabejo- 
tiną faktą, kad pirmykštiejį žmonės beveik išimtinai apsigyvendavo prie 
upių krantų. Tos sodybos būdavo, tur būt, abejais upių krantais. Paske- 
sniais laikais mes beveik visur užtinkame, kad ta pati giminė, ta pati tauta 
gyvena ir prie vieno ir prie kito upės kranto; jeigu upės būtų buvusios 
taip didelė kliūtis, kaip mano Hirtas, tai to reiškinio mes nebeužtiktume, 
nes nėra absoliučiai jokių faktų, verčiančių manyti, kad neolitiniais amžiais, 
kuomet formavosi indoeuropiečio tipas, tos upės nebūtų niekuomet už- 
šalusios. : 

Mes žinome, kad tautos, giminės ne tiktai apsistodavo prie upių kran- 
tų, bet kad jos sklisdavo visur paupiais; tą reiškinį matėme, kuomet keltai 
— Slavai ėjo link vienos upės aukštupio, vėliau, pasiekę kitos upės upyno, 
vėl toliau skleidės paupiais; nėra abejojimo, kad upės ne tik neskyrė, o at- 
virkščiai, tuos gyventojus jungė. Upių reikšmė tiek buvo didelė, kad mes 
ne tik aptinkame senovės miestus visuomet esančius prie upių ir turinčius 
tų upių vardus, bet dargi ištisas gimines, kurios vadindavo save tų upių 
vardais, prie kurių jos apsistodavo. Jei mums pavyktų susekti uors vienas 
faktas, kad kuri nors indoeuropiečių rasės giminių neolitiniais amžiais vadinosi 
kurios nors didelės upės vardu, mes turėtume svarbų įrodymą, kad netoli tos 
upės, prie jos krantų, mes turime ieškoti indoeuropiečių gimtinės, nors toji 
tauta prie tos upės jau negyventų. Mes tokį faktą turime. 


Šventuose indų - iraniečių padavimuose yra kalbama apie Ranha - Rasa 
upę. Buvo manoma, kad toji upė — tai ta pati Jaksarto upė; nuo to ka- 
mėno išvedama Arakso upės vardas; dar nesenai prof.  Knaueris manė, kad 
mitingosios indų- iraniečių Ranha -Rasa upės vardas atatinka senovės Vol- 
gos upės vardui. Tą faktą, kad toj pačioj srity mes užtinkame keletą mažų 
ir didelių to paties vardo upių, tenka pastebėti gan dažnai. Indijoj greta 
svarbiausios Indo upės mes randame dar keletą to paties vardo upių. Ga- 
limas daiktas, kad eidama tolyn kuri nors giminė kiekvieną sutinkamą naują 
upę vadino tos upės vardu, nuo kurios ji yra pasikėlusi. Kai kada tas vy- 
riausios upės vardas virsdavo stačiai netikriniu vardu. Lietuvių tautos dai- 
nose kiekviena upė vadinama „Nemunas“, „Nemunėlis“; tie žodžiai varto- 
jami tiesiog „upės“, „upelio“ prasmėje, o kartais ir daug platesnėj „ežero“ 
prasmėje. („Anta kalno nemunėlis, o po kalnu dunojėlis“, dzukų liaudies 
daina). Tas pats galėjo atsitikti su vardu Ranha- Rasa; galimas daiktas, 
kad visos tos trys upės pradžioje buvo vadinamos vienu vardu, bet tuomet 
toji lingvistinė šeimyna yra gyvenusi prie vienos iš tų trijų upių anksčiau, 
negu prie kitos. Bet mes žinome, kad indoeuropiečių kalba sklido iš Eu- 
ropos Azijon, todel nėra abejojimo, kad toji šeimyna pirmiausia yra gyve- 
nusi netoli Volgos. Kitą dar stipresnį įrodymą galima turėti iš to fakto, 
kad prof. Knaueris tos upės vardą prilygino Rus vardui. Iš to daros aišku, 
kad toji giminė yra gyvenusi prie Volgos krantų, jei savo vardą ji yra 
gavusi nuo tos upės. Bet toji giminė neužsilaikė pirmykštėj savo gimtinėj 
ir pasikėlė į vakarus; bet jeigu taip, tai ji yra gyvenusi dešiniajame Volgos 
krante, nes kitaip ji greičiau būtų pasikėlusi rytų, o ne vakarų link. Toliau, 
giminė, išlaikiusi tą vardą, priklauso vienai slavų - lietuvių šeimos grupei, 
būtent, pačiai rytinei, arčiausia esančiai prie Volgos; toji grupė priklauso 
lingvistinei šeimynai, arčiausiai už kitas stovinčiai prie indų - iraniečių šei- 


— 123 — 


mos. Reiškia, iš pradžių abi tos šeimos yra gyvenusios greta viena kitos. 
Tuomet ir indų - iraniečių šeimos gimtinės reikia ieškoti Volgos srity. Tuo 
būdu, mes nustatome pirmykščią gimtinę dviejų tipų, priklausančių indoeu- 
ropiečių šeimai. Kad tie tipai gyveno prie Volgos krantų neolitiniais am- 
žiais, gal būt jų pradžioje, bent pirmoje pusėje, to įrodinėti ir nereikia, jei- 
gu mes atsiminsime, viena, vedų epochos senumą ir tą faktą, kad neolitinių 
amžių antroje pusėje indoeuropiečių šeimos dalis, iš kurios vėliau susidarė 
litų - slavų tipas, tad ir Rusų giminė, gyveno jau daug toliau į vakarus. 
Slavų tipas, kaipo tokis, atsiskyrė iš bendros šeimos ir sukūrė savarankią 
kultūrą tiktai neolito antroje pusėje, daugiausia Dunojaus, Vislos, iš dalies 
Dniepro upynuose, tai yra, daug toliau į vakarus nuo tos srities, kur mes 
randame proslavų - lietuvių šeimos dalį. Tad antroje neolito pusėje Rusų 
giminės jau negyveno prie Volgos krantų ir buvo atstumtos nuo tenais 
vakarų link suomių - ugrų ar kurios nors kitos tautos. Iš kitos pusės, vedų 
kultūra, siekianti kelių tūkstančių metų prieš mūsų erą, buvo vienalaikė su 
Europos neolito antrąja puse. Reiškia, išsikėlė iš jos anksčiau, ir galima 
drąsiai spėti, atsimenant tos srities platybę, kurią turėjo apimti toji kultūra 
arba tauta, tą kultūrą sukūrusi pirmiau, negu pasiekė Indo krantų, kad tie 
laikai, kuomet indai - iraniečiai ir slavai yra gyvenę greta vieni kitų kaž- 
kur Volgos srity, siekia neolito pirmos pusės. Bet visos indoeuropiečių 

šeimos, tos rasės, kuri yra tą tipą davusi, gimtinės mes turime ieškoti greta 

tos srities, kur yra gyvenusi viena tos rasės dalių. (Suprantama savaime, 

kad indoeuropiečių gimtinė turi apimti ir tą sritį) Indoeuropiečių gimtinė 

siekė į vakarus nuo Volgos; sakysime, vakarų pusėje mes randame dides- 

nes tos šeimos mases, negu rytų. Kadangi indoeuropiečių tipas susidarė 

negreitai, kad kuomet jisai susidūrė su kitais etniniais tipais, jau turėjo gana 

gausingas gimines, reiškia, visai galimas daiktas, kad jis buvo apėmęs tokią 

didžiuię teritoriją, kaip toji, kurią aš nurodžiau. Toji sritis dar paleolitiniais 

amžiais buvo apgyventa; „W początkach okresu czwartorzędowego wieksza 

częšė dzisiejszej Rossyj byla morzem, ktėre od polnocy sięgato až do srod- 

kowego brzegu Dniepru, mniej wigcej do dzisiejszej gubernji Kijowskiej, 

Poltawskiej, a wskutek tego Europa wschodnia byla zaludniona znacznie 

pėzniej, aniželi zachodnia. Ž dotychczasowych badai wnosiė možna, že 

tylko poludniowa częsc Rossyj byla zaludniona w okresie paleolitycznym“. 

(Wt. Olechnowicz. Rasy Europy; Wisla t. XVI, pusl. 20). Kaip tik palaioli- 

tinis žmogus slinko ir šiaurės link, o neolito pirmos pusės pabaigoj jau 

jisai buvo pasiekęs nurodytų mano ribų. Nėra abejojimo, kad palaiolitinis 

žmogus priklausė tai pačiai keltų - slavų rasės šeimai, kuri paskesniais lai- 

kais gyveno tose srityse. Tais amžiais klimatas čia buvo daug šiurkštesnis, 

negu neolitiniais, ir tarp tų klimato sąlygų susidarė aukšto ūgio, šviesus keltų- 

slavų tipas, iš išvaizdos artimas vėlyvesniam šiaurės teutonų tipui. Nors apie 

pirmykštę rasinę indų - iraniečių giminės sudėtį mes žinome labai maža, tik 

tiek, kiek galima sužinoti iš literatūros paminklų, aprašančių tos indoeuro- 

piečių šeimos šakos senus didvyrius. Tų didvyrių vyriškieji ir moteriškieji 

lipai savo išorės išvaizda labai artimi pirmykščiam keltų - slavų rasės indo- 

europiečiui. Žinoma, visur, ir Azijoje ir Europoje, be susimmaišymo fakto, 

ir klimato sąlygų pasikeitimas darė įtakos į pirmykščio tipo pakitėjimą. Jeigu 

šiandienykštis keltų - slavų rasės tipas vienose vietose labiau, kitose mažiau 

yra nutolęs nuo pirmykščio, tai mes me viską turime aiškinti rasinių ele- 

mentų susimaišymo faktu. 


— 124 — 


Mums palieka pasakyti dar keletas žodžių del tų išvadų, kurias M. 
Muchas ima įrodyti tai hipotezei, kad indoeuropiečių gimtinės reikią ieš- 
koti šiaurės Vokietijoj. Nekalbant jau apie tą faktą, kad tas vaizdas apie 
susidarimą šiaurės kultūros arba, tikriau pasakius, šiaurės įrankių tipo, kurį 
nurodo Muchas, kaip įrodymą, kad indoeuropiečių kultūra yra šiaurės ki- 
limo, tik patvirtina nuomonę apie tautonų rasės išsiplatinimo būdą, apie 
kurį šiame rašiny kelis kart esu minėjęs; Muchas negali nesutikti, kad tie 
paminklai, kuriuos jis nurodo, kaip į savitos indoeuropiečių kutūros pėdsa- 
kus, yra iš daug vėlesnių laikų. Jie yra jau žymiai išbujojusios šiaurės 
kultūros vaisius, kuriai, kaip įrodinėja Helmas, neabėjotinos įtakos turėjo 
kultūra rasės, gyvenusios į pietus nuo teutonų, tos rasės kultūra, kurią mes 
vadiname keltų - slavų rase. Net patsai Montelius, iš kurio Muchas ima 
didesnę savo argumentų dalį, labai griežtai yra paneigęs tą nuomonę: „Mes 
girdėjome, —sako Montelius per antropologų suvažiavimą Londone 1899 m:— 
kad vakar buvo pareikšta nuomonė, jog pirmykštės arijiečių (indoeuropie- 
čių) gimtinės reikią ieškoti prie Baltijos marių. Kaipo švedas aš turiu pasi- 
džiaugti, kad mokslininkai linkę yra matyti pirmykščius arijiečius Skandina- 
vijoje ir šiaurės Vokietijoje; tačiau ištyrti faktai, ankštai sujungti su tuo 
klausimu, įtikino mane, kad daryti tą spėjimą yra visai negalima“. (Mon- 
telius. Referatas „apie slavų pasirodymą šiaurės Vokietijoje“. Antrojo suva- 
žiavimo Londono mieste 1899 m. aktai.) Gi tas reiškinys kad keltų - slavų 
rasės paminklai, vienalaikiai su tais, kuriuos nurodo Muchas, pasitaiko 
daug rečiau, negu teutoniškieji, daros suprantamas, prisiminant tų abiejų 
rasių kultūros rūšį ir jų gyvenimo būdus. Kaip metalų, taip ir neolitiniais 
amžiais, teutonų giminės buvo karingos, vertės medžiokle, todel jų varto- 
jami buvo tos rūšies ginklai, kurie buvo parankesni tam gyvenimo būdui, ir 
todel jų tarpe vyravo iš pradžių akmuo, o metalams pasirodžius, — metalas, 
tuo gi tarpu kai taikingosios, žemę dirbančios piemenaujančios keltų - slavų 
rasės giminės, ypač tais laikais ir tose vietose, kur toms giminėms nebuvo 
reikalo nuolat kariauti su nedrauginga arba neramia rase, nebuvo reikalingi 
tos rūšies įrankiai, ir jos visai gerai vertės su mediniais įrankiais, labiau 
pritaikintais žemės ūkio darbui, negu akmeniniai. Štai kaip nusako vienos 
ir kitos rasės tos rūšies santykius E. Majevskis, kalbėdamas apie gotus ir 
tas keltų-slavų rasės gimines, su kuriomis jie buvo susidūrę. Šitas nu- 
sakymas, piešiantis daug vėlesnių laikų vaizdą, nenustoja savo galios ir 
seniesniems neolitiniams laikams. ,„Nazwani od „Aairus“, byli, jak inne ple- 
miona giermanskie, družyną zbrojną, ktėra žyla wojną, rabunkiem i okrucien- 
stwami.  Najwyžszym ich bogiem, jak u innych Giermanėow, byl bėg wojny, 
czczony pod postacią miecza, kroremu skladano krwawe i okrutne ofiary. 
Pili oni krew zabitego przez siebie wroga, zatykali glowy zabitych jako 
trofea na wlėczni, lub skalpami zdobili swe wierzchowce, wogėle zdradzali 
te same surowe i okrutne obyczaje, ktėore byly cechą znamienną wszystkich 
szczepow niewolniczych, niepasterskich i nieosiadlych.  Osiadali i oni na 
czas krėtki, a nawet brali w posiadanie rozlegte obszary, ale nie brali 
ziemi, nie mysleli jej zprawiač, nie osiadali.w miejscach pustych lub zamieszka- 
tych przez nieliczną i zupelnie biedną ludnošė, lecz owtadali ziemiami juž skolo- 
nizowanemi, na ktorych lud rolniczy, zasobny, ale napė! bezbronny nie umiat 
stawič im skutecznego oporu; taki lud, ulegając przemocy zbrojnej, ujarz- 
miony, przemienia! się w poddanych i niewolnikow.  Wojownik giermarnski 
nie rozstawal się z oręžem, slowianin mial tylko sprzęty Zz drzewa, nawet 


— 125 — 


glowny jego orež, plug, byl drewniany. Od niedžwiedzia chronit g0 0szczep 
drewniany, obok sily miešni i odwagi. Oto dlaczego družyny giermanskie 
pozostawialy po sobie šlady w bronzach iw želazie, osiadle zaš pastersko- 
rolnicze slowianskie plemiona prawie žadnych szcząfkow kruszczowych nie 
pozostawily“. (E. Majewski. Rozprawy Antropologow Giermanskich. Wisla 
m. XVI, pusl. 557—8). Tai, ką čia Majevskis kalba apie slavų laikus, visai 
galima pritaikinti, tiktai su dar didesniu skirtumo laipsniu tarp tų dviejų 
giminių, seniems neolitniams laikams, tiems laikams, kuomet keltų - stavų 
rasės pirmą kartą susidūrė su teutonų rase. Iš to ir daros suprantama, 
kodel šiaurės kultūros liekanos, ypač iš žalvario ir geležies laikų, rodos, 
Kalba apie palyginti aukštą kūltūrą, lyginant ją prie tų dienų kitos rasės 
ultūros. 

Kad išvengtau sąvokų painiavos, turiu pasisakyti, kad kuomet aš 
kalbu apie neolitinę keltų-slavų rasę, tuo vardu aš neimu nei protėvių isto- 
Kinių slavų nei keltų, kurių kalba, gal būt, stovi ir arčiau germanų 
kalbos, negu proslavų kalba. Pasiskirstymas giminėmis įvyko jau vėliau, 
vidurinėj Europoj, daugiausia padurius įtakos kitiems rasiniams elementams, 
su kuriais toji pirmykštė rasė susimaišė. Kuomet aš kalbu apie keltų-slavų 
rasę, aš suprantu tą gryną etninį-antropologinį tipą, padariusį pradžią tai 
kultūrai ir kalbai, kurios vėliau išbujojo jau ir kitų etninių -antropologinių 
grupių įtakoj, tą kultūrą, kurią mes vadiname pro-slavų, pro-germanų, 
pro-lietuvių ir t.t. kultūra. Tas pirmykštis tipas įsiterpė vienosna indoeu- 
ropiečių lingvistinės šeimos giminėsna didesniu laipsniu ir, gal būt, sudarė 
vyraujantį elementą, kitosna gi mažesniu laipsniu, ir jį reikia skirti nuo vė- 
lesnių tautų, nuo kurių aš esu paėmęs tą vardą; kuo remdamasi — tatai jau 
žinoma. Štai tie rezultatai, kurių aš priėjau, remdamasis lingvistiniais, an- 
tropologiniais ir archaiologiniais duomenimis, kuriuos aš gretinau, ir iš to 
gretinimo stengiausi surasti galutinas išvadas, turinčias, mano išmanymu, 
daugiausia tikrumo galimybių. Dar kartą reziumojam trumpai visa tai, ką 
esame pasakę: indoeuropiečių tipo reiškėja yra keltų rasė, kurios pirmykš- 
tės gimtinės reikia ieškoti Rytų Europos lygumos pietinėje pusėje; be to, 
rytuose ji siekė Volgos krantų. Kuomet indoeuropiečių šeima subrendo ir 
skirstės į atskiras lingvistinės šakas (Sprachstamen), toji šeima jau siekė ir 
Dunojaus upės vidurio. 


Prot. Ernst Fraenkel. 


Syntax der litauischen Kasus. 


Abkūrzungen. 


Die von mir in dieser Arbeit gebrauchten Abkiirzungen sind die gleichen, dic 
tch in meiner Schrift Baltoslavica, Beitrūge zur baltoslavischen Grammatik und Syn- 
tax, Gėtiingen 1921 angewandt habe (s. das dortige Verzeichnis S. 83 ff). Ich ver- 
weise ferner noch auf die Liste der Abkūr:ungen KZ. 53, 36 ff., Arch. 39, 92, 

Hinzuzufigen ist noch: 

Gaūdicke = Carl Gūdtcke, der Akkusativ im Veda, Breslau 1880, 

Speyer ved. u. Sskr.-Synt. = J. S. Speyer, vedische und Sanskrit-Syntax (Strass- 
burg 1896) = Grundriss der Indoarischen Philologie wnd Alteriumskunde I 6. 

Speyer Sscr.-Synt. = J. S. Speyer, Sanscrit-Syntax, Leyden 1886. 

Daničiė = D'. Daničiė srbska sintaksa, Belgrad 1858. 

Maretiė = T. Maretiė gramatika i stilistika hrvatskoga ili sprskoga knjtževnog 
Jezika, Zagreb 1899. 

Busi. 15, II5 = T. Buslajev MCTOpuueckan rpammaTMKa pycckaro a3biKa I, 3THMONOrIA, 
II. chKrakcKC, 5. Auflage, Moskau 1881. “ 

Sm -St. = St. von Smal- Stockyj und Th. Gartner, Grammatik der ruthenischen 
(ukrainischen) Sprache, Wien 1913. 

Soer(ensen) = A. Soerensen, polnische Grammatik, Berlin 1900. 

"Los = T. Benni, J. Los, K. Nitsch, J. Rozwadowski, H. Utaszyn, gramatyka 
języka polskiego, Krakau 1923. 

Geb(auer)š = J -Gebauer, priručni miuvnice jazyka českėho, Prag 1925, 

Liebsch = G. Liebsch, Syntax der wendischen Sprache In der Oberiausitz, 
Bautzen 1884. 

E. Nieminen Ausg.-ai der urindogermanische Ausgang-ai des Nominativ- 
Akkusativ Pluralis des Neutrums im Baltischen, Helsinki 1922. 

Endzelin CnaB.-6anT. ar, = J. E. cnaBaHOo-GanTiūckie 3OoAm, Charkov 1911. 

Endzelin nar. npenn. = J. E. narbiuckie npegnorn I. II, Jurjev 1905, 1906. 

Green = Ąlexander Green, the dative of agency, New York 1913. 

Wo bei Brugm., Deibr. keine Bandzahl angegeben ist, handelt es sich um Bd. II, 
2 Abt., 2. Aufl. des Grundrisses der vergleich. Gramm. von K. Brugmann, bezw. 
um Bd. III der ersten Auflage desselben, der den ersten Teil der vergieichenden 
Syntax von B. Delbrūck enthdilt. 

Die Ittauischen Mundarten sind nach Spechts Vorgang als R. 5, R. 4, R3, Wp., 
Žt. u. s. w. zitlert; die Seitenzahlen hinter diesen Bezeichnungen beziehen sich auf 
dis von F. Specht herausgegebenen „Itt. Mundarten“ von A. Baranowski, Specht JI 
aūf die grammatische Einleitung mit Iexikalischem Anhang. 

Malch. Pieik. bezieht sich auf den lit.-poln. Katechism. von 1598 bei Brick- 
nr Arch. 13. 557 ff. | 

LP. = Lazdynų Pelėdos raštai, Kaunas 1921 ff. 

Zemaitė = Žemaitės raštai, Kaunas 1924. 1925. 

Sch.-K. = H. Scheu und A. Kurschat, žemaitische Tierfabeln, Heidelberg 1912. 

BF. = A. Bezzenberger Litauische Forschungen, Gėttingen 1882. | 

Wolt. — E. Wolter nuTOBCKan xpecTOMaTIS I, II., Leningrad 1903. 1904, 

Die litauischen Zitate sind In der tn den Publikationen angewandten Schreib- 
weise wiedergegeben. Wo aber Wėrter ohne Rūcksicht auf Texte angefihrt werden, 
ist die jetzt giltige Orthographie gebrauchti worden. 


= i 2 


Syntax der litauischen Kasus. 


Einleitung. 


Ein Kapitel der litauischen Syntax ausfūhrlich und einwandfrei 
zu behandeln, ist heute noch immer ein hėchst schwieriges und ge- 
wagtes Unternehmen. Erstens gebricht es an vielen nėtigen Vor- 
arbeiten. Die Syntax in Schleichers und Kurschats Iit. Grammati- 
ken ist fast ganz auf den Eigentimlichkeiten der heutigen fttautschen 
Mundarten Ostpreussens aufgebaut; sie beriūcksichtigt kaum die da- 
mals so gut wie unbekannten Verhdltnisse der Dialekte des gross- 
litauischen Sprachgebiets; auch vom historischen Standpunkte be- 
trachtet, sind die Darsteliungen unvolikommen, da die dlteren Texte 
so gut wie gar nicht verarbeitet sind. Bezzenbergers Beitr. z. Gesch. 
d lit. Spr. beschrūnken sich in threm syntaktischen Teile S. 233 ff. 
auf nur wenige, markante Eigentūinlichkeiten der frūheren Sprache. 
Ausserdem sind verschiedene wichtige Texte nicht durchgearbeitet - 
worden. Alis Materialsammlung fūr die neneste Schriftsprache von 
hohem Wert sind andererseits die Abschnitte ūber den Kasusgebrauch 
in Jablonskis (Pseudonym Rygiškių Jonas) Lietuvių kalbos gramatika, 
2. Aufl.. Kaunas 1922, 53 ff. und sonst. Von desselben Verfassers 
Lietuvių kalbos sintaksė liegt Ieider nur der erste Teil (Seinai 1911) 
vor, der sich ausschliesslich mit der Syntax des Satzes beschaūftigt. 
Von grossem Nutzen aber sind mir auch hier besonders die Absch- 
nitte ūber die Satzteile und ihre Mannigfaltigkeit, ūber die Participia, 
Gerundia, Infinitive u. s. w. (S. 19 ff.) gewesen. Jablonskis verdienst- 
liche Werke sind von praktischen Gesichtspunkten geschrieben; aber 
seine genauen Feststellungen der Gepflogenheiten der neuesten 
Schriftsprache, die sich im Laufe der jiūngsten Zeit gebildet hat, 
wird jeder Forscher dankbar benuizen. 


Der Verfasser vorliegender Kasussyntax hat, abgesehen von 
derartigen Zusammensteliungen, das meiste aus alter und neuer Li- 
teratur durch eigene Lektijre zusammengetragen. Er gibt zu, dass 
er noch mehr Schriften hūtte exzerpieren kšnnen, aber einmal muss 
man, wie Leskien Bildg. d. Nomina im Lit. 153 richtig bemerkt, bei 
Cerartigen Arbeiten einen, wenn auch willkūrlichen Schluss machen. 
Die Haupttypen des Kasusgebrauchs glaube ich, durch das vorge- 
legte Materia! einwandfrei festgelegt zu haben. Irrtūimer und Ergėn- 
zungen dūrften nur einige Detailfragen betreffen. Ich habe nament- 
lich die alten, aus neuerer Zeit dialektische Texte auf dei Kasus- 
gebrauch untersucht und gestehe gern ein, dass die neueste Schrift- 
sprache von mir, schon weil sich die Lektire noch betrūchtlich Ičn- 
ger hūtte ausdehnen missen, nicht in demselben Masse berūcksich- 
tigt worden ist. Aber hierfir konnte ich mihelos Material aus Jab- 
Ionskis Grammatik gewinnen. Immerhin habe ich selbst grėssere 
Abschnitte aus den Schriften der Romanschriftstellerin Lazdynų Pe- 


— 128 — 


Jėda (Kaunas 1921 ff.) sowie der Žemaitė (Kaunas 1924 ff.) auf Er- 
gūnzungen zu dem mir vorliegenden Material durchgesehen, so dass 
mir Wichtiges ouch aus neuester Zeit nicht entgangen sein dirfte. 


Ein Uebelstand betreffs der ūlteren Literatur darf hier nicht 
verschwiegen werden. Die meisten dlteren Texte sind religiosen 
Inhalts, viele aus dem Poln. ibersetzi. Nicht nur sie, sondern auch 
die dlteren Texte, die nicht Uebertragungen sind, stehen sehr stark 
unter poln. Einflusse. Dies gilt sogar fūr die Schriftsteller der fcūhe- 
ren Epoche, die ihre Werke im preuss. Litauen abgefasst haben!). 
Wie sklavisch sich die Uebersetzer hčufig an ihre Vorlage halten, 
geht zur Geniige aus į0lchen Texten hervor, wo das poln. Originai 
allgemein der Benutzung zugūnglich gemacht ist, wie etwa aus dem 
von Briickner Arch. 13, 557 ff. publizierten Katechismus des Malcher 
Pietkiewicz von 1598 oder aus Daukšas Postille, der die des Jacob 
Wujek litauisch wiedergibt. Leider ist zu diesem Ietzteren Schrift- 
steller in der Wolferschen Ausgabe (St. Petersburg 1904, 1909) nicht 
das poln. Original verėffentlicht worden, aber doch lūsst eine ein- 
gehende Lektire auf Schrift und Tritt poln. Eigentimlichkeiten 
durchfiihlen. Dies zeigt zudem auch der Abschnitt 93, 28—100, 19 
ganz deutlich, der zusammen mit dem poln. Texte in Wolters nuTOB- 
ckag xpecroMaTi4 29—50 abgedruckt worden ist Trotzdem weisen 
auch die ganz sklavischen Uebertragungen, wie ich an anderer 
Stelle nachgewiesen habe, nicht selten Goldkšsrner auf, durch die 
uns echtlitauischer Sprachgebrauch entgegentritt. Vollstūndig un- 
litauische Konstr. sind sogar hier Gfters gemieden worden. 


Es ist natūrlich nicht gesagt, dass įede mit dem Poln. iūberein- 
stimmende Ausdrucksweise unbedingt dem Iit. Sprachempfinden zu- 
widerldufi. Oefters kann es sich um Paralielentwicklung in beiden 
Sprachzweigen handeln, oder ein Polonismus kann auch in der 
Sprache des gemeinen Mannes festen Fuss gefasst haben. Von gros- 
ser Wichtigkeit ist es daher, wenn bestimmte, auf den ersten Blick 
fremdartig anmutende Konstr. auch in modernen Dialekten anzutref- 
fen sind. Als Nichtlitauer habe ich mich in der Regel auf mund- 
artlich aufgezeichnete Texte beschrūnken missen. Wie sehrt mir 
hierbei die Aufzeichnungen des ostlitt Bischofs Baranowski, die von 
Specht Jit. Mundarten I (Leipzig 1920)2) verėffentlicht worden sind, 
von Nutzen waren, wird iiberal! Ieicht zu erkennen sein. Trotz aller 
oben geschilderten Schwierigkeiten habe ich kein Bedenken -getra- 
gen, mein Materiai vorzulegen. Ich habe, da man in der Beurteilung 
mancher Konstr. in alien Texten hūufig nicht sicher geht, vor einer 
gewissen Reichhaltigkeit der Belege auch aus neuerer Zeit nicht 
zurūckgeschreckt, mich aber, um den Umfang der Arbeit nicht allzu- 
schr anschwellen zu lassen, ūiberall auf besonders markante Falle 


1) Val. die treffenden Bemerkungen von Gerullis Arch. 39; 53, Specht Stand u. 
Aufg. d. Sprachwiss. (Festschr. fūr Streitberg), 644. 


2) Ba. 2 (1922) enthūlt die grammatische Einfeitung mit Iexikalischem Anhang- 
Die Syntax der einzelnen Mundarten, besonders der in den Ietzten Teilen dieses 
Bandes dargesteliten, ist im Gegensatz zu Laut-, Betonungs- und Formeniehre nur 
sehr knapp beliandelt worden. 


— 129 — 


beschrūnkt und von der Hūufung gleichartiger Beispiele bei nicht 
besonders auffūlligen Konstr. abgesehen. Von verwandten Spra- 
chen wurde, wo es darauf ankam, in erster Linie das dem Lit. am 
nūchsten stehende Lettische herangezogen. Hier bot mir Endzelins 
Grammatik (408 ff. zum Kasusgebrauch) sowie auch z. T. desselben 
Verfassers naTbIUCKie npennoru (I. II, Dorpat 1905, 1906). schūtzens- 
wertes Materiai. Der Prėpositionsgebrauch des Lit. ist in meiner 
Arbeit nur gelegentlich, bei der Beleuchtung mit den nackten Kasus 
konkurriender prūpos. Wendungen, geschildert worden. Ein Werk 


ūber die lit. Prūpositionen und Postipositionen gedenke ich, spditer 
vorzniegen. 


A 


Auch auf verwandte Erscheinungen des Slavischen habe ich 
hūufig hingewiesen. Da in vielen Fallen die Lėsung der Frage, ob 
man es mit Nachahmung des Siavischen, z. T. auch in der Volks- 
sprache, oder mit Paralielentwicklung von Baltisch und Siavisch zu 
tun hat, schwer ist, habe ich, ohne mich, abgesehen von ganz kla- 
ten Beispielen, deutlich zu entscheiden, doch darauf Gewicht gelegt, 
wenigstens auf Aehnlichkeiten oder enge Beriihrungen zwischen bet- 
den Sprachstūmmen hinzuweisen. Besonders dankenswert waren 
fūr mich zu diesem Zwecke die Sammlungen von Miklosich Vgl. 
Gramm. d. slav. Spr. IV sowie von Vondrūk Vgl. slav. Gramm. II. 
Auch Potebnjas Werk H3 3anKcok no pycckoH rpammaTKK5 II. II) ist fūr 
jeden, der sich mit sfavischer Syntax beschaūftigt, trotz der nicht sel- 
tenen Spitzfindigkeit der Erklūrang mancher syntaktischer Erschei- 
nungen Gusserst Jehrreich. Leider habe ich vom 2. Bande meist nur 
die erste Auflage (Charkov 1874) benutzen kėnnen, da die zweite 
auf den meisten deutschen Bibliotheken nicht vorhanden ist. Selbst- 
verstūndlich sind auch Jagičs Beitr. zur slav. Synt. (Denkschr. d. 
Wiener Akad. XLVI 5) aufschlussreich. Fir viele Gebrauchsweisen 


der Kasus im ŠSlavischen verfūge ich ausserdem ijber eigene Samm- 
ungen. 


Auch die Verhdltnisse der ibrigen, idg. Sprachen kommen ge- 
Iegentlich zu Worte. Meist habe ich aber hierfūr auf die Abschnitte 
in Delbricks vgl. Syntax I sowie in Brugmanns Grundriss II“ 2, wo 
tch nicht Neues hinzufigen konnte, der Kirze halber verwiesen. 


Tauta ir Žodis 


1. ABSCHNITT. 


Der Gebrauch des Nominativs. 


Erstes Kapitel: 
Der Nominativ als Subjektskasus. 


$ 1. Der Nominativ als Subjektskasus zeigt die aus anderen 
tdg. Sprachen bekannten Eigentiimlichkeiten. Auch im Lit. ist er 
z. B. der in Ueberschriften gewėhnliche Kasus!), vgl. etwa aus 
alter Zeit: 

Mošv. 1, 1 catechismusa prasty ssadei, makslas skaitima, 7, 19 py- 
gus ir trumpas mokslas skaititi ir raschity. 

Bei Zusammenifassungen ist natūrlich auch Nom. gewšhnlich: 
daher Mosv. 9, 28 gals 'o maksla. 

S 2. Bei Begrūssungsformeln u. dgl. kann je nach dem 
Standpunkte des Redenden Nom. oder Akk. gesetzt werden. Im er- 
sten Falie schwebt ein Begriff vor wie “es moge sein, herrschen'", im 
zweiten ein Verbum des Wiinschens?); daher einerseits: 

Wilkischk. Volksi. 80, 1 /dbs ryts, Jabs vdkars ūszve moczūže! 
labdnaktis?), wie poln. dobranoc, čech. dobrė jitro! 

andererseits: 

sehr hūufiges /dbą dičną! (fabadie! Wž., S. 281), seltener /abą 
naktį, val. Iett. /Jab. dien Endz. Leseb. 71 neben vollerem duėd man 
Jab. dienu; ebenso /abrit, Jabvakar*). 

S 3. Ueber den Nom. in Anreden und seine Konkurrenz mit 

dem Vok. s. bet Vokativ $ 32 ff. 36. 
' S 4. Dagegen sei hier gleich angeschlossen der Gebrauch des 
Nominat. bei Adv. des Sinnes 'siehe da, hier'?). Einzelne dieser 
Adv. kėnnen auch nach Analogie der Verba des Sehens, Betrach- 
tens mit Gen. oder Akk. verbunden werden ($ 66. 155): 


1) Ueber die wichtige Rolie des Nominativs in dieser Funktion in den idg. 
Sprachen s. Havers IF. 43, 212 ff. 


2) Val. dhnliche Falle von žaista a bei Brugmann I. F. 27, 138!, Berneker 
Arch. 26, 501; s. noch u. $ 41 d. +, 120. 157 a. 228. 


3) Ueber /abs ryts, labs Ss s. die reichen Sammlungen Būgas K. S. 1, 133 ff. 


4) Val. russ. CuacrnHBaro nyTM, poln. szezęšliwej podrėžy, russ. CNnoKOKHoK HOWH, 
ačech. dobrajtra, wo der Gen. ebenfalis von einem Verb. des Wiinschens abhčingt. 


>) Ueber andere idg. Sprachen Brugm. II?2, 645, Vgi. auch Miki. IV 383, Vondr. 
NU 515. Marettė 530 ūber abg. (Vita Method.) na 11 dar: mnozi, serb. evo car vaš u. a. 


+= S 


Will. E. E. 172, 17 scAitai karalius yussu, R. 5, S. 11 nugi sziai 
wa ži/witlys, Tver. Wolt. 379, 25 tė tdu va Pile AE i raktėlys, cf. Iett. 
Leseb 46 še tev viėns sarinš!). 

Anm. In Matzukehm. 1, 3, 24 di če Žurėk pinigdi erklūrt 
sich der Nom. daraus, dass der Imperat. nur parenthetisch ein- 
geschoben ist?); cf. Zemaitė 2, 2299 neduok Dieve kokia nelaimė. 
S 5. Vorbereitung des nominalen Subįj. durch Pron. so- 

wie Wiederaufnahme desselben durch Pron. oder durch Wie- 
derholung des Nomens. 

a) Oefters steht auch im Lit.?) zuerst ein vorbereitendės Prono- 
men, dann folgt, von ihm durch einige NWGrter getrennt, das eigent- 
liche Subjekt: 

Mailch. Pietk. 583 (freie Wiedergabe von Ps. 63) noprosnay tie 
rupinas mdno neprietelus, Iett. Birsen 137 afif jis nu krūga, tys dats. 

6) Wiederaufnahme des Subj. durch ein Pron. hinter dem Verb. 
fin. oder Wiederholung des ersten ebenda zeigt sich*): 

L.-Br. M. 257 /ūs pėnas tiktelėjęs, ais jisai pažiurėt, Sch. - K. 
52, 20 H. bėtys matydamas—bėtys susitdruses— išgainiėji, Iett. Leseb. 53 
tas ieraudzijis meitas vaigu, tik dail'u, tik dail u tas 1ūlit skrėjis. 

Analoges findet sich auch bei anderen Kasus: 

Daukša Post. 321, 20 ff. iau iam' nei nusidėiimas nei giltine nei 
węlinas nei prdgaras gal iam' žalą kokią padarit, Baisogala Wolt. 
337, 44 ff. kūt tiem katriė či giviūnu nusibėda jiėm givėnt, Daukša 
Kat. 6, 2 yra tassdi kurio mus Wiesspatis Jėsus Christus pirm issmėke 
mus darbais ir zodžeis, Mosv. 391 kurie Jhesu sunu tawa stum ghi 
niūg kraesla. | 

S 6. Wie in anderen idg. Sprachen?), so findet sich auch im 
Lit. neben der subjektslosen Konstr. die Verstūrkung eines 
Naturerscheinungen u. s. w. ausdriickenden Verbs durch ein 
zu -diesem in semasiologischer Beziehung stehendes, hūufig 
wurzelgleiches Subjekt: 


1) Ueber schiskai, taskai, anskai $ 1Ta. Ueber die morphol. Beschaffenheit von 
šitai: šidi s. van Wijk Apreuss. Stud. 109 ff.; XXIII, Anm. 152, Nieminen Ausg. -ai 46. 
48, Spechi 9, 17. 150. Die anzunehmende Metatonie findet Im griech. i345 statt 1345 
eine Parallele (anders, aber nicht ūberzeugend, ūber das griech. Wort Jacobsohn 
KZ. 49, 202 ff.). 

20 ūber schiskat S 17 a, ferner andere dhnliche Faūlle bei Brugm. IF. 43 
Beih., 972. 

3) Ueber andere idg. Sprachen s. Potebnja II 99 ff., Vondr. II 267, Brugm. BSGW. 
1917, 17 mti Anm. I, IF. 43 Beih., 22. 53 ff., Neisser zum Wb. des RV. 2, vgl. west- 
čech. Bern. Chrest. 322 fak von (en Jirka poudal tomu, griech. 7 ik G Nuoxodziųs 
(Gebauer p/i'ručn. mluvn.3305 mit Anm., Kieckers IF. 30, 146 ff). Aaip Ir ans Za- 
cheussas kafbeia Malch. Pietk. 580 akmt den Text des poln. Originals tako on Z4- 
cheusz mowl/ nach. 

4) Ueber andere idg. Sprachen s. de Saussure publ. scientif. 294. 303, Delbr. ai. 
Synt. 394, Brugm. IF. 43 Beih., 54, Oertel Fesischr. Wackernagel 46 ff., Kunst Glotta 
12, 36!, Havers IF. 43, 210, Vert. KZ. 50, 2042. 

5) S. Verf. KZ. 53, 46 mit Anm. 1, wo die bisherige Literatur hierūber zittert 
"ist, ferner Neckel IF. 21. 185. 188, Brugmann IF. 43 Beih., 21, Corrodi KZ. 53, 29, 
zum Lett. Endzelin Gr. 80], zum Lit. noch Jabl.ž 54. 


9* 


-- 132 — 


Godl. VolksIi 11, 8. 9 ramselė iemo, 10 auszrefė auszo, 12 a 5 
snėgas snigo, Ged. R. 5, S. 418, 13 /ėtūs pradėjo lyti, Iett. Dubenal- 
ken Leseb. 135 vakar snyga bolti snigi. 

ST. paris savės und savės patičs u. s. w. 

Bei savė, sdu, savęs steht das Pron. pdrs selbst auch dann gern 
im Nom., wenn man eher Kongruenz mit dem Refi. erwarten sollte!); 
daher wird der Ausspruch „Itebe deinen Ndchsten wie dich selbst!“ 
teils wiedergegeben durch mylėk sūvo driymą kaip pdts savė?), teils 
durch pdtį savė?. Beide Ausdruckswelsen bekunden eine verschie- 
dene Auffasung. Im ersten Falle wird das Haupgewicht auf das tūd- 
tige Subj. gelegt*), im zweiten auf das zu liebende Obiekt, das einem 
anderen Akk. parallel ist. 

Ebenso stehen einander gegenūber: 

Šyrv. PS. 52, 30 (= Galat. 6, 3) sawi pali apwila und Will. E. E. 
113, 30 tas pals sawe prigaun (auch lat. ipsa se seduciĄ); Will. E. E. 
89, 3 (= Jacob. 1, 22) wi/dami yus paczus: heutige Fassung kad savę 
patys ne prisigdutumbit; Mosv. 16, 14 (-=Ephes. 5, 25) patis sawi iss- 
dewe ussu ię (bassniczię)?): Szyrw. PS. 91, 20; 92, 9 sawi pati Izdawe 
ažu iu, cf. lat. se ipsum fradidit pro ea. 

Andere markante Beispiele sind: 

a) Das Refi. steht im Akk.: 

«) pats bleibt nominat.: 

Will. E. E. 175, 14 ischgelbek sawe pats ir mus, R. 5, S. 6 iszsi- 
gėlbajo ir pdts sawi ir Sančli nėog sMaFties, Sch. K. Tl, 14 žmėgus par- 
senis pats savis nėbkient, pats savį smmėrtiui siūla; cf. Iett. Leseb. 62 
pate sevi mūnidama 'sich selbst tūuschend', preuss. 65, 2 as/ sien sups 
pčrstan dūuns. 

8) Das Pron. pdėts steht ebenfalls im Akk.: 

Szyrw. P. S. 24, 16; 25, 5 kuris sawi pati gire, Donal. 9, 287 nei 
sawę patį nei kitūs draugūs nepazeisi. 

6) Das Refl. steht in sonstigen Casus obligui: 

a) pdts bleibt nominat.: 

Mosv. 452 prapi/ima sau patis aeschka, Dauk. Wolt. 195, 8 mer- 
gate pati sau gatą darę 'sibi ipsa mortem conscivit', Žt., S. 346 neb- 
gališdama pamaitintie waikū ir pdti sawies, An. Šil. 50 pėtys sawdimi 
sugleby supūsia, Will. E. 11, 31 wardas Diewa pats saveye usstiesas 
schwentas ira“), Kėd. Gebetb. Wolt. 7), 18 kad kas pars per sawe tey- 
siu buti nort, Nch.-K. 63, 9 Jdpe pdti su sawem kd/bas. 


1) Schi. 299, Jabi.? 47. 64. 

2 Ct. Mosv. 18, 22; 25, 7; 5389 Ger., Will. E. E. 63, 8, žem. Kat. von 1838, 
MSL. 13, 126. 

3) Cf. Led. Kat. 57, 14; 58, 3 ff, Donal. 1, 62, so auch die heutige Bibelt (Rom. 
13, 9). Auch das Apreuss. bietet 61, 25 mijlis ivalan Tawisen kai tien subban (Trautm. 
268). Ueber Nom subs beim Relfi. s. u. 

4) Vgl. auch Mosv. 29, 6 ff. kurs sawa moteri myl, tas sawe pats mil. 

5) Auch preuss. 65, 2 as! sien sups pzrstan dauns. 

5) Ebenso preuss. (38, 35), nur statt des Loc. natūriich Prūpos.: Delwas emnes 
as! arwiskal en sien Sups sWints. 


-- 133 — 

>) Kasuelle Uebereinstimmung von pdis mit dem Reifi.: 

Šyvv. PS. 49, 21 saw patiemus rupiey prisiweyzdime. 38, 28 mo- 
kikimes sawi pačiu pažint, 31, 1/2 iž sawis paties turi, Erzūhl. MP. 
Wolt. 222, T jam Dievas davė taip gražiai isziteisyti priesz pali savę, 
wo diese Konstr. schon durch die Beziehung des Refi. auf den Dar. 
jam nahegelegt war. 

Auch andere idg. Sprachen zeigėn die gleiche Vorliebe, das 
Pron. se/bsi mit dem Subj. anstatt mit dem Refl. kongruieren zu Ias- 
sen!); vgl. abg. besėdova samū soboju ili svojimi sūglagolinikom!/, 
aruss. npibxanb caMb COG010, čech. nic nemūžeme sami sebou, dor. 
aut ast, ayTos, Jat. ceteris satis facio, mihi ipse nunguam satis facio 
(Cic. ad fam. J, 1, 1). ' 

Bemerkenswert ist, dass pdts savė so zur Einheit geworden ist, 
dass Prūpositionen es nicht zu trennen vermėgen. Hierin vergleicht 
es sich mit kits kitą, vičnas aftrą, griech. ais aūtėov, AMT, dtsch. 
einander, engl. each other?); daher: , 

Will. E. E. 48, 28 ką sakai apie pais sawe??), 51, 8 padares ap- 
czisšima ghrieku musu per pats sawe'). . 

Wie im Lat. neben si suismet ipsorum viribus tolerare fantam 
molem belli possent Liv. 10, 16, 4 gesagt werden kann eam vos frau- 
dem deum primo benignitaie, dein vestra ipsi virtute vitastis Liv. 24, 38, 
25), so begegnen wir auch einerseits: 

Daukša Post. 224, 26 atėis wardan'" sawo patiės; 

anderseits im Lett.?): 


vii dzivuo paši savūs mūjūs 'sie wohnen in ihren eigenen Hūu- 
sern', Endz. Leseb. 51 salaiū/ūšu tevi pats savūm rūokūm ar savu jaū- 
nūkuo meilu “ich werde dich mit meinen eigenen Hūnden (eigenhčin- 
dig) mit meiner jūngeren Tochter vermčihlen'. 

$8. Nominative im Yyžyųo xaWW Okos x0i xetd pžpos. 

Mit anderen idg. Sprachen') teilt das Lit das sog. Yyžųa xa8 
Ču xai xatd nėpos. Hier stehen Begriffe, die eine Mehrheit ausdricken, 
im gleichen Kasus mit solchen, die einen Teil dieser bezeichnen. 
Auch bei dem Subjektskasus spielt diese Konstr. eine grosse Role. 
Das Prūdikat richtet stch meist nach -dem Ausdrucke fir die Mehrheit: 


* Delbr. III 235 ff. 486, Mik!. IV 98 ff. 693 ff.. Potebnja I 428 ff, Daničiė 570, 
Maret“ 578, Soerensen 87, Geb.š 311, Brugmann- Thumb Gr. Gr.+ 481, Kihner -Gerth 
I 1, 561, Wackernagel Dehnungsges. 32, Verf. IF. 28, 244 (mit weiterer Literatur), 
Šchmalz Synt.* 620 ff, Kūhner -Štegmann II 1, 246. 617. 631 ff- 784. 


2 S. fūr das Lit. Schl./292 mit Anm. 300, Bezz. 257, Specht 2, 249. 

3) Die heutige Fassung (Joh. 1, 22) bietet getrenntes ką pats apiė save sakai? 
*) Heute (Hebr. 1. 3) unter kasneller Uebereinstimmung per savę pdf. 

> Kūhner-Stegmann II 1, 245 ff. 

*) Endzelin Gr. 397. 


*) J. Schmidt Pluralbild. 314 ff., Potobnja II 115; II 298 ff.,. Havers Unters. sur 
Kasussynt. 21 ff, Brugm. IF. 27, 128 ff.; 43 Beih., 150 ££., J. B. Hofmann IF. 42, 81 ff. 
Vert. IF. 28, 245 ££., KZ. 50, 201 ff. mit welterer Literatur; ūiber das Lett. s. Endzelir 
Gr. 805 H., ūber das Lit. noch Jab! 54, Itet. kalb. sint. 26 ff. 


—- 134 — 


Will. E. E. 164, 6 ir newienas rankas sawa ant manes nepakelei 
'keiner von evch Iegte Hand an mich', Wolf. Post. 146 kiekwenas tar- 
rikite amen, Mūrch. Wolt. 234, 2 Adu nei vėns (keiner von ihnen 
beiden) nesisūkė, kad pylės būva gdvuse, R. 5, S. 14 niškas tuo kali 
neji (Nom. pl. partic. praeter., indirekte Rede), S. 21 kekwienas džoūg- 
damas aina namė, riaszdami Grktus ut Gaczū, Žemaitė, 1, 105 tie tam- 
sleji vyrai retai kuris temoka mylėti, lett. Volksl. Leseb. 22 ritu gadu, 
kur mės ku/fa (eine jede von uns) dziėdūsim. 

Oft ist der Teil durch ein Relativ-oder Interrogativpron. ausge- 
drūckt. Das zugehčrige Verbum steht im Plur. oder Du.,in der Per- 
son, die die Gesamtheit bezeichnen soli: 

L.-Br. 261 katrūs ateisim (wer von uns kommen wird), apeisim 
„dpė bėržą, ir kėd bėks pčnas, tai biūsim gyvas, 6 kad kraijes, tai bu- 
sim negyvas, Žt., S. 381 kėtras pabūgsma ir pabičgsma, tas būs ma- 
žėsnio wdgio wadžnams, Wp.. S. 222 katras garsiais suzwilpšme ?, Nil- 
kischk. Volksl. 51, 21 ff. kūs bitu žvėję, būtu sužvėję pėr mūrgą 
Iydekėlę. 

Vgl. aus dem Lett.!): 

ku/š būsim stiprūks? “wer von uns wird stūrker sein?' (Nieder - 
Bartau), kurs, /autini, dzirdėjūt wer von euch, Leute, gehšrt hat. 

Eine Konstruktionsmischung zeigt sich dann, wenn trotz des 
piuralen Verbs hinter das singui. Pronomen part. Gen. oder iš c. 
Gen. u. dgl. gesetzt wird: 

L.- Br. 256 katrūs teip jūs (Gen. pl.) paddrot?, R. 4, S. 43 katras 
iszz mūsū tūrim didėsny petnu, ar tū ar dsz?, Zemaitė, 2, 316 čia iš jū- 
sų nė viena nenutekėjote plikos. 

| „Auch bei anderen Kasus findet sich eine Mischung des Nyžpa 
xuD Gkov x0i xatė pėpos; Mit der partitiven Konstr.: 

R. 1 ž. S. 197 sdwa kožnūrm isz trijū sunūms *'einem jeden seiner 
drei Sėhne“'., 

Auch im Slavischen begegen mitunter genau vergleichbare 
Kontaminationen: 

serb.?) t0' niti je on željeo niti smo i įedan od nas mogli misliti, 
da je nužno. 

S 9. Der Noinninativ bei passivischen oder passivarti- 
gen Verben zur Bezeichnung der Ieidenden Person oder 
Sache. | 

Wie in allen idg. Sprachen, so tritt auch im Lit. bei der Ver- 
wandlung eines trans. Verbs ins Passiv statt des Akkusativs der 
Nominat. der Ieidenden Person oder Sache ein). Nach dieser Ana- 
logie werden aber im Lit. Gfters auch solche passivische Verben 
konsiruiert, die im Aktiv keiner akkusat. Rektion fūhig sind. Als 

1) Endzelin Gr. 805 ff. Auch andere idg. Sprachen kennen derartige Konstr., 
s. KZ. 50, 202. 

2) Maretič, 397, Deibr. V 230, Brugmann IF. 43 Belh,, 151. 

3) Ueber die polonisierende Konstr., der zufolge im Lit. gelegentiich das passi- 


vische oder passivartige Verb unpersėnlich unter Bewahrung des Akkusativobj. wird, 
s, $ 76 Anh. b. 145. 


-- 135 — 


Ausgangspunkt Iassen sich Verben denken, die im Aktiv ausser mit 
Akkus. im gleichen Sinne auch mit anderen Kasus verbunden wer- 
den kšnnen!), vgl. etwa /išpti 'befehlen (c. Dat. aut Acc., $ 97 ), 
pazvalyti “erlauben' (dsgl., $ 95), š/ėvinti *'segnen, preisen' (dsgl., 5 99 d), 
klausyti (c. Gen., im Sinne "hėren' auch c. Ącc., 5 57 a |), die zwischen 
Gen. und Acc. schwankenden Verba des Berihrens, Fassens, nach 
etw. Greifens ($ 53 a. 55). Musterbeispiele sind also etwa: 

Szyrw. PS. 8, 28 sakos liepiamas ir priwerstas padaris nuog kitu, 
Sch.-K. 77, 24 /u viėną kėję ėsi pazvalyts į vežimėlį įdiėii, Will. EE. 
57, 3 paschlowinta nūssitikieghima?), Led. Kat. 66, 13 fur but klausiti, 
Bretk. Post. Wolt. 18, 2/3 Pannos Marios wiro nelitetos. 

Darnach gestattet man sich auch: 

Mosv. 22, 2 fawa wardas, kurs est nog tawes pamekias, Erzūhig. 
Wolt. 213, 1 A/enita paliko tabėj užwičrita par ti pGnu “Alenita blieb 
bei diesem Herrn, der ihr grosses Vertrauen schenkte', Žt., S. 344 
dno didile iszwičrytos mdtereis “seiner von ihm mit grossem Vertrauen 
bedachten Gattin', vgl. hiermit poln. zaufany /wėj niewolnik *Sklave, 
dem du Vertrauen schenkst' Sienk. gu. v. 150 trotz zaujač komu cos. 

Wie in griech. yipųava Dddoxeoda, so hat auch In Hit. dš esū moki- 
nams tG rūštą (Schl. 263, Kursch. $ 1387), Iett. vai mės esam valuodu 
maciti? (Peterhof, Endzelin Gr. 434) nur der Akk. der Person in der 
Passivkonstr. einem Nominativ Platz gemacht, wčėhrend der Akk. der 
Sache unverčndert geblieben ist Darnach gestattet man sich auch 
bei der Passivverwandlung von Verben mit Dat. der Person und 
Akk. der Sache, nur den ersten durch einen Nominativ zu ersetzen, 
den zweiten dagegen zu belassen. So ergeben sich Fiigungen wieš): 


Wolf. Post. MLLG. 5, 244 /ewas atimias waikus, Sprichw. BF. 50 
fr szimtą dois klūmp "auch ein Pferd, fir das man hundert Taler ge- 
geben hat, strauchelt'“, Valanč. Wolt. 242, 34 Zape ir ne duodama at- 
ras wisztas “der Fuchs wird die Hilhner finden, auch wenn man sie 
ihm nicht gibt', Dauk. TŽ. 1, 326, Nr. 237 gaidį doutas awino grajbo 
'nachdem ihm ein Hahn gegeben ist, verlangt er nach einem Ham- 
mel', Wolf. Post. (Gaigal. a. O.) ghAis surischtas kaias ir rankas tape 
imestas, vgl. 140 G. nodemais suspaustumpi dwasias ir ssirdes*), Žt., S. 
344 mėszka isztraukta rėkszti 'der Būr, dem der Splitter herausgezo- 
gen war“), Žemaitė 1, 74 džiaugiasi primestas kokį menką grašgalį. 


Genau entsprechende Konstr. des Lett. sind“): . 

1) Ueber die analogen Verhūltnisse anderer idg. Sprachen s: Brugm. II? 2, 643, 
IF. 27, 127 £r. Ė . 

*) Cf. čech. požehnan/ 'gesegnet, segensreich' trotz požeAnati komu (schon ačech 
Kath. Leg. 1665 gez (gmė) gest pozehnano wyecznyje). 

8) Val. Jabl.? 66. 

*) Acc. pl; s. Gaigalai 129. 

5) S. auch spūter bei Akk. $ 165, wo slav. Analogien zu dem sich auf diese 
Weise herausbildenden Akk. der Beziehung gegeben sind. 

6) Endzelin Gr. 778. Paralielen aus anderen idg. Sprachen (cf. griech. o: tūjv 
'"Advaim ŠTLTETPGLŲLĖVOL Th gukavyjv Thuc. 1, 126) s. bei Kūhner-Gerth II 1, 125, 
Brugm. H?2, 635 ff. 639 ff., IF. 27, 128 mit Anm. 1, Delbr. III 385 ff. 391 ff, ai. Synt. 
105, Gūdicke Akk. im Veda 267, Speyer ved. u. Sscr. - Synt. 8. 50, Sskr. - Synt. 35. 


— 136 — 


sakūms vūrdu neklausija “wenn hm ein Wort gesagt wurde, hūrte 
er nicht darauf', /dp/i] kažuoku neliekama “Hicke den Pelz, ohne dass 
es dir befohlen wird ?). 

Eine interessante Konstruktionsmischung zeigt Malch. Pietk. 
ghis atleistas saw didei didį skalų nenarei atleisti, wo trotz des per- 
sėnlichen Passivs der Dat. saw hinzugefigt ist. 

Zu den oben genannten Fūllen gehėrt auch gėlą daryti “to kill, 
to murder'. Dies regiert im Aktiv natūrlich regelrecht den Dativ; 
daher L.-Br. M. 176 mės du gėlą padarysim (ūhnHich 197). Da es aber 
wie Jat. animadvertere u. s. w. zur Einheit zusammenwuchs, so blieb 
bei der Verwandlung ins Passiv der Akk. gė/ą unverčindert, und das 
Dativobjekt trat nach Anaiogie von bedeutungsverwandten Wėrtern 
wie užmūšti, gafūbyti “NOBOAHTb AO KpaliHocCTH, uepe34yp MyYHTO' (Jušk.), 
galūbštyti 'yGuBaTb', galio/fi u. s. w.?) in den Nominativ: 

Sch.-K. 11, 1 zuikis gofą - dūroms, 26, 217 kūte gataddroma u. 5. Ww 


S 10. Gelegentlich fungiert der Nom. als Subjekt eines pas- 
siven oder passtvartigen Verbs des Sagens oder Denkens, 
von dem ein von einer Deklarativpartikel eingeleiteter Aus- 
sagesatz abhūngt, der den gleichen Begriff in irgend einer Kasus- 
form enthalt?): 

Daukša Post. 79, 9 ndrint tad' ssitie 'wissi Iris rėgis idgnf tą iau 
wardą turėię but'ų, 105, 9 berir tarnas pažint iog wel iam bt gerai Įsi- 
tikčięs, Žt, S. 984 jdujes būwa paskėlbias, kūd anšmi būida 'die 
Scheune war verschrien, dass es in ihr spuke'. 


$ 11. Nom.--Infin., zu dem das Objekt aus dem im No- 
minativ stehenden Begriffe zu ergūnzen ist“). 


a) Die Verbindung Subj;. +- fakultativ gesetzte Kopula — 
Prūdikatsnomen, besonders Adj. wird durch einen Infinitiv 
ergūnzt, durch den eine am Subj. des Satzes vor sich gehen- 
de Handlung ausgedrickt wird: 

alit. Wolf. Post. 147 G. kaip tai indiwna įr sakiti ira, aus neuer 
Zeit drits ožys milžt, Donal. 9, 404 ff. dūmplės yr' naudingas ddikts į 
kdminą pūsti, 11, 116 žmogūtis tėks ne vėris pažiurėti, Marcink. 45, 64, 15 
tdi ne šmike dasyėkis?) wanduo iš dkmerio “es ist kein Kunststūck, 
Wasser aus dem Steine zu gewinnen'. 

Daher findet sich die Konstr. auch bei pass. Pariic.: 


1) Ueber ZiAt c. Dai. Endzelin a. O. 424. 
2 S. auch Geitler Stud. 98, BF. 111. 
3) Š auchu. $ 161 Anhang I ueber Akk. als Objekt des Aktivs derartiger Verben. 


4) Ueber die Paralielen anderer idg. Sprachen s. Brugm. II 32 923 ff, IF. 43 
Beith., 33, Delbr. IV 460 ff; V 28 ff. 35. A. Green Dative of agency (New York 1913), 68 
i. 87 ff, Verf. KZ. 53, 54 ff. Ueber das Lit. handelt noch besonders Jabi.2 54. 161, 
liet. kalb. sint. 1, 19 ff., 23 ff., fuer das Lett, wo alle im Texte beleuchteten Ge: 
brauchsweisen ebenfalls begegnen, begnuege ich mich mtt einem Hinweis auf das 
reiche Materiai bei Endzelin Gr. 409. 769 ff. 841. Slawische Entsprechungen fuer alies 
s. zuleizt bei Verf KZ. 53, 55. 58 (wo die fruehere Literatur aufgezdhit ist). 


5) Zur Gestalt des Infin. s. Dorttsch CLiii. CLXX. 


— 137 — 


Will. EE. 146, 30 kaip awys ussmuschti patiektas “vie Schafe, die 
zum Schlachten fertig sind', Sch. - K. 66, 17 and jau yra nu gėndrų 
apsūdyta nugatdbyti "zum Tode verurteilt, Dovydai TŽ. 2 184 piršlys 
baigiamas karti. ' 

Das Adj. kann auch in neutraler Form trotz andersgeschlechti- 
gen Subj. erscheinen, was im Grunde auf Substantivierung des Adįj. 
beruht!): 

Daukša Post. 283, 33 ir ssitie sopulei ne syku kęsf, Donal. 11, 
500 ji darbai tikt biaurė (etwas Purchtbares) kalbėt ėsą bei gėda žiu- 
rėri, Godi. Volks!. 8, 8 ža/es vynas gardu gertė, gražu pažiurėti, R.1ž., 
S. 181 su/iku įra bažnyczos kwūps isznaiki ti. 

6) Als Prūdikat fungiert der Infinitiv, der mit dem Subį. 
durch die Kopula verbunden sein kann; natirlich kdnn die- 
se auch fortbleiben?). 

Namentlich ist diese Konstr. in direkten und indirekten Fragen 
hūufig. Sehr oft sind ferner Dative zur Bezeichnung des Agens hin- 
zugefūgt. 

1) Aussagesūtze: 

a) Mit Kopula: 

Wolf. Post. (MLLG. 5, 238) iumus bus rustus sudas pas Diewa 
kelti, rakundas bus doti panui Dewui, R. 5, S. T t6mh būs wiszta su- 
wė/fgyt. mit anderem der Kopula in der Bedeutung nahestehenden 
Verb Donal. 11, 514 szaudai į mėszią mėsi pasiliko. 

B) Im reinen Nominalsaitz: 

Mosv. 34, 17 (= Ger. 76) taip ir gierti wine krauias ia schwentas, 
Godl. Volksi. 19, 2 ff. oi tau, sunelėli, ne pas tėwelėli bėri žirgai 
" szertlė, mergelės wiliotė, L.-Br. M. 220 matyt jau dūmas, R. 5, S. 6 ma- 
tydamas, kėd rd jėrh iszrdut ir panėszt užofas *“dass er die Eiche nicht 
ausreissen und'forrtragen kėnne“'. 

2) Fragesūtze: 

L.-Br. M. 165 kas tenai girdėt?, Marcink. 48. 68, 19/20 myslida- 
ma, kar kap jis pražudyt “wvann und wie er umzubringen sei', R. 5, S. 7 
pradėjo kalbdtis, katromh isz jū drklei wortawdt". 

3) Auch hinter finalem kdd kommt Nom. c. infin. vor: 

R. 4, S. 34 bėgo griūdamas, kūd kaip kėlwek pawėkt t6 tarba, 
R. 5, S. 2 /šwas kawėjas, kad suczūpf kokno?" gywulys 'der Lowe ver- 
steckt sich, um irgend ein Tier zu erhaschen'. 

c) Als Prūdikat fungiert irgend ein anderes Verbum, na- 
mentlich solche der Notwendigkeit, Angemessenheit und 
verwandte Begriffe?). 


) Val. ūber die idg. Sprachen im allgemeinen Brugmann IF. 43 Beih., 174 ff. 
186, ūber das Baltische Jabl. Net. kalb. sint. ), 28 £f., L. - Br. 319 ff., Specht II 245, 
Endzelin Gr. 761, Vert. Baltos!. 37 ff., Nieminen Ausg.-o/ 177 mit Anm. 1. . 

2) Zu den treinen Nominalsūtzen der idg. Sprachen s. Meiliet MSL. 14,1 fi. 14, Brugm. 
IF. 43 Beih., 59 ff. 68 ff., zum Lit. besonders Jabl. Itet. kalb. sint. 1, 22 ff, Gauthiot 
Buiv. 56, Jaunis nepes. rpaMM. 24, zum Lett. Endzelin Gr. 801. 

3) Bezz. 260, Gaigalai MLLG. 5,238, Brugmann zu L.- Br. 323, Doritsch Btr. CLXXI, 
Specht II 66. 71. 129. 247. Jabl. a. o. a. O. sowie im Nachw. zu Jušk. cno8. XIX ff. 


— 138 — 


1) Das Subj. geht dem Verbum voran: | 

Daukša Kat. 14, 7 kas pridera darit; Donal. 8, 784 ff. klūmpės 
Lietūvininkams nesziėt nepritinka, 11, 694 ff. kūs pėnams reiks aulikt 
maloningėms, R. 5, S. 410, 6 akčczėm kuolai raikia taszyti, S. 435, 155 
rugėlei pjduti fabai nusbėosta. 

"Hierher gehėren auch Beispiele mit dem verbai umgedeuteten 
poln. Lehnwort mėžna!): 

Kaltanėnai Wolt. 366, 17/18 and už šiėnd palikt nemėožna “es ist 
nicht mėglich, sie auf dem Heu zu Iassen', 387, 12 dnas teip nemėžna 
pajirūt. 

2) Das Verbum geht dem Subj. voran: 

Bretk. Post. (Bezz. 260) kossnam wirui pareitissi schie keturi daik- 
tai dariti, Wolf. Post. (Gaig. a. O.) iam wenam pareitisi ir ussgulli 
garbe, schlawe a czestis doti, Buiv. 82 parūpd Onai atimtie tas abril- 
sas, L.-Br. 258 nemėžna padaryt warsiėtas, R. 5, S. 31 mūi paczūn 
atsėjo girdėti tėja pati pūsaka. 

Wie wenig derartige Konstr. ihrem urspr. Sinne nach noch ver- 
standen wurden, und wie sehr dieser Sprachgebrauch allmėhlich 
von gewissen Musterbeispielen aus usuell geworden ist, Iehren Ver- 
bindungen wie Dusėt. Wolt. 373, 25 raikia tūjenai mūm pajimt “wir 
mūssen dich ergreifen', ibd. 35. 43 czėsas (bezw. mčtas) tū mūm pa- 
jimt, 373, 19 prėja mėtas pajiit kriaūčius velniūm 'es kam die Zeit, 
dass die Teufel den Schneider nahmen'. Hierher gehėrt auch der 
Fall, dass zu reikia ausser Nom. c. infin. noch der Gen. tritt, um den 
Giegenstand auszudriicken, der fir die Herstellung des durch den 
Nbm. bezeichneten Dinges erforderlich ist; daher ibd. 369, 4,5 jiem 
raikiū kūtildė alūs daryt *sie brauchen angeblich einen Kessel zur | 
Bierbereitung'. 

d) Reflexive Verstūrkung des Infin. in derartigen Konstr.: 

Mitunter kann durch.Hinzufigung des Refl. -si zum Infin. der 
„passivische“ Sinn dieser Verbalform deutlicher zum Ausdruck ge- 
bracht werden?): 

Wolf. Post. 147 G. du daiktu mumis neperwesslibu regetessi 'zwei 
Dinge sind fiir uns anstėssig, angeschaut zu werden', Wž., S. 254 
matytis tiktai kapū/fas fakstanczas po koplyczę, žem. Erzčhlg. Wolt. 
416, 4 kas pas jus begirdėlies? 


Zweites Kapitel. 


Der Nominativus praedicativus. 


$ 12. Auch im Lit. ist wie in anderen idg. Sprachen Nom. 
prūd. in Verbindung mit Kopula sowie in reinen Nominal- 
sūtzen sehr hūufig. Ausser būti kommen noch andere alis Kopula 
Verwendung findende Verba mit Nom. praed. vor3); vgl.*): 


1) S. darūber K. Z. 53, 37. : 

2) Jabl. sint. 1, 23, Verf. K. Z. 53, 55 ff. mit auswdrtigen, besonders slav. Paralielen. 
3) Ueber die Konkurenz zwischen Nom. praed. und Instr. + 8 207 ff. 210. 

9 S. auch Jabl.2 55. 257 ff., liet. sint. 1, 20 ff. ' 


— 139 — 


Širv. PS. 51, 28 drutas pamatas Diewo stowi turis pečieti tu “Kir- 
mum fundamentum Dei stat habens signaculum hoc' (2. Tim. 2, 19). 
57, 22 swietas iuo pifnas stoios “die Welt wurde vol! von ihm', Donal. 
11, 677 paszalei visi pilnėki pastėjo; Sch.-K. 68, 16 pduga didėks—ra- 
dos margs, rains it katins; Širv. PS. 81, 19 idant dušia toligi iam taptu, 
Wisbor. 8, 19, 35 jis nor t6s karalystės valdėns patdpt; R. 5 Ged., S. 
440, 67 biedni atliko mūsū daržėlei, R. 3, S. 82 palika Jisėn fabei grū- 
žis ir Mailfis'), Mosv. 334 swiets pawirst rusts gaifas; jur. Denkm. von 
1578, Wolt. 98, 6 ne dekingi passirada; Širv. PS. 125, 4 dayktay regisi 
feti ir ptaki; Led. Kat. 95, 4 esz diimie(s) kattas (vgl. auch Will. E. 
39, 1, Malch. Pietk. 578); Sch.-K. 82, 4 kėks tas žmėgus yra, ir koks 
gns išvėiz? 

Anm. Zubaty IF. 4, 473 ff. deutet unrichtig /ęsto dkis ių 
užtūmsintos Daukša Post. 215, 5 als alten Imperat. = * fes/od. 
Dass seine Erklūrung falsch ist, folgt weniger aus zahlreich 
belegtem alit. /estow(i) mit prad. Adj., das Zubaty fir volksetym. 
Angleichung an s/ovčti hūlt. Ich verweise vieilmehr ausserdem 
auch auf kdufai, katriė i? daba/ iebestėw žėmėse 'Gebeine, die 
sich noch jetzt in der Erde befinden' W/ž., S. 262 (cf. Specht II 
433 ff). ferner auf nordlit. fdgd/ tas stūšun “lass sein, lass das blei- 
ben", das ziemlich sinngleich mit rdgd/ ias būn ist (Bezzenberger 
BB. 21, 302). Endlich ist noch zu erwūhnen Wolf. Post. 146 G., 
wo neben einander vorkommen ressisiaw man pagal ssadzia ta- 
wa und /e essi a tesistai man pagal ia ssadzia. 

S 13. In Garlėva steht bei kašrioti 'kosten, wert sein' der 
Preis ausser im Akk. ($ 171) oder Gen. ($ 61 e) im prūd. Nomi- 
nativ: 

Volksl. 78, 16 ff. als Antwort auf die Frage ką kasziuoje žoly- 
nėlis?: pirmas mano žolynėlis 1ai kasztuoje szimtelis, antras mano žoly- 
nėfis tai kasziuoje du szimtu, treczes mano žolynėlis tai kasziuoje szim- 
tai, Mūrch. 214 dn! paros kasztūoje (nūmaras “das Zimmer') /rys szim- 
tai rūbliu, kv. r. 275 mūms nėks nekasztuos, ebenso Zemaitė 2, 144 aš- 
tuonios dešimtys kaštavusios vainikas ir karūna. 

$ 4. Nominativ bei Verben des Genanntwerdens, Heis- 
sens und bei akt. '£nennen". 

a) Der Nom. bei 'genannt werden, heissen' ist ohne weiteres klar: 

Širv. PS. 72, 15 iey pats wienas atgoias gieras wisadu, 105, 32 
raupsuoti palogiey wadinasi heretikay, Will. EE. 57, 13 pramintas esti 
wardu Jesus, Širv. PS. 155, 32 žaltis ižsimano issmintis kuno. 

6) Der Nom. kann aber auch bei akt. “nennen" sowie bei der 
Umschreibung 'einen Namen beilegen, fihren, besitzen' gesetzt werden: 

a) Will. EE. 54, 8 iaunikaicza kuri wadina Saulus*), 134, 6 eik ing 
ulicze, kurę wadin tiessi. Dauk. Wolt. 196, 3 pro Deiwa, kurį waden 
aukstiejas wissagistis“), Wž., S. 282 w/ėnoj (grinczoj) wadinamoj „seklfcza“. 


) Mit der Bedeutungsentwicklung von pa(s/)/kti “bleiben': 'zu etw. werden" vgl. 
dieselbe Erscheinung bei poln. zos/ač, dčin. blive, schwed. blifva, alban. mberem (Pe- 
dersen alban. Texte 156); s. Verf. Arch. 40,88. 


2 Heute (act. 7,57) Instr. Sač/iumi. 
3) 197, 18 Instr.: +: ventes ilgiems wadinamėos,. 


— M0 — 


Unter Hinzufiigung von vadas: 

Bretk. (Bezz. 238) /0 wardą wadinsi Jesus, Will. EE. 137, J9 pra- 
misi wardu Jesus. 

5) Marcink. 48, 67, 25 ddve įdūm vdrdą „lojikas“, L.- Br. M. 173 
turėjo sūnų vardū „Jonūkas“ (ūhnlich Wž., S. 280), Butv. 81 jem var- 
dai būva viendm Jūnas, untrūm Ona. 

Vgl. apreuss. 59, 15 FH. bAebiliė din rikijs *hies jn Herr', russ. 
Kopuaruny .38an4 Mapia, poln. nazywali go Piorr, ačech. Alex. St. V. 
440 kmyestu, gemuz Teba dyechu u. v. a.)). 

Der Nominativ erklčrt sich hier daraus, dass die Namensbe- 
zeichnung einen selbstūndigen, in Anfūhrungszeichen zu setzenden 
Satz darsielt; vgl. RV. 9, 114, J tdm dhuh supraja iti- 

$ 15. Nom. c. partic. bei verschiedenen Verben?). 

Zu den prūd. Nominat. gehėren auch die von Partic. bei ver- 
schiedenen Verben, besonders des Sagens, Denkens, des Affekts. 
Diese partic. Nom., an deren Stelle hin und wieder Gerund. treten, 
beziehen sich auf das Subj. des Satzes; sie dricken aus, was dieses 
von sich behauptet, denkt, empfindet u. s. w. Wir haben also hier 
Konsitr. vor uns, die mit griech. svvoda špavzūx Z0v t, abg. m/njaachą 
duchū vidęšte u. s. w.3) auf einer Linie stehen. Das Hauptverb er- 
scheint im Lit. oftmals in reffexiver Gestalt. Auch im Lett. sind der- 
artige Konsir. ganz gewčhnlich. Fir das Hauptverb gilt das Glei- 
che wie im Ljt.4). 

a) Verba des Sagens, Denkens, Empfindens: 


Širv. PS. 51, 4 tariasi (žmogus) gieray darus a untay ne gieray 
daro, Will. EE. 65, 30 (= Matth. 20, 10) taresi daugiesni gausę “sie 
glaubien von sich, sie wiūrden mehr bekommen'?), 169, 29 tikiejosi 
regesęs ssenkla nig jo“), Šivv. PS. 8, 98 nesigina padaris, bet sakos 
liepiamas ir priwerstas padaris nuog kitu, Will. E. 40, 1 po kieno aki- 
mis pasissisti ghrieschnas essas?, Mosv. 446 nessischina piktai darąs 
ssmogus, R. 5, S. 20 karėlus prisijoūzdams sufūkei sugričszyjis, Jurksch. 
M. 29 pasižadėje jūm gėlbėsęs, R. 4, S. 10 Wyskapas žadėjos apžun- 
kysiūs Szioū/i. 

6) Verba des Affekts (sich freuen,: zu gute tun, rihmen, bereuen, 
fūrchten u. s. w.): 

Bellarmin Wolt. 94, 36 nuog pikto džiaugiames apginti, Donal. 8, 
138 gėrėjos didey duktėrs sulfdukusiu swėdbą, Klein geistl. Lieder Wolt. 
89, 33 gdilimės tawę taip fabūy įpykinę, Žemaitė 1, 228 bijo vadina- 
mas bepročiu. " 


1) S. KZ. 53, 59 ff., Arch. 40, 79 mit Anm. 3; 86 ff. (mit Literatur). 
2) S. auch Jabl.ž 55. 134, liet. sint. 21 ff. 41 ff. 73 ff., Jaunis nepes. rpamm. 24. 26. 


3) Delbr. IV 480 ff. 490, ai. Synt. 395 ff., Brugm. II 32, 956 ff., Vondr. II 411, Po- 
tobnja II ši. ai. 104. 111. 133, Jagič Betitr. 61 ff. 


4) Endzelin Gr. 768. 790. 792. 794. 795 ff. 
5) Auch heute rnislijos daugiaūs gdusę. 
8) Ygl. auch Iett. Leseb. 35 es cerėju tėutu dėlu dabljusi. 


— 14] — 


c) Verba der Bedeutung 'scheinen, erscheinen, sich zeigen, sich 
stelien, als ob; mit sich etw. tun Iassen': 


Širv. PS. 31, 29 idant žmogistey regimoy Diewu tikru essus pasi- 
rodis žmonemus, 76, 19 regieios essus raupuotas, Jurksch. M. 70 tafisz- 
weizės dd pilnas saiks ėsąs “dann wird es so aussehen, als set das 
Mass volP, BF. 37 ėbags dėčejes drauge czystys 'dev Betiler tat so, als 
ob er gleichzeitig reinigte", mit Gerund. Žr. S. 295 pasidik užsčrganti 
*stelle dich (Auffordėrung an den Esel), als ob du in eine Krankheit 
verfūlist', Žemaitė 1, 162 duodies už nosies vadžiojamas, 238 davės 
pagaliaus išprašomas. 


d) Nom. c. Partic. ist auch bei o) *wollen, begehren, erwarten', 
5) "Iieber wollen, vorziehen' lit. und Iett. anzutreffen. Auch diese 
Verben sind dann hūufig refi.!): 


a) Bretk. Post. norejos ponas Kristus kriksztyjams; tu, Kriste, no- 
rės didžu Jaikoms; heute dial. jis nori pūgiriamas; ar nori pakrikštija- 
mas? (žem.), jis Idukia pūvežamas. vaikis nalaukas vaksijamas; vgl. Iett. 
es teicama negribčju; nauda gribūs skaitūma; gaidūs pate apiękama. , 


6) Širv. PS. 67, 13 bewelidamas ing kunorint kito pikto impuolys 
essus negi Diewu pažieydis, Schl. 317 dsz vėlyjūs tris nedėles dirbęs 
nekaip "tris dėnds sirgęs, Wilkischk. Volksl. 24, 28 ff. dsz vėlyczaus jau 
senei numiręs nekai sava mergužėlę aftgaliė gražinęs- 

e) Das Baltische kennt ferner auch mit griech. Tadopa, Topydvo 
Tuo» 1 vergleichbare Participialkonstr.?): 


Serb. 25, 42, 3 kaip Jis ne palidve, vis tą šdugdams, Volksl. BF. 
40, 3 ff. vėrkęs (bezw. fem. vėrkus') tur paldut, Wisbor 16, 31, 28 kdip 
jėdvi jį ne (a)t/ddo mučijosšos, Iett. viiš nuostūja braucis *'er hūrte auf 
zu fahren', Endz. Leseb. 77 kd spredikuėtūjis vėl netika tėicis “was der 
Prediger noch nicht gesagt hatte, 00x šiuysv sizow3), 

f) Bei Daukša Post. 41, 25 Iesen wir refl. turčtis c. Partic. im 
Sinne *sich in einem bestimmten Zustande befinden'; daher: 


kaip" nu essgiei heretikai ginti dęmi turis. 


In neuerer Zeit dagegen kommen Verbindungen von turčti <. 
Partic. praeter. act. vor, die aenau griech. Wendungen wie šidv įdp 
Šysi įšpas aitėę dzvdoas A 356, dšskojis TAv šv Tipas Žyss Soph. Oed. rex 
51T*) entsprechen. Auch sie ndhern sich schon stark einem periphrast. 
Perfekt, wenn man auch iiberall noch deutlich den urspr. Sinn “etw. 
durch eine daran volizogene Handiung besitzen, festhalten' durch- 
ūhit?): 


1 S. auch Jaunis nepes. rpamm. 24, Jabi. a. o. a. O., Būga šviet. d. 1921, 7/8,20 ff.„ 
Leskien bei Brugmann IF. 27, 2662, zum Lett. Endzelin Gr. 778 5f. 

2 Val. aus dem Siav. ačech. Aiex. Neuh. Br. 324 ff( dne ny noczi 
pržiestanucze, k branam zie sawsse berucze, pokogie zobie nedachu, serb. Maretič hrv. 
čit. 69,26 obrede se vinom napijajuči “teinken sich der Reihe nach mit Wein voll“ (cf. 
griech. šidjo Kotbv TI), 

3) Endzelin Gr. 75 und ūber Iett. Hk/= It. (€kff mit Ablautsentgietsung 60. 576. 

3) Kūhner - Gerth II 2, 61 ff. 

5) Auch der etymol. Zusammenhang von furčii und /vėrHi weist auf eine recht 
konkrete Bedeutung des ersten (vgl. Meiliet Festschr. Wackernagel 9 ff). /aikyti kommit 
gleichfails so konstrutiert vor: L. - Br. M. 222 Zaik/k Ant manės rankės uždėjes. 


— 142 — 


Svėdas. Wolt. 353, 22 driias šėknys apliik drėgnū žėmy apkėti 
turi 'halten umfangen, umschlossen", Erzūhl. BF. 31 ans bėž paselai- 
kęs kur ans susiėbagavęs turčje kvapantu daiktu “er hatte sich aufbe- 
wahrt, was er an wohlriechenden Dingen durch Zusammenbetteln 
besass', L.-Br. M.!) 169 jau jisai tūri apsirinkęs sdu mėrgą, R. 5, S. 1 
pddus (= paėdus) namūs turi, Trautm. Žem. Erz. 800 abi/uriejis toki 
rašt parskaitės, vgl. ostlett. Leseb. 141 furieja saįminiks winu win wis- 
tieniu wyss klawd išpid's *'es hatte ein Wirt nur eine Henne, die er 
immer im Stalie eingespert hatte'. 


$ 16 Appositiv - prūdikative Adjektiva in Konkurrenz 
mit Adverbien. * 

"Wie in anderen idg. Sprachen?), so stehen auch im Lit. appo- 
sitive, sich auf das Subj. beziehende Adj. mit Adverbien seit alters 
her in Wetitbewerb. Die Adj. charakterisieren das Subj., die Adv. 
die Handlung. Natirlich ist oftmals der Sinnesunterschied kaum deut- 
Jich zu empfinden: 

a) Hom. sčėov zavwodyto, sivdvoyss — lavos, hanių B dvšpr, pėjav sūpavov, Iat. 
vespertinus advenif u. s. w.3) entsprechen: 

Jurksch. M. 106 ezė pasi/ika nūkvins (neben Adv. nakvinay), Iett. 
Leseb. 31 dziėdai agri, mani gaili, dusti agra rita, gdisma! “singet in 
der Frūhe meine Hūhne, tage frūh am Morgen, Licht!' 

Mit lat. cijus e cunis exilit (Plautt Amph. 1115) ist genau ver- 
gleichbar: . 

Donai. 8,2 saulėlė palikusi mūs greita wakarėp nusilėidža, 11, 541 
skūbikimės greiti suwalyt wasarėją (sonst sehr oft bei Donal. Adv. 
greitai). 

Wie im Lat. oft rūrus neben und anstatt rūro begegnet*), wie 
auch im Slav. gern adj. rėdūkė statt des Adverbs gesetzt wird?), so 
konkurriern Jit. retai und rėtas: ' 

rėtas žmogūs tai darys (Kursch. s. v.), Dovydai TŽ. 2, 171 be to- 
kios gylienės retos vestuvės praeidavo, Erzūhl. Wolt. 224, 37 retas ku- 
nigas vargei jį pereitu. 

6) Ausdricke wie 'ausgestreckt, kopfūber, riicklings. zurick“ 
kommen neben Verben der Ruhe und Bewegung oft in adj. Ge- 
stalt vor: 


1) S. Brugmann a. O. 324. . 
2) Delbr. 1iI 453 ff, Brugm. II 27, 660 ff., IF. 43 Beih., 93 ff., Meiliet MSL. 14, 
23 ff., J. B. Hofmann IF. 42, 78 H., Wackernagel Vorlesg. iiber Synt, 2, 65 ff.; fūr das 
Slav. s. Mikl. IV 16 ff. Vondr. II 270, Eos 358, Zubaty IF. 25, 200 ff., besonders Sborn. 
filol. 3, 120 ff. 13i ff. 144 ff. 155 ff. 221 (wo auch die Verhdltnisse vieler anderer idg. 
Sprachen eingehend untersucht werden und der adj. Gebrauch in vielen Fūllen als 
dlier denn der adverbielie nachgewiesen wird), Potebnja II 62 ff. I 500, Verf. MSL. 
19,1 ff. mit weiterer Literatur; fūr das Lett. s. Endzelin Gr. 452. 

3) S. auch Wackernagel Giotta 2, 2, Persson Beitr. zur idg. Wf. 1, 388. 

4) Vgl. etwa Caes. B. G. 5, 16, 4 ut nunguam conferti, sed rari magnisgue Inier- 
valfis proeliarentur. 

5) Val. ačech. Alex. St. V. 817 rzedky kio hostawen (čihnlich B. 148). Die Ent- 
stehung derartiger Konstr. veranschaulicht russ. y pbAKaro.H3 HKx He Gbino sakOKHHaro 
noGpa 'bei wenigen von iknen, selien bei einem von ihnen' (Gog. Taras Bulba 126). 


— 143 — 


ištisas gulčii, Donal. 11, 214 ištisas vdndenį Idka, Sch.-K. 928, 15 
aukštynėfkas arvirta “šz:534 Gatos“, R. 3, S. 96 pagadijo stūczis (praeceps) 
uAt ūkhania tiese fėkti, Daukša Post. 355, 4 pu/ė kniupsti (cf. abg. pa- 
dą nici), Donal. 11, 412 (bei Akk. c. Partic., daher ebenfalis Akk-) 
vėną tėn o kitą tėn pamatysi kniūpszczus betimsant!), VolksI. BF. 19, 4 
dtbuls žurėjau, Rūtsel ibd. 46 dtbuls ekė 'kehre zuri'ck', Donal. 2, 13 
au trėpu dvilinks nupdlė, Jurksch. M. 13 trilinks iszlėksi. 

c) Bezeichnungen k6tperlicher und seelischer Zustčinde u. 5. w.: 

„ F. chr. 35, 27 sausas spakaghingai butu palaikitas, Daukant. Spr. 
TZ. 1, 323, 57 poulęs į klaną sausės nekelsi, Donal. Brief 1 ar dūr 
sveiki ir linksmi krutate?, 4, 46 nei raits nei pėsčas keliduji, 10, 621 
vaikai nuogi bėginėja, 10, 93 mes vėl linksmi pavūdsarį švėnčiam*?), 
Buiv. 84 givūnd spakainas lik smefčė u. v. a. 

d) Uralt sind die Verstūrkungen cines Verbs durch ein mit thm 
wurzelgleiches oder bedeutungsverwandtes, mit dem Subj. kongruie- 
rendes Partic. oder Verbaladj.?): 

Daukša Post. 50, 18 žmonės pahonai ižg Persyos tekini teką, 
Summa von 1653 (Bezz. 261) gieyzdamas gieydžiau, L.-Br. 936 važėvo 
važiū tis, Žemaitė 1, 228 s/ačia stovėdama; cf. lett. Leseb. 74 vidamūs 
vijas “winden sich hin und her". 

e) Wie in den anderen idg. Sprachen, so kommen auch Iit. be- 
stimmte und unbestimmte Zahlwėrter appositiv im Wettbewerb mit 
den zugehėrigen Adverbien vor: 

Will. EE. 77, 15 (=Joh. 6, 15) nueya patsai wienas ant kalna?*), 
Godl. Volksl. 6, 1 /6 vaikszcziojo graži pana pati sau vėna, cf. Iett. 
Leseb. 49 Jai dę/s viens pats iėt sowie poln. sam jeden; tu eik pirmas 
(antras u. s. w.); Wisbor. 16, 3), 30 kaip galūsis nusiddves miėga “als 
er sich schliesslich schlafend stellie?)', Zemaitė 1, 142 besiga/uodamas 
be nenustosi sveikatos (vgl. griech. teleuzėv 'schliesslich, endlich'). 

Auch ohne vienas kommt Iit. pars, Iett. pats“) im Sinne *solus' 
vor. Es vergleicht sich hierin genau mit slav. samė, griech. atti<?). Wie 
diese kommt es natūrlich auch in diesem Falle oft appositiv vor: 

Širv. PS. 139, 20 pars tiktay žmogus ir Aniefas turi Juosibv, Do- 
nal. 11, 65 pėnisi pdiys, Buiv. 81 pradėjė pėtis (allein, von selbst, 
selbstūndig) iš nūmo išait u. v. a. 

Wie in anderen idg. Sprachen“), so werden aurh im Lit. To- 
talitūtsadj. appositiv zum Subjekt und Objekt hinzugefigt. Dadurch' 


1) Dagegen Adv. R. 1 ž., S. 208 rs knilpszczef apweFsti Hdotai. 
„ 2) Daneben auch Adv. 8,31 //nksma/ šokinėjo u. s. w.; cf. Iett. Volksl. ja /ustigi 

nedz/vuoju mit var. /ust/gs (Erdzelin 452). 

3) Val. Jabl.2 55. ūber andere idg. Sprachen Potebnja II 406, Zubaiy IF. 3, 135, 
Verf. ibd. 28, 226, ūber das Lett. Mūllenbach IF. 17, 419, EĖndzelin Gr. 786. 

*) Auch heute so. 

5) Daneben ibd. 16, 30, 23 Adv.: kdip gal'dsei pradėjo fdmį, da es sich um sub. 
jektsiosen Satz handelt. 

S) Endzelin 356. 397, 

7) Zubaty Sborn. filol. 3, 146. 

$) Brugmann Total. 71, Zubaty IF. 25, 200 ff. vgl. aus dem Siav. russ. Xuspa 
BcA noGnbAKntna, čech. su všecek mokry. 


— 144 — 


wird im Lit. wie im Siav. der Gebrauch von Totalitūtsadverbten 
ziemlich zurūckgedrčngt: 

J. Mtt Bezug auf das Subjekt: 

1) Das Prėūdikat besteht nur aus einem Verbum: 

sudžia visas supyko, Donal. 5, 21 isz kėrszto visas iszpūto, Buiv. 
S visas susekrūvena, Iett. visas favas rūokas tric "stark zittern deine 

dnde'. 

2) Das Prūdikat besteht aus Kopula und Prūdikatsadjektiv: 

Širv. PS. 793, 74 wisa tieg graži esi, An. Šil. 267 n6 szaknės lig 
wirszūnei būwys wišas doras. 

I. Mit Bezug auf das Objekt: 

Širv. PS. 103, 18 wisu sawi, ne pusi, ne dalu parodik, Donal. 7, 
130 /ijaus ji visą suėstu, 8, 207 pakavėią plėczką slapiėms isztūsztino 
visą, lett. visas acis izraūdaju “ich habe wir die Augen durch Weinen 
ganz verdorben'. 


Anm. Den Adjektivgebrauci des Korrelativums in russ. 
pžka Takaa LuKpokaa, poln. bądž mi taka szczera, lit. toksai silings 
neprietelis Will. E. 31, 20, kokiolhe didzoihe reikoihe ir priega- 
doihe F. chr. 33, 21, Iett. rūds gudrs puika u. s. w.!) hūlt Zubaty 
Sborn. filol. 3, 148 ff. wohl mit Recht firr unurspringlich. Er 
glaubt, dass das Adverbium hier an das folgende Adj. syntak- 
tisch assimiliert sei. ! 


$ 17. Einige Faūlle von erstarrtien Nom. sg. masc. und 
fem. von prūd.-appositionellen Adjektiven. . 

a) Ein Satz wie Mosv. 31,14 schis esmi ghadnas prassudima “ich 
hier bin wirdig der Verdammnis' Jehrt, dass auch das Lit. wie an- 
dere idg. Sprachen?) mitunter Dėmonstrativpron. statt demonstrativer 
Adverbia verwendet. Dies verhilft uns auch zur Deutung der be- 
sonders im Altlit. ūblichen Partikeln schiskai, taskat 'siehe?)". Diese 
sind, was auch (CGiaigalat nach Smith andeutet, zu zerlegen in ši(s), 
tė(s) +Imperat. eines dem Iett. skalit, skatitiės “schauen, aufmerksam 
betrachten' entsprechenden Verbs. Im Lett. ist ein Imperat. ska! 
*schau!" regulūr. Auch im Altlitt kommen -4- Iose Imperative vor, 
z. T. auch noch in moderner Zeit“. Ausserdem neigen gerade Im- 
perat., namentlich in partikelhafter Funktion zu sehr starken Verkūr- 
zungen“) (vgl. besonders auch vėi und md). 


1) Brugmann IP. 43 Belh., 116, Potebnja 2, 61 ff.; 3, 500, Endzelin Gr. 395. 452. 

*) Val. hom. šijoz ėv tūds xsizat šzi yduvis, Thuc. 1, 51 visą šxsivai šxtzAš0US: 
*Schiffe fahren dort heran' 

3) Bezzenberger 175 ff., Leskien IF. 14, 113, Gaigalat MLLG. 5, 135. Auch heute 
sind dte Ausdricke wenigstens dialektisch noch vorhanden; vgl. LP. 1,6 taskatės galvą 
padėjo, Valanč. Pal. Juzė 10 reik tasgatis kailinių šeimynai. 

*) Vgi. Bezz. 222 ūber alit. aprelschk(i), gelb, weyzd u. s. w., Wolter zu Daukšas 
Katech. LXXXV ūber duo, sū; duo auch heute in Tvereč. Wolt. 376. 31.38, paduč in 
Gervieč. 398, 30; vgl. auch dūmai 'gib mir! Dusna (Bezirk Tvereč.) bei Būga aist. 
stud. 79, ferner E. Nieminen Ausg.- ai 118, Sprecht IF. Anz. 42, 52. 

30. 16 5) Endzelin Gr. 118, Specht M 217 ff., IF. Anz. 42, 52, Verf. IF. 41, 398, Arch. 


— 145 — 


Bei der obigen Erklūrung von scAiska! u. s. w. wūren regulūr 
Sūtze. wo das Subj., zu dem die Partikeln urspr. genčrien, Mask. 
oder Fem. Sg. ist, also schirai taskai iusu karalius eit Bretk. 1: Sam. 
12, 2, schitai nu, taskat turri tawa moteri (id. 1. Mos. 12, 19) oder /as- 
kat io dukte Rahel ateit (id. 1. Mos.. 29, 6). Der Nom. praed. Iūsst 
sich noch besonders gut durchfihlen Mosv. 447 motrrischk, taskat su- 
nus tawa, das sich geradezu ibersetzen Iūsst: "Weib, dieser, siehe, 
ist dein Sohn)).“ In bet scAiskat ira ssidischki wirai Bretk. Dan. 3, 12 
zeigt sich beretts Erstarrung zur Partikel ohne Ricksicht auf den 
Numerus?). Das zwischengeschobene skai hat ebensowenig die No- 
minativkonstr. dnderen kėnnen wie der Imperat. žiurčk in einemSatze 
wie fai če žurėk pinigdi Matzukehm. 1, 3, 24 ($ 4 Anm.). 

6) Andere in dhnlicher Weise zu Partikeln erstarrte appos. - 
prūd. Nominat. sg. masc. von Adj.?) sind rėds *gern, zwar“, entlehnt 
aus poln. klr. rad, und norjs, woraus nors, nėr) “wenigstens, zwar, 
obgleich'. 

1) rodas erscheint in alter Zeit noch als prūd.- appos. Adj., das 
sich im Numerus nach dem Subj. richtet; daher: 


Will. E. 9, 24 turim rodi dariti pagal prisakimu, EE. 144, 16 
(=proverb. 31, 13) gAi dirb roda (in der heutigen Fassung dagegen 
erstarrtes rods) sawa rankomis, Mosv. 417 rodi Jesausp Christausp eisim. 

Wie Leskien bei Brugmann IF. 27, 267 nachweist, beginnt die 
Adverbialisiernng schon bei Bretkun; in der Post. sagt er neben 
dlierem rodi nueit bereits ką szė rodas darė, in dem bei Wolt. xpecT. 
29, 42 abgedruckten Teile kaip ana (pekla) rodas norėtu 'so gern 
auch die Hėlle mėchte*“. Noch in heutigen Dialekten finden wir 
Genuskongruenz; vgl. Godl. Volksl. 6, 6 roda butė tava jauna, ne- 
moku darbu 'ich mėchte gern deine junge Frau sein, verstehe aber 
nicht zu arbeiten'. Daneben kommt aber auch hier rodas ohne Riick- 
sicht auf das Geschlecht des Subj. vor. So sagt 15, 28 eine Ente 
von sich: rodas bucze iszimtė, vainikėlį padūtė; ale stovi tykei du strėl- 
cziu kelyje 'ich mochte gern den Kranz herausholen und dir geben; 
aber'. Die Ietzte Stelie zeigt bereits den Bedeutungsibergang zu 
konzessivem *zwar, freilich'; vgl.: 

Donal. 2, 35 rėds tėsa, T, 80 rėds negražū, R. 1 ž., S. 210 niška 
rėdas nepalikai “allerdings habe ich nichts zurūckgelassen'. 


3) Val. noch Wolf. Post. 146 G., Bretkun Past. (s. Leskien. a. O.). 

2) Ebenso tritt In anska/ (antai) afeta Sunamitiene Bretk. 2. Kšn. 4, 25 Indifferenz 
tn Bezug auf das Genus zu Tage, falls nicht *anaska! wegen der Partckelhaftigkeit zu 
anskat wie šilai zu štal oder ši/ verkūrzt worden tst. 

3) Ueber andere idg. Sprachen Solmsen Btr. zur griech. Wf. 155 ff, Brugmann 
IF. 27, 233 ff; 34, 402 ff., ūber das Siav. noch Doritsch abg. Adv. 136 ff., Jagič Btr. 48, 
Zubat/ Sborn. filol. 3, 122 ff, ūber die zahlreichen adv. Nominat. masc. des Altpreuss. 
Trautm. 250, Brugm. IF. 27, 267 ff. 

*) In den meisten slav. Sprachen kommt Im Gegensatz zum Abg. rad nur noch 
tn prūd.-appos. Funktion, also wie alit. rodas, vor. Im Obersorb. ist rady adverbieli 
erstarrt; daher nicht nur Ao/čik so rady ženeše "der Bursche vaheiratete sich gern', 
sondern auch rerady ke-mši sym chodžila "ich bin ungern zur Messe gegangen' (Mik!. 
IV 17). Auch im Čakavischen kommt im Giegensatz zum Štokavischen unmoviertes 
tes rad vor; vgl. Berneker Chrest. 224 dž bi jak rėa ocž pohodlla 'dass sie sehr gern 
den Vater besuchen mūchte“. 


Tauta ir Žodis 10 


— 146 — 


9) Eine Uebersetzungsentlehnung aus dem Slav. (cf. grruss. 
xoTA, kir. xoTA(h)!) ist norįs, das wegen seiner Partikelhaftigkeit ūber 
nėrs zu nėr, nė gefihrt hat?) Man ūberschaut den slov. Gebrauch 
am besten bei Potebnja II 113 ff., Vondr. II 518 ff., Boyer-Spėr. 1283, 
Sm.-St. 448, den lit. bei Brugm. IF. 27, 265 ff., E. Hermann Lit. Konį. 
83 ff., Jabl. liet. sint. 61; ich brauche mich daher nicht weiter dariū- 
ber auszulassen, wie die Erstarrung im einzelnen vor sich gegangen 
ist. Ein altruss. Musterbeispiel, wo man mit participialer Auffassung 
noch sehr gut auskommt, ist das von Potebnja zitierte 1epkK Bb Cb- 
cyxb (rbno XpucToBo), a xoTA AO TOro xe Au. Sowohl im Sinne 'we- 
nigstens, immerhin' als in der Bedeutung 'obgleich" stimmen die lit. 
und slav. Partikeln iiberein; vgl.: 

a) R. 2, S. 197 kad ir jos j6 aplonkyt, nėns oėt adfnos, Širv. PS. 
40, 29 gal saw aprinkt kokinoris dayktu. 

8) R. 2, S. 122 naszejs mdžku nors būwa parsigoūdes, nė atsūka 
jūrh, Baisogala Wolt. 337, 19 nėnė tas kavaličris i? nuskūzdava bafzdą, 
tė it vis už jū neidavo. 

Noch nicht erstarrtes nėrs zeigt Bretk. Post. (Leskien bei Brug- 
mann a. O.) sawo wale duosi awims eiti kur norinczoms *'zu gehen, 
wohin sie wollen'. Diese Stelle ist daher eine Vorlčuferin des heu- 
tigen kuf nors "irgendwo(hin)". : 

“ Dass auch das Gerund. nėrint das eig. in absoluter Konstr. 
steht und bedeutet “'obwohl man will', partikelhaft geworden ist und 
sich in den verschiedenen Sinnesschattierungen mit nors deckt, ist 
bekannt?). 


c) E. Nieminen Ausg. -ai 54 hūlt es fūr moglich, dass lit. pirma 
oder pirma *zuerst, vor' (woraus pifm) ein erstarrter Nom. sg. fem. 
sei, wobei von Sūtzen ausgegangen werden mūsse wie kalrd pirmd 
isz vandėns iszrėplėsiva Šchl. L. 145; ebenso mėchte er Iett. pirms 
*vor' (neben „pifm(a)) als ehemaligen Nom. sg. masc. auffassen. Aber 
beide Deutungen sind unsicher. In lit. Jett. pirm(a) kann auch ein 
zum Adv. gewordener Nom. Acc. sg. oder pl. neutr. enthalten sein 
(s. Zubaty Sborn. filol. 3, 131); Iett. pirms aber kann auf pirmis zu- 
rūckgehen und adv. Instr. pl. masc. neutr. sein, oder es enthdlt das 
durch preuss. massais veprūsentierie Suffix des adv. Komparativs *). 

Anm. Ein subst., zum Adv. erstarrter Nominativ ist wahr- 
scheinlich Itt. gand Iett. gan(a)?). Wie Solmsen Btr. 2. griech. 

WF. 167 ff. und Brugmann IF. 27, 251 ff. zeigen, ist gand ein 


1) Val. Bezzenberger KZ, 50, 73. 


2) Ueber Baranowskis schleiftonige Accentuation nŠrs s. Specht II 203. Volleres 
norins treffen wir in Bretkuns Postille an: kaip nortins sudraskyti (Leskien bei Brugm. 
IF. 21, 266), ebenso in Jurksch. M. 86 kai norins smercztop waryt 11 kat tik nOrins ty/čiu. 

3) nGrs wird hūufig durch Fernassimilation zu nOris, namentlich wenn es sich 
an ein relatives Pron. oder Adv. anlehnt (s. Specht II 203. 302 ūber den Dial. R. 2, 
vgl. auch nonis in der Mundart von Šeduva MLLG. 2, 417. 419; 3, 532; 4,40. 42, nėnė 
Baisogala Wolt. 337, 19). Auch nGrint wird dialektisch zu nėnt (ko nėnt R. 2, S. 139, 
nont *'obschon" R 1 ž., S. 214). In Jonišk. Wolt. 327, 3839 begegnen wir ku“ nės, Wp., 
S. 242 ndc *wenigstens". 

4) Endzelin BB. 27, 316 ff., Jar. npepn. 3, 188, Lett. Gr. 355. 472. 527, 

5 S. ūber das Jett. Wort Endzelin Gr. 457, Wb. s. v. 


— 147 — 


altes Abstr. der in abg. gonėri, ai. ghand- "kompakt, fest, hart', 
griech. p6voz aipazos “Klumpen Blut“ vorliegenden Wu:zel. Dass 
es Nominat. ist, nicht Instr., folgt aus der Iett. Form. Der Sinn 
war urspr. 'Gedrūnge', und die adv. Erstarrung ist in der von 
Solmsen geschilderten Art vor sich gegangen. Gerade das Lett. 
liefert, wie Endzelin a. O. und 451 zeigt, noch mehr derartiger 
Falle, vgl. pū/ks oder pūlka 'Schar', als Adv. “viel" (russ. noNk, 
poln. pu/k). . 


Drittes Kapitel. 
Der Nominativ in Mischkonstruktionen und Anakoluthen. 


$ 18. Wird ein von einem Hauptverb abhūngiger Casus obl. 
als Subjekt zu einem ebenfalls von dem ersten abhūngigen Infin. 
empfunden, so kongruieren prūd. oder apposit. Bestimmungen, die 
sich auf den Casus obl. beziehen, in der Regel mit diesem ($ 76 
Anh. und $ 117); mitunter aber erscheint ein zu ihm gehėri- 
ges Partic. durch eine Art constr. sara sovssv) im Nominat.: 

Jurksch. M. 11 sdwajei lišpi dėtis, jė ne pažystanii 'er befahl sei- 
ner Frau, sich zu stellen, als ob sie ihn nicht kenne'. 

Das Gleiche kann stattfinden, wenn ein Partic. einem 
zu einem Casus obl. gehėrigen Gerund. untergeordnet ist: 

R. 3, S. 80 susirffka sa szuni einuif mdrkatnu nufdidis gdfwu *sie 
begegnete einem Hunde, der traurig mit gesenktem Kopfe einherging'. 

Auch auf einen das psychol. Subj. bildenden Gen. part. 
kėnnen nominat. Partic. folgen: 

R. 3, S. 95 būwa wisū-wisėkiu pėnu susiriūki, biednū ir bagotū, 
norėdami pamatyt, LP. 1, 168 rinkos šiokių ir tokių vyrpalaikių, mergų 
traukiami. 

$ 19. Wenn dem auf eine Vergleichspartikel folgenden 
Nomen im regierenden Satze ein Casus obl. entspricht, so 
kann jenes mit diesem kongruieren. Viel hūufiger aber tritt 
es in den Nominat.; d. h. man hat es in diesem Falle mit einem 
abgekūrzten Nebensatze zu tun: 

a) Širv. PS. 60, 7 Jonuy sswintam ssaukunčiam kayp balsuy atsiliepe. 

6) WilI. EE. 75, 21 (= Luc. 11, 26) ima su sawimi septinias kitas 
Dwassias piktesnias neng ghi pati*), 139, 25 (= Joh. 14, 12) didesnius 
darbus daris neig tie?), Jurksch. M. 78 drabužiūs kai' sidabras twis- 
kanczius, R. 1 ž, S. 188 pasišme akmeniūka didūima kaip žasiės 
kiauszinys. 

Donal. T, 33 bietet sogar 6 tu ddr kaip szū (als ob er ein Hund 
wūre) daugiais jam barszkini kdulus? 


1) Ueber constr. xaTtd4 cdvestv Im Lit. s. Jabl. liet. sint. 1, 31 ff. 

2) Heutige Fassung už save piktesnės. 

3) Heute unter Assimilation didesniūs dėrbus darys, ne kaip šius. Auch Apocal. 
22, 1 zeigt das NT. von 1816 (Wolt. 284, 2) nominat. Ir parodo man upę wandento 
gyvenimo skaysią kaypo kryztofas, die heutige Uebersetzung dagegen assimil. kaip 
ristO Ją. 


10“ 


— 148 — 


Auch im Lett. ist zwar Assimil. nicht ausgeschlossen!); daher: 
tddu, kd šuo....... ci/ivėka ruokas nebūs vis cėlušas “ein solches 

(Schloss) wie dieses werden wohl Menschenhčinde nicht gebaut haben'; 
aber gewėhnlicher ist auch hier der Nominat.: 

Leseb. 34 fam parveda 'igaviriu kd sailė rita rasa, 100 (aus Nie- 
derbartau) simtiem fūdu nedabuja, kd mes dui jaū[n]brališi. 

$ 20. Die weiteren Anakoluthe, in denen der Nominat. 
eine Rolle spielt, Jassen sich in zwei Kategorien zerlegen: 

a) Der Nominat. erscheint in Aufzūdhlungen mitten unter 
Kasus obligui. 

Da der Nominat. gerade in Ueberschriften, Verzeichnissen, Lis- 
ten eine wichtige Rolle spielt ($ 1), so ist die zeitweilige Unterbre- 
chung der erforderlichen Satzkonstr. durch ihn in Aufzdhlungen psy- 
chologisch durchaus begreiflich, und viele idg. Sprachen liefern Bei- 
spiefe fūr eine derartige Inkongruenz?). 

Lit. Belege sind: 

Daukant. Wolt. 196, 21 ff. tu/i dar faukay tur sau ipatingus Dei- 
wus: Wetustis Rijtau, Gabay ir Twerlikus Saranu, Kirnijs Platelūa, Wie- 
luna, Deiwie dusziu, L.-Br. M. 953 t/určjo tris sūnus: dū ražumni, trėczes 
dūrnas, R. 4, S. 46 kū tei padėre watundėta riaastrėžnasties! W'afksmas 
ir kl/kas mėczu, sietawartas tėwų raiszpasakytas. 

Schon in alter Zeit finden sich genau entsprechende Beispiele?). 
Beachtenswert ist Daukša Post. 316, 1 ff. Dort steht nicht nur das 
zusammentfasse1de Wort im Akk., sondern auch das erste der auf- 
zuzčhlenden Dinge, wūhrend das zweite unter Aufgabe der Konsitr. 
in den Nominat. gesetzt wird: . 

cze tūrime tu wėikalu Dwasios S.: wieną, iog iūs turėio issmokil, o 
antras, iog iiėmus turėio aiwėst', idant (vgl. auch Wolf. Post. 142, 1 £f.)*). 

Aus moderner Zeit ist genau so beschaffen eine Stelle wie: 

Sch.-K. 40, 27 ff. nes trijų ddiktų reik: viėną (erstens) maista (Gen.), 
gntrą apdara (dsgl.), trėtį pastėgis (Nom.). 

Aus dem Slav., wo Ieider das Kapite!l des Anakoluths noch gar 
nicht zusammenfassend bearbeitet worden ist, begniūge ich mich mit 
der Anfilhrung weniger, mir bei der Lektūre aufgestossener Analo- 
ga zu den in diesem Paragraphen beleuchteten Fallen: 


1) Endzelin Gr. 748, 841. Im Siav. ist Nominat. das Gewčhnliche (vgl. russ. uep- 
HbIMM, KAK MOKPAR CMOpPOAKHa, rnazaMH Tolstoi BOCKPeC, 58 u. s. w.); Im Griech. kommen 
beide Konstr. vor, Im Lat. nur Assimilation (s. genaueres Arch. 40, 92). . 


2) Verf. KZ. 43, 212 fH., Thurneysen KZ. 53, 82 ff. (der kelt. Analoga gibt), Oer- 
tei Festschr. Wackernagel 50, Havers IF. 43, 208. 


3) Vgl. Širv. PS. 94, 24, Daukša Post. 308, 29; 313, 15, Kat. 38, 26 ff. 


*) Eine interessante Mischung zeigt Wolf. Post. 143, 14 ff. tas iadangi circum- 
stantijas eilių teip ischrascha s. Luk., kuras circumstantias Ir apsukui buvin daiktai te ira: 
J. czesas ir menesis. 2. angelas, ebenso Nominat. bei 3. und 4., wūhrend von 5. ab 
Akk. folgen: 5. mestų Naczaret, 6. pannų Marių, 7. wlru kuram bua pastlubita u. s. w. 
Diese Akk. erklūren sich einerseits daraus, dass dem Verfasser das voraufgegangene 
teip ischrascha ins Gedūchtnis kommi, andererseits aus dem Vorschweben des sogleich 
folgenden tai wissa saw a ipatei ischrascha s. Luk. 


— 149 — 


poln. Sienk. ogn. i miecz. 1, 236 /rzy —— mnie upewniają: 
pierwsza, i:—, druga, že -, saksų že—, aruss. Chron. Nestor. 16 oib 
rpana Kbiesa H nakbi OTb Uepnurosa H OTb MepescnaBna 4 npovin rpanu. 

Gelegentlich trit die Apposition in den Nominat. trotz anderen 
Kassus des Beziehungsworts!): 


čech. Masaryk Rusko a Evropa 88 brzy po jeho smerti byl tenio 
pldn proveden įeho vdovou— švėdskd markytdnka, jež neumėla psdt 
anti čist. 


Endlich sei noch darauf aufmerksam gemacht, dass im Lit. wie 
in anderen Sprachen bei Herabsinken von Gerundia zu partikelar- 
tigen Begriffen Gfters nicht der von ihnen gemaess ihrer verbalen 
Natur verlangte Kasus geseizt wird, sondern dass sie fūir das Satz- 
ganze als irrelevant betrachtet werden. Man konstruiert daher das 
Wort, das sie eigentlich bestimmen, so, wie es der regierende Satz 
erheischt. Handelt es sich um Erweiterung des Subj. des leizteren, 
so steht der Nominat.: 

Daukša Post. 329, 32 n6rint wel butų Angelai Ižg dągaus, netd- 
riant (=geschweige denn, erst recht nicht) žie niėkam nederg dergėtuwai. 

Besonders gehėrt hierher das neben /yg im Sinne *wie, gleichwie, 
gleichsam' gebrauchte ne/yginant?) : 

An. Šil. 112 tariu miszkas kvepuoja nalyginant žwėris *wie ein 
Tier', R. 4, S 61 giriūs, kurios apričeza anū plėtū, anū nalyginunt skėrū 
„až patestūwi brungidusiū; Jabl. a O. didžiufės lytys, nelyginant kokie 
Jedų kalnai, apsiautė iš visur laivą. 

nelyginant bedeutet eig. “ohne gerade vergleichen zu wollen'". 
Es steht neben /yg wie klruss HemOB "gleichwie* neben synonymenu 
MOB (Baltosi. 12!) Auch HeMOB heisst urspr. 'behaupte nicht gerade'. 
Die Negation dient in beiden Faelien dazu, den Vergleich in mil- 
derer und bescheidenerer Form guszusprechen. 


b) Wie in anderen idg. Sprachen?). so ist auch im Lit. der 
„Nominat. pendens“ nicht selten. Der Nominat. steht an der Spitze 
des Satzes, da der Sprechende noch nicht weiss, was er im folgen- 
dem sagen wird. Spaeter wird dann der Nominat. durch ein De- 
monstr., Šfiers auch durch das gleiche Wort in dem ihm zukommen- 
den Kasus aufgenommen. Mitunter unterbleibt auch diese Wieder- 
aufnahme: 

Sch.-K. 83, 298 ff. žmėgus kur vdlgi, dū nas truputėlei, kuriė gąnt 
žėmės nukrita, tūs surgnkiojis vdtgau, ohne Aufnahme des im Nomi- 
nat. stehenden. Begriffs Daukša Post. XI nes ir žėktai, kuriūs Diėwas 


1) Beispiele aus anderen Sprachen bei Brugn:. II 22, 646, IF. 27, 137; 43 Beth, 
104. 167, Konjetzny ALL. 15, 307 ff. 


2) Jabl. liet. stnt. 1, 63. 


5) Delbr. ai. Synt. 394. 409, Speyer ved. u. Sskr.-Synt. 91 ff., Sscr. - Synt. 
3817 ff., Oertel Festschr. Wackernagel 48 ff., Brugmann IF. 43 Beih., 54 Anm., Kroji Glotia 
6, 352, J. B. Hofmann IF. 43, 93 ff., Thurneysen Hdb. des Altir. 155 £f, KZ. 53, 84. 
Ueber das gesamte Problem des Nom. pendens handelt jetzt unter Anfūhrung zahi- 
reicher Beispiele, namenilich aus den klass. Sprachen, Havers IF. 43, 207 ff. 228 ff. 
dem ich in aliem Wesentlichen be istimme. 


—- 150 — 


fr ik ssei dėnai dūro sawdi bažnicziot, welinūmus prirassinėie, vgl. 
apreuss. 65, 30: kadubri bhe strigli (Nom. sg. fem.=lit.-ė, s. Trautm. 
K. Z. 42, 369, Sprachdenkm. 208) furrei tans tebbei pijst “"Dorn und 
Disteln soli er dir tragen'!). 


Anhang. Ausser dem „Nom. pendens“ kommt auch voraus- 
gesetzter Akk. in verschiedenen idg. Sprachen vor (s. Havers a. O. 
248 ff., Poiebnja II 100). Aber fir diesen besteht meist ein besonderer 
Grund, val. fūir die klassischen Sprachen ausser Havers a. O. auch 
Kihner-Gerth II 1, 330 ff.)?). In den Hit. Saetzen, die mir zur Verfū- 
gung stehen, hat stets das folgende akkus. Relat. die Bevorzugung 
des Akk. vor dem Nom. herforgerufen, also 'attractio inversa' (s. Ra- 
vers a. O. 251 ff. ūber entsprechende griech. und lat. Faelle): 


Daukša Post. 308, 31 ff. tą sad Dwasią palinksmintoię, Dwasią 
tiesės, kurią Sunis siuncze nūg Tėwo, tas' urėdas yra, iog ii turėio iž- 
dawinėt Jūdimą, 312, 11 o žodi kuri girdėiote, ne est mdnas, ref. Post. 
Wolt. 465, 16 ženktus, kurius darit teykies, reykalingi buwo, L.- Br. 178 
6 Ig grdbą,. kd įmetė į tį grincziūkę,-—-tai būvo kardlius. 

$ 21). Da kits kitą, vienas aitrą Uu. s. w. zu einer Einheit zusam- 
mengeschmolzen sind ($ 7), so kann bei Abhaengigkeit von ei- 
nem Verbalsubst. das erste Element erstarren?, waehrend 
das zweite in den Casus tritt, den das dem Verbalnomen zu Grunde 
Jiegende Verb regiert, bezw. wenn das letztere mit einem Akk. ver- 
bunden wird, in den Gen. obi. Ausserdem aber kann auch bei Zer- 
Jegung der Ausdricke ftir “einander" in ihre Bestandteile das erste 
der beiden Zahliwėrter in den Gen. subi. gesetzt werden: 


a) Wolf. Post. 150 G. kitfta daug wenas antram pikta darijma; 
wenas antra nekenieghimas*). 


6) L.-Br. 275 vėno kitūm pasižadėjimas. 


Viertes Kapitel. 


Der Nominativus absolutus und seine Ouelfen. 


$ 22. Verschiedentlich hat sich im Lit. und Lett. wie in einigen 
anderen idg. Sprachen eine Art Nom. absol. berausgebildėt. Die 
Ouellen desselben sind mannigfacher Art: 


1) Slavische Paralieien besonders bei Potebnja II 98 ff. Auch aus dem Alba- 
nes. lassen sich zahlreiche Beispiele anfilhren, vgl. einstweilen die von mir Havers 
IF. 43, 217 mitgeteilien Siūtze. 


Ž) In einem alban. Beispiele wie Pedersen alb. Texte 88 Maro Perh/turen, Kese 
kešem me nOrie esdp neve, u-be prinzipeše 'das Aschenbrėdei (Akk.), der wir kel- 
nerlei Beachtung schenkten, sie ist zur Prinzessin gemacht worden' handelt es sich 
um Vermischung von akt. und pass Konstr. (vgl. griech. Paralielen bei Kūhner-Gerth 
a. O.). In aruss. enHCKOnbi, KOnbi KW HFyMeHbi, Cb NOGORbBIO B3HMAKTE OTL HHX6 Gnarocnos- 
ReMbė, K He ycrpanaKTeca OTb HHXb H Nocnt nioGHTe MW naGnūTe ist das Verb B34MaūTe 
von Einfluss gewesen; denn indem man den Segen der Bischčfe annimmt, gewūhrt 
man Ihnen selbst Auinahme; heisst es doch auch nachher, man solle sich nicht von 
thnen abwenden, sondern sie nach Krūften lieben und unterstitzen. 


3) Val. ūber Erstarrungen des ersten von zwei zu einer Einheit zusammenge- 
bagi Vėrtern zuletzi Niedermann Festschr- Wackernagel 161, Verf. Arch. 40, 
„Uu. . . 


4) Gaigalai a. O. 231. 


— 151 — 


a)!) Das sog. Žyžja xa0 Šhov kai xatd pžpos ($ 8)?): 

"Schl. L. 161 teip abū pasildbinusi, bėba mėldė, Mūrch. Walt. 239, 
33 teip susitdrę, k6žnas ir ddrė, Sch.-K. T5, 29 vdlandą šokiniėjuses 
(die Kraehe und die Elster) vėrna pamūti, Iett. mūja braukdami (ne- 
ben braucuof), kučieris taisijies kčniia meilu nuomaitūt “*beim Nach- 
kausefahren habe der Kutscher sich angeschickt, die Kčnigstochter 
zu ermorden', 

6) Eine andere Ouelie bilden Falle, in denen das Subįj. des 
nominativischen Partic. im iibergeordneten Satze zwar nicht im No- 
minat. steht, aber dem Sprechenden eine synonyme Konstr. vor- 
schwebt, in der dieses Wort auch als grammatisches Subj. des 
Hauptverbs fungieren wūrde?): 

Sch.-K. 36, 3 wifkas tąn girdiėdamas — labai andm patika (=tand 
er Gefallen), L.- Br. 209 tai jis gyvėndams pėr kelis meiūs, prireikėjo 
jem (= turėjo) važiš't, R. 3, S. 115 paliktas nuė mdkytoju ir wedėju pa- 
liška ir jūrhi nuobėdu (=emptand er Widerwillen), Žr., S. 290 a/i ir 
numo diti bdimi ja/h (Furcht ergreift mich', also = bijaūs) niėka nenu- 
seūwis, lett. pa vaūrtiem iejūdami, sievu pūriėma bailes; vai lev galva 
nesūpčja, dienu nakti auredams. 


Daher findet sich Nom. absol. besonders hūufig in Sūtzen des 
Sinnes *als einer etwas tat, sagte ein anderer zu šhm' (=“wurde er 
von einem anderen angeredet') sowie “als jmd. hinsah, ging u. s. w., 
trat irgend ein Vorgang ein' (='bemerkte er einen Vorgang'), *ąls 
jmd. ging, begegnete ihm ein anderer' (nach 'begegnete er einem 
anderen'): 

a) L.- Br. 220 pajėjęs (der Kėnigssohn) gafūrį, vėl arklys sdko, 
Wisbor. 16, 30, 29 Jons pas pėną ižėngas, klūuse pėns. 

3) Wisbor. 7, 12, 17 dineris Žurėdams ant kėjos matydams kard- 
faus šnūpduką, ir kardfaus vardas įrašits yra, R. 3, S. 96 pračjis szim- 
tūs Mūtu biiwa fabė didalas girias “venn man 100 Jahre seit dem ver- 
gangen sein lūsst (=vor 100 Jahren), gab es sehr grosse Walder'. 


Mit Verben des Begegnens, Treffens: 


Kupišk. 57, 75, 13 jis po gifu vdikščodamas, užėjo žmėgus medžė- 
damas, R. 1 ž., S. 194 bėgdami susitika jišfh šandla arklys. 


J S. ūber das Lit. Verf. IF. 28, 246 ff.; KZ. 50, 203 ff., ūber das Lett Endzelin 
781. 798, ūber das Slav. Mik!. IV 828. 838, Vondr, II 410, Potebnja II 92 ff, von Gūl- 
denstubbe Arch. 32, 264, ūber andere idg. Sprachen Brugmann IF. 27, 138; 43 Beih,, 
67 H., Oertei Festschr. Wackernagel 49 ff. (zum. Aind.), J. B. Hofmann IF. 43, 93 H. 
(zum Spatlatein). 

2) Von den Beispielen anderer idg. Sprachen Ilassen sich auf dieses Schema 
turūckfūhren serb. Jziazeči Mako jėdan z8 drŪgim, ėto (i I) brače njėgove (Mūrch. 
Vuk 6, 52), ačech. Alex. St. V. 1494 rakez budte y wnukowe, kazdy na swoy rod spo- 
mana, BM. 11 ff. taks o tom mluuiwsse mnoho, Bessus vecze. griech. T 211 Šuo B 
škopėxo įepaputspos Tiev "Odusozux. 

3) Von den Beispielen in onderen idg. Sprachen kėnnen in dieser Weise 
beurteilt werden aruss. H Ta BCA CTBOpHBL a3b, HEAOCTOHKO MH GAUJETL XHTM, serb. 
mededowič gledojuči u rukonošu, omili mu (wvurde ste ihm lieb = gewann er sie lieb), 
griech. Eur. Cycl. 330 ff. x0p dvaibuv, gtivos 0ddšv pot pėlei (=09x šaėlojai), ' 


— 152 — 


<) Erinnert man sich schliesslich an Sūtze wie tds pėnas fikie- 
ėjęs, ais jisai pažiurėt oder bėtys matydamas —bėtys išgainlėji ($ 5 b), 
so Jassen sich auch diese als eine Art Grenzfdlie zwischen Partic. 
coni. und Nom. absol. ansehen. 

Von allen derartigen Mustėrn aus konnte sich Ieicht der freie 
Gebrauch des Nom. absol. entwickeln: 

Maitzukehm. 4, 6, 12 žmėgus iš bažnyczes parėjas, tą pdčę šVantą 
diėną jo karvūte buldvosi, R. 5, S. 66 szitas ūžolynas kaipiž sodū bū- 
wis dėl Storiūi ulycz6s doūg awilū būwi ūžofuės prifrdukia, Trautm. 
žem. Erzčhl. 798 išvaždvusis i dide/us vondinus pakila dide štūrma včtras. 


Fūnftes Kapitel. 


Der Nominativ in eingeschobenen, urspr. selbstūndigen Nominalsėtzen, 
die dem regierenden Šatze als Teile einverleibit werden, wobei der No- 
minativ mitunter einem anderen Kasus Platz macht. 


$ 23. Wie andere idg. Sprachen!), so kann auch das Lit. 
zwischengeschobene, urspr. selbstūndige Nominalsūtze dem Satzgan- 
.zen als Teile eingliedern, so dass die Ausdrijcke bisweilen gerade- 
zu zu Adverbien herabsinken. . 

$ 24. Dem russ. caaBa Bory, poln. chwafa Bogu entspricht im 
Lit. gūrba Dievui (R. 1 ž., S. 192 ff., in den Satz eingeschoben). In 
Uebereinstimmung mit russ. npaBxa freilich, alferdings', das, urspr. 
ebenfalis eingeschobener Satz, vėliig adverbieli geworden ist, wird 
im Lit. seit alter Zeit?) tiesd, abgek, rišs verwendet (vgl. auch rdds 
tiesa Donal. 10, 611, tišsa, tišsa 'ja, ja', “ei freilich' R. 5, S. 25)3), 
ebenso taisyba R. 5, S. 3. 5, teisybė R. 3, S. 16, Žr., S. 294, Erzūhl. 
Wolt. 227, 28. Direkt aus dem Poln. oder Weissruss. ist prduda 
*'alierdings" ūbernommen (R. 4, S. 35, Volksi. BF. 3, 5, Dial. von Bir- 
žai). Mit poln. biada, russ. rope. poln. gorze im Sinne “wehe, Ieider' 
deckt sich lit. bėdė, dejd; vgl. z. B. Daukša Post. 65, 10 aA deia ąn! 
ne meylįgumo pasdu/o, 141, 27 deiė zmGgui Uu. s. w. 

S 95. Voransteliung eines reinen Nominalsatzes, der zur 
Apposition der actio verbi des folgenden Satzes wird, zeigt 
sich in folgendem Beispieile: 

R. 3, S. 91 6 pūr wis brungūsnis ddiktis, ji dasižinėja nū jū wičtu. 

Auch fūr diese Erscheinung liefern andere idg. Sprachen zahl- 
reiche Parallefen*); vgl. russ. Tofstoi Bockpec. 115 HbIHYe Xe, YJHBU- 
TelbHO0e ABO, BCe B 3TOM AOMB Cblio npoTHBUO eMY. 

$ 26. Oft kommen im Lit. Einschachtelungen von Nominat. 
„vor, die mit anderen Kasus desselben Worts oder mit Prūpos, 
oder Postpos., die den gleichen Begriff regieren, verbun- 

en sind: 


1) Delbr. III 629, Brugm. II 22, -646. 679, Wackernagel verm. Beitr. z. griech. 
Sprachk. 27, Zubaty Sborn. filol. 3, 137; 6, 117 ff. 

2) Vai. Širv. PS. 107, 11; 125, 6 u. s. w. 

5) Der Akzent ist sekundūr zurickgezogen (Specht II 27). 

4) Brugm: I 22, 679, Wackernagel verm. Beltr. 23 ff., HRavers IF. 43, 214, Vert. 
Arch. 40, 112 ff. (wo auch slavische Beispiele angefiūhrt sind, ferner die volistūndige 
Literatur ūber die Apposition zum ganzen Satze verzeichnet isi). 


— 153 — 


R. 4, S. 457 Kraszėwskis szitū pėsakū žėdis ž6din (Wort fūr Wort) 
indėjo graži6i giesmė! apič Lietuwū, L.-Br. 217 ranka pė rūnką ėmė 
ūž facds nėszė kardliui dovani, Wolf. Post. 143 G. ukis nog ukia be 
wena priwalima tekineianczias. 

Besonders kėnnen Zeitbestimmungen so kombiniert werden: 

di€ perdič “Tag fūir Tag' (Jurksch. M. 7), diena iš dienos (z. B. 
R. 1 ž., S. 190), Matzukehm. 4, 6, 29 valandd per valandą “Stunde um 
Stunde', 2, 4, 4/5 vėna nedėla po kitą nedėlą u. v. a. 

Auch anderen idg. Sprachen ist diese Verwendung des Nomi- 
nat. bekannt!); vgl. abg. din/ ače din!, vuss. uac OT uacy; HAEM pyKa B 
pyky (Dostoj. Karam. 2, 624); ubnaaacb Hora 32 nory (Tolst. A/BTCTBO 
391), poln. jadgc noga za nogą (Sienk. gu. v. 470) u. s. w. Oft hat der 
Nomin. unter Akkommodation an den regierenden Satz im Slav. ei- 
nem Akk. Platz gemacht, und wenn beide Kasus dusserlich iden- 
tisch sind, kann man hūufig nicht entscheiden, weicher von beiden 
vorliegt; vgl. čech. odfikdvati nėco slovo od slova; bčhati dim od do- 
mu; misto od mista, mit deutlichem Akk. obersorb. kAhčžku wof khčžki 
khodžič “von Haus zu Haus gehen'. Jedenfalis ist der Nom. tn der- 
artigen Konstr., wie Zubaty a. O. mit Recht annimt, der urspr. Kasus?). 

$ 27. Auch blosse Nominat. der Zeit und des Orts kūn- 
nen im Balt. wie in anderen idg. Sprachen?) in einen Satz einge- 
schoben, bezw. ihm voran-oder nachgestellt werden. Auch 
sie empfindet der Sprechende alimūhlich als Teile des regieren- 
den Satzganzen: 

R. 4, S. 34 ainu ūsz katwifia dišna (Nom.!) nieko nawėlgis, R. 3,- 
S. 93 pradžūga joū katwirtis pawūsarys, R. 2, S. 156 tas afkls jo oi 
Mhūte pės man, Vaičait. Wolt. 490, 10 dreba. širdėfė maA biednuolėlei 
treisja nedėlėlė, Jabl. a. O. Garliava yra netoli, tiktai aštuoni varstai*). 

Russ. mHoro NBT TOMY Ha3al entspricht im Lit.: 

R. 3, S. 81 wienaih sodži būwa, jo daūg rhūtu daba? atgėl, wiėrnis 
turtingls gaspadėris, val. auch Žt., S. 365. 

Dass es sich in allen angefihrten Beispielen um reine Nomi- 
nalsūtze handelt, folgt auch daraus, dass derartige Einschiūbe gleich- 
falis mit Kopula auftreten. 

Wž., S. 258 nuplėszk stėga, katrą, jai fra penkesdėszimt rhūtu, 
kaip dengiai, R. 1 ž, S. 181 Aurf (welches Pferd) mūž, jai kokios 
trys nedėlos bus, kaip isz kūles pūwoge. 

Derartige nackte Nominative kėnnen daher vollstūndig adver- 
biefl werden; so, wenn wir in Volksliedern aus Garleva Iesen: 

8,21 asz " prausiis, bernužėli, rytas vakarėlis (morgens und abends), 
33, 2 reiks rytelis keltė. 


1) Val. fūr das Slav. Mikl. IV 399, Vonėr. D 314 H., Busl. IB 324, Geb?. 328, 
Liebsch 114, besonders Zubaty Sborn. filol. 6, 1 


2) Val. 5 29 ūber einen dhnlichen Ersatz des Nom. durch den Akk. im Lit. 


3) Wackernagel verm. Btr. 27, Zubaty a. O., Potebnja 3, 275 ff. Ueber das Lit. 
+ Specht I 124. 241 ff, Jabi.2 55. 258. 

4) Val. aus dem Siav. apoln. Szymon Szymonowicz bei Bern. Chrest, 395 rdk 
rok, poodchodžijy nė glowę obory, russ. dial. Mb C TOGOH Gnnuco NOnoBKKa AHA M MAT- 
Abixanu, čech. 0d 0A0 mostu svrchu psančho jedna m/le jest mžsiečko dobfe velikė. 


— 154 — 


Hierher gehčren weiter šiė mėr(ai) "in ditesem Jahre' (Dusėtos, 
Užpaliai, Kaltanėnai)!), pėrnjai mėtai (Dusėtos)?). Fūr *manchmal" 
bietet die Wolf. Post. verschiedentlich /u/as kartas, karių, das entwe- 
der den Satz erčffnet oder in ihn eingeschoben wird (Gaigal. MLLG. 
5, 238); vgl. apreuss. ainawarst *einmal" (45, 34. 35)5), poln. /ada chwila. 

$ 28. Auch ein aus Pron.-Subst. bestehender Relativ- 
satz kann von dem Sprechenden als adverbiale Bestimmung 
des regierenden Satzes betrachtet werden“). Poln. co raz, co 
chwila, co rok, co dzieni u. s. w., russ. WTO IeHb, HOYb, čech. co den 
(s. auch Potebnja 3, 277, Zubaty a. O. 120) entsprechen im Lit.: 

a) alit. kiek dienos, kiek sabbatos?), Wolf. Post. (Gaigal. 239) kiek 
dienas, nedeles, hadinas, wetas (Nom. pl.)?), kiek meno. 

6) kas diend'), kas metas*), kas mėčtai?), kas mėnuo“) ų. $. w. 

Ausser derartigen Zeitbestimmungen sei noch von Verbindun- 
gen von kds mit anderen Subst. im Nominat. zitiert: 

Godi. Voilksl. 48, 9 kas kantelis (an jeder Ecke des Sarges) 
stikto tangelis, aukselio literelės; Jabl. a. O. kas šakytėlė, tai gegutėlė 
kukavo rytą ir vakarėlį. 

Vgl. pofn. co krok *mit jedem Schritte'; co kraj, to obyczaj; co 
autor, to osobna metoda. 

$ 29. Kasuelle Akkommodation der in derartigen Rela- 
tivsūtzen enthaltenen subst. Nominative an den regieren- 
den Satz. 

Wie wir $ 26 beobachtet haben, werden im Siav. šfters einge- 
schobene Nominative in Wendungen wie '*von Haus zu Haus" an den 
regierenden Satz angepasst und durch Akk. ersetzt (daher obersorb. 


1) Wolter nHT. xpecT. 384. Auch LP. 2, 102 gebraucht šiemer, 3, 4 kitimet. 


Ž) Būga alst. stud. 35. 62; s. noch Specht IF. Anz. 42, 52 (gegen Nieminen Ausg. 
=ai 116). Acc. der Zeit pėrnū (= ai) mėrą Iesen wir bei Sch. -K. 72, 28 (im Ggs zu 
š/ mėtą) sowie in Kvėdarna Wolt. 318,9, also auf žem. Sprachgebiete. Zur attrib. Ver- 
wendung des Adv. pern(ijai val. ryt0 dieną, vžkar dienė, Iett. sen lalkiėm, dienšm vu. s. w. 
(s. auch Endzelin Gr. 479), poln. od azis dnia, nazajutrz dzier, čakav. jūtro dėn Ber- 
neker Chr. 222; vgl. zu sonstigen idg. Sprachen Brugm. II 22, 756 ff., IF. 18, 63 El. 
Ich erinere auch an ai. fafra vane 'dort im Walde'='in diesem Waide, griech. 
až46 šyvpo> zodz» Thuc. I, 90 u. s. w. (Delbr. ai. Synt. 198. 200, Speyer Sscr. - Synt. 

:219 Ff., ved. u. Sskr.-Synt. 24, Kiteckers Acta univers. Dorpat. 3, 5, 4 ff., IF. 42, 329, 
Wackernagel Vorlesg. ūber Synt. 1, 299). Uebrigens entspricht ai. fatra vane aus dem 
Lit. genau LP. 3, 37 čia par vietoje, Basanav. iš liet. gyv. 15 daugiur vietose. 

5) Verf. IF. 41, 416. 

*) Ueber die idg. Sprachen im allgemeinen sowie das Siavische Im besonderen 
s. Brugm. It 22, 679, Total. 10, IF. 18, 64, Delbr. III 629, Vondr. II 449 ff., Soerensen 
1, 86, Los 330, Pedersen KZ. 39, 375 ff., Havers IF, 43, 239 f, ūber das Lit. Jabi.! 56. 

5) Z. B. Will. EE. 164, 4; 83, 6. 


5) Gaigalat missversteht die Formen als Akk. Kiek meno Ibd. beweist, dass es 
sich um Nom. pl. handelt, s. auch Specht II 124 mit Anm. 1. 


7) Von ostlit. Texten z. B. Širv. PS. 51, 3, An. Šil. 326, 

5) Kėd. Gebetb. Wolt. 63, 29. Jetet hdufig zu kasmėts verkirzt. 
*) Z. B. An. Šil. 336, 

0) Z. B. Linkmenės Wolt. 209, 3, 


— 155 — 


khėžku wot khėžki khodžič). Ebenso pflegt man im Russ., bei Ha3ax 
die Zeitbestimmung in den Akk. zu setzen (daher Hnenbnio Ha3an). 
Im Lat. macht dhnlich * prope dies “nahe ist der Tag' einem prope- 
diem Platz. Auch bei Einschiben, die aus Relativpron. + subst. No- 
minat. bestehen, gewahren wir in verschiedenen idg. Sprachen!) ei- 
ne kasuelie Angleichung des Subst. an den Hauptsatz (vgl. lat. guor- 
annis, guoimensibus gegenūber griech. 454 šių, 6aruėpau). 

a) So erklūrt sich auch im Lit. kiek, das in alter Zeit hūufig 
“jeder, alle' bedeutet und mit dem vom Hauptsatze erforderten Ka- 
sus verbunden wird: 

Daukša Post. 224, 8; 252, 2 kiekmetūse 'ąuotannis', 30, 21 kurie 
ik kiek metu (sogar jedes Jahr) armaino wieras, Mosv. 345 tu sutwer- 
tos kiek daikta 'Schėpfer eines jeden Dinges', 182 /as pats wa/ldzo 
kiek daiktu, 151 tu jem kiek daikti (in įedem Dinge) gali passimegti. 

Ich erinnere auch an kiekvienas 'jeder (einzelne)'. 


Genau mit der skizzierten Entwickelung von kiek deckt sich die 
des Iett. ik?. Regulūr ist seine Verbindung mit Gen. part. (ik briža, 
ik gada tas nuotiek 'das geschieht in jedem Augenblick, Jahr'); val. 
alit. kiek kūrtų, dienų u. s. w.5), poln. co dnia 'an jedem Tage', co 
tygodnia 'įede Woche'“. Durch Anpassung an das Satzganze steht 
dann hinter ik der von jenem erforderte Kasus; daher ik mėčnešus, 
meneši; ik ritam tiru rudzu pa pūram ritinūju “fūirc jeden Morgen mahlte 
ich ein Lof reinen Roggens' (vgl. auch lit. dial. brolis jiek skatiką 
parneše “der Bruder hat jeden Heller heimgebracht', Jušk. s. v. jiek. 
s. u. Anm. 9). 

6) Bekannt ist lit. kas -- Akk. von Zeitbestimmungen. das eben- 
so ūdlteres kas - Nominat. ersetzt: 

kas ryt(ą), vūkar(ą). adyžną, nedėlę, mėnesį, mėtą, nūktį, Donal. 9, 
78 kas vasarą mėlą, Wilkischk. Volksl. 115, 8 kas-ryt brangvyna, kas- 
pėtūs pyva, 6 kas-vakarčlį rinska vynėlie. 

Weni in Iett. Dialekten Livlands kas in diesem Falle mit Gen. 
part. konstruiert wird (kas nakts, dinas, wokčra u. s. w.), so hūlt Bez- 
zenberger Lett. Dialektstud. 75 mit Recht diesen Sprachgebrauch, 
der sonst dem Lett. unbekannt ist, fiir Nachahnung von poln. co 
dnia u. s. Ww. 

S 30. Eingeschobene Nominalsūtze, die aus Subst. + 
prūd. Adj. oder sonstige nūhere Bestimmung bestehen und 
sich auf einen Kasus des ibergeordneten Satzes beziehen. 

Sehr hūufig sind in den baltischen Sprachen*) auch solche ein- 
geschobene Nominalsūtze, die aus einem Subst. als Subj. in Verbin- 


1) Wackernagel verm. Beitr. 27, Vorlesg. ūber Synt. 1, 59, Brugm. IF. 18, 64!, 
Havers IF. 43, 241 ff. . 

2, Endzelin Gr. 421. 822, Iett.-dtsch. Wb. s. v. ik ist proklitische Kiirzung 'aus 
*iiek- cf. lit. jėkas tiekas Mielcke 442 b, ekas Širv. Dict. s. v. niektėry, nonnullus, Jušk. 
s. v. jiek, jiek-vienas). Natūrlich ist lit. dial. jiek, lett. ik in relativischer Bedeutung 
dlter als kiek, lett. cik, die urspr. auf den interrog. Gebrauch beschrūnkt waren (vgl. 
auch E. Hermann Lit. Konj. 89 ff.). 

3) Daukša Post. 39, 3; 52, 23 etc. 

1) Ueber das Lett. s. Endzelin Gr. 409 ff. 


— 156 — 


dung mit prčd. Adj. oder sonstigen nūheren Bestimmungen bestehen, 
sich aber als Ganzes auf ein Subst. des iibergeordneten Satzes be- 
ziehen, das oft, aber nicht durchgūngig dessen Subjekt ist. In an- 
deren idg. Sprachen werden statt derartiger Sūize verschiedentlich 
Bahuvrihikompos. geseizt, die natūrlich In den Kasus ihrer Bezie- 
hungswėorter stehen. 

a) Der Nominalsaiz bezieht sich auf das Subj. des Haupizatzes: 

Volksi. Schl. L. 34 misu brolyczei, plaukai kruzū'ti. pentinėliūs nu- 
szveiskit 'unsere Brūderchen, kraus (sind ihre) Haare (=unsere kraus- 
haarigen Briider), putzet die Sporen!', Wilkischk. VolksIi. 21, 1 dug 
kėmė mergėlė, dailūs augumėlis, Wisbor. 20, 34, 27 dabar atvažuoje ta 
bdba, geležinis vežemėlis, velinis botagėlis, R. 3, S. 110 paskutinys nu- 
kirstd aūsys st gaspad6ri sūwo iszfekio!). 

Dass die Adj. prūdikativ zu fassen sind, zeigt eine Stelle wie 
Wilkischk. Voiksl. 3,20, wozu dem Subj. des Einschiebsels der poss. 
Gen. des Pron. der 3. Pers. hinzugesetzt ist, der das Subj. des 
Haupisatzes aufnimmt: 

ir Iszėje mergyte, plaukai jės kruzi ti. 

Statt des prūdikativen Adj. stehen andere nūhere Bestimmungen: 

Sch.-K. 83, 10 ff. štarkus gyvolis, kūktus su ifgais pidukas ir su 
gu degu, Nilkischk. VolksI. 90, 2 parbėg žirgėlis, brėlie jūdbėrėlis, 
kardėlis pri szalėles *'*mit dem Schwert an der Seite', Godl. Volksl. 
41, 3 ar anksti nesza sesutė pusrytėlį: vėnoj rankelė pusrylėlei, antroj 
rankelė abrusėlei. 


6) Der Nominalsatz bezieht sich auf einen Casus obliguus: 

Volksl. BF. 10, 3 ir prijėjo d szvės dvdrą, vartai užrakiti, Wilkischk. 
Volksl. 52, 2 dsz pasivėrczau į gegužėlę raibas plunksnėles, L..- Br. M. 
266. 268 6 ji, szventa Margaryta, pagimdė tėkį grdžų sunėlį: isz szaliū 
po žvaigždę, mėno pakduszė. 

Von ausserbalt. Idiomen ist dieser Gebrauch besonders der russ. 
Volkssprache bekannt?); vgl. Typ 30n0Tbie pora “der Stier, golden 
(sind seine) Hėrner', mit anderen Bestimmungen TyT NexHT MOpckai 
nyvuHa, BOKpyroM rnaza, Dostoj. Rask. 54 OHa B kyMauaxX, B KHWYK5 C 
Gucepom, Ha Horax KOTbi, LenkaeT opbiukų. Auch hier wird die urspr. 
prūd. Natur der Adj. durch Gen. poss. bewiesen, die zu den Subst. 
hinzugefigt werden kėnnen; daher noscTpbuaeT eMy CTapyxa, TONCTOE 
ea Gpioxo. Friihzeitig scheinen jedoch die Adj. in ein attributives 
Verhaltnis zu ihren Subj. gebracht worden zu sein. Daher findet im 
Russ., wenn die eingeschobenen Sūtze sich auf einen Casus obl. be- 
ziehen und Ihre Subj. mit diesem gleiches Genus haben, Kasusassi- 
milation an den fetzteren statt; daher HažneLib CBOrO MaTb 30N0TyYIO 
kocy. Auf attrib. Umdeutung beruht auch apoln. biafa gfowa 'Frau', 
wofir heute das Bahuvrihikompos. bia/ogiowa, biafogiėwka ge- 
braucht wird. 


1) Von Specht II 245 nicht ganz richtig verstanden. alsys ist Sg,,. daher besser 
ačsis wie paskutinis zu Iesen. Die Accentzurickziehung erklūri sich nach den von 
Specht 223 ff. fūr den Dialekt entwickelien Geseizen. 

2) J. Schmidt Pluralbildg. 86 £f., Potebnja III 187 ££. 193 Ff., Leskien IF. 23, 204 ff., | 
Brugm. IF. 27, 139 ff, S. Keller Asynd. in den baltoslav. Spr. 29. Finnische Paralieien 
bei Gauthiot MSL. 16, 219 ff. 


— 157 — 


Daukša Post. 215, 22. 24 gibt biafa gfowa wėrtlich durch bafta 
gatwa wieder. Da aber heute das Bahuvrihikompos. ba/iga/vė in 
der gleichen Bedeutung wie poln. biafogfowa existiert (Kursch., Miež., 
Lalis s. v., Ness. 238), so will ich nicht unbedingt Ieugnen, dass auch 
der Polonism. ba/ta ga/wa einmal im Lit. wirklich gebraucht wor- 
den und nicht bloss sklavische Uebersetzung seitens Daukšas ist!) 
Hierfir spricht auch Nesselm. 238. 319 sowie die Tatsache, dass 
auch das Lit. Verbindungen kennt, die nur durch attrib. Umdeutung 
des Adj. zustande gekommen sein kėnnen; daher Donal. 8, 129 par- 
wėžįt didelį pilwą (:T, 35 kokį didpilwį parwėszti). 


Sechstes Kapitel. 


Erstarrter Nominativ kūs bei Superlativėn im Sinne *mėglichst sowie 
die sonstigen Ausdrucksw eisen fūr diesen Begriff. 


$ 31. Verschiedentlich erscheint im Lit. kds vor Superl. in der 
Bedeutung 'mėglichst'?): 

Mūrch. aus Kakschen Schl. Leseb. 242 = Wolt. 233, 3 įė czonai 
įsitaise kas gražid 'sie richteten sich hier so schėn wie moglich ein', 
kas greičidus “so schnell als mėglich'. 

Die Entstehung dieses Sprauchgebrauchs ist Ieicht aus einer 
Grundbedeutung “was am schėnsten, schnellsten war, sich verhūlt' 
abzuleiten. kūs ist dann erstarrt und kann vor jeden Kasus des Superl. 
gesetzt werden. Genaue Paralllen liefern griech. 6 1 vor Superl.?) 
sowie russ. TO HH in Sūtzen wie 4 B03bMY KOHA YWTO HH JNyyleBa uU. Ss. W. 
(Buslajev II? 213). 

Auch die Form Ką (ostlit. kZ) wird so vor Superl. gesetzt: 

Jurksch. M. 113 ką greiczig, R. 5, S. 2. 9. 22 Kugraiczdusei, ku- 
graiczoūs, kufabjou, R. 4, S. 34 kugražidusius namūs, 53 kugeridusiu 
wa/gymū u. s. w.*). 

Sogar in Verbindung mit der aus dem Slav. stammenden Vor- 
silbe na(i)?) Iesen wir“): 

R. 4, S. 53 kunaigeridusiu, S. 69 kunoigraiczdusiai, S. 46 kunoj- 
prasczoū, Volksl. aus Biržai BF. 3, 4 kų nograždusių, kų nopatogidusių. 

Hier handelt es sich wohl um einen adv. erstarrten Akk. des 
Inhalts oder Masses, wie solche nicht nur bei Kompar.?), sondern 
mitunter auch bei Superl. mėglich sind.?. Man kėnnte auch daran 
denken, dass kg Nominat. und Ersatz von kas ist; zeigt es doch 


1) An anderer Stelle gibt Daukša biafa gfowa durch žmona wieder (Post. 95, 
13. 24. 33=Wolt. Chrest. 33, 43; 35, 21. 39). 

2) Schl. 331, unrichtig Kursch. $ 1615. 

3) Kiūihner-Gerth. II I, 27 ff., vgl. auch Havers IF. 43, 241. 

*) Vgl. noch Gauthiot Buiv. 59. 

5) L.-Br. 310, Brūckner Fremdw. 164. 

6) Specht. II 77. 111. 

NS. $ 152. 170 ūber Iit. niška kytrėsnis Jurksch M. 12, truputį staczau R. 3, S. 
109, griech. z044 xpsttTtY, 0D0šV YTTOV, got. filu mais u. s. w. 

8) Val. griech. TOM, NET, šEuy dpiatoc Uu. s. w. (Kūhner-Gerth II 1, 27). 


= 158 


vielfach (besonders ostlit. ku) unter dem Einfluss von poln. co Nei- 
gung, zu erstarren und fūr sdmtliche Kasus, Numeri und Genera des 
Relativs verwendet zu werden!) . 

Von sonstigen Ausdrūcken fir *'mėglichst" erwčhne ich, abge- 
sehn von dem schon seit alter Zeit?) diese Bedeutung annehmenden 
kaip, das sich mit griech. «<, 6s0v, Iat. guam, ai. yūvac(chresthd-) AV. 
7, 31. 1, poln. jak(najlepszy) u. s. w. vergleicht, sowie von kuf?), noch 
den Gen. k6 und den Instr. kuo. 

k6 findet sich in den Mundarten R. 2 und Žt.; daher R. 2, S. 134 
konadidždus, Žt., S. 362 konaigardūsis. Bis auf die slav. Partikel und 
den Umstand, dass das Lit. auch hier den alten Relativstamm * į6- 
durch das Interrog. ersetzt hat, decken sich derartige Verbindungen 
genau mit ai. ydcchresfhd- RV. 3, 53, 21, vielieicht auch mit griech. 64 
vor Superl., falis dies auf einem alten Abl. des Relativs beruht*). 
Der Sinn dieser Ab!. ist eig. “von wo aus gerechnet', daher in wie 
weit". 

Endlich der besonders im žem. Sprachgebiete, aber auch sonst 
oft vor Superi. gebrauchte Instr. ku?) erinnert Jebhaft an poln. czem- 
prędzej '*mėglichst schnell' (Soerensen 105, £oš 330). Hier wie dort 
handelt es sich um Instr. des Masses, der auch bei Superl. (vgl. 
griech. 706: Theisto, Šat palisTa U. s. w.?) und bei Positiven?) auftritt. 


N. ABSCHNITT. 


Der Vokativ und seine Konkurrenz mit dem Nominativ. 


$ 32. Einleitende Bemerkungen. 


Der Vokativ als Kasus der Anrede ist im Lit. noch stark im 
Giebrauche. Zusaminengefalien ist er mit dem Nominat., abgesehen 
vom PI. und Du., wo die Formengleichheit schon grundsprachlich 
ist?), bei den konson. Stūmmen. Etwas weiter ist die sekundūrė 
Gleichheit im Lett. gegangen?), wo auch bei den -6- St. vielfach 
der Nom. fūr den Vok. eintritt. 


1) S. einstweilen Jabl. liet. sint. 69 ff., W. Schulze KZ. 45, 191 £f., Trautm. Apreuss. 
Sprachdenkm. 267, Brugmann zu L.-Br. 305 ff., Specht II 127. 246. 

2) Vgl. bereits Will. E. 7, 16; 9, 26 u. s. w. 

3) Daukša Post. 329, 30 kur toldusei bėgti nug lų (eig “wo es am weltesten ist), 
R. 2, S. 157 wės pasijem'a kor g'ar'dsns arklis. ž 

4) Wackernagel ai. Gr. II 1, 324, Brugm. II 22, 700! ff, Gr. Gr.i 455, Delbr. III 
557, -Osthoff MU. 6, 76. 

p 5) Natūriich im Žem. mit den dort erfordeten Umwandlungen des uo; vgl. Cor- 
neliibers. Wolt. 185, 30; 186, 1 kou aftriausė, narsesnė, Kvėdarna -Švėkšna Wolt. 319, 
39 (iai ki ipBė Žr.) kū greitšjaūse, žem. Kat. von 1838, MSL. 13, 118. 199. 130 (eben- 
falis Dial. Žr.) k0 dydžidusej u. s. w. Ausserhalb des Žemait. zitiere ich z. B. Erzdihi. 
Musų Ponai Wolt. 221, 32; 225, 28/29 kuomeiliausiai, kuogreiczausiai. Schon Daukša 
Post. 43, 28. 36. 37 bietet ku ddugiausei, trumpiausi, greiczeusei, was sich mūglicher- 
Welse daraus erklūrt, dass er auf žem. Grundlage schretbt (vgl. Geruilis Arch. 39, 52). 

9) Kūhner- Gerth II J, 441; I 2, 497. 

*) Endzelin 352 ff., Bezzenberger Spr. d. preuss. Lett. 104. 129 ff., u. $ 195. 

8) Mūchstens waren in diesen Numeri beide Kasus accentueli geschieden, da 
der Vokativ einen Satz fir sich bildete (s. Delbr. ai. Synt. 33 ff., Grndrss. III 394 ff.). 

*) Endzelin 293, 


— 159 — 


S 33. Wird ein Vokativ mit einem adįj. Attr. verbunden, 
wozu auch Pron. possess., unbestimmte Zahlwėrter wie kėžnas, kiek- 
vienas u. s. w. gehoren, so trittt das Adj. in den Nominat. Im 
Lit. findet dieses sowohl bei Anwendung der bestimmten wie der 
unbestimmten Form durchgčingig statt; im Lett. dagegen ist der No- 
minat. nur fakultativ; daneben kann das Adj. in der unbestimmten 
Gestalt auf -u, in der bestimmten auf -uo ausgehen!); daher mi/š 
dievini; mažeis balelii, neben mi/uo kungs u. s. w. Es handelt sich 
hier wohl um eine Vermischung mit dem Acc. exclam.; z. T. mėgen 
auch die Vak. der -/ė- St. eingewirkt haben, die auch Iett. dial. auf 
'u ausgehen, d. h. die Endung der -/u- St. angenommen haben?). 


ln Abg. werden die Adj. neben subst. Vokativen in der Regel 
in den Nominat. gesetzt, so stets im Falle der bestimmten, meist 
auch bei der unbestimmten Flexion?)) Da auch andere idg. Spra- 
chen Reste der Verbindung von nominat. Adj. und vokat. Subst. auf- 
weisen*), so dūrfte diese Eigentimlichkeit bis zur einem gewissen 
Grade grundsprachlich sein?) Sicherlich haben die Pron. demonstr. 
und possess. keinen Vokativ besessen?). Da die bestimmte Adjektiv- 
fHlexion des Baltoslav. aus einer Verbindung des Relativs mit dem 
Adj. hervorgegangen ist, so erklūrt sich hier der Mangel des Voka- 
tivs ohne weiteres. 

Lit. heisst es daher schon seit den ūltesten Denkmūėlern: 

a) Mit unbestimmter Adjektivflexion: 

Mosv. 21, 22; 24, 16 Tiewe musu dąnguięsis, F. chr. 95, 10 wissa- 
galis amssinasis Diewe (also neben bestimmter Fiexion), Will. EE. 
90, 2 mielas Theophile u. v. a. ž 

Was den heutigen Sprachgebrauch anbetrifft, so ist zu erwūh- 
nen, dass R. 3 beim Vok. von Subst. stets den Nominat. der unbe- 
stimmten Adjektivflexion gebraucht?); daher waika/ mielis; szwiesi- 
dusis Karalė. Ebenso verfčhrt Donal., der die bestimmte Form nur 
in kirchlichen Wendungen wūhlt. Umgekehrt ūiberwiegt im Lett. in . 
solchen Verbindungen die Bestimmtheitsform, wčdhrend sich die un- 
bestimmte nur noch gelegentlich in Volksliedern findet?). 

Von Vokativen von Subst., auf die sich nominai. Pron. possess., 
unbestimmte Zahlw6rter u. s. w. beziehen, seien genannt: 

Led. Kat. 40, 8 7Tewe mdnas, Donai. 8, 533 maėns broliai, Will. 
E. T, 3 kossnas plebone ir koznadiy. 


1) Endzelin 294. 

2) S. Zubaty IF. Anz. 10, 295 ££., Endzelin a. O. und ūber die lit. Vok. der - /5- 
St. auf-jau Niedermann Festschr. Wackernage! 161 ff., Sommer IF. 42, 323 ff. 

3) Leskien Hdb.“ 87, Vondrak aksl. Gr.2 445, Griinenthai Arch. 31, 343 ff. 

4) Wackernagel BB. 4, 280 ff. ūber hom ikos “>; Mevėlae A 189. Anders beur- 
teilt das griech. Beispiel Lowe KZ. 51, 189 £f. 


5) Vgl. von anderen balt. Sprachen apreuss. pržbuiskas deiwa (13, 21). dengnen- 
nis tawa (35, 9), s. Trautm. 205. 


5) Wackernagel Mėl. Saussure 151 ff., Lowe KZ. 51, 179 ff. 
2 Specht. II 171. 
8) Endzelin Gr. 454. 


— 160 — 


6) Mit bestimmter Adjektivflexion: 

Mosv. 19, 2 bralau milasis, Will. E. T, 10 ff. pone Diewe Tiewe 
wilssokios malones pilnasis, R. 5, S. 21 tewėli mėno miefasai u. v. a. 

S 34. Subst. Appositionen neben Vok. 

Tritt eine subst. Appos. zu einem Vok., so kann sie a) mit ihm 
kongruieren: 

Mosv. 33, 295 pane Jesau, sunau Diewa wernasis, Donal. 10, 482 
tū žioply Merczūk, R. 2, S. 137 žmėgė gričsznike u. v. a. 

Das gleiche gilt von Bahuvr/his, da sie auf der .Grenze zwi- 
schen Adj. und Subst. stehen!): 

Kniga nobažn. Wolt. 74, 36 tawi (Dat.), išskiestasparni (mit aus- 
gebreiteten Fligeln) o eria/i juodas, Sch.-K. 14, 299 oi tu ned6ras 
žmėgau kieturdki, 18, T oi tu vilki begiedi u. v. a. 

Auch eigennamenartige Adįj. treten bisweilen in dė Vok.: 


Bekannt ist die Anrede an das schwarzbraune Rėsslein žirgėli, 
„mans juodberėli (z. B. Wilkischk. Volksl. 29, 1). In Dusėt. Wolt. 365, 
10 treffen wir an dk tū vilke-pilke, tū keturekdjil, vgl. hierzu Pi/kis 
als Wolfsname 406, 18. 

Wenn wir R. 2, S. 168 Iesen szwiesidus kardlo, so rihrt der Vok. 
des einfachen Adj. daher, dass es einem Subst. wie russ. ciaTenbcTB0 
nahekommt (vgl. disch. Durchlauch!f). 

6) Bisweilen aber kann das eine der appositionellen Glieder 
im Nominat. stehen; es heisst daher einerseits Pone Jovininks, eig. 
"Herr, der du Geschworener bist' Wolt. 227, 35, andererseits: 

Godl. VolksI. 58, 6 ponas Jasiau, Serb. 25, 41, 26 pons kunigėle, 
Wisbor. 8, 15, 16 viešpats kardiau, heute sehr hčufige ponas ūkininke; 
ponas daktarai u. v. a.*). 

In der ersten der beiden Mėglichkeiten kann etwas Altertiim- 
liches stecken“); vgl. auch preuss. o deiwe rikijs (53, 18; 67, 35), čech. 
pane Kluch; pane doktor (neben pane dokrore) u. s. w. Es Įčsst sich 
denken, dass die im Lit. daneben hūufige Verwendung des Vok. fūr 
beide Glieder der Appos. auf nachtrūglicher Assimilation beruht. 
Dasselbe kann in anderen idg. Sprachen eingetreten sein?). 

Was andererseits ponas ūkininke u. s. w. anbelangt, so ist hier 
der Nomin. daraus zu erklūren, dass das Ganze ein Begriff gewor- 
den und daher das erste Subst. in nominat. Gestalt erstarrt ist?). 


1) Vgi auch Sommer ASGW. 1914, 326 ūber Daukša Post. 247, 23/24 tu pawar- 
geli (Subst. mobile!) Aeretike. 

2 Niedermann Festschr. Wackernagel 161. Natūrlich ist ouch doppelter Vok. 
moglich; daher pone ministeri u. s. w. 

3) Delbrūck V 196 ff. (ūber ahnliche Verhdltnisse Im Altind.), Bezzenberyer BB 
23, 292, Trautm. 205; ūber das Slav. vgl. Vondr. II 306 ff., Jagič Btr. 32, Geb3 326. 

$) Vgl. Delbr. ai. Synt. 76. 106, Grndrss, III 398, Brugm. II 22, 647, IF. 43 Beth., 
17. 81 ūber die Assimilation von prūd. Adj. an Vokative in verschiedenen idg. 
Sprachen. 


5) Niedermann Festschr. Wackernagel 161, Brugm IF. 43 Beih., 109, Grndrss. 
M 12, 94 ff. sowie 0. $ 21. 


— 161 — 


S 35. Die Anrede besteht aus zwei koordinierten Ūlie- 
dern. 

Wenn die Anrede aus zwei koordinierten Gliedern besteht, die 
entweder durch kopulative Konj. miteinander verbunden sind oder - 
asyndetisch neben einander stehen, so kann in alter Zeit nur das 
eine im Vok., das andere dagegen im Nom. stehen)): | 

Bretk. Hos. 5, ] dabokes tu name Israel ir priimk ausimis tu na- 
mas karaliaus, Jer. 22, 18 ach brolau....... ach schlechticzius. 

Auch dieser Wechsel ist, wie vedische, griech. und abg. Paral- 
Ielen beweisen?), uralt. Noch die heutige Bibeliibersetzung bietet Joh. 
20, 28 mans Wiėsspatis ir mūns Diewė. 

$ 36. Sonstige Konkurrenz zwischen Vokativ und Nomi- 
nativ in der Anrede. 

Bei der zweiten Person Sg. des Verbs, besonders bei Hinzufi- 
gung des Pron. /2, kommen im Lit. sowohl Vok. als Nom. zur Be- 
zeichnung des Angeredeten vor. Der Nominat. ist als Appos. zu 
dem sei es ausgedriickten, sei es aus der Verbalform zu entnehmen- 
den Pron. der zweiten Pers. Sg. zu betrachten?). Nach Jabl.* 258 ist 
in der heutigen lit. Volkssprache der Vok. in der Regel ehrerbietiger 
als der Nom.*), mit dem Ietzteren wendet man sich nur an sehr gute 
Bekannte oder an gewėhnlichere Leute. Der Vokativ wird natiirlich 
allemal bei besonders instūndiger Bitte gebraucht, der Nominat. auch 
dann, wenn man seine Gedanken auf etwas anderes als auf den 
Angeredeten konzentriert. Im ZŽemait. und gelegentlich im Hochlit. 
dient der Nominat. auch als vertraute Anredeform. 

Auch viele der von mir gesammelten Beispiele stimmen zu Jab- 
Ionskis Feststellungen. So heisst es bei Sch.-K. in Beschimpfungen 
in der Regel nominat.: 

63, 27/28 /ū ūdigas biaurybes šmėts, TĄ, 22 šė, tu bėstijes paseniė- 
Jis, niėkam neb ėsi verts u. s. W. 

Nur einmal findet sich bei solcher Gelegenheit in den Tierfa- 
beln Vok.: 

Sch.-K. 55, 24 tu vagiės šmėti; freilich bietet auch Donal. 4, 14 
smirde, netikeli, tu stėrva, tūgi biaurėsti. 

Beachtenswert ist auch Žr., S. 301, wo wir zwar o gėras žmogau 
Jesen, aber bei ungeduldiger Abwehr gand mėn, žmogėlus. 

Verstūndlich ist ferner der Nominat. in solchen Fallen, wo sich 
ein dlterer Erzaehler eindringlich, besonders mit Ermahnungen an 
seine jingeren Volksgenossen wendet: 


1) Bezzenberger Beitr. 238. 

2) Delbr. ai. Synt. 105 ff., Wackernagel BB. 4, 280 ff, ant. Anredeformen 9, 
Vondr. II 306, Jagič Btr. 31 ff: val. abg. (Supras!.) /su CAriste synu Božijo, inočędyjo, 
živaja sila. 

3) Delbriick III 397 ff., Brugm. IF. 43 Beih., 103 ff, die die Verhūltnisse anderer 
idg. Sprachen behandeln, s. noch W. Schulze Festschr. Wackernagel 241. 

4) Ahnlich im Poln., s. Delbr. III 398, ūber die russ. Entwicklung von Gūlden- 
stubbe Arch. 39, 265 ff, Obnorskij Ztschr. f. slav. Phil. 1, 102 ff. 116, s. ferner auch 
Wackernagel ant. Anredeformen 9 ff. mit Anm. 1, W. Schulze GGA. 1896, 242 ff. 
ūber vergleichbare, wenn auch nicht identische griech. Falle. 


Tauta ir Žodis . 11 


— 162 — 


R. 5 Ged., S. 414, 139 nei pamatai to Lietūwis jaunas (wie die 
Leute angestrengt der Roggenernte obliegen), R. 3, S. 86 (Erzūhlung 
eines alten Mannes) pažiurėk unt ji (den gottlosen Menschen): isižiūri 
Lietūwys! i 

Natiirlich ist trotz der oben gegebenen, aligemeinen Aufsteliun- 
gen hūufig kaum ein Unterschied zwischen Nom. und Vok. in der 
Anrede zu konstatieren. Oft hūngt die Wahl dieser Kasus Iediglich 
von den jeweiligen Stimmungen und dem Ethos des Sprechenden ab, 
und wir kėnnen vielfach nicht die genaue Ursache angeben: 


mėfs poans kėnigs Briefiiberschr. Priekulė (Prėkuls) Wolt. 289, 23, 
Godl. Voiks!. 57, 17 ak vaivodas gražus ponas: oi asz busiu graži po- 
ne, Wž. S. 250 szi atsūke: tada, Pėfis, mūna wyrs piningus rūda. 


In Wisbor. 14, 27, 12; 28, 6 steht jo pons 'ja, mein Herr' unter- 
schiedslos neben jo pon. 


-Auf einer Nachahmung der poln. Hėflichkeitsform beruhen Wen- 
dungen wie R. 5, S. 29 kūgi pėnas kfousai j6s, vgl. noch S. 30, R. 1 ž., 
S. 189. 199 (ūberali mit 2. Sg.). Hier ersetzt pėnas das sonst ūbliche 
Tamįi)sta, das, aus tūvo mylista (cf. poln. Wasza mitošė: Waszmosc, 
Waszeč, Was) entstanden, ebenfalls mit 2. Pers. Sg. konstruiert wird'!). 
Auch hier ist der Nom. iiberall appositionell zu fassen?), vgl. noch 
besonders ehrerbietiges jė my/ista mit 2. Person. 


S 37. Vokativ und Nominativ bei dem Imperativ. 


Wie in anderen idg. Sprachen, ist auch lit Vok. bei Imperat. 
sehr hūufig. 


Dieve apsaugėk, pagailėšk, padėk u. s. w., 2ė/ėk Dievė “rocnonH 
nomunyd' Donal. 8, 530 u. v. a.; vgl. poln. Panie odpusšč, russ. Boxe 
XpaHH u. a. 2 


Auch in Nebensdizen kommen derartige Konstr. in Ueberein- 
stimmung mit dem Slav. vor: 


Daukša Post. 100, 19 (= Wolt. Chrest. 49, 40) ing gūrbę kara/i- 
stes dąguičios, kurion mus įwietok Tėwe wissagdlįsis! =poln. do chwaly 
krolewstwd niebieskiego, ktorego nas domiešci Oycze wszechmogący! 


Auch hier kommt neben dem Vok. oft der Nom. vor, manch- 
mal wieder ohne deutlich erkenbaren Unterschied*). Zwar der For- 
mel padėk Dičvas, die, entsprechend der bei Anreden und Begrūs- 
sungen ūblichen Tendenz, ofrmals zu padė Dičv(a)s u. s. w. verkūrzt 


1) Jaunis nepes, rpamm, 21, Niedermann Festschr. Wackernagel 163 ff. 


2) Vgl. auch poln. Panie Ludwiku, czy Pan tego feszcze wlesz?, wo die eig. eben- 
falls pon enthaltende Anrede im Vok. steht. Mit diesem Pleonasmus von pan, der sich 
daraus erklūrt. dass das Wort in Verbindung mit der 2. Person Sg. nur noch als 
hėfliche Anrede empfunden wird, vgl. Poln. bo(gjdaj ci Bėg za to zaplaci/ 'moge dir 
Gott dafūr heimzahien', wo das SprachgefihI in dem vėllig zur Partikel erstarrten 
bofg)daj gleichfalls nicht mehr das Subst. B6g herauserkennt (s. Soerensen 332, 
Verf. Baltosl. 42!); cf. auch Krėvė, 7.48 gal ir mums šviesnė diena dar gali būti. 


5) Gaigalat. MLLG. 5, 238, Jabi.ž 258. 


— 163 — 


wird!), oder bei žegnėdies kann man sich der von Jabi. gegebenen Er- 
klčrung anschliessen, dass hier der Nom. gewdhlt set, weil der Spre- 
chende nicht so sehr an Gott denkt als an den Inhalt des Mitzutei- 
Ienden; aber auch da, wo eine derartige Erklūrung nicht herange- 
zogen werden kann, findet sich hūufig Nominat.; vgl. Wolf. Post. 146 
atwesk mus Diewas tewas ir sunus ir dwasia ss Man muss sicherlich 
in vielen Fallen mit einer Ausdehnung der 2. Pers. Imperat. in das 
Gebiet des Permissivs rechnen, so nicht nur in Texten aus alter Zeit?), 
sondern auch in modernen, volkstūmlichen Texten: 


R. 2, S. 136 dsz prefaiseš arbūtos sklenfczo sė troczfzn padios 
zakrastijėfi, ėr zakrasti-6fs tė padūok klapczūk, ėr klapczūks norndsz 
wyskdp 'der Wūrter der Sakristei gcbe es dem Aufwūrter, und der 
Aufwėūrter wird (soll) es zum Bischof bringen'. 


Brickner a. O. hūlt diesenh Gebrauch fūr einen Polonismus. 
Dagegen darf nicht ohne weiteres sein Vorkommen in der wirkli- 
chen Volkssprache trotz Bezzenbergers Einwendungen (KZ. 41, 1153 
ff.) ins Feld gefiihrt werden; denn auch die volkstiimliche Syntax ist 
von Nachahmungen poln. Konstr. und Phraseologie nicht frei. Wohl 
aber beweist die seit alier Zeit beflegtė Partikel buk 'als ob', bk — 
buk 'sive—sive?)' troiz ihrer Aehnlichkeit mit russ. GyATO, poln. bądž 
(—6ądž), dass auch das Lit. aus sich heraus die Ausdehnung auf die 
dritte Person vorgenommen haben kann. Wahrend aber im Slav. 
die gemeinsame Verwendung fiir 2. und 3. Person lautliche Grūnde 
hat (-i=*-ois,-oif), muss sie sich im Lit. von solchen Grenzfdllen aus 
erklūren, wo die Auffassung als 2. Sg. Imperat.-apposition. Nomi- 
nat. mėglich ist Dass gerade in alten Texten die Ausdehnung auf 
die 3. Person so hūufig entgegentritt, ist selbstverstūndlich durch 
poln. Einfluss- begiinstigt worden. Natūrlich ist die Anwendung des 
Imperat. in veraligemeinernden Relativ-:, Condicional- und Conces- 
sivsūizen im Sinne der 2. oder 3. Person, wie sie in kur paklūk “wo- 
hin man auch unterschliipfen mag', 'kyna Hu nožaW' Sch.- K. 45, 18, 
Valanč. bei Geitier Stud. 100 und in Žr., S. 290 norint i žūmi zmėgus 
Jinsk, also ausschliesslich auf žem. Gebiete uns Entgegeniniės als 
Slavismus zu betrachten?). 


1) Daneben auch mit umgekehrter Stellung Diepadė, worin freilich auch Vok. 
Dievė enthalten sein kann; noch welter verstimmelt padėdes Wisbor. 9, 17, 26 (s. 
besonders Specht II 218, Verf. IF. 41, 394, weiteres bet Zubaty IF. Anz. 16, 53, Bez- 
zenberger KZ. 41, 115 ff. mit Anm. 3). Vgl. auch lett. pd/die(v)s aus palfdz Diėvs, russ. 
cnacHG0, Klr. cnacuGi, serb. pėmoz' Bėg u. s. w. 


2) Verf. MSL. 19, 14 ff., Bezzenberger Beitr. 218, Brūckner Fremdw. 165. Ich er- 
wūdhne Mosv. 31, 27 schlawe buk nu ir ia sunui Jezui, WI. E. 29, 23 prakeikta buk 
sseme, mit Permissivpartikei Malch. Pietk. Arch. 13, 585 pirm te pridžiuk liežuwis go- 
muriopi. 


3) E. Hermann Lit. Konj. 59. 


4) Verf. KZ. 50, 218. Auch bei der Schrifistellerin Žemaitė wimmelt es infolge- 
dessen von hierher gehGrigen Beispielen; nicht nur Aur pakliuk tst bei thr sehr be- 
Hebt (vgl. 1, 64. 108 u. 6.); auch Imperat. in Koncessivsūtzen tritt dort umgemein kūu- 
fig auf; vgl. 1, 105 nors tu, žmogus, nusišauk, 215 tamsu, nors į akį durk u. v. a. kur 
nebūk ibd. 318 ahmt genau russ. FAĄb KHGyg> nach. 


11* 


1. ABSCHNITT. 


Der Gebrauch des Genetivs. 
I Teil. 
Der partitive Genetiv. 
Erstes Kapitel. 


Der partitive Genetiv im positiven Saize sowie seine Abgrenzung gegen 
den Akkusativ des Objekts, Nominativ des Subjekts. 


S 38 Aligemeines. 

In Centrum des idg. Genetivgebrauchs steht die partitive Ver- 
wendung. Diese findet sich im Balt. wie in anderen idg. Sprachen 
bei Verben und bei Nomina,bezw. Adverbien. Die verbale Konstr. 
hat wohl als die dltere zu gelten. Aus ihr ist die adnominale usw. 
erst „durch Gliederungsverschiebung hervorgegangen !). 


In Verbindung mit trans. Verben bezeichnet der Akk. in der Re- 
gel das Objekt an sich, wūhrend der Genet mehr auf dasselbe als 
unbestimmte, teilbare Materie Gewicht Iegt?; vgl. atnėšk mdn 
vandeiis *'apporte-moi de V'eau' gegeniber vdndenį "Veau, das be- 
stimmte Wasser', diionos piFkti, mėsės vdlgyti wie russ. nai MHBxABGa, 
BOAbI Uu. S. w., čech. dej mi chleba *'gib mir ein Stūck Brot' gegenii- 
ber čech. dej mi ten chlėb “gib mir dies bestimmte Laib Brot!', dej 
mi chlfėb “'gib mir Brot' im Gegensatz zu anderen Dingen wie 
Meh! u. s. w.3) 


Auch bei einer Masse von Einzeldingen mit unbestimm- 
ter konkreter Bedeutung ist Gen. part. iblich; vgl. tasai dukterį 
turėjo “I avait des filles', parnėš graži žoddčų ir gailiį ašardčų u. s. w., 
vgl. griech. 'Ašpžotuo V Širue Dojazodv 4). 

S 39. Folgende Beispiele des soeben besprochenen Ge- 
brauchs seien beigebracht: 


o) Gen. der teilbaren Materie und von Abstrakten: 


a) Donal. 7, 54 swėdbininkams su kragais dtnesza pywo, 11, 594 
linį raut gūikite greitay?), Buiv. 57 dūėk šitas dianės 'donne de ce pain', 
R. 5, S. 22 idant diotu raikalingo Ietoūs afba szilimės, Mūrch. Wolt. 
234, 3 kad pylos (Priigel) būva gdvuse. 


1) Delbr. III 333, Brugm. I2, 596 ff. 613 ff., anders Havers IF. 31, 242 ff. 

2) Thomsen IF. 28, 111 ff., Gauthiot -Buiv. 57. 

5) Thomsen a. O.. Mikl. IV 484 ff., Vondr. 1I 316 ff., Janko IF. Anz. 27, 37. 
4) Delbr. III 316 ff., Brugm. II22, 585 ff. i 


5 Dagegen 572, wo es sich um bestimmten, ausgekūmmelten Flachs handelt, 
Iszkarszius linūs į laiką Jai nugabčna. 


— 165 — 


Anm. Der Unterschied zwischen Gen. und Akk. Ičsst sich auch 
gut an folgenden Sprichwėrtern demonstrieren: 


Daukant. TŽ. 1, 322, Nr. 24 Dfjws dawę gijdrą, Dijws dous ir 
Kytaus "Gott hat (das schon eingetretene) heitere Wetter (Akk.) gege- 
ben, Gott wird auch Regen (Gen., da diese Wettererscheinung erst 
eintreten wird) verlethen', Nr 22 "Dijws dawę dantys, 3 dous ir 
dounės. 

5) Malch. Pietk. 586 kdd gd/ečia taw duoti gdrbes, geisti. "Lied 
Wolt. 87, 33 įdm isskddės paddrem, Aesopiibers. Wolt. 176,8 dar czė- 
so turrim, R 5, S. 1 mislyk kon6rs gčro daryt. 


b) Gen. part. einer MehrzahI von Personen oder Gegenstūn- 
den: 

Mosv. 29) widui mergu bubnu muschanczuiu, L.-Br. M. 204 pa- 
būrstė pinigi ant ūsžos, Wilkischk. Volksl. 16, 8 vėsk, brolyti tū mer- 
ovazu si žaliū vainikū, Zt., S. 355 idant rodytu Iikigi zmonigA (ūber- 
Hūssige Menschen) i darbinįkus. 


$ 40. Besondere Zusūtze zu Gen. part, die von Transi- 
tiven abhūngen. 

Gen. wie die oben besprochenen kėnnen durch Adj. der Be- 
deutung “vieferlei, manche, allerhand" verstūrkt werden. Dies gilt so- 
wohl fūr den Sg. wie fūr den Pi.: 


a) R. 5 Ged., S. 438, 256 wist wisdkios tūrim gėrybas, Daukant. 
TŽ. 1, 99 wissokios medigos padarynej sau gauti. 


" b) Širv. PS. 91, 22 kinčia daug ir tulu priespaudu, Daukša Post. 
366, 10 pakwiete (ūfų, tai yr wissų Žydų ir ių wiresnių, R. 5 Ged., S: 
44, 122 wisdkiū fockū pridūoda Diėwas, Buiv. 82 pričk apa mėtena su- 
kėrū ir ketū vesok'ū sofaisa vdlgimū, 


5 41. Gen. part. bei bestimmten, meist trans. Verben. 


a) Gen. bei a) von etw. essen, trinken, geniessen, kosten, 3) elw 
gebrauchen, versuchen, probieren: 


a) Širv. PS. 89, 28/29 kad paragawo uzweyzdetoias swodbos wun- 
denio winan permaynito, Sch.-K. 81, 30 ano kraije vargingai kas gal 
gduti kaštavėti, Will. EE. 116, 20 ateia walgiti duonas, Donai. T, 60 
gėria tabdko u. S. w. 


8) Malch. Pietk. 576 /osswento penukssio teyp pdžiwotumbim= poln. 
tey šwietey kdrmi tdk požywali, Daukša Post. 130, 27 kurie /fos malė- 
nes ir kąntrumo Diewo ir gerimo Wiesspatiės atzagarej, atkaklei war- 
toje!) as S. 222 pamiginsma sįfos, katrūs twirtėsnys "zzipopsija 
poiys? 

b) Gen. bei a) įmd. an etw. Antei/ geben, teilnehmen lassen, B) einer 
Sache teilhaft werden, ctw. gewinnen, erlangen (vgl. $ 39a): 


)) Val. poln. fakich užywają šrodkėw; nadužyč czyjej dobroci. Fūr gewėhnlich re- 
gieri vartė/i selt alter Zeit den Akk. ($ 142. 181, 6). 


2) Jmd. versuchen heisst dagegen gūndinii ką, cf. Will. EE. 111, 17 (=Luc. 10, 25), 
Cornelūbers. Wolt. 184, 38 u. s. w. 


—- 166 — 


a) Širv. PS. 75,13 Wiesspais sawo nupeinu aba wisokiu dowanu 
daliia kiekwienam, Daukant. Wolt. 203, 16 dalijent Witautu/ (Dat. ab- 
sol ) ziames Tautorems, Jurksch. M. 95 sargdms pinigū priteikdams. 

5) 1) Jurksch. M. 36 z1r dsz ko giūra laimėjau, 37 wisi bdmes įgd- 
wa, R. 3, S. 16 nabdžinėjam kūr gdut pinigū, S. 90 igija atwėgos. 

Natiūrlich kann bei allen diesen Verben, da sie Ieicht punktuel- 
Ien Sinn annehmen und die Erreichung eines Zieles bezeichnen, 
auch Akk. in Uebereinstimmung mit anderen idg. Sprachen gesetzt 
werden; daher gduti kg wie abg. poląčiti, russ. nonyvWTb uTO-H. So 
Iesen wir denn fūr 'eine Wette gewinnen' bei Will. EE. 64, 26 
(=1. Cor. 9, 24) gaun lassibas, wūlnend die heutige Fassung gduna 
Jažybą bietet. Auch bei /Jaimčti und įgyti ist Akk. nicht seken; daher: 

Jurksch. M. 37 Jaimčje būtą ir anū suplėštus skūrbus, Will E. 34, 
21 jeib amssinąghi ssiwatą įngitu. 

Viele mit da- komponierte Verba des geschilderten Sin- 
nes kėnnen, analog den bedeutungsverwandten slavischen, die mit 
do zusammengesetzt sind, ?) den Genetiv regieren. Hier kann aber 
der Gen. schon alfein durch das Prūfix hervorgerufen wor- 
den sein:?) 

R. 4 Ged,, S. 425, 3 sėpulo ir smūtko datyrus, S. 453, 151 kė da- 
ėjo, k6 datyre, waikčlom paliko, R. | ž.. S. 211 kaip gi tū dastėjei to- 
kios bagoltystes?, lett. *) dabūsi putras (Wolmar), Baltinow Leseb. 133 
zūtta, sudabra dabove u. s. w.; vgl. poln. dobyč czego, ferner zu den 
vorhergehenden Beispielen poln. dosiąpič, dojsč czego; dostač czego ne- 
ben co. 

c) Gen. bei anfi//len, volilladen u. s. w. mit etw:?) 

Willi. EE. 77, 9 (=Joh. 6, 13) pripile dwilika pintiniu trupuczu“), 
. Wolf. Post. 146 pripildita Dwasias š., R. 5, S. 1 kurio (medūczio) ir 
pripifdo kėrius, Godl. Volksl. 51, 8 /6 pridėta pėtiltėlei (Wiesenbrūk- 
ken) svėsiuju szobleliu, „R. 5, S. 496, 209 wažimūs wūža maiszū prikrowi 
u. v. a. 

Besonders gehėren in diesen Zusammenhang die Ausdriicke der 
Bedeutung sich satt essen, satt trinken und andere die Fille bezeich- 
nende Verba, die namentlich mit pri- komponiert sind '): 


1) Vgl. abg. takovaago polučivo želanija TADTŲS TugoY Tiz HU „Miki. IV 490, 
Vondr. II 320), tupydvst Tuvos. 

2) Mikl. IV 501 ff, Vondr. II 320, Soer. I, 231 £f. 

3) Auch wenn balt. da- und slav. do urverwandt sein sollien (val. Trautm. Blts). 


Wb. 42), ist doch das baltische Prūfix in der Bedeutung sehr stark von dem slav 
beeinflusst worden; vgl. Endzeltn naT. npepn. 1, 72 ff.; 2, 41 ff, Gr. 500. 


4) Endzelin Gr. 412 mit Anm. 1. 

5 S. Zu anderen idg. Sprachen, die ebenfalis hier den Gen. zulassen, Delbr. 
11 322 ff., Brugm. II2? 583 ff., Mik!. IV 505 ££., Vondr. II 321 ff., ūber das Lett. Endzelin 
412. 

6) Die heutige Fassung setzt den Instr., der das Mittel des aj angibt und 
auch sonst bei derartigen Verben neben Gen. part. sich findet; s. $ I 


?) Im Lett. sind derartige Zeitwėrter mit ple, im Siav. mit na aaa SSR 
s. auch Endzelin rpenn. 2, 89 ff. 


— 167 — 


Wili. EE 92, 27(=act. 2, 13) saldaus wina apsigėrę), Donal. 8,169 
brangwynu plūk prisisūrbę, 9, 84 kiaulėnos jal prisiėdę, L.-Br. 163 ddvė 
14 pakdjų diimu prirukft und kaip ti szilą kdtilą dszaru privėrksi, Mar- 
cink. 45, 64, 16 akmū prisitrdukęs vdndeno 'ein Stein, der sich mit 
Wasser voligesogen hat' u. s. w.,vgl. auch Žemaitė 2, 147 apsėdęs 
stalas jaunūmenės. 


Das Adj. pi/nas, das ebenfalis Gen. part. regiert ($ 85), kann 
hinzugefūgt werden: 


Sch.-K. 20, 20 uzbdną pilną skaniės kąkolinis (Klunkermus) pripi/tą, 
R. 4, S. 40 prikrėwis pilnu wažimu wisėkiu walgymū, L.-Br. 187 bacz- 
kd pilna dszaru priverkta. 


d) An 0) und b) schliesst sich eng der Gen. an bei den Verben 
der Bedeutung a) zuneAhmen, ūberfliessen, blihen, B) genūgen, hinrei- 
chen, zufalfen, zu teil verden, 1) bei deren Gegensčūizen ermangeln, 
entbehren, bedūrfen, nėtig sein. Preilich kėnnte man es bei den unter 
i) aufgefihrten Verben auch mit dem im Baltoslav. mit dem Gen. 
durch Synkretismus zusammengefallenen Abi. ($ 63) zu tun haben, 
wie andere idg. Sprachen nahelegen.?) 


a) Daukša Post. 301, 21 issmintiės priaugs "werden an Verstand 
zunehmen', R. 5 Ged., S. 446, 4 goūsiū jawėlū duga dirwaūlas, S. 441, 
04 s/ūnei pritvini ūnd anio sz6fto, S. 434, 135 pfėtai žalūoja žirniu, linėlu 
(ūhnI. 435, 170)3), Godl. Volksl. 4, 4 pas mus upės vyno teka. 

8) R. 5 Ged. S. 449, 133 kdd pakdks duonos, R. 4, S. 66 pak6k- 
dawi wyžū u. S. W. 

1) netėkti *keinen Ueberfiuss haben, ermangeln, entbehren' kommt 
mit Gen. sowohl in persėniicher als in unpersėnlicher Konstr. vor?*): 

1) Donal. 8, 479 diūonos ir gardžį pyrdgų netėkęs, Wp., S. 241 
netakai majė/itko. 

2) Jurksch. M. 30 /0 ežera md' nelabaj užtėks, L.-Br. 211] kap ne- 
datėks zylės peczėnkos “wenn der Meisenbraten nicht genigen wird', 
R. 5, S. 4 kad wienės bitės rateika 'dass eine einzige Biene fehlt'; 
val. poln. nie dostaje mi trzech koron, vuss. y Hero He JOCTABANlO Je- 
Her. : 

Sonstige Verba des Ermangelns, Entbehrens, Verfehlens, Ver- 
lierens mit Gen.: 

1) Persėniiche Konstr.: 

Donal. 8, 851 bėt ir wėžlibu krikszczdniu ddr nepristėkom, Dau- 
kant. Wolt. 202, 30 pinigū jis nestokoja, Žt., S. 394 kontrybis. pritrūkis 
'die Geduld verlierend'. 

2) Unpersėnliche Konstr.: 


1) Heute prisigėrę. 
2) Delbr. III 205 ff., Brugm. IIž, 497, Endzelin 422 ff., fūr das Siav. s. Mikl. IV 
486, Vondr. II 322 ff. 


3) Val. 72 E. dugi Bė Neinovss palaxo!: tou jBž os)ivou BTA sov. 
*) Val. andere Falle in den tdg. Sprachen bei Corrodi KZ. 53, 24. 


— 168 — 


Daukša Post. 218, 19 Judėssui niėko ne stokdio, R. 5 Ged., S. 
421, 87 del szeimynos donytas trūksta, R. 1 ž., S. 209 jaū ir duonos 
pristifigu (Neutr. partic.) !), cf. russ. He XBaTaeT xntbGa. 

Verba des Bedūrfens, Nėtighabens: 

1) Persėniiche Konstr.: | 

Willi. E. 4, 29 ff. tą daly, kurios regetumbei ssmones priewalan- 
zias, Žt., S. 356 sylijas wdlgiu 'bedart Speisen', Sch.-K. 19, 17 kas 
nug nedėra digos reikafdu, vgl. vuss. (n0)TpeG0BaTb vero “etw. bedūr- 
fen, nėtig haben, verlangen, fordern'. 

2) Unpersėnliche Konstr:. 

Mosv. 35, 3 Jiekariaus sweikims ne est reika, Donal. 9, 622 czėso 
reik und sehr vieles andere,?) Adj. Will. E. 4, 14 16 nepriewalu (val. 
Daukša Post. 137, 34), Subst. L.-Br. 214 dr mdžu tdu brėkas pinigūu?, 
„vgl. poln. brak komu czego neben brakuje komu czego. 


Das Verbum der Notwendigkeit kann auch aus dem Zusam- 
menhang zu ergčinzen sein:?) 

L.-Br. 240 kai apsiaunū, vėno žinksnio (bedarf es nur eines 
Schrittes), kėtures dėszimiis mylių nužengiu. 

$ 42. Gen. part. in positiven Ex'stentialsdūtzen. 


Sehr hūufig ist im Balt. wie im Slav., seltener in anderen idg. 
Sprachen*) der „Gen. part. als psychologisches Subj. in positiven 
Existentialsūtzen. Statt der Kapula kommen auch Verba der Bedeu- 
tung sich sammel/n. gehen, kommen, fliegen, fallen, Jeben u. $. w. vor. 
So bertihrt sich dieser Gebrauch z. T. eng mit dem $ 41 d Darge- 
legten. Selbstverstčndlich findet er sich auch in vreinen Nominalsaūt- 
zen. Auch hier haftet dem Gen. der Begriff der unbestimmten, teil- 
baren Masse an, wūhrend der Nominat., wie bei den Trans. der Akk., 
mehr das Ding als solches, besonders wenn etwas Bestimmtes in 
Augenschein genommen wird, bezeichnet; vgl. aus dem Slav. russ. 
eCTb MOJIONUOB; Ha6Gpanocb BOAbI; Habxano rocTeli, poln. byfo tam hatasu; 
poki žycia u. s. Ww. 

Lit. Beispiele sind: 

a) Gen. sg. als Bezeichnung des von einem Stoffe genommenen 
Teils, auch eines Vorgangs, Zustandes u. dgl.: 

Buiv. 85 jaigė būtū vilkies piana *s' i y avait du Iait de Ia Iou- 
ve', Sch.-K. 26, 23 čė yra vietas, Donal. 10, 431 jūk dar czėso yr', R. 5 
Ged. S. 440, 59 būs joū ir sniego, L.-Br. 216 jai /ėtais užeina, An. 
Šil. 178 budavo isz mūsų szilėlo didždusio "palogimo, gražoūs ramu- 
mėlo, cf. lett. dafba, dafba tai matei. 


1) Auch persūnlich gebraucht, s. Miež. und Lalis s. v., Būga alst. stud. 152. 
2) Ebenso lett kam fev akas vajadzčja Leseb. 35 u. s. w. 


p 3) S. auch Berneker Arch. 26, 501 und o. $ 2, u. $ 53 ba. 120. 157 a. 228 ūber dhnliche 
alle. 


4) Delbr- III 318 Hf., Brugm Ii*2, 567, IF. 43 Beih., 45, Miki. IV 486 £f., Vondr. II 
322 £f., Soer. 291 ff., Los 305, Thomsen IF. 28, 119, iber das Lett. Mūhlenbach IF. 13, 
227, Endzelin 411. 


— 169 — 


b) Gen. pl. zur Bezeichnung einer Menge, von der ein Teil 
vorhanden ist u.s. W.: 


Širv. PS. 129, 11 ira ir kitu be skayčiaus smuiku dayktu, Kniga 
nobažn. Wolt. 76, 40 nor iss wisu ssalu butu neprietelu,. Donail. 8, 852 
dėr yr' tarp Lėtuvininkų wėrnį gaspadčrių, R. 5, S. 27 isz Idousytoju 
atsirGdo nakufūtriu, Airiogal. Wolt. 312, 3 užvažiavo sveteliu (vorher 
311, 26 Nom. sverelej), Iett. sandca bez gala | dužu. 


Auch hier kėnen Adj. des Sinnes "vielerei, allerhand' sowohl zum 
Gien. sg. wie zum Gen. pl. hinzugefūgt werden: 


a) Zum Gen. sg.: , 


Rund-G. 39, 59, 11 ff. cze bėwo daugerėpo wdlgo ir daugerėpo 
wino. 
b) Zum Gen. pl.: 


Daukša Post. 260, 23 ir kitų tėipaiag tūtų žmonių sswentūių rėdes, 
An. Šil. 56 ji/gai ačsti giminiū wisdkiu, NUp., S. 243 yra ra bažnycza, 
K'ūles Žydu szkatas, wisėkiu krėmu, karczemū, wo der Gegensatz zum 
Nominat. beachtenswert ist. . 


c) Auch Gen. des subst. Neutrums des Adj. visas kommt tn sol- 
chen Ekxistentialsčūtzen vor: 


Daukant. TŽ. 1, 325 Nr. 213 wisso yra. tiktaj raginimo niero, cf. 
Iett. saimniekam, tam ir visa kd 'der Wirt, der hat alles Mėgliche'. 


Anm. Auch in Ščtzen wie R. 5, S. 24 tarpė pulko atsitikdawo 
gi/dėti wisėkiū atsitikimū ji? pėsakū, Salantai 58, 76, 9 ko naujino gir- 
dėti pas Jumis? hūngt der Gen. nicht etwa von girdėti ab, das nur 
Akk. regiert ($ 57 a I 2), sondern er ist partit. und psychol. Subj. dęs 
Ekistentialsatzes; der Infin. girdėti ist epexegetischer Zusatz (cf. $ 11). 


Zweites Kapitel.. 


Der partitive Genetiv in negativen Sūtzen und seine Konkurrenz mit 
dem Akkusativ des Objekts, Nominativ des Subjekts. 


$ 43. Allgemeines. 

Dem Baltischen, Slavischen und Germanischen gemeinsam ist 
der Genetiv als Obj. oder Subj. negativer Sūtze!)) Auch dieser ist 
wohl partitiv zu fassen, wenn ihn auch Potebnja II 254 ff. und Ku- 
drjavskij IF. Anz. 10, 268 als ablativisch ansehen und mit dem bei 
Verben des Bediirfens, Entbehrens vergleichen, bei dem man zwi- 
schen partitiver und ablativischer Deutung schwanken kann ($ 41 
dį1). Betrachtet mon, wie es meist geschiehtt den Gen. in neg. 


1) Auch das Griech. hat Spuren dieses Gebrauches bewahrt; vgl. Wackernagel 
GGN. 1909, 62 ff. ūber N 19) c0 Tyi xp046 (so richtig Arisiarch) etgazų "nichts von 
Haut kam zum Vorschein'. Ueber die anderen idg. Sprachen s. Delbr. III 338. 341 ff., 
Brugm. 1122, 611 ff, IF. 43 Beth, 34, Mikl. IV 357 ff. 498 ff., Vondr. II 338 ff., Meiliet 
Gėn.-acc. en vieux slave 153 ff., Jagič Btr. 20, Pedersen KZ. 40, 158 $f., Thomsen 
IF. Anz. 21, 115, IF. 29, 252 ff., Soer. 272 ff. Los 307 ff., Sm.-St. 391 ff. u. s. w. 


— 170 — 


Saūtzen als partitiv, so hat man anzunehmen, dass durch ihn zum 
Ausdrucke gebracht wird, dass eine Person oder Sache als Ob- 
jekt, bezw. Subjekt in keiner Beziehung in Frage kommt. " 

$ 44. Genetiv als Objekt negativer Sūtze. 

Dieser Gebrauch ist auch im Lit.!) seit den dltesten Denkmūlern 
anzutreffen. Der Akk. wird -dann gesetzt, wenn es sich um einen 
konkreten Einzelfali handelt, der Genetiv, wenn die Handiung und 
ihre Aeusserung am Objekt abstrakter und allgemeiner angeschaut 
wird?). Auch steht der Akk. gern, wenn das Obj. dem Verbum vor- 
angeht, die Negierung des Satzes und des Verbums also erst spūter 
ins Bewusstsein tritt“). Psychologisch ist also der Akk. in diesen 
Ietzteren Fūllen dem „Nominat. pendens“ ($ 20 b) vergleichbar. Selbst- 
verstčndlich wird der Akk. gebraucht, wenn die Negation nur ein 
einzeines Wort betrifft. Er findet sich ferner mit Vorliebe im Gegen- 
satz zu einem anderen Akk., der von dem gleichen, der Negation 
entbehrenden Verb abhčingt. Doch ist in diesem Falle auch der Ge- 
net. mėglich, da dieser um so wirkungsvoller den Kontrast zu dem 
vom positiven Verb abhūngigen Akkusativobjekt hervorhebt. 

a) Beispiele fūr Gen. in gewčhnlichen, neg. Sūtzen aus 
alter und moderner Zeit sind: 

Mosv. 5, 4 nekada manes nog iusu neatmeskiet, 10, 19 ne tureki 
kytu diewu preg manęs, Donal. 3, 26 neiurėdama jai ant wiso swėto 
pagdlbos, Marcink. 48, 69, 23 pakd/! jūs mdn ne atrdsit žyėdo čardėjsko, 
marose noskandito*), Buiv. 83 kad jė niesodrėska u. v. a. 

b) Akk. von Neutra von Pronomina im negativen Satze. 

Eine Sonderstellung nehmen auch die Neutra der Pronomina 
ein; sie werden vielfach als Objekte negativer Sūtze in den Akk. 
gesetzt, wenn es auch an Beispielen fūr Genet. nicht gebricht: 

a) Beitspiele fir Akk. von Neutra der Pron.: 

Will. EE. 54, 11 (=act. 7, 59) nepaskaitik ghiemus tatai uss ghrieka,*) 
128, 7(=Matth. 25, 45) ką este nedare wienamui tarpu (tū massausuiu, ta- 
tai este taipaieg man nedare“). ebenso Iett. as tuo nazinu (Saussen) 
neben es rd daudzi nebėdūju 'ich kiimmerte mich nicht viel darum'?). 


1) Bezzenberger 298, Schl. 274 ff., Kursch. $ 1570; Jabi2 61. 67. 261. 264, L.-Br. 
321, ūber das Lett. Endzelin 419 ff., ūber das Altpreuss. Trautm. 205 ff. 


2) Im Slav. Iūsst sich der gleiche Unterschied beobachten. vgl. galiz Mėirch. 
Bern. Chr. 148 wTOGHC THx TPH piun (Akk.) mw pocxa3aB GinbuiM MiKOMY, AOKM MyIO tim | 
Capcky ronosy (Akk.) HMW Banpuu *'dass du diese drei Dinge niemand weitererzūhist, 
ehc du mein kaiserliches Haupi stehst“, nachher (149) dagegen HO, A Hu Kasas, 
AOKHM HH BuRIs uicapcxoi ronos4 (Gen.) "ich habe es nicht gesagt, ehe ich nicht ein 
kaiserliches Haupt geschen habe'. Der Bauer hat ja nicht das Haupi des alten 
Caren gesechen, sondern die Abbildung auf dem Gulden, die ihm der Prinz zeigte. 


5) Val. dasselbe im Kiruss. (Sm.- St. 392); z. B. y Kac 8enKKi npunpasK He nafineTe 
"bet uns werdet ihr keine besonderen Speisen (Zubereitungen) finden' u. s- w. 


4) Vėllig von Doritsch CLXXI missverstanden. 

5) Auch die heutige Fassung hat Akk., obwohi kein neutrales Obj. gewdhlt ist. 
$) Auch die heutige Uebersetzung bietet Ag und fui. 

2 Kaulin BB. 12, 236, Mūhlenbach IF. 13, 222, Endzeiin 420. 


— 171 — 


$) Bėispiele fūr Gen. von Neutra der Pron.: 


Šiev. PS. 59, T nieko man ne pades, Wolf. Post. 148 neigi wel 
mumis nei musų daiktamus nitznieka sawa naru a kerschiu negal isch- 
kaditi nie massausia daiktelia welinas, Daukša Post. 32, 27 Jėnas nei 
mažo nė pažwifo 'schwankte nicht im geringsten'. į 


Die hūufige Setzung von Neutren von Pron. als Objekte neg. 
Sūtze in den Akk. erinnert an die Verhaūltnisse im Poln., wo freilich 
die Anwendung dieses Kasus der Neutra co, nic, wiele, mafo, ile, 
tyle bei neg. Transitiven obligatorisch ist;!) daher nie widziafem nic 
u. s. w.?) Im Lit. und Lett. ist dagegen der Genet. keineswegs aus- 
geschlossen und daher der Gegensatz von Daukša Post. 98, 37 
(= Wolt. Chrest. 45, 25) nieko ne abeiodama und dem poln. Original 
nic nie wątpiąc Iehrreich. 

c) Die sonstigen Stellen aus der alten, z. T. auch der neueren 
Literatur mit Akk. im neg. Satze Iassen grossenteils die zu Ein- 
gang von $ 44 angegebenen Griinde deutlich erkennen: 


a) Vorangesteliten Akk. in neg. Satze gewahren wir 
hūufig: 

Mosv. 4, 30 /us ssadzius nepapeiksit, F.chr. 40, 12 kursai karaliste 
Diewa ne prieim, Will. EE. 138, 19 (= Joh. 14, 10) tus ssodzius, kurius 
esch yumus bilau, nesakau nig manes patis?) u. S. Ww. 


Lehrreich sind hierbei mehrere Stellen, wo das erste dem neg. 
Verb vorangehende Obj. im Akk., das zweite dagegen, ihm folgende 
oder von einem mit dem ersten parallelen, negierten Verb abhčngige 
im Genetiv steht: 

Mosv. 6, 15 ff. Dewa prisakimu bila asch nekada negirdeiau, nei 
straipscziu weras kriksczianiu skaicziau, Will. E. 8, 4 ff. idant gimdi- 
toius ir wieschpalis musu ne papeiktumbim ney yu įnartintumbim. 


B) Akk. im negativen Satze im Gegensatze zu solchen 
im positiven: 


Širv. PS. 35. 19 ff. todryn ii ažu Mesiašių a ne Christų noreio 
priimti, Volksi. BF. 30, 5 tai gavau slinkę, ne darbininkę, An. Šil. 273 
wisus (alle Bčūume) duklejy žmūnes, ia wisūs pažiny, val. Iett. šmuku 
zyrgu nūjem, pajem vacu! “ein hūbsches Pferd nimm nicht, nimm" ein 
altes'!, poln. nie tę ksiąžkę, ale tamtę mi podaj! 


1) Hūufig ist andererseits Gen. im neg. Satze im Gegen- 
satze zu Akk. im posit.: 


1 Soer. 272, Bem. 1 Eos 307. Zwar sind poln co, nic im Grunde alte Genet. 

(aus čbso ničbso) aber sie haben schon in den aūltesten Denkmdlern die Funktlon des 
Pra ao „angenommen und zur Neubildung des Genet. czego Veranlassung gegeben 
š 262). . 


2) Ueber dhnliche Tendenzen in anderen slav. Sprachen Miki. IV 499 ff, Vondr. 
II 311 ££. 339, Meillet Gėn.-acc. 154, Daničiė 123 ff., Maretiė 528, Geb. III I, 465, priručn. 
miuvnš, 141 £f. 330. 


3) Ebenso die heutige Fassung. Man bedenke auch, dass hier eig. nur der Be- 
griff 'von mir selbst aus" negiert ist. 


— 172 — 


Širv. PS. 43, 93 ff. mes ne issmanome reginčio, tiktay tu, kuris tu- 
ri akis, 10, 4 Hf. kuris turi žmoniu prigimimu, bet ne turi žmoniu persu- 
nos, R. 5, S. 20 tdwo (den Vater) riarūdo, tiktai wiėnu koki pustėlniku, 
L.-Br. 174 dsz tave (Gen.) nėkad linksmo nesutdukiau, vis smitną. 


3) Der Akk. steht, weil sich die Neg. nicht auf den gan- 
zen Satz, sondern nur auf ein einzelinės Wort bezieht: 


Širv. PS. 25, 13 girimo, kuri ne dabar, bet pa smerti wisotinay 
kiekwienas igiia, 68, 11 korony, kuriu ne kunigas ažuduos!, bet Diewo 
teysibe, Donal. 11, 146 nė tiktay jus wėrnay pridabosiu, bėtir isz szir- 
dės pamokiįsiu. 

d) Wie russ. HeHaBKABTb, poln. nenawidzič, nie cierpiecč, kann auch 
lit. ne(ap)kėsti 'hassen" mit Gen. verbunden werden: 

Mosv. 11, 10 Aure manęs neapkient, Donal. 13, 351 mergditės krė- 
sytu marginiu nekėncza, R. 3, S. 108 wisi neapkiricza krikszczdniu u. s. Ww. 


Daneben aber kommt das ein Begriff gewordene Verb auch 
6fters mit Akk. vor!): 

Mosv. 23, 17 musu pregtam neprietelius milek taip kaip ir mus 
paczius, kure Jabai mus neapkient, Will. EE 51, 20 (= Hebr. 1, 9) neap- 
kentei neteisibe?) u. s. w. 


e) Da auch maž(a) ne *beinahe, fast' ein geradezu positiver Be- 
griff geworden ist, kommt ein Objekt in einem diesen adv. Aus- 
druck enthaltenden Satze sowohl im Gen. als im Akk. vor: 


a) Daukša Post. 64, 11 io maž ne prieme už Christų, R. 5, S. 21 
nėfs mažini kė'u rabapowaetka 'obgleich sie fast die Fisse nachschlei- 
fen". į 

B) Kėdainiai Gebetb. Wolt. 64. 28 mažu ne wisus tuės židnktus 
redgime, vgl. russ.?) OH e1Ba AH He Tep3eT BpPeMA. . 

£) Ebenso kann Akk. in negierten Fragesūtzen stehen, 
auf die man eine affirmative Antwort erwartet, obwohl auch 
Gen. in diesem Falle nicht ausgeschlossen ist: 

a) L.-Br. M. 220 pak/dusk ūr tū negdusi stūžbą. 

B) Will. EE. 53, 25 (=act 7, 52) kurio praraka yusu tiewai neper- 
sekie?*), 99, 22 (= Luc. 15 4) kurs ssmogus isch yūssu (wenn er eines 
von hundert Schafen verliert) erne paliekt dewinū deschimtū ir dewind 
giroje*)? 

Auch in den slav. Sprachen konkurrieren in derartigen Frage- 
sūtzen Akk. und Gen.?); vgl. russ. He TepnuT AH OH XOANOA? neben He 
no3aČCbIJ1 AM Tbi cTapoH AONXHOCTH? 


1) Val. Analoges bei abg. nenavidėri(Meiliet Gėn.-acc. 155, Sommer 1P. 36, 313). 
Wie sehr nekės/! za einem einheitlichen Begriffe geworden ist, zeigt auch nenekenčia 
'hasst nicht“ Lazdynų Pelėda 1,128 (s. Brender TŽ. 3, 106). 


3) Ebenso heute. 

5) Miki. IV 500. 

4) Die heitige Uebersetzung hat dagegen Akk. j 
5) Miki. IV 500 £f., Busi. IB 256, Meiliet Gen.-acc. 154 ff., Thomsen IF, 29,257. 


— 173 — 


g) Behandlung von Objekten die von Infin. abhūngen, 
welche von negierten Hūlfsverben regiert werden: 

Ist ein Objekt von einem Infin. abhūngig. der von einem ne- 
gierten Hūlfsverb regiert wird, so kann jenes sowohl im Gen. als 
im Akk. stehen.?) 

a) Gen: 

Širv. PS. 11, 21 affektu kurie ne perleydžia swiesey tiesos regiet, 
R. 5 Ged., S. 437, 225 niabū/ jūu czėso tunkyt daržėlū, Buiv. 82 vdlries 
niebagalėja jū pabdikt vi t. 

B) Akk.: 

Will. EE. 150, 29 (=Marc. 6, 18) neder taw /ureti moteriy brolia 
tawa*?), Donail. 2, 36 nereik' jam grėką rokūti, Buiv. 84 grėbū atadarit 
niegalija. 

h) Behandlung von Objekten in positiven, einen nega- 
tiven Hauptsatz ergūnzenden Relativsūtzen. 

Auch hier ist sowohl Gen. als Akk. in Uebereinstimmung mit 
dem Slav.?) mėglich: 


a) Gen. 

Širv. PS. 77, 16 ne turinčiu kur ir gafwos sawo prigiaust Will. 
EE. 104, 9 (= Marc. 8, 1) netureia ko walgiti.*) 

B) Akk.: 

Širv. PS. 140, 28 ne turedamas kur ssakni savo giliaus teystu, Will. 
EE. 108, 6 (=Luc. 19, 48) ir nerada ką iem Iuretu padariti9). 


i) Gen. bei grammatisch positivem, jedoch mit einem 
negierten Verb synonymem Zeitwort. 

Wie man poln. sagen kann /rudno nam tego uczynič“), da trudno 
dem Šinne nach negierten Ausdricken nahekommt, so Iesen wir bei. 
Daukša Post. 256, 27 tiektai iog to užtitėio Ewangelista, da “verschwei- 
gen' gleichbedeutend ist mit “nicht sagen'. Vielleicht ist dieser Gen. 
jedoch ablativisch und dem bei "Ileugnen, sich Iossagen' ($ 63 <) 
analog zu beurteilen. 

„Figura etymologica“ im negativen Satze. 

Der Akk. des Inhalts ($ 146 ff.), d. h. die sog. „Figura etymo- 
Įogica“ kann ebenfalis im negativen Satze durch den Gen. ersetzt 
werden; jedoch. gebricht es auch nicht an Beispielen, die ihn un- 
verčūndert zeigen: 


1) Auch im Lett. und Siav. ist in diesen Fallen beides mūglich (s. Endzelin 
419); daher russ. He B Cunax JlenckiA CHeCTH ygapa neben 3 CwacTbe TBO0e He MON YCTPOHTb. 


2) Ebenso Akk. in der heutigen Fassung. 


S) Val. auch Meiliet Gėn.-acc. 154. So kann man poln. sagen sowohl ne jest 
kto by uczynH dobrego als auch dobre. 


4) Heutige Fassung Akk. 
5) Heute eine andere Ausdrucksweise. 
9) Miki, IV 500, Soer. 272. 


k — 174 — 


Mosv. 10, 32 ne Jiudiki neteisaus Itudima, Godl. Volksl. 84, 1; 85, 
1 szęnakt per naktį mėgo nemėgojau') neben 83, | szę naktelę asz mė- 
gelį nemėgėjau. 


I) Bezeichnungen von Raum- oder Zeiterstreckung im 
negativen Satze. 


Der Akk. der Raum- oder Zeitersteckung, der ebenfalis zunūchst 
auf einem Akk. des Inhalts beruhen dūrfte, sich aber alimūhlich in 
den idg. Sprachen selbstūndig gemacht hat ($ 167), bleibt, da er meist 
nicht mehr als Objekt empfunden werden kann, auch im neg. Satze 
haūfig unverūndert?): 


Donal. 4, 46 dvėm kelii vėnakėrt nei raits nei pėsczas keliduji, 
9, 419 rris naktis mėgo! negalėjo u. $. w. 


Doch kommen auch hier Fūlle des Genet. vor: 


R. 1 ž. S. 199 neprawažiūwa p6ūs ni trijū widrstu, R. 2, S. 128 
dsz pas tūw triės dičis ulawėjė, 6 tt pas mdri n'abanėr ni dien'ales, 
R. 5, S. T nei bhiostos) niažumigis "keinen Augenblik eingeschlafen', 
LP. 1, 109 nė valandėlės nesitraukė nuo Viktės u. s. w.*) 


Nur Akk. wird gesetzt, wenn alliein der Begriff der Zeit- 
erstreckung negiert ist, wobei er hūufig im Gegensatz zu 
einem positiven Akk. des gleichen Sinnes steht: 


Will. EE. 122, 5 (= Matih. 18, 22) esch sakau tau neseptinis kar- 
tus, bel seplinias deschimtis kartū septinis kartus (sollst du deinem 
Bruder vergeben), Donal. 8, 41) ne kasdėn wis si smalstūmais wėdarą 
Jinksmįk. 


Ebenso steht nur Akk. in Wendungen wie ne Kdrrą, ostlit. ne karti“), 
ne sykį“) die in Uebereinstimmung mit russ. Hepa3, poln. nieraz “wie- 
„derholentlich' (eig. “nicht bloss einmal') bedeuten, und bei denen die 
Negation ebenfalis nur zum Akk. gehčrt und eine positive Ergūnzung 
voraussetzt. 


Es versteht sich ferner, dass nur Akk., auch bei neg. Verbum, 
dann gebraucht wird, wenn es sich nicht um den ganzen, Zeit- 
abschnitt, sondern um eiline gevisse Spanne handelt, wūh- 
rend deren ein Vorgang sich abspielt, bezw. unterbleibt ($ 169, 2)'); 
daher nur: 

Sch.-K. 76, 29 žiėgas vasarą ant žiemės ne atbėdams, Godl. Volks!. 
84, 1; 85, 1 szęnakt per nakrį mėgo nemėgojau u. S. W. 

1) Ebenso Iett. Volksi. Leseb. 23 kas mledzin'a negulėja. 

?) Val. auch Jabi.? 61. 67. 264. 

3) Zum Vokalism. s. Specht IF. 42, 281 ff. 


4) Auch im Siav. findet sich gelegentlich in diesen Fallen Gen. (Meillei Gėn.- 
acc, 154); daher abg. Matih. 26, 40; Marc. 14, 37 ne vtzmože jedinogo časa pobvdžii. 


5) Z. B. Širv, Wolt. 62, 9. 12, An. Šil. 22, R. 5, S. 26 u.s. w. 
6) Z. B. Erzūhl. Wolt. 218, 2. 3. 
7) Jabl. a. O. 


— 175 — 


Hier hatte sich eben der Zeitakkuss. vėllig selbstūndig gegen- 
ūber dem regierenden Verbum gemacht. 

m) Genetivobjekte im negativen Satze, mit denen Prū- 
dikatsadj. kongruieren, sowie als Ersatz von Akk. c. Par- 
tic., Gerund. oder Infin. im positiven. 

. a) Hūngt ein Genet. von einem negierten, trans. Verb ab, und 
bezieht sich auf ihn ein Prūdikatsadį., so steht dies ebenfalls tn die- 
sem Kasus!): 


Daukša Post. 43, 25 kaipėg tad" neturime darit kelų io gražių ir 
piaczių?, 341, 31 negu dūro Dwasios S. saw ir Tėwui Iigios P 


B) Auch fir Akk. c. Partic., Gerund. oder Infin. kann im ne- 
gierten Satze Genet. mit diesen Formen eintreten. Das Partic. steht 
dann natiūrlich ebenfalis im Genet. ?): 


Daukša Kat. 40, 14 i; (die Sorgen) ne“ pažino sįczių ižg rdkų 
io (Gottes) ditų; Sirv. PS. 18, 1 Kiti Heretikay ne tiki sunti kuno ir 
krauio sswyncziausio io sacramenty aftariaus, 44, 6 ff. Diewo ne regime 
sunti tami swieti, Godl. Volksl. 52, 7 /u nematysi mocziutės gailei ver- 
K Wolf. Post. 150 nedos: waisintes schirdissa ssmanų ssadzių s. pana 

iewa. 
par $ 45. Genetiv als Subjekt negierter Existentialsūtze u. 
gl. 

a) Sehr hūufig ist im Balt. wie in einigen anderen idg. Sprachen?) 
Gen. part. als Subj. negierter Existential- und anderer vergleichba- 
rer Sūize: 

Will. E. 6, 12 /6 wissa niera, EE. 80, 21 (= Marc. 16, 6) nera id 
(Jesus) czenai*), Daukant. Wolt. 204, 4] nebutū Gudū walstybęs, Jurksch. 
M. 13 nėr tau wičtas, mit anderen Verben R. 4, S. 41 neikėkio gėlo 
jū grojimui nasmėtū, R. 1 ž., S. 191 nebeiszerfi t6s (praticzkos *Durch- 
stechnade!'). 


b) Gen. kommt auch vor, wenn bū/i u. s. w. von negierten 
Hilfsverben abhdngen: 


Bretk. Post. Wolt. 22, 3 kad-to negaleia buti. 


<) Infin,, Partic., Gerund. kėnnen auch hier epexegetisch 
hinzutreten ($ 11. 42 c. $ 44 m): 


L.-Br. 272 2ž viddegės szėnu nebūs matyt, Sch.-K. 38, 22 ff. ne 
šunų be girdiėti ne striėlčių be regiėti; R. 5 Ged., S. 415, 14 kwietkėlū 
žydžiunt nebae matyti, S. 438, 6 nab'asigifdi sioūdžiunt bitelū. 


d) Gen. part. bei der negierten, Nom. bei der posit. 
Copula findet sich: 


1) Slav. Paralielen besonders bei Potebnja II 255 ff. 
2) Val. Jablž 153 £f., Net. sint. J, 36 ff. 


5) Ueber das Slav. Miki. IV 357 £f., Potebnja II 480 ff., Jagič Bir. 20, Pedersen 
KZ. 40, 158 ff; val. abg. ne bė ima čeda, russ. Y Hero HT AeHer; He NOnyueKno BbCTeR, 
poln. nie byfo domėw u. s. w. 


*) Die heutige Fassung hat bloss n' Ierd čę. 


— 176 — 


Daukša Post. 135, 33/34 pdskui tai niėko tikrėsnio tiektdi rūstumas 
Wiesspatiės smūrkus ir paskąndinimas dmžinas. 

e) Der Nominativ in negierten Existentialsūtzen kon- 
kurriert mit dem Genetiv. 

Gelegentlich kommt, wie bei negierten Transitiven neben dem 
Gen. der Akk., so bei negierten Verba existentiae u. dgl. neben dem 
Gen. der Nominat. vor, durch den das Subjekt als etwas Konkrete- 
res ausgedrickt wird. Oft ist allerdings die Grenze zwischen Gen. 
part. und Nominat. in derartigen verneinten Sūtzen schwimmend. So 
kommt es, dass es bei Bretk. Joh. 11, 10 (vgl. Bezz. 243) heisst nesa 
nera schwiesibe iamije, wūhrend die heutige Uebersetzung šviesybės 
bietet. Schon vorher erwėdhnte ich Marc. 16, 6, wo umgekehrt Will. 
EE. 80, 21 nera i6 (Jesus) cz6nai, die jetzige Fassung dagegen blos- 
ses n'ierd čę aufweist; vgl. ferner Gegensčtze wie: 


Malch. Pietk. 584 (=Ps. 91, 10) nesitiks taw iss silwarta niekas, 
ney wel plegd namuosna ateis: jetzt nieko pikto tau ne prisitiks, ir ney- 
jokia sloga artįsis į tavo namus sowie aus modernen, volkstiimlichen 
Texten das Nebeneinander von Gen. und. Nom. bei negiertem Verb. 
exist. in Užpal. 55, 74, 25/26 nyėkas neissirdūda, nei vyėna žmagdus, 
wo der Genetiv noch viel schūrfer das absolute Fehlen bezeichnet 
als der Nominat. 

Oefters findet sich Nominat. in negierten Ekxistentialsūtzen 
auch als Gegensatz zu dem gleichen Kasus in positiven: 


Wiil. EE. 113, 18 (= Luc. 17, 18) nesirada newienas kursai ad- 
grischtu ir diu Diewui garbe, net tiektai tasai praschaleittis'). 


Auch im Lett. kommt hin und wieder Nom. an Stelle des hču- 
figeren Gen. in solchen negierten Sūtzen vor?): 


Dondangen Leseb. 119 nę rūcii (Kartoffeln) vaid, nę kūp[uo]s/[1], 
nę zierin (Erbsen), mittl. Abau /ur nav nekas “da ist nichts' u. s. w. 


Wichtig ist andererseits der Unterschied zwischen kafstūs zemės 
ziemas nav 'in heissen Lūndern gibt es keinen Winter' (Wolmar) und 
vė/ jūu nav ziema "noch Ist ja der (bestimmt erwartete) Winter nicht 
da'. Man kann hiermit eine Stelie aus Will. EE. 179, 7 ff. (= Jesa. 
53, 2) vergleichen: 


„nera jeme weida nei graiksztuma; kada weisdeiom ant io, nebuwa 
weidas kursai mumus passimegtu. 


Auch hier kann man sagen, dass der zuerst gesetzte Genet. 
das absolute Fehlen irgend einer Spur von Schėnheit ausdriickt, der 
Nominat. sich dagegen, wie aus dem voraufgehenden Temporalsatz 
hervorgeht, auf einen ganz bestimmten Fali bezieht, in dem dieser 
Mangel zu Tage tritt?). 


> Auch heute beidemale Nominat. 
2) Endzelin Gr. 419 mit Anm. 2, Lautenbach BB. 17, 283. 


3) Die heutige Fassung hat beidemale Genet., ein Beweis, wieviel auch hier 
wieder oftmals van der psychischen Einstellung des Sprechenden zu gewissen Sttua- 
tionen abhdngt. : 


— 177 — 


Was das Poln. anbelangi!), so begegnet uns In alter Zeit ne- 
ben w ichže nie jest zbawienia auch nie jesi: zbawienie w ciele mojem. 
Heute wirde man hier nur Genet. setzen kšnnen?). Nom. findet sich 
jetzt nur in Beispielen, wo es sich um einen negierten konkreten Fall 
handelt, namentlich wo ein (nicht immer deutlich ausgesprochener) 
Gegensatz vorschwebt; daher nie byla na balu (sondern im Theater); 
gi/osowanie nie będžie pojutrze “die Abstimmung wird ūbermorgen 
nicht stattfinden, sondern spūter'. 


£) Gen. des Prūdikatsadįj. im negiertenh Satze, auch 
wenn das Subj. im Nominat. steht: 


Gelegentlich findet sich in negierten Sdtzen Genet. des Prad- 
dikatsadj., obwohl das Subj., zu dem es gehčrt, im Nominat. steht: 


Sch.-K. 85, 30 pars biūtumi ne šiė ne t6 su puikūmu *'du selbst 
dūrftest nichts Sonderliches an Schėnheit sein', L.-Bc. 264 maūno vy- 
riduses brolis nėra gyvo dabdr, 174. 229 tai nėko “das besagt, bedeu- 
tet nichts'. 


In Abhūngigkeit von einem negierten Verbum des Denkens, wo- 
bei das Subj. der Particiaikonstr. Akk. wird, das Partic. der Kopula 
aber im Genet. steht (das Adj. im prūd. Instr.): 


* Daukša Post. 263, 6 iog tą kurį tikėio santi ūžmusztu, ne tikėio 
ėssąnczio giwu. 


In alien diesen Konstr. handelt es sich offenbar um Kontami- 
nation zweiter gleichberechtigter Redeweisen. Die eine enthūlt so- 
wohl Subįj. als Prūdikatsadįj. des neg. Satzes im Nominat., die an- 
dere beide Saizteile im Gen., vgl. obiges mano vyriduses brėlis nėra 
gyvo dabar L.- Br. M. 261 neben 1) mdno brėlei dabar negyvi (a. O, 
265), 2) mislyjo, kad jau jės vyro gyvo nėra (218)?). 


Drittes Kapitel. 


Gen. part. in Abhūngigkeit von Nomina, Pronomina, 
Zahlwėrtern und Adverbien. 


$ 46. Schon $ 38 wurde erwčihnt, dass der Gen. part. in Abhčin- 
gigkeit von Verben in den idg. Sprachen als alter anzusehen ist im 
Vergleich zu dem, der von Nomina, Pronomina, Zahlwėrtern, Adver- 
bien regiert wird. Auch an dem Lit. Iūsst sich zeigen, wie Ieicht der 
von Verben abhčngige Gen. part. in nčhere Beziehung zu einem de- 
klinationsfūhigen Element oder zu einem Adv. gebracht werden 
konnte; so stehen auf der Grenze zwischen beiden Gebrauchsweisen 
Stellen wie: 


2) Auch in anderen slav. Sprachen findet sich in neg. Existentialsūizen neben 
dem Gen als Subįj. gleichfalls Nom., s. Potebnja III 481 ff. 


2) Los 296. 308. 


3) Val, zu Ietzterėm aruss. NO NpHMBpaM+ 3HaT6, (ĮOGpiiKioLIKM wHBOro HT und 
Potebnja II 256. 


Tauta ir Žodis 12 


— 178 — 


Donal. 7, 43 daūig skaney keptų ir szūtjių aineszė valgių, jdutie- 
nos rėbiės, klaulėnos irgi žasčnos, platczų ir kepenų ir blėkų didelį 
piūdą, wo die Fleischbezeichnungen vom Verbum, ebensogut aber 
von daūg und von didelį pidą abhūngig gefasst werden kėnnen, T, 
54 swddbininkams su brdgals dtnesza pywo Ir su Iėgėre brangwyno 
mdėlką nemdžą. 

Der Genetiv. part. in Abhčingigkeit von deklinationsfčhtgen Ele- 
menten, Adverbien u. s. w. ist im Lit. wie In den anderen idg. Spra- 
chen!) ungemein hūufig, wenn ihm auch vielfach wie in diesen prū- 
pos. Umschreibungen (mit iš, tafp, nuė) Konkurenz machen. Es hat 
keinen Zweck, Beispiele fūr diesen bekannten Gebrauch zu hūufen, 
und so beschrčūnke ich mich nur auf einige wenige: 


- a) Der Gen. part. hčūngt ab von Subst. Diese haben 
besonders kollektiven Sinn, oder sie bezeichnen Masse, Ge- 
wlchte u dgl.: 

Donal. 8, 691 Jin grįsztės nusinėszus' 'Biischel von Flachs weg- 
tragend', 10, 504 s2 szaudį kuliū, Daukant. Wolt. 238, 37 pefu maiszas 
*Sack Spreu', Jurksch. M. 16 atrūda rfką rafiswo wandefis, Wisbor. 
14, 28, 16 puodėlį me/ū, R. 4, S. 51 sa d'agito wWažimi 'mit einem Wa- 
gen Teer', Buiv. 82 pafand punčačkū *einen Strumpf Asche', Wisbor. 
14, 28, 35 kdpą veži 'Schock Krebse', 14, 30, 296 kvartiėrką šndpso 
u. v. a. 

6) Sehr hdutig ist Gen. part. bei Superlat. oder super- 
Jat. Begriffen wie Ordinalzahlwšėrtern: . 


kalvilis visų obuolių geriausias; liepa viena išsišakojusi, visų me- 
džių aukščiausia, Daukant. TŽ. 1, 97 wissėdidiause gėda, Žt., S. 399 
wisoplrmė u. Ss. W. 

In žemait. Dialekten ersetzt visZ in Verbindung mit den bestimm- 
„ten Formen des Positivs den Superl. 2): 


BF. 71 ar vise didysis ar vise mdžases, Daukant. TŽ. 1, 99 nu 
wissopirmojo ir wissėweczojo (ūltestes) sawo trobesio nėmė wadinamo. 
Zt.. S. 345 nd wisubagdtoji, t6 pdteis miėsta kėlkmona u. s. w. 


Eine Stelie wie Daukant. TŽ. 1, 99 (arp /2 wissa mediū wlsodi- 
deloujė buo oužoutas zeigt, dass im Žemait. derartige Verbindun- 
gen so zur blossen Superlativumschreibung herabgesunken sind, dass' 
ste nochmals mit patrtitiven, visas enthaltenden Ausdriicken verbun- 
den werden kėnnen; vgl. auch Iett. vis-/abais “der beste' (Endzelin 
354). 

Psychologisch erklūrt sich der Positiv bet visi neben und statt 
des Superlat. aus der Vermeidung von sog. „Uebercharakterisierun- 
gen“ im Sinne Horns Sprachkėrp. u. Sprachfunkt.* 117 ff. 137 ff. Da 
visa besonders oft neben Superl. steht, so wurde es alimčūhlich als 


1) Delbr. III 335 ff., Brugm. 1122, 597 ff., ūber das Slav. Miki. IV 475 ff., Vondr. 
II 324 ff. Jagič Bir. 30 ff. (betrifft die Konstr. der Zahlwėrter), iber das Lett. Endzelin 
410 £f. 354 (Gen. part. bei Superi.). 364 ff. (zu den Zahlwšrtern), ūber das Lit. Schl. 
271 ff., Kursch. 5 1498 ff., Jabi.ž 58 ff. 


2) Kursch. $ 952, Jabi.? 28, Jaunis nepes, rpamm. 122, Specht II 478. 


— 179 — 


integrierendes Element des superlat. Ausdrucks angesehen, und man 
verzichtete schliesslich darauf, die superlai. Bedeutung am Adj. durch 
ein besonderes Suffix hervortreten zu Iassen)). 


<) Gen. part. bei a) Pronomina, B) Kardinalzahlen und 
deren Stelle vertretenden Adverbien: 


a) Sirv. PS. 50, 29 nežino ku giero ir ku pikto sawimp turi (“ąuid 
boni et guid mafi'), Will. EE. 61, 8 (= Joh. 2, 4) kas man ir tau darba 
moteriške??), R. 4, S. 63 kas ti gražumėlo! u. v. a. 


Man kann na.ūrlich ebensogut sagen ką padarė iškadėlės?*) als 
ka padaro iškadėlę?)? Die zweite Ausdrucksweise weist appositio- 
nelle Fiigung auf. Steht das neutrale Interrog. in einem Casus obl., 
so kongruiert das Adj. mit dem Pronomen; daher Daukša Post. 361, 
8 niekam geram ne derą buvo. Įm Lett. kšnnen wie im Lit. Nom. neutr. 
kas und Akk. klo mit Gen. part. von Subst. verbunden werden; 
solche von Adį. kėnnen in dieser Sprache jedoch im Gegensatz zum 
Lit in der Regel nur beim Akk., nicht beim Nom. des neutralen In- 
terrogativs gebraucht werden; daher wohl kio mės Jaba vėlėsim?, 
aber ausschliesslich kas /abs?). 


B) 1) Den allbekannten Gebrauch des Gen. part. bei den Zahlab- 
strakten sowie den Cardinalia von 10 ab, die urspr. Abstrakta sind, 
brauche ich fūr das Balt. nicht zu schildern.“) Dass vielfach Kasus- 
assimilation der Nomina an die Zahlabstr., die zu Kardinalia ge- 
worden sind, stattfindet, besonders wenn die Ietzteren in obl. Casus 
stehen, oder wenn sie indeklinabel geworden sind, ist schon von den 
genannten Forschern genau dargelegt worden?); vgl. wienolikump 
Apaschialump; deschimtije priesakimuosa bei Bretk., in der Margar. 
theol. u. «. w.. aus modernėn Texten etwa: 


Linkmenės Wolt. 206, 21) szimti (in der Form des Nom. pl. er- 
starrt) we/nius szoukia “ruft hundert bėse Geister an', BF. 45 dvilik 
brolei, Kloosch.-B. 32, 51, 10 visūs tryJika svečūs (neben 8/9 trylika gar- 
bingų svečį), R 1 ž.,. S. 211 sd trys daszimtys vėžimais, daher auch 
Baisagola Wolt. 337, 28 dešimc asūbom. 


1) Vgl. ūber eine dhntiche Superlativparaphrase durch pd/s mit den bestimmien 
Formen der Positive unter Nachahmung von russ. Cambi4 mit diesen (neben Komparat.) 
in verschiedenen Iit Dialekten und z. T. im Lett. Jabi.? 28, Niedermann KZ. 51,32 ff., 
Gauthtot Butv. 59, Endzelin 354; s. ferner u. $ 195 ūber juo mit Pos. statt Kompar- 
Endlich set on bulg. po-, nab- vor Positiven ttatt der dort aufgegebenen Komparat. 
(Superlat.) erinnert, einė Etgentiimitchkelt, die sich ebenfolls daraus erklūri, dass 
diese Prūfixe schon an sich gern vor Komparativiormen im Slav. treten. 


2) Auch heute kas darbo. 

35 Pump. Wolt. 339, 15, Dusėt. 366, 30, Godl. Volksl. 78, 13. 
$) Godl. Volksi. 78, 6. 

5) Endzelin 410 mit Anm. 2. 


6) Vgi. fūr das Lit: Bezzenberger 178 ff., Schl. 295 ff, Kursch. $ 1549 ff, Jabl.2 
44 1f., fūv das Lett. Endzelin 363 ff., fūr das Alipreuss. Trautm. 25) ff. 


7) Ueber die dhniichen Verhaūltinisse im Siav. Miki. IV 58. 476 ff,. Vondr. II 
78 ff. 325 Hf., Jagič Btr. 30 ff.. ūber andere idg. Sprachen Delbr. ai. Synt. 80 ff., 
Grndrss III 532 ff., Brugm. II 22, 40 ff., IF. 43 Beth., 170, J. Schmidt Pluralbild. 297 ff. 


12* 


— 180 — 


- Selbstverstūndlich steht auch bei den kollektiven Zahlabstrakten 
wie dvėjetas, trėjetas, abėjetas, kėleias u. s. w. in der Regel partit. 
Genet. Kasusassimilation der Nomina an diese Kollektive ist selten:; 
vgl. Led. Kat. 59, 17 deszimty (Loc.) Diėwo prisakimu e pinktėty Baž- 
niczos darbisu. 

Hinter pūsė steht oft Gen. part.. wobei dieses Zahlabstr. meist 
erstarrt und oft zu pus- verkiūrzt wird!); vgl. auch pusaftro, pustrė- 
čio u. s. w., die ebenfalls auf dieser Konstr. beruhen. Ofters tritt 
aber auch neben pūsė nicht der Gen., sondern der durch das Šatz- 
ganze erforderte Kasus, wobei das Abstr. dekliniert werden oder 
erstarren kann?); 


Bretk. pusse gimine, pussei giminei, das letztere auch in der 
Chylinskischen Bibelūbersetzung MLLG. 4, 257, 19, po triu ir pusse 
dienos sowie ant pusse nakties ebenfails Bretk.; aus moderner Zeit 
Marcink. 48, 69, 24 uš pūsą adyną,. R. 4, S. 68 apėjus pūsi toūkū 'das 
halbe Feld umwandelnd'. 


2) Dass von vienas “einer' und anderen gewėhnlichen Kardina- 
lia Gen. part. abhėngen kann, versteht sich; vgl. Donal. 8,:267 /avo 
spdru viens, 4, 46 dviem kelių *'auf zweien der Wege' u. s. w. Eben- 
so ist Gen. bei unbestimmten Zahlwėrtern, bezw. sie vertre- 
tenden Adv. von jeher sehr hūufig; daher bei daig, tiek, kiek, ga- 
nd, maž(ai), menkai u. v. a.; vgl. noch pilna 'genug' als Ueber- 
setzungsentlehnung von grr. nonuo, klr. nosHo, GoraTo, poln. pe/no?); 


Mosv. 24. 1 ff. wisur ir gan neteisibiu, ant sweta piln ir piktibiu, 
Širv. PS. 12, 18 euangelia, kurioy pilna mokstu, Matzukehm. 6, 7, 32 
būvo visko pilnai. 


Ferner sei genannt: 

Sch.-K. 16, 1 fur rigšios girės mariė užtektinai, R. 1 ž.. S. 207 
turėsit wdndenia ligdawal, LP. 1, 192 vergų nesuskaitomai turėsi. Wp., 
S. 232 wyriszkiu ir mūteriszku apszczei atkalduja-und susirenka žmoniū 
dikczei, Jurksch. M. 70 szaūney kwieczū iszbira *ziemlich viel Weizen 
fiel heraus'. 

Auch die von daiūg und anderen Ausdricken der Fille abhčin- 
gigen Gen. part. kėnnen als Verstūrkung wie die von Verben re- 
gierten ($ 40) Adįj. der Bedeutung a//erlei, vielerlei zu sich nehmen: 


R. 5 Ged., S. 433, 97 mažumūnas (Kleinvieh) pilna wisėkios na- 
mė, R. 1 ž., S. 209 gūwa daig wisėkios gerybes; vgl. aruss.*) nan» 
HaMb BCErO MHOMoO, neuruss. FAB yxke cHAbnO MuOro Bcakux (Gog. MepTB. 
Ayiu4 223), poln. pe/no bylo wszelkiego rodzaju tabern (Sienk. Ou. v. 14). 


2) Schl. 297 ff., Kursch. $ 1555 ff, Jabi.“ 44 f, Bezzenberger 187, Specht II 
264 ff, ebenso im Lett, (Endzelin 410 ff.) 


2) Bezzenberger a. O., Specht II 127. 265. 
3) Verf. Baltosi. 29. 81. 


4) Srezn. s. v. MbHOrbIA, 


181 — 


Vertreten daūg, tiek, kiek, u. s. w. einen anderen Kasus als Nom. 
-Akk., wobei besonders daig in alter Zeit noch dekliniert werden 
kann!), so kėnnen sie ebenfalls mit part. Gen. verbunden werden; 
sie kūnnen aber auch seit alters her als Adj. behandelt, d. h. das 
Subst. ihnen attrahiert werden?); daher: 

I. mit Gen. part.: 


Will. EE. 67, 1 daugibeie budeghimu—daugime (Loc. sg. in adįj. 
Art) pasnikiu, Širv. PS. 49, 13 daugieliy dayktu, Daukša Post. 176, 19; 
200, 17 po kiekdūm' dien, aus neuerer Zeit etwa si daig kūdikių (ne- 
ben kiūdikeis) negerai keliduti. 

I. Attraktion der Subst.: 


Will. E. 4, 27 daugi knigosu, Bretk. Post. Wolt. 21, 36/37 daug 
ssmonemus, Bretk. Marc. 6, 20 daugiose daiktosu, Rund-G. 40, 60, 10 
daug wietose, ct. Iett.?) Leseb. 48 maz acumirk/uės, 81 daidz diėguės 
'in vielen Fūden'. 

Das assimilierte Subst. kann auch im Sg. stehen?): 


Bretk. daugiam dera ssmogui, Daukant. TŽ. 1, 93 daugio wijto 
“an manchem Orte“. 


d) Gen. part. im Plurai als Verstūrkungen gleicher, sie 
regierender Subst. und Adį. 


Mit anderen idg. Sprachen?) teilen Lit. und Lett. die Eigentiim- 
lichkeit, Subst. und Adj. oft durch den Gen. part. pl. desselben oder 
wenigstens eines wurzelgleichen Worts zu verstūrken: 

a) Subst.: 


dnt dmžių dmžio wie poln. na wieki wiekėw, russ. BO Bbkų BBKOB, 
cf. griech. sic aidvac Tūv aiovwv; ga/l galė u. s. w.9) wie russ. B KOHLB 
xoHuoB; Donal. 10, 202 dywi dywai, Sch.-K. 33, 23 padirbu trėbų tr6d- 
bas, kamdrų kamaras, Svėdas. Wolt. 353, 22 ff. pė šaknimi urvū-urvė-. 
lei, Val. Pal. Jūzė ibd. 412, 21 misų senėlių senčliai, Jurksch. M. 34 krpžiū 
kryžiumis 'kreuz und guer'; cf. Ilett pa ma/u ma/ūm; pa trepju trepėm. 


1) Bezzenberger Btr. 72 mit Anm. 2. 


>) Bezzenberger a. O., Schf. 295 ff., Specht II 2651, Ueber dhnliche Verhūilinisse 
in anderen idg. Sprachen bei Ouantitūtsausdrūcken (ebenfalls schon seit alter Zeti) s. 
Delbr. III 448 ff., Brugm. II 27, 655 ff, IF. 43 Beth, 170, Potebnja MI 496 H., Zubaiy 
Sbomn. filol. 3, 148. Ė 


3) Endzelin Gr. 451. 


$) Val. aruss. FOCTb MHOrb 'mancher Gast', Mano ropop» "wenig Stūdte. ačech. 
Alex. St. V. 187 zubek mnoAi "viele Zūhne“, ai. ved. bAlri ndma; bahūr asya putrdh, 
griech. zuvio Štoc Calfim. fr. 121, 2 O. Schn. und J. Schmidt Piuralbildg. 283. 288. 436, 


Brugm. Numer. 45 ff., Potebnja II 498, Jagič Btr. 97, Srezn. s. v. und Gebauer slovn. 
staroč. S. v. mnoh/. S 


5) Debr. at. Synt. 154, Grurdrss. III 337 ff, Brugm. II 22, 599, E. Hermann GGA. 
1921, 177; 1922, 80. Ueber da< Lett. s. Endzelin 41), Kaulis BB. 12, 233, ūber das Lit. 
Schl. 979, Kursch. $ 1498, Jabi.? 57, Būga KS. 1, 97, Nr. 44, Niedermann TŽ. 2, 442, 
Zischr. fūr stav. Philol. 1, 450 ff. 


9) Val. noch Endriejavas (nordwesižem.) Wolt. 324, 35 ą/i1 galųi gala, ūhnlich 
Cornelūbers. Wolt. 182 Anm., Žr., S. 317. ga/ž gafals und gafuūs R. 4, S. 56. 61, s. 
Ouch $ 203. 225, 


-- 182 — 


B) Adj. und Adv.: 


sveikų sveikas, rodosi, išvažiavo vaikas; jo visų visi žąsyčiai išnyko, 
priešų priešais (oft Žemaitė) etc., cf. Iett. vecu vecais išnaids “uralte 
Feindschaft'. 

Hierher gehėrt auch vienu vienas, das Būga a. O. aus Valan- 
čius" Schriften belegt. Der Gen. pf. vienu ist z. T. in dieser Ver- 
bindung durch das Adv. vienai ersetzt worden (val. vienai vienas L. 
P. 2, 86); z. T. ist er auch an Adv. auf -uf ($ 221) angeglichen wor- 
den) AE mergaitė vienui viena; vienui viena muzika Dovydai TŽ. 
2, 165. 173. 

Sehr oft wird so zu superl. Adj. oder Adv. der Gen. pl. 
des betreffenden Positivs hinzugefigt: 

Sch.- K. 69, 20 sūnkiu sunkidusius darbus, Memelt MLLG. 1, 78 
weikiū weikidusei, L. P. 1, 240 nuo brangių brangiausių akmenų. 

Die von Schl. a. O. angefihrten geriįj geridusias; aukščį aukš- 
čidusias mūssen Gen. pl. von -/6- Subst. enthalten nach Art von 
bčris: bėras; gyvis: gyvas u. s. w.*) Vielleicht haben sich diese Ietzte- 
ren Verbindungen von einigen Musterbeispielen aus weiter verbreitet. 

e) Anhang. Einige besondere Redensarten. 


Wėihrend in neaži/go dienū "nach nicht viel Tagen' R. 5, S. 93) 
der Gen. partitiv, d. h. in Uebereinstimmung mit daūg, maž dienį 
aufzufassen ist, bereitet die Analyse von ne po ilga (i dienū nicht 
Jange nach diesen Tagen' Will. EE. 90, 14 (=act. 1, 5)*) erhebliche 
Schwierigkeiten. W. Schulze Graeca Latina 14 ff. 18! hat verschie- 
dene griech. Konstr. verglichen wie 7pė duepūv šžxa tūv pustypiuv Tem- 
pelr. von Andania Coll. 4689 = Ditt. syll.3 736, TO, xp4 Tptov uepdv TAS 
tekeurĄ< Hippocr. epidem. 7, 51 (V 420 L.) u. s. w. Er nimmt an, dass 
spūtiat. Ausdrucksweisen wie an/e sepiem dies paschae ev. unter 
griech. Einflusse zu stande gekommen seien. Viellieicht sel griech. 
TpO duspūv dėxa Tūv puotnpiov U. S. Ww. als verkūrzte Konstr. zu deuten, 
indem zpi auch zu dem zweiten Genetive gehčre. Zur Stūtze dieser 
Auffassung verweist W. Schulze a. O. 18 auf rp9 z05 tdv sivudov Vjnev 
xo6 ūpepūv Ššxa des Testaments Epiktetas auf Thera Coll. 4706, 161. 
Ich fūge weiter russ. Konstr. bei wie K MaTepH KO ABOpY = KO ABOpyY 
MaTep1; O HEM O 310pOBbH = O ero 310p0BbH, vgl. auch serb. Ha HCTOK 
Ha cyHue (Potebnja II) 219 ff). So kėnnte man auch daran denken, 
dass in Willents ne po i/ga tū dienū die Prūpos. beide Genetive re- 
giere. Andererseits aber mahnt ačech. pogyednom dny toho boye 
*'einen Tag nach diesem Kriege' Alex. St. V. 1964 = Neuh. fr. 234 
zur Vorsicht, vorausgesetzt dass es sich hier nicht um Nochahmung 
eines fremden Musters handelt. 


1) Val. ahnliche Umgestaltungen von bestimmten adv. gewordenen Kasus im 
Lit. bei Zubaty IF. 3, 123. 129. 136; 7, 184. 


2) Leskien Nom. 302 ff. 


3) Zu der Stellung der Negation, die durch Uebereinstimmung mit russ. He3a. 
Aonro, poln. niezad/ugo und Anajoga anderer idg. Sprachen als sehr altertūmiich er- 
wiesen wird, s. W. Schulze KZ. 42, 329 ff., 43, 189, Deissmann ibd. 45, 60, E. Her- 
mann GGA. 1922, 81. 


4) Heutige Fassung ne i/gėy po šių dienū. 


— 183 — 


II. Teil. 
Abarten des partitiven Genetivs. 
Erstes Kapitel. | 


Genetiv des Orts nebst chorographischem Giebrauche (?) sowie Genetiv 
der Zeit. 


$ 41. Fūr den von Nomina unabhūngigen Gen. des Orts 
oder Wegeęs, der sich aus dem partitiven Gebrauche entwickelt 
hat, liefern weder Lit. noch Lett. im Gegensatze zu anderen idg. 
Sprachen!) sichere Belege. Sie stellen sich hiermtt auf die Seite 
von Altindisch und Sliavisch, denen gietchfalls unabhūngiger Gen. 
Iocalis unbekannt ist, so dass man an seinem idg. Alter zweifeln kann?). 


Wenn wir bei Will. EE. 133, 19 (=act. 9, 2) Iesen fey kurius ghis 
rastu to kiela sanczius wirus ir moteris, so handelt es sich um eine 
wėūrtliche Uebersetzung; vgl. griech. dv twac elprj dvras tis 6800 dvšpas Te 
xai įovaixac, Luther so er ef/iche dieses Weges fūnde, Mūnner und Wei- 
ber. Diese sklavische Antehnung wurde dadurch ermėglicht, dass 
man tis 0006 Ieicht in Abhūngigkeit von =wa5, bezw. dvšpas te xai puvaixas 
bringen konnte?); a. O. 21 (=act. 9, 3) heisst es bei Willent denn 
auch regulūr o kaip ghis ant kiela buwa“); hier weisen in der Tat 
weder der griech. Text noch die Vulg. noch Luther einen Gen. auf“). 

$ 48. Auch ob der chorographische Gen, d. h. der Zusatz 
des Bezirks, Landes u. s. w. zu einem Ortsnamen in diesem Kasus“) 
echtlit. ist, mėchte ich durchaus bezweifeln. Wir finden ihn 
lit. nur in alten kirchlichen Texten, z. T. auch in der heutigen Bibel- 
ūberseizung; vgl. etwa: 

Will. EE. 61, 4. 20 (= Joh. 2, 1. 11) Canoie Gali/eas?) “šv Kava Tic 
Takdaias', darnach auch die Vulg. in Cana Galilaeae; s. noch Kėdain. 
Gebetb. Wolt. 67, 23; Daukša Post. 98, 30; 94, 10 (= Wolt. Chrest. 
29, 52/53; 31, 16/17), wo das poln. Original adj. w Kanie Gdlileyskiey 
aufweist. 

Ueberaii dūrfte es sich um Nachahnung des griech. und Iat. 
Sprachgebrauchs handeln. Fir Daukša dūrfte mitbestimmend gewe- 
sen sein, dass er bei seiner Wiedergabe der Postiliė Jacob Wujeks 
possessive Adj. hūufig durch den Genet. des zu Grunde liegenden 
Subst. ersetzt, soweit es sich um wirklich possessiven Gebrauch | 
handelt, von echtlitt. Sprachempfinden geleitet ($ 75) Dass der 


1) Delbr. III 359 ff., 592 fHf., Brugm. IR 2,-575 ff. 
2) Delbr. a. O. 359. 


3) Auch die Vulg. bietet Autus viae, die heutige lit. L.5el (6 kėlio, sicher wegen 
der gleichen Auffassung. 


$) Auch heute an! kdlio. 


5) Griech. šv 3ž tūL Topsusoda,, Vulg. e/ cum iter faceret, Luther und da er au! 
dem Wege war. 


5) Brugm. JI 22, 575. 614, K. Meister IF. 18, 177. 
7) So auch heutige Fassung. 


— 184 — 


chorographische Genet. unlit. tst, folgt insbesondere auch daraus, 
dass das o. zitierte Gebetbuch von Kėdainiai kurz vorher (66, 37; 
67, 18) sogar in der Ueberseizung der Bibelstelie Kdnoy Gdli/leos 
miesteli in Uebereinstimmung mit der Iebendigen Sprache bietet. 


$ 49. Dagegen findet sich im Lit. dialekt. selbstūndiger 
Zeitgenetiv, der ebenfalis eine Abart der partitiven Verwendung 
darstelit). Wie in anderen idg. Sprachen, so dient er auch Itt.-zur 
Bezeichnung des Zeitraums, innerhalb dessen sich etwas ereignet, 
besonders dann, wenn die Bedeutungsfūrbung distributiv ist: 

Corneliibers. Wolt. 185, 35 = Nepos Miltiad. 5, 3 ritojaus pakalnie 
ius surindoiusis sūsigrume = postero die sub montis radicibus acie in- 
structa proelium commiserunt, R. 5, S. 4 ryto mėn gėnunt, wėkaro atgi- 
nus (bifafas), R. 4 Ged.. S. 454, 200 wėkaro ir ryto, S. 62 aidamos pe- 
tū ar popėt, daher An. Šil. 109 kėžno karto kitėkiu kwapū usiwėlgsi, 
R. 4, S. 456 wienū n6kf nakties jodami pasijėmė sinū, wo der Unter- 
schied des eine bestimmte Nacht bezeichnenden Akk. und des all- 
gemein 'zur Nachtzeit' besagenden Genet. beachtenswert ist, R. 3, S. 
102 uūtra kafta (Gen.!) a/f, Žemaitė 2, 291 rytojaus, Vėlinių, diena saulėta. 

Von alten Texien ist selbstūndiger Gen. tempor. sehr beliebt in 
der Wolf. Post. (kurias hadinas, prassakusias nedeles, antras dienas 
u. s. w.)?)) Bei Mosv. findet er sich ein paarmal in Verbindung mit 
omis Adj. (386 kossnos dienos, 423 kiekwienos gadines kelie schto 
swleta). 


$ 50. Auch dieser Genet. kann von Nomina und Adv. 
abhčngen; wie schon $ 49 bei Gelegenheit von Iett. ik mit Gen. 
von Zeitbegriffen bemerkt, sind dann die Grenzen zu anderen Ge- 
brauchsweisen dieses Kasus, namentlich zur partitiven im eig. Sinne, 
hin dusserst verschwommen. 

a) Gen. tempor. bei Adv.: 

R. 4 Ged., S. 430, 21 misū brė/i unt wainčlės užmuszė Ūiksti ryto 
(xgwt Th< Tuėpas), Totenki. Wolt. 433, 3 u. 6. unksti rytčljd. 

M6ėglicherweise ist das Subst. pusidunaktis 'Mitternacht' aus Ver- 
bindung des Adv. pusiai?) > tempor.-part. Gen. erwachsen; vgl. pu- 
siaunaktu, pusiaunakčiu*) “mitten in der Nacht' Godl. Volksi. 2a 2. 3; 
b 11. 12 wie pusiau dienos?) lett. pušu rita, pušu gai/u (Endzelin 
Gr. 333); s. dazu auch Skutsch KI. Sehr. 303!. 

6) In folgenden Fallen kann man zwischen unabhūngigem 
Gen. der Zeit und zwischen cinem solchen, der zu einem 
Subst. als attrib. Bestimmung gehėrt, schwanken: 

!) Das Lett. kennt diesen nicht, hėchstens in Abhūngigkeit von Ik ($ 29 a); doch 
Iūsst sich hier noch von wirklichem Partitiv reden. Ueber die anderen idg. Sprachen 
s. Delbr. ai Synt. 163 ff., Grndrss. III 957 £f., Brugm. II 2, 573 ff. 609, ūber das Siav. 
Miki. IV 509 ff., Vondr. II 324, Potebnja II 258, der aber diesen Genet. fūlschiich als 
abiativisch ansieht. : 

3) Gaigalai a. O. 45. 

3) Zur Intonationsverscheldenheit von Loc. du. pusiač ($ 221) und von pusidu- 
naktis s. Specht II 202. 

$) Zum Pl., der mit hom. nėcai voxte; aut-einer Linie steht, 3. Delbr. I 164, 
Havers Festschr. Kretschmer 49 ff. 

5) Z. B. Malch. Pietk. 584 = Ps, 91, 6. 


— 185 — 


Mosv. 35, 25 predok pakaiu schas nakties *Prieden (in) dieser 
Nacht', R. 4, S. 46 wėkaro gi apiė dawifitu adžnu. 

Stehen solche Gen. bei Verbalsubst. oder Verbaladį. (Partic.), 
so kann man unschlūssig sein, ob man die Genet. als selbstūndige 
Zeltgenet. oder als von den Verbalnomina abhčingige attrib. Bestim- 
mungen, die vieileicht den Akk. temporis tn der adnominaien Konstr. 
ersetzen, auffassen soll!): į Ė 

Sch.-K. 17, 8 kiek ndri už sava griėžimą vakar dienos? 'wieviel 
verlangst du fūr dein Spiel (von) gestern?', cf. Iett. Leseb. 71 vira 
Jufa-dienas brūuciėnam 'seiner Fahrt am Georgstage', 49 tas devin'u 
gadu gaiditais “der Erwartete (von) neun Jahre(n)'. 


Zweites Kapitel. 


Genetiv des Bereichs (Sachbetreffs) und der Rubrik ausser bei bestimm- 
ten Verben und Adjektiven. 


$ 51. Eine weitere besondere Abteilung des partitiven Genetivs 
bildet der des Bereichs, der Rubrik, des Sachbetreffs?). Hier 
soli er nur insoweit untersucht werden, als er sich nicht an be- 
stimmte Verba?) oder Adjektiva?) angeschlossen hat. 

Lat. Konstr. wie dabuntur dotis tibi inde sescenti Iogei Plaut. 
Pers. 394, umbr. /ratreci motar (Gen.) sins a. CCC tab. Iguv. VII b 
3H. u. s. w.*) entsprechen im Lit.5): 

BF. 36 gdwo dlgos kiūkulį dėnės ir lėgerį gerėm'", L.-Br. 219 ėmė 
zoplėto pė rūblių dn: dėnės, Aszen 29, 48, 2 tas turėjo trys šimtūs do- 
le'u daličs *an Erbteil', R. 1 ž., S. 176 užmokėti 50 rūblu kaltybes, S. 
209 gėwa tris szimiis pasėgos; L.-Br. 189 szimtą rūbliu pinigu (cf. vuss. 
0Than AeHer naTb py6neH und, Anm. 4). 

Auch Personenbezeichnungen stehen nicht selten im Gen. 
der Rubrik: 

L.-Br. 229 dukreri tūri devynes, Dovydai TŽ. 2, 176 Kraičvežiai, 
kurių yra 2-3-4 vyrai. 

Besonders beliebt aber ist dieser Kasus noch a) von Ausdriūk- 
ken fūr Zahl und Masse9), 6) von solchen fūr Herkunft, Natio- 
nalitūt, natūrliche Beschaffenheit u. dgl.: - 

a) skaičiaus jų buvo penki šimtai; Bretk. 2. Kon. 14, 13 keturis 
schimtus olektu ilguma“), Jurksch. M. 81 tas kičms ne mūžas, mylės 


—- 


!) Endzelin Gr. 417. 418; u. $ 82 £f. 


*) S. ūber die Verwandschaft dieses und des partit. Gen. die vortrefflichen Be- 
metkungen Kaibels zu Soph. Ei. 317 ff., auch Havers IF. 43, 247 ff. 


3) Ueber diese besonderen Faūlle s. $ Ši und $ 87 fi. 


5) Ueber das ltalische s. Siotty Giotta 11, 63. 67 ff.; griech. Analoga aus helie- 

nūst. Zeit gibt A Wilhelm Glotta 14, 74 ff. Aus dem Siav. sei etwa zitiert russ. €CTb 
MONORLeS 32 CTO venoBbx; y Hero AkTefi 8cero Ha BCe OnHH Cbih (Busl. IP 253 ff, Poteb- 
nja Ii 253 ff.), serb. 14 gėdine ddnė, poln. wiek Jat (os 305). 


5) Jabi.2 58. 260, Verf. KZ. 53, 65. 
*) Lateinische und Ironische Paralielen bei Slotty a O. 
') Von Bezzenberger 239 fūlschlich fūr Akk. gehalten. 


— 186 — 


ilgima ir pūse platūma, Sch.-K. 41, 15 dūbiės par dvi piėdas aukštū- 
ma, Wž., S. 262 rūda žmogaus kdutus gilūma žėmė dpe sieksni 'an 
Tiefe in der Erde etwa einen Klafter', Iett.!) judstinu tris asu garuma, 
uėlekts platuma; vgl. auch Žemaitė 1, 162 savaitė bėra I/aiko. 


6) Daukant. TŽ. 1, 97 zokaniką gimimo Wataką 'einen Mūnch, 
der von Herkunft ltaliener ist', /autybės jie ftetuviai; jis buvo vokietis 
kilimo, žem. Kat. von 1838, MSL. 13, 117 ddjkiaj tyj dwejėky ira pri- 
gymyma 'zweifach won Natur'?); gerumo jts geras, be! visai negudrus. 


Im Lett. kann man ebenso sagen kas fev vdrda? man Jūnis 
varda *). 


Der Gen. des Bereichs ist auch bei der Vergleichspartikel 
kaip anzutreffen. Auch hier springt seine Verwandtschaft mit dem 
Gen. partit. in die Augen: 

R. 4, S. 38 grėitė arbd sūiki pomietis wadinas pagėl (6, keip 
greitūmo apiū kun6r intsimėkli-am i? norėdami keip greitūmo altėfha- 
nam und stiprd arbd trūmpa pagėl to, keip ilgūmo isitūri gatwoj niuo- 
tuak! (Eindruck). 


Genau entsprechen derartigen Verbindungen griech. (4 Tdysos 
slys Hdt. 8, 107, šau; dv aitiv opūsi snasdžs Ėyovta 9, 66 Uu. s. w.*). 


(B. D.) 


Dr. Balys Sruoga 


Lietuvių dainų poetinės priemonės*) 


DAINŲ POETIKOS METMENA 


VII. Metuforinės konstrukcijos 


Baltam grabe begulėsi, 
Žemės žiedu bežydėsi. 
| JLD, 119 

Liaudies kūryboj — kam pirmenybės vainikas: paralelizmui ar 
metaforai—sunkus uždavinys būtų ir Parisui. Jeigu metafora yra už 
paralelizmą jaunesnė, nelyginant jo duktė or jauna grakšti jo se- 
natvės palydovė, jeigu ji jau nutolusi nuo paralelizmo paprastumo, 
kartais pasiekiančio rūstybės, nuo jo senyvos lygsvaros ir olimpiškos 
ramybės, tai ji užtat grakštesnė ir Iiaunesnė, nuotaikesnė ir palai- 
desnė, sultingesnė ir kvapingesnė, kaip mergužė, apstdžiaugusi ge- 
gužiu, raudonu putinėliu pražydusi. 

Metafora, palyginant ją su kitomis poetinėmis formulomis, jau- 
na. Ji gimė tuomet, kai liaudies sąmonė aiškiai ėmė susivokti 
daiktų bei įspūdžių skirtingume bei tapatybėj, kai jau ir pačioj 
liaudies kūryboj buvo įsigyvenusios tam tikros kūrybinės tradicijos: 
ji yra vaisius visos eilės priešpastatymų, palyginimų, atotraukų, 
prasmės perkėlimų.. Tai dalinai jau matėme epitete-metaforoj. 


Pas mus kalneliai Teka upelė 
Aloviniai, alio vyno, 
O akmenėliai Iš kraštų teiso 
Sidabriniai. Žali šilkai. 
O akmenėliai Iš kraštų teiso 
Sidabriniai, Žali šilkai, 
Teka upelė Iš viduries verčias 
Zalio vyno. Balti perlai... 


Sim, I 


Ši įstabi dainužė įdomi ir grynai dainos technikos žvilgsniu. 
Pirmose dvejose strofose dainuojamus objektus fydi sultingi meta- 
foriniat epitetai: ža/io vyno upė! O kitose dvejose strofose eina 
gryno kraujo metafora. Jš kraštų teiso žali šilkai—žolės, ar verksniai 
garbinuotieji žilvyčiai, panašūs į žalią šilką. /š viduries verčias balti 
perlai — baltos smiltelės, arba akmenėliai, arba orinės vandens 
srovelės, panašios į baltus perlus. Aiškūs palyginimo pėdsakai: 
lyginamasai objektas dingo, jo vietą užėmė lyginantis, Iyginamą 
atstodamos. Posakio tikslumas nukentėjo, užtat susikurė gausiai 
varsuotas vaizdas: tokia jau metaforos dalia. 


Tu mergyte mano, Pažadėjai iš meilatės 
Tu jaunoji mano, Marškinėlius siuti. 


*) Žiūr. „T. ir Žod.“ III knyg.- 


— 188 — 


Vos-vos ne sinkretinis epitetas: meilatės marškinėliai! Tiktai 
terminas mei/atės pavartota ne epiteto tvarka, Tolimesnėj istorinėj 
kelionėj šis sąvokų priešpastatymas gali įstrikt dainininkui atmintin, 
ir ši konstrukcija gali pradėti paleidą gyvenimą. Bet čia dar toli 
iki savystovybės, čia tėra tiktai metafora, perėjusi atotraukos kan- 
čią. Kad tai yra taip. liudija ir sunkumas šią metaforą iššifruoti. 
Kas norėta pasakyti meilatės marškinėliai? Norint suvokti posa- 
kio prasmė, reikia suvokti tas kelias, kuriuo prieita iki tokios 
kombinacijos. . O tai reiškia: metafora — ilgesnio kūrybinio pro- 
ceso rezultatas. 


Baltam grabe begulėsi, 
emės žiedu bežydėsi. 
JLD, 199 


Dvylipė metafora: žemės žiedas — metaforinis epitetas; naba- 
šninkas žydi —- kitas- šauktų: skandalas,  dekadentai! Tuo tarpu 
liaudies poetikoj nabašninkas žemės žiedu žydi skamba visai normališkai. 
Šitokios formulos esimas liaudies poezijoje rodo į jos aukštą kūry- 
binę tradicinę kultūrą! Ir tai pavyzdis — ne vienintėlis: jų visa 
aibė. 

Neduok žirgačiui įsišaknyt. 


reiškia, negaišk, neduok žirgeliui ilgai stovėti, kad jis į žemę nejaugtų 
(palyg.: stovi, kaip prie žemės priaugęs), Arba: 


Neduok stiklinei 
Rankoj stovėti, 
Pradės stiklinė 
Rankoj žydėti. 
2 NLV.479 


Stiklinė žydi — metafora, gauta atotraukos ir prasmės perkė- 
limo keliu. Sakoma: duona sužiedėjusi, reiškia duona žydi, žiedais 
apsikrovusi, tai yra pradėjusi žaliais pelėsiais pelėti. Pradės stiklinė 
žydėti — jei neišgersi, alus pelėsiais nueis. Ir toliau: 


Neduok brolyti, 
Taurei žydėti, 
Neduok taurelei 
Žaliai Iapioti. 


RD. 80 


Paaiškinimu neduok /aurelei žaliai lapioti metafora taurelei žydėti 
netik neiššifruojama — reiškia, ji jau visiems suprantamas, laisvai 
egzistuojamas simbolis — bet, atbulai, vaizdas sujaukiama, suveliama, 
kas ir įspūdžio našumui kenkia ir nurodo, kad prieš susidarysiant 
šiai konstrukcijai turėjo būti kita, paprastesnė. Kai metafora /fau- 
rei žydėti tapo laisvai egzistuojamas simbolis, jo pirmykštė tiesioginė 
reikšmė bei prasmė nubluko. Visą dėmesį sutraukia jūu nebe (anrė, 
o jos veiksmas — žydėti: taurė daros antrueilis elementas. Su ter- 


— 189 — 


minu žydėti asocijuojas kuris nors augalas, gėlė ar medis, esmėj žalias 
daiktas. Todel asociacijos keliu greta žydėti liaudies dainininko 
sąmonėj kilo žalias. O augale ar medy žalia tiktai lapai; vėl aso- 
ciacijos keliu ir kilo /Japio6. Tiktai šitokiu būdu tegalima suprasti, 
kodel liaudies dainininkas tuščių posakiu neduok /aurelei žaliai /a- 
pioti (žalia taurelė — konstrukcija, kilusi tuo pačiu keliu, kaip ir 
žalias vynas, baltas diemedėlis) išblukino, išniekino gražią ir gilią me- 
taforą faurei žydėri. 


Kalbėsiva kalbatę, 
Dūmosiva dūmatę, 

* Kur srovė pilniausia, 
Kur meilė meiliausia. 


NLV, 146 


Aiškūs paralelizmo pėdsakai: ir konstrukcijoj, ir priešpastatyme. 
Bet čia ne paralelizmas, — apie veiksmą, kuriuo priešpastatymas 
remtųsi, jokio garso — ir visas vaizdas — perdėm metatforinis. 


Jūrės maružėlės, žalios giružėlės, 
N'išbandytos naktelės. 
JLD, 266 


Porulelizmo pėdsakai labiau supainioti. Cia, matyti, yra bu- 
vęs neigiamasai paralelizmas formos žvilgsniu, ir teigiamas — pra- 
simės žvilgsniu; beto — daugelnaris. Prie pirmųjų dvejų paralelizmo 
narių neigiamoji dalelė ir veiksmas dingo, o trečiojo paralelizmo 
nario veiksmas įgavo metaforinės formos. 


Aušta aušrelė 
] rūtų daržą, 
Teka saulelė 
] Ielijėlę. 
JLD, 188 


Cia matyti, yra buvęs daugelnaris paralelizmas, kuriame dingo 
vaizdas iš žmogaus gyvenimo, o likusieji parelelizmo nariai tuola- 
biau „susimetaforino“. 

Toks yra, bendrais bruožais — bendrais, vadinas, Ir ne vi- 
sai tiksliais, — metaforos išsirutulojimo kelias formaliniu žvilg- 
sniu 

Metatoros tipai. Kur kas sunkiau klasifikuoti metaforą, atsižvel- 
giant jos vidaus savybių. Čia ji yra grynai aprašomoji, čia ji pe- 
reina į pasakojamą, čia ji siekia hiperbolos ir personifikacijos for- 


mulų, čia vėl ji grįžta į paprastumą ir betarpiškumą. o čia vėl 
susipina su alegorija. 


Kai jis jojo per Ilaukytį, 
Laukužis mirgėjo, 
Kai užminė akmenėlį, 
Ugnužė žerėjo. 

RD. 64 


— 190 — 


Arba: 
O tik išdygo žalia rūtelė 
Aukselio viršūnėlė. 
JLD, 999 


Čia mes turime kuklią aprašomąją metaforą. 


Tai vainikėlis 
alių rūtelių — 
Jis nugulėjo 
Mano galvelę. 
JLD, 857 


Cia metafora perėjo į simboliką ir labai vykusią: daug pasa- 
kyta! Metaforos vainikėlis nugulėjo galvelę šifrą prisiminsime, kalbė- 
dami apie dainų simboliką. 


Garbės mamuže mano, 
Rasužę pasiklosiu, 
Migluže užsiklosiu. 


JD, 52 
Arba: 
Pelūdėj gimiau, 
alinėį augau, 
Už vėjo nutekėjau. 
JLD, 838a 
Arba: 


Buč aitsilankius 

Saulelės Jinksmu, 

Aušrelės pazarėle. 
JAD, 931 


Tipinga pasakojamoji metafora, pasiekusi aukšto išsirutulojimo 
Jaipsnio. susisiekianti su simbolika. 

Dar vienas žingsnis toliau — tr mes gauname alegoriją, su- 
sisiekiančioa su simbolika. Pavyzdžiui: 


Svirno durys netašytos, 

Ir langeliai nuo [entelių. 

Durys nešė obuolėlius 

Ir langeliai riešutėlius. 
LASI, 7 


Šių žodžių prasmė paaiškės, jei atsiminsime, kad jais atsako 
jauna pati savo vyrui, kuris ją baro už tai, kam ji gai miega, kuris 
rado pas ją obuolių ir riešutų... Ištikrųjų, šitokiai storžieviškai šei- 
myninei dramai sugalvoti grakštesne formą už lietuvių dainų meta- 
forą - alegoriją — vargu bau galima! 


Pagaliau: 
Iš ko sulinko Iš ko patvino 
Aukštasis kalnelis? Šis ežeratis? 
Tai mano sądusėliai. Tai mano ašarėlės. 


NLV, 274 


— 19] — 


Hiberbola. Cia turime metaforą jau perėjusią į hiberbolą. 
Hiberbola, apskritai imant, blogą vardą turi: sakoma, kad poezijoj 
ji jau atgyvenusi savo amžių, kad ji atvelkanti nuobodulį ir blogus 
sapnus, kad ji nuodijanti poezijos nuoširdų grynumą. Nesiginčysim, 
galimas daiktas, individualinių kūrėjų poezijoj, tariant, kultūringoj 
kūryboj ji ištikrųjų šiuo žvilgsniu yra sunki nusidėjėlė. Tačiau, kol 
ji tebėra liaudies poezijos motyniškame yščiuj, kur nėra piktos pa- 
gundos, ji gryna tr gyva, kaip obelės žiedas. 


Numyniau 1akelį 

Ją belankydamas, 

Išsėmiau upužę 

Tik bežengstydamas. 
RD, 15 


Kaip čia sukysi, kad hiperbola sena ir išglebusi! Arba; 


Ir nustovėjom kalne duobatę, 
Ir pakilnėjom uosies tvoratę; 
Ir pakilnėjom uosies tvoratę — 
Nėra kai nėra muma brolačio. 
Devynias upes plaukte perplaukiau, 
O šią dešimtą nerte pernėriau. 

RD, 37 


Metaforiška hiberbola nereikalinga pateisinimo. Įdomi sekama 
Mmetaforiška konstrukcija: 


Kaip ant lauko miglelė, 

Kaip ant manęs raselė — 

Toks bernužio būdelis, — 
NLV, 45 


atsako žirgas mergelei, pasiklaususiai, koks bernelio būdas. Sim- 
bolis ant simbolio, paraflelizimas, pasileidęs į palyginimą, palyginimas, 
įgavęs parelelizmo formos, ir rezultate metafora, ir toks gyvas vaizdas! 

Personifikacija Nėra, berods, tokios tautos, kurios liaudies 
kūryba nepasižymėtų personifikacijomis. Jeigu kalbėdami apie pa- 
ralelistinės poėtinės formulos išsirutulojimą minėjome priešpastaty- 
mą einant veiksmo kategorija, tai ir tenai jau buvo galima numatyti 
„kai kurias personifikacijos pradžiodalas. Kas senesnis — paraleliz- 
mas ar personifikacija — sunku tiksliai pasakyti. Berods, personi- 
fikacija bus kiek jaunesnė, ji bus kilusi tą liaudies sąmonės išsiru- 
tulojimo momentą, kai žmogus aiškiai pajuto daiktų ir reiškinių dau- 
geriopą4 skirtingumą tr ėmė kolonizuoti girias ir jūras, klonis tr kal- 
nus, saulėtus Jaukus ir samanotas bakūžes, — pasiųsdamas tenai sa- 
vo vaikus: dievus, velnius, raganas ir panašius žmogaus sąmonės 
emigrantus. Ginčytis del chronologijos — istorikų privilegija. Mums 
rūpi tiktai, kad personifikacija lietuvių dainose užima garbingą 
vietą ir, panašiai į hiberbolą, yra liuosa nuo tų nuodemių, už kurias 
ją iš individualinės poezijos veja dabar lauk. Liaudies poezijoj ji 
eina kitokias pareigas ir naudojas kitokiomis teisėmis. 


— 192 — 


Helenai, senovės germanai ar normanai, suomiai, apgyvendinę 
visus gamtos užukampius dangiškais gyventojais ir pragariškais 
plėšikais, apibendrindami personifikacijas, sukūrė įstabius, nepalygi- 
namus vaizdus ir paveikslus, kurių pėr amžius neišsemti. Lietuvių 
liaudies kūryba iki personifikacijų apibendrinimo nepriėjo. Teisybė, 
garbingasai Kolbergas meta mintį, kad lietuvių mytologinė daina 
yra buvusio didelio epo fragmentas, bet savo mintį įrodinėti ir 
nemano: valia — tikėti, valia — paabejoti. Lietuvių dainų perso- 
nifikacijos, nežiūrint jų neapskaitomos daugybės, savo konstrukcija 
didelių žingsnių sudėtinumo Ilinkui nepadarė. Jos pasiliko tokios pat 
primityviškos, kaip ir buvo iš pradžios. Tai medis ims byloti, tai 
akmenėlis ims verkti, tai įsiutęs perkūnas nutrenks, tai vėjas pasaką 
pasakys, tai drėgnoji žemelė išminties pamokys. Ir taip toliau. 
Jeigu visų laikų ir tautų poetai panašių priemonių nebūtų naudoję, 
poetai, kurie niekuo netiki, tai gal turėtų ir daugiau pamato dr. 
Reuz van der Meulenas, sakydamas, kad lietuvių dainų personifi- 
kacijose glūdi senovės animistinių įsitikinimų palaikai. Bet individu- 
alinė poezija — gera pamoka. 

Kam kaltinti liaudies dainininką, kad jis yra animistas, jet jis 
dainuoja: 

Atpūsk, vėjeli, 
Svirno dureles, 
D.713 


tuo tarpu, kai, pavyzdžiui, Balmontas gieda: 


Gordyj Jurgis, ty pochitil 
Veter, veter ųu menia! 

ar, dar geriau: 
O nevernyj! Veter! Veter! 
Ty ne pomniš ničevo! 
Daj i mne ząbvenja, Veter, 
Daj stremlenja tvojevo! -— 


ir Balmonto niekas animistu bei pagonu nevadina?! Cia nėra nei 
pagirimas, nei priekaištas lietuvių liaudies poezijai. ta norima tik 
pabrėžti, kad ne visuomet atsargu personifikacijose ieškoti senobinių 
religinių palaikų, tuo tarpu kai jos yra daugiau poetinė priemonė, 
kūrybinis metodas. 

Ryškų pavyzdį turėjome, kalbėdami apie apoziciją, kokiu būdu 
saulė, mėnuo, žvaigždėš, sėtynas įgavo asmens savybių. Toliau: 
nustojusi vainikėlio mergiotė eina į darželį: į 


O kai pravėriau Kur mudu stovėjova, 
Naujas daržo dureles, Ten žemelė drebėjo, 
Visos rūtelės Kur mudu vaikščiodavova, 
Kaip viena drebėjo. Ten žolelė nežėlė. 
JLD, 943 

Arba: 

Aš paprašyčiau Kad sumindžiotų 

Jaunų bernelių, Mano vargelį, 

Kad sumindžiotų Kad sukapotų 


Mano vargelį, Šviesiais kardeliais. 


— 193 — 


/ 


Mindžiot mindžiojo, Lapais Įapojo, 
Kardais kapojo, Šakoms šakojo, 
Mano vargelis Mano vargelis 
Nieko nebojo. Nieko nebojo. 
JLD. 216 


Jei Baltrušaitis gali ir Balmonto vėją pagrobti, tai liaudies poetas 
gali vargą kardais kapoti! 

Berods, nėra reikalo cituoti pavyzdžius kaip „kalbasi“ mergelė 
su gėlėmis, berniokas su žirgu, našlaitėlė su žemele — perdaug jau 
tokių dainų, ir jų motyvai visiems žinomi. O tiesioginės kalbos 
esimas liudija, kad veikia du subjektu; vadinas žirgas, gėlės, žemė 
personifikuota.  Personifikuojamų daiktų tarpe tenka atskirti aktin- 
guosius ir pasinguosius agentus. 


Personifikacijos tipai. Pasingieji agentai — kurie negyvena 
savystoviu gyvenimu, kurių kalbos ar veiksmas nėra savystovaus 
gyvenimo reiškimas. Tai yra tokie agentai, kurių veiksmas pasireiš- - 
kia pripuolamai pasitaikius tam tikram reikalui, tikslu pabrėžti ar 
apibūdinti tą ar kitą ūpą, tą ar kitą psichologinę situaciją. 


O mums begirdant — O, kad aš galėčiau, 
Bėruosius žirgelius Su jumis kalbėčiau, 
Panėrė Iydekėlė. Parodyčiau kelelį. 
— O, tu, Iydekėle, O ka! ir prijosit 
Margoji žuvele, Uošvelės dvarelį, 
Parodyk mums kelelį. Sustokit prie vartelių. 
JSV, 260 


Jojo berniokai pasimerginėti, pasinėrė lydys —-na, ir prasidėjo 
su juo kalba! Nujojo berniokai toliau, daina tęsias, o apie Iydį — nė 
atbalsio — Jydys nebereikalingas. Lydžio vaidmuo — grynai pasy- 
vus. Taip pat dedas ir žirgo personifikacijoj, nežiūrint visos 
jo (žirgo) iniciatyvos ir prašmatnumo betarnaujant bernužėliui mer- 
giočių reikalu. Ir žirgas nepriklausomai neveikia, visuomet yra kitų 
įrankis, o kas svarbiausia — jis yra įžymi priemonė dainininko min- 
čiai reikšti. Tokių personifikacijų lietuvių dainose — didžioji daugybė. 


Po kleveliu šaltinatis, O ir atėjo Dievo Sūnyčiai 
ystas vandenatis, Su šilkų tinkleliais, 

Kur ateit Saulės Dukrytės Ir žvejavo man žiedatį 

Anksti burną prausti. Iš vandens gilumos. 
Prie klevelio šaltinačio O ir atjojo jauns bernytis 
Ejau burną praustis, Ant bėro žirgačio, 
Man beprausiant baltą burną O tas bėrasis žirgatis 
Nuploviau žiedatį. Aukso padkavatėms. Ir t.t. 

RD, 48 


Saulės Dukrytės, Dievo Sūnyčiai vidujiniai su daina niekuo 
nesurišti, tarytum, pasiklydusios dainos tolimas aidas. Saulės Duk- 
rytės, Dievo Sunyčiai — apibendrinantys simboliai, duodantys pro- 
gos manyti, kad yra buvę visa eilė objektų ir tradicijų. Gal dar 


13 


— 194 — 


Dievo Sūnyčius būtų galima suvesti į šiokiadienį pagrindą, Yra 
daug dainų, kuriose mergelė besiprausdama paskandina žiedą į šal- 
tinatį, o jį gaudo tinklais berniokai — brolužėliai. Gal ir čia pa- 
prasti, berneliai pavadinti Dievo Sūnyčiais. Bet Saulės Dukrytės ir 
tokio pateisinimo neturi. Sau/ės Dukrytės — nėra poetinė priemonė; 
šis terminas išsiskiria iš visos dainos, nieko jai neduodamas, nieko 


patsai nepasiimdamas. Tai yra jau neabejojama mytologinė liekana. 
išreikšta epišku būdu. O šit garsioji daina: 


Mėnuo Saulužę vedė Perkūnas didei supykęs, 
Pirmą pavasarėlį. Ji kardu perdalijo. 
Saulužė anksti kėlės, — Ko Saulužės atsiskyrei! 
Mėnužis atsiskyrė. Aušrinę pamylėjai! 
Mėnuo vienas vaikštinėjo, Viens naktį vaikštinėjai! 


Aušrinę pamylėjo. . 

Personifikuoti asmenys veikia patys savaime, savo atsakomybe. 
Stilius — grynai epinis. Šitokias personifikacijas ir tenka pavadinti 
aktingomis. ia personifikacija nebėra poetinė priemonė, tai 
yra dainos motyvas. Motyvas, pateisinamas tiktai mytologine praei- 
timi. Tokių personifikacijų lietuvių dainų tarpe. — neperdaug. Kur 
kas dažniau pasitaiko pasiklydusios nuotrupos, kaip tai matėme mi 


nėdami Sau/fės Dukrytes. Tokių nuotrupų šaknys rausiasi mytologinėi 
praeity. į 


Yra personifikacijų ir naujesnio tipo, kaip antai: 


Atvažiavo mėška Šeškas alų darė, 
Su alučio bačka, Zvirblis misą maišė, 
O vilkeliui nabagėliui Gegužėlė nabagėlė 
Svodbelė kelti. Apynių parnešė. 
Ežys į piršlius, Jautis malkas kapoj, 
Lapė į svočias, uo puodus mazgoj 
O kiškelis nabagėlis — Katinėlis nabagėlis 
Tur jis važničioti. Mėselės medžioj. Ir t. t. 
RD, 20 


Šioje dainoj, ir nūdien dar plačioj Lietuvoj dainuojamoj, aktin- 
goji personifikacija eina jumoro keliu (pati daina, M. Biržiškos 
liudymu, yra šoktinė, giesmė). Palyginant pastarąsias cituotas 
dainas su kitomis, negali nekristi į akis šiųjų epinis pobūdis. Tačiau 
kiek aktingų „veikėjų“ turėjo lietuvių dainininkas sumobilizuoti, norė- 
damas išlaikyti epinį charakterį! Abejose dainose epitetų (nelaikant 
epitetu apoziciją nabagėlis, turinčią muzikalinės, „skambančios“ 
reikšmės) ir kitų pagražinimų — nė pėdsako! Koks tasai dainininkas 
šykštus, kiek jis maža žodžių teduoda! Jis čia nepasakoja, nevaiz- 
duoja, — jis tiktai referuoja. Tarytum lietuvių liaudies dainininkas 
epiniu būdu aprašinėti ir pasakoti nė nemokėtų! Kai tiktai daini- 
ninkas pradeda kiek mažinti ,„„mobilizuotųjų veikėjų“ aktingumo tem- 
pPą, ir „mobilizuotuosius“ — kiek apibūdinti, tuojau jis pasileidžio 
į lyriką. Pavyzdžiui: 


— 195 — 


Aušrinė svodbą kėlė. Saulės dukrytė verkiant 


Perkūns pro vartus jojo, Surinko tris metelius, 

Ąžuolą žalią permušė. Ą Pavytusius lapelius. 
Ąžuolo kraujs varvėdams, O kur, mamytė mano, 
Apšlakstė mano drabužius, Drabužius išmazgosiu? 
Apšlakstė vainikėlį. Kur kraują plausiu? 


Dukrytė mano jaunoji, 

Eik pūs tą ežeratį, 

Kur tek devynios upatės. Ir t. t. 
. D, 62 


Visi dainų tyrinėtojai (išskiriant tiktai berlyniškį lenką Briick- 
nerį) šią dainą pripažįsta Iabai sena. Joje dar jaučiama gryna- 
sai teurginis kvapas, dar „ąžuolo“ kraujas, sukrekėjęs nuotakos rū- 
buose, gyvybe tebedvelkia! Dainos simbolika dar nesuspėjusi su- 
abstraktėti, dar tebežėri pradžiaprade buties rūstybė! Daina pra- 
dėta epiniu stiliumi. Kai tik prasidėjo metaforos — tuojau įsibrovė 
lyrika. Sis pavyzdis labai charakteringas, Esant tokiam liaudies 
palinkimui į Iyriką, tenka paabejoti.del Kolbergio aukščiau minėto 
numanymo tikslumo. Vargu bau lietuviai kada turėjo didį iš- 
baigtą epą. 

Esamosios aktingosios personifikacijos liudija, kad seniau ga- 
lėjo būti gausi mytologinė lietuvių poezija, pasiekusi aukšto tobūly- 
bės Jaipsnio, bet samprotaujant apie dainuojamą (atskirt nuo pa- 
sakų ir padavimų!) lietuvių epą tenka prisilaikyti didelių rezervų. 

Metaforinių konstrukcijų apibūdinimo papildymui, tenka pami- 
nėti dar metaforinio neigimo formulą. Formulą, taip gražiai išrutu- 
lotą germanų liaudies poezijoj. 


O kada sugrįšim 
Iš vengrųju žemės? 
klausiama dainoje. Vietoj atsakius niekuomer, dainuojama.: 


Kad išdygs kolačiai, 
els ir akmenačiai, 
Ant jūrių medačiai. 


RD, 11 
Reiškia — niekuomet, arba tiktai stebūklo valandą. Arba: 
Aš tave parvesiu Balti akmenėliai, 
Kitą rudenėlį, Kad suklės gluosnely 
Kai žydės, kei žibės Raudonos uogelės. 


NLV, 149 


Yra dar viena dainų šeima, tiesa negausi, bet užtat metaforinė 
ne tiktai poetinių priemonių žvilgsniu, bet ir sumanymo. 


Ei, tetuž, tetuž, 
Tetuži mano, 

Tai dailią, tai gražią 
Mergyte gavau. 


— 196 — 


CO kad ji verpė š 
Gelsvuosius Ilinužėlius, 
Be vindo, 
Be špulies, 
Be prievarpstėlės. 
Ei, tetuž, tetuž, ir tt. 
O kad ji audė 
Pionas drobužėles — 
Be muštuvų, 
Be nyčių, 
Be šaudyklėlės. 
Ei, tetuž, tetuž, etc. 
O kad ji mari siuvo 
Pionos drobės marškinėlius, — 
Be vaško, 
Be siūlo, 
Be adatužės. 
Ei, tetuž, tetuž, etc. 
O kad ji man skalbė 
Tuos plonos drobės marškinužėlius, 
Be šarmo, 
Be muilo, 
Be kultuvėlės. 
Ei, tetuž, tetuž, etc. 
O kad ji man džiovino 
Tuos plonos drobės marškinužėlius, 
Be saulės, 2 
Be vėjo, 
Be debesužių. 
Ei, tetuž, tetuž, etc. 
O kad aš dėvėjau 
Tuos pionos drobės marškinužius, 
Be kūno, 
Be dūšios, 
Be gyvastužės, 
Ei, tetuž, tetuž,etc. 
LAsI, 26 


Berniokas savo tėvui skundžias savo tingine pačia, kuri apskri- 
tai jokių marškinių jam neduoda. Panašios formos negaciją mes 
turėjome; šiame pavyzdy ji turėtų tiktai ironijos antspalvio. 


— 197 — 


VII. Specifinės formulos 


Leve Sunne kumm wedder - 
Mit diner goldnėn Vedder, 
Mit dinen goldnen Stralen 
Vom Himmel herdalen. 
(Vok. liaudies daina) 


Pasiteisinti. Darytinu terminu specifinės formulos čia sukau- 
piama ir darytinai sujungtas turinys, kurį čia tiktai bendrais bruožais 
paminėsime. Darytinai — todel, kad deminutyvai, pasikartojimai, 
specialinai njuansuoti vidaus turinio veiksmažodžiai, ironijos formu- 
Ios —savo tarpe neturi tų vidaus ryšių, kuriuos mes matėme, kalbė- 
dami apie metaforą, palyginimus, epitetus ir paralelizmus, ir visa 
tai suimta kruvon. 


Deminutyvai. Deminutyvus galima teisėtai laikyti lietuvių 
Jiaudies kūrybos gražybe ir pažiba. Ir slavų ir germanų liaudies 
kūryboj deminutyvų, kaip daržely gėlių. Tiktai, berods, juo labiau 
į šiaurę, juo jų mažiau. Pavyzdžiui, Skandinavų liaudies kūryboj 
juos pakeičia išdidieji epitetai. Lietuviai pietų žmonių savybėmis 
nepasižymi, tik jų kalboj dievų valia deminutyvų išliko aibių aibės. 
Deminutyvai liaudies lyrikai suteikia sunkiai apčiuopiamų ir konkre- 
tizuojamų grakštumo, meniško naivumo, švelnumo bei JIeng- 
vumo. Lietuvių liaudies dainininkas gali maž ne iš visų kalbos dalių 
daryti prašmatniausių deminutyvų. Jau tiek dainų citavus, vargu 
bau būtų racionalu toliau citatas betęsti — deminutyvams apibū- 
dinti, ypač normaliesiems. Nebekalbant apie daiktavardžius ir 
būdvardžius (grakštutė, baltutė) deminutyvus galima padaryti iš prie- 
veiksmių ir jausmažodžių. Dainuojama juk -- eisim, broleliai, namo, 
kur namo yra prieveiksmis. Dainuoja taip - pat ir namolio, o tai 
jau yra tam tikras deminutyvas. Pagaliau, dainuojama ir: 


Oi, eičiau namo, namytužėlio. 
J) LD, 724 
Arba: Š 
Eikim namučiu pasibardamučiu.' 
Ę J] LD, 1026 


Cia jau turime rafinuotą formą. Arba dainuoja refrėną — jaus- 
mažodį ry/ia, rylia, dainuoja ir ryJia, ryluži, arba ai, da, ai,duži ir tt. 
Deminutyvus padaroma prikergiant atitinkamus formansus. Pavyz- 
džiui mof-yn-a: -ufė, -ušėlė, -užėlė. -yn-ytė, -yn-ėlė, -ušytė, - tyn- 
užėlė, -užaitė, -ulytė, - čiutė, (= mot-šiutė; tš —č) - čiutėlė ir ttt Demi- 
nutyvo formoj naudojama ne tiktai objektas, apsprendžiamas daik- 
tas, bet ir apsprendžiantis požymis, vistiek — bus jis daiktavardžiu ar 
būdvardžiu pasakytas. Motynėlė-užiarytojėlė, seselė- gėrėjėlė, jaunuolėlė 
—seselė ir pn. Sitokia kombinacija dažnai turi ir nuosavius būdvardžius: 


— 198 — 


bernužėlis, baltas dobilėlis, seselė, raiboji gegelė.. Liaudies daininin- 
kas sukrauna ir tris deminutyvus paeilui, ir dar daugiau. 


liojo bernelis rėvelio kiemelin, 
Pririšė žirge/į 
Prie rūtų darželio. 

NS, 1178 


Iš šešių daiktavardžių — penki deminutyvo formoje! 

Demunutyvo Iemtis. Deminutyvo Iemtis daugeliu žvilgsniu 
panaši į epiteto femtį: kaip ir epitetas, deminutyvas pasidaro pas- 
tovus, susigyvena su vardais, dalyvauja tokiose konstrukcijose, kur 
jis Iogiškai negali būti pateisintas. Kai kur jis įgavo perkeliamos, 
net priešingos pirmykštei, reikšmės. Pavyzdžiui, mylimieji dainų po- 
sakiai:: jūrės marelės, jūre/ės marelės, žalioji girelė irc pn. mums tiek 
įprasti, ir jokių abejonių mumyse nebesukelia. Iš vanduo dažnai da- 
roma deminutyvas vandenėlis, ir sakoma: didis vandenėlis, ir reiškia 
vandens masės sukaupimą — ežeras, jūra, okeanas. Pasakyti didis 
vanduo — lietuvio ausei — kaip žąsino plunksna įdurti: Arba po- 
sakiai aukštas ka/nas, didis ežeras ir aukštas kalnelis, didis ežerėlis (Io- 
giškas kirtis krinta ant apsprendžiančio žodžio); posakiai, kuriuose 
yra deminutyvas, vaizduoja didesnį daiktą: didis ežere/is didesnis 
už didi ežerą, aukštas kalnelis aukštesnis už aukštą kalną. Prasmės 
kelionė tokia pat, kaip ir formuloj žalias vynas, baltas diemedėlis. ... 


Jaunamartė kartą pasiskundė: 


Parsivedžiau seną diedą, 
N'imanau kur dėti, 
Pasistačiau gale jaujos — 
Nė vilkas n'įkanda. 


Ir tuč tuojau pareiškia: 


Būk taip geras, vilkeli, 
Pagauk mano vyre/į. 
JLD, 425 


Cia turime tokį pat reiškinį, kaip ir vokiečių liaudies dainoje. 
kai jauna moterė keikia seną įkirų vyrą: 


Ei, ist es Tag, oder will es schier her tagen, 
Oder will die Jiebe Jange Nacht 
Nimmermehr kein End nicht haben? 


Tokia jau prakeikta naktis, nebėra vilties, kad ji pasi- 
baigtų, o čia dar sakoma: /iebe Nachi: — miela naktis! Lietuviai ir gi 
sako: visą mielą naktelę prasidošijo, mano kaseles taršydamas ! 

Reikia manyti, kad ir pastovieji deminutyvai, kaip ir epitetai, 
yra tam tikro kūrybinio proceso vaisius, perėjęs tam tikras priren- 
giamas fazes, turįs savo tradicijas. Kitaip jų atsiradimas psicholo- 
giniai būtų nepateisinamas ir negalimas daiktas. 


Pasikartojimai. Garbingasai  Wackernellis pasikartojimus 
vokiečių dainoje paaiškina, kaip ragu nupiauna; „kartais ištisos 


— 199 — 


eilutės pakartojama, kad jas padarius ypatingai įspūdingomis“. 193) 
O Veselovskis dainų pasikartojimus paaiškina jų chorine kilme, ir nu- 
stato net, kaip mes aukščiau matėme, pasikartojimų chronologiją. 194) 
Kieno teisybė? — Ir vieno, ir kito. Wackernellis tiek teisybės pa- 
sako, kiek ji neprasilenkia su teisybe dabar: jis ima dabarties 
faktą, jį analizuoja ir konstatuoja įspūdį. Jis tiktai pažymėjo ilgo 
kūrybinio proceso vaisių. Praeities perspektyvoj—tos ar kitos stro- 
fos įspūdingumas nebuvo dainininkui — nei kaktoj, nei pakaušy. 


Kas liečia pasikartojimus Itetuvių dainose, tai žymlausia dalis jose 
paaiškinama chorine dainų kilme. Pirmuose skyriuose jau kolbė- 
jome apie lietuvių choralus. 


"Aviža maldele, aš tave pasėjau, 
Tu, dobil, penkialapi, dobilėl, šešialapi. 
Aviža maldele, aš tave akėjau, 
Tu, dobil, penkialapi, dobilėl, šešialapi. 


NS, 58 


Giesmė, darbo metu giedoma. Pakartojami žodžiai ir ištisi posmai. 
Bet kokia čia gali būti kalba apie norą sustiprinti įspūdingumą? 


Arba: 


Apynėlis augo tėvelio pakluonėj, 
Puko, puko, ratu, puko, ratilėli, 
Eisme, sesyte, apynėlio rėkštų 
Puko, puko, ratu, puko, ratilėli, 
Apinėlį rėškiau, kvartukėlin dėjau, 
Puko, puko, ratu, puko, ratilėli. 
Kvartukėlin dėjau, namolen parnešiau, 
Puko, puko etc. 
Namolen parnešiau, tėveliui padaviau, 
Puko, puko etc. 
Tėveliut padaviau, tėvelis alutin, 
Puko, puko etc. 

NS, 61 


Darbo giesmelė. Einant Wackernellio nuomone tektų manyti, liau- 
dies dainininkai norėjo visų įspūdingiausiais posmais padaryti re- 
frėnus! Šitokia dainų struktūra išsiliko dainose ir pavieniui dainuo- 
jamose, pavyzdžiui: 


Šiam vėlam vakarėlį Juodbėrėlį balnojau, 
Balnojau juodbėrėlį, Pas panytėlę jojau, 
Oi, liuli, Jiul, liuli, Oi, Jiuli, Iiufi, liuli, 
Balnojau juodbėrėlį. Pas panytėlę jojau. 


Pas panytėlę jojau, 
Kelelio nežinojau, 
Oi, Iiuli, fiuli, liuli, 
Kelelio nežinojau. 


JMA 


— 200 -- 


Vadinamųjų šakotųjų dainų pasikartojimai tenka irgi tais 


pa- 
čiais motyvais paaiškinti. 
1. . 
Aš padainuosiu Aš padainuosiu 
Dainų dainelę, Dainų dainele, 
Aš dainų bernužėlis, Aš dainų mergužėlė. 
Aš atdarysiu | Aš atdarysiu 
Dainų skrynelę, Dainų skrynelę, 
Paleisiu į liustelį. Paleisių į liustelį. 
Akmuo be kraujo, Akmvo be kraujo, 
Vanduo be sparnų, Vanduo be sparnų, 
Papartis be žiedelių. Papartis be žiedelių. 
Aš bernužėlis, Aš mergužėlė, 
Aš jauns bernelis, Aš vargdienėlė 
Be jaunos mergužėlės! Be jauno bernužėlio. 
NLV, 172 
Tačiau visus lietuvių dainų pasikartojimus imti kaipo amebeizmo 


ar antifonizmo liekaną — būtų perdėm neatsargu. 


Oi aukšti, aukšti 
Girios medeliai, 
Maži mano bro/eliai. 

Užaugs brofeliai, 

Maži raiteliai, 

Girelės kirtėjėliai. 
Girelę kirto, 
Girelę leido, 
Pagirėmi pastatė. 

O, ir įsiarė 

Išbudavojo 

Ant keturių kampelių. 


Oi, kur. kampelis — 
Stiklo langelis, 
Gegulei kukuoti. 
Kukau ryte/į 
Ir vakarėlį, 
Iškukavo sesu/ę 
"Sesulę veža, 

Pasogą veda, 

Sesulė gailiai verkia. 
Neverk, sesule, 
Neverk, jaunoji, 
Mes dažnai atlankysim. 

Žiema važeliu, 

Šyvu žirgeliu, 

Pavasarį Jaiveliu. 


Šimt, XXX 
Manding, ir čia, šiuose pasikartojimuos, galima įžiūrėti kolek- 
tyvinės kūrybos ar chorinio dainavimo liekanas — mintis ir vaizdas 


rutulojas formaliai, pasiremdamas prieky einančiomis premisomis. 
Bet čia pasikartojimai turi ir savystovės reikšmės. Pleonastiniai ar 
tautologiniai pasikartojimai gali ir nebūti kolektivizmo ar amebe- 
izmo padaras, gali būti jie skyriami ir vaizdui sustiprinti: tiktai eilu- 
čių ar žodžių pasikartojimas yra kolektivistinės dainos kilmės 
požymis. Bet tokie pasikartojimai, kaip Oi, aukšti, aukšti nėrai nei 
kolektivizmo požymis, nei vaizdo sustiprinimo priemonė: tai yra 
tiktai maniera dainą pradėti. 

Vidaus turinio veiksmažodžiai. Vidaus turinio veiksma- 
žodžiai — Verba mit innerem Objekte — lietuvių liaudies poezijoj, 
kaip ir rusų, Jabai gausus. Tai yra tokie veiksmažodžiai, kurie 


- 201 — 


savyje sukaupia ir objektą. Dūmužę dūmoti, kalbatę kalbėti, miegelį 
miegoti, vargelį vargti, linguonėlę linguoti, marginėlį marginti, vakarėlį 
vakaruoti, laimužę /emtį, sapną sapnuoti, vyžti vyžas, plėšti plyšas, (vyžkit 
vyžos, plyškit plyšos—JLD, 316)—vis tai veiksmažodžiai, kurių pagrinde 
„glūdi objektas. Beto dar lietuvių dainos plačiai vartoja tariant 
pleonastinį infinityvą. Tai formulai padaryti imama forma, kurią 
Kuršaitis (Kurschat) vadina antruoju infinityvu, ir palydima ji verba- 
line forma, esamojo, butojo ar busimo laiko. Pavyzdžiui: /ėkte 
lėkti, nerte nersiu, barte, barė šaute šausiu ir t. t: Ir viena ir kita 
veiksmažodžių forma labai sustiprina dainos vaizdingumą. Greta 
šitokių paprastų formulų, kaip antai: 

Aš keleivėlis 

Keliu keliavau, 

Su Ilazuže vandravau, — 


Sch, 43 
arba: 
Malyt — nematė, 
Praste suprato — 
Ant juodbėrio žirgelio, — 
JSV, 65 
arba: 
Jau aušia aušrelė, 
užteka saulelė, — 
ĮSV, 6 
arba: 


Devynias upes p/aukte perplaukiau, 
O šią dešimtą nerte pernėriau, — 
D, 37 


liaudies dainininkas kūria sudurtinius vaizdingus posakius, pavyzdžiui: 
Vainikas dainuote 
Perdainuotas, 
Nuometas dūsaute 
Perdūsautas. 
BSV, 18 


Keturiose trumpose eilutėse visa charakteristika mergaitės ir 
ištekėjusios moteriškės gyvenimo — ir dar tokia stipria dramatinė 
forma pasakyta! “ 


Į] šią verbalinę formulą labai panaši ir kita lietuvių — slavų 
kalbų ypatybė: tai yra vadinamas palyginamasai įnagininkas — 
vergleichende Instrumental. Čia ir gi greta tokių paprastų posakių, 
kaip antai rože žydėti (žydėii. kaip rožė) gegužėle kukuoti |Įkukuoti, 
kaip gegužė), sakalu lėkti. našlaitėle verkti, eina ir įstabios, gražios, 
pasakytau, rafinuotos formulos, kaip antai: 


Ar tai ne dienos Va/uže guliau, 
Jaunai nevedus, Va/uže kėliau, 
Kad pas močiuię augau? Valuže darbus dirbau! 


LLV, 6 


— 202 — 


Specialinai ninansuoti veiksmažodžiai, Terminu specialin. 
niudnsuoti veiksmažodžiai — die bestimmt nūancierte Verba—norima 
čia sukaupti dvejų tipų veiksmažodžius. Pirmoj eilėj tuos, kurie ženklina 
ne tiktai veiksmą arba padėtį, bet irc veiksmo ar padėties vaizdą. Pa- 
vyzdžiui, paprastasai veiksmažodis eiti ženklina tiktai procesą = ire, 
aller, gehen. Bet tokie veiksmažodžiai, kaip: 6ruškintį, gūžinti, klum- 
pinti, slinkinti, rutuoti, šluominti. tysinti, vamplinti, žirglioti, dulinti, gu- 
žėti, atidumsoti, atjuoduoti kėbž/inti, kleipintį, krapenti, krupinti, kiutinti, 
Kuodinti, liopinti, nyrinti, atplastėk (pavėjui) atpletuoii (prieš vėją) atpli- 
skuoti, ailiumpėti, atsapenti, iv t.t. iv tt. Kiekvienas šių veiksmažodžių 
reiškia ei/fi, bet kiekvienas jų ir vaizduoja, kaip šis procesas vyksta. 
Nesunku pastebėti, kad kaikurie minėtų veiksmažodžių yra kilę iš 
jausmažodžių. Pavyzdžiui: guž, guž — gužinti; krap, krap, — krapenti; 
liop, liop — liopinti; sap, sap — sapentri; pliump, pliump — pliumpėti. 
Jausmažodžių lietuvių kalboje devynios galybės; įokia kita kultūrinė 
kalba jų tiek neturi; tr beveik iš kiekvieno jausmažodžio, reikalui 
atsitikus, galima padaryti veiksmažodį. Vykusie padarai eina į apy- 
vartą, nevykę — užgimę miršta. Veiksmažodžiai, padaryti iš jausma- 
žodžių — ir bus antrasai veiksmažodžių tipas, įeinantis į savoką spe 
cialinai niuansuoti veiksmažodžiai (Polyg. aijuoduoti, atpiiumpsėti). 

itokie veiksmažodžiai lietuvių liaudies kūryboj vaidina įžymų vai- 
dmenį. Kartais tokie jausmažodžiai. simbolinantys' veiksmą, gali 
* atstoti patį veiksmažodį. 


O, sklydur, pludur Ar tuodu buvo 
Du gaigaluku Du gaigaluku? ir tt. 
Malūno ežerėly. NLV, 283 


Sklydur —reiškia mosuojant sparnais sklydinėti po vandenį; p/udur 
— plaukioti vandens paviršiuj, kaip plaukioja pluduruojančios žolės. 
Visoj strofoj veiksmažodžio nėra tiksliau, tėra tiktai jo šaknis, o 
posakio vaizdingumas pertat išėjo žymesnis. Arba, dar vaizdingiau: 


Šipsu, vipsu Iaputaitė, Vyžkit vyžos, plyškit plyšos, 
ipsu, vipsu laputaitė Ir aš drauge šoksiu. - 
Su ilgąja uodegaite. JLD, 330 
JLD, 214 


Iš tokių veiksmažodžių dainos įgauna įstabaus gyvumo ir 
vaizdingumo. 


Bėga upė vinguodama, Perein jauteliai 
Neš vainiką /inguodarmna, Lauku būbuodami, 
Jr nunešė nu/ingavo. JLD, 998 
JLD, 485 Ant atvažiuoja, ant af/u/uoja 
Pati sėdi vežimėly, Iš Varšuvos bernelis. 
Pats šalia guruoja. JLD, 987 
JLD, 330 Ant kalno avižėlė 


| Zvylavo, žvylavo, 
Aš ir audžiau, išdusginau, Avižas žirgelis 
Plonas drobes susiriečiau. = Edravo, ėdravo. 


RD, 1 NS, 18 


— 203 — 


Tokie veiksmažodžiai atstoja visą šalutinį sakinį arba ištisą 
epitetų eilę. O šit dar pavyzdys: 


Tėvas kančių pakilėjo, Zents pro dvarą dilbino, 
ents pro langą įšdundėjo. Šunes pėdas uostinėjo, 
Tėvas šunis švilpino, Žents per lauką numarmėjo. 
JLD, 824 


Lengvai, vaizdžiai nupiešta sodžiaus drama. Ir posme — ryški 
ironijos gyslelė. 


Ironija. Ironijoj, įjumore šie veikmažodžiai yra viena dėkin- 
giausiųjų vaizdavimo priemonių; ir lietuvių liaudies jumore — vienas 
svarbiasiųjų pagrindinių elementų. Pirmoj eilėj eina garsioji, dar Rė- 
zos užrašyta, daina Žvirblytis: 


Išėjo tetužis, iškuprino, Iškepė mamužė, iščirškino, 
Pučkelė prie šono ten dyrino, Įnešė sesytės, įs/irijo, 
Isteljęs betupint pavi/bino, Pastatė ant stalo, parėplino, 
Atlaužęs, žvirblytį nubi/dino. Susėdo svetyčiai surioglino, 
Parvežė brolyčiai, pargirgždino,  Suvalgė žvirblytį, su/raškino, 
Įvilko nuo rogių, įčiunčino, - Bevalgant žvirblyti, betraškinant, 
Nupešė dukrytės, nudu/kino, Išmaukė aluko dvį paoački 

„1 


Del pabrauktųjų veiksmažodžių Rėza pastebi: „šie veiksmažo- 
džiai yra dalinai onomatopočtica“ 15, kurių reikšmę jis komentuoja: 
„Net prie veiksmažodžių pridedama deminutyvų galunė -ynu-,- inu-, 
kad įdavus veiksmui grakštumo. ir nuoširdumo.“ „Tokiu būdu net 
žiauriai bei žemai skambantys veiksmažodžiai įgauna šioje dainoje 
per galunę - inu - kaž ką švelninančio ir gaivinančio“ **,.. Kad 
šie veiksmažodžiai dalinai yra onomatopočtica — visiškai teisinga, 
bet kad jie turėtų deminutyvinės prasmės — neteisybė. Rėza, be- 
idealizuodamas dainas, priėjo rezultatų, kurie prieštarauja dainos 
esmei. Net ir dainos prasmės atsižiūrėjus, sunku būtų pateisinti 
Rėzos išvada. Tetužis iškuprino — Rėza aiškina: išėjo švelniai pasi- 
lenkdamas, grakščiai ir pamažėli !*. Tačiau iškuprinii — nieko pa- 
našaus nereiškia. Kupra — Iuošų ir senatvės privilegija; susikuprinti 
— susitraukti į kuprą; ai/kuprinti, iškuprinti — ateiti. išeiti, susitrau- 
kus į kuprą, susikuprinus. Šiuo terminu gyvojoj kalboj dažnai vadi- * 
nama senų žmonių eisena, nors iš prigimties ir nekuprotų, tačiau del 
senatvės kiek pasilenkusių; šiame posaky yra jau kiek švelnios pa- 
sigailinčios ironijos elemento. Žvirblis — nekoks labai paukštis. Nu- 
bildinti — reiškią ką nors nudėti su didėliu triukšmu, bildėjimu; (bildu 
-- bildu — bildėti — bildinti)) Nubi/dinti žvirblį — nelyginant į jį 
iš armotos šauti. Ir tokį paukštį vežė ne vienas tetužis, vežė su bro- 
lyčiais, o rogės traškėjo — girgždėjo — toks sunkus buvo tas pau- 
„kštis! Įvilko, įčiunčino — ne įneše, bet įvilko, maskatuodami palei 
žemę, nes pulkas brolyčių tokios sunkybės pakelti negalėjo! Pas/arė, 
parėphino — nelyginant kokias akėčias ant vieškelio. Susėdo svery- 
čiai, surioglino — čia jau nebe toks mielas pasišaipymas. Ko /u čia 
riogsai?! — sakoma, kai kurio nors objekto esimas daro nemalonaus 
įspūdžio (palyg. „Paslenksty riogso mėšlo kruvos“). Pariog/inti — 


— 204 — 


padėti ką nors taip, kad riogsotų, kam nors ant pykčio. Galvijai į 
daržą surioglino — daržui bėda, daržui vargas... 


Posaky Svereliai surioglino rasti ką grakštaus ir švelnaus — 
reiškia pripažinti galvijams darže svečių teises: tokie svetyčiai, kaip 
galvijai surioglinę, suėdė vargšą žvirblį, sutraškino, prakaituodami. 
Alų ne išgėrė, bet išmaukė; o maukti alų galima tiktai plačią gerklę 
turint. Pavyzdžiui, nepasakysi, kad arklys, vandenį gerdamas, mau- 
kia... Kur čia deminutyvai, grakštumai, švelnumai, anot Rėzos?! 

Bet juk visa ironijos paslaptis tr glūdi kontradiktoriniai priešingų 
savokų sugretinime, kaip, pavyzdžiui, kai bailį vadina drąsuoliu. 
Kaibamoj dainoj tokie mieli rimti vyrai ir moterėles, kaip, /etužis. 
mamužė, brolyčiai, sesytės, svetyčiai sumanė tokį sunkų darbą, kaip 
žvirblio skerdynės ir iškilminga puota ant jo kaulų! Tai ir yra graži 
tipinga lietuvių ironija, tipingas lietuvių jumoras. ios dainos yra 
kitų variantų, kur šie ironiški veiksmažodžiai dar charakteringesni. 
Pavyzdžiui JLD, 264 skaitome: išėjo tėvelis, iškrypšlino; užmušė —už- 
pumpino; supešė plunksneles, sudulkino; pripilė patalus, pripurtino; išvi- 


rė — išpleškino; atėjo sveteliai, atgužėjo; išėjo — iškleiniojo, priėdę -- 
prispringsėję... i 
Arba vėl kita tipinga ironiška daina: 
Koks ten' buvo bi/dėjimas, Akis nardo, ribuliuoja — 
Po girelę traškėjimas, Maro kuisiui priepuolis. 
Kuisio koja pasprudo, — — ————— 


Iš ąžuolo iškrito. 


Klausė brolis, seselė, 

Ką paliksi, kuiseli? 

Aš /au paliksiu nagus, 
Kumpą snapą ir ragus 

Ir dų svarų lašinių ir t. t. 


JLD, 246 
Savokų sugretinimo prigimtis ta pati, kaip ir pirmojoj dainoj. 
Arba vėl: 
Mano bernelis — Karčiamoj gėrė 
Tai didis gaspadorius: Už baltų stalelių. 


Tai yra paprasčiausia ir mylimiausia lietuvių dainų ironijos 
formula. 


Pagaliau: 

Eikiv, mate, pupų kult. Nė sveikatos neturiu. 
Pupt, pupt. negaliu, — ————— 

Nė sveikatos neturiu. Eikiv. mate, į karčiamą. 
Eikiv, mate, žirnių kult. Kur kurplės, kur kuntaplės, 
Zirgt, žirgt, negaliu, Kur kailiniai, skrabutėliai? 


JLD, 1050 


Vadinas, ironijos formula ir jumorui — lietuvių dainose — dėkin- 
giausia priemonė. 


— 205 — 


Jumoras. Jumoro motyvai, žinoma, išeina iš šio rašinio rėmų. 
Tačiau jumoras, kaipo tam tikras poezijos tipas, turi kaikurių Speci- 
finių poetinių priemonių; pagrinde glūdi ironijos principas, bet jis 
gali reikštis ir pasakojamomis bei aprašomomis formomis. Mylimiausia 


forma — vieno ir kito prado suterpimas. Pavyzdžiui: 
Senas diedas Seni, seni, 
Barzdą kratė, Duok tabokos, — 
Kad mergyčių Senis, senis 
Daug pamatė. Negirdėjo. 
Oi, tu seni, senuti, Seni, seni, štai mergytė — 
Tu seneli kratuti! Senis suburzdėjo. 
: JLD, 273 


Sios jumoristinės dainos ironija glūdi pačioj aprašynėjimo 
procedūroj. Lietuvių liaudies dainininkas mėgsta pasijuokti pauk- 
ščiais ir gyvuliais, tingine marčia, tinginiu girtuokliu vyru, kurpiu, 
„lenkų ponu“ ir pan. Gausiausia ir dėkingiausia ironijai — jumorui 
medžiaga — vestuvės su savo apeigomis. Ypač, kai prasideda vi- 
sokie apdainavimai, apgiedojimai. į 


Gaspadinė nabagėlė O, jus svečiai besarmačiai, 
Labai aimanuoja. Par jūsų pričinų, 

Butelėlis striukakaklis Kad uzbonas su čerke/a 
Jau nebetutuoja Pliki be čiuprinų. 


Tai girinis kubilėlis 
Užu pečiaus dreba, 
Kai užnakvos tie sveteliai, 
Bus ir jam nelaba. 


Ns, 486 
Uzbonas su čerkela pliki be čiuprinų — vadinas, pirmąjį išlupė 


bačka, o antraja bonka, kam jie išsunkė iš bačkos ir bonkos visą 
skystimėlį... 


Vestuvėse svainį pašiepia: 
Nemok svainiukas nėkaip sėdėt: 


Aukštyn žiūri — Jubas skaito, 
emyn žiūri — blūsą kremtą. 


NS, 647 k 
Apie jaunąją: 

Kokia čia marti! Per storas fupeles 
Kokia čia martelė! | Kisielėlį sunkė. 
Visačukė, kalačukė, Per retus danielius 
Visų vežia, kelių rasta: Katė pelę vilko, 
Ne mūsų broleliui priderėjo! Vilko, vilko 
Storalupėlė, Ir sukrimto. 


Betadantėlė: 
NS, 687 


— 206 — 


Svočios adresu dainuojama: 


Svočiukė, širdžiukė Vienoj skrynelėj 
Gyreis bagota; Vyžų porelė, 
Gyreis bagota, Antroj skrynelėj 
Labai turtinga. Karnų kulelis. 
Zinau, žinau Vienam aruode 
Tavo turtelį, Pelė penima, 
Žinau, žinau Kitam aruode 
Tavo turtelį: Žiurkė keliama. 
JSv, 729 


Žiurkė keliama — vadinas, aruode tiek maža grūdų, kad net 
žiurkė negali išmisti; begyvendama aruode, tiek nusivarė —nusilpnėjo, 
kad net negali pati beatsikelti Palyg. karvė keliama (pavasarį). 

Piršlio adresu zaunijama: 


Piršlys melagis Ulžklok kepurę. 
Vgaliežuvis, Tai tau, piršleli, 
Kiaurakepuris. Visa mudre, lylio. 


Nupiauk liežuvį 
NS, 761 


Kam, kam, bet svotams vestuvėse visų daugiausia tenka. Kiek- 
vieną apeigą pamergiai palydi visa šaipokų virbine svotų adresu. 
Svotai atsako tokio pat stiliaus „oratorijomis“, kurių jie visuomet gau- 
siai turi pasirengę. Gaila, kad svorį; oratorijos neužrašytos; būtų 
galima suvokti satiriniai-ironinės dvikovos išsivystymas. Dainuojama 
jų odresu, pavyzdžiui: 


Svotelio kumelė/ė Mė patsai svotelis 
Devyniais sieksniais: Nežinojo, 
Vienu galu joja Kaip vilkelis kumelėlę 
Antrą vilkas piovė, Suživojo. 
NS, 784 
Arba: 
Svotelis aukštas — už kepurės šaukštas, 


Sterblėj — kopūstų, kišenėj — kruopų: 
Zapaslyvas svotefis, nepasčyvas. 
Nešypsok, svoteli, nerodyk dantų: 
Ne del tau čirškia gaidžio žarnos. 
Būtų gražus svotelis, būt patogus, 
Tik 1š vienų žandų du kamuntai. 


t 


Arba dieverius garbinama: 


Reikė tau, dieverėl, ne dieverys" eiti: 
Pirtelė pakurti, vantelė sušusti, 
Klausučių moterėles išvanot. 

Reikė tau, dieverėl, ne dieverys' eiti: 
Rudieji šuneliai palakinti, 

Klausučių kiaulelės paganyti. 


NS, 883 


— 207 — 


(Xlausučiai — didelis sodžius netoli Biržų, kur gyvena dau- 
gumoj evangelikai — reformatai). 


Ir kraičvežius palydima: 
Nususę kumelėlės, 
Sutrūkę valkščiai: 
Nepaveža, nepatraukia 
Sesės kraitelio, 


NS, 889 


Kaip matyti iš šio keleto pavyzdžių, ironijos formula lietuvių 
Jiaudies jumore yra pasiekusi Iabai aukšto išsivystymo laipsnio: dar 
ne metus, ne kitus bus pasektinas pavyzdis individualiniems jumo- 
ristams, kurie norės suvokti lietuvių jumoro dvasią ir ja eidami kurti.. 


IX. SIMBOLIKA 


Leiskis saule, sanlužėle, 
Duok man šventą vakarėlį 
Susiskinti žalioms rūtoms, 
Nusipinti vainikėltui. 

JLD, 838 d. 


Simbolikos pradmenos. „Yra tam tikro <giminingumo> 
tarp jausmų ir daiktingųjų turinių, kurį pavieniais atvėjais ne visuo- 
met galima suvesti į «priežastį. Kad tam tikros gyvulių formos 
sukelia mumyse pasibiaurėjimo ar baimės, kad mes tam tikras 
žmogaus kūno formas Jaikome gražiomis, o kitas — biauriomis, kad 
tam tikros moterų savybės veikia seksualinai, — visa tai yra tokie 
faktai, kurie vaizduoja jausmų ir daiktų giminingumą. Šis giminin- 
gumas pasireiškia ne tiktai ten, kur konkretus daiktas tam tikrą“ 
jausmą pašaukia, bet ir jausme, kaipo tokiame, glūdi <daiktingumo 
pradmenos>, kurios pasireiškia tuo, kad įjaudinti jausmai sukuria 
adekvatinius daiktus tenai, kur jų tikrenybėje nėra. Bailys miške 
naktį visur numato pavojus ir šmėklas, kur jų tikrenybėje nėra; 
seksualinai įjaudintas vyriškis įžiūri kiekvienoj moteriškėj Eleną“... 
— taip vaizduoja simbolikos psichologiją Richard Mūller — Freien- 
fels “S. Mūsų Iaikais nebėra abejonės, kad smegenų darbu 
stiprėja pajautimų įtakoj. Pajautimai yra būtina sąlyga, kuriomis 
mumyse gimsta ir rutulojasi ta ar kita sąmonė. (Erkenntnis, soznanije), 
padėtis (Zustand, sostojanije), kuriomis sąmonės padėtys mumyse 
išnaujo atgimsta. Einant asociacijos dėsniu, tam tikro pajautimo 
pašaukta sąmonės padėtis yra jau betarpiai surišta su tuo pajautimu. 
Įsimylėjusiam ne tiktai mylimosios paveiksjas sukelia visą eilę per- 
gyvenimų, bet ir jos koks plaukų pluoštelis sukelia jo vaizduotėj 
mylimosios paveikslą ir surištus su tuo pergyvenimus. Sukaupiant 
visą dėmesį ties kuriuo daiktu ar to daikto įsivaizdavimu galima 
pašaukti tą ar kitą sąmonės padėtį. Daiktas, ties kuriuo sukaupia- 
ma dėmesys, yra jau simbolinio pobūdžio: jis yra akstinas eilei 


— 208 — 


pergyvenimų. Vadinas, simbolis nėra tiktai ženklas, nėra alegorija. 
Ženklas reiškia vieną kurį daiktą, alegorija — vaizduoja kurią nors 
abstrakciją, kurią nors idėją ar savybę konkretingu vaizdu. Sukon- 
kretintas simbolis, pritaikytas pavieniam reiškiniui gali tapti alegorija. 
Nes simbolio esmė nėra to ar kito realingo daikto vaizdavimas, jo 
esmė glūdi su juo surištuose pergyvenimuose. Mes žinome, kad 
žmogus kartais pergyvena tokias valandas, kada jo sąmonės 
turinį, jo sąmonėj vykstančius procesus ne tik formuluoti, bet ir ap- 
spręsti nėra galima; tokią sąmonės padėtį mes vaizduojame simbo- 
linėmis meno priemonėmis, kurios meno kūrinio dalyvyje sukelia 
analoginių pergyvenimų 9. Simbolio savybė veikti į mūsų sąmonę, 
sukeliant eilę įsivaizdavimų, asociacijų yra estetinė savybė; nes simbo- 
lis, nepereidamas į obstrakciją, į alegoriją, jaudina mūsų jausmus !!?)... 


Tariant Benedetto Croces terminologija, simbolis nėra atidalo- 
mas nuo meniškos intuicijos, jisai net yra intuicijos sinonimas, intui- 
cijos, kuri visuomet yra ideališko pobūdžio. Jeigu į simbolį žiūrima 
atotraukoj nuo simbolinamo daikto, tai toks simbolis tėra tik ab- 
straktinės sąvokos reiškimas, jis tėra tiktai alegorija !!!). Tokių būdu 
simbolio ir alegorijos savokų anaiptol nereikėtų painioti. 


Simbolio ir simbolikos esmė mums labiau paaiškės, jei mes 
mesime nors trumpą žvilgsnį į simbolikos išsirutulojimą apskritai, 
nes pirmieji žmogaus besirutulojančios sąmonės žingsniai jau pasi- 
žymėjo simbolinėmis savybėmis, Papraščiausia simbolikos forma — 
mnemoninis simbolizmas. Papraščiausi lazdelė, ženklinanti dešimtis, 
Jazdelė, kuria laukiniai žmonės skaičiuoja, jau bus simbolio užuomazga. 
Tokios pat prasmės turi ir ženklai, reiškiantys valstybės pasiuntinio 
galią bei įgaliavimus. Tokia mnemonine simbolika rėmėsi, pavyzdžiui. 
pastangos užrašyti žmogaus kalbą. Senovės egyptiečiai visokiais 
ženklais ženklindavo savo dievus. Pas juos dar simbolis buvo 
pusiau alegorija. Varsotos saulės skritulys — reiškė gerybės Ilaimė- 
jimą kovoje su blogybe, angis — karaliaus kilnumo ženklas. Per 
žydus šiokia egyptiečių simbolika pasiekė ir krikščionių. Pirmieji 
krikščionys ne visiems suprantamais ženklais stengėsi apsisaugoti 
nuo persekiojimo. Jie tuos ženklus imdavo iš augalų ir gyvulių 
pasaulio, iš senojo ir naujojo įstatymo. Avinėlis—Kristaus aiperkamos 
mirties simbolis; kryžius ir Geras Piemuo —paties Kristaus simboliai; 
vynuogių kekė — krikščionių įsižadėjimas; palmė — kankinių Jaimė- 
jimas; ir t.t. Kristus dar buvo žuvimi simbolinimas, o kryžius ilgai- 
niui virsta visos krikščionybės simboliu. Ir taip toliau. Skaičių 
simbolika senovėj versdavosi daugiausia astrologija. Bet vistiktai 
ir pagonys, ir žydai, ir krikščionys kaikurius skaičius laikė šventais. 
Pavyzdžiui, sepiyni žydams buvo šventas daiktas. Tą šventumą ir 
krikščionys teisino: esą Christus nuo kryžiaus septynius pastaruosius 
žodžius taręs, o be to dar esančios septynios paslaptys, septynios 
nuodemės, septynios dvasios dovanos, septyni mielaširdingi dar- 
bai...  Trys—krikščioniškos trejybės ir trijų gerybių (iikėjimo, vilties, 
seilės) simbolis; ke/furi — keturių pasaulio elementų, sėlaėi: pa- 
saulinių gerybių simbolis; penki — penkios Kristaus žaizdos. Jr !2), 
Vadinamoji gyvulinė simbolika viduramžio Iaikais vėl buvo Iabai 
išsiplėtusi. Buvo visa eilė gamtos mokslo“ vadovėlių -- besriarijų 


— 209 — 


(bestiaires), kurių tarpe ytin pasižymėjo /izio/ogai: šiuose vadovėliuose 
buvo aprašynėjama esamieji ir fantastiniai: gyvuliai ne tiek einant 
jų fizinėmis savybėmis, kiek „moralinėmis“. Kiekvienas gyvulis buvo 
kucio nors gero ar blogo dalyko simbolis; tokiais simboliais savo 
darbams naudojosi ir menininkai, ypač plastikai. Keturi evangelistai 


jau senovėje turėjo savo simbolius: Matas — angelą, Morkus — 
liūtą, Lukas — jautį, Jonas—arą. Levas buvo Jėgos ir garbingumo 
simbolis, aras — karališko kilnumo, povas — tuštybės, raganosis — 


nekaltybės, šuva — ištikimybės, kiaulė — pasitenkinimo, pertekliaus... 
Viduramžio kapiniaų paminkluose yra daug išsilikusių paveikslų, 
kur liūtas—vyro atributas, ir šuo—moteries 15), Simbolikos liekanų 
matome net teisinio gyvenimo reiškiniuose. Pavyzdžiui, senovėj lauko 
perleidimas buvo simbolinama stiebu; vynuogyno perleidimas — 
vynuogių keke: rankų paspaudimas ar pirštų į aukštį iškėli- 
mas yra jau simboliniai priesaikos veiksmai; Romoj, bestibylinė- 
jantys del nekilnojamo turto turėjo ginčytis pretoro akyse del žemės 
gabalo '*). Čia minimieji pavyzdžiai yra daugiau mnemoniniai — 
alegorinė simbolika, ankštus ryšius palaikanti su alegorija. Bet ir 
čia simbolis nėra kurios nors abstrakcijos konkretizacija. Tai yra 
jausminis vaizdas, savo esimu pašaukiąs jo priėmėjuje atitinkamų 
asociacijų, vaizdų, pergyvenimų. 


Dar toliau nueina metaforinė simbolika. 


Teisybę pasakius, jau patsai žodis, kaipo tokis, turi. savyje 
simbolikos pradžiodalų. Pradziapradžiam žmogui žodis buvo ne- 
tiktai daikto ar veiksmo ženklas, bet dar vaizdavo to daikto ar 
veiksmo savybes, nūdien gi mums žodiai, bent jų didžiojoj daugu- 
moj, nebėra tokie. Mums jau žodis iš konkretaus daikto ar veiksmo 
ženklo pasidarė atotrauka, pasidarė schema. Žodžiai simboliškoj 
kelionėj nesitenkina viena atotrauka: veikiai prasideda metafora. 

viesa — džiaugsmingai jaudinančiai veikia į žmogaus jausmus, 
šviesa — džiaugsmo simbolis; net šviesius drabužius imta šventa- 
dieniais nešioti, kaipo džiaugsmą žadinančius. Šviesa—balta, šviesi; 
šviesa žmogaus geradarė. lr baltumas tampa gerumo požymis. 
Tamsi varsa asocijuojas su priespauda, su vargu. Kur priespauda, 
vargas—ten ir nuliūdimas. Tamsa—juoda. Gėdulos metą imta nešioti 
juodus drabužius. Juodi drabužiai—ne tik simbolina nuliūdimą, bet, ir 
kituose sukelia kankinamą jausmą. Juodumas, tamsumas — nultū- 
dimo, gėdulos, blogumo simbolis. Besirutulojant simbolikai poeti- 
niame stiliuj, žinoma, įžymų vaidmenį vatdina ir įspūdžių sinkretiz- 
mas WS. Tai vis dedas daugiau -nesąmoningai, daugiau intuicijos 
keliu. Dabarties dailininkas simbolius dažnai vartoja visai sąmoningai. 
Jis ieško pavienių reiškinių, kurie skaitytojuje ar žiūrėtojuje nejučia 
gali sukelti daugiau apibendrintas, daugiau įvisuotintas sąvokas bei 
vaizdus. Kurio nors romano karžygis, visai individualiai vaizduoja- 
mas, gali pašaukti mintį ar nujautimus apie laime viso luomo, iš 
kurio jis kilęs, visos epochos, visos tautos. Jis jau nustoja būti cha- 
rakteringas ar tipingas. Simbolis poetiškame stiliuje — aukščiausis 
metaforos išsirutulojimo laipsnis. Ir juo daugiau sukelia jis pergy- 
venimų. — juo jis yra tikslesnis, tobūlesnis, vėrtingesnis. 


Tauta ir Žodis 14 


— 210 — 


SimboHzmas Handies kūvyboj. Liaudies kūryboj mes turi- 
me reikalą, žinoma, su nesąmoningąja simbolika, su tokia, kokia ji 
naturaliniu rutulojimos keliu išėjo iš žodžių abstrakcijos ir metaforos. 
Kaip liaudies kūryba eina į savo simbolikos sudarymą, iš dalies 
mes matėme jau, kalbėdami apie paralelizmą. Liaudies kūryboj 
„simbolizmas yra toksai poetinis išsireiškimo būdas, kuomet antra- 
sai palyginimo narys pasidaro nebereikalingas, kada jis laisvai kįla 
klausytojo sąmonėj, nebelaukiant, kad daina palyginimą ar prieš- 
pastatymą nuvestų iki galo“, — apsprendžia simbolinio stiliaus užuo- 
mazgą liaudies poezijoj Evgenij Aničkovas, — prie šio tikslaus aps- 
prendimo mes neturime ką bepridėti !!“. 


Anoj pusėj ežero Ne paukšteliai čiulbėjo, 
alia liepa stovėjo. Trys broliukai kalbėjo, — 

Po ta liepele, Jie susikalbėjo, 

Po ta žaliąja Jie susidūmojo 

Trys paukšteliai čiulbėjo. Apie vieną mergos. 


Daugybę kartų bekartojant šios dainos motyvą, savaime aišku 
pasidaro: jeigu daina dainuoja apie paukštelius, tai čia reikalas lie- 
čia ne juos, bet brolelius, bernelius. Paukštelis — bernioko, jaunikio 
simbolis. Taip — pat dedas ir su kitais liaudies simbolikos padarais. 

Mes čia paminėsime tiktai kaikurias pagrindines lietuvių dainų 
simbolikos savybes, nuošaliai palikdami dainų sumanymo simboliką. 
Nes, įsiJeidžiant į šią sritį, tektų įsivelti į dainų motyvus apskritai, o tai 
išeina jau iš mūsų uždavinio sienų. 

Simbolis — nėra kuri nors aiškiai apibrėžta sąvoka — jis yra 
lankstus, kiek yra lankstus kiekvienas žodis, kiek jis prisitaiko nau- 
jiems minties Iaimėjimams !!'). Jo turinys supas tarp visos daiktų 
eilės. Pavyzdžiui, kukuojanti gegutėlė gali simbolinti tt verkiančią 
motulę, ir raudančią našlaitėlę, ir savo dalia besiskundžiančią jauna- 
martę, ar nuskriaustą mergužėlę. Antra vėl vertus, vieną ir tą patį 
daiktą gali ženklinti įvairūs simboliai. Pavyzdžiui, bernioką—jau- 
nikį galit simbolinti ir mėletėlis, ir paukštelis, tr raitelis, irc sakalėlis, 
ir berželis, ir tt. 

Taip pat mes nesileisime į nagrinėjimą tų liaudies poezijos 
simbolių, kurie yra bendri beveik visoms arijų tautoms, kurie yra ži- 
nomi plačiai, ir tuo tarpu nereiškia jokių ypatingų, skirtingų lietuvių 
dainų savybių. Šitokiais simboliais tenka Jaikyti kaip antai: medis 
— žmogus; Japas — žodis, mintis; medelis pasi/lenkia — žmogus nulei- 
džia galvą; žemčiūgai, rasa — ašaros; apynėlis pinas — glaudžias mer- 
gelė ar berniokas; medis džiūsta — žmogus nyksta; medis išsprogsta 
— mergelė (ar, kartais, berniokas) įsileidžia mylėti; rūta — mergelė 
(kartais nekaltybė); uoga — mergelė; medis ir po juo šaltinis — mo- 
tulė ir dukrelė, kartais vienas ir kitas simbolina mergelę (taip yra ir 
vokiečių poezijoje); sakalas, šakas belaužantis — jaunikis jaunąją be- 
grobiantis, ir ttt Be to, dar reikia pažymėti, kad gausingieji lietuvių 
dainų brolyčiai, sesytės dar nereiškia giminingumo ryšių; bro/užis — 
gali būti ir jaunikis, ir vyras, ir šiaip berniokas, kaip sesy/ė gali būti 
ir jaunoji, ir nuotaka, ir jaunamartė, žinoma. ir šiaip mergiotė. Ir 
taip toliau. 


— 211 — 


Lietuvių liaudtes poezijai yra charakteringas ne tiek tų ar kitų 
simbolių esimas, kiek charakteringa tų simbolių tariant „šeimyninė 
padėtis“. Kiekvienas simbolis, be savo tiesioginės reikšmės, atsidūręs 
kitokioj padėty, ar kuriame kitokiame veiksme dalyvaudamas, ir prasmės 
kitokios įgauna. Kaip tokia simbolių prasmė kaitaliojas, — ir 
pabandysime nors bendrais bruožais pasekti. 

Vainikėlio šeima. Vainikas — vainikėlis — nekaltybės sim- 
bolis, visų brangiausias daiktas, kuri dainų mergelė turi pasauly. 
Pamesti vainikėlį, nustoti jo, išeiti už vyro—einant dainų samprotavimu 
tolygios sąvokos. Simbolio reikšmę patikrina apeigos. Kai jaunajai 
pina prieš jungtuves kasas ir deda vainiką ant galvos — dainuoja 
gailią gražią dainuželę: 

1. Ko liūdi, putinėli, ko Iltūdi, 
Ko liūdi, žaliukėli, ko liūdi? 


JMA 


Kaip vėliau matysime: putinėlis — mergelė. Kaip jai ne liūdėti, 
jei po jo jungtuvių: 
-9. Nuims vainikėlį,“ 
Uždės gobturėlį — 
Sunkumėlį ant galvelės. 
NLV, 239 
O tai reiškia: 
Kad aš buvau mergužėlė — 
Po rūtų vainiko.... 
Jau šią diena, šią dienelę 
Vyro gulovėtė... 


NLV, 206 


Verkia mergužėlė, kai ją gražiuoju už vyro Jeidžia ir vainikėli 
nuima kiti. Kur kas blogiau. jei ji pati pameta vainikėlį: vargas! 


4. Patrotinau vainikėlį už alučio sklenytėlę, 
Patrotinau jaunystėlę už vynelio kieliškėlį. 
Kur aš jauna pasidėsiu, sarmatėlę apturėsiu? 
Aš nueisiu žalion girion, kur Japutė vaikus veda, 
Aš ten jauna pasidėsiu, sarmatėlę apturėsiu! 
Jank, 25 


Vainikėlis — lobis. Del tokio didžio lobio visa kova vyksta. 
Mergelė ir jos tėvai jį sergsti, o berniokas jį stengias paveržti, pa- 


vogti — (berniokas ir simbolinama dažnai šauliu — medžiotoju) — 
nori mergelę posigrobti. O ji, žinia, silpnas daiktas... Jeigu mer- 
gelė išėjo už vyro, ar šiaip kas jai nužagė vainikėlį — kitą kartą ji 


jo nebeužsidės. 
5. Ir atsagstė ža/iasias kaseles, 
Jr nukelstė rūtų vainikėlį. 
Imkit, kelkit rmano vainikėlį, 
Kur įstumėt mane į vargelį. 


RD, 59 


— 212 — 


„Žaliąsias kaseles“ — rūtų vainikėlis tiek gražiai nupintas buvo, 
kad net jame rūtos šakelės kaip kaselės atrodė. Iš karto vainikėlį 
atsagstė, o paskui nuėmė: taip čia tenka suprasti terminą —metaforą 
žalios kasos. 


6. Antytės plaukė, O kad prapuolė 
Piaukdamos šaukė, Jaunos dienelės — 
Kad grimsta vainikėlis. Teprapuol ir vainikėlis. 
LLV, 5 


Šios dainos motyvas tolygus 5 dainos motyvui: pirma mergelę 
nuskriaudė, o paskui ir vainikėlį iš jos beatima. Keista tiktai, kodel 
6 dainoj antys įsipainiojo, kodel jos šaukia, kad vainikėlis grimsta: 
kas joms darbo? Jeigu prisiminsime aukščiau cituotas strofas : 


T. Oi, sklydur, pludur Ne tuodu buvo 
Du gaigaluku Du gaigaluku..* 
Malūno ežerėly. 


e. 
ir 8. Ir suklygo antelė ant marių, 
Ir pravirko dukrelė nevalioj... 


tai suprasime, kad: gaigalukas — broliukas, o antelė — mergelė. 
Vadinas 6 dainoj ne antelė šaukia del vainikėlio, bet pati mergelė, 
ir, rezignuodama, numoja ranka: tegu žūsta! Išvažiuodama į „tolimą 
šalį“ (in bernioką), į motynos ir brolių prašymą grįšti, mergiotė atsako: 


9. Bet aš negrįšiu, 
Mano broleliai, — 
Gražinsiu vainikėlį. 


RD, 42 


Motynai gaila dukrelės: o gal galima dar panešiati pamestą— 
rastą vailnikėli? 


10. Eik, močiute, tolimu, Žinai, motynėle, pati, 
Nešk vainiką šalimu, Kad aš nenešioju. 
: RD. 43 


Pasirodo, ne, negalima. Kodel negalima, — paaiškina mergiotė 
kitoj dainoj broliams, pasiuliusiems jai užsidėti pamestą — rastą 
vainiką: 


11. Nors jį atrasim, Žmonių mergelių 
Nors suieškosim, Ic ant rankelių 
Bet aš jo nenešiosiu, Aukso žiedai žibėjo, 
Ant galvelės nedėsiu. Už varksnelių žvilgėjo, 


O man jaunos, 
Jaunos mergelės — 
Mažas vaikelis verkia — 
Už mylelės girdėti. 

Jank. 23 


— 213 — 


Samprotavimas — visai teisingas. Bet ne visos mergiotės moka 
sveikai galvoti. Pavyzdžiui, Teodoras Brazys yra harmonizavės ir 
išleidęs dainą, pavadintą „Vai tu diemed, diemedėli“. Toje dainoje 
močiutė kviečia grįžti dukrelę namo, nes: . 


12... Tu palikai vainikėlį Pas tave atgaliau, 
Už baltų skobnelių. Aš palikau vainikėlį 
— Jau negrįšiu, motynėle, Jaunesnei seselei. 


Tik mergiškas samprotavimas gali taip nušnekėti: kokiu gi būdu 
ji savo vainikėiį galėjo seserei palikti? Aiškus dalykas: Teodoras 
Brazys harmanizavo, kaipo gryną pinigą, suterliotą dainą. 

Mergelės vainikėlio sveikumu rūpinas ne tiktai močiutė, broliai, 
seserys, bet ir darželio gėlės. 


13. O, kai aš augau pas mielą motulę, 
Užtvėrė broleliai nam rūtų darželį. 
Tai aš pasisėjau žaliąją rūtelę, 

Tai pasisodinau raudoną roželę. 

Tai aš atsikėliau taip anksti rytelį. 
Tai aš išėjau ant didžio dvarelio. 
Tai aš pasirėmiau ant rūtų darželio, 
Tai aš pasiklausiau pas žalią rūtelę: 
Ar vėlys rūtelė darželin įeiti. 

Ar vėlys rūtelė kvietkelį suskinti? 
Dar oš nepravėriau darželio vartelių, 
Jau visos rūtelės sudrebėj ik vienai. 
Dar aš nesuskyniau nė vieno kvietkelio, 
Išbirėj Japeliai iš baltos rankelės. 


Jank, 11 


Koks čia galos: ir pas motulę augo, ir broliukai darželį užtvėrė, 
ir rūtelės anksti pasėtos, ir mergelė anksti kelias, ir su gėlėmis man- 
dagiausia elgias, o šios prieš mergiotę protestuoja?! Pasirodo, šit 
koks galas. Kaip Veselovskis kartą pastebėjo, einant liaudies sim- 
bolika sėti reiškia mylėti. Tai čionai reiškia: mergelė gėles pasėjo 
—bernioką pamylėjo. O meilė dažnai mergiška bėda baigias. Rū- 
telė dreba — blogas ženklas. Toji pat daina toliau dainuoja: 


Atjoja bernelis per čystų laukelį, 
Atjoja raitelis, didis šidorėlis: 
"Oi mergelė mano, balta Ielijėle, 
O kas tau nuėmė rūtų vainikėlį?.. 


Tai šit kur baravykai auga! Pagaliau, dainos gale paaiškėja, 
kad šis raitelis ir yva tas pats, kurs ir vainiko „vogime“ dalyvavo, 
kurį ir mergiotė, rūtas sėdama, mylėjo (sėti = mylėti!)! 

Tačiau, berniokas nevisuomet jau toks vagis ir plėšikas. Kar- 
tais vainikėlis nužagiama abiem sutinkant, tik jau paskui mergiotė 
ima bernioką keikti. Pavyzdžiui, mergiotė klausė bernioko, kada jie 
kels vestuves, o šis atsakė: 


-- 214 — 


14. Kaip tu ginsi baltus jaučius, — = Būčiau rūtų vainikėlį 
Gink pavieškelėliu. BRasužėj paguldžius. 
Ten mudu ganysiv, „ Cit, neverk, mergele, 
Ugnužeę kurinsiv — Balta Ielijėle, 
Sukurinsiv vainikėlį Ryto josim jomarkėlin, 
Žaliųjų rūtelių. Pirksim vainikėlį. 
Kad būčiau žinojus Kad ir tu nupirks, 
Tą šelmį bernelį, Aš juo nedėvėsių, 


Aš tavo šelmystėlės 
Niekad neužmiršiu! 


JLD, 521 


Kas tai yra pirktas vainikėlis — vėliau matysim. Šiuo tarpu; tai 
yra vienintėlė priemonė, kuria berniokas gali už nužagtą vainikėlį 
atsilyginti. Apskritai imant, kai mergelė atiduoda vainikėlį iš mei- 
lės — jį ugny sudegina: 


15. Jei už gero gaspadoriaus — 
Ugny sudeginsiu. 
Jei už kokio ultojėlio — 
Skrynelėj kavosiu, — 
. JLD. 357 


Pasisako mergiotė, kur kada vainikėlis reikia dėti! 
Mergelė, pasirengusi tekėti, pina vainikėlį: 


16. Nepink, sese, vainikėlio, 
Dar tu juomi nedevėsi, — 


JLD, 485 


reiškia, sesė dar perjauna vainikėliui dėvėti, bernužėliut Iaukti. Mer- 
gelė su vainikėliu rankose, einanti bernužio pasitiktų — reiškia ji pasi- 
rengusi jį priimti ir del „reikalo“ tartis. 


17. O, ir išeina O ir atleido 
Senoji uošvytėlė, Sidabro Ienciūgėlius. 
O ir atkėlė O ir išeina 
Man varinius vartelius. Ta jaunoji mergelė, 
O ir atkėlė O Iišsineša 
Man varinius vartejius,  ' Vainikėlį rankelėj. 
JLD, 235 
Vainikėlis rankelėj — reiškia — jis Iaukia savo laidotuvių. 


Nes jeigu bernioko nenori priimti — užukelia jam vartus: 


18. Ir išėjo tėvužėlis 
Jr užkėlė vartielius: 
Jokit pro šalį 
Jūs, jauni berneliai! 
NLV, 235 


— 215 — 


Kartais, tačiau. vainikėlis rankose jau gali būti „falšyvas“ 


— nustotos. 
19. Kitų mergelių Kitų mergelių — 
alių rūtelių, Vis ant galvelės, 
O mano krome pirktas — O mano ant rankelių 
Bernužio dovanotas. Didžiu balselių šaukia. 


JLD, 563 


Taip nusiskundžia mergelė, pas nustoja vainikėlio Vilniaus mies- 
tely — didžiam purvely. Šioje dainoje lygiomis teisėmis panaudota 
simbolis ir metafora. Vainikas krome pirktas ne kas kita, kaip nuo- 
metas, gobturas, „čipkas“. Tai — simbolinė sąvoka. Bet vainikas ant 
rankelių didžiu balseliu šaukiantis, metafora. Tūloj dainoj brolis 
žibina seseriai akis, kam jį vaikščiojo pas bernioką. Esą, nebūtai 
vaikščiojus, tai: i 

20. Būtai nenešiojus į 
Sakalo ant rankų, 
Tik būtai nešiojus 
Aukselio žiedelį. 
Šimi. XX 


Cia sakalas — kūdikis Aukščiau mes turėjom, kad žmonių 
mergelių ant rankų aukso žiedas žibėjo, o nuskriaustajai: 


-Mažas vaikelis verkia — 
Už mylelės girdėti. 


Tokiu būdu 19 ddinoj vainikas ant rankelių, kuris didžiu ba/se- 
liu šaukia — kūdikis; sąvoka — aiškiai metaforiško pobūdžio. 

Mergelė su vainiku ant galvos negali „nusidėti“; nori įsivelti 
į „nuodėmę“ — vainikas reikia nusiimti. 


21. Mergyte guldysiu 
Į naują Iovelę, 
Vainiką kabinsiu 
Į margą gembelę. 

V, 141 
Arba: k 

22. Mila, buvau stainėj, 
Mila, Jankiau berną, 
Mila, mano vainikėlis 
Stalnėj ant gembelės. 

NLV, 136 


Vainikėlis ant gembės — prastas reikalas, — taip pat. kaip kad 
Ji ir į skrynelę įdeda... 

Tačiau vainikėlis, kaipo tokis — keistai elgiasi: nieko nuo jo 
nepaslėpsi — jame atsispindi visi mergiotės žygiai. 


23. Apšarmotas, aprasotas 
Mano vainikėlis. 
Aš mergytė apkalbėta 
Nevierniais žodeliais. 


NLV, 314 


— 216 — 


Bet — rasa nėra toks piktas daiktas: nei iš šio, nei iš to pati 
savaime nekris ant vainikėlio — kam mergelę žūdyti. Jei rasa krinta 
ant vainikėlio, tai šis dalykas dedas šitaip: 


24. Anksti rytą — rytužį Anksti rytą rytužį 

Saulužė tekėjo, Vandenėlio ėjau, 

O per stiklo langužatį O tai mano vainikėlį 

Močiutė žiūrėjo. Miglužė užkrito. 
Klausiu tave, dukruže, Tai ne tiesa, dukružėle, 
Kur tu vaikštinėjai, Nevierni žodeliai, 
O kur ravo vainikėlį O tu savo bernužėlį 
Migiužė užkrito? Per lauką lydėjai. 


O tai tiesa, mamuže, į 
Tai vierni žodėliai, 

Aš su savo bernužėliu 

Žoduką kalbėjau. 


RD, 38 
Žinoma, jeigu tokiomis aplinkybėmis rasa krinta už vainikėlio 


— žmonės turi pamato mergužę apkalbėti... Rasa ant vainikėlio — 
blogas ženklas! 


25. Ai, ai, ai Dieve, O aš nušalau 
Dievuliau mano, Kojas rankelės; 
Kaip aš šią naktį Užkrito rasa 
Vargely buvau: Už vanikėlio 


Toliau dainoj pasakojama, kaip toji mergelė grėbia šieną, kaip 
tn ją atjoja berniokas, kuris jos klausia: 


O, padie Dievai, 
Jauna mergele, 
O kodel, delko 
Be vainikėlio? 


JLD, 969 


Jei užkrito rasa už vainikėlio — belieka arba jis ant gembės ka- 
binti, arba jūroje paskandinti... 


Tokiu būdu vainikėlis — visų priimtas simbolis, nereikalingas 
jokių paaiškinimų: palyginimų, priešpastatymų. -Dar daugiau: šis 
simbolis, dažnai jį bekartojant, nustojo savo pirmykštės prasmės ir 
patsai, kaipo tokis, pasidarė dainos objektas. Bene kiekviename 
didelesniame lietuvių dainų rinkiny pasitaiko keletas variantų dainos, 
kaip nuėjo mergelė vaikščioti, pakilo šiaurės vėjas ir nuputė vaini- 
kėlį. Kitais atvejais tasai šiaurės vėjas ir yra berniokas — vainika- 
vagis, bet taip dedas ne visuomet. Kitose dainose tokiais blogais 
darbais verčias vėjas patsai savo iniciatyva. Vėjas nupūčia vainiką, 
vainikas plaukia per upę, jūrą; jį gaudo berniokai su tinklais, žve- 
joja; bežvejodami patys prigeria, mergiotė jų verkia ir tt. 

Vadinas, vainikas, kaipo simbolis, nustoja savo prasmės, liau- 
dies dainininkams daros nebereikšmingas. Apie jį dainuojama iner- 


— 217 — 


cijos būdu, nebenusimanant esmės. Todel ir dainos motyvas apie 
vainikėlį pasidaro negyva abstrakcija. 


Žiedas. Panašų vaidmenį lietuvių dainose vaidina ir žiedas. 
Bet žiedas neturi tokių amžiais besikūrusių tradicijų, kaip kad vai- 
nikas; jo simbolika kur kas paprastesnė. Mergelė su vainiku — žie- 
das blizga, spindi; mergelė nustojo vainiko — žiedas rudija. Pana- 
šiai, kaip dedas su vainiku, ir žiedas nusmunka nuo piršto, paskęsta, 
o berniokai jo ieško, prigeria del jo ir tt Žiedų pasikeitimas sužie- 
duotuvėms ar jungtuvėms —- vėlyvesnės kilmės simbolis — ir vartoja- 
mas ne tik liaudies butyje.. 

Tipingus vainiko — žiedo santykius gali apibūdinti Kad ir šiokia 


daina: 


26. Aš ėjau per kiemelį, Movė aukso žiedelį. 
Pro rūtų darželį, — — 
O ir sutikau o ir munojė 
Šelmį bernelį, Mano vainikėlis 
Pas rūtų darželį; Į] čystą vandenėlį. 
Tvėrė baltą rankelę, RD, 31 
Vainikas žiedo nepakenčia: nukrito nuo galvos, kam berntokas 
mergiotei žiedą movė... Ir berods vienintėlis savo rūštės posmas 


tėra (bent man daugiau neteko sutikti), kur mergiotė pareiškia: 


Dėkui, broliui, u2 14 meilę, 
kad priėmei vanikėlį... 
JLD, 485 


Paprastai metais seneBS berniokui vainiką, jį keikia: apie 
padėką ir kalbos nėra. 


Kepurėlės šeima. 97. Žiba ugnelė, 
Žiba kepurėlė, 
Žiba mano mergužėlės 
Rūtų vainikėlis! — 


JLD, 750 


girias berniokas savo laime. Berniokui kepurė — tas pat, kaip 
ir mergiotei vainikas — ta pačia prasme. Nemažiau jisai del jos 


opus! 
] ||) 


28. Bernelis užtardamas 299 Aš nusėdęs užmigau 
Mergelei kalbėdamas: Ant mergelės kelužių 
Gu/k ant mano kelių, Ir jos, lelijos, rankužių. 
Ant baltųjų rankelių. | "Kai pabudau, tai neradau 
Aš guldama pa/ikau, Sidabrinius pentinėlius 
O keldama n'atradau | Nei kepurės burtiką. 
Ant galvos vainikėlį, Ak, atduokit, kas atradot, 
Ant rankelių žiedejį. Man gėdos nedarykit, 
NLV, 127 Ir nė mano mergužei! 


RD. 51 


— 218 — 


Kus tai yra pamesti vainikas — jau matėme. Berniokas 
iigi skundžiasi kepurės nustojęs (Mergiotei žiedas — berniokui penti- 
niai, kepurės burtiką — pars pro toto); jeigu jį atras be kepurės, bus 
gėda ir jam ir jo mergužet... Mes jau matėme, kad mergiotė, atlan- 
ktusi berną, užmiršta pas jį vainikėlį ant gembelės, berniokas pas 


mergelę pabuvojęs: 


30. Mila, buvau svirne, 
Mila, lankiau mergą, 
Mila, mano kepurėlė 
Svirne ant skrynelės. 


NLV, 136 


Kai vienas užmiršta kepurę, o kita — vainikėlį, gali kilti ic rimtų 
nesusipratimų 


91 Žali rugiai želmenuose, 
Rūta garbinuota. 
Ant tėvulio didžio dvaro 
Trys naujos stainelės. 


Ant tėvulio didžio dvaro Ant motulės didžio dvaro 
Trys naujos stainelės, Trys rūtų darželiai; 
Ten vaikščiojo, ulevojo Ten vaikščiojo, ulevojo 
Jaunoji mergelė. Jaunasai bernelis. 
Ten vaikščiojo, ulevojo Ten vaikščiojo, ulevojo 
Jaunoji mergelė; Jaunasai bernelis, 
Vaikščiodama, uliodama Vaikščiodamas, uliodamas 
Su bernu kalbėjo: Su merga kalbėjo: 
— Ar nebuvai, mergužėle, — Ar nebuvai, bernužėli, 
Stainioj pas žirgelį, Darže pas rūtelę, 
Ar ne tavo vainikėlis Ar ne tavo kepurėlė 
Stainioj ant Iangelio? Darže ant rūtelės? 
— Aš nebuvau, bernužėli, — Aš nebuvau, mergužėle, 
Stainioj pas žirgelį. Darže pas rūtelę, 
Tai ne mano vainikėlis Tai ne mano kepurėlė 
Stainioj ant langelio. Ant žalios rūtelės. 

Simt. XLIV 


Nejau pas vieną ir kitą dar kas nors trečias būtų buvęs? Mer- 
giotės rūtelė — bernioko žirgelis; bernioko stoinelė, kur mylimas žir- 
gas stovi — mergiotės darželis, kur rūta auga, (kartais) klėtelė, kur 
mergelė miega, kur marga skrynelė stovi vainikėliui pasidėti... '18) 

„ Kaip matyti iš 31 dainos, ne tik vainikas, bet ir kepurė gali 
suabstraktėti: pakliuvo į tokią kombinaciją, kurioj jokios prasmės 
neturi. Vadinas, kepurė, taip pat, kaip vainikas, simbolis labai 
senas, turįs praeity nusitęsusių tradicijų, kurias pereidamas, pametė 
ryšius su realybe: pasidarė dainos objektas. 

Jei mergelė nori berniokui atkeršyti už skriaudą, tai pikčiausias 
kerštas būtų: 


— 219 — 


32. Kad tave, šelmi, pažinčiau, 
Tau kepurėlę nutraukčiau, 
] juodą purvą suminčiau! 


NLV, 154 


Nėr kito atlyginimo už vainiko nukniaukimą! 
Mes matėme, kad mergiotė, reikšdama berniokut simpatijos iš- 
eina jo pasitiktų su vainiku rankoje. Taip pat daro ir berniokas: 


33. Jis jai davė Iabą rytą, 
Ji jam nė žodatį; 
Jis jai kėlė kepuratę, 
Ji jam vainikatį. 


RD, 23 


Reiškia, atsakė realinga simpatija. Dažnai pasitaiko: berniokas 
kelia kepurę, o mergiotė vainiko nekelia — jokios vilties! 
Kartais vainikėlis ant galvėlės kreivai guli: mažas vėjelis gali 
nupusti. Tokia pat laimė lydi ir kepurę. 


34. Anoj pusėj 
Už Nemuno 
Stovi mergelė 
Ant krantelio; 

Jos vainikėlis 

Ant šonelio, 

Šilkų kasnykai 

Per petelius. 
Kad aš žinotau, 
Kad mano būtų, 
Aš persiirtau 
Per Nemuną. 

Aš persiirtau 

Per Nemuną, 

Jai vainikėlį 


Anoj pusėj 
Už Nemuno 
Stovi bernelis 
Ant krantelio; 
Jo kepurėlė 
Ant šonelio, 
Šilkų juostelė 
Lik žemelei. 
Kad aš žinotau, 
Kad mano būtų, 
Aš persiirtau 
Per Nemuna. 
Aš persiristau 
Per Nemuna, 
Jam kepurėlę 


Patatsytau. Pataisytau. 
Jai vainikėlį Jam kepurėlę 
. Pataisytau, Pataisytau, 
Šilkų kasnyką Šilko juostelę 
Sumastytau. Suvaržyrau. 
Jank. 
Ne visuomet vanagui velykos—ne visuomet berniokas mergiotę 
apvagia; kartais ir mergiotė berniokui gėdą padaro — nukenčia 


žinoma, kepurė. 


35. Norėjo mane prigauti, 
Iš to kiemo išgauti. 
Ale aš pirma prigavau, 
Jo kepurėlę nutraukiau, 
Mečiau kepurę į purvą... 


JLD, 472 


— 220 — 


Kepurė, simbolinusi bernioko „nuodemę“ pavirto šiaip bernioko 


garbės simboliu. 


Mes jau matėme, kai užkrinta rasa už vainikėlio —bėda! Negeriau, 


kai rasa ir už kepurėlės užtiška: 


„nuodemė“ — bendra, matyti, 


„nuodemė“... Kadangi motyvas įdomus ir svarbus, tebūnie Ieista 


pacituoti kiek ilgesnę dainą. 


36, „Ui, ui, ui Dievai, 
Dievuliau mano. 
Kaip aš šią naktį 
Vargely buvau. 


O, aš nušalau 
Kojas rankeles, 
Uižkrito rasa 
Už vainikėlio. 


O, kad išauštų 
Balta aušrelė, 
Kad užtekėtų 

Šviesi saulelė! 


Kad užtekėtų 
viesi saulelė — 

Eičiau į Janką 

Šienelio grėbtų. 


O bešvytuojant 
Naują grėblelį, 
O ir atjoja 

Jaunas bernelis. 


O, padie Dievai, 
Jauna mergele, 
O kodel, delko 
Be vainikėlio? 


O /odel, delto 
Be vainikėlio, 
Kad nemylėjau 
Zalių rūtelių. 


O kad sugrįžčiau 

J tas dieneles— 

Labiau mylėčiau 
alias rūteles: 


Tankiai lankyčiau 
Ir aplaistyčiau, 
O kur eidama 
Apsikaišyčiau! 


a 


Ui, ui, ui Dievai, 
Dievuliau mano, 
Kaip aš šią naktį 
Vargely buvau. 


O aš nušalau 
Kojas rankelės, 
Užkrito rasa 
Už kepurėlės. 


O, kad išauštų 
Balta aušružė, 
Kad užtekėtų 

Šviesi saulužė! 


Kad užtekėtų 
viesi saulužė, 

Eičiau į lanką 

Šienėlio piautų. 


O man bepiaunant 
Lankoj šienelį 
Antai ateina 
Jauna mergelė. 


O, padie Dievai, 
Jaunas berneli, 
O, kodel, delko 
Be kepurėlės? 


O, roael delto 
Be kepurėlės, 
Kad neėmyiėjau 
Bėrą žirgelį. 

O, kad sugrįžčiau 


/ tas dieneles, — 
Labiau mylėčiau 


.Bėrą žirgelį: 


Tankiai pašerčiau! 
Ir pagirdyčiau, 

O kur ketėjęs — 
Tenai nujočiau! 


JLD, 518 


— 221 — 


Užkrito rasa už kepurės ir vainikėlio, — abu nustojo jaunatvės 
garbės! Rūta - nekaltybės sargas, žirgas — bernioko jaunatvės garbės 
sargas (garbė — vainikas, kepurė). , 

Įsižvelgiant į šią dainą, bene bus galima suvokti kito simbolio 
reikšmės pėdsakus. Šit garsioji daina !1?): 


97. Aš sakiau, sakiau | Ar aš nesakiau 
Savo mergytei: Savo bernyčiui: . 
Neeik, neeik per linų lauką. Nejok, nejok per rugių Jauką. 
Ei užkris, užkris k Ei užkris, užkris 
Už vainikėlio Už kepurėlės 
Mėlyns, mėlyns Iinų žiedelis. Geltons, geltons rugių žiedelis. 
Ne vienai dienai, Ne vienai dienai, 
Ne adynėliai— Ne adynėliai— 
Visam, visam savo amželiui. Visam, visam savo amželiui !*?). 

NI.V, 385. 


Chr. Bartsch del šios dainos pastebi: „Persergstimas nurodymas 
į rugių ir linų žiedą reiškia, kad berniokas ir mergiotė susituokę 
nustoja savo jaunųjų dienų laisvės, ir daros atsakomingi už jų ūkį— 
jisai specialiai už rugių Iaukus, ir ji — už finų“??!). Tenka tiktai 
pasigailėti, kad garbingasai mūsų dainų žinovas nelaikė reikalinga 
sau mintį kiek pagręsti: gal būtų kiek mūsų abejones išsklaidęs, o 
gal būtų ir naujų galimybių radęs. Šiaip ar taip, tokios specialinės 
atsakomybės už ūkį pėdsakų dainose yra nemaža. Pavyzdžiui: 


38. Kas bobelių dainavimas, Kas bernelių dainavimas, 
O ropelių žaliavimas! O žirgelių žvingavimas! 
Dainuokit, bobelės, Dainuokit, berneliai, 
Žaliuo jūsų ropelės! Zvingaun jūsų žirgeliai! 
Kas vyre/lių dainavimas, Kas mergelių dainavimas, 
O rugelių žaliavimas! O rūtelių žaliavimas! 
Dainuokit, vyreliai, Dainuokit, mergelės, 

aliuo jūsų rugeliai! aliuo jūsų rūtelės! 
JLD, 262 


Galimas daiktas, šis pavyzdys kiek ir palaiko Bartscho mintį, 
tačiau, atrodo, simbolio prasmė vistiktai giliau glūdinti. 

Dainos tonas — ytin liūdnas. Daina (Nesselmanno variantas) 
prasideda išmėtinėjimu: ar aš nesakiau. Be to Nesselmanas paduoda 
dainos pirmos šakos antrą variantą, besibaigiantį : 


39. Ui, neverk, neverk, 
Mūsų sesyte! 
Rytoj dar neves tave, 
N'eidama (? B. S.) nuo mamužės. 


NLV, 385 


Reiškia, linų žiedo už vainiko užkritimas baigiasi ašaromis, Juš- 
kevičiaus paduotas variantas prasideda: 


— 222 — 


40. Ar vėjai pūtė? 
Ar sodai siautė? 
Ar meirūnai lingavo 
Meirūnėliai Iingavo? 


Verkė brolelis, 
Verkė jaunasis. 
Per aslelę eidamas, 
Per aslužę eidamas, 


Ar aš nesakiau, ir t.t. 


Ar vėjai pūtė? 

Ar sodai siaudė? 

Ar Ielija Iingavo, 

Lelijėlė lingavo? 

Verkė dukrelė, 

Verkė jaunoji, 

Per aslelę eidama, 

Per aslužę eidama. 

Ar aš nesakiau, ir t. t. 
JSV, 453 


Šitokiu tonu prasideda tiktai liūdniausios dainos, pikčiausia ne- 
dalia. Lietuvių dainose mergelė ir verkia daugiausia jaunųjų diene- 
lių, žaliojo vainikėlio ..,. Kepurė, vainikas — tolygios sąvakos. Užkrito 
rasa už kepurės, už vainiko — dingo jaunos dienelės; iš čia ir aša- 
ros, ir liūdėjimas ... Einant liaudies simbolika; kepurė = vainikas; 
rūta = žirgas; žiedas = pentiniai; darželis = klėtelė — „stoinelė“, kur 
mylimas žirgas esti. Ar nebūtų galimas daiktas, kad ir: miežių žie- 
das =rugių žiedas = linų žiedas —=rasa? Ir tokio žiedo užkritimas 
už kepurės ir vainikėlio — ar nėra tolygus jaunų dienelių, nekaltybės 
nustojimui? Be abejonės: taip. Jeigu dar neįtikina paduotieji pa- 
vyzdžiai, — įtikins apeigos. Tuo tikslu pacituosim dar vieną pavyzdį: 


Ei verkė, verkė 
Mūsų seselė 

Per aslužę eidama, 
] suolužį sėsdama. 


41. Ar aš nesakiau 
Savo sesulei — 
Neik per linų Iaukelį, 
Žalių linų Jankelį: 
Ei užkris, užkris 
už vainikužio 
Žalių linų laiškelis, 
Mėlynasis žiedelis. 


Ei, cit, neverki, 

Mūsų sesele, 

Rytoj dar graudžiau verksi, 
Rytoj graudžiau raudosi, 


Ims vainikėlį 

Dės muturėlį, 

Virkdins tavo širdelę, 
Dilgins skaisčius veidelius. 


JSv, 655 


Šią dainą dainuoja per vestuves, grįždami iš klėties, kūr motina 
nuveda jaunavedžius, suguldo, užrakina tr raktą pasiima !?2. 

Prieš šitokį apeigų paliudymą nėra kas pasakyti! 

Kaip jau anksčiau buvome pastebėję del vainiko, taip — pat ir 
dei kepurės yra susidėjęs ištisos dainų šeimos, kuriose tie simboliai 
nustojo savo pirmykštės reikšmės ir pasidarė dainų objektais. Iš jų 
paminėsime tik sekamą priešpastatymą. 


Ar vėjas pūtė? 

Ar sodas ūžė? 

Ar Ielija Ilingavo, 

Kaip Iendružė siūbavo? 


— ——— Ant jūrių marių, 

42. Skenda brolytis, Ant vandenūkų — 
Skenda jaunasis, ionai pluduriavo 
O jo kepurėlė Jaunoji mergytė. 
Viršuj vandens plaukia. ———— 


— 223 — 


Gelbėk, mergyte, Gelbėk, borlyti, 
Geibėk, jaunoji, | Gelbėk, jaunasai, 
Jei ne mane parį, Jei ne mane pačią, 
Noris kepurelę. Norint vainikėlį. 
NLV, 366 ; NLV, 367, 


Turint gero ūpo būtų galima abejose šiose dainose numatyti, 
kad jūra reiškia žmogaus nedalią, gyvenimo pavojų, kuriame žūsta 
ir berniokas ir mergiotė, o maldavimas gelbėti kepurę ir vainikėlį 
yra maldavimas gelbėti garbę. gerą vardą. Šioks aiškinimas yra 
galimas, bet jis yra nenaturalus, darytinai ištemptas. Tai būtų jau 
daugiau alegorinė dainos kombinacija. Šitokie dalykai Itaudies 
dainininko sąmonėj negimsta. Tiksliau yra čionai numatyti tiktai 
suabstraktintus simbolius. 


Žirgo — rūtos šeima. Kaip simbolis vainikas lietuvių dai- 
nose kurkas Jabiau išrutulotas, negu jo pora kepurėlė, taip ir žirgo 
veikimo laukas kur kas platesnis, negu jo poros — rū/fos. Jeigu 
vaikinas ir kepurė patys savaime simbolina aiškų, aprėžtą reiškinį, tai 
to negalima pasakyti apie antrą simbolių porą. Rūta gali simbo- 
linti ir pačią -mergelę, ir jos nekaltybę, bet dažniausia — ji mergelės 
miela draugė, su kuria ir pasikalba, ir pasitaria, kurioj atsispindi 
mergelės pergyvenimai. Kitaip sakant, rū/a yra objektas, kuriuo 
mergelė operuoja santykiuose su bernioku. irgas — niekuomet 
bernioko atstoti negali, jis tėra tiktai jo draugas ir prietelis, jo mit- 
rumo simbolis, daugiausia jo reikalų atstovas. Mergelė, pasisėjus 
rūtą, nusipynus vainikėlį — jau pasirengusi tekėti; bernelis, gavęs 
žirgą — pesirengęs jaunikis. Mergelė rūtą skina — berniokas žirgą 
šeria; mergiotė vainiką pina = berniokas žirgą balnoja; vainiką 
prie kasų prisega = žirgan sėda... 


43. Raudojo mergelė Raudojo mergelė 
Rūtelių daržely, Vainiką pindama, 
O jaunas bernelis | O jaunas bernelis 
Naujoje s/onelėj. Žirgą balnodamas. 
Raudojo mergelė Raudojo mergelė 
Rūtelės skindama, - Vainiką segdama, 
O jaunas bernelis O jaunas bernelis 
Žirgelį šerdamas. Ant žirgo sėsdamas. 

NLV, 296 
Žirgas — mieliausias bernioko draugas: 


44. Veža brolį per laukelį, 
Jo žirgelis paskui seka 


JLD, 199 


Ne tik platoniškas draugas, bet ir aktingas pagalbininkas, pa- 
tarėjas, busimos lemties pranašas. Kalbėdamas apie žirgo reikšmę 
slavų poezijoj V. Jagičas tarp kitko pastebėjo: „Jeigu jis gerti nepanori 
— tai labai nemalonu, tai reiškia, kad jo ponui gręsia nelaimė ar 
pavojus“ 123, Taip pat ir lietuvių poezijoj: 


— 224 — 


45. Teka upė per žvėryną, 
irgas nenor gerti, — 
Šimt., XXIV 


nes bernioko mylimoji Jabai pikto būdo. 


Arba; 

46, Jojou lauką, jojau antrą, 
Nieko gero nedujojau,— 
Dajojau upelį, 
Drumstą vandenėlį. 
Iš kraštelių drumstvondenis, 
O vidurin — dar drumstesnis, 
Negėrė žirgelis, 
Juodasai bėrelis. 

Šimt.,, XXXI 


Negėrė žirgas — berniokas mylimosios nepasiekė. Kitą kartą 
kai išjojo — žirgas vendens atsigėrė, berniokas pasiekė jaunąją ir 
sutarė vestuves kelti. Jei žirgas klumpa — blogas ženklas: 


41.  Klumpa, ilsta žirgelis 
Del neviernų žodelių. 
Del neteisiųjų. 
JLD, 623 


Jeigu žirgas nebenori nei grynųjų avižėlių, nei vandenėlio, — 
reiškia, pas mergiotį laikas joti: ilgu! 


48. Nei aš noriu avižų, 
Nei šio žalio šienelio, 
Nei čysto vandenėlio. 
Tik aš noriu nubėgti 
į subatos vakarą 
Pas jaunąją mergelę! 
JLD, 390 


Žirgas vykdo bernioko įsakymus: 


49. Kaip aš pasakysiu — 
Turi padaryti: 
Žalias rūtas išminti, 
Mergelę pravirgdyti. 
JLD, 197 


Nes jeigu žirgas rūteles išmindo — mergelė berniokui tenka: 


50. Išmindžiavo žirgužis rūtužes, 
Nubučiavo bernytis merguže. 
Vesk žirgelį iš rūtų darželio, 
O bernytį — nuo jaunos mergelės. 


NLV, 52 


=-995 = 


Jeigu mergelė bernelio nenori,—veja žirgą lauk iš rūtų darželio 
kur nors į pūdymą. Į] atjojusio bernelio klausimą, kur dėti žirgą, 
atsakymas jau vaizduoja bernioko. laimėjimą ar pralaimėjimą. 


51. Leisk bėrą žirgelį 
Į pūdymėlį, 
Mesk aukso žiedelį 


] rūdinėlį. 
NLV, 176 
Kai nuotaka sutinka, berniokui atsako: 


52. Leisk bėrą žirgelį 
] rūtų daržą, 
Mauk aukso žiedelį 
Ant baltos rankos. 


NLV, 176 


Žirgas netik naikina rūtas daržely, jis gali kartais ir vainikėlį 
supurkoti: tuomet reikalas prastesnis... 


53. Neprausk, pana, baltai burną, 
Ten maskoliai arklius girdžia: 
Nuims tavo vainikėlį, 

'Pasišers savo žirgelius. 
NLV, 388 


Aiškus „plėšimas“. (O žirgas džiaugias savo ponui patarnavęs 
— vargšę mergaitę nuskriaudes: 


54. Mandras brolio žirgelis 
Nuo rūtelių vainikėlio. 


BLV, 102 


Jeigu mergelė žirgu rūpinas, jį šeria—blogas ženklas: kartais 
vainikėlis su avižomis susimaišo... 


53. — Dukrele lelijėle; su kuo šianakt kalbėjai, kieno žirgą šėrei? 
— Su broleliu kalbėjau, brolelio žirgą šėriau. 
— Dukrele svavalninke, namelių pustelnike, 
Namelius pustavoji, bernelius čestavoji! 
Sušėrei vainikėlį su grynu abrakėliu, 
Sugirdei jaunystėlę su čystu vandenėliu. 


Jank. T 
Žirgas žvengia — berniokas mergiotei ženklą duoda: 
54. Tu, merguže mano, O jei ir girdėjau, 
Lelijėle mano, Ale neatspėjau, — 
Ar tu negirdėjai Dar aš pasiliksiu 
Sile žirgą žvengiant? Prie mano močiutės. 
RD, 25 


Tauta ir žodis 5 


— 226 — 


Jei mergelė klausos, kur žirgeliai žvengia —bėdos neišvengti: 


55. Reikėj nevaikščioti 
Vėlai po dvarelį, 
Reikėj neklausyti, 
Kur žirgeliai žvengia... — 


Šimt. XX 


Bara brolis seserį, kadangi jai besiklausant žirgelių žvengimo 
atsirado pas ją sakalas ant rankų... 
Kaip rūta išduoda mergelės paslaptis, taip ir žirgas bernelio: 


56. Prašiau pas Dievą Kad nematytų 
Per visą dieną Manes tėvulis 
Kad Dievulis man duotų Iš mergelės parjojant. 
Rytą šalnotą, Matyt nematė — 
Diena miglotą, Suprast suprato: 
Vakarėlį dūmotą. An žirgelio pažino. 


Šimt. LXXXVII 


Bet berniokas su žirgų nedžentelmėniškai elgias: žirgas jam 
reikalingas — kol jis pažią gauna. O toliau: 


57. Šok, žirgeli, - Sau mergelę — Abrako neėsi: 
Šok, bėreli, Tai tada nešoksi. Po dirvelę 
Ko! aš neženotas, Naujoj stoinioj Šokinėsi — 
Kai aš gausiu Nestovėsi, Žalią žolę ėsi! 


(T. Brazio Mūsų dainelės, 6) 


Putino šeima. Lietuviu dainų apie putiną yra labai daug. Bet 
patsai pu/ino simbolis pasidarė mums jau, berods, perdaug abstraktus. 
Nebesuvokiame betarpiai pirmosios jo pradžiapradės reikšmės. 
Įsižvelgiant į pu/ino motyvą velikorosų, pavyzdžiui, liaudies poezijoj. 
kur jis dar Jabiau išsišakojęs, jo simboline prasmė ne- 
sunku suvoktt. Pavyzdžiui, per velikorosų vestuves sodžiuose, po 
pirmosios jaunavedžių nakties, vestuvininkai klausia jaunosios: 


58. S kem guljatj chodila, 
Kalinu Jomala? — 


Su kuo vaikšfinėjai, putinėlį Ilaužei? Vestuvinių apeigų momen- 
"tas ir raudonos putino uogos nedvejojamai iššifruoja velikorosi; sim- 
bolio prasmę. Analoginės prasmės putinėlis turi ir lietuvių liaudies 
dainose. Kas iš mūsų nežino garsios dainos: 


59. Ko liūdi, putinėli, ko liūdi? 
Ko liūdi, žaliukėli, ko liūdi? 
JMA 
O ši daina yra dainuojama mergvakarį, šukuojant— pinant nuo- 


takos kasas. Jau šis faktas nurodo kelią į šio simbolio prasmės 
atidengimą: putinėlis = mergelė. 


— 227 — 


Toliau: 

60. Kalnan, putinėlis, Putinėlį laužė, 
Klonėn, šermukšnėlis, Pas bernelį klausė: 
Ten mergelė Ilelijėlė Kada mudu ženysimės 
Putinėlį laužė. Ar rudenies lauksim? 


Šimt. XVI 


Einant šia daina, atrodo, kad putinėlis negali būti mergelė: 
kaip ji save gali laužti?! Tačiau: kodel ji /auždama putiną užvedė 
nemalonią kalbą su bernioku apie vestuves, keistas dalykas. Toliau 
pasirodo, kad belauždama putinėlį pametė vainikėlį  Berniokas 
netik jos nevedė, bet visai pametė. Daina baigiasi tokiais atvėjais 
raudojimu; 

Krinta darže rožė, 
Krinta Ielijėlė, 

Krinta mano ašarelės 
Per skaisčius veidelius... 


Tokiu būdu turime antrą simbolio reikšmę: /) putinas— mergelė. 
2) putinėlį Jaužti — nustoti vainikėlio ar jį „pavogti“ 

Kiek kadaisia apeigomis ar kitais gyvenimiškais keliais pateisin- 
tas simbolis gali pasidaryti abstraktus, gali parodyti šitoks pavyzdys: 


61. Putinėli raudonasis. Ar vėjelio papučiamas, 
Ko pavirtai in šalelę? Ar lietulio nulijamas? 
Ko pavirtai in šalelę, Ar lietulio nulijamas, 
In tą gilų Dunojėlį? Ar paukštelio nutupiamas? 


Nei vėjelio papučiamas, 
Nei lietulio nulijamas, 

Nei Ilietulio nulijamas — 
Tik paukštelio nutupiamas. 


Šimt., LXXVII 


Atrodytų keistas dalykas: putinas išvirto į upę ne vėtros išverstas' 
ne upės srovių paplautas, o tik paukštelio nutupėtas?! Kaip tai 
galėjo atsitikti? 

Aukščiau mes jau minėjome, kad paukštelis, sakalėlis, mėletėlis... 
yra jaunikis, berniokas. 

is simbolis lietuvių dainose tiek suabstraktėjo, kad net šitokių 
pavyzdžių turime: 


62. Ir atlėkė sakalėlis Vai, ko verki, mano dukra, 
Iš svetimos šalies, Balta Ielijėle, 
Ir nutupė sakalėlis Ar tau gaila sakalėlio, 
Ant seklyčios lango. Ar jo raibų plunksnų? 
Įr pasiuntė močia dukrą Man negaila sakalėlio > 
Sakalėlio gauti; Nei jo raibų plunksnų, — 
Nesugavo sakalėlio — Tik man gaila jaunystėlės — 
Pradėj gailiai verkti. Didžių paulionių 


(Brazio Mūsų dainelės, 10) 


— 228 — 


Aiškus daiktas, čia reikalas sukas apie jaunikį. Tiktai sakalas 
=— jaunikis) čionai pasidarė pats savaime aktingas. Tokiu aktingumu 
pasižymi ir paukštelis mums rūpimoj 6] dainoj. Vėl mes žinome, 
kad einant liaudies simbolika, paukštis, nusileidžiantis į medį ar jo 
šakas Iaužantis — yra jaunikis, ar berniokas, „nuvagiantis“ vainikėlį. 
61 dainoj šis elementas yra. Beto, mes žinome, kad putinas yra 
toksai medis, kurį tiktai (am rikrais atsitikimais laužo. Įsižvelgiant į 
61 dainos simbolių sistemą, reikėtų manyti: putinas, paukštelio nutu- 
pėtas ir todel į upę išvirtęs, -= mergelė, bernioko nuskriausta ir 
apleista. Kad tai taip ištikrųjų ir yra, paliudija antroji cituotos 
dainos pusė — antrasai įstabaus sudurtinio simbolinio paralelizmo narys, 
kuris betarpiai seka cituotajai dainos pusei: 


Dalia mano neščėslyva — Atsišauki, mano dalia, 
Aisiu keliu giedodama. Anoj pusėj Dunojėlio! 
Aisiu keliu giedodoma, Anoj pusėį Dunojėlio, 
Štesčies — dalios ieškodama. Už marelių mėlynųjų! 


Už marelių mėlynųjų, 
Už girelių, už žaliųjų! 


Suvokus pirmos dainos dalies simbolikos esmę — suprantama, 
kodel mergužėlė taip skaudžiai savo dalia skundžias .. 


Zilelės šeima. Reikia prisipažinti: ne be tam tikrų abejonių 
tenka apsistoti ttes sekama simbolizacija: 


64. Sugavau žilę — žilelę Sugavau strazdą--strazdelį 
Į] savo baltas rankeles. ] savo baltas rankeles. 
Įleidau žilę — žilelę Įleidau strazdą,—strazdelį 
] savo rūtų darželį. ] savo naują strajelę. 
Žiūrėk, mergyte, pro langą Žiūrėk, bernyti, pro langą 
Ką dirb žilelė daržely: Ką dirb strazdelis strajėlėj: 
Žilelė rutytes skina, Strazdelis šienužį pešė 
Mergelė vainiką pina; Bernytis žirgužį šėrė; 
Mergytė miego susniūdo Bernytis miego susnūdo, 
Žilė iš daržo išsprūdo. Strazdas iš strajės išsprūdo. 
NLV, 401 


Dauguma šios dainos variantų turi tiktai pirmąją jos dalį — apie 
žilelę. Bet man nepavyko susekti pėdsakų, kuriais einant būtų galima 
tiksliai suvokti šio simbolio prasmė: noroms nenoroms tenka pasi- 
tenkfnti tiktai bendrai spėliojimais. 


Aukščiau mes matėme, jeigu mergelė vainiką pina, o berniokas 
žirgelį šeria, tai reiškia, kad pirmoji rengias tekėti, o antrasai — ren- 
gias piršlauti išvykt: be vainikėlio ji negali tekėt, o jis, žirgo nepa- 
šėręs, mergelės neprijos. Jeigu žilelė, specialinai įleista į darželį, 
skina rūtas vainikėliui pinti, o strazdelis — žirgelį šeria, jie tarytum 
skatina jaunuosius rengtis būsimiems įvykiams. Nesselmannas 184num. 
paduoda kitą šios dainos variantą: tenai mergelė klėtėj sėdėdama 


— 229 — 


verkė, o žilelė, įleista į darželį, gražiai giedojo. Kai žilelė pradėjo 
rūteles sėti — mergelė nustojo verkus, šiaip tiktai klėtėj sėdėjo 
(sėti = mylėti!) Zilelė rūtas ravėjo — mergelė prie jos prisėdo; 
o kai žilelė pradėjo rūtas skinti — jau pati mergelė vainiką nusipynė 
— pasirengė tekėti. ilelė tarytum būtų bernioko agentas. Pas 
Juškevičių yra daugiau variantų. Kaikurie jų baigias šitaip: 


65. Seselė saldžiai užsnūdo, Parlėk žilefė iš Iauko. 
ilelė šauniai išsprūdo. Parneš meiliųjų žodelių. 
Atbund seselė iš miego, Ne tiek žilelės plunksnelių, 
Parlėk žilelė iš lauko, Kiek jos meiliųjų žodelių. 


JLD, 355, 646 
Kaikurie baigias kiek kitaip: 


66. Mergelė saldžiai užsnūdo, Parlėk žilelė iš lauko, 
Žilelė laukan išsprūdo. Parneš mergelei naujieną: 

Žilelė lauke Iekiojo, Kiek ant žilelės plunksnelių, 

Mergefė graudžiai raudojo: Tiek ant mergelės kalbelių. 


Nukris žilelės plunksnelės— 
Ir nuo mergelės kalbelės. 


JLD, 597 


Visuose dainos variantuose žilelę įleidžia į darželį berniokas, o jinai 
gundo mėrgelę vainiką pinti. Žilelė išskrenda į lauką —in artoją ar pio- 
vėją — in tą, kas ją leido, kas ją siuntė. Iš lauko žilelė grįžta neš- 
dama meiliuosius žodelius. Meilieji žodeliai lietuvių Hiaudies dainų 
terminologija einant — grakščiausias meilės reiškimas. Prasmė gal 
čia būtų tokia: mergelė pasirengus, bernelis savo meilę pareiškia. 
Jeigu žilelė grįžta su bloga žinia — apie blogas kalbas, — tai ši ap- 
linkybė padėtis esmėj nekeičia. Tokiu būdų išeitų, kag žilelė eina 
piršlio ar tarpininko — suvedėjo pareigas. inoma, šioks aiški- 
nimas yra reikalingos korektyvų ir papildymų. 


Pastaba. Paliekant specialinei studijai kitus lietuvių liaudies 
dainų simbolikos elementus, kurie apskritai imant, yra bendri visoms 
arijų tautoms ar tik lietuvių -slavų pasauliui, arba daugiau lietuviš- 
kus, bet kurie yra mažiau išrutuloti, rečiau vartojami, šičia gal bus 
neprošal paminėti sekamas reiškinys. Lietuvių dainose dažnai pasi- 
taiko terminas dvaras: aukšti, margi, didi, dvareliai it t. tt Galimas 
daiktas, lietuvis savo samanotą bakužę vadina didžiu dvareliu tuo 
pačiu pagrindu, kuriuo ir prancūzų Jiaudies dainininkas vadina savo 
paprastuosius piliečius — nusidėjėlius karaliais ir karaliūnaičiais. 
Gal tai ištikrųjų yra vaizdas, reiškiantis gyvenimo gėrybės liaudies 
idealą. Bet lietuvių liaudies poezijoj išliko šaltinatis dvaro populeru- 
mui paaiškinti. Būtent 


67. Įšeis į baudžiavatę, Pareis iš baudžiavatės, 
Į margąjį dvaraiį, Iš margojo dvaračio, 
Paliks mane beverkiant, Parneš gražių žodačių 
Už girnelių bestovint. Ir gailių ašaračių. 


RD, 26 


— 230 — 


Jeigu ir ne kiekvieną kartą termine dvaras tenka ieškot bau- 
džiavatės liekanų, vistiktai aukštai iškilę dvarponių šviesūs rūmai, greta 
valstiečių sukrypusių bakužių negalėjo nebūti valstiečiams tam tik- 
ras impulsas, kuriuo einant susidarė tam tikras gerbuvio idealas — 
margasai dvarelis. Gilusai Vjačeslav Jvanov, versdamas į rusų kalbą 
dainą Kraitis (RD, 1) del žodžių: 


68, 1) Veža mano kraitužį 
] svetimą šalį 
Dvejais, trejais rateliais, 
Penkiais, šešiais žirgeliais, 
Visais parvedininkais, 
Kur rateliai įsigręžė— 
„Čia virvelės trūko. 


ir 2) Kad aš ėjau per kiėtelę — 
Klėties grindys linko... 


pastėbi, kad pirmuoju atveju, jeigu vežimas su kraičiu įsirėžia į že- 
mę, tai ši aplinkybė liaudies simbolikos kalboj reiškia laimingą atei- 
ties gyvenimą. Tai visai galimas daiktas. Jei vežimas įsirėžia į 
žemę, reiškia, jis labai sunkus — daug kraičio — bus iš ko gyvena. 
Juk dainuojama gi: 


69. Močiute mano, 
Senoji mano | 
Ne pilną davei 
Margą skrynelę: 
Ne alsiai vežė 
Bėri žirgyčiai, 
Ne sunkiai nešė 
Balti brolyčiai. 


NLV, 263 


Del 68 dainos strofos, pažymėtos pas mus 2) Ivanovas pastebi, 
kad tai nuotakai Iemia susilaukti „gausios šeimynėlės“. Tokiu giliu 
liaudies kūrybos žynovu, kaip Vječeslavas Ivanovas, netikėti nega- 
lima, nors aš nemokėčiau jo mintį paremti. 


Pastabos 


Zbiėor Wiadomošci do antropologiji Krajowej, III T. Krakow, 1879. 

Jonas Žilius nori įrodyti, kad lietuvių pusakos yra didelio lietuvių senovės epo 
nuotrupos (rankraštis). 

J. E. Wackernel! Das deutsche Volkslied. Hamburg, 1890. 

A. Veselovskij Poetika, 128 p. 

Reikia pabrėžti, kad Veselovskis tokią chronologiją nustato epiniams pasikarto- 
įimams, pasiremdamas lyrintais, kurie jam Iengviau pavyko išanalizuoti Nuo 
lyriškų pasikartojimų pareina jis į epinius analogijos keliu. 

Rhesa, Dainos pusl. 237 3 

Ibid. pusi. 7-8. 

„Hinausging Vūrterlein, hinausbickte er sanft (zart und Ieise)“. 

R. Mūlier — Freienfels. Poetik, Berlin, Lpz 1921, 19 p. 

G, Ferrero, Les /ois psychologigues du symbolisme, Paris, 1895, 

Volkelt, Der Symbolbegriff in der neuesten Aesthehk. Jena, 1876. 

Benedetto Croce, Estetica. 1909. k 

Creuzer, Symbo/lik und Mythologie der alien Vėlker, Leipz. 1836-43, 4 tom. 

W. Menzel, ChAristliche Symbolik, Rgbg, 1854, ' 

Michelet, Origines du droit frangais cherchėes dans les symboles et formules du 
aroit universel. Paris, 1900. 

Balys Sruoga: Keletas minčių Jurgio Savickio „Šventadienio Sonetus“ paskaičius. 
„Skaitymai, XXIII knyg. 

Aničkov, Pjesnja (Ist. r, Viter, Izd, Sytina, 1 tom 200 p.) 

Veselovskij, Poerika | t. 


ž Reikia atsiminti, kad dar tr dabar kaikur berniokai miega vasarą (kartais ir 


žiemą) — pas žirgą, o mergiotės — klėty 

Prof. dr. B. rašančiam šias eilutes pasakojo tokį atsitikimą. Jisai, maždaug 
prieš 25—30 met., mokydamos lietuvių kalbos turėjęs lietuvattę mokytoją sodžiuį, 
Įsrutės apilinkėj. Bevaikščiojant jiems po laukus, jis kartą nusiskynęs linų žiedų 
Ir norėjęs tokį buketą merginai įteikti: Mergina baistai supykusi, atsisakiusi 
pasiaiškinti kodel, ir nutraukusi su juo pažinųį. Manydamas, kad tai lietuvių 
simbolikoj turi kokios reikšmės, kreipėsi į senį prof. dr. A. Leskien'ą, prašyda- 
mas paaiškinti. Bet ir šis pritiręs senis nieko nemokėjęs pasakyti. Taip tasai 
prof. B. ir nesužinojęs merginos supykimo priežasties. 

Palyg. JLD, 453, kur vietoj rugių žiedo kalbama apie miežių žiedą, vietoj visam 
savo amželiui eina visam tavo amželiui. 

Bartsch, Dainų Balsai | Tom. 54 p. 

J. Juškevičiaus pastaba, Svorbinės dainos, S29 p. 

V. Jagtč, Archiv fūr Slavische philo/og, | T. 311 p. 

Vertimas ir prierašai pasiliko rankrašty (Jurgio Baltrušaičio archyvas). 


A. Senn. 


Aus litauischen Mundarten. 


II. Die Mūša-Mundarten. 
(vgl. dazu Karte II) 


Die hochlitauischen Mundarten, zu denen auch die Mūša-Mund- 
arten gehčren, liegen nach Būga Lietuvių kalbos žodynas | sąsiuvi- 
nis (Kaunas 1924) S. LVIII $ 24 im Osten und Sūden von einer Linie, 
die, beim Stūdtchen Vegeriai an der Iettischen Grenze beginnend, 
ūber Kruopiai westHich an Šiauliai voriber verlčiuft, um nach Durch- 
schneidung von Būbiai fast geradewegs auf Rasėiniai zuzugehen, 
von wo sie sich siidwestlich gegen Tauragė zuwende, um, einmal 
am Memelstrom angelangt, Idngs des Stromlaufes der Ostsee zu- 
zustreben (vgl. auch Leskien Litauisches Lesebuch 14T; und ders. im 
Referat iber Baranowskis und Jaunius' Arbeiten in I. F. Anz. XIII 85). 
Ouelle fūir Būgas Darsteliung ist nicht Leskien sondern Jablonskis= 
Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika Antrasis leidimas (Kaunas 
1929) S. 225 $ 316, an welcher Stelie sich aber ein (von Būga bei 
der Abschrift ausgebesserter Fehler findett Anstatt „iš ten pasisuka 
į žiemos vakarus Tauragės linkan“ soll es richtig heissen „iš ten 
pasisuka į vasaros vakarus Tauragės.linkan“ ). Bei dieser Grenz- 
bestimmuug ist die Linie von Rasčiniai nach Tauragė nicht ganz 
richtig. Eržvi/kas und Gaūrė gehšren nūmlich tatsdchlich auch noch 
zu den Žemaiten. Ein grosser sich zwischen Gaūrė und Jurbarkas 
(= Jurburg, Georgenburg) hinziehender Wald trennt hier Žemaiten 
von Aukštaiten. Im Memelgebiet wird das hochlitauische Dialekt- 
gebiet vom niederlitauischen durch eine von Koadjuthen (=Hit. Katy- 
čiai) nach Russ (= lit. Rusnė, Rusnis) verlaufende Linie abgegrenzt. 

Fir die hochlitauische Mundartengruppe ist bis heute noch 
keine allgemein anerkannte Einteilung aufgestellt worden. Von der 
ausserhalb Litauens wohl bekanntesten Baranowskischen Einteilung 
in neun Mundarten (vgl. Leskien J. F. Anz. XIII 85 f.) spricht man in Li- 
tauen selbst fast gar nicht. Sie hat besonders den grossen Nachteil, 
dass sie die ausser den Grenzen des ehemaligen Gouvernements 
Kowno gelegenen hochlitauischen Gebiete fast gar nicht berihrt. Les- 
kien Litauisches Lesebuch 141 ff bietet eine vie! handlichere Anordnung 
in zwei Gruppen (I. Ostlitauisch und 2. Mittelfitauisch)) Nach ihm 
liegt das mittellitauische Gebiet sūdilich und 6stlich von der aukštai- 
tisch-žemaitischen Linie (siehe oben!) bis zu einer Linie, die folgen- 
dermassen verlūuft: Fiusslauf der Mūša bis zur Miindung des Flusses 


*) In der gleichen Grammatik von Rygiškiu Jonas S. 224 $ 315 ist folgendes 
„u verbessern: unter a) anstatt „telšiškiai (vasaros vakarų) žemaičiai soll es heissen 
telšiškiai (žiemos vakarų) žemaičiai;“ unter b) anstatt „raseiniškiai (žiemos rytų) že- 
"maičiai" soli es heissen „raseiniškiai (vasaros rytų) žemaičiai“. 


— 233 — 


Lėvuo (= Lavena), dann den Lauf dieses Flusses aufwūrts bis zu 
seiner Umbiegung nach Norden, von diesem Knie ceine Lintie iber 
die Orte Subūčius (= Suboė), Troškūnai (= Traškuny), Kavarskas (= 
Kovarsk), Vaitkuškis (= Vojtkuški). Oestlich von dieser Linie wūrde- 
nach Leškien das ostlitauische Dialektgebiet liegen. S. 148 spricht 
ILeskien bei der Charakterisierung des Mittellitauischen allerdings 
erwūhnungsweise auch noch vom „Nordlitauischen“ wobei aber nicht 
klar ist, welches Gebiet er damit bezeichnen mčchte; wohl am ehe- 
sten das Gebiet nėrdiich der Mūša? Doch ist ausserdem nicht ge- 
nūgend klar, ob er diese Gruppe nicht vielleicht cIs selbstūndige 
dritte Gruppe neben Mitte - und Ostlitauisch stellen mėchte. Leskien 
zūhlt jene Mundart, welche der litauischen Schriftsprache zugrunde 
liegt. zum „Mittellitauischen“. 


Būga Lieruvių kalbos žodynas I S. LVI) anerkennt, dass man 
die hochlitauische Gruppe in eine ganze Reihe von Mundarten ein- 
teilen kann, begnūgt sich selbst aber zunūchst auch mit einer Zwet- 
teilung 'u. zw. in Osthochlitauisch (aukštaičių rytiščių tarmė) und 
Westhochlitauisch (aukštaičių vakariččių tarmė). Wie Leskien bedient 
sich auch Būga fūr diese Einteilung der verschiedenen Ausspra- 
che des / vor ė. Im Osthochlitauischen (bezw. Ostlitauischen Les- 
kiens) wird in diesen Fallen / hart(=/) ausgesprochen, im Westhoch- 
litauischen (bezw. Mittellitauischen Leskiens) hingegen weich (= /). 
In der Abgrenzung der beiden Giebiete gegen einander weicht aber 
Būga, infolge besserer Kenntnis der taisūchlichen Lage, bedeutend 
von Leskien ab. Er zieht die Linie folgendermassen: angefangen bei 
der deutschen Grenze in der Mitte zwischen den beiden Pifarreien 
Vištytis (zu Litauen gehėrig) und Vižaimis (auf polnischen Giebiete) 
zieht sich die Linie vorbei an Kalvarija und dem Žūvintas-See, dem 
Jesia- Fluss entlang bis zu dessen Miindung in den Nemunas (bei Kau- 
nas), Iūngs des Nemunas (= Memel) bis zur Mūndung der Nevėžis (bei 
Raudūndvaris), der Nevėžis entlang bis zur Mindung der Šūšvė (bei 
Paliepiai), dann der Šūšvė entlang bis zur Mindung der Beržė (zwi- 
schen Pašušvys und Daujotava), weiter der Beržė entlang, dann an 
Radviliškis, Šiauliai, Jūniškis und Kriukai voriber nach der lettischen 
Grenze. Wenn man auf der Karte von Matulionis die von Leskien 
angegebene Grenze mit der von Būga aufgesteliten vergleicht, er- 
kennt man gleich, dass die būgasche Grenze bedeutend weiter nach 
Westen liegt als, die Ieskiensche, wodurch das ostlitauische Gebiet 
um ein Bedeutendes erweitert wird. 


Nach Volizug dieser grundsūtzlichen Zweiteilung des Hochlitaui- 
schen teilt Būga auch das Westhochlitauische noch in zwei Unter- 
gruppen, nūmlich žiemių vakariečiai „Nordwesthochlitauisch“ und pieti 
vakariččiai „Sūdwesthochlitauisch“. Als Einteilungsgrund gilt hier die 
Lūnge der Endsilbenvokale. Im sūdlichen Teile des Westhochlitaui- 
schen bleiben lange Vokale in Endsilben als solche erhalten, auch 
wenn sie nicht den Hochton tragen, wūhrend im nšrdlichen Teile 
Verkūrzung eingetreten ist. Die Grenze zwischen den beiden Gebie- 
ten wird anndhernd durch den Nėmunas gebildet. Die nėrdliche 
Gruppe greift etwa bis S/avikai auf das sūdliche Nemunasufer iber. 


— 234 — 


Nach der Dialekteinteilung Būgas ist die der heutigen litauischen 
Schriftsprache zugrunde liegende Mundart die sid-westhochlitauische. 


Aus der Mannigfaltigkeit der osthochlitauischen Mundarten hebt 
Būga noch besonders das Dzūkische (oder Sūdlitauische) hervor. vgl. 
was dariber oben S. 3 gesagt wurde! 


Jablonskis a. a. O. $ 317 nimmt fūr. das Hochlitauische grund- 
sūtzlichi eine Dreiteilung. vor: 


1. vakarų aukštaičiai „Westhochlitauisch“ im ehemaligen und 
jetzigen Preussisch-Litauen siūdlich der genannten Linie Russ-Koad- 
juthen, im nėrdlichen und nordwestlichen Teile des ehemaligen Gou- 
vernementis Suwalki (d. h. das Gebiet, das umgrenzt ist von, der 
deutsch-litauischen Staatsgrenze, dem Nėmunas und der oben ge- 
nannten /':4 Linie) und in jenem Gebiete des ehemaligen Gouver- 
nements Kowno, das unigrenzt ist von der žemaitisch-aukštaitischen 
Dialektgrenze (siehe oben!) dem Nėčmunas, der Nevėžis und der Šušvė. 


2. vidurio aukštaičiai „Mittelhochlitauisch“ in den 6stlich von 
Šušvė und Nevėžis gelegenen Gebieten des Kreises Kaunas (Babrai, 
Vandži6gala, Lūpės, Jonava, Turžėnai, Pažaislis, Rumšiškės, Aukštutinė 
Panemūnė, Pakuonis, soweit in diesen Gemeinden Litauisch gespro- 
chen wird; (dieses Gebiet gehsrt nach Būgas Einteilung zum „Osthoch- 
litauischen“), in einem grossen Teile des Kreises Šiauliai, im Westen 
begrenzt durch die žemaitisch - aukštaitische Dialektgrenze (nordlich 
vom Flusse Šūšvė an gehčrt dieses Gebiet nach Būga zum nėrdlichen 
Zweige der westochlitauischen Gruppe). Die Gruppe des Mittelhoch- 
litauischen wūrde sich in einem schmalen Streifen in nord-nordwest- 
licher Richtung vom Nemunas bei Kaunas, als Barrtėre, zunūchst 
zwischen Osthochlitauisch und Westhochlitauisch, dann zwischen 
Osthochlitauisch und Niederlitauisch (Žemaitisch), bis zur Iettischen 
Grenze hinziehen. Diese Gruppe spricht ą, € und am, an, em, en fast 
ganz gleich aus wie das Westhochlitauische, aber / vor ė sol stets 
hart (also /) sein. Wenn wir hier auf die Behandlung des / vor ė 
sehen, so finden wir fūr das nėrdlichste Gebiet des „Mittelhoch- 
Kštauischen“ (Kreis Šiaujiai) einen unvereinbaren Widerspruch zwischen 
Būga und Jablonskis, da Būga diesen Teil dem Gebiete mit / vor 
ė zušschreibt, wūhrend Jablonskis ausdricklich sagt, dass die Ver- 
treter des Mittelhochlitauischen im Kreis Šiauliai bis zur Iettischen 
Grenze Nachbarn der Žemaiten seien und dass das ganze Gebirt 
des Mittelhochlitauischen vor ė unbedingt + habe. Wenn man die 
beiden angefūhrien Werke (Lietuvių ka/bos žodynas und Lietuvių ka/- 
bos gramatika) bezūglich der auf ihre Abfassung verwendeten Sorg- 
falt miteinander vergleicht, muss das Werk Būgas gegeniber dem- 
jenigen Jablonskis" den Kiirzern ziehen. Aus diesem Grunde mūsste 
eigentlich im obigen Streitfalle die Darstellung Jablonskis' grėsseres 
Vertrauen verdienen. Fir die Einteilung Būgas und gegen Jablonskis 
sprechen aber die aus dem strittigen Gebiete stammenden Texte bei 
Specht Litauische Mundarten Bd 1 (Leipzig 1920). Ausserdem stelite 
sich mir nach eingehender Untersuchung heraus, dass Jablonskis 
seine Darsteliung Wort fūr Wort aus der friūhern Auflage seiner. 


— 235 — 


Grammatik ibernommen hatte (P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono Liefu- 
vių kalbos gramatika S. 2144 $ 310. Vilnius 1919). Nach einer miind- 
Jichen Mitteilung von Jablonskis habe ihm damals als Guelle nicht 
eigene Forschung gedient sondern Jaunius. Doch bei ABuucb TpaM- 
MATHKA JIHTOBCKaro A3biKa (Petrograd 1908-1916) S. 23 bezw. S. 31 findet 
sich wohl eine Dreiteilung in „West-, Mittel- und Osthochlitauisch“, 
hingegen wird als Ausbreitungsgebiet des Mittellitauischen nur der 
'6stlich von Šušvė und Nevėžis liegende Teil des Kreises Kaunas (val. 
oben!) genannt, wūhrend die Gegend von Šiauliai mit keinem Wort 
erwūhnt ist. Es harndelt sich hier also um ein Versehen von Seiten 
Joblonskis'. 


3. rytį aukštaičiai: im 6stlichen Teile des Kreises Šiauliai, in den 
Kreisen Panevėžys, Pasvalys- Biržai, Ukmergė, Rokiškis, Utena, Zara- 
sai (= Nowo Aleksandrowsk); ausserdem in jenen Giebieten der ehe- 
maligen Gouvernemente Wilna und Grodno, wo noch Litauisch ge- 
sprochen wird; sowie in den 6stlichen Randgebieten des ehemallgen 
Gouvernements Suwalki (sūdlich und sidėstlich der /:/ Linie). 


Diese Einleitung zur Charakterisierung der Mundarten des Mū- 
ša - Bassins musste deshalb etwas Ilang ausfalien, da wir zur richti- 
gen Einordnung der Mūša-Mundarten selbst zuerst einen bekannten 
Hintergrund haben mūssen. Die Mūša-Mundarten werden durch diese 
Studie nicht zum ersten Male an das Licht gezogen, sondern an- 
nūhernd mit dem gleichen Gebiete (aber im Zusammenhang Mit 
Nachbarmundarten) befasste sich schon Jaunius in seiner Arbeit Po- 
nevėžskie govory litovskago jazyka „Mundarten des Kreises Ponevėž“ 
einem Beitrag zu Gukovskij Ponevėžskij uėzd, Kowno 1898 (val. das 
Referat von Leskien in /. F. Anz. XIII 93 ff). Nach Baranowski ist 
<s die siebente Mundart des Gouvernements Kowno oder die zweite 
ostlitauische Mundart (R 9). Wenn Leskien Litauisches Lesebuch 148 
kurz von einer „nordlitauischen“ Mundart spricht, so kann damit 
auch nur der Mūša-Dialekt gemeint sein. 


Nach der Himmelsrichtung kann man diesen Dialekt auf Litautsch 
žiemių rytiččių aukštaičių šnekta „Nord-osthochlitauisch“ benennen. 
Dazu gehėren folgende Pfarreien: I. Kriukai (dialektisch Kr'ėke); 2. 
Žeimėlis (dial. Žeimš = Žeimys); 3. Pašvitinys (dial. Pašvefen's u. Pa- 
Švelėrnis); 4. Lygumai (dial. Lygome); 5. Pakruojis (dial. Pakriajs); 6. 
Klėvainiai (dial. K/ėvairie u. Klėvarie); T. Linkuva (dial. L'ęikao); 8. 
Joniškčlis oder Joniškiai (dial. J'enišk'e); 9. Vaškai (dial. Vaške); 10. 
Sa/ččiai (dial. Saldče); 1. Brunavė (zum Iettischen Staate gehėrig; 
diai.. Brūnao); 12. Pasvalys (dial. Pasval'š u. Pasval's); 13. Pūimpėnai 
(dial. Pėmp'ane u. Ponk'ane); 14. Pūšalotas (dial. Pūšalots). Andere 
bedeutendere Ortschaften dieses Gebietes: Laūksodis (dial. Laūkso- 
d'»$); Krikliniai (dial. K'riklene); Skrebotiškis (dial. S'K'rebor'ęešk'š); 
Grūžiai (dial. GrŪže); ŠvGbiškis (dial. Švob'ęšk š). 

Mein Schūler stud. phil. P. Butėnas, der selbst aus diesem Ge- 
biete stammt, hat vor einem Jahre die dortigen mundarilichen Ver- 
hūltnisse untersucht. Ihm verdanke ich auch hauptsūchlich die fol- 
genden Angaben. Hauptcharakteristikum dieser Mundartengruppe 
ist das volistūndige Fehlen der Endsilbenvokale. Dabei bleiben aller- 


— 236 — 


dings tėnende Konsonanten, die durch Vokalausfali vor -s zu stehen 
kommen, tėnend, so dass auf jeden Fall erkenntlich ist, dass noch 
nicht jede Spur des frihkern Vokals geschwunden ist. Charakteristisch 
ist ausserdem die Zurickziehung des Akzentes von der Endsilbe. 
Die tatsčchlich vorhandene, von den Nachbarmundarten verschiedene 
Einheit dieses Gebietes Iūsst sich in vier Lintermundarten abteilen, 
wie das auf beigelegter Karte II ersichtlich Ist. 


Im Osten grenzt das Gebiet an die Mundartengruppe der vaba/- 
ninkčnai und biržėnai, wo sich schon eigentliche osthochlitauische Prū- 
gung zeigt: vollere Wortendungen und Uebergang von a zu d (die- 
ses hauptsūchlich in der Untermundart von Biržai) z. B: dgrėstas (= 
agrėstas), kūrve (= kdrvė), drFklis (= arklys) į 


Im Sūden grenzen diese vier Untermundarten an die Unter- 
mundarten von Panevėžys und Seduva. Diese wūrden sich eigentlich 
von den Mūša-Mundarten, besonders den beiden mittieren, fast gar 
nicht unterscheiden, wenn sie nicht, wenn auch fast stumme, Mur- 
melvokale in Endsilben aufwiesen z. B. rojk? , IGnges oder Idnges. 


Im westlichen Teile der Pfarrei Lygumai fangen die Endsilben- 
vokale alimūhlich wieder an hėrbar zu werden, sodass also dieser 
Teil der Pfarrei nicht zu den Mūša-Mundarten, gerechnet werden 
kann. 


Die westliche Nachbarmundart, der nėrdliche Zweig des Westhocli- 
litauischen, hat schon vollere, fast normale Endungen; der Akzent ist 
aber auch noch vom Wortende zurickgezogen, worin sie noch mi: 
den Mūša- Mundarten ūbereinstimmt. Hingegen muss Jablonskis ge- 
genūber festgestelit werden, dass / vor ė schon weich ist, wie auch 
die Behandlung von ą, ę, am, an, em, en durchaus westhochlitauisch 
ist. “ 

Die vier Untermundarten des Mūšagebiets kann man folgender- 
massen benennen: 


1. Rytų pošnektė (6stliche Untermundart) umiasst die Pifarreien: 
Brunava, Saločiai, Pasvalys, Pumpėnai. 


2. Vidurio rytų pošnek!ė (mittelostliche Untermundart) umfasst die 
Pfarreien: Vaškai, Joniškiai (Joniškėlis), Pušalotas. 


3. Vidurio vakarį pošnekiė (mittelwestliche Untermundart) um- 
fasst die Pfarreien: Žeimys, Pašvitinys, Linkuva, Pakruojis, Klovainiai. 


4. Vakarį pošnektė (westliche Untermundart) umfasst die Pfar- 
reien: Kriukai, Lygumai. ' 


1. Rytų pošnektė. Diese Untermundart unterscheidet sich von 
den andern drei Untermundarten durch folgendes: 


a. Die Diphthonge am, an wurden zu um, un; z. B. ruAk (=ran- 
kd). tūnks (==tdnkus), tūngs (= Idngas), Jufiks (= laiikas), kuips (= kafi- 
pas), kump el š (= kampėlis), vuūidva (in Kemėnai, = vanduo), vuūda (in 
Saločiai, ds.), vufido (in Vidūgiriai, ds.), vint (= vdnta), pūnts (= pdntis), 
Bat (= aū!), ūnček's (= dnčiakis, dntakis), sirht'š (= sdmtiis), unis (= dn- 
tis). 


— 237 — 


b. ą und ę > ū und į; z. B. ši (= šąla), žilsš (= žąsis), ūžais (= 
džuolas), grūšis (= grūšias), Is (=ąsd), skyst (= skėsti), švyst (= švė- 
sti). . 

c. Die Endung -ę in Partizipien, > -i z. B. sęserik'i (= susitikę), 
pasemūt'i (=pasimūtę), nešemaūti (= nesimūtę), nęčj'i (= nuėję). 


2. Vidurio rytų pošnektė: 


a. am, an, > om, pn; z. B. rofik, tėnks, t6ngs, tofiks, koiips, kęom- 
pėls, vofidva und vęnd2v, vėn!, pėnts, pt, Gnčeks, shis, Gnts. 


b. g und ę >6 und 6; z. B. š64, žėss. Gžais, grėšis, Os; SKĖS! 
švėst. y . 

<. -ę in Partizipien > -€; z. B. sęsefikę, pasermi'ę nesematę, 
noėj e und NEje. 


3. Vidurio vakarų pošnektė. 
a. dn, dn >dm, dn. 


aber ai, ai > oi, pi; d. h. bei fallender Intonation bleibt dm 
dn, wūhrend bei steigender Intonation. dafūr. pA, pA, eintritt; z. B. 
tdnks, Idngs, vdnt, pdiil$, dnčeks, sdhts, dnts: ronk, Ionks, koifips; 
aber va/fidva oder va/id2v und aAt: 


b. und c. wie in vidurio rytų pošnektė; z. B 6žals, žės ons (= žą- 
sinas), grėšis, s KĖSĖ... und sosetikę, nčję. 


4. Vakarų pošnektė. Hier ist die Lage nicht ganz klar. Zu- 
nūchst ist es mir noch nicht gelungen, endgiūltig festzustelian, ob es 
sich hier um ein zusammenhčūngendes Giebiet handelt oder ob die 
Ortsmundart von Kriukai von der von Lygumai durch Gruppe 3 ge- 
trennt ist. Diese Mundart kėnnte wohl am ehesten als Uebergangs- 
dialekt zwischen Osthochlitauisch und dem nėrdlichen Zweige des 
Westhochlitauischen aufgefasst werden. So werden in Kriukai die 
Vokale in Endsilben bereits etwas hėrbar. Doch ist in der Sprache 
noch kein grosser Unterschied gegeniiber der Mundart von Žeimys 
wahrzunehmen. Nur im Betonungssystem zeigen sich greifbare Ver- 
schiedenheiten. Das gleiche gilt auch fūr Lygumai. Sowohl in Kriukai 
als auch in Lygumai ist der Akzent schon ganz dhnlich dem nord- 
westhochlilauischen. In Vaišndriai, dem Ietzten zur Pfarrei Kriukai 
gehėrigen Weiler an der Grenze der Pfarrei Jūniškis, hintert dem 
durch die lettische Grenze gebildeten Keil, (der erste zur Pfarrei 
Joniškis gehsrige Weiler gegeniūber von Vaišnoriai heisst Drosutdičiai) 
Kd man schon ra/ka, žasis, vafida, d. h. wie im Westhochlitaui- 
schen. 


Sonst hat aber Gruppe 4 noch gar manches mit Gruppe 3 ge- 
meinsam. : 


Die hier angefihrten Erscheinungen sind die am deutlichsten 
hervortretenden Ulnterschiede dieser viet Mundarten. Schematisch 
kann man sie folgendermassen darstellen: 


— 238 — 


Unterscheidungsmerkmale der Mūša-Mundarten. 


Vakarų pošnektė 


Vidurio vakarų po- | Vidurio rytų po- 
šnektė šnektė 


am, dn-> dm, dn | dm, dn > dm, dn | di, di > 


| 
ai, ai > on, 9 amfi, aii > o, pi | om, Ėn 


| ąg<c<->06ė | ae>06 
solikęs | 


sąlikęs | solikęs 


Kaunas, den 15. Dezember 1925. 


Rytų pošnektė 


diū, di > 


un, UN 


| ą. ę > 7 


| solikis 


Tala kinkas N 
alazazo s 


Azrsokiškis 


637777 


. 


(IITTDS 
. 
“7. 


ali 


450 


Pasyilin "ys 


Maisalal 1 


. 
. 
. 

[1 
. 

. 

. 

. 

s 
. 


+ 
+ 
+ 
+ 
+ 


+ 
3 
> 

5 
LS 


"1" 7—- 
4 IV. 
4 
Radviliskis 


stutė 


ĮJounoravas 
|] 
[4 


+ 


|] 
a2s/ Ji J 


MZ 


54 


Zur Erklūrung von Karte II. 


1. Die Linie — — — — bezeichnet die Hitauisch-Iettische Staatsgrenze. 
2. Die Linie +++ + umschiiesst das gesamte Gebiet der Mūša-Mundarten. 
3. Die Linte ..... grenzt die einzelnen pošnektės (Untermundarten) ab: 


1. = rytų pošnektė (6stliche Untermundart). 

= Vidurio rytų pošnektė (mittelėstiiche Untermundart). 

Il. = vidurio vakarų pošnektė (mitteiwestliche Untermundart). 
= vakarų pošnektė (westliche Untermundar?). 


Prof. A. Dambrauskas. 


D-ras Vincas Pietaris '). 


(1850 — 1902). 
(Referatas, skaitytas L. K. Mokslo Akademijoj kovo 1925 m. 29 d.). 


Kad Vincas Pietaris yra žymiausias mūsų beletristas, tai žino kiekvienas 
lietuvis inteligentas. Bet, deja, tasai žinojimas tebelieka vis bergždžias. 
Arčiau susidomėti tuo mūsų „aušrininku“, plačiau aprašyti jo gyvenimas, 
niekam kol kas neatėjo noro. "Tiesa, d-ras J. Basanavičius „Dirvoje“ *) yra 
davęs šiek tiek medžiagos P-rio biografijai; kai ką yra surašęs ir pats 

„Algimanto“ autorius savo knygoje „Iš mano atsiminimų“ 3). Bet tuo viskas 
ir pasibaigė. 

Skaitant naujausią J. Tumo parašytąją Maironies biografiją*) ir atsi- 
minus P-rį, net gaila darosi: ten benediktiniškai surankiota net mažiausios 
smulkmenos, čia gi kol kas, tam mūsų beletristikos tėvui, beveik nieko 
nepadaryta. Mūsų literatūros istorijoj tai didžiulė nedovanotina spraga. 
Jai dalimi užkišti ir pagamintas šitas rašinys. Jis senai man rūpėjo, bet 
susikrovę kiti darbai vis neleido tos mano pareigos atlikti. Tikriau tarus, 
tai buvo ne tiek literatiška, kiek šventa prietelystės pareiga, nes man teko 
garbės per penkerius metus su P-riu draugauti, vienam miestely begyvenant, 
o kita tiek lig jo mirties su juo laiškais besusirašinėjant. Tie jo man ra- 
šyti laiškai ir mano atsiminimai ir bus beveik vienatiniai šio rašinio šalti- 
niai. Viena kita papildomoji žinutė yra paimta iš d-ro Basanavičiaus rašto 
„Medžiaga d-ro V. Pietario biogralijai“ ir iš S. Ciurlionienės straipsnio 
įdėto senoj „Vilty“ 1912 m. P-rio dešimtmetėms mirties sukaktuvėms pami- 
nėti 5). Šis mano rašinys nebus tikra P-rio biogralija, bet tik medžiaga jai. 
Jame aš stengiuos labiausia nušviesti paskutinį P-rio gyvenimo laikotarpį. 
būtent nuo 1889 lig 1902 m. 


I. 


Į pažintį su Pietariu likimas yr mane suvedęs gana nepaprastu būdu. 
Tai įvyko 1889 metais. Būdamas tuo laiku Panevėžio realinės gimnazijos 
kapelionu ir žinodamas, kad mokiniai katalikai caro dienomis neteisėtai 
varinėjami cerkvėn melstis už Rusijos valdovą pravoslavų apeigomis, aš 
pakviečiau savo klausytojus per tikybos pamokas artimiausią caro šventę 
ateiti paskirtu laiku katalikų bažnyčion, kur, man pačiam mišias belaikant 


1) Rusiškai P-ris pasirašinėdavo Petter, lietuviškai Piettaris, lyg jo pavardė būtų 
susidarius iš dviejų šaknų -- piet- ir tar-. Bet mums ši filologija atrodo abejotina. 
1903 m. 3-as n-ris, 93 — 120 psl. 
Išleista Chicagoj 1905 m. 
Sk. J. Tumo: Jonas Maironis — Mačiulis. Kaunas, 1924, 
P „Vincas Pietaris“, „Viltis“ 1912 m., 80, 81, 82, 83, 84 n-riai. 


Tauta ir Žodis 16 


— 242 — 


ir „Te Deum“ begiedant, galėsią katalikiškai pasimelsti už carą. Žymi 
mokinių dalis paklausė ir cerkvėn nebėjo. Gimnazijos valdžia, palaikė 
mane tvarkos ardytoju ir įskundė Vilniaus Kuratoriui. Iš šio gavau parei- 
kalavimą pasiaiškinti. Padariau tai raštu, kur išdėjęs visą dalyką, nurodžiau 
buvusios pamaldų už carą tvarkos nenaturalumą ir neteisėtumą. Valdžios, 
žinoma, tuo neįtikinau. Anaiptol, pasirodžiau jai tikras maištininkas, pavo- 
jingas nustatytai valstybės tvarkai. Kaipo tokį, ji netrukus nuveždino mane 
į Kretingos vienuolyną „ant pakutos“, o pusiau birželio mėn. tų pačių 
1889 m. ištrėmė penkieriems metams į Naugardo guberniją „pod nadzor 
policiji“. Pranešimą apie tai gavau iš vakaro, kad. susikrovęs daiktus, 
rytojaus dieną galėčiau iš anksto būti prisirengęs kelionėn. Ją atlikau lai- 
mingai, kun. C. Jačinausko tokio pat, kaip ir aš kaltiainko ir dviejų  žan- 
darų lydimas. Iš Kretingos per Mažeikius ir Petrogradą atvykau Naugardan. 
Vietos gubernatorius, kaipo ištrėmimo vietą, nuskyrė kun. Jačinauskui — 
Valdajų, o man apskrities miestą Ustiužną. Čion atvykau jau tik su vienu 
palydovu, kurs ir įteikė mane „pod razpisku“ vietos spraunikui. Šis pasi- 
rodė geras žmogus, bet skeptikas, nes nenorėjo tikėti, kad valdžia vien tik 
už liepimą vaikams melstis už carą savoj bažnyčioj taip smarkiai būtų 
mane nubaudus. Įtikėjo tik daug vėliau. Tuo gi tarpu, paėmęs iš manęs 
parašą, kad aš be jo žinios niekur iš Ustiužnos neišvažiuosiu, patarė susi- 
ieškoti sau butą ir apsigyventi jo globai pavestame mieste. Kad iš bado 
nenumirčiau, gailestingoji rusų valdžia paskyrė man, kaipo inteligentui po 
6 rub. mėnesiui „posobijos“. 

Išėjęs nuo sprauninko, buvau tikrai susirūpinęs, kur aš čia nežinomam 
miestely rasiu sau įmanomą pastogę. Bet vos padariau keletą žingsnių 
didžiaja Ustiužnos gatve, kaip štai pamačiau man priešais beateinant dailų 
tvirtą vyrą. Jis prisiartinęs, kilstelėjo kepurę ir pasveikino mane tardamas 
dailiai lietuviškai: ' 

— Tegul bus pagarbintas!.. 

Tai ir buvo d-ras Vincas Pietaris. 

Kresnas, apskritaveidis, sveikai raudonas, vidutinio ūgio jis padarė man 
labai malonaus įspūdžio 1). Nuo šio pirmo pasiinatymo pasijutom sau artimi, 
lyg tartum kažkiek metų būtumėm kits kitą pažinę. 

Iki atvyksiant Ustiužnon aš apie P—rį nieko nebuvau girdėjęs. Taigi 
man buvo įdomu jis arčiau pažinti. Tą mano žingeidumą vėliau jis mielai 
patenkino plačiai apipasakodamas savo kilmę ir jaunystę. Iš čia sužinojau, 
kad jis buvo suvalkietis, dorų, protingų, kad ir neperturtingų ūkininkų sūnus, 
gimęs rugsėjo 21 d. 1850 m. Man jis nesykį yr pasakojęs, kad jo giminė 
esanti labai sena, išsikėlusi iš Prusų Lietuvos ir rodęs net sename to krašto 
žemėlapy Pietarėlių (vok. Peterellen) kaimą, iš kurio, jo išmanymu 
galėję ateiti jo proseniai, 

V. Pietario gimtinė buvo Žiūriai-Gudeliai, kitaip Vekerio- 
tiškiais vadinami. Šito kaimo laukai guli tarp Šešupės ir ežero, labai 
gražioje vietoje. Dailūs šios ūpės krantai, Gajų, Vartų kalnai ir daubos, o 


/) Basanavičius šiaip charakterizuoja P-rio išvaizdą: „V. P-ris buvo žemo stuomens, 
striprios kompleksijos, su plačiais pečiais ir krutine, sveikai išveizdinčiu veidų; po vienos 
ligos, kurią, jam matematikos skyriuj esant, perleisti teko, buvo gana nutukęs; vėliau jis 
neretai skųsdavos ant laringito (laryngitis catarrhalis).—šiaip buvo sveikas. Plati aukšta kakta, 
išmintingai žvelgiančios akys, dabino jojo šiaip nelabai dailu, su menka, reta barzdnte papuoštą 
veidą; plaukus turėjo tamsiai palvus“- („Dirv. Žin.“ 1903 m., 96 P.) 


— 243 — 


ypač Piliakalnių pilekalnis, yr padarę P-riui jaunystėje gilios įtakos, suža- 
dindami jame savo tautos ir krašto meilės. Dar kūdikiu būdamas jis mėgęs 
labai paupiu bėgioti, ten su smiltimis ir akmenėliais žaisti, žuvis gaudyti, 
o paūgėjęs, vasurą meškerioti. Kaipo jauniausis vaikas, buvo tėvų ir seserų 
lepinamas, o ypatingai mylimas savo vyresniojo brolio Kazio, kuriam vėliau 
teko po tėvui valdyti ūkis gimtame Žiūrių-Gudelių kaime. Iš jaunų dienų 
P-ris rodė nemaža išminties, geros atminties ir gabumo į mokslą, bet nemėgo 
ilgai ant knygos kniobsoti, mokinosi gerai, atsilsėdamas |), 

Kaipo visų mylimą Vincą leido ir į mokslą. Sio pradžia buvo nekokia. 
Pirmiausia mokinęs jį kaimo „daraktorius“, paskui leista jis Pilviškių para- 
pinėn mokyklon, iš čia Mariampolės progimnazijon, kurią baigęs pastojo 
Suvalkų klasiškojon gimnazijon. Cia jis mokinosi daug geriau neg Mariam- 
polėj, bet pirmuoju mokiniu nebuvo, nes nemėgo kalbų, o ypač senoviškųjų — 
lotynų ir graikų. 

Nuo jaunystės buvo rimtas, mėgo labiau galvoti neg žaisti, bet draug 
turėjo palinkimo ir sąmojingus juokus, kurių nemaž yr prisiklausęs iš gabaus 
juokdario savo brolio Kazio. Iš jo ir iš savo tėvų Vincas buvo išmokęs 
dailiai lietuviškai, nes jo šeimynoj kitaip ir nekalbėta. Taigi nenuostabu. 
kad dar jaunutis būdamas jis jau pasirodė karštas lietuvystės mylėtojas. 
Lietuvių kalbos branginimą jis yr parodęs jau 3-ais progimnazijoj buvimo 
metais. Savo knygoj „Iš mano atsiminimų“ jis taip apie tai pasakoja: „Būnant 
man trečioj klasėj, mūsų mokyklos inspektorius Al. Langry stengės įrodyti 
lenkiškosios kalbos gražumą ir lietuviškosios biaurumą. „Ji taip elgetiška, 
sakė jisai, jog lig šiam laikui neturi nei jokios gramatikos“. Atsimenu ir 
šiandien šituosius jo žodžius iš tarpo kitų. Klausau aš ir galvoju: jeigu 
tiesa, kad ji neturi gramatikos, tai aš tą gramatiką sustatysiu, ir kad tu 
nemistum, jeigu da aš tau į nosi jąja neįdursiu“!.. 2 Vadinas, P-ris išlaikė 
lietuvystės kvotimą visai panašiu būdu kaip ir Baranauskas. 

Baigęs Mariampolės progimnaziją, nuvyko draug su Petru Kriaučiūnu 
į Suvalkų gimnaziją. Abudu padarė prižadus žadinti lietuviuose tautinį su- 
sipratimą ir nebeduoti lenkams jų lenkinti. Suvalkuose lenkų gimnazistų 
skaičius buvo daug didesnis negu lietuvių. Tai matydami lietuviai susispietė 
tvirtan būrin ir nutarė nepasiduoti lenkams. P-ris buvo jų vadas. Jis pa- 
teikė draugams šitokį sumanymą: „Kaip tik ateis koks lenkas mus ganabyti, 
tai aš jį stversiu ir palaikysiu, o judų suduokite jam. Tai bus lietuviška 
falanga“. Savo žodį P-ris ir pildė, nes buvo stipraraumenis vaikinas. Tai, 
žinoma, buvo tik fiziškas apsigynimo būdas, kurio vertė buvo nekokia. 

Bet šale fiziško ginklo jis netrukus griebias ir dvasiško: V-oj ar VI-oj 
klasėj bebūdamas jis rašo lietuvių kalbos gramatiką, bet nugirdęs, kad ji 
jau yra parašyta, meta tą darbą. Bandė rašyti lietuviškai ir eiles, bet, jo 
paties pasakymu, jos buvę nelemtos, nors jo draugui Juoz. Lenkevičiui 
patikę. | 
Per 1863 m. lenkmetį del ištikusio ekonominio krizio namuose, nega- 
lėdamas užsimokėti už mokslą, vienus metus dykai praleido, išsėdėjęs iki 
Kalėdų namie. Antrą pusmetį gyveno Suvalkuose ir versdamos lekcijomis, 
parsivežė atostogomis namon 11 rublių kišenėje; jais, sakėsi, „visus namus 


15 „Dirva-Žinynas“, 1923, 94 p. 
2) Šioj ir žemiau dedamose ištraukose iš Pietario raštų, aš jo vartotus polonizmus 
pakeičiau visur lietuviškais žodžiais, o kaikur ir jo lietuviškus žodžius kitaip sugretinau. 


16* 


— 244 — 


—- 


pakėlęs“. Po atostogų įstojo į VII-ją klasę, kurią baigęs, gavo lietuvių sti- 
pendiją ir nuvyko į Maskvos universitą, kur ir pastojo fizikos - matema- 
tikos skyriun. Jį 1875 m. su matematikos kandidato laipsniu baigęs ir 
numatydamas, kad tyroji matematika nekaip žmogų teaprūpina, įstojo tiesiog 
II-an medicinos skyriaus kursan, apsiimdamas iš kaikurių mokslų išlaikyti 
papildomus kvotimus vėliau, ką ir yr laimingai atlikęs. Maskvos universite 
P-ris susipažino su Basanavičium. Šis jaunąjį P-rį charakterizuoja šitaip: 
„Kaipo medicinos studentas, jis buvo gana darbštus, gabiai mokinosi ir 
gerai visus ekzaminus atlikdavo. Nuo „1873 m. iki 1879, kada mudu drauge 
baigėva medicinos skyrių, visą laiką intimiausiai sėbravova. Jungiąs mus 
ryšys, daugiausia buvo lietuvystė. Pasakos iš mūsų tautos praeities, svajo- 
nės apie jos šiandienius reikalus ir jos likimą — buvo kasdienė mūsų pa- 
sikalbėjimų tema, o nekartą ir karštų disputų. Mat, kuomet aš pradžioj 
istorijos - filologijos skyriuj būdamas ir daug Lietuvos istorija, etnografija 
užsiiminėdamas, buvau jau par excellence nacionalistu tapęs ir maniau mums 
mūsų tautos atgaivinimą ir jos švietimą reikėsią istoriškais mūsų praeities 
pamatais remti, P-ris labiau realistiškai į tą dalyką žiūrėdamas, reikalavo 
platinimo žinių, ypač reikalingų materialei žmonių gerovei kelti, todel jau 
tuomet buvo užsiėmęs vienos agronomiškos brošiūros vertimu“. Iš čia kil- 
davę karštų ginčų, kurie baigdavos net susipykimu, nes P-ris užsispyręs 
laikydavos savo nuomonės. „Manydamas pasiekt lietuvių išganymą tik jų 
materialės kultūros kėlimu, jis kaipo matematikas, taip lygiai vėliau medi- 
cina užsiiminėdamas, maža ką teskaitė apie Lietuvos istoriją, ir tik vėliau 
jau gydytoju būdamas ir pradėjęs literatūra užsiiminėti, pajuto nemenką 
spragą Savo tautiškame apsišvietime, bet toli nuo didesnių bibliotekų gy- 
vendamas ir pinigų stigdamas, jau ne taip lengvai tegalėjo papildyt, ką jis 
Maskvoje dar būt galėjęs lengviau padaryti. Beveik vienintelis jo užsiė- 
mimas laisvomis nuo mokslo darbo valandomis — buvo griežimas ant 
smuiko, laikraščių skaitymas, ne retai — kortos, kuriose jis laimės neturėjo. 
Kaipo autodidoktas jis griežime ant smuiko tobūlybės pasiekti negalėjo, 
nęs muzikos lekcijąų neėmė. Gražiai tik griežė lietuviškų dainų melodijas. 
Prieg tam tarpais, nors labai retai, būdavo, užsiima ir paišymu lietuviškų 
motyvų; taip jis, atsimenu, turėjo iliustravęs kai kurių dainų tekstus. (Ge- 
riausiai, rodos, buvo nupiešta jauna lietuvė, rymanti ties kūdikiu kabančia- 
me lopšy, kaipo iliustracija žinomos dainos: 


Močiute motinėle, močiute širdužėle, 
Vai tu turėjai didelį vargelį, 

Kol mane, užauginai. 

Dienelėms ant rankelių, 

Naktelėj — į lopšelį. 

Tu nurymojai baltas rankelės 

Į mane žiūrėdama. 


Prie to turėjo dar gana gerai nupieštų iš Gvagnino „Sarmatiae Euro- 
paeae descriptio“ paveikslus kelių Lietuvos kunigaikščių, k. š. Gedimino, 
Algirdo, Kęstučio ir k., kuriuos vėliau jis man parodė; pagal tuos jo pieši- 
nius buvo produkuota Amerikoj tų kunigaikščių paveikslai. 

Savo susinešimuose su nepažįstamais arba menkai pažįstamais, ypač 
kitataučiais, P-ris būdavo šiurkštus ir šaltas, ir ilgo laiko reikėdavo, iki su- 
tirpdavo ledai apie nepasiekiamają širdį. Todel retai kam tepavykdavo 


— 245 — 


susieiti su juo į artimesnę pažintį. Dar ir intimioje pažinty su juo visada 
jausdavai sausą, trumpai savo mintis reiškiantį matematiką. Pats jis buvo 
linksmo būdo, nes vargo savo jaunystėje nepažino; su draugais buvo ne 
labai taikus, nes iš mažumės buvo pratęs „kamandieruot“ artimais sau Žmo- 
nėmis. Su tarnystės kolegomis dažnai susibardavo. Kalba jo buvo trumpa, 
stati, sausa, dažnai pilna aštrios ironijos ir humoro. 

Iš savo universito draugų artimesnę pažinįį teturėjo vien su Basanavi- 
čium; su kitais nesugyvendavo, nes mėgdavo į akis jiems jų klaidas įrodi- 
nėti. Su rusais, nors ir jų širdy neapkęsdavo, dar pažintį prilaikydavo, bet 
nuo tikrų lenkų, o ypač lenkbernių, visados laikydavos iš tolo. Į jų susi- 
rinkimus netik pats niekad neidavo, bet ir Basanavičių prikalbinėjo neiti, 
nes tarp tuometinių lenkų studentų viešpatavo „duch patryotyczny polski“. 
Dar lenkus draugus iš Vilniaus, Minsko, Gardino, kurie save net „litvinais“ 
vadindavo, P-ris pakęsdavo, bet su koroniarzais ir lietuviais lenkberniais 
nesyk per aštriai susikirsdavo. Kartais iš to kildavo net rimtesnių konilik- 
tų. Pav. 1878 m. sausio mozurinkas Grudzinskis P-rio sarkazmais užgau- 
tas, išvadino jį „przeklęty litwin“ ir net spjovė P-iui į veidą. Sis, ilgai 
nelaukdamas, išsitraukė iš po kailinių geležinį plaktuką, kuri kaip kokį gin- 
klą drauge nešiojos, kaip kirs mozurėliui. Gerai kad ne į galvą, tik į petį 
pataikė, — o mozurukas buvo silpnas, žemo ūgio vaikezas — ėmė jam ir 
perkirto kailinių gelumbę ir padarė kontuziją. Grudzinskis pakėlė tarp stu- 
dentų didelį triukšmą prieš tokį negirdėtą „lietuviškąjį barbarizmą“.  P-ris 
pareikalavo garbės teismo. Iš lietuvių tame teisme dalyvavo Basanavičius, 
Oleka, Kudirka ir k. Ištyrus pasirodė, Grudzinskio kaltybė kaip ant delno, 
ir mozurėlis buvo priverstas P-rį atsiprašyti, 

Medicinos skyrių baigė P-ris 1879 m. Kaipo valdžios stipendiatui buvo 
pasiulyti jam dvi vieti: viena Sibire, antra Demianske. P-ris išsirinko šią 
pastarąją. Cia pagyvenęs, penkerius metus, persikėlė Ustiužnon. Štai del- 
ko aš čia jį ir radau. 

Supažindinęs skaitytoją su P-riu, laikau savo pareiga patiekti platesnių 
žinių ir apie pačią Ustiužną, kur P-ris savo gyvenimą baigė. Pilnas Ustiu- 
žnos vardas yra Ustiuzna—Železnopolskaja. Mat jos apylin- 
kių laukuose esama geležies rūdies. Jono Žiauriojo laikais tas rūdis kas- 
davo, versdavo geležim, iš kurios darydavo karo kavalerijai pasagas, gin- 
klus, vinis. Savo vardą ji yra gavus nuo savo padėties prie upės Ižinos, 
įtakos į Mologą, įtekančią už 60 varstų į Volgą (Ustje Ižiny — Ustjužna) 
Ji yra apskrities miestelis, turėjęs tuome* 5000 gyventojų ir 10 cerkvių- 
Trys pastatyta per kelis žingsnius viena prie kitos. Vieną pastatęs turtin“ 
gas pirklys, kurs susipykęs su antru pirkliu, taręs: „tu į mano cerkvę ne- 
vaikščiok“.  Užgautasis atsakęs: „jei taip, tai aš pasistatau savo cerkvę, |! 
kurią tu nedrįsk man nei kojos kelti“. Panašiu būdu atsiradus ir trečioji: 
Mano laikais jos ištisus metus stovėdavo uždarytos, atskyrus vieną dieną, 
kurioj jose budavo laikomos pamaldos. Šiaip jau miestelis nebjaurus: 
gatvės tiesios, plačios, cerkvės kaikurios gražios, renesanso architektūros 
nieko bizantiška savy neturinčios. Gyvenimas tylus, ramus. Judėjimo be- 
veik jokio. Atskyrus didžiąją gatvę, visos kitos, ypač pakraštinės, vasarą 
virsdavo žaliomis vejomis, nes buvo negrįstos. Aikštė vidury miesto taipgi 
visą vąsarą žaliuodavo, temindoma vien besiganančių naktį joje palaidų 
arklių. Ant Mologos kranto žaliavo originalinė beržų alėja. Neatsimenu, 
kad būčiau kada matęs Ustiužnoj bent vieną profesionalą vežėją. Tevaži- 


—- 246 — 


nėdavo retkarčiais didžiąja gatve vien turtingų pirklių žmonos ir dukterys. 
Net ir vaikai čia buvo ramūs, tylūs, bent man neteko jų girdėti rėkaujant 
nei matyti besipešant. Pragyvenimas buvo be galo pigus. Iki artimiausiai 
gelžkelio stočiai į vieną pusę buvo 180 varstų į kitą — 120. Artimiausis 
garlaivis vasarą būdavo už 60 varstų Mologoj. 

Į tokį tat užkampėlį buvo lemta patekti man, o keliais metais prieš 
tai ir P-riui. 


"Lt IO 


nors vaikščiojau kunigiškais rūbais. Iškraustęs iš lagamino savo knygas ir 
saviškai sutvarkęs kambarį, kuriame teko ir valgyti, ir miegoti ir rašyti, ta- 
pau Ustiužnos, kad ir negarbingu, bet visgi piliečiu. 

Pirmutinė mano vizita, žinoma, buvo P-riui. Jis gyveno poniškai, 
miesto aikštėje, gražiuose pirklio Pozdiejevo namuose, užimdamas jų ant- 
rame aukšte be virtuvės 6 ar 7 kambarius. To reikalavo netik oficialė jo, 
kaipo apskrities gydytojo, padėtis, bet ir jo šeimynos reikalai. Mat jis jau 
dar Domianske buvo vedęs ir tuo laiku turėjo ketvertą vaikučių. Penktasis 
gimė kiek vėliau. 

Pietario žmona buvo visais ažvilgiais artima moters idealui: daili, 
simpatinga, geraširdė, apsišvietusi, gera šeimininkė, vaikams visa širdžia 
atsidavusi motina, vyrui ištikimiausia ir nuoširdžiausi gyvenimo draugė, ji 
vieną tiktai teturėjo trūkumą —buvo ne lietuvė, bet rusė pravoslavė !). 

To tikybos skirtumo savo jaunystėje P-ris neatjautė, nes kaip ir kiti 
anų laikų jo draugai studentai žiūrėjo į tai per liberalizmo akinius. 

Kas kita tautybė. Kad tarp lietuvio ir ruso esama didelio skirtumo, 
tai Pietariui buvo aišku, juoba kad jis dar Maskvoj bestudentaudamas buvo 
jau didelis lietuvių patriotas ir laikė ne mažu savo nuopelnu, kad patį Ba- 
sanavičių lietuvystėn atvertęs. Taigi vesdamas savo Marją Nikolajevną, o 
meiluojamai tariant Marusią, negalėjo jis to tautybės skirtumo nematyti. Jei 
jį kuriam laikui buvo užmiršęs, tai čia kalta pirmoji meilė ir jos monai. 

Tos meilės apsvaigintas pirmąjį savo moterystės laikotarpį praleido jis 
laimės taurę begerdamas ir apie nieką kitą negalvodamas. Bet vėliau, su- 
silaukęs vaikų, ėmė kaskart labiau jaustis suklydęs ir nesyk, kaip žemiau 
pamatysim, laužė sau galvą ir ieškojo kęlių tai klaidai atitaisyti. 

Žmona čia, žinoma, buvo nieko nekalta; ji karštai mylėjo savo vyrą ir 
stengės jį padaryti laimingą.  Žinodama, kaip jos vyras myli lietuvių tautą, 
ji išmokino ir vaikus, kad tėvo paklausti, tinkamai jam atsakinėtų. Tėvas 
tuo džiaugėsi ir man nesykį teko tų kvotimų būti liudytoju : 

— Kas tu esi, klausdavo tėvas vaiko. . 


1) Apie P-rio žmonos kilmę paskelbta kelios nuomonės. Basanavičius laiko ją „apma- 
skolintą vokietaitė“, Miklašius—tiesiog „maskolka“, Čiurlionienė — „surusėjusią lenkė“. Ši pa- 
staroji nuomonė benebus tik artimiausia tiesai. Reiktų tik čia įnešti mažą pataisą, kad toji 
„lenkė“ buvo kilasi iš Lietuvos lenkų. nes P-ris, remdamasis žmonos genealogija, būvo 
šventai įsitikinęs, kad jo Žmona kelintoje kartoje esanti kilus iš lietuvių. 


— 247 — 


— Ja litoviec, arba ja litvinka, atsakydavo motinos pa- 
mokyti vaikai. 

Gražu tai buvo girdėti, bet liūdna darės atsiminus, kad tie Pietario 
„litovcai“ ir „litvinkos“ nei žodelio lietuviškai nemoka... . 


Neiškenčiau prie progos pačiam P-riui to nepasakęs ir draug pasitei- 
ravau, kaip jis, toks patriotas, galėjo tokį klaidingą žingsnį padaryti, vesda- 
mas rusę. 

P-ris atvirai prisipažino suklydęs, bet draug nurodė ir jo kaltę maži- 
nančias aplinkybes, kurios buvusios šitokios. Baigdamas universito studijas, 
Pietaris atostogomis viešėjo pas motiną. Ši parėjus sykį iš vietos klebono 
kun. Varkalos, papasakojo sūnui, kad kunigėlis pataręs jai melstis į Šv. 
Dvasią, idant jos sūnus Vincas pasitaisytų ir metęs bedievystę sugrįžtų prie 
Dievo. Kuo rėmės klebonas sakydamas tai Pietarienei, nežinia; greičiausiai 
tai buvo davatkų plepalai, kuriais kun. Varkala, matyt, buvo patikėjęs, nes 
P-ris niekados bedieviu nėr buvęs ir bedievystės neplatinęs. Taigi įpykęs 
del neteisingai daromų sau priekaištų, jis motynai juokais atsakė: 


— Neimk, mama, to į širdį. Šv. Dvasia geras yra daiktas, bet ji la: 
biau reikalinga pačiam klebonui. Man gi labiau pritiktų jo jaunoji gaspadinė. 


Motina neiškentė nepasigyrus tuo sūnaus sąmojum savo draugėms, 
šios su pagražinimais pakartojo kitoms, iki galop Pietario žodžiai, įgavę 
naują redakciją, pateko klebonui į ausį. 

Šis palaikęs tai savo gero vardo įžeidimu, ir pasidaręs atviras Pietario 
priešas, Kur tik galėjęs, stengės jį atvaizdinti kuojuodžiausiai, taip kad 
P-ris negalėjęs niekur iš namų nei akių parodyti. Dėliai to vėliau jis nei 
Lietuvon negrįždavęs ir tuo būdu dėliai kun. Varkalos šmeižtų netekęs ga- 
limybės susieškoti sau tėviškėje žmonos lietuvaitės katalikės. 


Be abėjo, visa tai turi faktiško pagrindo; galėjo kun. Varkala P-riui 
nusidėti, skleisdamas apie jį nepalankias žinias, bet visgi tai P-rio žingsnio 
pilnai pateisinti negali. Del vieno Varkalos žodžio nebuvo reikalo užsikasti 
Rusijos užkampy, sutraukius ryšius su tėviške. 


Tiesa, tie ryšiai buvo nutrūkę tik laikinai. Vėliau P-ris susirašinėjo su 
broliu Kaziu, kurį jis labai gerbė, o jau jo mokėjimu pasakoti tiesiog nega- 
lėdavo atsigėrėti. Visus savo „atsiminimus“ jis daugiausiai yr surašęs iš 
brolio žodžių ir tikrino, kad brolis kur kas geriau sugebėdavęs papasakoti. 

tai jo paties žodžiai: „Ilgu man ir nuobodu be savo žmonių. Laukstu jog, 
nėra jau brolio. Širdį man skauda, jog aš nesuspėjau sunaudoti jo puikią 
kalbą, jo tarimo Gūdus, jo protą pilną lietuviškos dvasios. Tai ne tik mano 
vieno nustojimas, Sveikas matei ir girdėjai tik menką šešėlį to, kas buvo 
mano brolyje... Ir tas menkas šešėlis Tamstai panešėjo į epopėją. Bet 
jeigu tamstai būtų tekę paklausyti tą epopėją iš pirmų lūpų!.. Kaip dabar 
aš prisimenu praeitį, tai man atrodo taip, jog šale mano brolio reikėjo tu- 
rėti stenografas ir siektis užrašyti diena nuo dienos ir jo pasakas apie atsi- 
tikimus Lietuvoje ir jo ištarimus, galop ir daugumą jo darbų. Ir turiu pri- 
dėti, jog ne del kitoko, bet kaip tik delto, kad mano brolis buvo savo ga- 
dynės lietuvio tipas, tipas saugimis ir išbujojęs prie ypatingų, tiktai vienai 
senai Lietuvai tepriderančių aplinkybių. Veltui aš siekčiaus sugrabinėti visa, 
kas mano atminty apie jį užsiliko. Jau neišeis. iš to, kas išeidavo iš jo 
burnos... Mano atminimai jo pasakų, palyginus su jo pasakomis — tai iš- 


— 248 — 


sikvepęs ir prarūgęs vynas palyginant su geru vynu“!). Tam tai savo bro- 
liui norėdamas padaryti malonumo, jis buvo sumanęs išmokyti savo vaikus 
lietuviškai. Bet čia iškilo klausimas, kaip tai atsiekti. 

Motinai lietuviškai nemokant, beliko ar pačiam užsiimti tuo moky- 
mu, ar pavesti tai samdytai lietuvaitei guvernantei, ar galop partraukti iš 
Lietuvos vaikams rusiškai nemokančią auklę lietuvę. Bet pats užimtas |i- 
goniais, tai važinėdamas po apskritį ir ištisomis dienomis kartais namie ne- 
būdamas, imtis vaikų mokymo negalėjo. Išlavintų lietuvaičių, kurios būt, 
galėjusios vaikus mokyti lietuviškai, tuomet nebuvo. Pats P-ris irgi dar ne- 
buvo parašęs savo „Keidošių Onutės*, kur pirmą kart nurodyta kelias pa- 
našioms išlavintoms lietuvaitėms gamint. O be to, jei jų ir būtų buvę, 
mokyti vaikai be tam tikros vaikų literatūros nebuvo galima, o lietuviškos 
knygos anuo laiku, kaip žinom buvo griežtai uždraustos ir persekiojamos. 
Todel beliko nebent parsitraukti lietuvaitė tarnaitė, Bet ši būdama bemok- 
slė, ne ką būt' galėjus penketą P-rio vaikučių išmokyti. Namie būdamas 
pas brolį, P-ris to nežiūrėdamas buvo kvietęs vieną kitą lietuvaitę tarnaitę 
važiuoti su juo Ustiužnon. Bet šios, sužinoję, kad ten nėra nei bažnyčios 
nei katalikų kunigo, atsisakė vykti. Galop, jei ir būtų sutikusios USs- 
tiužnon vykti, būtų galėjusios sudaryti P-riui rimto pavojaus. Nes žinia, 
kad P-ris yr parsigabenęs kaž kokią rusiškai nemokančią lietuvaitę ir įsakęs 
jai šnekėtis su vaikais lietuviškai, anksčiau ar vėliau būt' plačiai pasklidus 
miesčiuke su 5000 gyventojų, atkreipus net valdžios akį ir būt galėjus tu- 
rėti rimtų pasekmių jam pačiam, o ypač jo šeimynai, kurios, vietos nete- 
kęs, kurį laiką nebūtų galėjęs tinkamai išlaikyti. Kad nukentėti būtų tekę 
jam vienam, jis to nebūt' pabūgęs. Bet įtraukti vargan draug ir šeimyną, 
to jis tarės, neturįs teisės daryti. Dėliai to jis ir vengė visa, kas tik galėjo 
padaryti jį įtartiną valdžiai. Bet savo dvasiai atgaivinti, jis betgi gan daž- 
nai važinėdavo Lietuvon. Tai matyti iš Basanavičiui rašyto (7. I. 94) laiš- 
ko, kur P-ris taip apie save rašo: k 

„Jau kelintas metas, kaip aš, mets į metą, lankau savo tėviškę. Tai 
marti, tai brolis suserga, tai brolis taip išsilgęs namo parsiviliojo pasimatyti. 
Ir mets į metą suku aš, aplink savo tėviškę, kaip paukštis, ratus. Ir mets 
nuo meto tie ratai siauryn eina. 

„Ilgai, sugrįžus, man rodosi, kad kvėpuoju Lietuvos oru, ilgai mano 
pajautos gyvena tėvynės įspūdžiais. Upių upelių skardai, seni prabočių ka- 
pai, kur ant jųjų liūdį plati žilio Nemuno vandens erdvė. Neries patogios 
vingės, tušti šilai, gryni Padauguvės smiltynai su nuliūdusia liaudim,— ilgai 
mano akyse dungso“... 

Kaip veikė P-rį Lietuvos gyvenimas, tai matyt iš šių to pat laiško žo- 
džių: „1892 m, parvažiavęs į Lietuvą, grįžtu sykį nedėldieny su broliu iš 
lauko... Ties viduriu kiemo lyg stabas mane ištiko. Išgirdau giedant giesmę 
sutartinai dar man negirdėtu balsu. Giedojo mano brolio dvi dukteri ir 
rodos, keturi, vaikinai, Giesmė buvo gan tiesmuka, kaip ir daugumas lie- 
tuviškų giesmių, bet turėjo savy tiek liūdnos grožybės, jog jąja aš ilgai at- 
sigerėti negalėjau. Ji monotoniška, bet klausydamas užmiršti apie tai... 
Tai tartum volungė rykauja liūdnai sodo medžiuose, tai lyg šile vėjas gau- 
džia dejuoja. Kįla atminty seni, užmiršti jaunų dienų vaizdai: plačios lan- 
kos paupyje saulėtvankoje mirgančios ir dūzgiančios visokių vabalėlių bal- 


1) Sk. laišką iš birželio 21 d. 1900 m. 


— 249 — 


sais, skambančios paukščių giesmėmis... Tai skardo vėsa užsupa, tamsi 
nakties slapta tvosteli.. Neapsakoma galybė giesmėje gyvena. 

Kapai ant kapų ant kapų kapai — tai mūsų tėvynė. Tie kapai me- 
džiais, medeliais apžėlę. O tie medeliai mūsų krauju ir ašaromis laistyti. 
Argi dyvai, kad taip liūdnos giesmės jų paunksnyje dygo? Mūsų dvasios 
išminties ir jausmų pajėgos nuo amžių giesmėj ir pasakoj tvenkėsi. Ar dy- 
vai, kad jos delto galingos? 

Ir vėl lietuviška giesmė skrenda į lietuvio namus ir vėl Medžiojima 
tartum pabudusi rėkia: „auginkite girias“! 

„Pernai vėl buvau namie. Kaip Atlasas, imdamasi įgydavo naujų pa- 
jėgų, pripuolęs bent akimirkai prie žemės, taip ir kiekvienas iš mūsų įgyja 
naujo vieko ilgam, pabuvęs tėvynėj. O tas gimtasis kampas tai neapsako- 
mai dosni versmė visokių senovės palaikų, visokių mūsų senybės ženklų 
ir mūsų senovės kultūros žymių“. 

Tose kelionėse į Lietuvą P-ris užsukdavo į Kauną ir lankydavos pas 
anų laikų garsiuosius mūsų veikėjus. Taip pav. viename laiške praneša 
Basanavičiui (31. II. 92) štai kokių žinių: 

„Būdamas Kaune aš netyčiomis pasimačiau su Jaunium. Apie Bara- 
nauską gana daug girdėjau, bet, tiesą sakant, svarbaus mokslo intereso pas 
jį nejaučiau ir ne buvau. Jis yra poeta. Na, o aš poeziją, kad ir labai 
mėgstu, betgi mažiau negu kalbą ir istoriją. Tu rašai, juodu esą tavo ne- 
prieteliai. Apie Baranauską nieko negaliu pasakyti, bet apie Jaunių noriu 
ginčyti. Apskritai apie jį kalbant, turiu parašyti, kad jis man atrodė pro- 
tingu žmogum... Kitaip sakant jis man pasirodė ne tamsiu fanatiku, -bet 
žmogum, kuris gali ir kitus suprasti, ne vien kunigus. Maža to,— minėda- 
mas tave, jisai nekalbėjo, būk esąs tavo priešininkas ir neprietelis... Galop 
apskritai kalbant, aš manau, kad nėra nei priešininkų lietuvių, nei tinginių, 
nei gerų, nei brudų.... yra tik vieni lietuviai“. 

Taip rašyti tegalėjo tik karštas tautininkas, branginąs ir savo kraštą ir 
savo tautystę. Dėliai to su savo tautyste P-ris nuo nieko ir nesislėpdavo, 
nors viešai demonstruotis su ja nemėgdavo. Mielai palaikydavo santykius 
su vietos šventikais ir žymesniais valdininkais, išskyrus tik savo šmeižėjus, 
kuriems rankos nepaduodavo. Porą kartų į metus darydavo pas save poky- 
lius, kur susirinkdavo visa Ustiužnos inteligentija. Man bent du kart į mė- 
nes; tekdavo dalyvauti jo šeimyninėje arbatoje. Tų arbatų programa susi- 
dėdavo paprastai iš dviejų dalių. Pirma gerdavom užkandžiaudami ir šne- 
kėdami su žmona ir vaikais rusiškai. Cia P-ris pasakodavo, ką važinėda- 
mas po apskritį yr pastebėjęs, ką įdomu ar juokinga yr matęs bei girdėjęs 
mieste. Kartais prisimindavo įvairių kuriozų iš praeito savo gyvenimo Mas- 
kvoj ir Lietuvoj studentavimo ir gimnazijos laikais. Atmintį turėjo nepa- 
prastai gerą, pasakoti labai jam sekdavosi, ypač geram ūpe esant. Taigi ir 
kalbos jam niekad netrūkdavo. Žmonai ir vaikams atsisveikinus ir nuėjus 
gult, jis vesdavos mane į savo darbo kambarį. Cia tai prasidėdavo kita šne- 
ka, atvira, jokių atžvilgių nevaržoma. Ji ėjo, žinoma, lietuviškai, 

Mano rolė tuose pašnekesiuose daugiausia buvo pasyvi: aš paprastai 
klausiau, palikdamas P-riui sunkesnį pasakojimo darbą. Pasakoti gi jis, ma- 
tyti mėgo, taigi ir džiaugės radęs Ustiužnoj bent vieną jį suprantantį klau- 
sytoją. Tų pasakojimų tema būdavo paprastai jo mylimoji Sūdava, jos gra- 
žioji Šešupė, jos gyventotai — lietuviai, prusai, žydai, o ypač P-rio gimti- 
nis Žiurių Gudelių kaimas. Kiekvieno to kaimo gyventojo jis žinojo netik 


— 250 — 


vardą ir pavardę, bet ir smulkią jų charekteristiką ir net jų šeimynų naminę 
istoriją, siekiančią jų tėvų ir senelių, iliustruotą konkrečiais jų gyvenimo at- 
sitikimais, darbais bei įdomiais žodžiais. Neretai pasitaikydavo tuose pasa- 
kojimuose dalykų netikėtinų, pasakingų. Aš tuomet išreikšdavau abejojimo 
del tų faktų tikrenybės. P-ris nenusileisdavo, sakydavo taip tikrai buvę, nes 
jam tai pasakojęs jo brolis Kazys, kurs nebuvęs melagis. Ir toliau pripa- 
sakodavo dalykų dar nepanašesnių į tiesą. 

Tokie mudviejų pašnekesiai užsitęsdavo kartais lig 11-12-ai. Jie man 
buvo neapsakomai brangūs, nes P-ris pasakodavo gyvai, dailia lietuvių kal- 
ba, papuošta senoviškais, tikrai lietuviškais, bet man negirdėtais, žodžiais. 
Aš tiesiog stebėjaus, kaip tas žmogus, jau tiek metų nuo Lietuvos nutolęs, 
taip viską atmena ir taip dailiai moka kiekvieną dalyką išdėti. Po kelių to- 
kių Pietario draugystėje praleistų vakarų, aš kartą atsisveikindamas 
tariau jam: 

— Labai ačiū už visus tuos įdomius dalykus. Tamsta dailiai juos pa- 
pasakojai, aš mielai jų klausiaus. Bet kas iš to? Aš ne istorikas, mano at- 
mintis trumpa. Nei aš jų surašyti nei atminti nesugebėsiu... O tuo tarpu tie 
dalykai taip įdomūs, kad būtų tikrai gaila, jei jie, pasilikę nesurašyti, ding- 
tų. Ar žinai ką? Pabandyk. visa tai fiksuoti plunksna. Mokėdamas taip dai- 
liai pasakoti, sugebėsi ir surašyti... 

Šis mano patarimas, kaip man matos, padarė jam įspūdžio. Nes kad 
ir išsikalbinėjo kalbos ir rašybos nemokąs, bet po kiek laiko mudviejų pa- 
šnekesiai virto formalėmis paskaitomis. P-ris užuot pasakojęs, imdavo man 
kaskart dažniau skaityti iš savo parašytų rankraščių. Buvo tai dažniausiai 
vaizdeliai, novelės bei apysakaitės iš lietuvių bei žydų gyvenimo. Man tie 
nauji dalykai labai patiko. Taigi, žinodamąs mūsų anuometinės beletristi- 
kos, ypač originalės, neturtingumą, aš ėmiau prikalbinėti, kad leistų savo 
raštus lietuvių spaudon. P-ris iš pradžių nei girdėt apie tai nenorėjo. 
Mat, visa mūsų spauda ėjo tuomet iš Prūsų ar iš Amerikos ir rusų valdžios 
absolučiai buvo užginta. Dalyvavimas joje buvo laikomas prasikaltimu ir 
skaudžiai baudžiamas P-ris tai žinojo, taigi ir pareiškė man, kad nei vie- 
nos savo ranka parašytos eilutės negalįs leisti užsieniuosna, nes rašto pa- 
slapčiai aikštėn išėjus, nukentėtų netik jis, bet ir jo šeimyna, ko jis leisti 
neturįs teisės. 

Tuomet aš padariau jam šitokį pasiūlymą: jis man teikia savo rank- 
raščius, aš juos perrašau savo ranka; originalus grąžinu autoriui, 0 nuora- 
šus siunčiu ištikimiems asmenims, kurie ir persiųs į Prusus. 

Šiam pasiūlymui P-ris nerado nieko beprikišti ir sutiko; patarė tik del 
atsargumo rankraščius siųsti ne iš Ustiužnos, bet iš tolimesnių miestų, k. š. 
Rybinsko, Jaroslavlio ir kitų. 

Turėdamas daug atliekamo laiko, aš mielai perrašinėjau P-rio rankraš- 
čius, ištaisydamas jų rašybą, nes ji buvo savotiška, paremta vien suvalkie- 
čių tarme. Tuo būdu aš perrašiau jo „Raugalų Raulą“, „Spragarūčio žie- 
dą“, „Kaimo teismą“, „Vincą Zanavyką“, „Anuo metu“, „Irškų“, „Du žydu 
draugu“ ir kitas apysakaitės ir, prisilaikydamas aukščiau minėtų atsargumo 
priemonių, siųsdavau „Apžvalgai“, vėliau „Tėv. Sargui“.  Rankraščiai lai- 
mingai patekdavo Tilžėn ir po kiek laiko pasirodydavo atspausdinti. Vieną 
kitą savo raštą P-ris tarės, būsią geriau paskelbus „Varpe“ ar „Ūkininke“; 
juos perrašęs aš siųsdavau į tuos kairiuosius spaudos organus. Po kiek 
laiko gaudavau iš Lietuvos tų pat laikraščių naujus „umerius su P-rio 


— 251 — 


raštais ir įteikdavau autoriui. Perskaitęs juos, jis nudžiugdavo, pamatęs, 
kad jo darbas niekais nenuėjo, kad yra skaitomas, kad ir slapta, įvairiuose 
Lietuvos kampuose. Jam buvo aišku, kad toji laisvoji, rusų necenzūruoja- 
moji lietuvių spauda stipriai veikia liaudį ir kelia joje tautinį susipratimą. 
Taigi tos kontrabandos pagavęs, P-ris vėl imdavos plunksnos ir rašydavo 
naujų vaizdelių ir pasakojimų kurie man vėl tekdavo perrašinėti. Numany- 
damas, kad Lietuvoj yra du neigiamuoju elementu —rusai ir žydai, P-ris į 
savo scenas iš lietuvių gyvenimo dažnai įtraukdavo ir tų svetimų tautų 
atstovus, ypač žydus, nesigailėdamas jiems kartais ir aštresnių satiros žo- 
džių. M. Biržiška savo „Mūsų raštų istorijoj (1920, 100 psl.) prikiši už tai 
P-riui „klerikalinę antisemitinę tendenciją“. Priekaištas, mano išmanymu, 
visai nepamatuotas. Tai vis tiek pat, kaip kaltinti Gogolio del jo antirusi- 
škumo tendencijos, remiantis jo raštais, kur yra aikštėn iškelta gan daug 
neigiamų rusų gyvenimo pusių. Bet kaip Gogolio nieks nūn nekaltina nu- 
sidėjus rusų tautai, nes žino kad jis savo tipus nėra iš. piršto išlaužęs, bet 
ėmęs iš gyvenimo, taip lygiai negalima daryti priekaištų ir P-riui, kam jis 
savo pasakojimuose žydus nesimpatinga šviesa nušvietęs. Padarė jis tai 
delto, kad jis žiūrėjo į mūsų žydus sveiko tautininko akimi ir naudojos 
gyvais aktais, užsilikusiais vietos žmonių atminty ir daugiausia papasako- 
tais jo brolio Kazio. Jei rusai ir žydai ne vieną lietuvį nesykį yra nu- 
skriaudę, ir tokių faktų tikrai būta, tai ir P-ris, būdamas realistas, turėjo 
pilną teisę juos savo pasakojimuosna įtraukti. 

Pietario pažiūroms į žydų klausimą pas mus pažinti, pravartu pasi- 
Skaityti jo apysakaitė „Du žydu draugu“ ). Vienas jų vadinos Joškus, ki- 
tas Mauškus. Juodu abudu egoistai, nesidrovi kits kitą apgauti, o būvio 
kovoj net pasiryžę viens kitą nužudyti. Bet aukštesnioji instancija rabinas 
ir kahalas juos sutaikina ir įsako iš Olekos pavogtą grobį teisingai pusiau 
pasidalinti. Po 20 metų Oleka sužino, kas jį apvogė. Teisme jis nieko 
laimėt nebegali. Tat eina pas rabiną. Šis malšina Olekos pyktį katės pri- 
lyginimu. „Kai katė pelę pagauna, tai ji paėda“, o kai nepagauna, turi 
ieškotis maisto kitur. Taip ir žydeliai.  Nepatenkintas tuo žydų pateisini- 
mu, Oleka grįždamas namon galvoja, kaip čia žydų nusikračius, bet nieko 
sugalvoti negali. „Suprato tik aiškiai, rašo P-ris baigdamas savo rašinį, 
žydų galybės priežastį; suprato taipgi ir mūsų silpnybės priežastį. Žydas 
kiekvieną žydą broliu laiko, žydas žydą sušelpia, žydas žydui padeda, žydas 
žydą užstoja, žydas žydą neišduoda, žydas ir neprieteliui žydui atleidžia, 
su juo susitaikina ir pelną pasidalija, kaip Joškus su Mauškum. Na, o 
kaip lietuviai su lietuviais apsieina?!  Pagailėk Dieve! Pešasi, mušasi, by- 
linėjasi, viens kitam nebūtus daiktus pramano, viens kitam koją pakišti sie- 
kiasi, viens kitą skriaudžia, žandarais siundo, pas žydus patarimo ieško, 
kaip savo brolį lietuvį sunaikinti“... 

Kaip matom, P-ris daugiau bara lietuvius, neg žydus. Jokio čia šar- 
žo, jokio žydų gyvenimo iškraipymo nerasi. Jis tepastebi vien, kad Oleką 
namon begrįžtant liūdnos mintys buvo apėmusios, o nuo savęs tik tiek 
tepriduria: 

. — „Na, ir man tai pasakojant nelinksma, nelinksma, tur būt, ir jums, 
skaitytojai. Bet prabočykit — ne mano tai kaltė. Kaltas čia gali būti Jo- 
škus, Mauškus, kaltas rabinas, ar Olekas, tik ne aš to atsitikimo pasakoto- 


') Apžvalga 1896 m. 1 ir 2 n-ris, 3—7 psl. 


— 252 — 


jas. Aš papasakojau, kaip po teisybei buvo... Ir man patiktų kitoks tos 
pasakos galas, bet ką padarysi, kitokio nebuvo. Kitaip bus tik tada, kada 
lietuviai susipras esą broliai, kai ims kits kitą šelpti, kits kitą ginti, kits 
kitam nepavydėti, kits kito neišdavinėti, gyventi meilėj krikščioniškoj, kaip 
Dievas įsakė ir kaip protas rodo“... 

Žinodamas gerai, kad visa prekyba Lietuvoj yra žydų rankose, kurie 
patys vieni ir reguliuoja prekių kainas, P-ris rašo straipsnį „Keletas žodžių 
apie didesniuosius mūsų reikalus“ !), kuriame ir ragina lietuvius imtis pre- 
kybos. Kad del šių ir panašių rašinių žydai gali apšaukti P-rį antisemitu, 
tai aš suprantu. Bet kad toks blaivas kritikas, kaip M. Biržiška tą pačią 
giesmelę gieda, tai mane labai stebina, Nes kiek man teko arčiau pažinti 
P-rį, jis visai nebuvo žydų priešas. Anaiptol, kaip jau aukščiau esam matę, 
jis gerbė tą tautą del jos solidarumo, energingumo, mokėjimo gintis nuo 
priešų, t. y. del tų ypatybių, kurių lietuviams daugiausia trūksta. Žydų 
Patriarchą Mozę jis laikė tiesiog genijum. Į klausimą, delko Mozė, išvedęs 
žydus iš Egypto, nevedė jų tuojau į pažadėtają žemę, P-ris turėjo savotišką 
atsakymą. Mozė, girdi, numanęs, kad su žmonėmis, pasilgusiais Egypto 
duonos ir svogūnų, prisigėrusiais Egypto stabmeldiškos dvasios, jis nieku 
gyvu negalėsiąs užkariauti Palestinos; taigi tyčia ir vedžiojęs žydus per 
40 metų po tyrus, kad seniai, beatmeną Egypto tradicijas, išmirtų, ir jų 
vietą užimtų nauja karta, gimusi tyruose, augusi sunkiose gyvenimo aplin- 
kybėse, pripratusi prie kareiviškos disciplinos. Tik su tokiais vyrais jis 
tetikėjos nuveikti stiprius ir daugingus Palestinos autochtonus. Ir jis ne- 
apsiriko... 

Tikri antisemitai į Mozę taip nežiūri. Taigi daryti P-rį antisemitu yra 
tiesiog tiesai nusidėti, 

Jei ko jis instinktyviai nemėgo — tai rusų. Jų neigiamąsias ypaty- 
bes jis buvo gerai ištyręs. Jas betyrinėdamas jis yr priėjęs išvadą, kad 
rusai yr kilę iš senovės žiaurių hunų. Vėliau tą savo hipotezę jis pra- 
plėtė įrodinėdamas, visi slavėnai esą hunų ainiai. Man jis nesykį ją yr 
dėstęs. Galop trumpai surašęs įdėdino „Zinyčion“!).  Pamatą tai hipotezei 
jis manė radęs Jornando ir Varnefrido Pauliaus raštuose. P-rio straip- 
snis šitu klausimu baigiasi šiais žodžiais: „Visa tai būtų pusė bėdos; tai 
tik bėda, kad dabar iš slavėno lenda hunas“. O kadangi iš slavėnų jis 
geriausiai pažino rusus, tatai ir nenuostabu, kad jų atstumiančias savybes 
kuogyviausiai nupiešdavo. Kas norėtų tuo įsitikinti, tepaskaito bent popo 
Kosto ir Romano charakteristikas „Algimante“. 

Tyrinėdamas rusų būdą, P-ris rūpinos pažinti ir jų istoriją, sužinoti, 
kaip jie plėtės, kilo, augo, stiprėjo, iki galutinai tapo milžinu pavojingu 
Europai. Remdamasis tais tyrinėjimais jis yr priėjęs išvadą, kad priemo- 
nės rusų galybei sukurti buvusios trys: teisybės nežiūrinti apgaulė, krikš- 
čioniškumo nepaisąs žiaurumas ir į nieko neatsižvelgiąs fiziškos jėgos var- 
tojimas. Tai esanti rusų santykių su kitataučiais kvintesencija. 

Kaipo lietuviui, P-riui pirmiausia rūpėjo rusų santykiai su mūsų 
tauta dabarty ir praeity. Tam tikslui pradėjo jis skaityti senovinius rusų 
metraštininkus ir istoriškųjų dokumentų rinkinius. Viename iš jų surado 
1440 metais padarytą tarp Naugardo ir Did. Lietuvos kunigaikščio sutar- 
ties raštą. Iš čia sužinojo, kad XV amž. Lietuvos ribos yr siekę Demian- 


1) Apžvalga 1896 m. 1 ir 2 neris. 


— 253 — 


sko apskričio. Šiame dokumente sužymėta, kiek kuris „aimas ar miestelis 
turėjo mokėti Lietuvos kunigaikščiui duoklės. Pav, Kunskas turėjęs mokė- 
ti kunigaikščiui rublį, o tijūnui pusrublį. Moriovas 2 keturiasdešimti (dva 
soroka) vovierių ir petrinės rublį, Žabnas — dvyliką kiaunių ir keturiasde- 
šimt vovierių ir dar petrinės rublį ir tt. Dar labiau nustebo, suradęs savo 
kelionėse po Demiansko apskritį, daugybę aukštų piliakalnių, vietos žmo- 
nių tebevadinamų „lietuvių piliakalniais“ (litovskija sopki). Jie daugiausia 
susispietę tarp kaimų Mošino ir Kariutino, kurie anot P-rio, senovėj 
turėję skambėti Mūšynė ir Kariuotinė. Visa tai yra P-rio plačiai 
aprašyta ir paskelbta „Apžvalgoj“!). 

Tos taip toli siekiančios Lietuvos ežios P-riui buvo malonu minėti. 

Bet iš antros šalies rusų ekspansija, nustūmusi lietuvius siauruosna Nemuno 
pakraščiuosna, žadino jame gilaus susirūpinimo.  Anų laikų Rusija, atrodė 
jam lyg kažkokia baisi tamsi jėga, galinti visai sunaikinti mūsų tautos gy- 
vybę ir prie to sąmoningai einanti. Tų baimingų minčių kamuojamas jis 
1900 metais štai ką yr parašęs: 
„Jeigu ji (Rusija) nori išveržti iš visų turtus ir veržia, tai ar ji išverš? 
Žinomas dalykas — išverš. Jeigu mes negalėjom ikišiol atsiginti, tai ir to- 
- liau negalėsime. Svetimi negins. Bet gal man pasakyti kas, jog ateis laikas, 
kada svetimos šalys supras pavojų sau ir ateis mums į pagalbą. Tokiam 
aš atsakysiu šitaip: visoj Europoj be Rusijos yra 200 milijonų žmonių. 
Rusijoj gi 130 milionų. Neužmirškime jog per metus priauga Europoje 
dviem šimtam vienas nuošimtis liaudies; Rusijoje — vienam šimtui vienas 
nuošimtis. Ir taip kiek priauga visoje Europoje, tiek priauga ir Rusijoje 
nuo vieno šimto, o nuo 130 milijonų jau duoda Rusijai viršaus priaugimo, 
neg visoj Europoj. Ir taip per metus visoj Europoj priauga - mažiau, neg 
vienoj Rusijoj. Per tai, kai praslinks šimtas metų, vienoje Rusijoj žmonių 
bus tiek, kiek yra visoje Europoje. Ir Europa visa drebės nuo vieno Ru- 
sijos žodžio... 

Ir taip kasmet Rusija artinas prie tokio padėjimo, kokiame ji valdys 
netik mumis, bet ir visą Europą... Delto apie gynimą mus nėr kas nei 
mąstyti. Europa pati savęs nebgalės apginti“ ?), 

Žiūrint vien šalto proto akimis, kitaip ir nebuvo galima tuomet gal- 
vot. Rusijos galybė buvo faktas, su kuriuo būtinai reikėjo skaitytis. Jei 
P-ris tik ką pažymėtu pesimištišku pareiškimu ir būtų baigęs, tai jis būt su- 
klydęs. Tačiau jis vadovavos ne vien proto, bet ir tikybos šviesa. Todel 
jis savo straipsnį užbaigė šiais kilniais žodžiais: 

„--. Jeigu mes negalime pasitikėti nei savo pajėgomis, jei mes da 
mažiau tegalim pasitikėti Europa, tai mes galime pasitikėti Dievu 
ir Jo valia. Mūsų šalis jau nepirmą sykį mato tokią vergovę. Užėmė 
Ją arši gotų tauta ir valdė ilgus laikus; gotai išnyko, mes likom. Užėmė 
mūsų šalį per mūsų neapsižiūrėjimą lenkų klastininkai, valdė ilgus laikus; 
lenkai su savo ištautėjusiais bajorais žlugo, o mes likom. Dievo valia! 
Gal mes dar nepražūsime, gal ir šita vergovė išnyks, o mes liksime“ 3), 


1) „Šiaurinės ežios mūsų tautos ir mūsų kunigaikštystės senovėje“ „Apžv“. 1893, 18, 
20, 21 n-riuose. Šis straipsnis, kaip matyt iš P-rio laiško rašyto 10. III. 1884 m. d-rui Basa- 
navičiui, buvo jau perašytas 1883 m. ar dar anksčiau. Sk. Dirva 1903 100 psl. Dar prieš 
tai 1879 metais P-ris jau turėjo parašęs brošūrą „Svarbiausios rodos apie sodą“, bet ir tos 
nenorėjo leisti savo vardu. 

Žž, Neužpelnyti Muravjovo liaurai. „Žinyčia“ 1900, 2 n-ris, 109 psl. 

3) Ten pat. . 


— 254 — 


Kaip matom, P-ris pasirodė čia tikras pranašas. Rusija parpuolė, Lie- 
tuva iškilo. Rusija, kurios galybės jis taip bijojo, tikrumoj buvo milžinas 
molio kojomis. 

Bet anais laikais nieks to suprasti negalėjo. Nesuprato nei P-ris. 
Suhipnotizuotas naujai padarytu Rusijos aliansu su Prancūzija, jis ilgai lau- 
žė sau galvą, kaip čia ir pačiam ir visai Lietuvai išsigelbėti iš po carų 
letenos. Pirmiausia jis kreipėsi į d-rą Basanavičių, gyvenusį tuomet Bulga- 
rijoj. Klausė jo, bene galėtų jis tenai su šeimyna kaip nors rasti vietos, iš 
kurios būtų galima šiaip taip prasistumti ir kartu su juo laisvai darbuotis 
Lietuvos labui. Basanavičius atsakė, bet neigiamai. P-ris, kaip paprastai, 
tarė sau, „teesie Dievo valia“ ir vargo toliau Ustiužnoj. Bet visai nurimti 
negalėjo. Čia tai ir prasideda įvairūs P-rio projektai Lietuvai nuo rusų 
atvaduoti. Pamatinė tų projektų mintis buvo ši: lietuviams išsigelbėti nuo 
paskendimo Rusijos juroj nėra galima. Kad lietuviai visai nežūtų, reikia 
jie visi iš Rusijos išvesti, kaip kitados Mozė buvo išvedęs žydus iš Egypto 
ir tuo juos išgelbėjęs. Sią savo idėją P-ris išdėjo man taip karštai ir katego- 
riškai, kad aš nei nedrįsau ginčyti jos galimumo. Jei jau kitos išeities nėra, 
kaip tik išvesti, tai ir veskim. Bet kur? Čia aš atsiminiau skaitęs kitą 
kart apie antvyskupį Zaleskį lietuvį, kad jis būdamas Apaštališkojo Sosto 
delegatu Indijoms, lankęs Ceilono salą ir galėjęs su vietos gyventojais susi- 
šnekėti lietuviškai. Jei taip yra, tai ceiloniečiai būsią gal mūsų tolimi gi- 
miniečiai, taigi lietuviams sugyventi su jais nebūsią sunku. O kadangi ten 
žemė derli, gamta graži ir klimatas puikus, tat ir reikią lietuvių emigraciją 
užuot Amerikon, kur jie greit suamerikonėję visai nutausta, kreipti Ceilo- 
nan. Pietaris mano projektą atmetė, nurodydamas, kad Ceilonas yra anglų 
valdžioje, o anglai negeresni už rusus; užtenka tik prisiminti, ką jie daro 
su Irlandija. Tuomet, nebeatsimenu, kaip Ceilono vieton buvo tam pat 
tikslui pasiūlytas Madagaskaras. Šita sala yra didžiulė, gamta ir klimatas 
neblogesni už Ceilono. Tik mūsų nelaimei kaip tik tuo laiku caras Ale- 
. ksandras III sudarė aliansą su prancūzais. Šie būdami Madagaskaro valdo- 
vai ir rusų aliantai, aišku, nebūt' galėję palaikyti lietuvius prieš rusus. Tuo 
būdu nuo Madagaskaro projekto teko atsisakyti. 

Po kiek laiko P-ris pranešė man, suradęs naują būsimąjai Lietuvai 
žemę — Argentinoj. Mano paklaustas, delko jis Argentiną laiko mūsų ko- 
lonizacijai tinkamą, P-ris atsakė, kad ten žmonių sulyginti maža, neapgy- 
ventų plotų didelė daugybė, klimatas visai toks pat kaip Lietuvoj, javai sė- 
jama tie pat, kaip ir pas mus. Belieka tik pasiųsti lietuvis delegatas, kurs 
nuvažiavęs Argentinon, parinktų tinkamiausią lietuviams vietą ir susitartų 
su vietos valdžia del pasirinktos srities perdavimo lietuviams. P-ris buvo 
taip persiėmęs tuo Argentinos projektu, kad net norėjo lietuvių delegato 
Argentinon misiją pats prisiimti. Tam tikslui, žinodamas, kad oficialė Ar- 
gentinos kalba yra ispaniška, buvo sumanęs išsimokyti ispaniškai. Kad šis 
sumanymas buvo rimtas, matyt tai iš fakto, jog P-ris buvo parsitraukęs iš 
Peterburgo ispanišką - rusišką žodyną ir ėmęs jį nejuokais studijuoti. Bet 
po kiek laiko, šalčiau pagalvojęs, atlyžo ir iš minėtojo žodyno tik tiek te- 
turėjo naudos, kad galėjo konstatuoti, jog ispaniškas žodis zopotto ir 
lietuviškas čebatas yra kits kitam tiek skambėjimu, tiek prasme visai 
artimi. 

Šiandien visa tai prisiminus, atrodo keista, kad P-ris, žmogus visais 
atžvilgiais šviesus, galėjo pasiduoti tokioms fantastingoms svajonėms ir 


—- 255 — 


timtai svarstyti tokiuos neįvykdomus projektus. Bet psichologija tuos kei- 
stumus seniai jau yra išaiškinus. Mat, žmogus, gyvendamas . sunkiausiose 
aplinkybėse, kol gyvas, niekados nenustoja vilties ir liūdną tikrenybę sten- 
gias pasaldinti bent išsvajotomis galimybėmis. Ir juo tikrenybė yra bai- 
sesnė, juo daugiau žmogus gamina sau fantastingesnių išeičių iš savo fak- 
tiško skurdo. Šių dienų Rusija teikia tam puikiausių iliustracijų. Bolševi- 
kų žudomi žmonės yra linkę patikėti kiekvienu žadančiu jiems palengvini- 
mą gandu, kad ir fantastingiausiu. Tokių gandų nūn pilna yra visa Sovietų 
valstybė. Jie remias naujomis pranašystėmis, regėjimais, stebūklais ir eina 
skersai ir išilgai Rusijos, visur mielai žmonių gaudomi ir šventai tikimi. 
Panašiai yr buvę ir-su mumis, nes kuo dabar yra rusams bolševizmas, tuo 
lietuviams anais laikais buvo caro Aleksandro III despotizmas. Taigi ir 
P-rio projektais skaitytojai neprivalo perdaug stebėtis. 

Aukščiau esu paminėjęs, kad M. Biržiška yr prikišęs Pietariui netiktai 
antisemistišką, bet ir „klerikalinę“ tendenciją. Koks jis buvo antisemitas, 
jau matėme. Pažiūrėkim nūn, koks jis buvo klerikalas. 

Klerikalais, paprastai, vadinama tie, kurie pataikauja kunigams. Jei 
P-ris būtų buvęs klerikalas, tai jis nebūt' užsitraukęs savo klebono papeiki- 
mo ir nebūtų buvęs šio išvadintas „bedieviu“. Bet kaip matėm, P-ris buvo 
kun. Varkalos priešu, o ne prieteliu. Antra, jei P-ris būtų buvęs klerikalas, 
jis būtų labiau branginęs katalikų tikybą ir nebūtų nusidėjęs bažnyčiai 
vesdamas rusę stačiatikę. Bet P-ris tai padarė. Kame tat jo klerikalizmas?! 
Nebent tame, kad jis giliai tikėjo į Dievą ir tą savo įsitikinimą vienur kitur 
savo raštuose viešai yr pareiškęs. Bet tuomet visi katalikai reiktų pavadinti 
klerikalais, ko betgi nei mokslas nei protingi žmonės nedaro. Taigi P-rio 
klerikalizmo nėra nei jo gyvenime nei raštuose. Jis yr M. Biržiškos iš 
piršto išlaužtas. Klerikalu P-ris niekados nėr buvęs, bet nuo to laiko, kai 
man teko jis asmeniškai pažinti, galiu tikrai paliūdyti, kad jis buvo pr a- 
ktikuojąs katalikas. Kaipo gyvenąs Naugardo gub., jis priderėjo 
plačiai Naugardo katalikų parapijai. Oficialiu tos parapijos ganytoju buvo 
Naugardo bažnyčios klebonas. Sykį į metus jis aplankydavo žymesniuo- 
sius tos gubernijos miestus, klausydavo vietos katalikų išpažinties, laikyda- 
vo pamaldas, krikštydavo vaikus ir atlikdavo kitokias religijos pareigas. 
Apie kunigo atvykimą būdavo iš anksto pranešama vietos valdžiai, kuri ir 
pagarsindavo apie tai vietos katalikams. Sužinojęs kunigą atvykstant Ustiu- 
žnon, P-ris rūpindavos surasti tinkamą pamaldoms butą, padėdavo kuo 
galėdamas išpuošti altorį, pats atlikdavo išpažinti, klausydavo mišių, eidavo 
- prie šv. komunijos ir, pamaldoms pasibaigus, kviesdavo kunigą pas save 
pietų. Vėliau ir man tekdavo jo išpažinčių klausyti. Bet ir čia jis kartais 
pasirodydavo originalas. Pav. kartą po išpažinčiai prie pietų ėmė juokais 
kritikuoti dabartinius kunigus: jie, girdi, visai nemoką parinkti sunkesnių 
„pakutų“. Štai, kad ir šiandiena, kunigas skiria man, kai keliausiu pas to- 
limą ligonį, atkalbėti rožančių! Na, kas čia per „pakuta?!... Ak aš ro- 
žančių kalbu kiekvienoje kelionėje“... . 

Nebūdamas garbnorą, P-ris be abejo neturėjo čia tikslo pasigirti savo 
maldingumu. Greičiausia jis bus norėjęs pažymėti, kad nuodėmė yra dide- 
lis daiktas — Dievo įžeidimas, todėl ir atgaila už ją neprivalanti būti maža. 

Kaip giliai P-ris pasitikėdavo Dievo Apveizda, parodo jo laiškai. Pav. 
viename iš jų, rašytame man gruodžio 5 d. 1901 m. jis rašė: „Pernai man 
buvo labai sunku. Užgulė neišbredamos bėdos ir paskandino mane... 


— 256 — 


Bet štai atidavė man vienas skolininkas netikėtai šimtą rublių ..., jau aš 
kaip ir oro gavau kvėptelti. Davė valdžia pusę pensijos už metus (į pu- 
santro šimto rub.), ugi žiūriu nuo manęs nukrito visos bėdos... Atėjo 
betgi naujas metas su naujais vargais ir vėl ėmė mane skandinti... be jo- 
kios vilties. Baimė pradėjo mane imti. Reikalai dideli ir da auga kasdie- 
na... Mečiausi šen, mečiausi ten, ir jokios vilties pagerinti padėjimą. 
Prieš 35 m. būdamas tokiame jau padėjime, kaip dabar, aš per neprotą 
ėmiau rūžyti Dievui: „jeigu Dievas būtų teisingas, ak tiktai Jis ir mano 
daliai galėtų ištekti ką nors. Netrukus Visagalis parodė man visą mano 
kvailumą. To maža, Jis man tada parodė, jog paragavimas vargo ir ne- 
laimės man buvo labai reikalingas... Daugely dalykų tada Viešpats mane 
pamokino. Dabar aš būdamas sunkiame padėjime visados atsimenu aną 
pamokinimą ir tyliu kalbėdamas sau: „Dievas geriau žino, ko man reikia“... 
Ir visados paskui randu, jog tai šventa teisybė. Šįmet buvo man labai 
sunku, sunku... be prošvaistos. . be vilties... Aš atsidėjau ant vieno 
Dievo su aklu Juo pasitikėjimu. Šiandien mano ateitis vėl jau lyg nušvito 
iš Jo valios... O tolesnėj ateity irgi žiba nors ir nedidelė viltis. Garbė 
tesie Dievui“... 

Kitur nusižemindamas kaltina pats save rašydamas: „Mano bedugnė 
mano rankomis iš pusės iškasta. Na, ir tai tiek to! Ką Dievas duoda, 
viską reikia priimti ir laba ir pikta, ypač jeigu randi pats save kaltu“. 

Kad ir nemaž gera padaręs, jis nesijaučią turįs kokių nuopelnų pas 
Dievą. Dėliai to vienoj vietoj ironiškai pats apie save rašo: „Jeigu Vieš- 
pats už nuopelnus dalytų dovanas, tai man liktų nebent tuščia Dievo do- 
vanų skrynia“... 

Dar kitur priduria: „„..su ašaromis prašau šv. Dievo tarnų užtarti 
mane prieš Viešpatį. O gal jie ir permaldaus Visagalį. O jeigu ne, tai 
aš tik viena galiu pasakyti, kad Dievas teisingas yra savo darbuose ir da 
didelio gailestingumo. Jis žino mūs darbus ir baudžia kaip tėvas, ir baus- 
damas veda keliais, kurių mes nesuprantame. Mano padėjimas ne vieną 
jauną lietuvį gal persergės nuo klaidų, kurias aš dariau, tegu kuoplačiau- 
siai žino, tegul mano padėjimas eina mūsų brolių naudai ir laimei“... 

Tokio Dievo Apveizdos ir teisybės supratimo net ir ne pas kiekvieną 
dvasiškąjį rašytoją berasi. Šiuo atžvilgiu iš Pietario yra ko pasimokyti ir 
kunigui. 

Tvirtai tikėdamas į Dievą ir mylėdamas Jį, P-ris giliai taipgi atjautė 
ir meilės artimo svarbą tautos ir žmonijos gyvenime. Jo išmanymu, ši 
meilė artimo iš lietuvio pirmiausia reikalaujanti mylėti kiekvieną kitą lie- 
tuvį. Lietuvių tiek nedaug, kad kiekvienas iš jų reiktų branginti, kad ir 
nevisai geras. Taigi ir nereikią žiūrėti, kad šis ar tas lietuvis šiandien yra 
brudas, nes ryt, po ryt jis gal pasitaisyti ir tapti naudinga mūsų tautai jėga. 
Taip nusistatęs, jis buvo griežtas priešininkas visokių peštynių del partijų 
ar pasaulėžiūrų skirtumų. Taigi perskaitęs mano jam pateiktą Amerikos 
„Vienybę Lietuvninkų“ 1891 metų ir supratęs iš jos negeistiną d-ro J. Šliu- 
po veikimą amerikiečių lietuvių tarpe, P-ris sumanė šį atvirą laisvamanį 
atvesti į gerąjį kelią. Tam tikslui jis parašė ilgą, jausmingą J. Šliupui lai- 
šką, stengdamos įrodyti, kiek žalos Lietuvos dalykams darąs šio į nieką 
neatsižvelgianti kova su religija ir bažnyčia. Kad Šliupas geriau duotųs 
pagaunamas, P-ris pareiškė, kad ir pats esąs daug skriaudos iš kunigų pri- 
tyręs, tačiau del bendro lietuvystės labo išsižadėjęs keršto kunigijai, nes ži- 


— 257 — 


nąs, kad ne vienas jos atstovas dirba naudingą Lietuvai darbą. Taigi 
savo pavyzdžiu ragino ir Šliupą taip pat pasielgti. Laiškas buvo išsiųstas 
ir be abejo, yr patekęs į Šliupo rankas. Bet visa P-rio iškalba ir širdies 
jautrumas nuėjo niekais, nes Šliupas, kaip žinoma, yra lyg akmuo neper- 
kalbamas. Mat, laisvamanybė jam dogmatas. 


Be jautrios širdies ir literatiško gabumo P-ris turėjo dar ir kitų talen- 
tų. Pirmiausia jis buvo labai pažangus gydytojas.  Pasekmingesniam gy- 
dymui jis sumaniai sunaudodavo savo gilų ligonių ir prastų žmonių psicho- 
logijos žinojimą. Be to uoliai sekdavo naujają medicinos literatūrą rusų ir 
prancūzų kalbomis, ir bandydavo surasti ligoms naujų vaistų. Tie jo ban- 
dymai neliko be pasekmių. Kai kurias ligas, pav. škorbutą, jis lyg ranka 
nuimdavo. Bėt už vis didžiavos jis savo išrastais naujais vaistais ir nauju 
metodu dėmėtam tifui gydyti. Sį išradimą jis taip brangino, kad laikė di- 
džiausioj paslapty ir tik mirdamas teketino savo žmonai atidengti savo sek- 
retą, kad ji galėtų iš to turėti gero pelno. Bet, deja, šią paslaptį jis, rodos, 
bus su savim pasiėmęs į karstą. Šiaip jau žmonėse turėjo didelio pasise- 
kimo ir gerą praktiką. . 

Antra, kaip jau aukščiau esam minėję, P-ris buvo taipgi ir matemati- 
kas. Turėjo nemaža matematikos literatūros, kuria mielai leido man nau- 
dotis, o vėliau ir visai ją padovanojo. Tiesa, teoretiškais to mokslo klausi- 
mais jis maža tesidomėjo, bet mechanikos dalykais jis ir vėliau laužė sau 
galvą. Tai matyti kad ir iš šito fakto. Sykį, po vieno ilgesnio pašnekesio 
apie išgelbėjimą lietuvių -nuo rusifikacijos pavojaus, P-ris paslaptingai pra- 
bilo: „Ar žinai ką? Lietuviams išvaduoti labai daug padėtų pavandenis 
laivas. Jo konstrukcijos principas yra neabejotinas, aš esu jį matematiškai 
ištyręs. Turėdami tokį laivą lietuviai galėtų nugramzdinti visą rusų laivyną 
šr tuo įbauginti patį carą. To laivo planą aš turiu gatavą. Žinoma, jis 
reiktų gamintis kuodidžiausioj paslapty. Atskiros jo dalys reiktų užsisakyti 
įvarių kraštų (k. š. Amerikos, Anglijos, Vokietijos) fabrikuose; šie jas pa- 
darę, turėtų siųsti išradėjo nurodyton vieton. Cia jos slapta turėtų būti 
sudėtos ir gatavas laivas slapta vandenin įleistas“ ... Man visa tai atrodė 
svajonė, bet P-ris rimtai įrodinėjo kad jo projektas ir galimas ir tikslingas, 
nors to laivo plano neparodė. Matyt, jis tebuvo vien jo galvoje. 

Galop turėjo P-ris dar ir dailininko talentą, mokėjo dailiai piešti tušu 
ir aliejiniais dažais. Du savo paveikslu padovanojo jis ir man. Viename 
yra išreikštas „tikras“ Kristaus veidas, pieštas tušu iš senovinės kamėjos, 
antrame Kristus nuimtas nuo Kryžiaus, adoruojamas angelų, kopijuotas ant 
drobės dažais iš senovinio Skiavonės paveikslo. Abu dailiai atrodo, o man 
asmeniškai jie amžinai pasiliks neįkainuojamai brangūs, kaipo mirusio drau- 
go atminimas /). — Be šių dviejų buvo jis dažais nupiešęs dar ir keletą 


1) Apie šiuodu paveikslu savo laiške rašytame liepos 29 d. 1899 m. P-ris šiaip 
man rašė: 

„Atsimenate gal. anais metais aš sakiau Jūsų Mylistai apie Kristaus paveikslą atmuštą 
nuo akies Žiedo, esančio pas popiežių, Ilgai aš rengiausi nupiešti tą paveikslą padidintoje 
išvaizdoje, bet vis negalėjau prisirengti tai per tinginį, tai per darbus. Neperseniai vienok, 
atsidūręs stvėriausi aš už to piešinio ir atlikta. Kristaus paveikslas išėjo suvis vidutinis. 

inomas dalykas, jog tas paveikslas nieku nepanėši į piešiamus ligšiol. Viešpaties Kristaus 
veidas vaiskūs, orus ir su dėme semitiškos kilmės. Tai ne veidas vokiečio piešiamo vokie- 
čių, tai ne veidas psalomščiko ar diačko piešiamo gudų. Aš girdėjau iš vieno gudo truputį 
lyg apšviesto, bet tikinčio žmogaus: 

— Ot, šitokį Kristų aš suprantu. Jis galėjo toks būti. 


Tauta ir Žodis 17 


— 258 — 


Lietuvos reginių, kurie ir kibojo jo kambariuose, kaipo dailus sienų papuo- 
šalas. Turėdamas geras, toli matančias akis, P-ris sugebėdavc pagauti įvai- 
riausius šviesos ir varsų atspalvius!) Taigi be abejo būtų galėjęs tapti 
žymiu Lietuvos dailininku, jei tik būtų turėjęs daugiau laiko lavintis dailėje. 

Atskyrus mediciną, visi kiti P-rio pamėgimai (literatūra, matematika, 
dailė) buvo drauge ir mano pamėgimai. Taigi ir nenuostabu, kad linkom 
į kits kitą, Nepraeidavo savaitė, kita, kad ar jis mane, ar aš jį aplankyda- 
vau. Šnekų niekados nepritrūkdavo Turėdamas tokį draugą nei nepajutau, 
kai mano penkerių metų ištrėmimas pasibaigė. Kad ir nebuvo jis sunkus, 
bet savo ilgumu visgi įkyrėjo. Todel, bausmės galui atėjus, aš, susikrovęs 
daiktus ir atsisveikinęs su Pietariais ir kitais artimesniais pažįstamais, grįžau 
su džiaugsmu Kaunan, kaipo savojo vyskupo sostinėn. Vyskupu tuomet 
buvo Paliulionis. Jis bandė mane vienur kitur skirti, bet Kauno guberna- 
toriui Klingenbergui netvirtinant, pasilikau gyventi Kaune be vietos. Pra- 
nešiau apie tai Pietariui, jis man atsakė. Tuo būdu prasidėjo mūsų susi- 
rašinėjimas laiškais. Būdamas atsargus P-ris mano laiškus perskaitęs nai- 
kino, aš gi dėjau juos vieną prie kito, taip kad ilgainiui jų susidarė nema- 
ža krūvelė. Žemiau aš pasistengsiu padaryti iš jų nevieną ištrauką P-rio 
charakteristikai papildyti. 

Savo laiškuose P-riui aš liesdavau kauniškį lietuvių gyvenimą. Ne 
koks jis buvo anais laikais, bet vis šiaip taip krutėta, kiek po rusais buvo 
galima. Tie mano laiškai, matyt, žadino P-ryje kaskart didesnio pasilgimo 
Lietuvos, ir jis 1899 metais, pavasary išsirūpinęs sau keturių mėnesių ato- 
stogas, atvyko su šeimyna Kaunan. Apsigyveno Rotušės aikštės 4-me n-ry, 
antrame aukšte nuo gatvės. Manė per tą laiką įgysiąs praktikos ir galėsiąs 
su šeimyna išsilaikyti. Vaikų leidimas mokslan vaidino čia irgi nemažą 
rolę. Mat, Ustiužnoj tebuvo vien mergaičių gimnazija, taigi trys sūnūs teko 
leisti mokytis Naugardan bei Pskovan. P-rio biudžetui tai buvo nelengva 
pakelti. Kaune gi P-ris nebe pamato manė vaikų leidimas į mokslus daug 
pigiau atsieisiąs. Bet kadangi Kaunas paprastai vasaros metų tuštėja, tatai 
ir P-ris ne kiek praktikos tesurado. Pasirodė kad be algos pragyventi su 
tokia šeimyna, kaip P-rio, negalima. Gauti gi valdiška vieta jis, kaipo ka- 
talikas, nesitikėjo. Taigi išbuvęs Kaune keletą mėnesių, norom nenorom 
turėjo grįžti atgal į Ustiužną. 

Tas nepasisekimas apsigyventi Lietuvoj nemaža slėgė „Keidošių Onu- 
tės“ autorių. -Jo laiškuose iš to laiko ima rastis tam tikros metancholijos. 
Norėdamas jį nuraminti, aš 1901 metais vykdamas Peterburgo akademijon, 
nutariau pakeliui aplankyti savo draugą. Radau jį sveiką, bet gerokai atsi- 
mainiusį. Gyveno jis jau prastesniame bute, nors ir pačioje didžioje Ustiu- 


Jei Jūsų Mylista norėsite, tai aš ir Jums nupiešiu (tušu ne dažais) ir nupiešęs atsių- 
siu. Įsismaginęs, aš ėmiau ir toliau apie piešimą trūstis. Pas vieną pažistamą pamačiau 
abrozėlį: Angelai, besimeldžiantieji prie nuimto nuo kryžiaus V. Jėzaus kūno. Piešinys esąs 
Skiavonės. Tiesą sakant tai ne pabaigtas piešinys, tik eskizas, bet man jisai iš tarpo mato- 
mų kasdien patiko ir aš jį persidirbau. Kopija išėjo labai pusėtina. Vieną tik perdirbau— 
tai Kristaus veidą. Jis man pas Skiavonę nepatiko, ii delto aš, sekdamas paveikslą esantį 
pas mane (aukščiau aprašytą), veidą truputį perdirbau. Paveikslėlis išėjo nedidelis: ilgio 
/4 aršino, pločio !/a aršino. Labai puikios išvaizdos neturi, bet nuo jo dvelkia kaž kokiu 
orumt.  Kris:us, kaip gali suprasti, guli oloje, olos tuštumoje... apšviestas gana efektingai 
saulės šviesa, krintančia iš viršaus per olos landą“... 

4) Pav. viename laiške rašo: „Pakelėje patėmijau bent kelis girios medžių dažų tonus 
kurie užsiliko mano atmintyje nuo senų dienų, nuo pirmos kelionės po apšarmojusias sku- 
jotas girias“... 


— 259 — 


žnos gatvėje. Matyt, tąja permaina norėta sutaupyt šiek tiek skatiko, kad 
užtektų vaikų mokslui apmokėti. Priėmė mane atviromis rankomis; buvo 
prirengęs net atskirą  kambarėlį mišioms laikyti. Bet aš, neturėdamas su 
savim bažnytinių rekvizitų, negalėjau tuo pasinaudoti. Viešėjau pora dienų. 
P-ris parodė man savo naujos kurybos vaisius, jų tarpe — didžiulę istori- 
škąją apysaką „Algimantas“. Tarėmės, kaip ir kur ji išleisti. Buvo sutarta, 
kai P-ris ją užbaigsiąs ir išdailinsiąs, nusiųsiąs man į Peterburgą. Taip tą 
dalyką baigę, atsisveikinom, iš aš nukeliavau savo naujon vieton. Kaip 
paprastai, aš ir iš Peterburgo rašiau jam keletą laiškų. Jis man atsakinėjo. 
Bet po metų netikėtai gavau iš Pietarienės telegramą: „Vyras sunkiai susir- 
gęs, prašo Tamstą atvykti“. Su ta telegrama nuėjau pas metropolitą Klo- 
potauskį ir išdėstęs jam trumpai, kas yr P-ris, prašiau atleisti mane kelioms 
dienoms, kad galėčiau savo draugui atlikti paskutinį patarnavimą.  Klopo- 
tauskis leisti atsisakė, bet patarė telegraiuoti apie tai Naugardo kuratui. 
Pildydamas šį patarimą, aš mušiau telegramą kunigui Kazilevičiui: „Prašau 
mano lėšomis tuojau vykti į Ustiužną, suteikti paskutinius sakramentus d-rui 
Pietariui ir jei mirtų, jį katalikiškai palaidoti“. Šis paklausė ir nuvažiavo, 
bet rado jau P-rį ką tik mirus; Taigi tegalėjo tik iškilmingai palydėti 
P-rio kūną į kapus. Aš gi žmonai prašant, nupirkau Peterburge metalinį 
vainiką, kurs ir buvo uždėtas ant P-rio kapo, ir parašiau jo nekrologą ru- 
siškai, kurs ir buvo įdėtas kunig. Uchtomskio laikraštin „Pieterburskija Vie- 
domosti“ (Nr. 280, 1902 m.). Palaidota P-ris Ūstiužnos pravoslavų ka- 
pinėse. 

Kadangi man rūpėjo paskutinės P-rio valandos, tatai ir prašiau jo 
žmonos detaliai man tai aprašyti. Bet šiai, kaipo suvargusiai moteriškei 
to padaryti neįstengiant (ji tepadarė tai tik daug vėliau), pavadavo ją vy- 
riausioji jos duktė Antanina, kuri tuomet buvo jau baigusi gimnaziją. Štai 
svarbiausios jos laiško ištraukos. i 

„Tamsta žinai, kokia nelaimė ištiko mus taip netikėtai ir greitai. Dar 
rugsėjo 8 dieną tėvelis vaikščiojo su mumis mugėje !), nors jautės nekaip; 
mat, kamavo jį kosulys, naktimis blogai miegojo, ir šonas jam skaudėjo. 
Rugsėjo 9 d. gavo važiuoti į Ochoną už 62 varstų nuo Ustiužnos numirė- 
lio apžiūrėti. Diena buvo vėjuota ir šalta, bet tėvelis nesidavė man ir ma- 
mai įkalbamas ir apsivilko seną vatinį paltą ir net kalošų nepasiėmė. Kely 
Jis smarkiai peršalo.  Ochonoj dar jį pašaukė prie mirštančios d-ro  Bonč- 
kausko sesers. Tėvelis ten nuvyko už 11/2 varsto, bet kely jam pasidarė 
taip bloga, kad jis netekęs kvapo, turėjo atsisėsti ant kelio ir vos ten ne- 
numirė. Namon sugrįžo rugsėjo 10 d. visai susirgęs, visą naktį vaitojo, 
nesumerkė akių, mėčiojos, dusulio kamuojamas. Bet ryto metą atsikėlė ir 
12 d. dar vargais negalais aplankė tėvą Makarijų (šventiką). 13 d. atgulė 
ir jam pasidarė taip bloga, kad mes telegraiavom Ochonon d-rui Bončkau- 
skui, kad jis atvyktų. 14 d. jis buvo pas mus, ištyrė tėvelį ir rado jame 
kapilarinį bronchitą, šiaip jau nieko pavojinga. 15 d. tėvelis jautės žymiai 
geriau, juokavo net vargšelis, nors ir nebeįstengė garsiai kalbėti, tik pašnib- 
ždom ?). Vakare sukvietė mus visus pažiūrėti, kad jis yr atgulęs, bet po 
teisybei jis gulėti negalėjo ir ištisas naktis praleisdavo sėdėdamas susirietęs“ 
Ir snausdavo rankomis pasirėmęs. Miegot jis nemiegojo nuo 10 rugsėjo. 


—— 


') Ustinžnoj rugsėjo 8 d. esti didelė metinė mūgė. 
„ ?) Vėlesniame Pietarienės pranešime pažymėta, kad tą dieną jis yr kalbėjęs su žmoną 
„apie savo mielą Lietuvą ir savo norą jai dar kuo nors patarnauti“, 


17* 


— 260 — 


Rugsejo 16 d. tėveliui pasidarė vėl blogiau, o 17-ą jis vos neužduso, visas 
pamėlynavęs. 17-34 vėl mušėm telegramą d-rui Bončkauskui, bet kai tėve- 
liui dar sunkiau pasidarė, pakvietėm d-rą Pieškonskį, kurs su ašaromis pri- 
kalbinėjo tėvelį pakviesti d-rą Kostiną, su kuriuo tėvelis buvo piktūoju. 
is užrašė vaistų ir tėvelis sutiko juos imti...  Kostinas pareiškė, kad tė- 
velio liga pavojinga. O kokia tai buvo baisi diena! Mes negalėjom net 
verkti, nes tėveliukas su baime žiūrėjo į mūsų akis. Išblyškęs, raudonais 
taškais skruostuose, įdubusiomis baimingai žiūrinčiomis akimis, kas valan- 
dėlę nuo baisių skausmų mušamas prakaito, tėvelis mėčiojos lovoj nebe- 
įstengdamas nei atsisėsti nesusirietęs, nei atsigulti, privargintas nemigos 
naktimis. 

Prie šių kūno kančių prisidėjo dar ir dvasios kančia — tai sąmonė, 
kad mirtis artinasi. Taigi visiems, kas tik tą dieną jį buvo aplankę, sakė 
„Sudieu“ ir vos kvapą beatgaudamas kartojo „mirštu“. Ypač jį kamavo 
susirūpinimas, kad jis mus palieka be duonos kąsnio. Dieve, kaip jis kan- 
kinosi. Daktarai užrašė jam deguonį; jis kiek galėdamas stengės įtraukti 
jį į plaučius, bet palengvėjimo nesusilaukė, nes deguonis nebegalėjo pa- 
tekti plaučiuosna del bronchų uždegimo, kurios visos buvo šlapumo pripil- 
dytos. Naktį tėvelis baisiai prisikentėjo. 18-4 jam pasidarė kiek geriau, 
jis tapo gyvesnis ir stengės mums drąsos priduoti. Bet 19-4 naktį tėvelis 
vos nenumirė. Aš pati bėgte bėgau daktaro. Šis atvykęs pasakė, kad jei 
tėvelis neužmigs ir iki ryto nepagerės, tai turės mirti už kelių valandų. 
Tamsta suprasi, ką mes tuomet turėjom jausti; jis regimai geso ir tą dieną 
jam pasidarė taip bloga, kad jis visus sukvietęs tarė atsisveikindamas: „My- 
lėkit mamą, gyvenkit draugiškai ir nebūkit savytarpy piktuoju“. Aš nega- 
lėjau nei verkti, mama ir Mania (sesuo) verkė kituose kambariuose. Tėve- 
liui davinėjom šampano, kamparo, digitalio; naktį pagaminom šiltą vonią 
ir taip dar 19-ą atkovojom jį nuo mirties. Naktį jis net buvo užmigęs dvi 
valandi.. 20-ą jam buvo bloga jis nebeturėjo jėgų atsikosėti ir tekvėpavo 
visą laiką deguoniu. Vakare jis ūmai užmigo ir iš pradžių pramėgojo 1!/2 
valandos, jam pasidarė lengviau ir jis tarė: „Seniai jau man nebuvo taip 
lengva“ ir godžiai gėrė pieną; 8 val. 40 m. jis vėl užmigo. Mes nudžiu- 
gome, mama manė, kad jis ištikrųjų taisos ir nuėjo kiek pasilsėt. Aš pasi- 
likau prie jo krėsle besėdinti. Lygiai valandai praslinkus, jis atsisėdo. Aš 
nubėgau į kabinetą pas daktarus (Mat, pastaroji dvi dieni daktarai paeiliui 
pas mus dežūravo), bet tėvelis šaukė vien Kostiną. Šis kaip tik tą dieną 
buvo pas mus. Kostinas atvykęs paklausė tėvelio, kaip jaučias? Šis su 
vargu atsakė: „nežinau, nesuprantu“. Aš nušluoščiau jam šaltą prakaitą ir 
manydama, kad jis Kostino žodžių nesuprato, vėl paklausiau: Ar Tamstai 
geriau? Jis ir man atsakė: „nežinau, nesuprantu, ar aš miegu, ar ne“? Aš 
sakau: Tamsta nemiegi, atbudai, išmiegojęs pustrečios valandos, Tamstai 
geriau“? O jis vėl: „Nesuprantu, greičiau mane prikelkit“ ir ėmė palengvėl 
lenkti galvą į pagalvę lyg užmigdamas. Aš pamačiau, kad čia bloga ir 
nubėgau pas daktarą, o šis su ašaromis tarė: „aš čia nieko daugiau nega- 
„liu ir nieko nežinau“. Aš prikėliau mamą iš miego, bet ji nieko nesuprato 
ir mes ją varu atvedėm prie tėvelio. Cia subėgo daktarai, pakėlė tėvelį už 
pečių ir jis tyliai, tyliai numirė. Veidas pirma buvęs suvargęs, ūmai paki- 
tėjo, tapo ramus ir nuostabiai malonus ir net lyg šypsąs. Tokiuo jis liko 
iki ketvirtadieniui, kuomet mes jį laidojom. Mama buvo lyg stabo ištikta 
ir nesiliovė verkus. Mes jai davėm pilną šampano stiklinę ir ji mūsų pa- 


— 261 — 


guldyta lovon visą naktį išmiegojo. Tėvelį nuplovė, apvilko ir paguldė ant 
stalo. Ustiužnos gyventojai parodė mums daug užuojautos. Mūsų pažį- 
stamos ponios visą laiką lankėsi pas mus, taip kad net ir tėvelio mirimo 
dieną nebuvome vienos. Mums surinko apie 200 rub., kad mes galėtumėm 
pragyventi, iki susilauksime valdiškos pensijos“. 

Aprašydama savo tėvo mirtį Antanina Pietariutė be abejo yr nupiešus 
paskutines jo valandas tikrai. Ji surašė visa, ką jos akys matė. Bet kas 
darėsi sergančio ir mirštančio dvasioj, to ji žinot negalėjo, juoba kad P-ris 
savo kitaip tikinčios šeimynos įsitikinimų drumsti nenorėdamas, niekad apie 
savo religinius įsitikinimus nekalbėdavo, nors pats, kaip matėm, nebuvo 
šiaudų katalikas. Tikybos svarbą gyvenime, o dar labiau mirties valandoje, 
jis šventai gerbė. Tai matyti, kad ir iš šio įdomaus atsitikimo, padariusio 
jam labai didelio įspūdžio, Sykį Deimniansko ligoninėj jam teko matyti 
mirštant kažkaip ten užklydusį lietuvį kaimietį. Žinodamas, kad kunigo ne- 
sulauks ir kad aplinkui svetimi, kitaip tikį žmonės, šis prieš mirsiant, 
sujungęs visas paskutines savo spėkas, ėmė taip karštai ir savotiškai kilniai 
melstis ir nuodėmių atleidimo Dievo prašyti, kad P-ris tai matydamas ir gir- 
dėdamas nustebo ir susigriaudino. Šį atsitikimą P-ris pats nesykį man yr 
pasakojęs, pridurdamas, kad jis tik vieną tokią krikščionišką mirtį savo am- 
žiuje tematęs. Taigi galimas daiktas, kad ir P-ris, tokioj pat padėty atsi- 
dūręs, buvo atsiminęs aną mirštantį lietuvį ir jo žodžiais ar savais panašiais 
į Dievą šaukės. Tam jis užtektinai turėjo laiko ir progos, ištisas naktis l0- 
voj susirietęs besėdėdamas, nekieno nematomas, pats vienas su Dievu kam- 
bary bepasilikęs. Šiaip ar taip, gyvenęs kaip katalikas, jis be abejo ir 
mirti norėjo kaip katalikas. 

Nun belieka dar tarti keletas žodžių apie P-rio laidotuves. Jų apra- 
šymą randame tame pat A. Pietariūtės laiške. Štai kai kurios jų smulkmenos: 

„Laidotuvių reikalu rūpinos d-ras Pieškonskis su Trusoviene, Osinov- 
skaitė, Mandelštamas ir Korti irgi darė, ką galėjo. Tėvai Makarijus ir Di- 
mitrijus (šventikai), neatsižvelgdami į tai, kad vienas gali netekti pensijos, 
kitas tarnybos!), ateidavo kasdien ir laikydavo po keletą kartų į dieną pa- 
nichidas už tėvelį, iki kunigui (Kazilevičiui) atvažiavus. Labai Tamstai ačiu 
už jį; tėveliui, aš manau, buvo malonu, kad jį laidojo tikras lietuvis... 

„Laidojom rugsėjo 23 d. 10 val. ryto. Žmonių buvo dideliausia dau- 
gybė. Kūną į kapus nešė tėvelio pažįstamieji. Brolis Jurgis teatvyko draug 
su kunigu Kazilevičium ir buvo tėvo mirtimi tiesiog prislėgtas. Jį visą laiką 
ramino Pieškonskis“. 

Taip tai draugų pagerbtas, šeimynos gailiai apraudotas, pravoslavų šven- 
tikų ir katalikų kunigo atgiedotas surado sau P-ris amžino atilsio vietą to- 
limoje Rusijoje, svetimose Ustiužnos kapinėse, nesulaukęs spaudos grąžini- 
mo nei Lietuvos nepriklausomybės. Toks buvo Dievo lėmimas. Tesie šventa 
Jo valia, kaip dažnai sakydavo nabašninkas. 

Minčtame Pietariutės laiške radau dar ir šį prierašą: 

* „Kun. Kazilevičiaus patariama siunčiu Tamstai visa, kas lietuvių kal- 
ba tėvelio palikta. Aš manau, kad tėvelis bus patenkintas, jei vienas kitas 
jo rašinys bus naudingas Lietuvai. Prašom peržiūrėti visa, ir kas tiks pa- 
leisti į žmones“. 


4) Mat, melstis už nestačiatikį šventikams buvo draudžiama. Taigi tėvų Makarijaus 
ir Dimitrijaus žygis buvo jiems ne be pavojaus. 


2 


Siuntinys atėjo drauge su šiuo laišku. Rankraščių buvo gerokas pun- 
das. Jų tarpe radau užbaigtą „Algimantą“, kurį ir pasiunčiau netrukus kun. 
Milukui. Be „Algimanto“ buvo čia: „Iš mano atsiminimų“ ir kai kurie 
smulkesni dalykai, draugė ir kelios P-rio užrašų knygos su ištraukomis iš 
rusų kronikų ir kitų perskaitytų veikalų. Kas tiko spaudai, buvo anksčiau 
ar vėliau išsiuntinėta tai Amerikon, tai į Prusus. Užrašų knygos lieka 
pas mane. 

Mirdamas P-ris paliko žmoną ir penketą vaikų: dvi dukterį Antoniną 
(Tonią) ir Marę ir tris sūnus — Jurgį (Žoria), Adelfijų (Adia) ir Vincą (Vi- 
tia). Antonina yra baigus aukštesnius mokslus; kokį laiką prieš pat karą 
mokytojavo Tauragėj, čia ir ištekėjo už ruso mokytojo. Buvo sveika, stipra, 
energinga, linksmo būdo. Marė — paaugus susirgo nervais, ir įgavo palin- 
kimo į melancholiją. Iš sūnų Jurgis pasirodė turįs gabumo piešti karikatū- 
ras; jų jis yr nemaž pripiešęs bendradarbiaudamas Maskvos satiriškuose 
laikraščiuose.  Adelfijuje — pasireiškė paveldėtas iš tėvo literatiškas talentas. 
Jis rašė rusiškai puikių, tikrai poetiškų eilių. Viešėdamas su motina kokį 
laiką Anykščiuose, jis yr gražiai apdainavęs Lietuvos gamtą. 

Apie Vincą, kaipo visų jauniausį, 4š neturiu jokių artimesnių žinių. 
Karui užėjus visi jie išsikraustė Rusijon. Ar jie tebėra gyvi, man, deja, ne- 
teko sužinoti. 


II. 


Visa, kas aukščiau parašyta apie Pietarį, užtektinai charakterizuoja jį 
kaipo rašytoją, lietuvį ir žmogų. Tačiau ši charakteristika toli gražu nėra 
pilna. Jai papildyti, reikia dar pažinti ir Pietario vidaus gyvenimas. Me- 
džiagos tam teikia jo laiškai, Jų jis yr parašęs gana daug. Vieni, k. š. Ba- 
sanavičiui rašyti, yra jau paskelbti. Kitų tepaduota vien šiokios tokios iš- 
traukos, o yra ir visai nepaskelbtų. Aš čia tenaudosiuos daugiausia man 
rašytais P-rio laiškais. Jų viso labo užsiliko 86 pilni, ir kelios dingusių 
nuotrupos. Jie apima laikotarpį nuo 1894 lig 1902 m. Jų parašymo lai- 
kas daugelyje nepažymėtas. Darė tai P-ris iš perdidelio atsargumo. Kiti 
vėl, būdami pradėti vienu laiku, o užbaigti kartais po kelių savaičių, nei 
negalėjo turėti vienos griežtos datos. Pav. vienam laiške pažymėta: „pra- 
dėta prieš užgavėnes, o pabaigta dabar“; kitame man praneša: „Vakar su- 
grįžau iš apskričio ir šiandien pabaigiau senai pertrauktą laišką“. Dėliai to 
sutvarkyti jie griežtai chronologiškai beveik negalima. 

Jų turinys labai įvairus. Pirmąją vietą juose, žinoma, užima P-rio ir 
jo šeimynos reikalai, bandymai ištrūkti iš Ustiužnos ir gauti vietą kitur; to- 
liau jo literatiški sumanymai, polemika su recenzentu jo „Keidošių Onutės“, 
lietuvių spaudos klausimas, įvairiausi mokslo dalykai, pradedant nuo medi- 
cinos ir baigiant archeologija ir praistorija. Visa tai labai įdomu, taigi ir 
tariuos, būsią ne pro šalį davus čia iš tų laikų trumpesnių bei ilgesnių iš- 
traukų. Pradėsiu nuo mokslo dalykų. 

Kaip daugelis lietuvių, P-ris buvo didelis mokslo mėgėjas. Viskas jam 
rūpėjo, kiekviena nauja knyga jį domino. Bet drauge jam buvo aišku, kad 
žmogus apžioti tegali vien siaurą mokslo sritį, Todel viename laiške jis 
melancholiškai ir pažymi: 

„Kaip pagalvoju, jog akyva tiek daug pasauly, o žmogaus amžius taip 
trumpas, tai ir prapuola noras viską matyti ir viską skaityti. Ir tik su atsi- 


— 263 — 


dūsėjimu primenu, jog taip daug ir taip artimų dalykų nežinau, kaip lietu- 
viškos pasakos, kurios galėtų šiek tiek nušviesti man mūsų prosenių seno- 
vės būdą. Bet ką padarysi! Turiu apsieiti ir be to. Ak škotai apsiena be 
kelnių“... 

k“ čia matom, kad mokslas P-riui buvo brangus ne pats sau, bet kai- 
po priemonė Lietuvai ir jos praeičiai geriau pažinti. Tai patvirtina ir to- 
lesnis to pat laiško tęsinys, nes P-ris rašo ten štai ką: 

„Noriu su Tamsta pasidalyti viena labai keista mintimi. Danguje tarp 
matomų žvaigždžių vienas laiko judančiomis, kitas nejudančiomis. Tarp ne- 
judančių skaitoma ir Gryžulio ratai. Bet jau Cassini įrodė, kad daugumas 
taip vadinamų nejudomų žvaigždžių slenka sau iš palengva padange. Pas- 
kutinių laikų astronomai šitą mintį tiktai patvirtino. Slenka iš lėto beveik 
visos žvaigždės, slenka ir Gryžulio ratai. Sita žvaigždyno išvaizda nevisados 
tokia buvo, kaip dabar, ir tai labai akyva. Pirmiausia neužmirškim, jog lie- 
tuviai šitą žvaigždyną vadina Gryžulio ratais. Paskui paimkime ir pažiūrė- 
kime, kokia jo išvaizda dabar, ir kokia buvo prieš 50.000 metų. Dabar ši- 
tas žvaigždynas turi išvaiždą randelio su rankavetu, arba jau daugiausia 
vežimo su dyseliu, prikergtu prie vieno rato. Prieš 50.000 metų žvaigždynas tu- 
rėjo išvaizdą pirmagalinių ratų su dyseliu ir su skieto vežimo dalia. Aš to- 
kią išvaizdą mačiau knygoje „Astronomičeskije viečera“ Kleino. Ir tai man 
bruką mintį, jog labai gal būti, kad lietuviai vardą žvaigždynui yra davę 
prieš 50.000 m., kitaip sakant, jau prieš 50.000 m. darė kad ir silpnus as- 
tronomiškus stebėjimus, taigi buvo ne gyvuliai, bet Žmonės“. 

Toji pastaba stumia P-rį toliau — ieškoti lietuvių kultūros senumo įro- 
dymų. Be Gryžulio ratų, jis randa dar du šitokiu įrodymu: 

1. Šveicarijos kalnuose rado ąžuolinį laivą... užsilikusį nuo tų gady- 
nių, kada marios bangavo po dabartinę Šveicariją. To laivo išvaizda suvis 
panaši į avižos valtį, o valčia vadina pas mus ir avižos valtį ir laivą. 

2. Freitagas aprašydamas senovės Europiečių gyvenimo būdą... sako, 
jog kultūros pradžią vokiečiai ėmę ne iš Romėnų, tiktai iš tautų gyvenusių 
į rytų ir žiemių kampą, Labos upės apygardoje. O tenai prieš vokiečių 
atėjimą gyveno tiktai lietuviškos tautos, nuo kurių užsiliko žymės upių, 
ežerų, kalnų ir kitų prigimtų daiktų varduose“. 

Kad ir brangino P-ris tuos savo įrodymus, bet laikė juos ne visai 
užtenkamais. Jis malonėjo surasti kitokių dar įrodymų senovės mūsų pa- 
sakose ir padavimuose. Todėl ir rašė toliau: 

„Kad tose mūsų pasakose nesykį yra užsilikę keistų žinių, tai galite 
matyti iš šito: ' 

1. Vienoje pasakoje, kurią girdėjau iš savo motinos, pasakojama apie 
kares lietuvių su „kryžiokais“. Taip stačiai pasakoje jie ir vadinama „kry- 
žiokais“. Toje pasakoje yra epizodas panašus į epizodą iš Persų istorijos. 

2. Antroje pasakoje... yra žinia, jog po žeme gyvena bobutė (tur 
būt stabmeldiška Žeminėlė), turinti ir dukterį ir sūnų. Toje gi pasakoje 
pasakyta: „O po žeme, kaip ir ant žemės: ir saulė šviečia ir mėnulis“. 

Toliau cituoja P-ris pora žinių apie mūsų senovės kultūrą, paimtų iš 
senų metraščių, būtent: : 

2 1. Atvažiuodami pas Kryvių - Kryvaitį klausinėdavo, kur patekęs toks 
Ir toks jų giminė, tiktai ką miręs. Paduodančių tą žinią išmanymu, Kryvių- 
Kryvaitis su pagalba „velnio“ apipasakodavęs atkeliavusiems, kaip numirė- 
lis buvo pasirėdęs, kaip miręs“. Pietaris, laikydamas velnio hipotezę „ob- 


— 264 — 


skurantiška“, spėlioja, atskiros Kryvių žinyčios susisiekdavusios telefonu ar 
kitu kokiu panašiu įtaisu. 

2. Tai žinia apie lietuvių mokėjimą daryti ledą vasaros metu. „Ikšiolei 
mūsų mokslininkai tegalėjo daryti ledą tiktai po nedaug ir brangiai. Tiktai 
su atradimu skysto oro įgijo sekreto ir pigaus ir platesnio darbo“. Bet, 
deja, tą žinią, draug su daugeliu kitų senovės žyniai ir burtininkai yr su 
savim nusinešę į Žemę. 

Kaipo mūsų senos kultūros padarai, rūpi P-riui ir senoviniai lietuvių 
parėdai. Tam tikslui jis studijuoja archeologiją. Beskaitydamas Tolstojaus 
ir Kondakovo leidinio „Russkija drievnosti“ penktąjį sąsiuvinį, jis rado 49 
psl. galvos parėdo rasto Liucino kapuose paveikslą. Ten pat 94 psl. rado 
piešinį galvos parėdo, rasto Kazaniaus gub., 95-me psl. jis rado nupieštą 
„Longobartiškę koroną“. Pranešdamas man apie tai, jis taip toliau rašo 
(gegužio 19 d. 1900 m.): 

„Negaliu Tamstai nei pasakyti, kaip tai mane sudžiūgdė šitie radiniai. 
Dabar galiu pasakyti: jeigu zanavykiški tresai buvo diademos prototipu, 
tai mūsų pakalkė tapo „Longobartu koronos“, o gal ir visų kitų proto- 
tipu. Sakyti galima, jog kaip tresai, taip ir pakalkė yr ėmę pradžią iš sveti- 
mų parėdų. Tiesą sakant, man vis tik tiek. Bet kad suprastumei, delko aš 
rašau pirma tą, 0 ne kitą mintį, pasakysiu štai ką: kai matai einančią 
karėlką, pasirėdžiusią šventadieniškai, tai atrodo, lyg ant jos galvos būtų 
pakalkė, tiktai užskleista skepeta. Karėlkai skepetą numetus, pamatai savo 
apsirikimą: ant jos galvos ne pakalkė, tik lyg kepurė ar bobiškas gobtuvas 
su dugnu. Ir taip mūsų kaimynai iinai-korėlai vartoja panašų galvos parėdą, 
Bet delko su dugnu? Gi delto, kad jie gyvena šaltoje šaly, kur pakalkė 
būtų buvus labai prastas uždangalas galvai žiemos metu. Longobartai turėjo 
suvis tokią jau pakalkę, kaip mūsų. Bet atsiminkime, jog tie longobartai 
yr išėję ir šaltos Skandinavijos. Išeidami iš ten, jie būtų atsinešę galvos 
parėdą su dugnu, kaip finų parėdas. O jeigu pas longobartus randame be 
dugno, kaip pas mūsų kampo lietuvius, tai turime manyti, kad arba jie tą 
parėdą pasiskolijo, arba prasimanė patys būdami šiltoje šalyje -— Italijoje. 
(Iš finų jie negalėjo imti, nes šių parėdas su dugnu). Speliodami, jog iš 
Jongabartų mes ėmėme pakalkę, turime tarti, jog longobartai iš Italijos at- 
bėgo į Lietuvą savam naujam išradimui parodyti. Lietuviai Italijoj nežymu, 
bau būtų buvę, Kristui gimus, o jeigu ir būtų buvę, tai sunku būtų jiems 
nunešti pakalkės paveikslą į Kazaniaus rėdybą. ir nunešus, numesti ten, ne- 
paliekant aiškesnės žymės pas finus. Jeigu ten paliko atdarą (Kazaniuje), 
tai jau ir pas finus nekitokią būt' palikę. Finai atėjo vėliau į mūsų šalį, 
nei longobardai ir net nei gotai ir hunai slavėnai. Tiktai pasitraukus į va- 
karus slavėnams su gotais, į tuščias vietas įėjo finai ir plačiai pasiliejo po 
Europos rytų šalį. Longobartai-viniliai ėjo pro mūsų šalį tada, kai nebuvo 
nuo mūs' arti finų, delto vienoks galvos parėdas buvo pas mus, da neatsi- 
radus finams ir jų grebšiukui. Kazanius ir jo rėdyba, senovėje buvo tai 
sodybos Kamos-Bulgarų — tautos, aukštos pramone ir išradimais, kuri 
galėjo dirbti ir mūsų šaliai. O antra — Tulos rėdyboj gyveno mūsų tau- 
tiečiai ir galėjo nesykį patekti į Kazaniaus rėdybą ir ten numirti ir tapti 
pašarvotais. Bet tai vis tiek. Man gana to, kad aš matau panašius galvos 
parėdus vartotus giliausioje senovėje“. 

Betyrinėdamas senovinės lietuvių kultūros žymes rusų veikaluose, P-ris 
rasdavo žinių ir apie senovės rusų kultūrą. Bet ši, arčiau prisižiūrėjus, pa- 


— 265 — 


sirodydavo esanti ne savita, bet svetima, skolinta. Taigi jis tame pat laiške 
ir praneša man toliau: , - 

„Naugardo (seniausios) Sofijskos cerkvės vartų padailinimai yra daryti 
Vokietijoje ir su lotyniškais parašais. Seniausi dvasiški (pravo- 
slavų) palaikai kvepia... katalikyste! Seniausi Vladimiro, Suzdaliaus ir 
kitų mūsų cerkvių padailinimai panašūs į longobartiškių ir šveicariškių ba- 
žnyčių padailinimus. Antra... ir kiti tokiu būdu palaikai rusų dvasiškos 
architektūros yra taipogi su katalikišku kvapu... Čion galima dar pridėti, 
jog tautiškas rusų „garsus“ eposas, naujausiais tyrinėjimais pasirodė paim- 
tas iš indiečių, turkmenų ir kitų Azijos tautų“. 

Tai pažymėjęs, P-ris ir klausia: „Kame tas didelis dvasiškas rusų tau- 
tos lobis“ — ir neturėdamas, ką į tai beatsakyti, baigia pastaba: „Mūsų dva- 
sios palaikus užtrynė lenkai, trina ir toliau lenkai, vokiečiai, rusai, ... bet 
kur tik tie mūsų palaikai prasimušė, kur tik užsiliko, ten ir matai savitą ir 
aukštą kultūrą!“ ... 

Domėjosi P-ris ir žiniomis iš senovės rusų cerkvės istorijos. Taip pav. 
viename laiške pranešė man šitokią žinią: “ 

„Nesenai į mano rankas pateko knyga: „Opisanije Kijevo sofijskavo 
Sobora i Kijevskoi ieparchii, Kijev, 18256 g.“. Kaip tai reikia suprasti tokią 
žinią (žiūr. 72 psl. 6 eilę), kurią paduoda minėta knyga apie aštuntą ir de- 
vintą (nuo pradžios) Kijevos metropolitus: 

„8. Joann III Skopiec, rodom grek, posviaščon Konstantinopolskim 
patriarchom Nikolajem Gramatikom v 1089 g. Velikoju Kniažnoju Annoju 
Vsievolodovnoju iz Grecji privezionnyj. Po skazaniju Nesterovu on byl 
„muž ne knižen, i umom prost i prostoriek“... 

„9. Etriem Skopiec“ ... : 

* „Ar tai tiesa, jog tai buvo romytiniai? Kitaip sakant, ar tai tiesa, jog 
pirma romytiniai buvo tokioje pagarboje Rytų bažnyčioje?“ 

„Apie 32-4 Kijevos metropolitą Gerasimą pasakyta, jog jį romytiniu 
padarė Didis Lietuvos kunigaikštis Švitrigaila. Mat Gerasimas būdamas 
visos Rusijos metropolitu, gyveno Smolenske (po Lietuvos valdžia) ir kai 
Jogaila numetė nuo sosto Švitrigailą, tai Gerasimas viltaviliškai apgauda- 
mas savo geradarį Svitrigailą, susižinojo tuojau su Zigmantu nauju valdo- 
vu, už ką Švitrigailos, sužinojusio jo klastas, ir buvo nubaustas“. 


Del paduotų faktų tiesos čia netenka abejoti. Tai išaiškinama anų 
gadynių žiauriais papročiais. Bet ir XX-sis amžius nelabai tegal čia di- 
džiuotis.  Sužvėrėję šiandieniai bolševikai elgėsi su rusais hierarchais dar 
žiauriau, negu Švitrigaila su Gerasimu. 

Tame pat laiške įdėta ir antra įdomi žinele: „108-me psl. pasakyta, 
būk Konstantinopolio patriarchai Mitrofanas II (1443 m.) ir Grigas 
Mamma (pakeltas patriarchu 1446 m.) buvo priklausą popiežiaus. 
Bet kaip matyt toliau iš teksto, ir kiti vėlesnių gadynių Konstantinopolio 
patriarchai priklausė popiežiaus“. „Kas tai būtų“, klausia P-ris ir teisingai 
"atsako: „Komedijos ir komedijos be galo su tikėjimu“!... Tam mes pilnai 
pritariam. 

Kitame laiške (gruodžio 22 d. 1901 m.) praneša man, kad iš vietos 
progimnazijos bibliotekos pasiėmęs perskaityti šias knygas: Aug. Kotzebue 
„Lietuvos kunigaikštis Švitrigaila“, „Ežero Ladogos pakraščių akmens am- 
žiaus žmogus“, ir prof. Antonovičiaus „Monografijos iš Vakarų ir Piet. Va- 
karų Rusijos istorijos“. Visose jose jis yr radęs įdomių žinių. Bet labiau- 


— 266 — 


siai jį sudominę vokiečių ir rusų melai apie Gedimino kilmę. - Vokiečiai 
Olyvos vienuolynę XV amž. rašytoj kronikoj yr padarę Gediminą kuni- 
gaikščio Vitenio arklininku,. Rusai gi patį kunig. Vitenį pavertę Smalensko 
bei Polocko kunigaikščiu, Gediminą daro jo vergu ir arklidžių sargu (ko- 
niušec). Šias pasakas kartoja lenkai Bielskis, Dlugošas ir k. Tuo tarpu 
Rygos magistratas savo laiške, rašytame Gediminui 1323 m. sakosi: „Nove- 
ritis, nos litteram vestram accepisse in gua percepimus guod pacem et 
treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene bonae - memoriae 
frater vester et antecessor nobiscum habuit“. Vadinas, Ryga žiaojo, kas 
buvo Gedimino tėvas, bet rusai ir lenkai to žinoti nenorėjo. Dėliai to P-ris, 
pasipiktinęs šituo slavišku vylium, yr pridūręs dar šią pastabą: „Dlugošius 
važinėjo su Jėgaila į Lietuvą lietuvių krikštyti. Gyveno jis laikuose, kada 
buvo gyvas ir Jėgaila ir Skirgaila ir Švitrigaila... (Gedimino anūkai. Argi 
tie anūkai nežinojo kas buvo jųjų senis, kas prosenis. Dlugošius įteikė 
Jėgailai proseniu kaž kokį Palemoną, norėdamas įsigerinti“ ... Taigi ir 
baigia patarimu: „Tas žinias, kurias mums kiša lenkai ir kiti kaimynai, 
geriausia nuvertus, kaip mėšlą į šalį. Lenkų istoriški darbai ir raštai tai 
grynas mėšlas“. 

“ Bendrai imant, čia P-rio be abejo perdėta. Bet kad naudojantis ru. 
siškais ir lenkiškais šaltiniais bei tyrinėjimais, reikia būti labai atsargiem, 
tame jis nei kiek neklydo. 

Būdamas Kaune, aš pirkinėdavau naujai pasirodžiusius lenkų veikalus 
apie Lietuvą ir, peržiūrėjęs, siuntinėdavau P-riui. Jis atidžiai juos perskaity- 
davo ir man rašytuose laiškuose pareikšdavo savo kritiškų pastabų. Tos 
pastabos gana įdomios, taigi kai kurias čia ir paduodu. 


Perskaitęs pasiųstą jam Prochaskos „Codex epistolaris Vitoldi“, P-ris 
savo laiške (31 gruodžio 1901 m.) man pranešė, radęs jame porą įdomių 
žinių: 

„Man, rašo jis, stebėtinu dalyku visados rodėsi, jog Vytautas imda- 
mas dones iš kitų šalių, gardų ir kaimų, niekados nemini, bau ėmęs iš 
mūsų šalies (Sudavijos).  Nenoromis kilo mano galvoje mintis, jog Vytauto 
gadynėse mūsų šalis turėjo būti visai tuščia — be gardų, be kaimų... Iš 
kitos pusės man žinoma, jog prieš Vytauto. laikus mūsų šalis buvo užgy- 
venta, jog ir jo gadynėse mūsų kampas ne be liaudies buvo. Ot, iš 
„Codex'o“ aš sužinojau, jog mūsų Pašešupį kryžiokai laikė savu ir daryda- 
mi paliaubas su Lietuva, atsargiai siekėsi padaryti taip, kad kairysis Šešupės 
krantas tektų jiems. Kita puse „Codex'as“ rodo, jog Pašešupis buvo taip 
tuščias, jog po jo girias kryžiokai duodavo teisę ir Jėgailai ir Vytautui me- 
džioti ir žirgus ganyti po jo lankas. Bet buvo jau mūsų krašto gardelis 
„Šakiai“, nors jis ir prigulėjo tada kryžiokams. 


„Senpilė (Starapolė, Marijampolė) tur būt jau gulėjo įrose, nes kitaip 
ji, kaipo stovinti Šešupės tiesiajam krante, būtų mokėjusi Vytautui donę... 
Bet tai vis, kaip matote, žinios turinčios vietinį interesą. „Codex'e“ betgi 
randas ir platesnės reikšmės žinia, demaskuojanti lenkų melus, metamus 
Vytautui, būtent kad jis po kova ties Grūnwaldu tyčiomis metęs Jėgailą su 
jo lenkais ir atsitraukęs šalin. „Codex'e“ padėta yra žinia, jog ir prieš 
kovą ties Griinwaldu tarpu kryžiokų buvo „liga“. Tąja liga užsikrėtė lie- 
tuvių kariuomenė ir dėliai to išsitraukė iš Prusų, sumažusi iki pusei savo 
skaičiaus“. 


— 267 — 


Iš to matom, kaip kiekvieną žinelę P-ris stengėsi sunaudoti lietuvių 
naudai. Kiekvieną klaidą ar netiesą apie Lietuvą jis giliai atjaučia, lyg 
tartum ji būtų palietusi jį asmeniškai. 

Gavęs iš manęs Krokuvos Akademijos išleistas lietuvių dainų melodi- 
jas, P-ris, turėdamas namie fortepijoną ir žmonos padedamas, lygino kiek- 
vieną tų melodijų su jaunystėje girdėtomis jo tėviškėj. Apie to lyginimo 
rezultatą, P-ris viename laiške (gruodžio 31 d. 1901 m.) išsitaria šiais 
žodžiais: 

„--+ Turiu prisipažinti, jog peržiūrėdamas mūsų dainų gaidas, turėjau 
nemaloniai nustebti. Ir vienos ir kitos man žinomos dainos gaida pasirodė 
iškreipta, sudarkyta, .. Tiesa visose išlaikyta bendras atspindys, priderąs lie- 
tuviškoms gaidoms, bet ypatingas originališkas kiekvienos gaidos būdas iš- 
nyko neatšaukiamai. Tegu aš jaunas būdamas išsitraukiau iš tėvynės ir 
menkai dainų teatmenu, vistik, ką atmenu, tai pervirš skiriasi nuo įdėtų 
šioje knygoj ir skiriasi jų nenaudai. Paimkim kad ir 1004 melodiją (137-me 
psl.), Kai įsiklausai mūsų kampo melodiją, tai toje melodijoje jauti netiktai 
vyro širdgėlą, bet ir prie kokių apystovų ta daina buvo sudėta; jauti apsu- 
pančių pirmą dainos sustatytoją neišbrendamų girių gausmą, girdi girių aidą 
pakartojantį aidą ir pritariantį dainiui. Ne Baltgudijos plynios, ne Maioro- 
sijos tyrai, tiktai platūs mūsų kampo šilai tegalėjo pagimdyti tokią melodiją, 
su jos plačiais atdūsiais, su žalios girios ošimu ir aidais... Ar gauni tokio 
įspūdžio klausydamasis melodijos padėtos 1004-am n-ry? Aš turiu pasakyti, 
kad aš tokio įspūdžio negavau. Tuotarpu nuo mūsų kampo melodijos ne 
tiktai aš, bet ir kiti ką tik aprašytą įspūdį, o ne kitokį gauna. Aš tai sakau 
remdamasis gan inteligentiškų žmonių žodžiais. Žmogus su jausmais melo- 
dijoj 1004-0j atvaizduotas ieško nuošalios vietos. O kur gali rasti nuoša- 
lesnę vietą, kaip girioje? Tokiu būdu mūsų kampo melodija (1004-ji) ata- 
tinka ir dainos turiniui. Argi per tai negali manyti, jog šitos giesmės mūsų 
gaida — yra originalas, o Velioniškių — tai netikusi kopija?“... 1) 

Rašydamas tai P-ris priduria, kad jis nenorįs būti „sivo mėšlyno“ 
patriotas, bet kad jam atrodo, jog jo kampo melodijos pačios per save vertos 
yra išlaikyti nuo pražūties. 

Be gaidų jis tyrinėjo ir dainų tekstus. Perskaitęs apie mūsų dainas 
„Linyčioj“ Samogitos studiją, ir radęs ten tvirtinimą, kad dažnai lietuvių 
dainose minimas skaičius „devyni“ bus beturįs simboliškos bei šventos reikš- 
mės ir imtas iš skandinaviškos mitologijos, P-ris daro pastabą: 

„Šitas sprendimas neteisus. Devynmetis oro ciklius patėmytas yra vi- 
soje vidurinėje Eurpoje ir neliečia jisai žiemių Europos, o per tai neliečia 
ir Skandinavijos. Delto, jeigu lietuviai ir ėmė simbolišką skaitmenį „devyni“ 
iš kurios tautos, tai ėmė ne iš skandinavų ... Anaiptol — skandinavai patys 
ėmė tą skaitmenį iš vidurinės Europos tautų... o gal būt ir iš lietuvių, 
kurių kalboje devyni turi artimą skambėjimą su dievas“... 

Kitame gi laiške (gruodžio 20, 1899 m.), remdamasis gautais iš manęs 
Žemaičių vyskupų fotografiškais atvaizdais, daro apie vysk. Merkelį Giedraitį šią 
pastabą. 

„Vysk. Melchioro Giedraičio veidas grynai žemaitiškas... Tokį tipą aš 
patėmijau ir Trubeckiuose, nors jau senai išsigimusiuose. Tik žinomas da- 
lykas vysk. Melchioro grynesnis, labiau lietuviškas tipas“. 


') Greičiausia ji bus iškreipta Z. Noskovskio, tų gaidų harmonizatoriaus. 


— 268 — 


Su šiomis pastabomis galima ir nesutikti, bet jos dėliai to nenųstoja 
savo vertės, pasilikdamos rimtos, ramios, objektyvios. Kas kita P-rio kritika 
lenkų veikalų apie Lietuvą. Cia kartais jis perdaug būdavo vienašališkas. 
Aš jam tai atvirai parašiau, perskaitęs jo persmarkų Mierzynskio „Romovės“ 
įvertinimą. Į tai pasiteisindamnas jis man šiaip atrašė (sausio 23 m. 190) m.): 

„Žinomas dalykas, jog sunkiausia yra mums patiems nuspręsti savo 
idejų ir darbų vertę tuose dalykuose, kuriuose prisimaišo jausmai: piktumo, 
meilės, pavydo. Bet ten, kur mes einame vedami vieno proto, ten męs retai 
teklystame. Su didėliu nustebimu turiu pasakyti, jog tokiuose atsitikimuose 
tankiai ir nekam vertas žmogus tampa kuo ne filosofu. Iš kasdienio gyve- 
nimo męs žinome, jog kuo šaltesnio būdo žmogus, tuo jis mažiau klaidų 
daro... mažiau jausmai jį aptemdo. Ar aš rašydamas Jums apie Mierzyns- 
kio „Romove“ galėjau būti jausmų aptemtas? Ne! Suvis ne! Delko gi aš 
parašiau taip, kaip parašiau? Ne be reikalo. Lenkai rašydami apie mus 
daro klaidų. - Daro klaidų su skriauda sau ir mums. Pikta jie daro ir sau 
ir mums. Argi jie tokius darbus ištikrųjų nori daryti? Ne! Suvis ne! Jie 
mano, kad jie atlieka labai išmintingus ir gerus darbus savo naudai. Kaip 
jie, šitie lenkų rašytojai, perspėti nuo tokių darbų, kurie dabartinėj gady- 
nėj gali atnešti tiktai vieną skriaudą ir jiems ir mums? Argi tinka tokiam 
pšrspėjimui meilūs ir saldūs žodžiai, ar ne geriau nuplėšus teisingais žodžiais 
visus parėdus nuo klaidžių jų darbų, parodyti tikrą jų vertę ir tikrą išvaizdą? 

„Kaip aš Jums parašiau apie „Romovę“, taip ir kiekvienas apsišvietęs 
lietuvis manys, perskaitęs tą knygelę. Jeigu joje būtų parašyta teisybė, tai 
būtų labai gerai. Iš jos mes pasimokytumėm. Niekai tame, jog ta kny- 
gelė turi savyje bendrą lenkišką tendenciją, kurią sutarpusi Lietuvos visuo- 
menė tiktai su paniekinimu ir neapykanta nustums nuo savęs. Bet ir tai 
būtų nieko. Nesiliovus lenkams taip rašyti, pagalios metas nuo metų rasis 
vis aršesnė ir gilesnė neapykanta tarp lenkų ir lietuvių. Ir dvi tauti, gyve- 
nusi podraug, pradės kniautis, kaip du priešu su didžiausia skriauda abiem. 
Rasis ir kitos tam priežastys... Kniūvinė seks kniūvinę, nelaimė — nelaimę... 
Kam to? Ar negeriau išsyk visai išvilkus lenkų darbus aikštėn, ir paro- 
džius juosius ir patiems lenkams ir kitiems, kokie tie darbai ištikrųjų yra. 
„Sine ira et studio“ aš paėmiau ir padariau tai. Viena puse aš parodžiau 
lenkų rašytojo melą, kita — jog lenkams nėra labai kuo girtis, o lietuviams 
nėra priežasties labai žemintis prieš lenkus ir kitus. Ypač, jog nėra ko 
mums gėdytis mūsų praeities. (Gali labai būti, jog mano žodžiuose girdis 
dalimi išjuokimo. Bet, matote, sunku iškęsti ne šyptelėjus, kai skaitai tokius 
darbus kaip Mierzynskio, kuriuose „su patepimu pranašauja“, kaip gaidys 
vištoms mėšlyne. Ir pranašauja neva mokslo vardu, o iš tikrųjų tam, kad 
mūsų inteligentų tarpe rastų gana kvailo prcto žmonių... Rašydamas 
apie Mierzynskio „darbą aš viena teturėjau mintyje — „suum cuigue“... 

Nepatenkintas liko P-ris ir pasiųstaja jam Latkovskio knygele „Witold, 
wielki ksiąže Litewski“. Savo kritiškas pastabas apie ją buvo surašęs, bet 
man neatsiuntė, pažymėdamas, tik, kad jo mintys tuo klausimu buvę „per- 
aštrios, nors ir teisingos“. 

i Kitam laiške (sausio 28 d. 1900 m.) apskritai apie lenkus taip at- 
siliepia: 

„Lenkai visados save laikė ir dar tebelaiko didelio proto žmonėmis, 
ypač dideliais politikais. Taip. Palygindami juos su mumis, turime pripa- 
žinti, kad lenkai mus ne sykį apgavo, apgavo kaip mažus vaikus. Bet ir 


— 269 — 


čia vis tik reikia pridėti, jog apgavime Jėgailos kalti ne lietuviai, tik pats 
Jėgaila — kvailys; apgavime Liublino unijos laikais kalti ne lietuviai, bet 
gudiškųjų Lietuvos sričių bajorai; patys lietuviai ir tada suprato lenkų dar- 
bus ir tada verkdami ir pirštus sau griauždami grįžo namon iš Liublino ir 
norėjo kilti prieš Zigmuntą Augustą ir prieš visą Lenkiją sukergtą su gu- 
diškomis sritimis. Bet gana apie tai. Praeitis negrįš“. 

Toliau tame pat laiške P-ris kalba apie lenkų sukilimus prieš Rusiją. 

Apie Kosciuškos sukilimo („kumpokų“) priežastį sakos nesuradęs tik- 
resnių žinių, bet apie antrąjį („krakosų“) sukilimą paduoda iš F. F. Vigelio 
knygos „Zamiečanija na nynešnieje sostojanije Bessarabiji. Pisano v ok- 
tiabrie 1823 goda. Moskva Universitetskaja tipografija 1892“ (252 psl.) 
šitokią ištrauką: „Nie znaju, pravo, kak pristupit mnie k izobraženiju do- 
stopamiatnoj zimy s 1829 na 1830 god, kogda kazalos mir i tišina vodvo- 
rilis v cieloj Europie, no kogda opytnyje liudi čujali uže približenije ne- 
skončajemo burnych vremion, posredi koich my živiom i ponynče; odni 
ožidali ich stainym udovolstvijem, drugije sužasom. 
Cto kasajetsa do menia, to skvoz poluprozračnuju poviazku, pokryvajuščuju 
moi glaza, mnie vsio predstavlialoš v radužnom svietie; ja mečtal! o blago- 
dienstvii i moguščestve mojego otečestva“. 

Pacitavęs tuos žodžius P-ris nuo savęs priduria: 

„Kad nebūtų abejojimo, apie ką rašoma, straipsnių rodyklėje apie 
šitą straipsnį pasakyta: „XIII pered polskim miatežom“. Reikia pridėti, kad 
Vigelis buvo gubernatorius ir galop nuo 1829 lig amžio galui (1856) gy- 
veno Peterburge tarnaudamas svetimų tikybų departamente ir mirė jo di- 
rektorium. „Ir taip, tęsia toliau P-ris, ar neakyva? Lenkai rengia sukilimą, 
o rusai laukia jo su džiaugsmu? Jie ne tik žino, jog bus sukilimas, bet 
"pirm laiko juo džiaugiasi... Na, va už šita negali laikyti lenkus labai 
kvailais. Bet štai kame visa svarba: skaitydamas Saltykovą (Ščedriną), 
randi keistų žinių, kurios rodo, jog maištus Lenkuose tyčia patys rusai su- 
kėlė, kad gautų juos malšinti (žiūr. „Istorija odnavo goroda“). Ot už šitą 
lenkai ir yra dideli kvailiai“. | 


Ir baigia šia pastaba: 

„Ir taip nuo seno reikėjo lietuviams turėti savo protą... Pasitikėjo 
lietuviai ... lenkais politikais ir... pelnė!“ ... 

Kitam laiške apskritai apie lenkų tautą taip rašo: 

„Tauta tokia, kaip lenkai, laukia sau išgelbėjimo iš anglų, iš prancūzų 
ir sekdama anų kurstymus, tai kįla ir daro maištą, tai tyli, — tokia tauta 
niekados sau nepadarys gera, ji bus per amžius tiktai marionėtė kitų 
rankose“. 

Tyrinėdamas istoriją P-ris neužmiršdavo ir dabarties reikalų. D-ro 
Basanavičiaus paklaustas, ar neturi ką parašęs „Aušrai“, P-ris 10. III. 1884 m. 
atsako: „Aušrai“, pagal mano mintį, nieko nėra. Bet gal būt, kad atsiras“. 
Ir čia pat priduria: „Labai ir labai reikėtų mudviem pasimatyti ir pasišne- 
kėti. Ir apie „Aušrą“ ir apie kitus dalykus. Pagalios — pasimatyti, pasi- 
šnekėt, kaip senovės pažįstamiem sėbram. Jeigu būsi netrūkus Lietuvoje, 
tai prašyčiau tave atvažiuoti į Ustiužną pas mane. Šitas pasimaty- 
mas yra labai reikalingas. (Apie to pasimatymo reikalą mini 
P-ris ir 27. III. 86 laike). 


— 270 — 


P-ris prie to pridėjo dar ir kelionės maršrutą ir išlaidų apskaitymą, 
viso labo 60 rub. Bet Basanavičius neatvyko, gal delto, kad P-ris tame 
pat laiške į B-čiaus paklausimą, ar jis galėtų gauti Rusijoj vietą, atsakė nei- 
giamai ir patarė pasilikti Bulgarijoj. 

Kitame ldiške Basanavičiui 13. XI. 89 apie „Aušrą“ P-ris taip rašo: 
„Kaip gymė „Aušra“, aš nežinojau ir nelaukiau jos gimusios. Gavęs . vieną 
antrą numerį. nežinojau, kaip man būti su jais 1). Kai aš jau buvau pasi- 
ryžęs, tu paliovei man rašęs ir visi mano projektai pasklydo. Atokiai nuo 
tėviškės negirdėjau, kaip blykstelėjus „Aušra“ vėl užgeso. Pirmi numeriai 
man patiko. Aš norėčiau žinoti, kas do priežastis jos užgesimo. Ar ne- 
galima būtų jos atgaivinti? „Tuo susirūpinęs, P-ris klausia, kiek „Aušros“ 
visi numeriai mokama, žada atsiųsti pinigus, bet prašo „Aušrą“ siųsti į 
Prusus, geram tikram žmogui, iki P-rio vardu kas jų pareikalaus. Prašo 
taipgi dėti po jo raštais pavardę „kokio vanago ar varno“, o ne jo pirmu- 
tines raides. į 

Be istorijos ir Hiteratūros rūpėjo P-riui ir medicina. Kaip jau aukščiau 
minėjan, jis buvo, ar bent tarėsi, išradęs naujus vaistus dėmėtai šiltinei gy- 
dyti. Apie tą savo išradimą, jis nesykį man yr kalbėjęs Ustiužnoj, nesykį 
jis yr rašęs apie tai ir savo laiškuose. Pav. viename laiške pasigirdamas 
praneša: „Kuo toliau, tuo svarbesni patyrimai pas mane randasi dėmėto tifo 
gydymo srityje“. Antrame pranešęs, kad Ustiužnoj buvo atsiradę nemaža 
limpančių ligų, priduria: „Žinomas dalykas, jog ir aš tiftu pasinaudojau tru- 
putį del mokslo. Ir da sykį įsitikinau, jog tilo gydyme aš stoviu ant tikro 
kelio, nors vienkart su tuomi įsitikinau, jog da kai kas lieka ištirti“. Bet 
kiek vėliau pasirodė, dalykas esąs daug painesnis, neg P-rio iš pradžios ma- 
nyta. - Nustebintas tuo, jis taip man rašė: „Neseniai gavau pragumą išban- 
dyti dėmėto tifo gydymą. Pasirodė, jog mano gydymas suvis negelbsti. 
Nesuprantu, kas tai buvo ikšiol, iki pradžiai 1898 m., nes nebuvo jokio 
atsitikimo, kuriame nebūtų nuo mano gydymo ko ne stebuklingos pasekmės. 
Dabar tas pats gydymas lieka be jokios pasekmės. Tiesa, iki šių me- 
tų turėjau aš labai gerų ir išbandytų vaistų. Bet, kaip sau norite, ir da- 
bar, ką turiu, tartum geri, o vienok jokios ir jokios įtekmės ligai nedaro. 
Bet jeigu tifo gydymas da neatmintas, tai gimdyvių karštligės (iebris puer- 
peralis) ir gimdyvių pilvo plėvės uždegimo (peritonitis) gydymas ir prie naujų 
vaistų puikiai eina, kaip ėjo ir prie senų. Gali sakyti, šitos ligos gydos 
stebuklingai. Manau, kad ir gydymas difterito taipgi ir prie naujų vaistų 
seksis. Kitaip sakant, visa mano išradimo svarba siekianti mokslišką pusę, 
užsiliks. Ta išradimo dalis, kari buvo be pamato, gal būt žus. Bet, tiesą, 
“ sakant, aš nemanau, bau ir tifas nepasiduos. Man, rodos, kad po metų, 
antrų, aš suseksiu, delko nauji vaistai negelbsti, o susekęs tai, žinosiu deiko , 
senieji gelbėjo“. . 

Kitame laiške praneša: „Neperseniai Adolias (P-rio sūnus) susirgo 
žarnų tiiu. Gydydamas jį, pirmą sykį pabandžiau remtis netiktai su tifu, 
bet ir su ligomis prisimetusiomis prie jo. Ir pasirodė aiškus dalykas — 
mano gydymas tifo tikras. Jeigu, nežiūrint tifo, karštis nekrinta žemyn, 
tai neaišaukiamai yra prisimetusi prie tifo kokia nors liga“. : 


1) Basanavičius „Aušros“ 1 - 2 n-rį buvo nusiuntęs P-riui dovanai, bet P-riui laiške 
paprašius, kad jos, kaipo valdžios uždrausto dalyko, nesiųstų, paliovė siuntinėjęs ir laiškus 
rašęs. P-ris vėliau jam tai prikaišiojo rašydamas: „Kas do priežastis? Tu lyg bijaisi gauti iš 
manęs laišką ir slepi savo adresą“. (Laiške 18. IX. 95). 


— 271 — 


Laiške rašytame 27 III 96 d-rui Basanavičiui šiaip praneša: „Apie savo 
mediciniškus moksliškus darbus neturiu daug ką kalbėti, nors šį-tą ir spėjau 
saviškai perdirbti. Taip gydymą chroniškojo reumatizmo, arba kaip ji Zacha- 
tinas vadina, chroniškojo artrito, aš sužinojau. Taipgi džiovos (tuberkuliozo) 
gydymą tur "būt suradau, geriausią iš visų žinomų. Plaučių uždegimo gy- 
dymą, ypač po influencai, netikčtai gerai pastačiau, neišskiriant nei pneu- 
monia crouposa labaris jos pikčiausioje formoje serpiginoziškoje. Bet įdo- 
miausių rezultatų gavau gydydamas visokias žarnų ir pilvo ligas, iškyrus 
vėžį (carcinoma). Anais metais pas mus pasirodė liga panaši į cholerą, mes 
ją vadiname vasarine tryda (cholera nostras) Nuo šios ligos pasveikdavo 
negreitai, o dažnai ir mirdavo į 24 val. arba ir anksčiau po apsirgimui, 
Mano praktikoje išeidavo įdomus dalykas: žmogus pasveikdavo 50 pusei 
valandos. Aš labai norėjau tada susitikti su tikraja cholera“. Toliau rašo, 
bandęs taikinti savo gydymo metodą susirgusiems tikra cholera Peterburge, 
Vilniuj, Viesiogonske, bet ūmo išgydymo nesusilaukęs. Bet užtat gerų re- 
žultatų davęs tiio (typhus exanthematicus) gydymas. P-ris šiaip apie tai 
rašo: „Pas mus pernai buvo smagi tifo epidemija. Žinomas dalykas, aš pir- 
miausiai siekiausi sunaudoti ją moksliškai ir praktiškai gydymo naudai. Kas 
pasidarė? Mano rankose ligoniai ėmė taisytis nuo 11 d. ligos. Kaip 11 
diena, taip „lysis“ (ne „crisis“). Tuo tarpu kiti ligonis taisėsi į 17, 21 dieną“. 
Išpradžių P-ris manęs, tai esąs atsitikimo dalykas. Paskui ėmęs spėlioti, tai 
esą gydymo pasekmė. Ir pradėjo ieškoti dar greitesnio pasveikimo. Ir nus- 
tebęs gavo į 5 dieną, paskui į 2 dieną ir galop į 36 val. nuo gydymo 
pradžios. Bet epidemijai pasiliovus, P-ris nebegalėjo savo tyrimų užbaigti, 
ir sužinoti: „ar galimas dalykas, kad ligonis, turįs 409 karščio, rytoj. teturėtų 
37042 Tam tikslui jis labai norėjo turėti dėmėtosios karštligės atsitikimų vė- 
lybų ir taip sunkių, kad jau jokios nebūtų vilties pasveikti... „Jei ir šito- 
kiuose atsitikimuose gydymas duotų ūmą pasveikimą... na, tai galėčiau jau 
laikyti darbą pabaigtu“... Kitam laiške (V. VI. 97) tam pačiam savo mokslo 
draugui praneša, suradęs abortyvišką dėmėtosios šiltinės (typtus exanthematicus) 
gydymą. „Kai kurie detaliai dar neištirti, delto ir apgarsinti jų ikšio! negaliu, 
bet faktas yra faktu: gydymas atrastas. Iš šalies žiūrint, atrodo, jog gydy- 
mo principas turės platesnės svarbos, nes juo remiantis, bus galima gydyti 
ir kitos apkrečiamosios ligos. Aš jau bandžiau su puikia pasekme gydyti 
gimdyvių karštligę.  Nebūtų nuostabu, jei ir džuma pasiduotu, nes kiek te- 
oretiškai žinau ją, tai ir prie jos gydymo galima prisielgti pagal atrastą ideją. 
Pas jus dabar gal atsirasti tifas, delto aš tau skubinu pranešti. Pasveiksta 
ligoniai po 6—36 val. gydymo vedamo mano būdu“. Kiek galima suprasti 
iš tų ištraukų P-rio mintis, jo tifo gydymas buvo paremtas netik tam tikrais 
naujai išrastais vaistais, bet ir tam tikru nauju jų vartojimo metodu. P-rio išmany- 
mu, jo vaistai ir metodai turėję tikti ne vien tifui, bet ir kitokių rūšių karštligėms. 

Dėliai to jis buvo sumanęs tų vaistų gamybą suorganizuoti en gros 
ir gauti iš čia didelio pelno. Laiškuose Basanavičiui P-ris tai vadina savo 
„zešeitu“. Bet tam „gešeitui“ pastatyti ant kojų reikėjo P-rio apskaitymu 
10—20 tūkstančių rublių. Jų gi nei P-ris, nei Basanavičius neturėjo. Taip 
jo vaistai ir tebuvo pagaminti minimalėse dozėse, Kas tai buvo per vaistai, 
iš ko jie sudaryti, P-ris laikė tai giliausioje paslapty, niekam nieko nesakydamas. 


Toks savo išradimo branginimas pas protesionalą-gydytoją lengva su- 
prasti. Jei tokį išradimą būt' padaręs koks vokietis, jis būtų jąm visai atsi- 
davęs, jį tyrinėjęs, tobūlinęs ir galop būtų pagarsinęs pasauliui kaipo naują 


— 2723 — 


stebuklingą specifiką, pakrikštijęs jį kokiu „salvartifu“ ar kitu dar keistesniu 
vardu. P-ris, kaip ir daugelis gabesnių lietuvių, nesitenkino viena kokia 
specialybe. Jis jautės ne vien daktaru, bet lietuviu mokslininku ir rašytoju. 
Taigi ir nenuostabu, kad jam mūsų spaudos klausimas irgi labai rūpėjo. 
Kiekviena kieno nors pastanga lietuvių spaudai aigauti buvo begalo brangi. 
Pav.,: man pranešus, kad vysk. Paliulionis įsakęs man paruošti rusų valdžiai 
memorialą lietuvių spaudos grąžinimo veikalu, P-ris tuojau atsiliepė laišku, 
kuriame tarp kitko įdėjo šias pastabas: 


„Jeigu nėra tame labai didelio reikalo, tai Jūs tą referatą sulaikykite 
pakol. Bet jeigu yra reikalas ir vyskupas to nori, tai apie sulaikymą nėra ką 
nei šnekėti. Matote, man rodosi, jog pirma neg siųsti tokį referatą, reiktų 
pabandyti kelias jam praskinti, nulyginti... parašyti porą, antrą tam tyčia 
pagamintų straipsnių, kurie paaiškintų viena puse spaudos reikalą ir nelei- 
dimo pavojingumą, kita gi puse tie straipsniai ypač turėtų siektis parodyti 
tikrą žmonių padėjimą su jų palinkimu prie Rusijos... Prie tokių aplinkybių 
Jūsų referatas ar tiktai nebūtų tuoju kirčiu, kuris darbą baigia“. 

Patarimas buvo geras, bet praktikoj neišpildomas, nes rusų spauda 
anais laikais tokių straipsnių nepriimdavo. Dėliai to ir Paliulionio memori- 
alas buvo pasiųstas oficialiu keliu Vidaus reikalų ministeriui, ir be abejo 
draug su panašiais kitų memorialais tapo atiduotas tam tikrai komisijai. 
Nelaukdamas nieko gera iš tų komisijų, P-ris kovo 24 d. 1900 m. taip 
man rašo: " 


„Kai apie komisiją, tai man rodos, kiekvienas iš mūsų iš viršaus žino, 
kam jos darbai bus verti. Kur sprendžia apie reikalus žmonės nieko apie 
tuos reikalus nesuprantantieji, ten nelauki gera. Daug da bus tokių komi- 
sijų. Pereis šimtai metų ir vis da bus tokios komisijos, viena už kitą ju- 
dresnės! Mes negalim laukti nei mielaširdystės, nei teisybės, nei pagalbos 
iš nieko. Žmonių gyvenime tai tavo, ką pats paveldi, ką pats savo vieku 
paimi ir pasisavini. Jau tai nebe reikalo yra pasakyta; „padėki pats sau“. 

itas pasakymas pritinka kiekvienam žmogui. Bet jis pritinka ir kiekvie- 
nai tautai“. 

Todel prisiminęs dar kartą Muravjovo spaudos uždraudimu sužadintą 
tautinę lietuvių sąmonę, P-ris toliau taip rašė: 

„Del ateities mes neturime krūpauti. Dirbti ateičiai mes turime, rūpin- 
tis reikia ir labai, bet krūpauti nėr ko. Ką mes pajėgomis negalėsime, tai 
Dievas padarys per komisijas“. 

Taigi ir baigia kilniu šauksmu: 

„Rankas į darbą, viltį Dievop! Ne tame darbas, kad komisijos nesu- 
pranta mūsų kampo reikalų, tiktai tame, jog mes visi Dievo valioje. Ko- 
misija siekdama vienus siekius, pasieks suvis kitokius, neg ji norėjo. Ot 
šitame ir yra Dievo valia! Mūsų žmonės, kaip bičių spiečius, ir iš to mė- 
šlo, kurį pagamins komisijos, pasisavins sau po Dievo vadovybe tiktai tą 
medų, kurį ras purvuose. Pasitikėkime Dievu ir jo visagalingumu!  Mū- 
sų žmonės nei maištų, nei jokių piktenybių nenori. Jie nori tiktai laisvai 
sau dirbti savo tėvų žemėje ir melstis pagal savo tikėjimą. Nori jie mažai, 
bet drūčiai, ir del to reikia tikėtis, jog kada nors Dievas ir į juos atsižvelgs; 
supras pagalios ir valdžia, jog mūsų ramiai tautai galima duoti ne tik to- 
kios jau tiesos, kaip ir kitoms, esančioms po rusų valdžia, bet ir viršesnės 
da... Tikėkimės ir laukime! O ką reikės, padarys Dievas ir per kvailas 


— 273 — 


komisijas... Pagalios ir tai reikia pasakyti, jog ir komisija gali bent viena 
atsirasti su protu“... - . 

Kaip nūn matome, P-rio pasakyta čia tikra tiesa. Praslinkus ketve- 
riems metams nuo to laiško parašymo, spauda buvo lietuviams grąžinta. 
Nelaimė P-rio, kad jis peranksti mirė. 

Be spaudos rūpėjo jam ir kiti Lietuvos reikalai. Savo laiškuose jis 
teiraujas apie kun. Jauniaus sveikatą, džiaugias, kad Seinų vyskupu paskir- 
tas Baranauskas lietuvis, gailestauja del rusų teismo nuteistų ištremti lietu- 
vių. Perskaitęs rusų laikraščiuose straipsnį apie Prūsų lietuvių kilimą, P-ris 
su džiaugsmu praneša: „Ten rašo, būk lietuviai pergalėję vokiečius ir pa- 
siuntę savo Žmogų atstovu į parlamentą vietoj vokiečio. Iš savo pusės aš 
turiu pasakyti, jog (jeigu taip ištikrųjų) garbė ir lietuviams, kurie susiprato, 
jog taip reikia padaryti, garbė ir vokiečiams, kurie leido tai padaryti... 
Kaunas arti sienos. Ar negirdėjote, ar tai teisybė?“, 

Lietuvių tautinio susipratimo ženklai P-rio buvo visur rankiojami. Pav. 
iš 1898 metų daktarų ir aptiekininkų sąrašo P-ris pažymi šiuos statistikos 

avinius: . 


„ 1896 metais lietuvių aptiekininkų Rusijoj yra buvę 114 
1897 „0, , = » 133 
1898 bi] »„ „ 2] „ 144 


P-ris daro ir čia išvadą, kad daugelis aptiekininkų, užsirašę pirma len- 
kais, dabar eina rašytis lietuviais, ir kaltina aukštos kilmės lietuvius, kad 
jie, vis dar užsispyrę, tebesirašo lenkais. 

Taip pat džiugino jį ir uždraustos spaudos besiplėtojimas Prūsuose ir 
Amerikoj. Kaip aukščiau matėm, jis mielai ją skaitė. Todel ir nenuosta- 
bu, kad jos, man Ustiužną apleidus, nebegaudamas, labai ilgėjos, kaip tai 
matyti iš jo laiškų. Pav. viename pažymi: „pradedu išsiilgti skaitymo“. 
„ Rusų knygų jam netrūko ir Ustiužnoj. Bet jis troško pasiskaityti naujos už- 
draustos lietuvių literatūros, kaip ir matyt iš išreikšto kitame laiške noro žinoti 
turinį „Ž. ir T. S. “ (tai yra „Žinyčios“ ir „Tėvynės Sargo“) ir pridurtos 
pastabos: „dėku Jums pasakyčiau už pranešimą“. 

Drauge atsiranda jame karšto noro tai vargšei lietuvių literatūrai, kiek 
galima, daugiau patarnauti. Tuo tikslu jis imasi energingai plunksnos dar- 
„„bo: rašo įvairių straipsnių ir plačią istoriškąją apysaką („Algimantas“), pa- 
rengia spaudon savo atsiminimus („Iš mano atsiminimų“), pasiunčia „Tėv. 
Sargvi“ naują apysakaitę „Keidošių Onutė“. Drauge įgauna daugiau drą- 
sos, siunčia užsienio redąkcijoms savo rankraščius originale, nebesirūpinda- 
mas jų perrašymu svetima ranka. Sena baimė, kad jo rankraščiai nepa- 
tektų rusams į rankas, matyt, buvo žymiai sumažėjusi ar net ir visai din- 
gusi, nes pav.- laiške rašytam lapkričio 4 d. 1894 m. deda atvirą prierašą: 
„Šiunčju Jums ką galiu ir ką ištenku; norėčia, kad „Tamsios pajėgos“ būtų 
įdėtos“. 

Vienur kitur pažymi gan aiškiai ir savo naujus literatiškus sumanymus. 
Pav. viename laiške klausia mano nuomonės: „kokia knygelė būtų reikalin- 
gesnė mūsų kampui -— ar fizika, ar geometrija, ar algebra? Jeigu mums 
kada nors leis spaudą, tai gerai. būtų turėjus jau pagamintą tokią knygelę, 
greičiau tada būtų galima ji atspausdinti“... “ 

Kaipo matematikas, P-ris be abejo būt' galėjęs parašyti įvairių mate. 
matikos vadovėlių, bet nesant tuomet nei lietuviškų gimnazijų, nei leidėju, 


Tauta ir Žodis 18 


— 274 — 


jis pats vėliau suprato, kad tai peranksiyvas darbas, taigi ir turėjo nuo 
jo atsisakyti. . 

Negalėdamas lietuviškai varyti mokslo darbo, P-ris grįžta prie savo 
mėgiamosios beletristikos. Jo galva buvo pilna įvairių temų. Vienam 
laiške jis pav. klausia: „Ką Jūs sakytumėt apie mano „Mūsų godotiną poną 
Jošelį Zobildovskį“ su dviem kunigais įvairių pažiūrų — senu lenku ir jaunu 
lietuviu? Jo dar nėra, bet gali atsirasti“. Ar tikrai atsirado, nežinau. 
Bent neatsimenu tos apysakos skaitęs nei P-rio rankraščiuose, nei spaudoje. 

P-rio galvoj ima kaskart labiau kristalizuotis ideja originalės apysakos 
iš Lietuvos istorijos. Tai matyt iš vieno jo laiško, kur tarp kitko pasakyta: 
„Kas man atėjo į galvą. Mūsų praeitis guli nedirbta pūdymu, Tiesa ki- 
tataučiai bandė ja naudotis. Bet taip ją iškraipė, jog pavertė nieku. Nei 
jie mūsų istorijos nežino, nei būdo nesupranta,... nei teisybės rašyti nenori. 
Dyvai, jog tarp lietuvių nesiranda toks, kuris norėtų pasinaudoti gimtąja 
praeitimi. Tegul per nepratimą rašyti ir sykį ir antrą nepasisektų, bet jau 
trečią kartą rašant, vis tik rastųs vietų ir labai gerų“. P-rio išmanymu, tokia 
apysaka reiktų rašyti pirma rusų kalba. Jis tik bugštavo, kad tokioj apy- 
sakoj teksią lyginti stabmeldiškąją Lietuvą su krikščionimis ir kai kur tas 
lyginimas galįs išeiti krikščionių nenaudai. (Gal delto ir priėjo išvadą, ge- 
riau būsią to lyginimo nedarius. 

Bet ilgiau pasvarstęs šį klausimą, pats nuo rusų kalbos atsisakė ir 
ėmė galvoti apie parašymą istoriškos apysakos lietuviškai. Ji turėjo vadin- 
tis „Algimantas“. 

Apie savo sumanytąjį „Algimantą“ jis per atsargumą praneša trečiame 
asmeny: „Vienas mano pažįstamų rašė man apie jo sumanytą apysaką iš 
Algimanto laikų, padavė ir pirmos dalies turinį,  Tendencija ten gal ir 
rastųs, bet, man rodos, bus tai labai nuobodus dalykas... Kaip paskaitai 
Senkevičių ir pamąstai apie kitus rašytojus, tai taip atrodo, jog geriau būtų, 
jeigu jie eitų ką kita daryti, o ne užsiimtų rašymu“ ... 

Tą savo perdėtą Senkievičiaus talento aukštinimą P-ris dar anksčiau 
reikšdavo savo pašnekesiuose. Aš tą jo entuziazmą stengiaus bent kiek 
atšaldyti, nurodydamas, kad Senkievičiuje pirmą vietą užima lenkas, o 
paskiau jau dailininkas rašytojas, jojo gi „Potopą“ smerkiau kaipo veikalą 
grynai tendencingą lietuvystei juodinti, o lenkystei į padanges kelti, primin- 
damas drauge, kad lietuviška istoriška apysaka, kad ir su mažesniu ta- 
lentu, bet lietuvių dvasioje parašyta, bus šimtą kartų lietuviams naudingesnė 
už visus Senkevičiaus „IKmicicus ir Podbipietas“. Vėliau perskaitęs to pat 
Senkevičiaus „Krzyžacy“, P-ris ir pats įsitikino, kad Senkevičiaus talentas 
yra nelygus, einąs silpnyn. Tuo padrąsintas P-ris ir ėmė rašyti savo „Algi- 
mantą“, ir kaip matom, visai neblogai savo uždavinį išpildė. 

' Tuo pačiu laiku jis parašė ir savo „Kedošių Onutę“. "Man pranešus, 
kad vieno recenzento išmanymu, toje apysakoje nėsama tikro muoseklumo, 
akcija einanti šuoliais, veikėjų apsiėjimai neišmotyvuoti, lietuviškoji inteli- 
gentija tarsi tyčia suodžiomis nupiešta; mokytojas bedievis ir niekšas, Ienk- 
studentis paleistuvis ir iš visų pusių brudas, Vincų Vincas lietuviškos idejos 
apaštalas ir pranašas —ir tas, anot tos patarlės, „išlėkęs kaip sakalas, nutu- 
pęs, kaip vabalas“, — P-ris pasijuto užgautas ir atsakydamas recenzentui, 
taip rašė: 

„Apie šitą recenzento nuomonės dalį aš turiu truputį pašnekėti, Paim- 
kime pirmiausia lenkstudentį. Argi jis pridera lietuvių inteligentijai? O jeigu 


— 275 — 


jis pridera, tai kas tada nepridera lietuvių inteligentijai? Lenkstudentis intri- 
guoja, dirba visą amžių lietuviams kliūtis ir recenzentas toki žmogų skiria 
lietuvių inteligentijai! Apie tai gali tik viena pasakyti, jog recenzentas nežino, 
ką jis rašo. Lenkstudeutis ne lietuvių inteligentas, tik tamsiausio vandens 
niekšas, sulenkėjęs lietuvis ir lenkų pašlęmėkas“. j 

- Nurodęs, kad lenkstudenčio tipe glūdi dviejų tikrų studentų C ir U. 
žymes, o taipgi kad galįs nurodyti ir mokytojo -bedievio gyvą prototipą. 
P-ris priduria, kad recenzento logikos laikantis, reiktų vilkus ir šunis laikyti 
avimis, nes „kaip vilkai, taip ir šunės drasko avis ir piauja, kaip piauja 
lietuvius lenkstudenčiai". 


Atrėmęs šį pirmutinį priekaištą, P-ris toliau pats nurodo, kaip reiktų 
jo „Keidošių Onutė“ suprasti, Pasak jo, ta apysakaitė esanti „parašyta taip, 
jog priekinis asmuo joje stovi Onutė“, „Kaip aš numanau, rašo toliau P-ris, 
ji rodo, kokia yra geistina |jetuvė mergina. Ideališko lietuvio vyro tipą pa- 
rodyti, nežymu, bau ir norėjo autorius. Delko gi vienok tokį, o ne kitokį 
išveda autorius Vincų Vincą? Argi tai jis daro netyčiomis, ar jis tyčia 
išveda jį, kad sudarkytų galop ideališką tipą, suvesdamas su gude. Ar ga- 
lop autorius kam kitam jį išveda? 

Atsakydamas į tuos klausimus, P-ris taip toliau tęsia: 

„Pagalvokim truputį, Akcija eina tame tarpe, kada ką tiktai dar pra- 
sidėjo atsirasti lietuvystės idėja, kada tą ideją ir lenkstudenčiai ir lenkkuni- 
. giai visomis pajėgomis siekėsi užtroškyti. Kiekvienas troškimo būdas buvo 
geras, Studentai ir lenkai inteligentai prasimanydavo tyčia visokių niekų 
prieš lietuvius studentus ir per kunigus ir davatkas paleisdavo į apygardą, 
kur lietuviai gyveno. Tie paskalai draskė lietuvių garbę, teršė juos jų gimi- 
nių akyse, ir darė jiems daug pikta. Lenkai mokytiniai per lekciją pririšda- 
vo lietuviui virvę prie kojos ir susitarę keli, traukdavo tą virvę po suolais, 
lauždami tam koją. Lenkai studentai vogdavo lietuvių laiškus ir skaitydavo 
juos. Tarp lietuvių studentų tyčia suvedžiodavo liežuvius, kad juos supykdy- 
tų. Jei kur galėdavo, tai tyčia purvais aptėkšdavo. Ką gi matome Onutėje? 
Autorius išveda lietuvį. Tą lietuvį lenkai, lenkstudenčiai ir lenkkunigiai per- 
sekioja. Persekioja karštai. Savo žaru pyksta ant jų ir Vincų Vincas. Len- 
kai dergia jo garbę, jis gi tolyn traukiasi nuo lenkų ir nuo kunigų. Galop 
veda gudę. Kas jį privertė tai padaryti? Ar jo įpykimas ant visa, kas tik 
yra lenkiška, ar negalėjimas sau rasti pačios del supurvinimo jo savųjų tar- 
pe,—vis tiek, apysakoje šita klausimo pusė nubrėžta ir to ikyaliai. Auto- 
rius savo atliko. Jisai parodė, jog vaidai gali atvesti tiktai pulką tokių 
Vincų Vincų. Jisai perspėjo Onutės lūpomis apie tai. Jis neišsitarė, jog 
toks Vincų Vincas—tai lietuvio idealas Delko gi taip užsimanė recenzen- 
tas matyti Vincų Vince idealą? Jeigu jau jam prireikė vyro idealo, tai delko 
jis jo neieškojo Onutės vyre? Argi jis to gemančio tikro lietuvio tėvynainio 
tipo nepatėmijo? Onutė, ideališkas lietuvės merginos tipas, pasisaugojo eiti 
už Vinco.“ Kitaip sakant, lietuvystės idealas, kaip jį supranta autorius, nėra 
Vincų Vincas. 

Polemizuodamas toliau su recenzentu P-ris priduria: 

„Rūgodamas autoriui už Vincų Vincą, už jo žemą nutupdymą, recen- 
zentas nenori žinoti, delko taip atsitiko, jog Vincų Vincas vedė gudę. Jis 
nenori patėmyti, jog aplinkybės pagimdžiusios Vincų Vincą da ir šiandien 
ne suvis prašalintos, jos gali ir toliau pagaminti ne vieną Vincų Vincą ir da 


18* 


— 276 — 


pikčiau padaryti. Recenzentas nemate nei Onutės, nei kunigo lietuvio, nei 
Onutės jaunikio. Kodel gi jis mato gerai lenkstudentį“? Ir baigdamas atsako 
į tai, jog visoj recenzijoj „kišo vien pikta lenkiška klasta“. 


Vincų Vince P-ris yra išvedęs save patį. Dėliai to jis savo replikoj ir 
stengės ypatingai nušviesti sąlygas, pastūmėjusias Vincų Vincą vesti gudę. Taigi 
„Keidošių Onutėje“ yra netiktai „Dichtung und Wahrheit“, bet ir tam tikros 
P-rio autoapologijos. . 

Jis pyko ant recenzento ne del nurodytų tos apysakaitės silpnų 
pusių, bet delto, kad recenzentas lenkstudentį priskaitė prie lietuvių ir net 
tvirtino, kad toks tipas esąs negalimas. Savo apysakos silpnas puses P-ris 
ir pats vėliau pripažino rašydamas: 

„Dabar trumpai pasakysiu: tai ne apysaka, tiktai polemizmo straipsnis. 
Kaipo apysaka —tai niekam netikęs veikalas. Bet polemika jame puiki. Aš 
su pamėgimu tai patėmijau“. 

Pats dirbdamas išsijuosęs beletristikos srity, P-ris gailestavo, kad neat- 
siranda pas mus kitų gerų jaunų beletristų. Stai jo žodžiai: „Dyvai man, 
jog prozoje nesiranda darbininkų. Tegu jau mūsų kalba eiliuoti nesuvis 
skani, bet proza vis tik galėtų užsimanęs ne vienas ką nors pasakyti; tuo- 
tarpu gryna ir tuščia“... „Viens tik, vienų viens Antanas Valys buvo prata- 
ręs žodį ir tas ūmai nutilo“... „Sakytum lietuviai be gabumo, bet ir tai ne- 
tiesa. Senkevičia ak tai lietuvis, Chodžko irgi lietuvis. Ir tarp naujesnių 
lenkų rašytojų randi dažnai lietuvių.. Bet jei mūsų jaunoj kartoj pradeda 
atsirasti dainiai, tai veik atsiras ir pasakrašiai. Tikiu, jog Dievas da duos 
mums to sulaukti“. 

Bet laukdamas naujų talentų, P-ris neniekino ir tų, kurie anuomet ėmė 
rodytis mūsų literatūroj. Džiaugėsi jis, kaip minėjom gražia „Antano Valio“ 
pradžia, susidomėjo ir manaja pirmą kart išleistąja „Dainų skrynele,* o apie 
mano „Lietuvio ir kataliko dainą“ parašė man platų laišką pateikdamas ja- 
me ištisą įdomių kritiškų pastabų eilę. Svarbiausios iš jų dvi. Pirmiausia 
prikišė man perdide4į krikščionišką nusileidimą žydams ir atatinkamą dainos 
dvieilį siūlė man savotiskai pataisyti, ko aš negalėjau priimti, nes pietariška 
pataisa turėjo gana aiškų pobūdį kurstymo lietuvių prieš žydus. Antras 
priekaištas, kad aš perdaug aukštai iškeldamas religinę tiesą, atrodau, lyg 
žeminąs šiaip jau mokslą, be kurio Lietuva negalinti pakilti materiališkai ir 
išsivaduoti iš vergavimo kitataučiams. Plėsdamas toliau savo minti, P-ris 
paduoda puikią mokslo apologiją rašydamas: „Mokslas parodo Dievo didy- 
bę ir galybę, mokslas gali paremti ten tikėjimą, kur jis rodosi silpnas; delto 
mokslas neskelbia nei prieš didžiausią „Tiesą“. Ir baigia pastaba: „Į mokslą 
reikia raginti visais būdais mūsų žmones, jame mūsų viltis medžiagiškos 
liuosybės nuo žydų ir kitų, jame mūsų ir amžina viltis, nes geriau supratę 
Dievo rankų darbą, geriau mokėsime garbinti ir Sutverėją“. | 


Bet visi tie P-rio priekaištai ir įrodinėjimai buvo be pamato, kaipo 
kilusieji iš gana paviršutiniško mano dainos teksto supratimo. Nes mok- 
slo svarba Lietuvai buvo ten aiškiai pabrėžta žodžiais: 


Na, mokslinčius kas gal peikti? 
Te jie dirba kiek tik gali. 
Triūsas jų ne vienam daikte 
Gal pakelti ir mūsų šalį. 


— 277 — 


Taigi čia tarp mano ir P-rio pažiūrų į mokslą nėra jokio esmingo 
skirtumo. O jei pas mane buvo toliau pridurtai 


Bet jei skelbia kas prieš tiesą, 
Neklausau tokio skelbiko, 


tai čia aišku, jog turėta omenyje ne pats grynasis mokslas, bet prisiplakę 
prie jo parazitai, kurie bepopulerizuodami mokslo davinius, subjektyviai juos 
nušviečia savo pasaulėžiūrai žmonėse paskleisti. Taigi P-rio čia aiškiai 
prašauta pro šalį. 

Bet laikydamas mano dainą neatatinkamą mūsų tautos reikalams, P-ris 
randa ją grožio žvilgsniu „netikėtai gražią ir gerą“ ir baigia savo kritiką 
prisipažinimu, „kad jis ją delto taip aštriai sukritikavęs, kad ji „savo gražu- 
mu papirko“ skaitytoją ir kad jam gaila buvę, kad ji ne tokia, kaip jam norėjos. 

Jaunas būdamas, P-ris, kaip matėm, bandė ir pats eiles rašyti. Vė- 
liau prozai atsidavęs, buvo metęs tą darbą. - Bet kaikada, ypatingam ūpui 
užėjus, pasiduodavo vėl eilių rašymo pagundai. Pav. viename laiške pra- 
nešė man: : 

„Neperseniai pateko man į rankas rusiškos eilės; patiko jos man tru- 
putį, ir del to iš nuobodumo išverčiau aš jas; bet prisipažįstu ne visas ir 
truputį atsilikdamas nuo originalo“. 


Pavasario balsai. 
(Pagal A. Tolstojų) 


Skamba ošia balsai. 

Ar ne vėjas tai gaudžia? 
Ar ne paukščių sapnai 

Į varpus vario siaudžia ? 


Ar ne tyšk' paunksny 

Tamsium nuolata sriova? 
Gal stiklai skamb' pilni? 
Gal kardų žvanga kova? 


Su balsais atmintis 
Jaunų metų dar kyla 
Ar tai laimės viltis? 

Ar tai vargas taip byla? 


Kas supras, kas pažins? 
Kokios skamba ten dainos? 
Tik nuo jų merd' širdis 
Tik nuo jų galvoj mainos... 


Ir pasiaiškindamas pridūrė: „Man kas patiko šitose eilėse, (ai tas ne- 
apibrėžtas jausmų tamsumas, kurie. ištikrųjų kyla žmogaus širdy, ma- 
tant atgijantį prigimimą ir sujudėjusį darbe, kada kiekvienas vabalėlis, 
triūsdamas apie maistą, dūzgia tartum „hosana“ Dievui giedodamas“. 

Pietario vertimas neperpuikus, bet visgi žymu jame tam tikra poetiš- 
koji gyslelė. Patsai P-ris teisingai laikė save ne poetu, bet prozaiku. Jo 


—- 278 — 


talentas, kaip matėm, buvo žymus, tikrai vyriškas. Jam pilnai išsirutuloti 
ir pasiekti tobulybės tetrūko tik vienos sąlygos: kasdieninio susidūrimo su 
lietuviais ir gyvenimo Lietuvoje, Tai buvo nuolatinis P-rio idealas, kurio 
jis karštai troško ir darė pastangų jam pasiekti. Ir juo P-rio gyvenimas ėjo 
prie galo, juo tas troškimas darėsi karštesnis. Negalėdamas gauti vietos 
Lietuvoj, jis ima svajoti apie apsigyvenimą bent tarp Amerikos lietuvių. 
Tai matyti iš jo paklausimo viename laiške: „Nežinau, ar ne manyti man 
ką apie kun. Burbą. Ką sakysite? Ar nepaklaustų kas apie vietą man pas 
jį“. Šiam projektui pasirodžius neįvykdomam, P-ris ima kaskart dažniau 
klabinti savo medicinišką vyriausybę, prašydamas perkelti jį kur nors arčiau 
tėvynės—į Estiją ar Kuršą. Nesulaukdamas atsakymo, buvo pats, kaip ma- 
tėm, atvykęs su šeimyna Kaunan, bet išgyventi iš praktikos negalėdamas, 
turėjo grįžti vėl Ustiužnon. Iš ten po kiek laiko pranešė man „po 
sekretu“, kad manąs grįžti į Vakarų šalį. „Prižadėjo man, rašo savo 
laiške, vietą toje šalyje ir taip man nupasakojo, jog ta vieta galės 
būti ne tai Mintaujoje, ne tai Revelyje. Galutinai bus žinoma Lapkričio 
mėnesį “. 

Jei P-ris būtų buvęs turtingas, ir galėjęs gerai patepti, ar bent pavai- 
šinti reikalingus žmones, rasit šis perkėlimas ir būt' įvykęs. Bet P-ris, kaip 
matėm, buvo tuomet kaip tik grynas beskatikis; tatai ir iš to projekto nieko 
neišėjo. Likimas laikė P-rį lyg kalte prikaltą prie įkyrėjusios jam Ustiužnos 
ir teleido vien svajoti apie Kauną, Mintaują, ir net Karaliaučių. Tai buvo 
visų liudniausia P-rio tragedija. Ją dar sunkesnę darė skurdi P-rio mate- 
rialė padėtis ir kaskart blogyn einanti sveikata. Jo laiškai, ypač pastarųjų 
ketverių metu prieš mirtį, pilni nusiskundimų del vargo, skyrdo ir del men- 
kėjančių kūno pajėgų. Jau spalio 23 d. 1898 m. rašo: „Pas mane nieko 
gero: pradedu skursti ir vargti“. Spalio 19 d. 1899 m. praneša: „Mane 
išvertė iš tarantaso ir sutrynė drūčiai kairiąją koją. Aš neva vaikščioju, 
bet šlubuodamas*. Kiek vėliau pažymi: „Aš drūčiai sęstu. Beveik diena 
nuo dienos jaučiu mažyn einančias ir pajėgas ir energiją. Būtų lyg per 
anksti, bet ką padarysi, jeigu taip greitai mano organizmas sudribo“. Kitur 
nurodo ir savo ligas. Pay. laiške rašytame balandžio 13 d. 1899 m. pra- 
neša: „Sveikatai mano metas nuo meto eina menkyn. Širdies liga didinasi 
ir neduoda man vaikščioti, o važinėti nesveika, nes krato ir didinas liga“. 
O kiek vėliau pažymi: „Sęstu labai greitai. Baigia mane širdies liga (vi- 
tium cordis et stenocardia)“. Be to kamavo jį ir morališkai rūpesčiai, nes 
pav. vienam laiškė praneša: „Šeimyna mano sveika, dėku Dievui, tiktai 
nerimastis mane ima, pažiūrint į ją, Reikia mokyti, o aš to neiš- 
enku“. ' 

„Norėdamas savo biudžetą šiek tiek padidinti, P-ris pastarais dviejais 
metais imasi mokytojo pareigos mergaičių gimnazijoje UŪstiužnoj. Dėsto 
čia algebrą, geometriją, fiziką, susiartina su jaunaisiais mokytojais ir draug 
su jais veda kovą su senaisiais pedagogais biurokratais. Šis naujas darbas 
ir nauji suerzinimai, žinoma, nepadeda P-rio sveikatai taisytis. Ir ji, kaip 
matėm, palengvėl gęso, ir netrukus visai užgeso. P-ris mirė kaipo uolaus 
savo pareigų ėjimo auka, kaipo tikras gyvenimo kankinys. Neradęs ramy- 
bės ir atilsio žemėj, teilsis bent nūn anapus mirties angų, apšviestas neže- 
imiška šviesa. 

Taip tai atrodo P-ris iš savo laiškų, raštų, pažiūrų ir gyvenimo.  Nūn 
belieka padaryti iš to visa paskutinės bendros išvados. 


— 279 — 


I. 


Rašytą 1912 m. savo straipsnį apie V. Pietarį S. Čiurlionienė pradeda 
šiais žodžiais: „Ką gi galima pasakyti apie Vincą Pietarį? juk jo darbų ne- 
įrašysime į mūsų atgimimo istoriją, kuri mums sako apie Daukanto del 
tėvynės vargus, Kudirkos kovą ir žuvimą, Višinskio jaunos gyvybės suardy- 
mą. Juk Pietaris tai ne vadas, ne žvaigždė, kuri kelią rodo“. Delko ši 
rašytoja stato čia Daukantą, Kudirką ir net Višinskį aukščiau negu Pietarį, 
man ne visai aišku. Greičiausiai bus gal delto, kad anie, Ciurlionienės 
išmanymu, buvo kovotojai, o P-ris — ne. , 

Bet čia reiktų neužmiršti, kad ir kovotojų esama visokių: vieni varo 
priešą iš apkasų durtuvais, stodami su juo akis į akį, kiti ardo jo apkasus 
savo armotų šuviais visai nematomi, ir priešo nematydami, pasislėpę kur už 
tolimos kalvos. Kad P-ris nėjo į atvirą ataką, tai tiesa. Bet kad jis savo 
publicistikos stambiais šūviais, paleistais iš tolimos Ustiužnos, nebūtų apar- 
dęs rusų pozicijų Lietuvoje, to, tur būt, niekas šiandien neišdrįs neigti. Taigi 
jis irgi reikia laikyti kovotoju ir nebet kokiu, tiktai savotišku, ne tokiu, 
kaip Daukantas, Kudirka ir kiti, Tam buvo ir priežasčių, pareinančių nuo 
naujų aplinkybių. Daukantas pav. buvo kur kas geresnėse sąlygose, galėjo 
nekieno nekliudomas rašyti ir spausdinti savo veikalus. P-ris tos brangios 
laisvės neturėjo. Kudirka, kad ir varžomas spaudos uždraudimo, turėjo - 
savo kūrybai paskatinimų, susidurdamas kasdien su kitais mūsų veikėjais ir 
gyvendamas Lietuvoje savo tautiečių tarpe, P-riui ir to nebuvo lemta su- 
silaukti. Jis gyveno pats vienas toli nuo Lietuvos, apsuptas rusų, nei vieno 
lietuviško gyvo žodžio beveik neišgirsdamas. Ir visgi to visa nežiūrėdamas, 
jis dirbo Lietuvai nemažiau už Kudirką. Gerai suprasdamas, jog Lietuva 
negalima pakelti, nepakėlus pirma lietuvių moterų, jis savo „Keidošių Onu- 
tėje“ pirmutinis pateikia apliokybėms pritaikintą projektą jaunoms lietuvai- 
tėms pralavinti. Savo gi rimtais politikos straipsniais, jis, kaip matėm, yr 
išpranašavęs ir skaistesnę Lietuvai ateitį, Taigi nemažiau už Kudirką pri- 
dera jam ir tikro. tautos vado vardas. O jei net Višinskis vadinama nūn 
mūsų tautinė žvaigždė, tai jau P-ris tektų pavadinti pirmaklase žvaigžde, 
šimtą kartų skaisčiau spindinčia savo talentais, o dar skaisčiau savo kentėji- 
mais ir savo gyvu pasitikėjimu Dievo Apveizda. P-rio asmeny, galima 
sakyti, buvo susilieję du amžinu paveikslu: vienas prikaltojo Prometėjaus, 
antras kentėtojo Jobo. Analogija tarp jų pilniausia, tik žymiai sumažintoje 
išvaizdoje. 

Iš antros šalies visas P-rio gyvenimas, jo veikalai ir laiškai visada 
mums liks gyvu įrodymu, kad gilus mokslas nėra tikybos priešas. P-ris 
buvo daktaras, kaip kiti netikį daktarai, ir dagi giliau už nevieną jų išty- 
ręs medicinos mokslą ir daręs net toj srity svarbių išradimų. Bet P-ris 
yra drauge ir aukštosios matematikos žinovas, kuo kiti netikį daktarai pa- 
sigirti negali. Jei bedievybė būtų proporcionalė mokslo didumui, tai P-ris 
būtų turėjęs virsti didžiausiu bedieviu, Bet kaip matėm, jis liko netik tikinčiu, 
bet ir praktikuojančiu kataliku. Kuo tai išaiškinti? 

Atsakyti į tai nesunku: pirmiausia tuo, kad tikėjimas nėra mūsų proto 
padaras, kokia filosofiška išvada, bet tam tikra viršgamtinė dorybė, bei Dievo 
dovana, kurios reikia trokšti ir iš Dievo prašyti. Antra gi tuo, kad pirmutinė 
tos dovanos gavimo sąlyga yra žmogaus nusižeminimas, pripažinimas savo 
dorinio nevertumo. P-ryje tos sąlygos būta; mat, padarytoji jo klaida — 
rusės vedimas -- žymiai palengvino jam nusižeminimo įgyti. Tos klaidos 


— 280 — 


1 


jis negalėjo užginčyti ir delto, nors jaunystėj ir buvo linkęs puikybėn, kaip 
matyt iš jo susikirtimo su kun. Varkala, tačiau visą savo tolesnį gyvenimą 
jis jautės esąs nusidėjęs Lietuvai ir Bažnyčiai ir laikė save ne aukštesniu, 
bet menkesniu už kitus. O kadangi, giliai tikėjo, kad jo gyvenimas nėra 
betikslis, tatai nesykį, viešai prisipažindamas prie kaltės, reikšdavo pageida- 
vimo; „Tegu mano gyvenimas esti persergėjimu kitiems“. Tame krikščioniš- 
kame nusižeminime ir glūdi P-rio gilaus tikėjimo paslaptis. Kitur dvigubas 
daktaras ir drauge praktikuojąs katalikas yra paprastas dalykas; pas mus gi, 
ypač anais laikais, tai buvo tikra retenybė. Kaipo tokia, ji verta netik pa- 
garbos, bet ir gyvesnio susidomėjimo, ypač iš mokslus einančio jaunimo 
šalies, juoba, kad šis žmogus netik klaidas darė, bet ir turi tikrų nuopelnų, 
ypač literatūros srity. . . 

Norint prideramai įvertinti P-rį kaipo literatą, reiktų parašyti atskira 
plati studija apie jo veikalus, įvertinant kiekvieną jų kritiškai. Ilgainiui, 
tikiuos, tai ir bus padaryta mūsų jaunų kritikų. Bet tam reiktų, kad visų 
P-rio raštų leidėja „Atžala“ užbaigtų galop savo garbingą darbą. Ikšiol tų 
P-rio raštų teišėjo vos du pirmuoju tomų, Viso labo jų bus kokie 6—7. 
Duok, Dieve, kad mes jų kuogreičiausiai susilauktumėm. Daugiausia vietos 
juose užims beletristika — apysakos, nęvelės, vaizdeliai, Iš jų susidarys 
dailus, nevystąs garbės vainikas P-riui, kaipo „mūsų beletristikos tėvui“. Tai 
yra didžiausis jo nuopelnas. Bet be šio jis turėjo ir kitų. 

Pirmiausia, kaipo gilus žmonių ligų tyrinėtojas ir naujų vaistų išradė- 
jas, P-ris galima drąsiai statyti kaipo pavyzdys visiems mūsų gydytojams. 
Iš ištikrųjų, kiek tai pakiltų pas mus medicina, ir kiek gyvybių būtų išgel- 
bėta nuo mirties, jei mūsų jauni daktarai pasiryžtų eiti P-rio nurodytu gilaus 
ligų tėmijimo ir atsargaus eksperimento keliu. 

Kitų jo talentų, k. š. dailininko, matematiko, pedagogo, numizmatiko 
aplinkybės neleido prideramai išplėtoti: Bet ir tai, kas jo tose srityse pada- 
ryta, rodo jo nepaprastą gabumą ir sumanumą. 

Koks buvo P-ris, kaipo žmogus, mes matėm jau užtektinai is jo gyve- 
nimo, veikalų ir laiškų. Matėm ten jį jaunystėj klystantį, bet matėm vėliau 
ir savo klaidą išpažįstantį; matėm jį uoliai Lietuvai besidarbuojantį- ir savo 
nelengvą kryžių per gyvenimą kantriai benešantį ir krikščioniškai Dievo 
lėmimams pasiduodantį. ; 

Tie patys šaltiniai yra mums parodę ir P-rio tikybinius įsitikinimus. ' 
Gal būt, kad intelektualė tikybinių tiesų pusė ir nevisada jam buvo aiški, 
bet savo dvasios gelmėje jis tikėjo taip, kaip dauguma ano laiko lietuviai, 
iš to pat „Šaltinio“, kaip ir jie besimelsdamas, nors vienam laiške ir parū- 
gojo del jo kalbos netyrumo, ragindamas kunigus ištaisyti jo stitių ir ap- 
kuopti nuo biaurių polonizmų. Taigi, kad ir gyveno toli nuo Lietuvos, 
kūnu atskirtas nuo lietuvių, bet dvasia jis visada buvo glaudžiai susirišęs su 
savo tauta, gyvavo jos idealais, vargo jos vargais, tikėjo jos tikėjimu, ne- 
niekindamas nieko, kas jos branginta ir gerbta. Dėliai to P-rio gyvenimas 
ir darbai visada pasiliks mums brangūs, nieks neišdrįs išbraukti jų iš mūsų 
istorijos lapų, lygiai kaip ir P-rio vardo — iš mūsų literatūros. Teisingu 
S. Ciurlionienės pasakymu, P-rio kūriniuose pilna „jautrios, švelnios, poezi- 
jos, kuri be jokių galvojimų stačiai už širdies stveria“. Ypač tai žymu 
„Algimante“. „Savotiškumas, meilės spinduliais apsiaustas, žėri iš kiekvieno 
lapo tos mūsų vienintelės istoriškos apysakos“... „Visa, ką apie senovės 
nepriklausomąją Lietuvą galėjo išsvajoti nukankinta širdis, visa tai surašė 


— 281 — 


supančiota P-rio ranka, ir turime tatai „Algimantą“, turime prieš akis kaip 
gyvus triliktojo šimtmečio lietuvius“, Ir kas svarbiau — jie čia pasirodo ne 
giriniais barbarais, bet tauta pasiekusia gan aukšto kultūros laipsnio, darančia 
tolimų žygių į kaimynų kraštus, turinčia švelnių papročių, gražių dainų, 
padorių žaidimų ir kitko. Visa tai parašė P-ris kaip ir atkeršydamas Sen- 
kevičiui už jo „Tvaną“. kur lietuvių kultūra tendencingai nutylėta ir jos 
vietoj teparodyta pasityčiojimui tik vienas mūsų liaudies. gyvenimo vaizdelis 
būtent, kaip lietuvis-meškinas suka pono lenko dvare girnas ir laiks nuo 
laiko mėto mergoms flirto žodį „padlos“. Tą pasityčiojimą P-ris gyvai 
atjautė; todel lyg atsilygindamas už jį, kur tik galėjo, stengės demaskuoti 
lenkų rašytojų melus apie Lietuvą. 

Tai yra dar vienas įrodymas, kad P-ris netūnojo pasyviai Ustiužnos 
užkampy, bet kaip budrus kareivis, sargyboj pastatytas, gynė kiek įstengda- 
mas ir Lietuvos reikalus ir jos idealus ir net jos tautinę garbę, begėdiškai 
žeidžiamą lenkų ir rusų. 

Aukščiau esam matę Basanavičių charakterizavus P-rį kaipo „sausą 
matematiką“. Tačiau ši charakteristika toli gražu neatatinka tiesai.  P-ris 
turėjo jautrią širdį ir giliai atjausdavo ne vien savo, bet ir kitų vargus. 
Norint tuo įsitikinti, užtenka perskaityti, kad ir P-rio laišką (18--25. X. 90), 
rašytą Basanavičiui, šiam „žmonos netekus. Štai to laiško pradžia: 

„Mielas Jonuti! Labai man graudu, skaitant tavo nelaimes. Tavo 
nuopoliai ir kentėjimai man labai suprantami. Nesykį ir aš mačiau savo 
šeimynos brangius man ir artimus tik per plauką nuo mirties, — mano 
laimė, kad taip neatsitiko. Bet kentėjimą ir man reikėjo nukęsti... Nieks 
nuo šio nėra liuosas. Ir svetur gaila taip kilnios dvasios žmogaus, kaip 
buvo tavo pačiutė. Gaila da labiau tuom, jog mirė taip toli nuo mūsų. 
šventos Lietuvos, kur gal būt sveikatoj ir meilėj būtų galėjus ilgą amžį su- 
kakti. Tokia tai jau mūsų dalis! Savo sveikatą ir galvas guldom toli nuo 
numylėtos Lietuvos ir kaip paukšteliai liūdim svetimose šalyse, laukdami 
giedrios dienos — sugrįžimo į savo mielą tėvynę. O jos kaip nėr, taip nėr... 

Lanksto mus, kaip vėtra medelius, į visas puses, sklaisto kaip dūmus, 
smarkus šiaurys. Bet ąžuolėlis vėjo pučiamas auga. 

Skauda tau brolau širdį? O kokiam lietuviui neskauda jos?! Manko 
tave tavo nelaimė, kaip vėjas medelį! Neužmiršk, brolau, neužmiršk, kad 
tu lietuvis ąžuolėlis, turi, vėjo pučiamas, bujoti, nes ir visi tavo broliai vėjo 
pučiami. 

Ko nusigandai, kad saulė užtemo? Ar tavo broliams ji šviečia? Pa- 
žiūrėk, kaip plati Lietuva, kraštas nuo krašto -— tik vienas vargas ir vienos 
ašaros. 

Mums nėr ką dejuoti. „Terpi kazače, atamanom budeš“. 

Jonai, Jonai! Pažiūrėk, kiek darbų lietuviškoj dirvoje ir kaip menkai 
darbininkų! 

Argi tu stovėdamas geriausiam padėjime, nuleisi rankas?!“ . 

Ir tie vyriški P-rio žodžiai, drauge pilni gilaus lyrizmo, be abejo yr 
padarę Basanavičiui didelio įspūdžio ir pažadinę, nusikračius nusiminimo, 
vėl „skambtelt į darbų stygą“ ir pradėtąją tautystės vagą varyti pirmyn be 
paliovos su dar didesne energija. 

Taigi P-rio neveltui gyventa. Jo būta tikro veikėjo, daug karštesnio 
ir sąmoningesnio už nevieną kitą garbinamą mūs „aušrininką“. 


— 282 — 


Istorijos uždavinys — atiduoti kiekvienam veikėjui pagal jo nuopelnus; 
ji lygiai nemėgsta panegirikų kaip ir pamiletų. Turėdamas tai omeny, aš ir 
stengiausi laikytis čia pilniausio objektyvumo. Ir būsiu tikrai patenkintas, 
jei šis mano rašinys atkreips mūsų visuomenės akį į „Algimanto“ auto- 
rių ir padės būsimiems istorikams nustatyti atalinkamą jam garbės vietą 
mūsų veikėjų panteone. To jis ir savo darbais ir kentėjimais yra pilnai 
užsipelnęs. : 

Jo kūnas dabar guli svetimoj šaly, tolimosios Ustiužnos kapinėse. 
Sutrunijusiam kūnui, žinoma, vistiek kur gulėti. Bet ne vistiek mūsų visuo- 
menei. Ji, mano išmanymu, bent P-rio kaulus turėtų pergabenti Lietuvon, 
kurią jis tiek mylėjo, taip jos ilgėjosi, bet nesusilaukė laimės jon pagrįžti. 


Prot M. Biržiška. 


Jokūbas Daukša. 


Mūsų ir net lenkų spaudoje kai kada tenka išgirsti apie kažl:okį lenk- 
mečių gadynės „litvomaną“ Daukšą, kurį vieni mokytoju, kiti eksstudentu vadina, 
bet kuris ligišioliai liekti mums nežinomas. „Tautoje ir Žodyje“ ir savo Žodyne 
K. Būga nepersenai yra jį vėl mums priminęs, bent jo žodyno medžiagą, išra- 
šytą kun. A. Kašarausko. Kad ir nedaug teturim apie jį žinių, bet norėdamas 
jį prikelti mūsų visuomenės atmintyje ir tuo paraginti žinovus, kad daugiau 
apie jį žinių mums patiektų, o gal ir jo raštų surastų, duodu čia, ką turiu. 
Deja, atskirtas nuo Vilniaus, svarbiausiu savo šaltiniu — Daukšos eilių ir šiaip 
užrašų rinkinėliu tegaliu naudotis tiek, kiek esu jo Išrašęs 1911 m. Lietuvių 
Mokslo Draugijoje, kuri turi jo rankraštį. 


“I. Tėvas ir sūnus. 


Be didžiojo XVI-jo a. mūsų rašytojo, kanauninko, tenka dar du Daukšu at- 
skirti mūsų raštijoje, abudu iš lenkmečių gadynės; jau nekalbu čia, žinoma, apie 
tą Daukšą, kuris prieš didįjį karą Kauno spaudoje vaidino nekokį vaidmenį ir 
teisingai yra mūsų visuomenės pamirštas. Tuodu Daukšu — Kazimieras Kriš- 
tupas, Biržų reformatų bažnyčios vargoninkas ir Sinodo mokyklos mokytojas, 
ir jo sūnus Edvardas Jokūbas, Maksvos, Tartu ir Karaliaučiaus universitetų 
studentas. 


Apie D. tėvą Biržų kun. Jakubėnas mūsų Vaižgantui rašo!), kad jis kilęs iš 
Maciūnų kaimo, Papilio parapijos, rašęs lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną, 
bet benebus jie žlugę kartu su maišeliu, kuriame sūnus Edvardas juos su 
savo raštais, kaip rodos, bus su savim nešiojęs, o dabar nežinia, kur visi tie 
raštai bus pasidėję. Kun. Jakūbėnas nesusekė, kada juodu abudu, tėvas ir 
sūnus, yra mirę. Iš neaiškių jo sūnaus pasisakymų savo eileraščiuose, užsili- 
kusiuose aukščiau minėtame rinkinėlyje ir parašytuose ne vėliau kaip 1858 m. 
pusėje, galima spėti, kad apie tą laiką tėvas bus jau miręs?). 


Ar bus D. tėvas lietuvių kalbos gramatiką parašęs, nežinia, bet kad jis 
rašė žodyną, aišku iš kan. A. Kašarausko rankraščio „Litvanica czyli Wiado- 
mošci o Litwie“ (Bibliot. Semin. Samogitiensis Ser. 29 Nr. 960), kur p. 41—59 
skaitome, Wyrazy, wyjęte z rekopišmiennego stownika litewskiego na polski Ka- 
zimierza Krzysztofa Daukszy nauczyciela parafialnej szkoty w Biržach“. Šiaip 
ar taip, kad ir nevaidino jis didesnio vaidmens mūsų raštų ir atgimimo isto- 
rijoje, bet ir jam reiškėsi gadynės linkmė, kuri privertė Nėrlichą, Ugianskį, 


15 1924 m. IV. 15. . 

2) Do imionnika siostry mego towarzysza nauk gimn. Z. Wolickiego: „bez rodzicėw, bo 
jedno z nich w dni mych rozswicin, a zas 2 gi przededniem kofczyli swe žycie“ (rankr., 
152). Tiesa, toliau (p. 221 N. R. W. O.) atsisveikindamas sako: „Bądž zdrėw; Ojcze“, bet 
gal apie mirusį, nes dar kiek toliau (p. 245: Dwa obtoczki): „0 mnie... wspomni tylko 


— 284 — 


Kantrimą ir daugelį kitų, nesakant apie tokį Daukantą, Yalančių ar Ivinskį, 
rankioti lietuviškus žodžius, rašyti gramatikas, istorijas... Mylinčio savo kalbą 
tėvo pavyzdys, beabėjo, gavo atsiliepti ir sūnui, padėti jam nusistatyti. Pats 
sūnus mini bent du savo tėvo kartojamu lietuvišku priežodžiu: 1) kaip kas pa- 
siklos, taip išsimiegos, ir 2) toki tai yr byla, nors abudu svyla; vienog katils puodui 
sako, kam esi juoduš). į 

Iš minėtojo kun. Jakubėno laiško sužinome, kad Kazimieras Krištupas 
Daukša turėjęs du sūnu, Edvardą ir Vladą. Edvardas, studijavęs grynąją filosofiją 
Dorpate ir Frankfurte. Už lenkmetį buvęs ištremtas Rusijon — Sibiran. Vėliau 
tarnavęs gelžkelio valdininku kažkur prie Volgos. Apie 1890 metus sugrįžęs 
iš Rusijos į Biržų kraštą. Vaikštinėjęs po sodžius, daug pikto kalbėdamas 
prieš Rusų valdžią; del jo tokio politinio nusistatymo žmonės bijodavę jį pri- 
imti pas save nakvoti. Vasaros metu jis nakvynės neprašydavęs, gulėdamas 
krūmuose prie ugniakurio. Turėjęs jis maišelį, kurio turinio niekam nerody- 
davęs ir niekam nė prisiliesti neduodavęs. Maišelis buvęs prikimštas popierų; 
buvę ten ir 2000 rublių, kuriuos skyręs lietuvių mokyklai įtaisyti. Kartą Ed- 
vardą radę sušalusį pakelėje į savo giminiečius Papilio parapijoj; pakasęs jį 
Zardinių Ramutėnas. 

Edvardas D. kartą patekęs pas Taikos Teisėją ir teisme kalbėjęs tik 
lietuviškai. Teisėjui pareikalavus kalbėti rusiškai, atrėžęs: „Kai aš nuvažiuosiu 
pas tave į Rusiją, aš tavęs neprašysiu kalbėti lietuviškai, o dabar tu čia pas 
mus į Lietuvą atvažiavai, todel neversk mūsų kalbėti rusiškai, bet tu kalbėk 
lietuviškai!“ 

Jo brolis Vladas turėjęs dvarelį pas Papilę. 

Kun. Jakubėno patiektos žinios neprieštarauja mūsų turimoms apie Ed- 
vardą žinioms, nors kaiką jis gal netiksliai yra patyręs. Tiesa, Kazimiero 
Krištupo D. sūnų vardai lyg ir nesutinka su mano žinomo „eksstudento litvo- 
mano“ ir jo brolio vardais. Lenkai šį litvomaną vadina ne Edvardu, tik Jo- 
kūbu*), o vėl jis pats mini brolį Emilį“), bet beabejo turime reikalo su tais 
pačiais asmenimis. . Aukščiau minėtojo užrašų rinkinio autorius rašosi Edvardu 
Jokūbu D., tad yra ir kun. Jakubėno minimasai Edvardas ir lenkų ironizuo- 
jamasai Jokūbas; tas pat, turbūt, bus atsitikę su Vladu ir Emiliu, kuriuodu 
abudu gaus mums sudaryti vieną vienintelį Vladą Emilį“). Be to, Edvardas — 
Jokūbas, kurį toliau tiesiog Jokūbu vadinsime, taip jis pats save, rodos, linkęs 
buvo vadinti"), minėdamas savo gimtąjį kraštą, jo didžiausias Nemuno, Neries 
ir Nevėžio upes, įvardina dar dvi upi, kaip tik Biržų šalies Apaščią ir Agluoną?). 
Kitur vėl sakosi gimęs paežerėje, papilėje, netoli Tiškevičių rūmų?), tad vėl 
aiškiai nurodo Biržus savo gimtine. Taigi tenka pripažinti Jokūbas (Edvardas 
Jokūbas) Kazimiero Krištupo sūnumi. 

Iš Jokūbo užrašų rinkinio patiriame jį ėjus mokslus iš pradžių Kėdainių 
mokykloje, dar antroje klasėje į lenkų kalbą vertus iš rusų idilę „Pavasarį“!?); 


brat, siostra i przyjaciė! kilka“, >) Edvardo Jokūbo D. rankraščio p. 128. Pirmasis priežodis 
pakartotas su kitais p. 225, 256. +) Stan. Košcialkowski prierašuose leid, „Pamiętniki Jakėba 
Gieysztora z lat 1857—1865“ (Vilniuje, 1913 m.), I. 356. 5) E. J. D. rankr. p. 108. 5) Biržų 
bažnyčios metrikai turi tai griežtai išspręsti, 7) E. J. D. rankr. p. 45 (Rozmowa Zz ojcem 
o dziecinstwie i starych czasach i o Litwie,): „Powiedž, Jakobie“. *) Ten pat, p. 129: Dumka 
o rodzinie. 9) Ten pat, p. 131 (Do mej kolebki): „O pola mej rodziny, ztota ktosem po- 
kryte.., Wasz obraz w „mojej duszy cCiągle się odšwieža, te rzeki, to jezioro, ta košcielna 
wieža, ten zamek dzisiaj pusty, a kiedyš tak gwarny. Tam znowu za jeziorem palac- 
Tyszkiewicza... Te wyspy na jeziorze...* 10) Ten pat, p. 113; Wiosna pod lato (sielanka); 
„Wiosną každy czas jest mily“... 


— 285 — 


ten pat 1851-IIl-7 lenkiškai sekus rusų eilėraščiu „| Dievą“!!), bene 1852 m. 
atsidurus Slucko reformatų gimnazijoje!ž), bent tikrai ten ėjus mokslus 
1853 — 1854 m.!3), ten susidraugavus su Tadu Perlo, Jonu Pšesvickiu, Petru 
Rusnickiu ir ypačiai Zenonu Volickiu, kurie jam ir savo eilių patiekdavo 14); 
universiteto mokslus jį ėjus Maksvoje 1854 — 1856 m.!5), Tartu (Dorpate) 
1856—1858 m.!6), kur susidraugavo su Antanu Volickiu (bene Zonono broliu)"'); 
1858 m. birželio mėn. A. Volickio ligi Rygos palydėtą, Daukšą išvažiavus Ka- 
raliaučiun lietuvių literatūros tirti'Š; Nuo to laiko mūsų ligšiolinis šal- 
tinis, Daukšos užrašai, daugiau nebeduoda apie jį žinių, nes tie užrašai, 
turbūt, paties autoriaus padovanoti, patenka į Antano Volickio rankas, ir šis paver- 
čia knygeles savo tikslui. Iš kur kitur, nebe iš šių užrašų, gauname patirti 
D. grįžus iš užsienio (iš Karaliaučiaus, ne iš Frankfurto?) ir atsidurus Vilniuje 
jau eksstudentu, bent ten tebebuvus dar 1862 m. rugsėjo mėn.!?). Kodel jis gavo 
keltis iš Maskvos į Tartu ir universiteto mokslus niekur nėra baigęs, neturime 
žinių. Kaip rodos, neturtas nemažai bus jo mokslui kliudęs??), ne kurie kiti 
trūkumai, nęs iš jo užrašų patiriame jį buvus gabų, darbštų studentą, tiesiog 
entuziastą, o pats šio beturčio tuo metu išvykimas užsienin lietuvių literatūros 
pažinti verčia mus giliau į jį pažiūrėti kaip į susipratusį, tautiškąjį tikslą sau 
statantį ir griežtai jį siekiantį lietuvį. 

Jo užrašų knygelės, jo eilėraščiai lenkų ir lietuvių kalba, kuriuos dabar 
pažinsime, ne tiktai patvirtina šitokią apie jį nuomonę, bet ir gražiai papildo 
mūsų žinias apie tautiškąjį lietuvių šviesuomenės judėjimą lenkmečių gadynėje. 


' II. Maskvoje. 


Bene iš Volickio įpėdinių pateko Edvardo Jokūbo Daukšos eilėraščių ir 
visokių užrašų rinkinėlis (albumėlis) Lietuvių Mokslo Draugijos archivan. Tai 
nemažas, 322 puslapių rankraštis, daugiausiai Daukšos rašytas. Jo rankos 
raštas baigiasi 282 pusl., o toliau jau eina Antano Volickio ranka, bet ir anks- 
čiau randame įterptų ir ne Daukšos, labiausiai jo draugų iš Slucko gimnazijos, 
eilėraščių. Sprendžiant iš pastabos pačioje albumėlio pradžioje ?!), D. ėmė jį 
rašyti Maksvoje tik stojęs universitetan, įrašydamas jan ir kaikuriuos senes- 
niuosius, Slucko ir net dar Kėdainių gadynės, eilėraščius, o taippat leisdamas 
ir draugams vieną kitą eilėraštį ten įrašyti. Pusl. 59 randame Maksvą 
(1855 — XII--31) paskutinį kartą pažymėtą, o pusl. 62 pirmą kart aptinkame Tartu, 
tad p. 59 ar 60 tenka baigti Maksvos gadynė, o 61 — 282 pusl. priklauso 
Daukšos Tartu gadyrci, įskaitant ir Rygoje parašytą atsisveikinamąjį eilėraštį. 
Tuo būdu albumėlis šiaip yra paskirstomas: | Daukša (1 — 60 Maksvoje, 
61 — 282 Tartu), II Volickis (283 — 322), raš. 1858 — 1865 m. (283 — 314) 
ir 1903 m. (314 — 322). 


11) Ten pat p. 114—116 (Do Boga, našladownictwo). 12) Ten pat, 16. 13) Ten pat- 
„- 31, 168. 15) Ten pat, p. 13—16, 1626, 27—30, 30 —31, 32—33, 167—168 ir kiti. 15) Ten 
pat, p.3, 59,18) Ten pat, p. 70, 75, 76 („w Lukiniarni w pierwszym pokoju za stolem, Dorpat 
1856“, turbūt, šeimininkės pavardė butui sustudetienta), 259, 260—26]. 17) Ten pat, p. 28L— 
282.15) Ten pat, p. 281—282: „wyježdžając do Krėlewca slucheč litewskiej literatury“. 19) Pa- 
mietniki J. Gieysztora, i. 170. *) E. J. D. rankr., p. 108 (Sierota): „chcąc niechcąc 
žebrzeč muszę i jatmužną raniė duszę; bowiem kęs niezarobiony, Iecz przez litošė tylko dany 
przez braci lub pyszne pany wydobywa smutne tony“. „P.10 3(Tam za wzgėrzem po dolinie“): 
„w mem oku zawsze mgla i zawsze cienie... Šwiat zimny ciągle studzi ogieh w piersi mej. 
25 Ten pat, p. 35: „w Moskwie przepisywano 30 Grudnia 1854 r.“, 


— 286 — 


Tik vienas kitas, anksčiau suminėtas, dalykėlis gali būt aiškiai priskirtas 
Kėdainiams arba Sluckui, bet iš jų tegalima spręsti apie D. palinkimą poezijai, 
ne tautiškąjį ar kitą kurį nusistatymą. Draugų sluckiečių eilėraščiai tėra ski- 
riami įvairioms gražuolėms ir simpatijoms (Anelėms, Melanijoms, Palmiroms, 
Elviroms). Jeibent draugo Jono Pšesvickio (Przeswicki) eilėraštis, Maksvoje 
įrašytas, bet gal anksčiau sukurtas, būtų galima iš čia išskirti, nes kad ir yra 
jis Otilijai skirtas, bet liečia ir visuomeninę stygą: 


"TIE 2.0. Litwy Ojezyzny kryje; į 
„„ ha ziemi kmieč znękany A podly zdrajca w palacach žyje, 


O pomstę do Boga wola, Jego želazna zaš ręka 

Gdzie chleb splešnialy Biednych poddanych swych nęka. 
Karmi cnotliwych; Język bez wstydu pochlebia tyranom, 
A domek maly Lutnia 2aš chwalę gra okrutnym panom. 
Synėw prawdziwych ar 


Vis delto nebūdami tikri, ar bebus šis eilėraštis Slucke parašytas, negalime 
iš jo daryti jokių griežtų išvadų D. Slucko gadynei.  Atsargiau bus jį priskyrus 
Maskvos metui, kuris jau rodo mums D. gan aiškiai nusistačiusį, tad grei- 
čiausia jau Slucke bent kiek tai linkmei pasiruošusį Iš D. žymimų paskaitytų 
ar tebeskaitytinų knygų, ištraukų iš straipsnių, iš nurašytų svetimų, vieno kito 
ir savo, eilėraščių matome jį Maskvoje—nuo pat pirmojo (1856 m.) rudens— 
gyvai susiJomėjusį Lietuvos istorija, lietuvių kalba ir svajojantį pasiaukoti žmo- 
nių gerovei. 


Jis mini šiuos veikalus apie Lietuvą, jos istoriją, kalbą, kūrybą: Dom. 
Szulco „O znaczeniu Pruss dawnych“ (1846), J. I. Kraszewskio „Dajnos, piešni 
litewskie“ (1844 m. „Atheneum“, vėliau įėjo į jo „Litwa“, 1850, D. taip pat pami- 
nėtą), to pat autoriaus „Anafielas“ (1840 — 1845 arba gal II leidimą, 1846), 
Ludwiko z Pokiewia „Wspomnienia Zmudzi“ (1842), to paties — „Piešni litewskie“ 
(1844), „Litwa“ — (1846), Ign. Chodžkos „Obrazy litewskie“ (1840—1850 arba vė- 
lesnis leidimas, 1847—1855), P. Choroszczo — „Obrazy domowego pcžycia na 
Litwie“ (1842 arba 1844), Just. Narbutto —,„Dzieje wewnetrzne narodu litewskiego 
z czasėw Jana Sobieskiego i Augusta II“ (1842), J. Jaroszewicziaus — „Obraz Lit- 
wy“ (1844—1845), S. Daukanto — „Dainos Ziamaitiu“ (1846), M. Brzozowskio 
— „Piešni ludu nadniemenskiego z okolic Aleksoty“ (1844) ir kit., taippat įvairius 
straipsnius iš 40-tųjų metų (V-jo dešimtmečio) mokslo ir literatūros žurnalų „Prze- 
gląd Naukowy“ ir „Pišmiennictwo Krajowe“. Vis tai raštai, kurie D. Slucke 
tebesant jau buvo išėję iš spaudos, gal vienas kitas tuo metu jo ir buvo 
paskaityti, bet tik dabar, Maskvoje, ir vėliau, Tartu mieste, yra jo skaitomi 
tvarkingiau, vienas po kito. 


Iš Brazauskio (Brzozowski) jis bene 1855 m. nusirašo Krasickio pasakė- 
čios „Vaikai ir varlės“ lietuviškąjį vertimą: „Pavasarį aplink prūdą vaikai, 
pagal savo būdą, linksmi kruvo bėginėjo“ ir tt, mini ir kelių kitų to rinkinio 
dainų pradžias?) Tų pat metų rudenį įrašoma Jucevičiu žinoma daina 
„Esmu sau žmogelis šarpus kožnam darbe“, bet J. teprisiminė jos tik pradžią 2*), 


22 Ten pat, p. 16 — 17. 8) E. J. D. rankr., p. 5 (Vaikai ir varlės Brazauskio rink. 
p. 128.) 2) Ludwik z Pokiewia. Litwa (1846), p. 362: „Oryginat iej piosenki gdzieš u mnie 
zaginą!l, pamigtam tylko początek“. 


- 287 — 


o D. duoda ją ištisą, bene savo užrašytą, bet kaip matyti iš kitų rankos įrašų, 
ir kieno kito, gal vėliau, ištaisytą *5): 


Esmiu sau Žmogielis, A kai tekt ant jas dvi liuliates (?) 


Szarpus kožnam darbie; Saka, kad paneanes (.) 

Wis man pagal nora ktojas, Neadavgą reiki wandeanen'o *7) (,) 
Diewe (,) buk tau garba *9). Kad men'nič'a manntu 8) (;) 
„Dvari aš jau atidirbav (,) Reageas pri wissu dastotka, 
Tur'u sav tris dienas (,) Beat bedu ir davgal (.) 
Navmea, sav sedesiu. Ko ponu su križiajs (,) 
Užtat mani uredas mila, Kad jo pati klista (;) 
Neabijav aš jau uredo, Mana noris ir su wižajs (,) 
Mielas essu ponuu, Mili mani ir skajsta (.) 

Ir ponas nea bajsus. Pilnos abidvi kneTeanes (,) 
Neakalts nieko karč'amoje, ' Pilna krajt'u kubileles (;) 
Noris neadirbely Neamajnitu ant palociu 
Gardu alu čestavoju Aš savo namealiu (,) 

Ir namuo grižt velej. Neamajnicziu aš ant ponu 
Tur'u du gražu arklalu Sawa sodžiaus aš (naudą ?). 
Ir javtu dvi pori o Esmi sav artojas į 

Ir nameanus mažuten'us Ir aru giedodams (.) 

Bea neajok'os skonos. Dievie blagostovik tiktaj 


Szeaszius tur'u bearniken'us () Mano sunkioms piedoms. 
Dvi javnus meargean'us (,) 


Nusirašydamas šią D. atmainos dainą, stengiaus perdaug neatitolti nuo jos 
rašybos, bet kai kur visgi šį tą pakeičiau, kaip „u“ ir virš jo „Uu“ į „UU“, „i“ ir 
virš jo „e“ į „ie“, nenorėdamas perdaug apsunkinti spausdinimo. Berods, D. eilė- 
raščio rašyba čia ne vieno, bet mažiausia dviejų žymėtojų vartojama, pati yra 
nevienoda, nenusistačiusi. Cia pastebėsiu, kad tiek toje dainoje, tiek ir dauge- 
lyje kitų savo tekstų, ne tik lietuvių, bet kartais ir lenkų kalba, D. vartoja savo 
prasimanytą, nutolintą nuo lenkiškosios rašybą: ne „w“, bet „v“ (kartais ir „w“) 
ne „sz“, bet „š“ (perbrauktą s, lyg net rusų e —3), ne „riu“ ir tt, bet „r'u“ ir 
tt, kartais ne „ie“, bet „ę“, ne „i“, bet „I“ (be taško), ne „I“, bet „n“ (rusų |), 
ne „m“, bet „m“ (rusų m), ne „ia“ (kartais), bet „a“ (rusų „ja“), ne „p“, bet 
„n“ (rusų p), ne „n“, bet „N“ (lyg didžioji n), ne „t“, bet „T“ (rusų t), net „ū“. 
Tačiau ir pats savo raidžių ne visur teprisilaiko, suklysta, sviruoja.  Dargi Ma- 
skvoje tebebūdamas jis jau imasi ir paprastesnės rašybos, vėliau dar dažniau. 
Siaip ar taip, pats jo mėginimas paliuosuoti lietuvių rašybą nuo lenkų įtakos, 
pasiėmimas net rusiškųjų, iš dalies ir čekiškųjų raidžių yra charakteringas anų 
laikų Daukšai. Tą rašybą jis vartoja jau 1845 m. Maskvoje, galbūt, dar iš 
Slucko ją atsivežęs, o gal universitete prasimanęs. 

Jau tas savos („lietuviškos“) rašybos prasimanymas rodo D. nusistatymą 
ieškoti Lietuvai savitų, nepriklausomų nuo Lenkų kelių. Įsidėmėtina yra ištrau- 
ka, kurią jis šiuo metu yra padaręs bene iš Zdanavičiaus visuotinosios isto- 
rijos vadovėlio, apie kalbos reikšmę tautai, aiškiai tat pritaikindamas lietu- 
viams: „Cecha narodowošci bez pielęgnowania mowy ojczystejw žadnym ksztalcie 


2) E. J. D. rankr., p. 48. Nusirašau ne visiškai teprisilaikydamas D. prasimanytų 
raidžių,apie kurias skait. žemiau. *) Tas keturias eilutes vėliau prirašė kita ranka, kuri ne- 
žiūrėjo D. rašybos. 7) Įrašyta: vandinielio norint maža. 28) Įrašyta: vienok mala mealničia. 


— 288 — 


zachowač się nie daje29).“ Dar įdomesnis eilėraštis „Niech žyje Litwa we zboža 
bogata“, kuris primena mums Kondratavičiaus poeziją, bet bene bus paties 
Jokūbo Daukšos kūrinys (1855 m.): 


Niech žyje Litwa we zbože bogata (,) 

Przez swych Litwinow kochana (,) 

I gdy tysiączne miną jeszcze lata (,) 

Nie będzie ona wzgardzoną przez Pana. 

Onbyž, co šwiattem ją swoim ošwiecit (,) 
Ogniska szczęšcia dla niej nie rozniecit.— 

Uplyną wieki i wiekėw tysiące — 

Przyjdzie czas (,) kiedy zrzėdto šwiatta — stonce 
Zašwieci Litwie przy szczęšliwym bycie (—) 

Wy (.) potomkowie (,) tę prawdę ujrzycie. 

Gdy tak się stanie (,) w grobie nasze košci 
Poruszą się — wstrząsną — Zz nadmiaru radošci3?). 


Entuziastinga D. meilė Lietuvai ir lietuvių kalbai turi platesnio ir gilesnio 
pagrindo jo meilėje žmonijai, kas matyti iš jo nusirašyto svetimo „Monolog 
mitodego cztowieka“ (Žyję! cėš z mego žycia? cierpię? c6ž Z cierpienia?)3!). 
Karštas noras paskirti savo jėgas žmonijai, ypačiai gimtajam kraštui, tebesireiškė 
dar bendru D. bruzdėjimu, ypatingu neramumu, jautrumu. Tuo metu jam daro 
didelio įspūdžio karšta, aistringa Poznanės liaudininko ir antiklerikalo Bervinskio 
(Rišardas B., 1819—1879) poezija, kurią jis pažino minėtame žurnale „Prze- 
gląd Naukowy“. Pats reformatas, D. karštai pritaria maištingai, nenuvaldomai ir 
nepalankiai katalikų kunigams B. poezijai, todel uoliai nusirašo jo „Odpust“32) 
(Sto dni odpustu šwiete ogtosity spiže), kuriame poetas prilygina kunigiją juo- 
dam debesiui, stelbiančiam tikinčiųjų laisvės troškimus, ir kitą „Odpust“33), 
kuriame pasisako negalįs vergiškai melstis, kaip kiti, „dangaus dvaro diplo- 
matų“ (przez usta dyplomatėw niebieskiego dworu) vedami, kad meldžiąsi, 
bet audroje išreikalausiąs sau dangų. D. nusirašo taippat ir B. „Ostatnia spo- 
wiedž“ 34), 

Toks D. buvo Maskvoje 1854—1856 m. Kad ir nebuvo jis dar aiškiau 
už kitus pasireiškęs, bet be abejo priklausė tai lietuvių grūpei (pats save vėliau 
žemaičiu vadina), apie kurią vėliau įgarsėjęs lenkų istorikas Tadas Korzonas, 
kuris 1855—1859 m. ėjo mokslus Maskvos universitete, pasakęs, kad ji svajo- 
jusi apie Telšių respubliką35), o dar kiek vėliau, Lipšto, Bukauskio ir Konce- 
vičiaus metu (prieš pat 1863-ius metus), ji jau ėmusi ruošti lietuviškus raštus 
sodiečiams pasiskaityti (Lipštas), maniusi versti Mickevičių ir kitus Lietuvos 
lenkų poetus lietuvių kalbon (to reikalavę minskiečiai, bene sluckiečiai), išpra- 
našavusi (Enrikas Bukauskis), kad po 50 metų Kaune būsianti lietuviškoji opera*6). 
Ką D. yra draugams tuo atžvilgu davęs ir ką iš jų pasisavinęs, nežinome, tik 
—————————— . 

: » D. nurodo (rankr. 6) pusl. 76, tik neaišku, ar Zdanavičiaus vadovėlio (Rys chrono- 
logiczno—historyczny panstw nowožytnych od V wieku do dziš dnia, ut. Aleksander Zda- 
nowicz, Wilno, 1853) ar čia pat paminėtos knygelės „Rys krėtki historji ludu Žydowskiego 
w Europie, jako wstęp do dziejow ludu tegož na ziemi polskiej“ (Vilniuje, 1834). Tų knygų 
Kaune neturiu.30) E. J. D. rankr., p. 41.31) Ten pat: „Nieszczęšliwy ten, komu w gląb duszy zapad- 
nie, jak kamieA w morzu iskryje się na dnie myšl szczęšcia, stawy, myši dobra bližniego... (8) 
Dziš milošė ludzkošci — dziš šwiętsza milošė me serce zajęta..*“ (9). 32) Ten pat, p. 3 
58) Ten pat, p. 36. *4) Ten pat, p. 50—59 3) T. Korzon. Studenci Polacy w Moskwie 


(1905 m. „Žnicz, kalendarz informacyjny tikriau rankr.). 38) Iš J. Koncevičiaus atsiminim 
paskelbtų 1910 m. „Aušrinės“ Nr. 2. yjny ). 88) iminimų, 


— 289 — 


matome jį vieną iš pirmųjų Maskvos studentų, kuris susiprato kaip lietuvis, ir 
toks susipratęs lietuvis entuziastas 1856 m. jis važiuoja į vokiškąjį Tartu 
universitetą. 


II. Tartu mieste. 


1856—1858 m. Daukša mokėsi Tartu (Dorpato) universitete.Tuo metu šioji 
mokslo įstaiga tebegarsėjo savo profesoriais vokiečiais ir laisva studentų dvasia. 
Studentų tarpe vis buvo geroka Lietuvos ir Gudų, net iš dalies ir Lenkų 
krašto jaunomenės, daugiausia dvarininkaičių, kuriems, Vilniaus universitetą 
uždarius, Tartu buvo artimiausio universiteto miestas; kiti važiavo Maskvon, Kie- 
van ir Petrapilin, kartais dar toliau — Krokuvon, Kazaniun ir dar kitur kur. 
Toji Tartu jaunuomenė 1839 m. karštai dalyvauja Simano Konarskio suokal- 
byje prieš Rusų valdžią (poetas Želigovskis, Bron. Zaleskis, Ad. Medekša, Pr. 
Gedgaudas ir kiti), skaudžai del jo nukenčia, bet ir vėliau gyvena laisvės 
troškimu, ne tik nenutraukdama ryšių su gimtuoju kraštu, bet ir duodama jam 
šviesių darbuotojų, Gadonų, Bilevičių, Dibovskių ir kitų, kurie savo veikimu pa- 
laikė skaisčias filarėtiškas „Vilniaus universiteto mokinių“ (uczni uniwersytetu 
wilenskiego) tradicijas. Lietuvoje, kaip ir kituose Rusų valstybės kraštuose, 
antroje 50-ųjų metų pusėje pakilęs visuomeninis ir politinis bruzdėjimas, ypa- 
čiai jaunuomenės kurstomas, karštai buvo palaikomas įkaitusių tartiečių. Bau- 
džiavų naikinimo klausimas, liaudies švietimo reikalas, draudžiamieji politiniai 
išeivių raštai, laisva patriotinė lenkų poezija— štai toji kultūros orija, kuri gaivi- 
no, kėlė tartiečių (dorpatiečių) dvasią. 

itokion draugystėn patekęs entuziastas Daukša dar labiau nusistatė tąja 
kryptimi, kuri dar Maskvoje buvo jam bepradedanti atsiliepti ir veikti.  Kilni 
Mickevičiaus, Zaleskio, Kondratavičiaus, net tolimojo Byrono, ryžties ir maišto, 
poezija Tartu pakeičia jam Maskvos gadynės Bervinskį; ne vien jaunų jėgų 
bruzdėjimas jam dabar reiškiasi, bet ir ieško jis poezijoje aiškesnių, griežtes- 
nių, tiesiog net politinių motivų. Be subtelingų Mickevičiaus, Slovackio, Za- 
leskio ir kitų erotikų, jo rinkinėlyje randame ir politinės poezijos eilių bei dai- 
nelių, kurias lenkų jaunuomenė didžiai mėgo:  „Oddalony od rodziny u swej 
kraty wigzieh stai, a Dniepr ojciec Ukrainy wyjąc stare dumy piat“37), 
„Dumko tęskna, dumko cicha, ukraifskich stepėw dziecię“38), „Panieneczko, 
litwineczko, hejže duszko, stėj“39), „Bracia, w obcej krainie ojezysty rozniešmy 
špiew“*?), „Smutno, ach smutno, bracia, za Dunajem“*!), „Gdyby orlem byč, lot 
sokoli mieč“42), „Wczoraj do drzwi moich pedel pukai“43), „Tęsknota w sercu, 
1zy mi w oczach šwiecą“44), „Kto ojczyzny swej nie kocha“45), Kondratavi- 
čiaus „Czytalem wolę dobroczynną cara“46), Byrono „Walka o wolnošč gdy 
się raz zaczyna“*'), Jakubovskio „Elegie auf Kosciuszko“48), Sosaro (Chausard) 
„Ode sur la morte Kosciuszko“ 49) ir kit. 

Dar Maskvoje rašęs eilėraštį „Elvirai“ *0), Tartu m. D. randa naują 
meilę, taip pat mums nežinomą „Emiliją“ (E.... S..... ą), kuriai daugely 
savo eilių ir dainelių reiškia karštus jausmus: „poczekam na (Em)ilkę“ *9a), 
„jest serce, dla ktėrego moje wiecznie bije, jest obraz, ktėry wiecznie noszę 
w mojej duszy“ ?!), „piekniejsza będąc od r6žy stolistej“ ?2) „tys burzy 


37 E. J. D. rankr., p. 62. 8) Ten pat, p. 63. 3) Ten pat, p. 62. 4) Ten pat, 
p. 65—67. +!) Ten pat, p.67 — 69. +) Ten pat, p. 69—70. 6) Ten pat, p. 1—73. 4) Ten 
pat p, 73—75. 4) Ten pat, p. 221. 46) Ten pat, p. 273—278. 4') Ten pat, p. 213. 4) Ten 
pati, p. 106—107. *, Ten pat, p. 112. 0) Ten pat, p. 33. a) Ten pat, p. 103 — 105. 
1) Ten pat, p. 147—148(Eiegia). 2) Ten pat, p. 149—150 (Do E...... S.....lej), 


Tauta ir Žodis 19 


— 290 — 


nie zaznata“ 59), „ujęta piękną Laumy przepaską“ **) ir kiti, net rusiškai 
„MoGnio Te6A“ *?); bene jai skiriami žodžiai, jog „za Litwinek jest drožsza, nižli 
opat wschodu, a pieknošė ich, niž kwiaty rajskiego ogrodu“ *9). Tačiau tas 
D. idealas, jo nepasiektas, bene pasikeičia vėliau kitu: „ranę mam w sercu.. 
niech cię, Emilko, raz Jeszcze obaczę“ ?9). Atsiranda jau „Malvina“ (mitošč 
Ciebie, mej duszy aniele, mitošė najszczersza, Iecz bez wzajemnošci) **), iššoksta 
smarkesnis žodis bene del meilės nenusisekimo (przeklęte matki, co cėrki 
przedają) "*), yra minimas ir koks „perkūnas“ (žycia mego fale w namięetnošci 
szale plynęjy i plyną, ginęly i giną; dzisiaj piorun pad! przedemną, ach jak ciemno, 
ach jak ciemno) *?). 

Liūdesys, nusiminimas dažnai pasireiškia jo eilėraščiuose, kaip rodos, ne 
vien del nenusisekusios meilės. Dar idilijai su Emile nenutrūkus, jis jau skun- 
džiasi: „w mem oku zawsze mgla i zawsze cienie“, „šwiat 2imny ciągle studzi 
ogieh w piersi mej“, „dziš, gdym zgryzot wypil czaszę, wiecej biernem moje 
žycie, jak tej owcy, na zabicie co wiešč mają na ofiarę“ 90); „dziš wybila nie- 
szczęšč chwila... bez przyjaci6t i bez krewnych žyję w czasach tak niepėwnych“, 
„chcąc nie chcąc žebrzeč muszę i jatmužną ranič duszę, bowiem kęs niezarobiony, 
lecz przez litošė tylko dany przez braci 9!) lub pyszne pany, wydobywa smutne 
tony“ 62): „tak cos dziko na tym šwiecie“ 3); „ciemno, ciemno, ciemno“...94) 

Tačiau liūdesys nenuslegia mūsų studento, net didžiausiai nusiminusį verčia 
sušukti: „Iepiej przepašč w zaburzone fale, nižli žyė, gnijąc potrochu na skale““?), 
—reikalauja iš jo sprendžiamam žygiui pasiryžti, ką griežtai nuveikti, bent bendram, 
visuomenės, krašto likimui drąsiai padėti lemiamoje kovoje išsispręsti. Meilė 
savo kraštui, karštas noras pasiaukoti žmonijai, karšti pasikalbėjimai su drau- 
gais, kilnios: ir graudžios dainos neleidžia jam pulti, žūti. Dar Maskvoje būda- 
mas, jis vertė iš vokiečių kalbos lenkų kalbon einančios del tėvynės žūti 

ilerio Joanne'os d' Arc atsisveikinimą su gimtuoju kaimu “9), tad ir 
dabar jis, „sierotny syn Žmudzkiej ziemi“??), kurio „uktad niezgrabny, dziki, 
jak niedzwiedzia z borėw ZŽmudzi“ 98), nors nusiminęs, prisipažįsta, kad jo 
krūtinėje „jeszcze tli iskra w popi6! zagrzebana“, „w sercu ognie gorą, ledwie 
piersi nie rozporą“ *). Dar Maskvoje lietuviu statęsis, dabar jis dar aiškiau, 
nedvejojamai skiria Lietuvai savo jėgas, savo jausmus, ruošiasi sukilimui del josios 
nepriklausomybės: „chcę Litwie stlužyė oręžem“, sako jis dar 1856 m., kai 
Lietuva dar nė svajoti apie tai nesvajojo 9). Jam prieš akis — „struga krwi 
Litwinėw, tych znękanych Litwy synėw“"!). Apie ginkluotą kovą sako ir 1857 
" m.: „godiem mem wiernošė i męstwo, dziš obowiązkėw synowskich spetnienie 
wzywa mię tam, gdzie się za nią wkrėtce zacznie bitwa; umrę, i o mnie 
može nikt nie wspomni, tylko brat, siostra i przyjaci6t kilka“?2). Apie tą kovą 
sako ir 1858 m. birželio mėn., išvažiuodamas Karaliaučiun 73). 

Jo nusistatymas dei Lietuvos yra tiesiog įsidėmėtinas, nesipainiojąs Lietu- 
vos ir Lenkų ūnijos pinklėse. Kaip ir Kondratavičius graudžiai Lietuvą mylėda- 


B) Ten pat, p. 159 — 160 (Do E.....S....kiej). *) Ten pat, p. 168 — 173 (Z Nowym 
1857-m rokiem do..). 35) Ten pat, p. 185. *“) Ten pat, p. 128. a) Ten pat, p. 207. 
57) Ten pat, p. 239 — 245 (Dwa obloczki). 38) Ten pat, p. 259 (1857. X.22) *) Ten pat, 
p. 249. 9) Ten pat, p. 103 — 105 (Tam na wzgėrzu po dolinie). 6) Tur būt draugų. 
=) Ten pat, p. 108 (Sierota). 8) Ten pat, p. 220. 6!) Ten pat, p. 222 — 224. 8) Ten pat, 
p. 127, berods ne D., tik kaž koks N. N, yra jo čia kartojamas, 9) Ten pat, p. 37 — 39, 
57) Ten pat, p. 151 (Do Imionnika Siostry mego towarzysza nauk gimnazjalnych Z(enona) 
Wolickiego). 68) Ten pat, p. 104; tiesą pasakius, ne žemaitis, bet tuomet žemaičiais plačiai vadin- 
tasi. 9) Ten pat, p. 104, 105. 7) Ten pat, p. 108 (Sierota). 7!) Ten pat, p. 129 (Dumka o ro- 
dzinie). 72) Ten pat, p. 245 (Dwa obloczki). 3) Ten pat, p. 281. 


— 291 — 


mas ir kartodamas jo malonius žodžius apie ją“), jis betgi neseka tuo savo 
poezijos autoritetu Lietuvos istorijos ir politikos srityse, tik gerėdamasis kartoja 
iš Krašiauskio „Vytauto kovų“ griežtą Jogailos darbo pasmerkimą: „Przeklętys, 
Olgierdėw syniel“... “5. D. lietuvio pažiūros aiškiausiai yra pasireiškusios jau 
minėtajame 1858 m. birželio 10 d. eilėraštyje, kurį jis Rygoje parašė draugui 
Antanui Volickiui, išvažiuodamas Karaliaučiun lietuvių literatūros tirti 79); 


Myšmy z jednego bukietu dwa kwiatki, 
Bracia rodzeni, dzieči jednej matki. 
Bukietem, matką dla nas Litwa šwieta; 

My jej prawemi dziečmi, jej synami 

Ona 'w ucisku *7) dotąd ucišnieta, 

My sltužalcami i niewolnikami. 

Lecz wkrėtce“8) pękną te niewoli pęta 

I będziem wolni rządziė sobą sami. 

A naszej matce, co dziš niewolnica, 

Zorza swobody opromieni lica. 

Pėžniej, mėj drogi, kochany Antoni, 

Gdy wyzwolenia hasto się wydzwoni, 

Nie w imię Moskwy, albo Polski imię, 

Lecz w imię Litwy — bądž w walczących rzędzie! 
Gdy patriotyzm w tobie nie zadrzemie, 
Wolnem litewskiem gdy twe serce będzie 

I gdy się w tobie kwiat postępu *?) przyjmie, 
Jam brat twėoj wėwczas i przyjaciel wszędzie. 
Dziš przez wiatr losu w dalszą podrėž gnany, 
Zegnam Cię na czas, Antoni kochanyl 

Twėoj przyjaciel Litwin — Demokrata, 


Kad toksai D. nusistatymas Tartu studentų tarpe nebuvo keistenybė, 
išimtis, bet ir kitiems jųjų švietė bei. viliojo juos toji pat Lietuvos neprikauso- 
mybės žvaigždelė, rodo čia paminėtojo D.draugo atsakymas. Nė kiek nesiski- 
riąs nuo D. studentas Antanas Volickis, D. draugo iš Slucko gimnazijos 
Zenono brolis **), kaip matyti, ypatingai buvo Tartu univ. su D. susidraugavęs. Šį 
tąjis dar 1857 m. įterpė D. rinkinėlin (Požegnanie Litwina)?!), taip pat 1858 m. 
(Der Patriote) 2) ir, turbūt atsisveikindamas su D., gavo iš jo ir patį rinkinėlį; 
apie tai esu jausakęs aukščiau. Po to jis ėmė ten rašyti savo eiles, Tartu m. 
ir Pernavoje rašytas 1858 m. Paskui atsiranda rusiškų eilėraščių, ne kartą 
opozicinio turinio, nusirašytų ar paties parašytų, ir vokiškų, kaip rodos, rašytų 
po 1863 m., o kitų net pažymėtų 1903 m. Iš pradžių pasirašydavo savo pa- 
vardę, kartais jos pirmąją raidę, vėliau rašėsi „Zagloba“; tą pseudonimą jis 
paskui pridėjo ir 1858 m. savo eilėraščiui D-ai atsveikinti. Matyti, kad 1865 m. 


. "4, Ten pat, p. 123 — 126: L. Kondratowicz: „Przedšpiewek do litewskiego czytel- 
nika“ (Ziemio moja rodzona). 75) Ten pat, p. 186: Przeklęštwo na Jagietlę (2 Witoldowych 
bojėw Kraszewskiego). 76) Ten pat, p. 281—282, 77) Pataisyta: niewoli, 78) Pataisyta; kiedyš. 
*) Pataisyta; ziarno Bože. Taip pat prie „postępu“ prirašyta; „postępu chrzešciaiskiego 
bez faryzeizmu i ateizmu*. Kitur taip pat aiškiai pasisako: „szczęšcie daje wiara žywa w 
žywego Boga, Jedynego wTrėjcy“ (p. 105). 80) Jų dviejų sesuo Emilija, bet, kaip rodos, 
ne aukščiau minėtoji Daukšos simpatija Emilija S... .. a (p. 167). 8) Ten pat, p. 203, 
*) Ten pat, p. 279--280, 


19* 


— 292 — 


Petrapily būdamas („w czasie podrėžy na Daleki Wschėd*), Volickis?3) gruodžio 
20/21 (sausio 1/2 n. kal.) naktį vartė D. rinkinį ir liūdėjo dei neįvykusių, žu- 
vusių jaunystės svajonių9*). Šiaip ar taip, D-ai V. buvo ne tik malonus drau- 
gas, bet ir toks pats lietuvis, kaip ir šis,“?), kaip matyti iš jo 1858 m. birželio 
mėn. atsakymo D-ai Rygoje (Gtos Litwina)39); 


Czas, bracia, przerwač bezczynne marzenia 
Hafba nam, hafba nom Litwy Svietej 
Gnušnieč bezczynnie Ww pokorze ugietej ' 
Jarzmem, wtožonym na kark wrogiem šmiatym. 
Szczęk kajdan, jek "niedoli wzbija się do Nieba. 
Litwa tzami zalana wygląda zbawienia: 
Tam ojciec 2 bolu kona, syn bez kęsa chleba, 
Cėrka-anio! porwana na panskie skinienie. 
Synėw ma Litwa wielu, lecz synėw wyrodnych, 
Zkądže pomocy czekasz, o Litwo ma droga, — 
O kraju moich przodkėw aaisrs, Mendoga. 
Bože Jehowa P 
Zgnieč Byžsi S poczwarom, cO ssą Krew swych braci, 
Bracia, w imię. Jehowy, zajmiemy się "gminnie. 
Przy nas laury zwycieztwa, idžmy tylko razem, 
Lecz nie Z S W au 12 się to wam zdaje. 
Oswiata jest 'orgž, co porwie: kajdany, 
Cięžące na umystach siermięgowej braci, 
Wielu 2 Was, mili bracia, gdym 2 Wami rozmawial 
O naszem przeznaczeniu, o upadku Litwy 
I žrzėdia do niesienia pomocy przedstawiat, 
Wyšcie byli gotowi przeciw mnie do bitwy. 
W krėtkiej walce postrzegiem, že stala pokora 
akiai nakoniec wasz burzliwy SE 
Niektėrzy 2 Was "zarzucali, 2ešcie nie. Litwini, 
Že wasi prapradziadowie može z Polski przyszli, 
Zatem wedle waszego choč zlego mniemania 
Potowa synėw Litwy, z jej tona-by wyszli. 
Przypušėmy to, že niegdyš piąty protoplasta, 
Z krwi stowianėw zrodzony jakowymš przypadkiem, 
Zabrnąt na Litwę Šwietą Zz koronnego miasta, 
Dožyt wnukėw, a Bėg ich nagrodzit dostatkiem, 
Oddychając powietrzem naszej šwietej matki, 
į 8 Rankos raštas primena čia lyg D. rašyseną, bet tuomet tektų manyti, kad jis 
naujai susitiko su V. Petrapilio kalėjime, 51) Ten pat, p. 311 — 313. 8) Gal ir nemokėjo 
lietuviškai, 99) Taip pat, p. 283—289, 


— 293 — 


Požywając owoce naszej žyznej ziemi, 

Lacząc się 2 krwią litewską množyt Litwie dziatki, 
Byt szczęšliwy i uszczęšliwiat Litwinėw onemi. — 
A zatem w žylach twoich, z Lachėw praprawnuku, 
Nie pozostato šladu przešwietnej krwi polskiej. 
Ciebie czysto litewska krew ožywia, mruku, 

Boš owoc Matki naszej, syn ziemi litewskiej. 


Atsiminkime, kad čia ne „Aušros“ ar vėlesnės gadynės, ne mūsų laikų 
„litvomanas“ ginčijasi su kuriuo mūsų krašto išsigimėliu ar peoviaku, tik taip 
giriamos jųjų, bet taippat nepertolimos praeities, kai tų „litwomanų“ dar nebuvo 
privisę, nemokąs lietuviškai „lenkas“ veda brolišką diskursą su kitais tokiais 
pat „lenkais“ argumentais a la taip mūsų lenkų apibartas „Glos Litwinėw do 
mlodej generacji“. Nors V. skiriasi nuo D. tuo, kad nėra toks karingas, kaip 
anas, net pasisako prieš ginkluotą karą, kurios anas buvo griežtas šalininkas, 
bet abu juodu nuėjo vienodu kovos keliu, bent abudu del sukilimo gavo nukentėti. 
Tad V. nusistatymas ne tik neprieštarauja D. pažiūroms, bet su jomis sutinka, 
net papildo. Nėra abejo, kad pasisakęs „litvinu demokratu“ D. buvo toks pat 
kaip V. „gmininkas“ (V.: „zajmiemy się gminnie“), tad liaudininkas (chlopoma- 
nas), pasigavęs plaukiančios iš emigracijos utopinio socializmo srovės, kuri ir 
kitiems 1863 m. „raudoniesiems“ yra dariusi griežtos įtakos. 

Tačiau lietuvių kalbos srityje Volickis visai nėra pasirodęs, tuo tarpu 
Daukša ir čia ėjo Tartu m. aiškiu, Maskvoje dar pradėtu, keliu. 


IV. Daukša virsta Daukšiu. 


Dar Maksvoje būdamas, D. domėjosi lietuvių kalba ir šį tą tąja kalba 
pasižymėjo. Tartu m. jis virsta tos kalbos poetu, tuo laiku kai Baronas dar 
nebuvo parašęs „Anykščių šilelio“, bet mažesnių kūrinėlių tėvų kalba vieną 
kitą jau buvo sueiliavęs. D. ne tik politiškai, kaip Volickis, bet ir tautiškai visiškai 
susipratęs lietuvis, kaip matyti kad ir iš jo pastabų, 1857 ar 1858 m. rašytų, 
del kažkokio sumanyto ar jau padaryto atsišaukimo į lietuvius: 


„Daleko skuteczniejszem by byto odezwanie się do Litwinėw, jako do 
Litwinow, nie zas Polakow, bo dotąd ješli Litwini pod hastem za „Polskę“ szli 
dopot (?), to tylko mając na celu jedynie polepszenie swego bytu i patając 
fanatyzmem religijnym ku innowiercom. O ile energiczniejszą i skuteczniej- 
szą by taka pomoc Litwinėw jakiemu bądž narodowi i jej samej, gdyby obok 
kosmopolitycznej kwestji (prirašyta: interesu materialnego, religijnego fanatyzmu 
uderzono Ww...) o wolnošci, rėwnošci etc. odezwano się do ducha narodowego, 
do strėny najdrožszej, w tak... mocno kochając... i glęboko czują... jak 
litewski“ 8“). 

Griežtas D. tautiškumas skersauja net į jo pavardę, kuri, matyt, atrodo 
perdaug lenkiška: Daukša virsta Daukšiu (Daukšis). Taip jis pats apie 1857 m. 
ima rašytis savo lietuviškus eilėraščius 8“), taip ir savo tėvą pasirašo (K. K. 
Daukšis), kartodamas jo aukščiau minėtus priežodžius 89). Lietuviškiems raš- 
tams neišsižada ir savo keistos rašybos, kad ir šiuo tuo nusikrato. 


3753 E. J. D. rankr., p. 262. Ne viskas išskaitoma. *5) Ten pat, p. 133 (Neris gimditoji 
upealu musu). 89) Ten pat, p. 128 


—- 294 — 


Jis ir toliau nusirašo lietuviškas dainas, eilėraščius iš įvairių rinkinėlių 
kaip „Dukritėli mano, lelijėle mano“ (iš Sim. Stanevičiaus „Dainų žemaitiškų“ 
1829 m., p. 33—34) *?) ir ypatingai daug iš Jucevičiaus: „Kas esi jaunas ir 
skaistus“ (Juc. — Litwa, 1846 m., p. 33— 34) ?!), —„Laukai žaliuoja, miškai puš- 
kuoja“ (ten pat, p. 111) ?2), „Kregždunėle, lakunėle“ (ten pat, p. 190 —191) ?3), 
„Šokinėkim, šokinėkim, šiandien geras laiks“ (ten pat, p. 192—193) *!), „Šoki- 
nėjo velnias pasiraitęs kelnes“ (ten pat, p. 195) *?). 


Jis duoda taippat dainų rinkiniuose jo metu neužeinamų atmainų, kaip 
žinomos „Stovi žirgelis kieme pabalnotas“ dainos, D. pradedamos „Zali lapai, 
sriaunios upės, balti dobilėliai“ **); taippat „Birutės“ atmainą, paimtą ne iš 
Jucevičiaus (Wspomnienia Žmudzi, 1842 m., p. 119—121) ir ne iš Daukanto 
(Dajnos Žiamajtiū, 1846 m., p. 135—137) *'); bene vienas tiktai D. ir bus 
„Palangos miestelį“ sulietuvinęs „Palangos pilele“. Vienur kitur jis pasižymi 
kiek lietuviškųjų priežodžių **). 

Pagaliau, D. mėgina ir kaiką sava lietuviškai kurti. Kaip XIX a. pradžioje 
Klementas, taip ir jis, bene 1857 m. rudenį, rašo nerimtą lietuviškai -len- 
kišką mišinėlį: 

Golanski goli Polakėw bez mydia(.) 

Ažeby mię nie spotkaly takie straszydta(,) 
Todel nę dūdu skutenuj wietos(,) 

Kad man skustu ašmienims gętažes kietos *?). 


Jo mėgiamiausias poetas — Mickevičius, kūrinys — Valenrodas. Bent 
iš Konrado Valenrodo jis ne kartą verčia. Apie 1857-ius metus, o gal 1857 m 
pradžioje jis verčia iš ten „Wilia naszych strumieni. rodzica“; 


N'eris gimditoji upealu musu 
Avksini dugni, melinu tur' veajdu, 
Graži Lietuvea seamunti jos vyndieni 
Skajsteasni širdi, gražeasni tur' veajdu. 


N'eris toj mietoj po Kavniu stenej 
Tarp gražiu žiedu žalu žolu nearis 
Prieš musu meargus, kajp žolea po dalgiu 
Klojas Lietuviuj nuo rožiu gražeasnie. 


N'eris nea noria unt žiedus žiureti(,) 
Ješko neas savo Neamonu javniki, 
Itga Lietuv(nik)jeaj tarp brolu Lietuviu(,) 
Neas pamitejo sveatimu bearneali. 


B'ega tarp klint'u, pear miškus ir tavkus, 
Neamonas griebia ju savo peatimis, 
Glaud'a prie šird'u savė brungiavsiuju 
Ir abudu niksta gitumoja mariu. 


2) Ten pat, p. 113. *!) Ten pat, p. 251—252 (Dajna). 92) Ten pat, p. 263. ?3) Ten 
pat, p. 263. *) Ten pat, p. 264. 93) Ten pat, p. 265. *6) Ten pat, p. 63—64. Palyg. Em. 
Staniewicz, Špiewy ludu litewskiego (1819 m. „Tygodnik Wilenski“ VIII. p. 377—379), taip 
pat Ludwik z Pokiewia (Jucevičius), Litwa (1846 m.), p. 102—103. ?7 E. J. D. rankr., p. 
119—121: Poszk..., Dajna (Unt mariu krašto Palungos pilely). 98) Ten pat, p. 225, 256 (čia, 
berods, lyg ne Daukšos ranka ir vėliau įrašyta). *) Ten pat, p. 260. 


— 295 — 


Tajpo pat ir tavi (,) mieta Lietuvet (,) 
Nuo pievu!?“) tevineas sveatims atatolins 
Ir tu paskįsi uUžmiršimo vilniuj, 
Beat dė (M. B.: praleista), neas buš pati viena. 


N'eri ir širdi dikaj ir apsargoti (,) 
Neas meargeatea mil'a (,) o N'eris beateaka (;) 
N'eris pranikė Neamonė vilniūsie (,) 
O mearga v'erk'a (M. B.: praleista)!?!). 


Kiek vėliau, 1857, o gal ir 1858 m., jis išvertė taippat Valenrodo („Kun- 
rado Wallenrodo“, pasak D.) įžangą „Sto lat mijato, jak Zakon krzyžowy we 
krwi poganstwa pėlnocnego brodzit“ : 


Kajp brajdit kravjuj pusnakt'us pradejo 
Križ'okaj, šimtas meatu jav išejo, 
Ir jav po jungu buwė kaktaj Prus!92), 
Neas tik savjatea saw6 nams aplaidea 
Ir taj ner wietos, Križ'oks wisur brajdea 
Ir jūs najkino iki žeameas musu. 

Neamonas Wokeat'us nūg musu dato (:) 
Unt wieno kraštė Žeamajt'u Žinit'a'03) () 
Miškas Pearkuno aba ugnis Žnit'o (;) 
Ti wel ųnt untro unt katnealė galė 
Wokeat'u križ'us, weajdu dyngavs siekdams (,) 
Deašitu runku Lietuwnikus bajdo (,) 
Nofa, id prieg jū puttumiem unt weajdė (,) 
„Diewe Krikšt'onu ir Wokeat'u“ rekdams!?*), 


„Mustį“ iš Valenrodo jis imasi savo „Didumui“ ; 


„Didumas“ (,) gird'u (—) ir vis tas didumas, 
„Didumas“ (,) untrin tavkaj, upeas, miškaj (;) 
„Didumas“ (,) skumba abejos avsise 

Ir wis: didumas, niekas bea didumė (.) 
Kadųgi manė širdij nutits balsas (,) 

Kursaj man gieda kožnu kart diduma (?) 
Argi lig smert'aj manes šitas žaltis 

Neabea aptajs jav ir kamūs lig smert'aj. 
Kiekwienas eassi, kurs nor kart mitejaj 
Kiekwienu dajktu, ar taj Tewajnisti, 

Ar Tewu, mot'u, ar meargajti graž'u, 

Kuros akisie radaj dungu sawo (,) 

Unt kufos weajda del tav tajmea jūkeas, 
Jaj eassi toksaj kursaj tajp mitejis (,) 
Pamatiš kartu, kad tav... prapūtea (;) 

Nu tė sopejimė jaj nea plišs tav širdis (,) 
Tad taw krutinea pragaro deagš liepsnu (,) 
Dei atsiduksejimo tav pritruks oro, 
Giweanims tawo bus piktav tav smerties!95), 


10) Pataisyta: steniu, 10!) Ten pat, p. 133. W) Turėtų būt: Prusu. 109) Pataisyta; 
Bažnit'a. 14) Ten pat, p. 269. 195) Ten pat, p. 267—268, 


— 296 — 


Mickevičiaus ir Kondratavičiaus poezijos įkvėptas ir šis eilėraštis, bene 
1858 m. jau parašytas ir D. lietuviškos poezijos paskutinis kūrinys rinkinėlyje: 


Tin kur tarp gifu musu Nemons tęka (,) 
Kur uant jo ūndęno šimtaj tajw'u plavka'!08), 
Tinaj mietošos manė ir namelaj(,) 

Tin kožnu kartu musliš manė sęka, 

Tinaj man manė širdies balsas šavk'a, 

Tin kur gimtinęs stenęs ir kalnęlaj (,) 

Tinaj aš gimis ęssu (,) ti mirt" nofu (,) 

Kur manė tewas, motš'a žęmęj gula (,) 

Kur ažgirdav aš pirm kart kalbu sawė (,) 
Kur wisi brolajs man kapūs' ir trėbos (,) 


Tam kędy Niemen nurty swoje toczy (,) 
Tam ja co wiecz6r zwracam moje oczy (,) 
Tam to westchnienia...... posyta 

Do ciebie, luba (,) do ciebie, ma mita!o?), 


Kiek anksčiau parašyta (1856-tiems baigiantis ar 1857-tiems prasidedant) 
neturinti antraštės D. idilė, matyt, paremta konkrečiu faktu: 


Unt upes krašto blindeate avga (,) 
Unt tos blindeates balti žiedealaj, * 
Niekas blindeales, niekas nea savgo, 
Putšia wejealis, krinta tapealaj. 


Unt krašto sodziavs battam' kiemealij 
Graži ir skajsti giwean meargeate; 
Niekas nea savgo meargos — gražiles (,) 
O kasdien javni, šiavni bearnealaj (,) 


Ar wasarele ar taj žiemeale (,) 
Unt baltu žirgu pilni pujkibes 
Gražiu meargealy kasdien apiunkė 
Ir unt širdeates, o kajp jiem sunku. 


Žiedaj ir tapaj wiskuj 108) nukritė, 
Wietoj ju gardus wajsius unt meadžiė; 
Gražios meargeates jav išteakejė 

Ir wajsiu tajpog išdawea wiram. 


Neas wajku dweajat: dugteari, sunu 
Pagimdea kartu. Sunus kareajwis 
Ir dė mustitojas bus tabaj didis, 

O dugtea pirma swiet6 gražibea, 


Nea gan kad graži, beat toki tili 
Ir toki miela, kaip balundelis, 
Ar kajp iš dungavs anjetas šwientas. 
Diew tokiuos wajkus kožnamuj duot teajkkis! !9?) 
106) Ištaisyta; kealas. 197) Ten pat, p. 270. 1“) Ištaisyta: nuo medžio, 19) Ten pat, 
p. 187 -188. 


— 297 — 


Maždaug vieno laiko su šia idile bus vienas iš menkiausių D. kūrinėlių 
„Vėversėlis“ (Ųnt weawearsęli), kuriam gal ir mūsų dainų strazdeliai, lakštinga- 
lėlės ir kiti bus kiek įtakos padarę: 


Giedok tu (,) mietas pavkšti musu, Giedok ko! gali da, 

Giedok (,) sunav piewu žaluju, giedok tu mietasaj, giedok, 

Giedok kot da gali giedot'; giedok (,) meas prašam tav (;) 

Giedok, kaj lavki dirbam meas (,) giedok iš lavko ejnuntiem (,) 
Giedok mum nobagielams (,) Giedok kiekwienam tajki (,) 

Giedok tu mietasaj (,) giedok (,) meas prašom tav (,) giedok 8 kart, 
Giedok kot di meas givi eassam (,) giedok ko! giwas essi tu (,) 
Giedok, kot Diewas tajdžia da giedot' ir tav ir mum, 

Giedok tu broli musu (,) giedok tu prietetei! 


Neas kaj jav dienos bajgsis musu, 
Kaj jav mum graban des, 
Kaj ašaros, kajp upes yndo unt mano kuno begs, 
Begs iš akiu motšiutes mano (,) Tewutšio (,) brolu, seasaru () - 
Jav nea giedos' tada, jav nea (Javneagiedos', Javneagiedos',) !!9). 


Šioji gana nerūpesninga dainelė vėliau, apie 1858-us metus, kai lenkiškoje 
D. poezijoje ima reikštis meilės nenusisekimo žymių, pasikeičia taip pat lietu- 
višku liūdnu eilėraščiu prieš mergaitę be širdies, primenančiu mums Micke- 
vičiaus „Vėlinių“ IV-sios dalies motivus: 


„Meajtea“! kas pirm kart šitu žodi tarea (,) 
Tea bus prakeajktas su wisu jo wajšu (,) 

Neas taj jis smert'aj duris!!!) atadarea (,) 
Kuris, kaj ipuls neabeaišwarisi. 


Meajtea, nea Diewėo ir wisos žmogistes (,) 
Nea meajtea brolu, wajku wieno žeamęs (.) 
Nea šwienta meajtea anietu draugistes (,) !!2) 
Beat meajtea žalt'o, meajiea motearistes. 


„Miteti meargajti!“ o savgok t6 Diewe 
Mitet' meargajti, ak! !!5) aš ju milejav 
Ir pats norejav, kad ji man mitetu (;) 

Ir aš to lavk'av, yr aš to norėjav!! 


Beat meajtea širdij jos nea rado wietos (,) 
Neasang jos širdis iš akmienėo kaita, 

Neasang jos duš'a mileti nea moka, 

Tik sawi wienu !*) — sawi, davg'aus nieku !'*). 


Aukščiau minėtieji eilėraščiai ne kartą skiriasi kiek tarp savęs rašyba, 
kuri čia nebeturi jau rusiškų raidžių, kitur D. vartojamų, bet visiems jiems, 
išskyrus „Didumą“, yra — kartais gal vėliau — prirašytas autorius „E. J. D.“, 
E: Jokubas D.“ ir net „E. J. Daukšis“, tad netenka abejoti del jų auto- 
riaus. Daugiau gal abejotinas tariamasis jųjų „originališkumas“, kuris, giliau 
paieškojus lenkų poezijoje, gal gautų dar labiau nublukti; „Meilės“ turi- 
nys ir forma, pavyzdžiui, toli ne originališki. Bent kiek daugiau abejonių 
Mūy T pat, p. 177 — 178. !!) Neaišku: gal „durus*, 112) Ištaisyta; išminties ir tie. 
sos. 155 Ištaisyta: mat. 14) Ištaisyta: pat'šu, 15) Ten pat, p. 266 — 267. 


— 298 — 


sukelia mums „Unt Lietuwniku“ daina, kuri kad ir įdėta tarp kitų D. 1856 — 
1857 m. eilėraščių (tarp Vėversėlio ir Blindelės), nėra betgi „E. J. D.“ pažy- 
„ mėta ir skamba tiesiog „aušriškai“. Tačiau ir čia, manyčiau, reiktų ji D-ai 
priskirti, nes ji visiškai sudera su tuo, kas jo rašoma lenkiškai (žiūr. anksčiau), 
tik gal tartiečiams bus labiau prigijusi, tad ir vėlesniems laikams davusi įtakos: 


Meas Lietuwnikaj, brolaj, Nea Gudaj(,) nea Maskolaj, 
Nea Linkaj, nea Maskolaj, Nea Wokeat'aj, nea Linkaj(,) 
Wienas kitu mes milam(,) Beat tikri Lietuwnįikaj, 
Linkus(,) Wokeatšius gavdėm, Meas lietuwiškaj mustame 
Mušam, kiartam ir šavdom() Ir lietuwiškaj meas javtšiam(,) 
Jus padauži wel tilam, Lietuwiu katbu kalbam 

Nes mes wisi tšia brolaj(,) Ir kaip Lietuwnikaj dirbam 119). 


Nedaug čia poezijos, ne daugiau nei „Vėversėly“, bet užtat tautiškasis credo 
išreikštas nedvejojamai, griežtai; lenkiškoji istoriosofija to nemalonaus jai eilėraš- 
čio iš lenkmečių gadynės nejstengs išgraužti nei idiliškai pasaldinti!.. Iš viso, 
lietuviškoji Daukšos poezija daro įspūdžio, ypačiai sugretinus su jo dHaugo 
Volickio nusistatymu, lyg kad reikštųsi joje ne vien poeto asmens dalykai, 
bet ir bendresni Lietuvos tartiečių, bent jųjų dalies, tautiškieji jausmai, kaip 
kad jųjų politiškiejį nuostatai reiškėsi lIenkiškuose D. ir V. raštuose. 
Nebe mitas tad, ne ultrapatriotiškas prasimanymas bus žinia, kuri prieš 30 metų 
yra tilpusi Amerikos laikraštyje: „Žinoma man yra, kad Dorpato universiteto 
studentai bajorai — lietuviai, iš Telšių pavieto paeinantiejie, po 1831 metų 
rašė eiles žemaitiškoje tarmėje, kurias pats mačiau, bet dabar kasžinkur užsi- 
metė...“ Wi) Sakydamas apie žemaičių tarmę, autorius ne Daukšą turėjo 
omenyje, nes šis, biržietis, ne žemaitiškai rašė. Jei D. tartietis rašė lietuviš- 
kai, tad galėjo būti ir daugiau Tartu studentų, kurie jo metu ar anksčiau 
taippat lietuviškai (žemaitiškai ar aukštaitiškai) eiliavo. Juk Vilniaus studentai 
— Zemaičių bajorai dar prieš 183l m. lietuviškai reiškė savo patriotiškus 
jausmus, net kilnią Stanevičiaus giesmę apie tautiškąjį Vilniaus atgimimą sukūrė 
(„Mačiau Vilnių šauną miestą“). 


V. Daukša Vilniuje. 

Ką Daukša yra veikęs ir nuveikęs Karaliaučiuje, ar ilgai ten buvęs, iš 
ten pagrįžęs kur buvęs ir ką veikęs, nežinome. Veikiai betgi atsiduria jis 
Vilniuje ir čia, matyt, ne kartą gauna pareikšti savo mums jau paaiškėjusį lie- 
tuvišką nusistatymą, taip griežtą, jog lenkai, kurie Vilniuje teturėjo progos jį 
pažinti, ligišioliai nėra pamiršę jo „počcivos litvomanijos“ 8) ir tebepamenamas 
jųjų, kaip „znany ze swoich žarliwych poglądow litewskich“ 9). Atsiminkime, 
kad tuo metu jau plačiai buvo pasireiškęs Valančiaus veikimas, ėjo garsūs 
Ivinskio kalendoriai, pasirodė Kašarauskio tyrinėjimai, prasidėjo Akelaičio leidi- 
niai, ištriško Barono talentas, tad ir entuziastas Daukša tik sutvirtino savo lie- 
tuviškas pažiūras ir jausir us, nesusilpnino jų. Nors Lietuvos bajorai ir Vilniaus 
lenkų spauda tebebuvo dar palanki lietuvių kaimui ir raštui, bet nepriklauso- 
mas, lietuviškas D. tautiškumas jai buvo keistas, kartais juokingas, o kartais 
net ir pavojingas ėmė rodytis. į 

„Margio“ ir „Piastų dukters“ poetas Kondratavičius, kurio „Tegul giria 
slamščia, ūžia“ ligi šioliai dainuoja mūsų kariuomenė, pajuokė jį eilėraš- 


u6) Ten pat, p. 178. 17) 1893 m, „Vienybė Lietuvnikų“ Nr. 3: Žaltys (Mečys Davai- 
nius — Silvestraitis) Iš Lietuvos. 115) L. Uziebto. Z humorystyki Syrokomloweį („Litwa i 
Ruš“, III. p. 137). 9) S. Košcialkowski apie D. Pamiętniki Jakėba Gieysztora (I. 356“ 


— 299 — 


čiu, kurio ištraukos tėra žinomos spaudoje. „Daukša, girdi, tikrinęs „Zz erudycją 
sutą“, 

Co tam Kiejstut sam na sam rozprawiat z Biru'ą, 

Dowiėdt, že pili mleko, potem mocny atus, 

Podjedli wereszczaki, a potem byt catus. 

A potem... potem... potem usiedli przy drzewie, 

A co tam bylo dalej, to i Dauksza nie wie. 


O toliau: 


Že Woltonczewski stworzy ich litewski šwiatek 

I že dawni Litwini chodzili bez gatek 

I že owa Pojata, co w historji stynie, 

Trzypudowe obręcze miala w krynolinie... 

A na mocy tych danych swe wnioski posplata, 

Že Litwa byla jeszcze przed stworzeniem šwiata 120), 


Visa tai, sako K., Daukša stengęsis įrodyti poeto seseriai Elzbietai. Toji 
D. nuomonių parodija įrodo jį karštai tebegynus Lietuvos kultūros senovę 
ir savitumą, beabejo, ir darius iš to tam tikrų politikos išvadų, buvus surištą 
su Valančiaus ir šiaip lietuvių kultūros darbu, pagaliau santykiavus su Kondra- 
tavičiumi, kaip Lietuvos poetu. 

Kondratavičius tenkinosi pajuokdamas D. pažiūras, bet daugelis jomis 
buvo pasipiktinę ir puolė jį, kaip unijos ardytoją Bene jis taip pat turimas 
omenyje 1860 m. Vilniaus gyvenimo apžvalgoje: „Kwestja popierania i rozwi- 
jania litewszczyzny ma swoich zawzietych stronnikėw, ale. ma tež, nie powiem 
obojętnych, Iecz raczej trwožnie i z niedowierzaniem przypatrujących się tym 
nowym drogom i usitowaniom. Trwoga ta poniekąd jest stluszną, bacząc na 
nieoględną zawzietoščė niektėrych fanatykėw, co dla urojeh swoich chcieliby 
zniszczyč historję i przeniešč się znowu w czasy przedjagiellonskie... Bę- 
dziemy zawsze powstawač, ile to w naszej mocy, przeciwko tym, co pod 
pozorem bronienia litewskiego języka rzucą košė niezgody miedzy braci i 
będą odgrzebywač, popiolem czasu zakryte, wašnie, byle tylko dolač kroplę 
jadu do czary niechęci wzajemnych i tak juž przepelnionej. Nic latwiejszego, 
jak rozdmuchač namietnošė, Iecz gdy požar wybuchnie, kto zai przed Bo- 
giem odpowie? Nie mėwimy tego na wiatr, niemal codziennie dochodzą nas 
ze stron wielu bolešne wiešci...“ 12!) 

Nors čia sakoma apie žinias, kurios iš daug kur pareinančios, bet minė- 
tųjų „fanatikų“ tarpe kaip tik Daukšai yra vietos: jis svajojo apie senovės Lie- 
tuvos galybės grįžimą, jis aiškiai ją skyrė nuo lenkų, buvo liaudininkas prieš ' 
ponus nusistatęs. Antra vertus, apžvalgos autorius — Kondratavičiaus kaip 
laikraštininko bendradarbis (Pšibilskis), tad ir iš Kondratavičiaus turėjęs patirti 
apie D. pažiūras ir, greičiausia, pats su jomis susidūręs. Tas pats apžvalgininkas 
ir kiti laikraštininkai gina Valančių, Ivinskį, Akelaitį kaip „nepavojingus Ienkybei“ 
liaudies švietėjus nuo bet kurių tos rūšies priekaištų ir įtarimų, tad aišku, kad 
puolamasis Daukša turėjo tuo atžvilgiu skirtis nuo kitų lietuvių kultūros dar- 
buotojų. Jis buvo griežtuolis, „raudonasis“... Tačiau kaip D. draugo Volic- 
kio nusistatymas prieš ginkluotą kovą nesulaikė jo nuo dalyvavimo joje—kultū- 
rininkas kovojo ir nukentėjo kaip ir kiekvienas ginklu tepasitikįs politikas, — taip 


„2“, L. Uzieblo minėtame straipsny, p. 137. „Oryginal tego wiersza (list prywatny) 
posiadam“ (138). 121) X, Przegląd miejscowy (1860 m. „Kurjer WileAski“ Nr. 24). 


— 300 — 


ir ne tik Akelaitis, taikiai lenkams nusistatęs, dalyvavo lenkmečių judėjime, bet 
ir ansai „netaiką kurstęs“ tarp lietuvių ir lenkų „fanatikas“ Daukša nesišalino 
kovos prieš Rusiją, kariu su lenkais prieš ją kovojo ir gavo nukentėti. 

Taippat, nors tekdavo jam Lietuvos dalykais ginčytis su Kondratavičiumi, 
bet šiam 1862 m. rugsėjo'15 d. pasimirus D. ne tik dalyvavo jo liūdnose lai- 
dotuvėse, bet ir prakalbėjo prie karsto; be jo, kalbėjo dar tik K. bendradarbiai 
Snarskis ir poetas Korotinskis!**). Tatai rodo D. Vilniuje vis delto, nežiūrint 
Jo „keistų“ pažiūrų, nemažai reiškus. Antra vertus, Vilniaus šviesuomenėje 
yra likusi tradicija, ją yra man minėjęs 1921 m. ir Vilniaus praeities žinovas 
garsusis Tadas Vrubliauskis, kad Daukša prakalbėjęs lietuviškai, Korotinskis 
gudiškai, o Snarskis lenkiškai; lyg būčiau kur tą žinią ir išskaitęs, tik nepa- 
menu kur. Tačiau pirm kelerių metų iš to pat Vrubliauskio rinkinių spaudoje 
paskelbtasis D. prakalbos tekstas yra lenkiškas !?5), tad galima paabejoti del 
žinios tikrumo. Greičiausia bus ji kilusi del vilniečiams žinomos Daukšos 
„litvomanijos“, tad ir netikras gandas būtų čia Daukšai ir jo tradicijai reikš- 
mingas. Pati D. prakalba, atsargi del budrių rusų policijos akių ir ausų, vis 
delto savo turiniu yra lietuviška. Kondratavičius yra D. apibūdinamas kaip 
Lietuvos poetas („špiewat nam jeszcze dotąd w Litwie nasz skowronek wilenski“, 
„niema dziš u nas w Litwie genjusz6ow narodowych“), kuris jos liaudies ir 
tautos jausmus reiškęs („na horyzoncie nieba naszego narodu“ „powiernik 
tajemnic naszej natury i serc ludu naszego“, „on byt skargą i žalem naszego 
ludu“). D. lyg vengia aiškiau pasakyti, bet gi lenkų niekur nemini, sako tik 
apie Lietuvą arba tenkinasi bendru pasakymu: „kochani rodacy“, „los odjąt przod- 
kom berilo, nam silę“ ir pan. Siaip ar taip, „Kurjerui WileAskiui“ tuomet išspaus- 
dinus Korotinskio prakalbą, D. prakalba negalėjo būt išspausdinta del cenzūros 
kliūčių ir tebuvo paskelbta lygiai 60 metų suėjus, kai visuomenė prisiminė 
Kondratavičių 1?*), 

Kur D. buvo sukilimui prasidėjus ir kuriomis aplinkybėmis gavo būt 
ištremtas giliojon Rusijon, nežinome. Kun. Jakubėno laiškas leidžia kiek švie- 
sos į paskutinį laikotarpį, kai jis, tėviškėn pagrižęs, ėjęs per žmones maišeliu 
nešinas ir prieš valdžią kalbėjęs. 


1926 m. nuo I. 4. ligi I. 12. 


122) Pamiętnik J. Gieysztora, I. 170. 15) 1922 m. „Przegląd WileAski“ Nr. 35 — 36: 
Mowa Jakoba Daukszy. 124) Beje, „Przegląd Wilenski“ aiškiai sako J. Daukšą buvus „z Birž.“ 


Prof. Vacdl. Biržiška 


Dvi lietuvių literatūros istorijos XVII-XVIII 
amžiaus problemos. 


1) Pranas Srubauskis, pirmutinis lietuvių žinomas poetas. 


2) Jonas Jaknavičius ir jo pagaminti, senai žinomi, bet ne 
jam priskaitomi raštai. . 


Lietuvių ir šiaip negausinga XVI — XVIII amž. literatūra negali pasi- 
girti, kad ir esamos žinios apie lietuvių rašytojus ir jų knygas būtų paten- 
kinamos. Kaip jau teisingai buvo Bare 1925 1 Nr. nurodęs M. Biržiška, 
tiktai protestantų ir dalinai reformatų leistos knygos ir jų autoriai yra tiek 
žinomi, jog jie gali būti plačiai įvesti lietuvių literatūros istorijon. Katalikų 
gi leistos knygos ir jų autoriai savo didžiumoj yra mumis veik visai svetimi 
ir net del kitų iš jų nebuvo ikišiol pamato ir platesniems spėliojimams. 
O juk bendram lietuvių knygų turte iki XVIII amž. pabaigai katalikų kny- 
gos sudarė maž - daug pusę visų lietuviškų leidinių. Tiesa, pačių pavadi- 
nimų priskaitome tik 30 su viršum, bet tų knygų daugelis buvo daug 
kartų perspausdinama. Nors ir ne visos tų knygų laidos mums yra žino- 
mos — nuolatos tenka sužinoti kokią žinomos knygos nežinomą laidą, — 
tačiau jau dabar pv. priskaitome XVII — XVIII amž. — „Ewangelie polskie 
i litewskie“ 17 laidų, „Rožanczius Szwęc. Maryos Pannos“ — 6 laidos (mū- 
sų žinomoj 4 laid. pažymėta, kad tat 13 laida!). „Balsas szirdies“ — 8 laidos, 
„Pamokstas Krikscioniszkas“—4 laidos, „Knyga Juzupa Szwęta“ —4 laidos, 
„Altorius (duchaunas ir auksa)“ —4 laid., „Mokstas skaitymo raszto lękiszko“ 
(vėliau lietuwiszko) — 7 laidos, Olševskio „Broma“ — 9 laidos, (Valančius 
žinojo tik vieną 1799 m.), „Žiwatas Pono Jezaus“ — 4 laidos, (N. Woitkevi- 
čiaus?). — „Giesmes“ —3 laidos ir t. t. Šių knygų autoriai žymioj daly nėra 
žinomi. Yra tat knygos be autorių. 


Bet ir, atvirkščiai, yra autoriai be knygų. Tokiais be abejo turi būti 
skaitomi Pranas Šrubauskis ir Jonas Jaknavičius. Ypatingai del paskutinio- 
jo — suvedus neabejotinas žinias apie jo gyvenimą ir jo parašytas knygas 
(plačiausia tat atlikęs M. Biržiška „Vaire“ 1923 m. 7 Nr.) pagaliau atsidu- 
riam prie sienos — nieks, niekados, niekur, nei vienos Jaknavičiaus knygos 
nėra užtikęs ar matęs. Bet kaip tik tie du faktai, kad yra autoriai, kurių 
knygos nėra žinomos, ir yra knygos, kurių nėra žinomi autoriai, rodos, tu- 
Tėtų versti pamėginti juos sugretinti, pamėginti išaiškinti, ar kitos tų anony- 
mių knygų nėra parašytos kai - kurių tų beknygių rašytojų. Pirmąjį šiuo 
atžvilgiu bandymą aš čia ir mėginsiu daryti. Greičiausia mano samprota- 
vimai del Jaknavičiaus ir Šrubauskio kitiems atrodys abejotinais. Tačiau 
visos tos abejonės galės tiktai palengvinti mums išrišti ir pačią tų dviejų 
rašytojų problemą. 


— 302 — 


1. Pranas Šrubauskis. 


Berods visos žinios, kokias mes ikišiol apie Šrubauskį turime, yra se- 
miamos iš Valančiaus, kuris 67 — 68 p. II dalies „Žemajtiu Wiskupistės“ 
($ 187) šiaip apie jį saxo: „Kunegs Prąnciszkus Szrubauskis žemaitis, nu 
1638 m. Jezawits. Wisumet priderąntej eligdamos, nupelne sau mejlę ne 
węn artoju, bet ir diduomenės. Už wis giwendams pas iwajres szejpjau 
kunegu bažniczęs, tejp rupinos iszganimu žmoniu, jog ir patis netikielej 
stebiejos.  Suwadindamos žmones, mažnę kas diena sakie pamokslus. Wa- 
žiojes tejpogi po sodas wajkus mokidams. Wos kieletą nedielu par wieną 
bažniczę patrukies, jau idiem žinoje, kurs žmogus tos parakwijos nemok 
wisu prisakimu. Kad gieriaus galietum wargdienius praszwejsti, paraszes 
Ketekizmą lietuwiszką, prusiszku liežuwiu, iszspaudina ir žmo- 
niems iszdaliję. Tejpogi iwajres kningeles-ir giesmes že- 
majtiszkaj paraszes, be piningu wargflieniems kajszoje. O metusi 
1680 jam mirus, wisi žemajtej werkie; nes tąnkiej per atlajdus ir miszies 
skietbdams žodi Diewa su wisajs pažines turieje“. Tiek Valančius.  Žinom 
be to, kad Šrub. gimęs 1620 m. ir miręs sausio 27 d. 1680 m. (Stankie- 
wicz „Bibliogr. litewska“ II--bene sekdamas Brownu). Bet kokias jis knygas 
yra sustatęs? Ar entuziastinis, taip Valančiui retas, tonas, kai jis apie 
Šrubauskį rašo, šį kartą būtų jo iš piršto išlaužtas? Stankevičius, to paties, 
matyti, Browno pasirėmdamas, mini tik lenkiška antrašte: „Katechizm maly dla 
dzieci Wilno 1679“. Tačiau ir šitas katekizmas visai nežinomas. 


Prisižiūrėkime dabar, kokias turime nežinomų jezuitų spausdintas kny- 
gas. 1677 m. išėjęs vertimas iš Bellarmino — „Trumpas Moksto krikscio- 
niszko surinkimas“, greičiausia jezuito verstas, spausdintas jezuitų spaustu- 
vėje. „Balsas sirdies pas Pona Diewa“ — seniausia mums žinoma, bet toli 
ne pirma, laida 1726 m. Vilniuje išspausdinta („per wiena Kuniga, Soc. J.*); 
„Pamokslas Krykszczioniszkas“ 1725 m. ir vėliau (Vilniuje „per wiena Kuni- 
ga Soc. Jesu“ — skiriamas vaikams); „Krikszezioniszkas Katalikiszkas Kata- 
kizmas“ (išsp. Karaliaučiuje 1770 m. gotiškomis raidėmis „per wienną Kun- 
nigą Soc. Jesu“ — skiriamas labiausiai vaikams). Iš visų tų knygų gal ne 
verta liesti pirmosios — 1677 m. Bellarmino vertimo — ten berods žemai- 
čiavimo nėra (Peterburgo Valst. Bibl. ekzempliorio nesu matęs, taigi griežtai 
to tvirtinti negaliu). Žiurėsime kitų knygučių. 


Sulig Valančiaus Šrub. pagarsėjęs savo pamokslais, katechizavimu ir 
giesmėmis. Jei neskaityti kelių Bellarmino giesmių, tai vienintėlis lietuvių 
giesmynas iki XVIII amž. pabaigai labiau įgarsėjęs, yra kaip tik „Balsas sir- 
dies“, visas sudarytas išimtinai iš giesmių, matyti, žemaitiškai rašytų, kurios 
tik XVIII amž. pabaigoj šiek tiek buvo lietuvinamos, vėliau XIX amž. 
didžiurnoj įėjo į Valmiko ir Valančiaus „Kantyczkas“. Jos buvo populiariau- 
sios lietuvių giesmės. Pora šimtų metų jos buvo nuolatos giedamos visoj 
be išimties Lietuvoje, o ir dabar išgirsime dar per visus atlaidus ir jomar- 
kus jas giedant visus elgetas. Nors jų kalba darkyta, su polonizmų daugybė, 
bet jos visų buvo mėgiamos. Tarp jų šios įgarsėjusios: „Kas nor Pannay 
Maryey služit, o jos asabliwu milasniku but“; „Juzapay pamažu, sztowink 
Jezu gražu, Regi, jog asz negalu eyti greytay szio kialu“; „Ant metu nauju 
apsilejo krauju, o kas, kas? Žiedas lelios Pannos Maryos sunelis“; „Stowi Mo- 
tina werkdama Ant to Križiaus regiedama sunu sawa prikalta“; “Linksma diena 
apturiejom, Kurios isz sena noriejom“; „Linksminkies Dangau Linksmink dusi 


— 303 — 


mana, Jog tarp szwentuju garbinam Antana“ ir daugybė kitų, kurių tarpe ir 
39 Dovydo psalmų vertimai, Valančiaus vėliau neteisingai kun. Valmikui 
priskaitomi. Nors rašant giesmes naudotasi jų lenkišku tekstu -— veik visos 
turi lenkiškas antraštes, bet turiniu ir forma jos yra veik originalės. 

Tas faktas, kas Šrubauskis savo giesmėmis įgarsėjo, kad „Balsas sir- 
dies“ iaktinai yra vienintelis katalikų tų laikų giesmynas ir kad jau pla- 
tesnio garso Lietuvoje nei vienos kitos giesmės neturėjo — verčia mane 
manyti, kad „Balso sirdies“ „autorium ir vertėju, kaip tik galėjęs būti Šru- 
bauskis. Man teko ieškoti „Balso sirdies“ autoriaus tarp žinomų Lietuvių 
pamokslininkų — jezuitų XVII — XVIII amž. Tačiau vis tat buvo Vilniečiai; 
Vilniuje dirbę, su žemaičiavimu greičiausia nieko bendro neturėję, be to 
nepavyko surasti, kad nors vienas jų turėtų kokį ryšį su lietuvių literatūra 
ar bent su tikybine populiare literatūra. Vienas Aleksandras Cirskis rašė; 
bet ir tai lot. filosofijos raštus. 

Cia gali kilti klausymas del laiko nesuderinimo. Šrubauskis mirė 1680 m., 
seniausia „Balso Sirdies“ (ar Liudies, kaip rodos neteisingai ją buvo pavadinę 
lenkų bibliografai) mums žinoma laida — pasirodė 1726 m. Kad tai nėra 
pirmoji laida, sako jau šios laidos antraštės pažymėjimas „o dabar naujey 
su dalaydimu Wiresniuju izduotas“ (visas antraštes cituoju patsiremdamas savąja 
„Lietuvių Bibliografija XVI-XVIII amž.“ ir jos rašytais papildymais). Pačiam gi 
„Balso Sirdies“ tekste yra pakankamai įrodymų, kad knyga jei neatspausdinta, 
tai bent buvo parašyta neabėjotinai dar Šrubauskui gyvenant. Tat įrodo 
dvi originalės ten tilpusios giesmės: „Giesme Ciesu nepakaju“ ir „Giesme 
Ciesu praejusiu Lietuwoy““. 

ios dvi giesmės buvo iš „Balso Sirdies“ patekusios į kun. Vilmiko — 
Valmiko pirmos XIX amž. pusės „Kanticzkas Zemaitiszkas“ ir kaipo tokios 
jau atkreipė mūsų literatūros istorijos akis (Myk. Biržiškos „Dainų atsimi- 
nimai iš Lietuvos istorijos 1920 m.“ 29-31 p. ir jo „Barono poezija. 1921 m.“) 
Tiktai „Kanticzkų“ tų giesmių tekstas yra kiek pakeistas reikalaujant rusų 
cenzūrai, kuri kad ir buvo dar vietos bajorų rankose, bet matyt ne viską 
galėjo leisti. Be to, matyti, kad rusai tų giesmių savo galvon nepriimtų, 
duotos buvo ir naujos antraštės: „Giesme ciesu nepakaju“ pavadinta. „Giesme 
ciese karoniu arba wainu Kunigaiksztystes Lietuwos ir žemaicziu“. (1603); O 
„Giesme Ciesu praejusiu Lietuwoy“ — pavadinta „Giesme cziese karoniu 
arba wainu Karalystej Lenku, Kunigaiksztistej Lietuwos ir Žemaicziu (1655)“, 
Tose „Balso Sirdies“ laidose, kurias dabar turiu rankose (1774, 1798, 1801, 
1818) nei tų plačių antraščių, nei metų prie jų visai nebuvo. 

Tos antraštės veikiausia atsirado tik Vilmiko „Giesmėse nobažnose“ 
1819 m.*), 1823 m. virtusiose „Kantyczkomis“, o gal tik vėlesnėse laidose — pa- 
sakyti kol kas negaliu, neturėdamas po ranka atatinkamų laidų. Bet tokių 
antraščių atsiradimas charakteringas — matyti cenzūrai paaštrėjus bijotasi, kad 
juose aprašomieji atsitikimai gali būti priskaityti ne taip jau seniems laikams 
— būtent paskutiniam švedų karui, kurio laisvai dar nebebuvo leidžiama 
liesti, nes jis buvo rišamas su Petro Didžiojo vardu. 1840 m. kantičkose ir 
pačios giesmės jau nebespausdinamos. 

Matyti, kun. Valmikas, savo istorinėmis žiniomis atsirėmęs ir į giesmių 
tekstą įsiskaitęs vienos giesmės — labiau neaiškios — pasirodymo datą nu- 
kėlė į XVII amž. pradžią, kitą gi, kur minimi labiau konkretūs iaktai, priskai- 


*) Nors 1819 m. „Giesmės nobažnos* buvo „perdrukawotos“, bet, matyti, ne iš senes- 
nės „Giesmių“ lajdos, bet iš 1818 m. „Balso širdies“. 


ai 


tė 1655 m., kadangi giesmėj minimas įvykęs 1655 m. Censtachavos ap- 
gulimas ir apgynimas. Del amžiaus kun. Vilmikis nėra apsirikęs, bet kaip 
matysime, metai jo ne visai tiksliai nustatyti. 

Kadangi tos dvi giesmės yra seniausios mūsų nuosavios tikybiniai — 
politinės poezijos paminklas, ir jų menamas autorius, kun. Pranas Šrubau- 
skis, virsta iuo būdu ir mūsų seniausiu originaliu poetu, tai pravartu ir jų 
tekstas atstatyti, ypatingai, kad jis duoda medžiagos kalbėti tiksliau ir apie 
giesmių parašymo laiką. Pamatan imu seniausio mano rankoj esamo „Balso“ 
1774 m. tekstą, ištaisydamas tik tas vietas, kurios, kaipo korektūroje atsira- 
dusios, buvo atitaisytos 1798 ir 1801 m. laidose, ir išnašose nurodydamas vė- 
lesnių laidų, matyti, ne korektūros, kai kuriuos skirtumus.  Cenzūros ar 
kun. Vilmiko pakeitimus paduodu tekste skliausteliuose su raide K 
(antyčkos) sekant tekstu, paskelbtu M. Biržiškos „Dainų atsiminimuose“ 29 — 
31 p. Pirmąją, kaipo labiau aiškią ir charakteringą, paduodu. — 


Giesmie Ciesu Praejusiu Lietuwoy!) (nors ji visur spausdinama ant- 
roj vietoj, po Giesmės Ciesu nepakaju) 


— Buk pagarbinta szwenčiausi Marya; 
Dangaus yr žemeš skayšciausi lelia: 
Tawęs*) szaukiema, tawęsp duksaujema 
Tawa malones mes grieszny taukiema. 

-- Nes tu Motinu esi Sunaus Diewa; 
Duktie gražiausi amžinojo Tiewa, 
Usztarik Panna szwentoms maldoms tawa, 
Mus neapleyski, glausk po sparnu sawa 

— Regiem ant musu tayp (kayp K.) sunki korony, 
Nuput už griekus wysokiamy stony, 
Iszbarsty žmones, pawargo Poniste, 
Nupuoliš) labay musu Karaliste. 

—. Tukstantis žmoniu ing newale wary, 
Szwiedas, Moskolus*) (tad gudas K) kalinius pridary 
Sunkia korony wysi apturiejo, 
Nekalty žmones krauju apsiliejo. 

-- Bažnicies Szwentas, miestus ir miestelus, 
Dwarus ir sodus degin neprietelus 
Altorius pliesza, Wiera iszjuokdamy *) 
Bažničies biauren arklus statidamy. 

-- Kunigay Diewa tarnay Zokonikay,9) 
Paneles szwentas, yr kity Minikay, 
Isztręmty stojos kayp awis isz garda 
Jau nug Bažničiu, nug Wieszpaties warda. 

—- Kurius tyrionis“) ant wietos užspiejo, 
Senas yr jaunas krauju apsiliejo. 
Wargino žmones isz skuros Jupdainy 
Niejokio daykta numie nelikdamy. 

—- Yr krutis piausti waykus iszwirdamy 
Ljepy (werke K) motinoms (motinos K.) 

jesty, priwerzdamy (priwesdamy K.) 
1) 1798 — praiusiu waynu. ?) 1798 tawesp, 1801 — tawęsp. 3) 1798 nupoli. 1) 1798 
ir 1801 Maskolus. >) 1798 iszjukdamy. 9) 1798 — 1801 Zokanikay *j 1798 tyronis, 


— 305 — 


Kokius (koki K.) motinas (motina K.) 
sopulus (sopuli K.) turiejo, 

Giwus kad werdant waykialus regiejo. 

Lietuwos žiamy kaipo but pražuwo 

Septinius metus kad newaloy buwo 

Bet Diews padet?) didy meyly sawa 

Duodams Patrona pagalba gatawa. 

Kazimieras Szwentas isz Dangaus atejo, 

Kuri žalnieray ant ora regiejo, 

Paskuy eydamy Maskolu (tad gudus K.) patriemy 

Werkienčius Žmones isz newalos jemy. 


- Pana Szwenčiausi Szwiedus pabauksztina 
Nug Częstachawa, kada atgranžina, 


Su giedu didy apleydo Panisty 

Lusa stojosi musu Karalisty ?). 

O Karalieny apgienieje musu, 

Weyziek ant žmoniu sunkiey nupuolušiu, 
Iszmelsk pri sawa Sunaus wys galenčia, 
Kad paweyzietu ant žmogaus werkiericia. 
Tu Motin taysik tarp Ponu sandara 
Idant tarp sawęs turietu pakara, 

Idant tarp sawęs pakaju daritu, 

O pyktas mysles ani giera taysitu. 

Tu pati taysik Senatoriu rodas, 

Attolink kayrius yr wisokies zdrodas. 
Idant Bažninci butu paauksztinta, 

Po wysas wietas Ponisti sztowinta. 

Duok Kataliku wieray platintisi 

O už tiewiszki twyrtay jems stotisi. 
Attolink Jezau pawietri yr waynas; 
Attolink bada, ligas nespakaynas. 
Szwents Kazimieray Karalau milausis, 


Lietuwos, Lanku Patronay (kareiwi K.) stipriausis. 


Tu macy Diewa tirionis isztriemey, 

Musu Panisty po sparnu sutriemey (suemei K.) 
Tu Karalayti (karaliunai K.) čistatos pilnasis, 
Toks Jaunikaytis prisz tawi nerases, 

Iszmelsk pri Diewa grieku atleydima 

Yr nug wisokiu baymiu sutwierima. 


Idant dwasiszkus Diewas (Wieszpats K.) tarnus sawa 


Teyktus paauksztint par pritarti tawa. 
Iszmelsk nug Diewa Karaluy sweykata 
Jezau užturiek ilgiaus jo Žiwata. 

O Diewy wienas Trayčioy tu sztowingas, 


„ Ant Szwentu Szwentas wis esi galingas. 


-———— 


Gelbiek mus žmones tawa sutwierima 
Amžina !9 duodams mums patayminima. 


8) 1798 — 1801 padare. 9) 1798 — Karisty. 10) 1774 m. amži. 


Tauta ir Žodis 


20 


301 — 


—- O Jezau saldus už mus numirdamas 
Kuna ir Kraui dawey palikdamas. 
Duok praszom wertay ant mukas weyzie'y, 
Yr tawa weyda Danguy apregiety. 
— Dwase szwenčiausy dušiu linksmintoje, 
Jau akis musu tegut wis daboje 
Ant Diewa Traycioy amžinosios wales 
Priglausk mus wysus pri Szwentuju dalies. 
— O Karalieny Motin galingiausi 
Danguje žibi už Sauli skayšciausi. 
Yr mes su tawim trokszdamy ten buty, 
Neduok mums Panna amžinay pražuty ') 
men. 


Taigi, kaip jau auksčiau sakyta, kun. Valmikui davė pamato giesmės 
datą nustatyti minėjimas Čenstachavos apgulimo 1655 m. Tačiau kur di- 
desnės reikšmės čia turi sakinys „Septinius metus kad newaloy buwo“, nes 
čia neabejotinai turima galvoj septynių metų žiaurų rusų valdymą Vilniuje 
ir žymioj Lietuvos dalyje, nuo 1655 iki 1661 m. Prieš Olivos sutartį 
(1660 m.), prieš rusų pasitraukimą iš Lietuvos būtų absoliučiai negalima 
kalbėti, kad „Lusa stojosi musu Karalisty“. Taigi ir pati giesmė negalėjo 
būti parašyta anksčiau, kaip 1662 — 1663 m.; gal jos pradžią galima nu- 
kelti net iki Andrusovo taikai 1667 m. Iš kitos pusės tas realizmas, kuriuo 
giesmė parašyta, ir bendras jos tonas aiškiai sako, kad ji buvo ir nedaug 
vėliau po tų įvykių rašyta. Taigi greičiausia ir tas karalius, kuriam gie- 
smės autorius nori išmelsti „nug Diewa Karaluy sweykata“ bene bus Jonas 
Kazimierius, kuris atsisakė sosto 1668 m. Tuomet pati giesmė, mano numa- 
nymu, turėjusi būti parašyta tarp 1663 ir 1667 metų. Galėjo būt išspau- 
sdinta ir vėliau, tačiau ne vėliau 1680 m., kada menamas jos autorius 
Šrubauskis mirė, nes kitaip jis negalėtų sulig Valančiumi jas „wargdieniems 
be pinigu kajszioti“. Jei mes tokios „Balso Sirdies“ laidos nežinome, tai 
dar nereiškia, kad jos nebuvo. 

Nustatę vienos giesmės datą, žiurėsime dabar kitą. 


Giesmie Ciesu nepakaju. 

— Diewy matonus, Diewy wysagalis, 
Lenku, Lietuwos yr Žiamayčiu szalis, 
Tawa rustibi ant musu padieta, 
Regiem koroni griesznims pažadieta. 

— Jau daugiel metu kaip meyli pražuwa 
Wiera Krikšcionu sumaysimi buwa, 
Niera teysibys, dydis sumaišimas, 
Tarp tikru broliu kraujo praleimas. 

— Wysi paszaley aszaromis plusta, 

Jau regim musu Karaliste žusta. 
Miestai yr sodas pustiniems stojosi, 
Biauribes dides kasdien ptatinosi. 

— Susimilk Diewy Tiewy matoningas, 

Dabok krikšcionu širdis sopulingas. 
Amen. 


U) Visur čia sakoma panisty — reiškia ne poniją, bet paristwo — valstybę. 


— 307 — 


Ir stilius ir kalba pilnai tokie pat, kaip ir giesmėj „Ciesu praejusiu“, 
ir nėra jokio pamato ją nukelti į 1603 m., kaip tat buvo kun. Vilmikis 
padaręs, nes tuomet tą giesmę turėtų jau kitas autorius rašyti. Manau nesuk- 
lysiu, sakydamas, kad nors ji buvo „kiek anksčiau už anąją rašyta, nes aprašo 
dar nenurimusį sumišimą, tačiau apsako tą patį karą. Tinkamiausi čia būtų 
1655 — 1656 metai, kuomet iš tikrųjų įvairūs Lietuvos gyventojai vieni prieš 
kitus ėjo — posakis „tarp tikru broliu kraujo praliejimas“ gali reikšti tiktai 
Lietuvos gyventojus ir jokiu būdu ne švedus ar rusus, kurie su Lietuva kariavo 
XVII am. pradžioje. 


Spėdami vieną Šrubauskio parašytą knygą paprastu palyginimu jos 
kalbos su kitų knygų kalba, galėtumėm jų autorius nustatyti. Deja, tų knygų 
rankoje neturėdamas, nė mėginti negaliu panašų darbą atlikti. Tačiau pa- 
prastu samprotavimu galima ir šič tam tikrų spėjimų daryti. 


Valančius mini pirmiausia jo „Ketekizmą lietuwiszką, prusiszku liežu- 
wiu“, kurį Šrubauskis yra išspausdinęs ir žmonėms išdalijęs. Stankevičius 
sekdamas Brownu po 1679 m. deda „Katechizm maty dla dzieci. Wilno 
1679 m.“. Knygutė iš kitur visai nežinoma, del t ir abejotina. Kad Bellar- 
mino „Trumpas Mokslo Krikscioniszko surinkimas. 1677 m.“ ką nors bendro 
turėtų su „prusiszku liežuwiu“ labai abejoju. Užtat, kaip jau minėjau, Ži- 
nome 1770 m. Karaliaučiuje išleistą „Krikszčioniszką Katalikiszką Katekizmą 
arba trumpą, bet tikkrą Dawadą apie Wierą, Nusitikkejimą, Diewo meilę, 
Szwentus Sokramentus ir apie Krikszčioniszką Pasielgimmą, prieg tam Prastas 
per Kiausimus ir per Atsakimus einąs pamokslas wisiems, o Iabiausej Jau- 
niems reikalingas per wienną Kunnigą Soc. Jesu Wiriausiujū Pawelijimu į 
Knyg — Drukawonę paduotas“. Išspausdintas gotiškomis raidėmis su kai — 
kuriomis prūsų lietuvių leidinių rašybos savybėmis. Kitos knygos, kuri 
labiau tiktų Valančiaus posakiui „prusiszku liežuwiu“ kol kas nežinau. 1770 
m. maža čia reiškia, nes greičiausia buvo ir senesnių laidų, arba ši knygutė 
galėjo kiek laiko rankrašty gulėti. Kiek perdirbtas jis buvo dar spausdi- 
namas 1772 ir 1797 m. 


Galop manau, kad ir dar viena knyga „per wieną kunigą Soc. Jesu“ 
parašyta, būtent „Pamokslas Krikscioniszkas Trumpay izgulditas. Drukarniey 
Wilniuy Akademioy 1725 izduotas“ irgi yra Pr. Šrubauskio darbas, viena iš 
tų „įvairių knygelių“, kurias jis sulig Valančiaus žmonėms išdalijo. Kitos 
žinomos pamokslo laidos 1743,1760,1762 m. Neabejoju, kad buvo ir anksty- 
vesnių už 1725 m. 

Kitaip sakant, prileidžiu, kad įvairiose XVII-XVIII amž. knygelėse mini- 
mas „vienas kunigas Societatis Jesu“, tat daugiausia tas pats Valančiui žinomas 
Pranciškus Šrubauskis, kuris mūsų literatūros istorijoj turėtų užimti tuomet 
vietą, kaipo pirmutinis mums žinomas lietuvių poetas, davęs, tiesa, tuo at- 
žvilgiu nedaug, bet tiems laikams labai reikšmingų ir savarankių kurinių. 

Tiesa, apie XVII amž. pusę rašė lietuviškai ir Jaknavičius ir jis giesmes 
sustatydavo, katechizmą spauzdino ir t. t. Bet jam tenka priskaityti tokias 
knygas, kurių kalba nieko bendra neturi su „Balso Sirdies“ kalba. Šios 
knygos vienintėlis galimas autorius — kun. Šrubauskis. Kas del „Krik. kat. 
Katekizmo“ ir „Pamoksto kriks.“, tai klausymas, kas jų autorius — Jakna- 
vičius ar Šrubauskis — galės būt išaiškintas tiktai palyginus jų kalbą ar tai 
su Jaknavičiaus ar tai su Šrubauskio, mano numanymu neabejotinomis 
knygomis. 


20* 


— 308 — 


2 Jono Jaknavičiaus raštų klausymas. | 


Apie Joną Jaknavičių rašyta jau nemaža. Yra, kad ir nepilnas jo len- 
kiškai ir lietuviškai parašytų knygų sąrašas. Veik visi apie jį rašydami ima 
pamatan žinias, duodamas Rostowskio jo knygoj „Litvanicarum Societatis Jesu 
historiarum Pars I Vilnae 1768“ ir Browno „Biblioteka pisarzoėw asystencji 
polskiej Tow. Jezusowego“ (lenkų vertimas 1862 m.) Vis tat liūdymai daug 
vėlesnių laikų, galėję pagimdyti net abejonių, ar tos knygos bendrai kada nors 
buvo leistos. Bet turime vieną liūdymą Jaknavičiaus vienalaikio (Jaknavičius 
gimė 1589 m., mirė 1668 m. balandžio 11 d): Philippo Alegambe, kuris 1643 m. 
Antverpene išleistoj knygoj „Biblioteca Scriptorum Societatis Jesu“ 251 p. rašo: 
„Joannus Jachnowicz, natione Lithuanus, in Societatem ingressus anno 
MDC1X Collegium Crosense et pontific. Seminarium rexit. Edidit Polo- 
nice Sacrificium Christi cruentum, seu Libelium de Passione Domini 1626; 
Libellum de Passione Domini in illa verba, Candidus et Rubicundus 1627; 
Vias Salvatoris nostri in pueritia et iuventute 1629, Sanguineas Domini Re- 
demptoris nostri vias 1634; Vias Domini laboriosas seu De apparitionibus 
post Resurectionem 1639; Jesum Crucifixem sub varis similitudinibus ex 
S. Seriptura petitis 1639, Libellum de doloribos B. Virginis 1639; Institutio- 
nes Catechisticas 1639, Institutiones Confraternitatis Vilnensis S. Josephi et 
Nicodemi cum libello precatorio gui inscribitur Facula ardens 1630, Ofiicium 
de Verbo Incarnato: de Virgine portante Christum, de Josepho, de Angelo 
Custode (be datos), Officium de S. Gasimiro Polonice et Latine 1639. 

Lituanice scripsit: , 
Euangelia aucta in usum Concionatorum 1637, Institutiones et Cantiones 
pro Cofraternitati S. Isidori 1639, Cantiones Catechisticas 1638, Libellum 
precatorium pro Confraternitate Vilnensi Corporis Christi 1630. - 


Denigue vertit polonice Martini Becani Purgatorium calvinisticum 1639 item 
Deum Calvinisticum 1640“. 


1) St. Rostowski (Litvanicarum Societatis Jesu Historiarum provincialium Pars prima 
Vilnae 1768 448 — 449 p.) atsirėmęs senesniais šaltiniais (Ategambę mini tik tekste 201 p, 
bet nenurodo jo savo šaltiniu) duoda kiek platesnę Jaknavičiaus biografiją ir kitaip kiek jo 
veikalų antraštes ir jų leidimo metus: „J. J. Litvanus... concionator multos annos Litvanicus; 

ubernavit Seminaria Pontiticim alias, alias Diaecesanum, Vilnae; Collegia Rector Smolensci et 

rosis; Vilnae Domum Professam. Pauperum et rudium amantissimus curator. Sodalitatem ti- 
tulo S.S. Nicodemi et Josephi ab Arimathia instituit Vilnae, annuete Episcopo Viln. Eustachio 
Wotowicz: idą.; summis opibus curavit. Pestilentibus temporibas addiecebat operam suam mi- 
seris pereuntibus. Obiit Vilnae in Coliegio prope octogenarius 1668, 11 April. Edidit Polonice: 
Sacrificium Christi cruentum seu Libellum de Passione Domini 1626; De Passionne Domini 
in illa Verba: candidus et rubicundus 1637, Vias Salvatoris nostri in pueritia et juventute 
1639. Jesu Crucifixus sub varis similitudinibus e sacra scriptura petitis 1639. De doloribus 
B.V. M, 1639 Viae Domini laboriosae, seu de apparitionibus, post Resurectionem 1639. Institu- 
tio Catechistica 1639, Institutio Sodalitii Vilnesis S. S. Josephi et. Nicodemi: inscript.: Facula 
ardens 1630. Officio de Verbo Incarnato, de Virgine portante Christum. De Angelo Custode. 
Otticium de S, Angelo Custode: Polonice et Latine 1636: Litvanice editit scrip- 
ta: Euangelia aucta in usum Concionatorum 1637. Institutiones et Cantiones sodalitati S. 
Isidori 1639. Conciones Catechisticae 1638. Libellus pecatorius pro Sodalitate Vilnensi Corpo- 
tis Christi 1630. Convertit in Polonicum: Martini Becani Purgatorium Calvinisticum 1639. 
Deus Calvinisticus 1640“. 

Rostkowskis duoda kiek pilnesnę Jaknavičiui biografiją, nes rašė Jakn. senai jau 
mirus ir apėmė laiką, kurio Alegambe negalėjo dar žinoti. Sąrašas lietuviškų knygų veik 
tokiomis pat antraštėmis, kaip ir pas Al. Lenkų knygų sąrašas neapima visų Alegambei ži- 
nomų ir paduoda kiek kitas antraštes ir net leidimo metus. Kadangi Rostowskiui nebuvo 
žinoma nei viena knyga, kurios Al. neminėtų, tai tenka manyti, kad Alegambe, ėmęs greičiausia 
sąrašą iš paties Jaknavičiaus lupų ar užrašų, yra labiau patikimas tuo atžvilgiu už Rostovskį. 


— 309 — 


Kraševskis, Brown (cituoju sulig M. Biržiškos: „Vairas“' 1923 m. 7 N.) 
prideda dar lietuvišką „Historiam passionis Christi punctatim anime devotae 
per 3 libros et capita exposita“ 1635 ir „Cantillenae spirituales“ (lenk. ir lietu- 
viškai) 1660 ir 16568 m. Taip pat žymiai papildytas vėlesnių bibliografų ir 
lenkų knygų sąrašas, nors berods nieks papildytojų pačių knygų nebuvo matęs ir 
nors kiti (Bielinskis) ir duoda lenkiškas knygų antraštes, bet ne iš matytų 
knygų, tiktai patys lotyniškas lenkų kalbon versdami. 

Apie lenkiškas Jaknavičiaus knygas aš nekalbėsiu. Rūpi man čia tik 
lietuviškos, kurias tenka dar papildyti mūsų tikslui svarbiausia žinia A. G. 
Krauzės (Lithauen 1834, 135 p.) paduodama:, Die zweite (lit) Sprachlehre 
belindet sich aut der Bibliotek zu Krakau und ist von einem Jesuiten 
vielleicht von Joh. Jachnowitz, etwa 1660 geschrieben“. Kal- 
bama čia apie „Universitas Lingvarum Litvaniae“, 1737 m. išspausdintą. 

Kad Jaknavičius ištikrųjų rašė, liūdija M. Biržiškos duotas lotyniškas 
tekstelis, dar 1609 m. išspausdintas. Bet kur dingo jo kitos knygos? 

Alegambė rašo, kad lietuviškas jis „scripsit“, lenkiškas gi „edidt“. Ro- 
stowskis taippat lenkiškas „edidit“, bet lietuviškas „edidit scripta“. Taigi galima 
spėti kad bent iki 1642 m. Jaknavičiaus lietuviškos knygos buvo dar rank- 
rašty. Galėjo jos ir ilgiau rankrašty likti. Jei jo išspausdintos, Alegambės 
liūdymu, lenkiškos knygos irgi nėra žinomos, tai, matyti, todel, kad jis 
spausdinęs ne savo pavarde, ir kad jos buvo užrašytos lotynų antraštėmis, 
kurių tiksliai nesugebėta ikišiol lenkiškai atstatyti ir tų antraščių paliginti 
su žinomomis lenkų knygomis. Esu tikras, kad rūpestingai Estreicherio „Bi- 
bliografiją“ peržiūrėjus ne viena tų knygučių atsirastų. 

“ Koks reikalas galėjo spirti žmogų, tiek užimtą, kaip buvo Jaknavičius, 
kurs nuolatos darė atsakomingą darbą jaunuomenės auklėjimo srityje, rašyti 
knygas, kurios nebuvo spausdinamos? Matysime, kad toksai reikalas buvo. | 
Alegambė vadina jį Kražių kolegijos ir vyskupijos seminarijos rektorium. 
Sulig Valančiaus (Wiskupiste II 16 — 22 p.) Žemaičių vyskupijos seminarijos 
istorija šiaip atrodė: nuo 1574 iki maždaug 1622 m. Žemaičių vyskupijos 
kunigai buvo ruošiami Viiniuje, kartu tarp 1601 ir 1614 buvo mažioji semi- 
narija Varniuose. Apie 1620 m. buvo jau Kražiuose mažai tikusi semnina- 
rija pe jezuitų kolegijos, kuri veikė maždaug tik iki 1635 m. Jaknavi- 
čius buvo Vilniuje popiežiaus alumnato rektorium 1634 m. (M. Biržiška 1. c.) 
1644 m. Smolensko kolegijos rektorium (Rostowski 439 p.) Taigi Kražiuose 
Jezuitų kolegijos rektorium jis galėjo būti tarp 1634 ir 1644 metų, ir mini- 
mas Alegambės rektoriavimas seminarijoj, matyti, liečia Vilniaus ne Kražių 
ar Varnių sem.!) 

Tuo būdu bent viena jo lietuviškų knygučių buvo parašyta dar Vilniuj 
bebunant, trys Kražiuose rektoriaujant, kitos greičiausia jau Vilniun sugrįžus 
profesorių namų vedėju gyvenimą baigti. 


5 Rostowskis, nors Jaknavičiaus biografijoj ir vadina jį, bene Alegambę sekdamas, collegii 
Tector Crosis, tačiau 441 p. paduoda Kražių kolegijos rektorių sąrašą, Jaknavičiaus neminė- 
damas, tokioj tvarkoj: Joannes Jamioikowski 1617, Joannes Kasparowicz 1628, Michael Ko- 
wnacki 1631, Adamus Sobolewski 16-44, Joannes Jamiolkowski (antrą kart) 1647. 429 p. Jak- 
navičių vadina Smolensko kolegijos rektorium nuo 1544 m. Atrodo lyg Jaknavičiui tarp Kra- 
žių kol. rektorių ir vietos nebeliko. Tačiau 440 p. 1631 metų Kražių kol. rekt. Michael Kow- 
nacki nuo 1633 m. vadinimas jau Vilniaus profesorių namų rektorium. Tokiu būdu R. nenuro- 
do jokio Kražiams rektoriaus laikotarpiui tarp 1633 m. ir 1644 m. Matyti, tais metais Jakna- 
vičiaus ir buvo Kražių kolegijos rektorium, ypatingai, kad Alegambei rašant 1642 m. jis 
dar bene teberektoriavo Kražiuose. 


— 310 - 


Jam begyvenant Kražiuose įvyko 1636 m., 1639 ir 1643 m. — visuo- 
tini žemaičių vyskupijos kunigų susirinkimai, pirmieji du Varniuose, trečias 
Alsėdžiuose. Nors Valančius ir nepaduoda pilno sąrašo ten dalyvavusių, ta- 
čiau negalime manyti, kad tuose susirinkimuose aebūtų- dalyvavęs ir Kražių 
kolegijos rektorius, žinomas be to jau savo kitomis lenkiškomis knygutėmis 
ir parašęs vieną lietuvišką dar prieš pirmąjį susirinkimą —,„Libellus precatorius 
pro Confraternitate Vilnensi Corporis Christi“. Ypatingai jo dalyvavimas rei- 
kalingas, nes 1636 m. susirinkimui teko iškelti ir grynai, taip sakant, litera- 
tūrinius dalykus— paaiškėjo, kad daugelis kunigų negali tinkamai savo pa- 
reigų eiti, neturėdami tinkamų, lietuviškai parašytų knygų. Valančius tarp 
susirinkimo nutarimų mini (II 153 — 155): „kad klebonai sawa bažnieziosi 
istejgtum draugystę S. Zidoriaus užtaritoie artoju..., kad kunegai nesugiebąn- 
tis gierų sakimu.. paraszyti.. sakytum pamokstus isz knihgu bažniczeį S. ži- 
nomu (bene turėta čia omenyj jau 1629 m. išleistų Širvydo pamokslų), o 
niedieliomis per kiaurą metą, teipogi seredomis ir petnicziomis adwenta su 
gawieni, kad iszguldinietum kožną daliką tikiejima, arba skelbtum tejp wa- 
dinamą Katekizmą“... 200 p. Valančius prideda, kad Jurgis Tiškevičius, at- 
likdamas tretįjį (t. y. 1639 m.) kunigų susirinkimą, liepė kunigams žemaitiš- 
kai išversti ir skaityti žmonėms girdint vadinamą „Bullę in coena Domini“. 
Cia pas Valančių maža painiava — sako apie tretįjį 1639 m. susirinkimą, o 
skaitytoją siunčia į $ 238 p., kuriame kalbama apie penktąjį 1657 m. susirin- 
kimą. Painiava atsirado, turbūt, iš cenzūros kaltės, nes jai vieną Ž. W. pa- 
ragraią išmetus, reikėjo kitų eilę pakeisti, neatitaisant bendrų nurodymų į pa- 
ragrafus tekste.*)—Vis tai, žinoma, smulkmenos, bet jos jau suklaidino tuos, 
kas šitos bullės lietuvišku tekstu domėjosi, nes jie ją priskirdavo 1647 m. 
susirinkimui (pvz. Pr. Penkauskas „Vadove“ 1913 N1, jį sekdamas dalinai V. 
Biržiška „Liet. Bibl.“ 1924 m. 38 p.) Kuomet imame rankosna lotynišką susi- 
rinkimų nutarimų tekstą, tat puola akysna keistas supuolimas — kone kiek- 
vienam dvejų susirinkimų nutarimui, kuriam vykinti reikalingas buvo lietu- 
viškas tikybinis tekstas, atatinka pilnai Jaknavičiaus rašytos knygos, kone 
tokiomis pat antraštėmis kaip ir patys nutarimai. | 

Jaknav. jau prieš susirinkimą parašo lietuvišką maldaknygę „Pro Con- 
iraternitate Vilnensi Corporis Christi“. 1636 m. susirinkimas lyg jo paragintas 
„iuvabit... Coniraternitatem Corporis Christi... conuenirę“ (Collectanea Constit. 
Sinod. Dioec. Samogitiensis 1690 m. 2 p.); Vilniuje prie jezuitų bažnyčios brolija 
gyvavo jau nuo 1579 m. Susirinkimas įsako įvesti „Conifraternitatem S. Isidori 
Agricolae“, Alegambė žymi Jaknavičiaus 1639 m. knygą „Institutiones et 
Contiones pro Confraternitate S, Isidori“; — 1636 m. susirinkimas įsako gie- 
doti „Cantilenam Cathechisticam“—1638 Jaknavičius parašo „Cantiones Ca- 
techisticae“; 1636 m. kunigams įsakoma skaityti lietuviškai evangelijas, 
Jaknavičius 1637 m. pagamina „Euangeliam auctam in usum Concionatorum“ 
ir tt tt Atrodo, kad tuo laiku Jaknavičius buvo vienintėlis praktinės teolo- 
gijos rašytojas, kuris galėjo patenkinamai lietuviškai rašyti, ir į jį visas su- 
sirinkimas kreipėsi. Analoginis reiškinys buvo ir su Jaknavičiaus lenkiškomis 
knygomis. 1625 m. Vilniuje įsteigiama šv. Juozapo ir Nikodemo brolija (Kur- 
czewški „Bisk. Wileūskie“. 357 p., sulig Rostowskio — paties Jaknavičiaus 
įsteigta) — 1630 m. Jaknavičius leidžia „Institutiones Confratenitatis Vilnensis 
S. Josephi et Nicodemi“. Vilniaus vysk. Voina 1636 m. iškilmingai perkelia 
š, Kazimerio kūną naujon koplyčion (Kurczewski 43), Jaknavičius 1639 m. 


*) Žiūr. M Biržišką: Lietuvių Tauta, II 1, 131---132 p. 


— 311 — 


išleidžia „Officium de S. Casimiro polonice et latine“, o jo vertimai lenkų 
kalbon Bekano prieškalvinistinių raštų ar- nebuvo iššaukti 1639-1640 kovos 
su kalvinistais. Tur būt galima būtų ir daugiau panašių analogijų rasti. Ki- 
taip sakant, Jakn. iaktinai yra lyg oficialus Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų 
rašytojas, kuris tuo savo darbu turėjo būti gerai žinomas ir tų laikų žemaičių 
ir Vilniaus vyskupams: Abr. Voina 1612-1627 m. buvo Vilniaus sufraganu, 
1627-1629 žemaičių vyskupu, iki 1649 — Vilniaus vyskupu; Jurgis Tiškevičius 
1627-1633 Vilniaus sufrag., 1633-1649 žem. vyskupas, 1650-1656 m. Vilniaus 
—ir su vienu ir su kitu turėjo nuolatos Jaknavičius susidūrti. Tai ar galima 
manyti, kad 1639 m. žemaičių kunigų susirinkime, iškilus reikalui lietuvi- 
škai išversti popiežiaus Urbono VIII Bullam in Coena Domini, vyskupo Tiš- 
kėvičiaus ieškota vertėjo kur kitur, bet ne kreiptasi į žmogų, šiuo atžvilgiu 
savo rašytojo gabumais jam žinomą ir buvusį čia pat po ranka? Man atrodo 
neabejotina, kad ir Bullės vertimas turėjęs būti Jaknavičiaus pagamintas. 
Bet šita manydami, kartu atskleidžiame ir dalį Jaknavičiaus raštų paslapties, 
nes bullės vertimas lietuvių bibliografijai ir literatūrai yra žinomas. Jisai yra 
pridėtas, kaipo Caput XXI „De publicatione Bullae Coenae Domini“ prie vys- 
kupo Paco išleistų 1690 m. minėtų jau „Collectanea Constitutionum“. Dar dau- 
giau. Sitas vertimas turėjo būt atspausdintas jau 1639 m., priešingai tam, ką 
rašiau savo Bibliografijos 28-39 pp. ir ne 1647 m., kaip manė Pr. Penkau- 
škas, nes Valančius tvirtina (Il 157), kad 1639 m. nutarimai buvo išspausdinti 
ir kad turėję 25 skyrius. Ir nors knygos turinį atpasakodamas, bullės jisai ir 
nemini, bet v. Paco paskelbtose 1639-4 m. nutarimų ištraukose jie nutrūk- 
sta 105 p. dvidešimtu skirsniu; nuo 105 iki 146 eina 1643 ir 1647 m. nuta- 
rimai ir paties Paco priedai ir po to vėl 21 skirsnys, kuris nesudaro tąsos 
ankstyvesnio teksto, bet neabėjotinai tik tąsą -105 puslapio. Tas perkėlimas 
į galą galėjo būti padarytas ir sąmoningai, kad nereikėtų klebonams, atsi- 
radus reikalui bullę skaityti, ją nuolatos po visą knygą ieškoti; galėjo jis 
ten ir pripuolamai atsirasti, nes bendrai knyga labai netvarkingai yra sus- 
tatyta 17 išleista. 


Prie pačios bullės pridėta keletas lotyniškų eilučių (matyt, iš 1639 m. 
nutarimų), kuriose aiškinama priežastis spausdinto vertimo teksto paskelbi- 
mo, ir toliau eina 41/; puslapių vertimo, spausdinto dalinai lotynų, dalinai 
gotiškomis raidėmis. Paskutiniomis spausdinamas pats bullės tekstas, matyti, 
kad lengviau būtų išskyrti; lotynų — paaiškinimai prie atskirų bullės 
punktų. 

Nustatę vieną Jaknavičiaus, jau dabar žinomą lietuviškąjį tekstą, dar 
lengviau nustatysime ir antrą. Antroj XVII am., XVIII ir XIX amž. buvo 
nuolatos perspausdinama knygutė antrašte „Ewangelie polskie y litewskie 
tak niedzielne jako y wszystkich šwiąt“. Tekstas lenkiškas ir lietuviškas, kalba 
kreipia dėmėsio palyginamu, XVIII-m ir dalinai XIX-m amž. svetimu, kalbos gry- 
numu ir dideliu artimumu „Bullae in Coena Domini“ kalbai. „Ewangelių“ ikšiol 
žinoma jau 29 laidos (iki 1859 m.). Ar tai ne ta pati Jaknavičiaus „Euange- 
lia aucta in usum concionatorum“ 1637 m.? Tiesa, seniausioji šių evange- 
lijų bibliotekoms žinoma laida, tat 1690 m. (ekz. Liet. M. Dr. iš S. Dau- 
kanto), bet bibliografija žino jau ir 1674 m. laidą; tikiu, su laiku susiras ir 
senesnioji, jei bendrai 1679 m. laida nebuvo pirmoji iš 1637 m. rankraščio 
Spausdinta. Palyginimui turiu tik 1774 m. laidą, kuri ir spausdinimo būdu 
visai primena Bullę — spausdinta dviems šriftais — lotynų paprastu — lietu- 
viškas tekstas ir lotynų kursyvu — lenkiškas. Bet įsižiūrėję į pačios knygu- 


— 312 — 


tės turinį, turime galutinai atmesti visas galimas abejones.*) 1774 m. laidoj 
po evangelijų, 214 — 209 p. eina: „Passya Pana naszego Jezusa Christusa 
wedtug S. Jana“ ir 219 — 214 — tos pačios passios lietuviškas vertimas an- 
traštė: „Passya Arba Muka Pona musu Jezusa Chrystusa pas S. Joną Pad. 
18 yr 19, kuria Didžioy Petnicioy Plebonay žmoniems wisiems Bažnicioy, 
o Gaspadorey waykams, yr sieyminay namuose skaytit gal“. Bet tat jug 
žinoma, Alegambės minima, Jaknavičiaus lenkiška knygutė „Libellum de 
Passione Domini“ 1626 ar 1627, kurios lietuvišką tekstą mini Brown išėjusį 
1655 m. antrašte — „Historia Passionis Christi“. 


222 — 219 p. tų pačių evangelijų eina lenkiškas tekstas: „Nauki Chrzeš- 
ciaūskiey Katolickiey Rzymskiey początki“. 222 — 304 lietuviškas tekstas 
tokia antrašte: „„Spasabas Atprawinieima Potierius Bažnicioy su žmonemis“. 
Bet ir tos antraštės mums yra žinomos iš Jaknavičiaus raštų sąrašo: tai yra 
lenkiškos „Institutiones Catechisticae“ 1639 m., kurioms Bielinskis Vilniaus 
Universiteto istorijoj (imu iš M. Biržiškos; „Vairas“ I. c.) duoda ir veik tokią 
pat antraštę: „Nauka katechetyczna“. Lietuviškos tai gali būti „Cantiones 
Catechisticae“ 1638 m. 


Prie lenkų antraštės čia dar pridėtas mums charakteringas prierašas: 
+. początki, Ktėre od Plebanėw w Košciele w Swieta i Niedziele ludowi 
pospolitemu przed Kazaniem po Kazaniu, z rozkazaniem Ichmosšclow 
Księžy Biskupėw na Synodach, powinne byč podane. A od Rodzicėw 
i Gospodarzėw pobožnych, dziatkom i czeladce codzieh powtarzane“. Cia 
Jaknavičius pats patvirtina anksčiau pareikštą nuomonę apie ryšį jo raštų 
su vyskupijų sinodais (žemaičių ir, tur būt, Vilniaus —tų laikų Vilniaus vysk. 
sinodų nutarimai nėra žinomi). Bet kokiais žodžiais — tiesiog paimtais iš 
1636 m. žemaičių kunigų sinodo nutarimų: „Ante omnia vero, rudimenta 
fidei et necessaria omnibus ad salutem docent; Orationem Dominicam, 
Symbolum Apostolicum, Decalogum, Sacramentorum vim, naturam et usum; 
necnon Praecepta Ecclesiae cum in matutinis Concionibus, pro opportuni- 
tate exhibita, tum in pomeridiana Catechismi explicatione, iuxta Synodale 
Decretum explanent“ (Collectanea 19 — 20 p.). Netenka jau abejoti, kad 
šių Evangelijų vertėjas buvo Jaknavičius. **) 


Bet lieka dar viena svarbi knygutė be šeimininko, jezuitų 1737 m. iš- 
leista „Universitas Linguarum Litvaniae Jn Principali Ducatus Ejusdem Diale- 
cto Grammaticis Legibus circumscripta et in obseguium Zelosorum Neo — 
Palaemonum ordinata Permissu Superiorium Anno a Descriptione Universi 
Orbis 1737“. Viso 56 puslapiai, paženklinti raidėmis A—F. Sim. Stanevičius, 
leisdamas ją kiek perdirbtą 1829 m., nuo savęs prideda visai suprantamą 
„a guodam pio Societatis Jesu Sacerdote conscripto“. Kas šios gramati- 
kos, pirmos mums žinomos katalikų išleistos lietuvių gramatikos, autorius? 
Rozwadowskis, perspausdindamas ją Krokuvoj 1896 m., tik nustato, kad tai 
ne Širvydo 1630 m. „Clavis linguae Lituanicae“, nes žymiai nuo Širvydo 
kalbos skiriasi. Taigi lieka manyti, kad aukščiau minėta Krauzės nuomonė, 
kad autorius esąs Jaknavičius, yra teisinga. Mūsų kalbos žinovai lengvai 
galės tą nustatyti, palyginę „Universitatis“ taisykles ir kalbą, kad ir su evan- 

*) Žem. Sem. Bib. yra ir Ev. ekz, matyti, 1643 m., kur tekstas paraleliai išspausdintas 
dviem stulpeliais — lenkiškai lotynų raidėmis ir lietuviškai gotų raidėmis. 

**) Šie priedai atsirado ne anksčiau kaip 1750 m.; senesnės laidos jų neturi. Matyti, 
išspausdinta ar iš išsilikusio rankraščio, ar iš nežinomo spausdinio. 


— 313 — 


gelijomis ar bullės vertimu. Ne žinovui panašumas akin puola, nors yra ir 
skirtumų. Tačiau del jų nereikia pamiršti, kad veikiausia „Universitas“, tai 
jau vienas paskutiniųjų Jaknavičiaus darbų, parašytų apie 1660 m. Vilniuje. 
Taigi ji būtų jo raštiško darbo išvada, kuri gali kiek skirtis nuo jo senesnės 
rašybos, kuomet jis statė sau ne kokį teoretinį, bet grynai praktišką tikslą. 

Išvada—Jaknavičiaus jau nebe paslaptis. Viena knyga— Evangelijos su 
priedais — neabejotinai jo sustatyta. Bullės vertimas ir „Universitas“ grei- 
čiausiai irgi jo parašytos. Kas del kitų knygų, neabejoju, kad, eidami tuo 
pačiu keliu, t. y. įsiskaitydami į žinomas mums tikybinės XVII, XVIII ir net 
XIX amž. knygas, kad rasime jas ir išmėtytas po įvairias dvasinės knygutes, 
kad ir kitiems autoriams priskaitomas, pripažinsime jų autorius esąs Jakna- 
vičius. Mūsų tikybinė kūryba seniau nebuvo labai originali — kiekvienas 
vėlesnės maldų knygos sustatytojas sunaudodavo pilnai savo pirmtakūnų 
darbą — pvz. Dovydo Psalmų vertimas Valančiaus Kantičkose priskaitomas 
kun. Valmikui — Vilmikui; šis savo kantičkose neaiškiai apie tai sako, bent 
jau mini „Balsą Širdies“; "faktinas gi vertėjas — kun. Šrubauskis; su mažais 
pakeitimais tas pats darbas keliauja iš knygos knygon. Todel ir mano 
spėjimas „Liet. Bibl.“ 36 p., kad 1681 m. „Rožancziaus giesmie apie szw. Izidorį“ 
yra Jaknavičiaus darbas, gal yra irgi ne be pamato. 


"Prof. Vaciovas Biržiška 


Medžiaga lietuvių spaudos uždraudimo 
istorijai. 

Nieks dar nėra parašęs tinkamai, dokumentais nušviestos lietuvių spau- 
dos uždraudimo istorijos. Priežasties tenka ieškoti medžiagos trūkume, nes 
ikšiol veik nieko nebuvo žinoma tikra apie tat, kaip faktinai ėjo kova prieš 
uždraudimą. Be vienos Zanavikučio- Angrabaičio Statistikos lietuviškų kny- 
gų, atspaustų Prūsuose, kur duota ikšiol nepamainoma medžiaga apie spaus- 
dinimą ir platinimą lietuviškų knygų spaudos uždraudimo laikais, turime 
tiktai daug įvairių atsiminimų ir šiek tiek paskelbtų laiškų, ypatingai Aušros 
ir priešaušrio gadynei. Atsiminimai, kad ir duoda šiek-tiek faktų, tačiau | 
pilnai patikima medžiaga negali būt skaitomi, nes rašomi gerokai laikui 
nuo aprašomų faktų praėjus, ir juose visados atsiliepia subjektingos autorių 
pažiūros, neretai laikui bėgant pakitėjusios. 

Svarbiausią medžiagą gali sudaryti archyvai, ypatingai tų mažosios 
Lietuvos veikėjų, kurie ilgą laiką buvo savotiškais lietuviškų knygų spaudi- 
"nimo ir platinimo centrais. Tų archyvų tik maža dalis yra bent kiek pa- 
tirta. Būtent, Jankaus archyvo Aušros gadynės dokumentai, jau senokai iš 
to archyvo išimti, laiks nuo laiko įvairiuose žurnaluose mažomis dalimis yra 
skelbiami. Dabar galima duoti daug daugiau. M. Jankus išsilikusią savo 
atchyvo dalį perleido Hum. Mokslo F-to Kultūros Muzejui. Kad ir vien 
liekaną to archyvo čia turime, tačiau čia yra kaip tik daug to, ko ypatingai 
trūksta visiems, kas spaudos draudimo istoriją tyria: yra daug medžiagos 
technikinei kovos del spaudos pusei nušviesti. Tos medžiagos dalį, dalį 
laiškų, čionai skelbiame. Kitan „Tautos ir Žodžio“ toman pasistengsime 
duoti ir likusių laiškų -- K. Aglinskio, J. Ambrazaičio, K. Anskaičio, 
J. Augulio, S. Banaičio, Aug. Baranauskio, dr. Bruožio, dr. Gaigalaičio, 
P. Garšvos, Z. Gorodeckio, M. Jankaus, A. Jocio, Pr. Juodelės, M. Jurgai- 
čio, Vil. Kalvaičio, J. Kanclerio, V. Karaliaus, J. Kasperavičiaus, kun. A. 
Kaupo, J. Kaupio, Kr. Kibelkos, R. Krivickio, J. Lapino, Bol. Lazaucko, 
kun. Silv. Leonavičiaus, Vinco Leveckio, Kaz. Lialio, D. Lietuvninko, Jono 
Mačio, Pov. Matulionies, O. Mauderodės, P. Mykolaičio, Jurgio Mikšo, J. Mi- 
levskio, A. Miluko, Andriaus Motuzos, A. Olševskio, J. J. Paukščio, G. Pet- 
kevičaitės, Juozo Petrulio, K. Petrusevičiaus, K. Pilėno, Jokubo Pluco, 
A. Poderio, J. Povilaičio, Leono Poželos, P. Radzvicko, Jono Rimkevičiaus, 
dr. J. Rugio, Bron, Rubiko, Antano Rudaičio, J. Sauerveino, D. Sauniaus, 
M. Zauniutės, J. Smalakio, Kaz. Snarskio, kun. A. Staniukyno, dr. J. Stau- 


— 315 — 


gaičio, K. Stikliaus, Storostos-Vydūno, Mer. Šerniaus, J. Širvydo, B. Šliakio, 
dr. J. Šliupo, L. Šliupienės, A. Tamošiūno, Petro Tikuišio, Jono Trumpulio 
K. Udros, Pr. Urbonavičiaus, kun. Jono Užupio, Juozo Vaitkaus, J. Vana- 
gaičio, A. Variakojo, E. Veyerio, M. Veito, K. Verbunaičio, Jono Vileišio, 
A. Vilkutaičio, Jono Vizbaro, A. Vituvio, E. Volterio, Kr. Voskos, P. Zubric- 
kio ir kitų. - 

Be laiškų, pirmoj vietoj, to laikotarpio tyrinėtojai gaus pažinti ir vieną 
lapelį slaptosios knygų prekybos iš Jankaus užrašų knygos. Ji suima lai- 
kotarpį 1888 —1903 m., tačiau ir šioj daly nėra visai pilna. Nėra taip pat 
senesnių užrašų, ypatingai svarbių „Aušros“ gadynei. Tačiau ir tas, kas už- 
rašyta, duoda nemaža. Be kai-kurių grynai bibliografinių žinių, duodami 
čia ir sąrašai pirklių, tiek Didž., tiek Maž. Lietuvos, kurie knygomis prekia- 
vo, skaičių ir rūšį jų perkamų knygų, knygų tikras kainas ir t. t. Žinoma, 
daug svarbiau mums būtų kitus Maž. Lietuvos spaustuvininkų ir knygų 
pirklių užrašus pažinti, nes jų tarpe Jankus ne pirmą vietą užėmė — spaus- 
dino daug mažiau už Mauderodę, Reylenderį, Schoenkę ir kitus, prekiavo 
daugiausia savo spaudimo knygomis (tik keletą metų vedė kiek platesnę 
prekybą), veik visai netarpininkavo dvasinių knygų platinime, kas sudary- 
davo žymiausią knygų prekybos dalį Tačiau kitų neturėdami turime 
džiaugtis, kad nors dalelę spaudos kovos paslapčių galime atskleisti. 


1. Martyno Jankaus knygų prekybos 
užrašai. ") 


Juozas Kolyta '). Gavau iš Kolytos. 


Burden Columbia N. Y. Amerika siun- 1—4—89 Ant Szviesos ir 
cziau 1/4 89 Auszros „|| 20. 15 Markiu 
1 Auszros 1883 - 86 ir rokun- 
da, 8 mark. 
15—5—89 visa Szviesa . . 6.70 , 


Rokunda šu Mikolainiu. Gavau atmoketa nu Mikolainio. 


14—3—89 siuncziau jam 29—2 už Varpo 140 numeriu 40 rub. 
10 k. Pamokslai apie gas- už Istorija 20 knįgu 20 rub. 
padoryste2 „|. Lrub. 
10k. Pamokslai apie gal- 
viju ir aveliu3) | . 1 rub. 
10 k. Sodnai apynei ir 
Bitis4) 0 1 rub. 
10 k. Prieszauszris?) | 50 kap. 
10 k. Istorija 9) po 50. . 5 rub. 


Rokunda su Anskaicziu. 


Siuncziau 20 rugpiuczio 1888 
35 k. Redos istatymo *) po 7 10 k. Apie gaspadoryste po 
kap. 70 kap. Bkap.. Ls „ 80 kap. 
15 k. musu žydai 8) po 4kap. 60 kap. 10 k. mužikelio ") po 8 kap. 80 kap. 


Rokunda su Kaupiu Liebau Kurland. 


10 k. Auszros 1883 . „ .„ 10 markiu Atmokėjo 
10 k. Auszros 1884. . 10 markiu 5/7 1888 už 3 sns į 
. | ystorijos ir 
10 k. Auszros 1885 | 10 markių Balsa ir kitas knigas . 10 rubl. 
„ Auszros 1886 | mark. 24/3 1889 už nekures kni- 
50 k. Vytautas a 5 k.) | 2,50 rub. geles atsiuntė... . 10 rub. 
50 k. Apie gaspadorys.8k. 4 rublei 13/9 89 už knigas nu Be- 
50 k Apie galviju ir aveliu wardžio 5 r. 28 kap 
—————— 4 rublei t] “ ' 
50 ą ausu žydai A 4 k. 2 rublei 
50 k. Mužikelio a8k. . . 4 rublei 


50 k. Abecelo !)) a 10 k... 5 rubliai 
50 k. Aritmetikos S) a8k. 4 rublei 
15 k. Žiemos wakaro 13) a. 


1,20 rubl. 
44.00 


*) Jankaus užrašų rašyba nekeičiama. 


Už viena Balsa <. || 4 rub. 
L k. Istorija (||. | | 1,25 
50 k. Margumynu'4) „|. 7.50 


Viso labo. . 56,75 
28/10 1888 2 k. Istorijos. 2,50 k. 


Rokunda su Tomas Gorski Krakau Kolejowa 7 Nr. 


1+4 numeri Auszros 1886 Prisiunte man viena auksina . 
metu po 60 kap. . . I rub.20kap. ir kita auksina ant Garso , . 


le. Zyponas bei ziupo- 


(AU —— 25 kap. 

1 e. Mužikelis. |. ||| 15 kap. 
1 e. Žiemos vakaro ady- 

nele. (| 30 kap. 

1 e. Vytautas „| 25 kap. 

1 e. Tevynainiu giesme 19) 15 kap. 

1 e. Musu zydai. V 5 kap. 

2 markei 35 pi. 


Per adreso Jokubs Zy/is— Maksas /urininkas **) 
Rokunda su /urgaicziu, 


nu 27 grudnio 1887 Atsiunte 22 sausio 1885 
26—1 88 siunsta 15/3 dabar 
100 ekz. Aritmetikos a 10 28/10 atsiuntė ||| 

kap. 10 rub. ir 
100 ekz. zmoniu ligos!8) a iszzdavie ant perneszimo 
kap 8 rub. kningu 
100 ekz. Trys pamokslai a 7/1 89 atsiuntė... | V 
8kap L. 8 rub. 


100 ekz. Vytauto a 5 kap. 5 rub. 
100 ekz. musu .zydai a 4 


kap. . , 4 rub. 
100 ekz. redos istatymai a 
2 kap. 2 rub. 


25 ekz. mužikėlio a 8 kap. 2 rub. 
2 ekz. visu metu Auszros 


1883 a 75 kap... 1,50 rub. 
1884 a 75 kap. . . 1,50 rub. 
1885 a 40 kap... 0,80 rub. 
40,30 
27/7 88 


100 ekz. Pamokslu apie gal- 
viju ir avelių auginima . 10 rub. 
20/6 89 100 ek. Istorijos Lie- ' 
tuvos a 50 k... 50 rub. 


5 rublus 
15 rubliu 
10 rubliu 
5 rublius 


21 rubliu 


— 318 — 


K. Jablonskis isz Mytaujos. 


Siuncziau Gavau atmoketi 
23/4 89 ant knįgu. „10 rubliu 


Rokundas del Mikužio (rugpiuczio rokundas). 


20 Abecelu a3 kap... . 60 kap. 2 Oszkabaliu dainos*4) 
16 Stukaunu dainu !?) a a2k. Ls 4 kap. 
1 kap. 16 kap. 2 Sodnas apynei ir bi- 
100 Musu žydai ir kaip tis a 3 k. . 6 kap. 
nuanu alk... . 1,00 kap. 4 Atsiszaukimai isz 
15 Lietuviszko  sziupi- Amerikos?) a 1 k.. 4 kap. 
no?) alk. . 15 kap. 5 Mužikelio a 3 kap. 15 kap. 
15 Miglovaros eiles?) 15 Auszros 1883 —84— 
a2k.. 30 kap. 85 a75 ka. . -. 11,25 kap. 
5 Žiuponas bei žiupo- 4 Auszros 1886 metu 
5 R 5Bka. 2 25 kap. a13ka.. 52 kap. 
Keli žodžai apie au- | 
ginimą??) a IO k... 50 kap. lapkriczio 18,23 rubliu 
5 Isz priežasties atradi- Žį k d 
mo raszyto a.*3) a 1 k, 5 kap. 3 Žiemos ra a a0y- 25 k 
10 Tevynainiu giesmu nele po k 150 ap. 
a 2kap. „20 kap. 50 Mužikeliu po škap. 150 | 
1 Prieszauszris „|. 2 kap. 2,25 
Warakui siuncziau Ponas Warakojis siunte 
Auszra 1883—84—85. . . 2,75 pi. 5 rublius, 2 už „Garsą“ kitus ant knį- 
Apie gaspadoryste <... 4 pi gu. 18 d. gegužio vel siunte 5 rublius 
Sodnas apynei || 6 pi. reikalaudamas kv. Birutes laikraszczio 
Keli žodzei apie auginimą, 20 pi. bei Auszros už 1883—84— 85—86. 
Sziupinys || 0 0 4 pi. 
Sztukaunios dainos... . 2 pl. 
Žiemos vakaro adynele . . 40 pi. 
Miglovaros eilės .. |... 6 pf. 
Žmonių ligos |... | 6 pi. 
iponas bei žiupone . . . 10 pi. 
Abecela . | „ 8pĖ 
86—85 metu Kalendorius „ 20 pi. 
Drazdauskio giesmes?) „. 2 pf. 
Atsiszaukimas |. | | | < |. 2 pi 
Vytautas. 5 pi. 
Isz priežasties || < | | |. |. 2 pt 
Mužikelis „|. || V 10 pt. 
Tevynainiu giesmė (|... 4 pf. 
Aritmetika (|. |. || ||. |. 10 pi. 
4,26 marki 


Ponas Verbunaitis isz Paryzo siunte už asziūnius skaitytojus pinigus 
pirma karta 16 markiu antru kartu 10,48. Kaip savo žadeta menesini mokesti 


— 319 — 


71. M. Dydžpinigajiys rokunda ant kurio pasiuncziau per pona Mikuzi 2 ek. 
„Auszros“ prisiunte ant Bruzio vardo 7 rublius 1 Septemberio. 
Rokunda su ponu Kristupu Furkacziu isz Jocunu prie Schirvintos 

10 ek. Ziemos vakaro adyneles po 30 pf. 20 pieningu gražinti 

1 ek. Zmoniu ligos po 5 pi. parduotie po 10 pi. 

1 ek. Musu žydai ir kaip nu anu ginties po 2 pf. pardutie po 5 pi. 

1 ek. Vytautas po 5 pi. pardutie po 10 pi. 

1 ek. Mužikelio po 10 pi. pardutie po 15 pf. 

1 ek. Trys Pamokslai apie gaspadoryste po 10 pf. pard. po 15 pi. 
6-12—87 25 ek. Žiemos vakaro adynele po 20 pi. 5 mark 
18—1-—-88 2 ek. Abeceles a 10 pi. 20 pi. 

už pusta = 10 pi. 

30 pi. 
6--12—-87 atmokejo už knįgas 2,30 m. 
29—8—1889 atmokejo už kningas 5 mark. 


K. F. Koehlers Antiguarium Leipzig Universitetstr. 20 Nr. 


Iszsiunsta 22 —I—88 Atsiunte 21—1888 . .. . 8,70 m. 
I ekz. Auszros 1883m.. . 2 mark už knįgas siunstas 22—I —88 
1 ekz. Auszros 1884 m... 2 mark. užmoketa 20/789 .. . 7 mark. 
1 ekz. Auszros 1885m. . . 2 mark 
1 e. Auszros 1886 m... . 1 mark 
1 e. Isz priežasties raszyto 

ak 0,10 pi. 

„Vytauto ||| 0,20 mark. 

„Musu Žydai | | 2 |. 0,10 mark. 

„Mužikelis „|. |. . 0,20 mark. 


„Žiemos vakaro adynele 0,40 mark. 
„ Tevynainiu giesmes . 0,20 mark. 
„ Lietuviszkas sziupinys 0,10 mark. 
„ Miglovaros eiles . . 0,40 mark. 


netto iszviso . „|. 8,70 mark. 


— — m —- 
„oc 


Rokunda su Bielaku. 


Spalio menesyje parsinesze kningas 25 ek. apie žydus po 1 kap. . 25 k. 
25 ek. Aritmetikos po 5 kap. 75 k. 6 ek. pritaisymas vaikeliu *) 

95 ek. Vvtaut 3k 75 k po 10 kap... 60 k. 
- Vytauto po 3 kap. . “25 ek. Miglovaros eilės po 


25 ek. apie gaspadoryste po kap. ks k. 
kap. k 25 ek. Žmoniu ligos po 5 

25 ek. Abecieles po 5kap. 125 k. kap is 0. 125 k 

25 ek. Sziupinio po 2kap.. 50 k. 6,85 kap. 


Rokunda su ponu Weierin. 
6 Decemberi 1887 
30 ek Žiemos vakaro adyneles a 20 pf... S 10 markiu 
?5 ek. Mužikelis a 6 pĖL L 1,50 mar. 


25 ek. Musu Žydai "i ————— 1,25 mar. 
"25 ek. Lietuviszko Sziupinio a 5 r ———— 1,25 mar. 
14 mark. 


15 Sausio 1888 
10 ek. visu metu Auszros 


1883 metu numeri a 1 mark. viso... 10 mark 
84 metu — almark viso. —————— 10 mark 
85 metu — almak —20 0 a. 10 mark. 
86 metu — alĄmak-— (2229... 5 mark. 

iszviso 35 mark.=49 mark, 
2 Februar 1888 

50 ek. Mužikelis a 6 DLL. „8,00 

50 ek. Trys paveikslai a 10 pf... 5.00 

50 ek. Musu Žydai a 5 PA. 2,50 

50 ek. Vytautas a 8 pf... , ———- As „ 4,00 

50 ek. Redos istatymo a 5 pi. ———— 2,50 

50 ek. Aritmetikos a 10 pf. ——————— ju 

20 ek. Žmoniu ligos a 10 pĖ J +. 5,00 

50 ek. Abecelos a 15 p. 7,50 

50 ek. Miglovaros eiles a 15 pi. ———— 7,50 

41,50 
transport. . . 49 
90,50 


5 Septemberi 1888 
100 ek. Pamokslas apie galviju ir aveliu auginima a 20 pf. . 20 mark. 


3 ek. Istoryja lietuvos a 2m.. Ls „6 mark. 
100 ek. Musu žydai a 5 p, 5 mark. 
10 ek. Margumynai a 20 pĖ 2 mark. 
33 
90,50 
123,50 
12—2—89 
50 Galviju ir Aveliu auginima a 10 kap ————— 5 rub. 
50 Musu zydai a 5 kap. 0 is . 1,25 (D 
40 Istorija Lietuvos a 1 rub. 25 kap ———— 50 
56 


Asz Veieriui skolejau nu pernai rudens 40 markiu o jis man dar isz ro- 
kundo nu pono Mikužio 20 rubliu kaltu paliko. 


Rokunda su ponu Mackevycziu Amerikoje. 


Pasiuncziau oktoberio menesyje. 


20 ek. Trys pamokslai apie Gaspadorystę po 30 pi. 6 mark. 
10 ek. Miglovaros rasztai po 50 pi... J 04. 5 mark. 
10 ek, Lietuviszko sziupinio po 10 pi 1 mark 
10 ek. Tewynainiu giesmes po 30 pi... 3 mark 


10 ek. Kalendoriaus 1886 2) po 70 pf. o (11 7 mark. 


10 ek. Kalendoriaus 1885 2) po 50 pf. 5 mark. 
10 ek. Mužikelis po 30 pĖ Ls 3 mark. 

5 ek. Žiuponas bei žiupone po 50 pi. is 2,50 mark. 
10 ek. Vytauto po 50 pĖ. Ls 5 mark. 
10 ek. Žiemos vakaro adineles po 60 pi... 6 mark. 
30 ek. Abeceles Ag. ir Szliupo po 40 pĖ. | 12 mark. 
10 ek. Musu žydai pa 10 pi “1 mark. 
10 ek. Nerio aritmetikos po 50 pi. „| 5 mark. 
20 ek. Nerio žmoniu ligos po 30 pE | „6 mark. 
10 ek. Redos įstatymai po 10 p. Ls 1 mark. 
10 ek. Stukauniu dainu po 5 pf. . 50 pi. 

73,00 
už pusta 10 
88,00 ' 
Auszros 1883— 1886 ir įriszzimas „|... || V —— 12,00 
Suemiau nu pono Mackewycziaus 68 markius per pusta 2 Oktoberi 1887, 
24 markius per pusta 2—4— 89. 


— 321 — 


* 


Rokunda no knįgu pardavimo ir nusiuntimo **). 


Ponas Mikas Rudies Bremen 


20 Rugpjuti 1890. 


1 Auszra 1883, 84, 85, 86 m. 5 
1 Vitautas. 10 
1 Patkulis*) L 40 
1 Istorija Lietuvos 150 
1 Abecela . . | 20 
1 Žirgas ir vaikas 2). | 20 
1 Žiuponas bei žiupone . < 40 
1 Isz priežasties atr. Lietu, 
rasz. akm. „|. | 5 
1 Užduotinas35 V 20 
1 Lietuviszkas Klausymas*4) 50 
1 Gramatika Miežinio?) „ 50 
1 Keli žodzei apie auginima 50 
1 Miglovaros rasztai 10 
1 Muzikelis . . . „ 16 
1 Žiemos vakaro adynelė „ 80 
1 Marguminai 2, 10 
1 Sodnas ir bitys (<... 20 
1 Tevinainiu giesmę „30 
1 Birutes praneszimas *) „20 
1 Birutes dainos *). 10 
už pusta „2 50 
Skolingas Markiu „. 


Užmokys už knygas 4 | 91. 
Tauta ir Žodis. 


Radowiczius Kievoje 9 Rugseji 


00 m. 

1 Istorija Lietuvos .. . . 1 1 
1 Polaci i Litvini38) „<. 20 20 
1 Gramatika Miezinio 50 50 
1 Sodnas Ap. ir Bitys (. 20 20 
1 Witautas VL 10 10 
1 Senkaus Jurgis 3?) 20 20 

įpakavimas ir pacztu. 30 30 


2.50 
2 rub. Jankus apturejo. Skola 50 kap. 


30 Rugpjuti ir 31 Spali 90. 


P. Juozas Bagdanaviczius Der. 
Jurgi Vornikaiti 


Kosakveiczen per Sodargen 


R. K. R. K. 

3 Muzikelis „|| 8 24 

2 Istorija Lietuvos... . 75 150 
3 Tris pamokslai a. gaspa- 

doriste 2. 5 15 

2 Vitautas. „|... 5 10 

1 Žiemos v. Adynele .„. 15 15 

1 Aritmetika . 10 10 


1 Pamokslai apie tusa +* J L 5 5 
1 Marguminai 


— 322 — 


1 Senkaus Jurgis „|| 10 
1 Isz priežas. atr liet. rasz. 
akm. 5 
1 Auszra 86 m. 1,2,3(4),5 5 20 
1 Ziuponas del J. Vornikai- 
cZio 
už du sikiu paczta.. 25 25 


3.1 
gauta per Szerna 3 rub. 30/8 
lieka skola 14 k. 


Užmoketa per prisiuntima 2 rub. ant 
Ukinika 1891. 


Spudulis Taszkent. 


1 Varpas 1889 m. ' 
1. Varpas 90 m. 1—6 
1 Ukinįkas 1—6 

Jankus gavo 4 rublus. 


30—8—90 M. Mikolajczik Dlu- 
goschen Os. pr. (Sianiukynui) 


1 Senkaus Jurgis. . 10 10 kaltas 
1 Gramatika Akele- 
vicz*!) (ira Šerno). 


2—2—91 Bruiszis isz Klaipedos. 


1 Miežinio Gramatika . . | 50 
1 Muzikelis „|... | 10 
2 Birutes dainos <... || 10 10 
1 Žiemos Vakaro Adinele . 30 

užmokeia . | 1.10 


Absteliavimo 24 3 91. 


Asher et Co. Berlin W. 5 Un- 
ter den Linden. 


1 Senkaus Jurgis ||| V 10 
1 Istorija Lietuvos (<... . 50 
1 Gramatika Miežinio „|. ||. 50 
1 Isz pr. Atr. liet.-rasz. Akmens 8 
1 Liet. klausymas |. 0 25 
1 Patkulis „||, „ 20 
1 Muzikelis. || 10 
1 Adynele LL 15 

Ukininkas 1890 | 150 

porto ks 20 


Sudavadyta 17497. „3,58 


23—4. Marcelynas Norkus isz 
Kauno. 

100 Metine Dovanele 2). . 11— 
10 Lietuviszkas Sziupinis „5 50 
5 Kaip įgyti piningus*). 5 25 
2 Lingvo Internacijo“) . 15 30 


5 Birutes Dainos „... 4 20 
5 K. Donalaitis*).„„. 5 25 
10 Muzikelis ||. || 2 V 5 50 
2 mano Garsas . | 10 20 


4 Istorija su abrozeleis 45), 5 20 
1 Nuspakajiti sumeine *“). 5 5 


užmokejo 19—9—91 . . 3.95 
Tas pats 
20 Griesznįikas $) | —51-— 
1 Varpo 1—4, 2 ek. 4 Nr. 
ir Uk. 49 2 ek. mark. 2.50 
užmokejo . < Rub. 2.10 


man priguli 45 kap. 


.23—4. Vincas Pajevoniszkis * 


1 Žirgas ir Vaikas „. . . 10 10 
5 Pamokslai apie galvijus ir 

avelės | 5 55 
6 Martyno Muzikelis ... 5 30 
4 Metine Dovanele... 2 8 
4 Raszyto akmens „| |. . 5 20 
3 Patkulis ||| „- 26 60 
3 Marguminai „|| 2 V 5 15 
2 Vitautas |. 0. 5 10 
3 Ž. V. Adynele || 15 45 


2 K. Į. Pinigus 
1 Ostlitauische Texte v. A. 
 Baranowski *) | V 70 70 


„ užmoketa Rublu . | 3.13 
Vėns Zanavykas (Czelkys) (neaišku ar 


tas Czelkys - Zanavykas, ar jis 
užmokėjo Pajevoniškio skolą. 


V. B.). 
29—4 1 Griesznikas || | || 10 
InįgUS 10 
1 Donalaitis „|... 10 
1 Pamokslai Aveliu . . . 15 
1 M. Dovanele... |. 4 
užmoketa . . 49 


— 323 — 


30—4. Juozas Sakalauckis 
12 Griesznįkas . . 10 1.20 užmokejo 


4—5 P, D. Saunus. 


2 Donalaitis. „|... „ 10 20 
2 Liet. Sziupinys „|... 10 20 
2 Muzikelis <. 2. „ „ 10 20 
1 B. Dainos... V 10 10 
1 Vytautas <. 10 10 
1 S. Jurgis || „ 20 20 
Ant laiszko dovanojo . — 10 
10 Polytiszkos Kalendros M 15 1.50 
užmokejo . . 2.60 
6—5 Jurgis Tannigkeitis. 

20 Dovanele... ||| 5 1 — 

10 Muzikelis |. || ||| 10 k. 1r 
3. 40 


Jankus Klaipėdoje paliko ar par- 
dave 7 Muzikelis 7 Donalaitis 7 B. 
Dainos. | 


12—5--01 Vincentas Kazenauc- 
/ kas ėme 


33 Griesznikas ——— 3 159 
+ Šodnas ir bitys . 10 40 
, užmokejo“, 2 rubl. 
"E Teluszis Juzei Georgen- 
burg. 
15 N Varpo „ — 40 
15 N. Ukinįko . — 30 
1 užmokejo . . — 70 Marken 


13—5 Jonas Lukoszius. 


"Auszra 18855... — 75 
! Muzikelis | — 5 
užmokejo . . Kop. 80 

Viens Žemaitis ėmė 
Muzikelis „|| 20 5 10 
Dovanele „|... 2 2 
užmokejo . . 12 


16—5 Stanislovas Poczekajonis. 
5 Auszra 1883—84—85 


— 1:2 — — 1250 
5B. Dainos... 5 25 
5 B. Praneszimai 52) 10 50 
3 5. Jurgis | V 10 30 
1 Aritmetika ... | 10 10 
4 Vitautas <. V 40 40 

15 K. Į. Pinigus... 10. 150 
3 A. Auginima („15 45 
3 L. Sziupinis . . . 5 15 
20 P. A.G.ir A. Auginima 10 2— 
4 T. Giesme |. |. 15 60 
5 Margumynai . | 10 50 
3 A. a. L. R. Akmens . 8 24 
3 Žirgas ir vaikas |. 15 45 
5 L. Klausymas 25 125 
3 Patkulis (|| V 20 60 
5 Muzikelis .. „| 10 50 
1 Ž. V. Adynele . |. 15 15 
1 Lingvo Internacija 15 15 
2 Prieszauszris . . . . 15 30 
5 M. Dovanele. . 5 25 
5 Graudus Verksmai 68) 5 25 
2 Griesznikas <... 15 30 
3 Redos Istatimai . . 5 15 
5 Donalaitis ... | 10 50 
2 Ukinikas 1890... 150 3-- 
3 Varpas 1889 .. 2— 6— 
3 Varpas 1890 .. 2— 6— 
3 Varpo 1891 1—56 . — 18 250 
3 Ukininko 91 1—5. — 12!/ 1 89 

4473 


Rabato 259/,. . 1118 


16—5 gauta 22,00 lieka kaltibes 33 55 
10,55; 10—9--91 gauta 2,44 k.; 


9—2 92. — 1,61 kop. 


20—5—91 Antanas Mendelis 


Szauliuose. 
7 Griesznįkas |. |. | | | | 10 70 
2 Donalaitis . | „. .. 10 20 
2 Pamokslai aveliu. „| 10 20 
2 M. Dovanele „|... 5 10 
1 5-tas N. Ukinįko„„ . „20 20 
Užmoketa . . 1.40 


— 324 — 


19—5 Dominiks Miklius eme. 
300 M. Dovanele 


23—5 Kazenauckas Vincas. 


8 Nr. Uk. ir. 1 Nr. Varpas 2,35 
užmokejo 2.35 


27—5 E. Volteriui Petropilį. 
Pinigus 

Donalaitis 

Griesznįkas 

Vaikų Knigele **) 

Liet. Sziupinis 

Met. Dovanėle. 


27—5 Jonas Markiaviczia Pitts- 
burge. 


1 Szimt. Kalendorius 55) 
1 Vaikų Knįgele 

1 K. į. Pinigus 

1 Liet. Sziupinis 

1 M. Dovanele . 

4 N. Uk. 5 Nr. Varpo. 


m o ui 


30—5 Juozas Juszczius Eržvilke. 


30 Metine Dovanele. 1!/; 45 

50 Birutes Dainos. . 2 1 — 

5 Donalaitis Kris. . 5 — 25 

5 Muzikelis . o. 5 — 25 

10 Vaikų Knigele.„ 4 -- 40 

20 Griesznįkas 5 1— 

10 Liet. Sziupinis . . 4 — 40 

12 K. n. Sumeine. . 4 — 48 

1 Ukinikas 1-—4 . „10 — 40 
Užmokejo . 4 63 rub. 

3—6 Kazimeras Cieplinskas 
Pumpėnuose. 

1 Birutes Dainos |... || 5 

1 Liet. Sziupinis |. |. | |3 5 

1 Sen. Jurgis... 10 

1 K. Donalaitis | | | 10 

1 M. Dovanele . 2 

1 Gr. Vaikų Knįgele 5 

1 Pamokslai galviju . 5 

1 Griesznikas || | | | 5 

1 Ukinik. 1890. 7-12. | 75 


1 Ukinik. 9] 1—4 i 40 
1 Varpas 91 1—5 . . 15 15 
Užmoketa 237 

Jonas Giagzdis. 
20 Griesznikas 5 || 1— 
Užmokejo . . . 1 — 

Ignacas Siungrys. 
20 M. Dovanele... ||. 2 40 
10 B. Dainos <. V 3 30 
15 Pamoks. galviju <, | 5 5 
10 V. Knigele. <. || „4 40 
Užmoketa . . 185 

Dominikas Szimanskis. 

20 K. S. Nuspakajiti 5 1.00 
„ Užmoketa . . . 1.00 

Isz Panemunės. 
10 K. S. Nuspakajiti 5... || 50 
Užmoketa. . . . 50 

Viens Žemaitis. 
10 Griesznįkas 5 „||| | 50 
10 Nuspakajiti 5... | „50 
Užmokejo . . 100 

Antana Kurczesis. 
100 Pinigus << 10 10— 
20 Senk. Jurgis . 10 2-- 
25 Muzikelis <... ||| 10 250 
30 Nuspakajiti Sumeine . 5 150 

50 Vaiku Knigele 

10 Pamokslai galvijų „10 1— 
10 Liet. Istorija. |. . 5 5-- 
50 B. Dainos... || 5 250 
100 Liet Sziupinis. <. 5 5B— 
1 Vitautas ||| | | 15 15 
3 Patkulis ||| 20 60 
2 Polit. Kalendros . , . 10 20 
50 Griesznikas <. | || 15 750 
50 K. Donalaitis „10 5-. 
100 M. Dovanele „< „ 2 323— 
5 Apie Maldą*) („10 50 
5 Prieszauszris „15 75 
labu 33,00 rub. . 43.95 
50 Varpo 1--5. < 20.00 


— 325 — 


Jonas Povilaitis Szunkariuos. ' 


1 Donalaitis ||. 
1 Muzikelis. || 8 
1 Griesznįkas || | 5 
1 B. Dainos ||| 5 
1 Gr. V. Knigele || 5 
1 M. Dovanele <... 4.0 3 
1 Liet. Sziupinis ||. || 0 5 
I: Pamokslai galvijų (||. |. . 5 
Užmoketa kap. 0.46 
20 —-6 Vincas Kazenauckas, 
30 Griesznikas |. | V 5 150 
1 Varpas 1—6 ir4, 5, 6 la- 
bu 9Nr.. LL, 15 135 
1 Ukinįkas 23 numerei „10 230 
Užmoketa Rub. . 515 
27—6 Tilzes Vokieczei. 
1 Patkulis | M 40 
1 Senk. Jurgis „|| 20 
1 Žiemos Vakaro Adinele 30' 
1 6-tas Nr. Ukiniko ||. | | || 25 
2 Klaipeda ir lietuvnikai 57) 10. 
Užmoketa Mark. . 125 
4—7 Szimkus 10 B. Dainos . . . 60 
7—8 Malakojus **) ėmė 
t Auszra 1886 1—4, 5 20 
1 Sziupinis ||. 3 
1 P. Galviju || | 5 
I R Akmens... 3 
1 Z. ir Vaikas | V 10 
1 L. internacija (| | „ 15 
1 Mužikelis ||| | | V 5 
1 Vitautas LL 5 
1 Užduotinas <. | ž 5 
1 L. Polaci | 5 
1 L, Balsas 1-15 1887 m. 1 50 
Visai nemoketa . 26 rub. 
Antanas Žaigzdras. 
1883 Auszra 2—7 Nr. Ė 60 
1884 Auszra 1—12 Nr. | 75 
1885 Auszra 1—(6)—12 Ni... 75 


1886 Auszra 1—5 <... 25 
1891 Ukinikas 3 eks. 1—6 75 
3,10 

Varpo 10 eks. 6 Nr.. „ „ 44.00 


26—8 16 eks. Varpo 6 ir 7 Nr. 47.10 


10—7 Antanas Jocis Szveksznoję. 


2 Szaltinis 9) apkalimu 75. , „ 1.50 
1 B. Balandeles *?) su apkalimu. 40 
1 Garbe Dievui *!) ponų 55 
1 Sopulei M. Dievoj | 10 
1 Sumeine < || 

1 Kas Griekas9) | 
1 Given. Benedikto *) . . 

1 Rož. Amžinas *5) 

1 Menuo Marijos $9) 

1 Perspejimas 97) 

1 Draugija dusziu $8) 

1 Brostwos *?) 

2 Tajemnyczios gyvo rožancz. “ 
| , 

1 

1 

1 

1 

1 

1 

1 

1 

1 


i, 


m 


HI LL 


— 


Pamokslai ape suda "!) 
Pokilis *2) 
Lamentorius *$) . . 
Sodnas Apyniay 
Graži vaiku knigele . . 
Ape Malda 
Talmudas židu **) 
Patarles ir dainos *8) . | 
Szimtmetinis Kalendorius 
Kaip įgyti Piningus 
už paczta <. 04 0. 4 13 
už gromata . . J... 10 


Užmoketa . . |. 


m 


r“ 
(ANNA AAN CH AI Ca GO C tim I 


10—7—91 Pons Difischmons 
isz Szilynikuose. 
1 Kr. Donalaitis 20 
1 Pinigus 10 
1 Žiemos vak. Adynele 30 
1 Birutes Dainos... || | | 10 


Ukiniko 5 ir 6-as Nr. 25 . 
Užmoketa Mark. 1 20 
Klaipeda ir Liet. ir 6-tas Nr. Varpo. 40 


Užmoketa . . . 1.60 


— 826 — 


Ant. Jocis. 

1 Vitautas < i 10 
1 Donalaitis (||| | 10 
1 Birutės Dainos (||| | | 3 
ž praneszimas ||. | | | 10 

3 Szimt. Kalendor. (||| | | |] 15 
1 Pamokslai aveliu (|| || || 5 
Užmoketa . . . 53 

Rugis. 

10 Donalaitis „|. | | || 1.00 
10 Vaikų Knigele |. || 5 50 
10 Pinigus || | | 5 50 
10 Sziupinis ||| 0 5 50 
1 Patkulis | i 20 20 
1 Polaci <. 10. 
1 Marguminai ||| | | |] 10 
1 Prieszauszris || ||| 10 
1 Kalendros „|. 8 10 
1 Pamokslai Aveliu . Pr 10 
Užmoketa . 3.20 

18—8—91 Varnolis. 

1 Ukiniks 1890 <... 2— 
1 1/2 Varpas 90 K 1— 
17 Nr. Varpo 91... 116 
1 7 Nr. Ukiniko 91... 87 
20 Grieszniks || 5 1— 
10 Vaikų Knigele |... 4 —40 
10 K. Pinigus 5 —50 
10 K. N. Sumemne | 5 — 50 
5 Sziupinis ||| | | | 3 — 15 
1 Donalaitis ||| | | 10 — 10 
5 Dovaneles . . | „+. 2 — 10 
1 Pamokslai Aveliu . . . 10 — 10 
Užmoketa. 7 88 

20—8 Antanas Jocis Poszeiten 

Kr. Memel. 

4 Did. Szalt. su apkal. „ . 70 2.80 
7 Balandele „ 5 „456 3.15 
3 Garbe Dievui ||| ||| 50 1.50 
2 Kas Griekas. ||| 5 10 
2 Pokilis Szventuju <... 5 10 
2 Menuo Marijos ... „10 20 
2 Talmudas Zydu |. | 3 6 
3 Szimtmetinis Kalendorius 5 15 
5 Naujas lamentorius *) | 3 15 


1 Draugija dusziu <... 3 3 
1 Patarles ir dainos |. . 5 5 
1 Iszganingi Dumojimai “) 10 10 
1 Trumpas Katekizmas *8) .. 5 5 
1 Pamokslas ape galvijus. 10 10 
1 B. Dainos. | 0 5 5 
1 B. praneszimas ... „10 10 
1 Kr. Donalaitis „| 3 10 10 
1 Vitautas || 10 10 
3 Bilietas i roju (| | 2 6 
2 Vainikas penkiu ronu 
Vieszpaties. ||| || 2 4 
2 Nekaltybe 7?) šok 0 20 
10 Kalendorius 1882*) „| 5 30 
Už paszia (9 5 50 
Už gromata Szveksznoje 10 


Užmoketa Rublu. 10.04 


24—8—91 Karaliaucziu Uni- 
versiteto Bibliotekai. 


1 Tėvynai. giesme | 0 30 
1 Lietuwiszkas sziupinis „.. . 10 
1 Trys pamokslas gaspadoriu . . 20 
1 Žemos vakaro adynele . 30 
porto (L „4. 20 
Skolingi yra . . 1.00 


29—8 Vincas Juozaitis per S. 
Wornikatt Kosakveitschen. 


3 Szaltinis su apkalimu . . 75 275 
1 Garbe Dievui „|. | || 52 
3 B. Balandeles „||. ||| 50 10 
5 Gr. V. Knigele (|| 5 20 
1 Kr. Danalaitis „|. |. || 10 
1 K. į Pinigus „| 10 
1 Bitinįkyste 2). 5 
1 Vadovas į Dangų*) | 30 
1 Nekaltibė |. || || 10 
2 Naujas Lamentorius . . . 3 6 
1 Gyvenimas Benedikto Labro 5 
1 Kalendorius „|. | | | | 5 

Žigunė į Sodargen . . 15 


Užmoketa 8-10-91 


1—9 Vienas Szemaitis. 


1 Griesznįikas 
1 Vartai Dangaus **) 


498 


— 327 — 


10—9 St. Paczekajonis. 


8 eks. 7—8 Varpo <... 1— 
4 „7-8 Ukiniko „- 096 
1 Aritmetika „|. |. - „2-2 10 
206 
Rabato 259/,„. 50 
Užmoketa . . . 1.56 
Sakalauckas. 
2 Varpas 1—8 
2. 7-8 
1 Ūkininkas 7 ir 8 
gavau . . 2.10 kap. 
19-9—91 Angrabas. 

1 Varpo 1—8 

—8 

3 Ukiniko — 8 
10—6 Ona Aniuolike Rasiainiu. 
2 Juszkos lementorius . 5 10 
2 Metine Dovanele... 2 4 
2 Marguminai (| | | 10 20 
2 Birutes dainos... . 5 10 
2 Priezasties rasz. Akmens 8 16 
2 Žiemos vakaro „adynele 15 30 
2 Lietuviszkas sziupinis . 5 10 
2 Gr. vaiku knįgeleė . . 4 8 
2 Keli žodzei apie augi- 15 30 
mima 2 15 30 


2 Graudus Verksmai . 2 4 
2 Pamokslai galviju . . 10 20 
1 


2 Vytautas || 4 0 20 
2 Zirgas ir vaikas . . . 15 15 
2 Litvini i polaci . . . 10 20 
2 Kaip įgiti pinigus . . 5 10 
2 Kr. Donalaitis . . . . 10 20 
2 Senkaus Jurgis... 10 20 
2 Patkulis ... „20 40 
2 Muzikelis „.. |. | || 7 14 
2 Gramatika K. Miezinio 50 100 
2 Prieszauszris .. . . 15 30 
2 Liet. Klausymas . . . 20 40 
2 Lietuvos Istorija .. . 50 100 
2 Aritmetika |... || 10 20 
200 Gnmesznįku | | | 5 10.00 
Skola 16.11 


1-—10—91 Žemaitis isz Mosiedės. 
Uk. 1—9 ..„ . „8 0,72 užm. 


P. Papreckis. 
7 Varpo 4 ekz. 9-to po vie- 


na, 7, 8, 9 Nr... „ 140 70 

10 Ukininko 8 ekz. 9-0 po vie- 

nąa7,8Nr. 10 1— 

1 Donalaitis „|| 22. 10 

1 Vaiku knigele. „| | | 5 

Užmoketa . 1.85 

+17—9 —01 Marcelinas Norkus 
isz Kauno, 

50 Griesznįkas <... | < 0,5 250 
2 Ukinikai 3—8. ...« 150 
1 Varpas 1—8.. 

5-8... 200 

45 Grazi vaiku knigelė „ . 03 75 

Užmoketa Rublū. 


6.75 


18—9—91 Vincas Daniszeviczius 
Virbalyje. 
20 Kaip Sumeine Nuspakajiti . 5 1 — 
20 Kaip į. pinigus 51— 
20 Griesznįku <. || 2. .51— 
1 Ukin. 1—8 —72 75 


Užmoketa 


19—9—01 Kazimieras Cieplins- 
kas Pumpenuose. 


14 Griesznikas .. |. - 45 
15 A. B. Dievo *+) 01 15 
'4 Ukinikas (|. 60 240 
7 B. Dainos <. |. 19 
5 Atsisveikinimas 8) ,: . 5 
Užmoketa . 3.42 

2—10 Vincas Kazenauckas isz 

Rasiajniu. 
10 Ukinįku 8 ir 9 Nr. . „7 k. 1.40 
4 Varpo 8 ir 9 Nr... . 7 k. 0.56 
Užmoketa Rublu . 1.96 
3—10 1S. Nuspakajiti už- 

mokejo „V 10 fenig. 


— 328 


3—10 10 Aplinkraszcziu **) Balnaitis 
isz Kaimelio kaltas . |. || tų 

Sp. 13 Balnaitis „priemė 8—9 uk. po 
7 kap liko skola. 


6—10 Viens Žemaitis. 


10 Griesznikas . | „5 50 
12 Didzioji Nedelia 87) 2 24 
5 Vaiku knįgele. „||, 4 20 
5 Pinigus | 0 „5 5 
5 K. N. Sumeine ||| ||] 5 25 
10 M. Dovanele |... ||. 1. 10 
5 Vartai Dangaus (|| 6 30 
5B. Dievo... 2 10 
1 Varpas ir Ukinink 9-ti Nr. 15 

Užmoketa . 2.09 

7—10 J. Jusczius Eržvilke. 

10 Vartai 2. 5 50 
9-tas Nr. Ukininko (.. |. 10 
10 Nuspakajiti Sumeine  . . 4 40 
10 B. Dievo... „L. „2 20 

Užmoketa . . 1.20 


1—10 Zemaitis isz Taurageno. 
1 Ukininka 1—9 


TH IL 


8 K. į. Pinigus ||| 2 V 5 40 
Užmoketa . , 140 
8—10 J. Ballnus Kossackwet- 

schen. 

1 Ukin.1—3. 2, 20 60. 

1 Vitautas V, 20 20 

1 Zirgas ir vaiks <. | | 20 20 

1 Muzikelis ||| ||| 10 10 

1 Kr. Donalaitis .. |... 20 10 

pustas |||. 10 

Užmoketa Mark. . 1.40 


8—10 F. Galmins. 


1 Varpa 5—9. LL. 30 130 

1 Ukininkas 4—9 „20 120 

36 Vaiku Knigele. „| 6 216 
3 L. Sziupinis < 4 12 

4 M. Dovanele |. |. 2 8 

Užmoketa Mark. . 4.86 


10—13 Antanas Balnatis. 


3 Istorijas Szventas po 5 kap. . . 15 
2 Nuspakaji. suomenija po 6 kap. . 12 


27 
10—13 Vienas Žemaitis 


1 Apie maldą 
1 Sziupinis 


HH LL 


—13 Kits Žemaitis. 


1 Gražė waiku knigele 

1 Birutes Dainos („|| | 

10—24 1 Lietuvos nusidavimas *) 
Dumatis. <<. |. 

— 94 1 Lietuvos nusidavimai 
Lapins || || Ųų 
24 1 Liet. Nusid. Kranke . 10 

— 24 (nuo vieno žemaiczio 78): 

1 Ukinika 6 numeri 7 kap. 

1 Aplinkrasztis Petravicziaus 

1 Apie malda 

1 Apie griesznika 

1 Dovanele 

1 Vaiku kningele. 


10--29 Juscziaus isz Eirogalos. 


1 Rasztai ir rasztininkai “). | 50 
10 Vaiku knigeliu po 3 kaj. 30 
20 Vartai dangaus po 5 kap. < 1 — 
10 Aplinkraszcziu po 2 kap. . . 20 

1 Istorija Lietuvos Skirmuntaites 30 


— 2.30 

10—30 Lukoszius isz Seredzio. 
Auszra 1883—84 || lr. 
Balsą vienu metu. ||| lr. 
Eiropos istorija?) 2. lr. 
31 

10--30 Merežnikas. 

1 Ukinyka 89 m... 20 
1 Rasztai bei rasztininkai E) 
i Eiropos Istorija ||| | | | | | 75 


10 Svieto Pabangos* „|. 20 
120 


— 329 — 


10—30 Szvedas isz Eržvilko. 


1 Rasztai bei rasztininkai „lr. 
a (P). 8 
10 Pabaigos „||| 04 0 30 


11—8 Žemaitis. 
100 Aplinkrasztis po 3 kap.) 
50 Apie malda po 8 kap.(25?/, 5 r. 25 
200 Auszru(!) už 1 rub. J 


11—8 Kits Žemaitis. 

100 Aplinkraszczu 

7 Ukininkai 9 num... V 63 

1890 Ukin. 9, 10, 11, 12, 5 „.„ 20 
Ukinin. 1—10 


„ 7-—10 labu. „112 

10 Aplinkraszcziu 3 kap. („30 
Ukinįko 10 Nr. 4—8 

9 Nr. 4-8... 64 

Varpu Nr. 9 ir 3—10 L. 30 


2—11—901 Macziuks isz Szauliu 


10 Vaiko knigele. || 4 40 
20 Aplinkrasztis ... | | 3 60 
12 Malda 8 96. 
1 Rasztai ir Rasztininkai . | 75 
20 Pabanga svieto... || 402 
1 Birutes dainos ||| | | | 2 
5 Liet. Sziupinis |. || | || 2 10 
2 Tetutės < L 4 
10 Pinigus 5 50 
20 M. Dovanele 1'/2 30 
10 Griesznikas <. || 5 50 


1 Ūkininkas 1-—10, 11, 12 . 95 
26--12—91 Rubliu užmoketa 5,82 


2—12 Viens Žemaitis. 


5 Pabanga svieto . . „2 10 
10 Birutes dainos... |. | 2 20 


užmoketa kap. 30 


5—12 Amerikantas. 
10-0 V. ir 11 Uk. | 


0—12 Žemaitis viens. 
2 Liet.-Miszios?2) „30 60 
1 Pabanga svieto... || 2 


užmokejo kap. 62 


0,60 


„Rasztininkai „| 


10—12 Papreckis. 


100 Pabanga svieto <. . 3 3— 
1 Ukininkas 1890 m... . 1,10 
6 Uk. 1891 Nr. 11. „„ „10 60 


3 Varpo 91 Nr. 10.11. „10 60 
užmoketa Rub. 4,70 


10—12 Malakojus. 
14 Rasztai bei rasztinįkai 
10 Griesznikas 
10 Pabanga svieto 4 
10 Did. Nedelia 3 
10.Apie B. Dievo „| „2 30 
4 
2 


——————— 


10 Graži vaiku knįgele 
10 Met. Dovanele . 

5 Liet. Sziupinis. <. | 4 40 
150 Pabanga svieto 


Mark. 22,90 


12—-12 Jesaitis isz Skaisgiriu. 
1 11 Nr. Varpo užmok.. . | 0,35 


17—12 Krauczunas. 
11—11 Nr. Varpo. . 70 užmok. 


18— Krauczunas. 
1 mark. užmokejo. 


12—12 St. Jurgevicze Podwolo- 


czyska. 
1 Raszt. rasztinįkai „| || | | 1.50 
"1 Zanavyko Vistorja 8)... | | 75 
1 Trumpi Nusidavimai (<. 10 
1 Kalendorius 1829 (2)... . 20 
1 Gyvenimai sz. IV d“... 5 
1 Gr. Vaiku knigele (|| |. 15 
1 Europos istorija... |. || 1.50 
Mark 4.95 
1 Pabanga svieto... | 10 
už paszta | 80 
Kaltybe 5.35 
1 Aplinkrasztis ||. | 4 V 10 
užmoketa . . 5.45 


ir 2.55 fen. man atrokuota už mano. ... 


— 330 — 


28 d. 12 91 Geistautiene 


50 Grieszninku po 2kap.. . . 1 rub. 
Ant bargo paeme 

2 apie malda po 9 kap. 18 kap. 
2 Svieto pabanga po 2 kap. 4 kap. 
2 Aplinkrasztis po 3 kap. 6 kap. 
2 Vaiku knigeles po 3 kap. 6 kap. 
10 Metine dovanele po 1 kap. 10 kap. 
44 kap. 


Viena maza balsa balandele . 10 
54 kap. 
Viens Žemaitis. 


30 Byrutes dainu po 2 kap. <. 60 
50 Vartai dangaus po 4kap. . 2 rub. 
33 Vaiku knygeles po 7!/, kap. 2,47 


uzmoketa . . 5,07 
(56—2) Konstantinas Norkus 
isz Mosiedės. 
+ 3 Aritmetikos (|. 10 0,40 
3 Užduotinas „| | 5 15 
10 Birutės dainos... |. 2 20 
100 Vaiku knigele. || 2 2,00 


2 Gramatikai Miežinio . . 20 40) 


1 Mužikelis, <. V 5 

1 Patkulis |. 4 10 

1 Kaip įgyti pinigus . " 5 

užmoketa Rublu . 3.35 

Noveskis. 

1 Senkaus Jurgis... V 10 

1 Vytautas. 10 

1 Mužikelis „||. || 200. 5 

1 Birutes Dainos... 3 

uzmoketa kap. . . 0,28 

10—2—902 Jurgis Bieliakas per 
V. Kazenaucka. 

10 egz. Ūkiu. 91 9,10,11,12 . 2.80 

20 „V. , 10,11, 12 . 420 

20 „V 120 1.40 

2 „ Rasztaiir Rasztininkai 50 1,00 

gauta. . 8 


Likosi kaltybės 1.00 r. 


10—2—92 Papreckis. 


6 egz. Ukiniko 12 <. 10 60 
4 „ Varpo 3,1211, 10 „10 40 
užmoketa. . 1.00 
Paczekajonis. 
5 Muzikelis ||| 220040 25 
Makalojus **) 


eme Rasztai ir Rasztinįkai 40 egz. 


11: .-2—92 Jonas Markiaviczius 
Pittsburge Pa. Amerika. 


1 Naujas Testamentas“9) . . 1.00 
1 Szimt. Kalendorius „ 30 30 
1 Rasztai bei rasztininkai . 1.50 1.35 


užmoketa . . 


15—2 Schubert Seidelis. 


1 Rasztai bei Rasztininkai „. . 75 
1 Istorija . = 75 
užmoketa . 1.50 


18—2 Panowiszkiui“') per Pelu- 
daite Schirwindt. 


1 Žirgas ir vaikas... 2 | 10 
1 Byrutes dainos „||. 5 
1 Gailuczio Užduotinas „|. 10 
1 Lietuwiszkasis klausymas |. 55 
1 Margumynai . . . —- 5 
1 Pamokslai apie galvijus J 5 
1 Kaip įgyti pinigus „|. . 10 
1 Donelaitis „|||. 10 
1 Svieto pabanga. <. V 5 
95 
1 Liet. sziupinis NP). 5 
1.00 
Vasari 19 Bruažis del Bielako. 
30 Rasztai bei rasztininkai . 15 rub. 
100 Svieto pabanga 3. 
10 Trumpi nusidavimai 0.50 
50 Aplinkrasztis. . || 1.50 
20 Apie malda po 8 kap. . 1.60 


10 Donelaitis (|| „0.50 


— 331 — 


100 Byrutes dainos... | | 


2 rub. 
50 Mužikelis |... | V 2.50 
10 Žirgas ir vaikas | <. | < | 50 
20 Graudus verksmai . . | 40 
15 Vaiku knigele |. || || 60 
10 Senkaus Jurgis |... 80 
50 Metine dovanele... |. 1. 
10 Lietuwiszkas sziupinys . 20 
5 Žiemos vakaro adynele | 75 
40 I Ūkininko 1892 m. 2.80 
20 II Varpo 1892 m. 1.60 
20 Vartai dangaus „1.20 
30 Didižoji nedelia .. . |. 90 
4 Užduotinas ||. | | | 20 
30 Kaip nuspakajiti Suon. . 1.80 
39,35 


19—2 Schubert Bergens. 


1 Rasztai bei rasztininkai . „>. 75 


1 Skirmunt Istorija |... |. | 5 

' nemoketa 

20—2—92 Valaitis Panoviszkiui. 
1 Žirgas ir vaikas „|. | | | 10 
1 Užduotinas <. 0 10 
1 Byrutes Dainos <... | 5 
1 Szupinys |. V 5 
1 Margumynai ||. 10 
1 Kaip įgyti pinigus „| 10 
1 Lietuwiszkas klausymas . . . 25 
labu. . 75 

uzmoketa 


K. f. Koehler's Atiguarium. 


1 Auszra 1883 2—10 
1 . 84 1—12 
1 . 85 1—12 
1 . 86 1-5 


6.75 
21—2—02 Jokubui Žy/e Imersat 


su atidavimu A. Vyturiui. Palanga. . 


k. 
1 Žirgas ir vaikas... | |] 15 
1 Patkulis || 20 
1 Byrutes dainos „||| 24 5 
1 Graudus verksmai . |. | 3 5 


1 Senkaus Jurgis 


————— 10 
1 Nauju metu dovanele . . . 5 
1 Svieto pabanga <. V 5' 
1 Graži vaiku knigele („|| 8 
1 Atsisveikinimas kn. B... .. 5 
1 Prusu nusidavimai (| | | 5 
labu . 83 
1 Tetutė. Ls 15 
pastas... | “5 
1.03 
23—2—92  Žydelis (Zaks). 
2 Uk. 1—12 1891 m. 1.50 
30 Byrutes dainos |... | 90 


10 Ukinįku 1 1892 m... |. 70 


20 Graži vaiku knįgele . . 1.00 
100 Užduotinas . . || „ „8.00 
20 Vartai dangaus „|. | || 2.00 
20 Apie malda. <... 2.00 
20 Donelaitis... | 1.00 | 
20 Metine dovanele... ||. 20 
20 Didžioji nedele | 40 


10 Petravycziaus aplinkrasztis 30 


20 Griesznikas <. | V 80 
20 Szimtmetiniu Kal. <... . 1.20 
5 Kaip įgyti pinigus... | 40 

užmoketa . . . 20.50 
1 Rasztai bei rasztin.. . . |. 75 


16—3 Antanas Poderis Czastavi 
per Boleslavice. 


1 Auszra 1883—84—85—!/, 86 
aTa, . . 2.50 
1 Varpas 1891, 1892 1 ir 2 Nr. 
Uk. 1 ir 2 Nu... . 
1 Rasztai ir rasztinįkai |. |. | < 50 
1 Senkaus Jurgis... || „ 10 
Tetute 1 ir 2 Nr... 30 
1 Kr. Donalaitis „.. |. | „ 10 
1 Istorija Skirmunt „|. || ||| 50 
1 Liet. klausymas. || S 25 
1 Kaip įgyti pinigus. | 10 
1 Mužikelis „|. 5 
1 Žirgas ir vaikas <. | 2 | | 10 
1 Aplinkrasztis <... || | V 5 
1 Graži vaiku knįgele. „|| 5 
1 Juokaunos Dainos?) |... 3 


— 332 — 


1 Europos Istorija .-„.. | 50 
Gromata ||| | | | 24-24 10 
Zigume.. 25 

labu yra. |. 7.98 
gauta 16—3 . . . 8.00 
ik. 2 


16—3 Jurgis Lapins Alekneiczius 
per Neukirch. 


10 Juokaunos Dainos a 5 pi, . 50 
1 Mužikelis <... || | 240 10 
1 Margumynai. 22. 20 
1 Naujos dainos 19 „| 15 

95 
žįgune , . 10 
1.05 


kaltybe atlieka 30—7—92 


19 —3 Amerikantas. 


1 Rasztai ir Raszt... . . . „ 1.00 
8 Talmudas žydu... 10 80 


100 Juokaunos dainos. „. 2 2.00 
10 Vaiku knįgele. (|. 8 80 
1 Mužikelis.. ||| . 16 
5 Kaip įgytie pinigus „. 10 50 
10 M. Dovanele... ||. 3 30 


1 Pamokslas, Donalaitis ir 
Senkaus Jurgis . | 50 


užmoketa Mark. . . 6.06 


18—3 Vilius Ka/lveit aus Girenen. 
1 Rasztai bei rasztinįkai (|... 1. 
1 Apie Liet. Pyles'5 L. 40 
1 Juokaunos Dainos... |. |. 5 
užmoketa Mark. „ 1.45 
Pranciszkus Tilvikas isz Kartenos. 
1 Pinigus ir M. dovanele || 5 
5 Vaiku knįgeles <. 0 43 15 
5 Griesznikas <. | | 2 | 45 25 
užmoketa kap... 45, 
26—1II-92 Antanas Bruožis del 
Bielako. 
100 Birutes dainos „|. | || 2 2.00 


40 Mužikelis 5 200 


10 Vaiku knigele „|. ||| 3 30 
20 Senkaus Jurgis „8 1.00 
50 Metine dovanele. <. „2 100 
30 Griesznįkas . „5 1.50 
40 Ukinįku 2 Nr... 7 2.80 
20 Varpo 3 Nr... 8 1.60 
Jankui užmoketa Rublu . 12.80 
50 Juokaunos dainos |... 50 
10 Lenkų 92 50 
> Piles as 80 
užmoketa . . . 1.50 
7—4—92 Papreckis. 

100 Už ką mes Lenkams 
turime „V 2 200 
100 Juokaunos dainos . | 1.25 
100 Naujos Dainos 4.00 

100 Kas melas tai netei- 
sybe() I 7.00 


Varpo 10-1, 2-2, 37. 2 10 50 


4 Ukiniku 1, 2, 3 Nr. „ 10 1.20 
5 Vytauto abrozai („35 1.75 
Kaltybe 17.70 


5 rublius užmokejo liekti 12 
5 


6 rublu moketi ir taip yra vislab 
atlikta 13-1- 1897. 


8—4—92 Jurgis Bielakas. 


40 Ukiniko 3 Nr... 7 280 
10 Tetutė 1, 2, 3 Nr. |. 3 90 
20 Ape Lietuvos Pylis . . 10 3.50 
50 Kas teisybe tai ne melas 7 3.50 
50 Juokaunos dainos . . 1 50 
50 Už ką mes Lenkams 2 1.50 
50 Naujos dainos „|... 5 200 
2 Rinaldinas 194) „1.25 2.50 
2 Apieka Dievo“) („75 1.50 
2 Senovės apraszymas Pi- 

lypo 198 40 80 
2 Vitas ir Korina“), 80 1.60 
2 Nedorybe Rymo Cieco- 

ių Ss 70 1.40 
2 Maskolei 109) —2 70 1.40 
2 Szwiesa Dievo!) 55 1.10 
2 Nedorybe žydo... 80 1.60 


— 338 — 


2 Namelis pustelniko HN. 65 
2 Kunigas Už). 80 
2 Juozas Koniuszevskis!!5; 40 80 
2 Antano Tretininko *. 20 40 
2 Boleslavas 113) 25 50 
2 Apraszymas 1863 us | 35 70 
2 Užsistanawik ant to ge- 
mail 40 80 
2 Sumiszymassubaime /$) 10 20 
10 Istorija grazios Katriu- 


Kes 5 50 
1 Dievaitis (29 „100 1.00 
10 Europos istorija... . 50 5.00 
5 Užduotinai „|. | | | 5 2 
5 Aritmetika „|... | || 10 50 
13.55 

24.60 

38.15 

50 Juokaunos dainos. . . 50 
6 Abrozai „Vytauto“ 2.00 
Kaltybe 40.65 

11—4—92 S. Jurgeviczie Pod- 

voloczyska. 

1 Ape senoves pyles .. |... 40 
I Juokaunos dainos <... ||| 6 
1 Naujos dainos <. ||. || | | |. 16 
1 Už ką lenkams. V 15 
1 Kas teisybe tai ir melas „.. 30 
paczta „20 
1 Gulden užmoketa Mark. . . . 1.27 


11—4—92 Vilkaviszkis. 
10 Rasztai ir rasztinįkai . . 45 
10 Kas melas tai neteisybe . 10 


Užmoketa Jankui 5.50 
16—4—902Jan Sembrzycki Memel. 


1 Rasztai ir rasztininkai 

1 Lietuvos pyles 

1 Kas teisybe tai ne melas 
1 Už ką mes lenkams 

1 Naujos dainos 

1 Juokaunos dainos 

1 Liet. sziupinys 

1 Kaip ingyti pinigus 

1 Trumpi nusidavymai Prusu 
1 Litvini i Polavi 

13-as Nr. Varpo 


20—4—02 Petras Ukalotis.““?) 


pacztos ||| 4 30 fen 
250 Juokaunos dainos. 1 250 
200 Kas teisybę tai me- 
las | 7 1400 
200 Už ką mes lenkams 2 14— 
171 Naujos dainos . . 4 6.84 


100 Liet. Sziupinys . 
100 Donalaitis . . 
100 Birutės dainos . . 
50 Aritmetika. . | 
50 Mužikelis . 
50 Žiponas bei župo- 
none 
50 Žirgas ir vaikas 
50 Prieszauszris . . . 
25 Žiemos vakaro ady- 
nele 


t 
CD- O(UVINGBO 
m 
a 
o 


m 


10 2.50 
62.34 rublei 
2 


3—5—92. 
2 Rasztai ir rasztinįkai . . „50 1.00 
2 Kr. Donalaitis. |... „10 20 
' Užmoketa Rub. 1.20 


24--4—92 Galmins. 


6 Naujos dainos „„A10 60 
7 Kas teisybe tai melas. „15 1.00 
1 Ape pyles 
1 Lenkams 

1 Tetutė 


Užmoketa Marke . 
29—4—92 Supesztis. 


10 Juokaunos dainos . . 


1 
10 Naujos A. „4 40 
5 Kas teisybe |. „| „7 30 
5 Už ką lenkams... | 2 10 
- 1 Tetutė tik viens numeris . 5 5 
3 Auszros Naujos... || 5 15 


Uzmoketa Rublu . 
4-—5—92 Žydelis (Zaks?). 


6 Nauja Auszra... . 5 30 
6 Tetutės 20... 3 18 
12 Mužikelis |. 2 | 5 60 


— 334 — 


12 Kas teisybe tai ir melas 8 96 


12 Naujos dainos... . 4 48 
12 Lenkai. 2 24 
2.76 


1 Rasztai ir rasztininkai . 50fen. 25 


Uzmoketa Jankui Rublu 3.01 


10 —5—92 Jurgis, Bielaks. 
100 Senkaus Jurgis 
po 7 kap. . 
100 Kaip įgyti pini- 

gus po 5 kap... 5 , 
20 Keli žodzei apie 

aug. poSkaąp. | 1 9 
100 lietuviszkas sziu- 

pinys po 2 kap. 2 „ 
10 Prieszauszris po 

2 kap. „|. 0,20 
50 Apie Lietuvos 


7 rub. 


pyles po 10 kap. 5 rub. 
100 Svieto - pabanga 
po 2kaąp. 2, 


100 Naujos dainos po 

4 kap. | 4 
50 Istoriju po 10kap. 5, 
100 Už ką lenkams 

turim po 2 kap. 2 
100 Stukaunos dai- 

nos po L kap. 1, 
20 Donelaitis po 5 

kap. 
100 Vaikų  kningele 

po 3 kap. . . 3. 
100 Kas teisybe tai ne 

melas po 7 kap. 7 
100 Metine dovanele 

po 1 kap. . . 1 

600 Žiemos vakaro 

adynele po 3kap. 18 , 
100 Didžioji nedelė * 

po 2kap... „20 

Skola neatmoketa 

labu 66 rub. 20 kap. 


13—5—92 Blumovicze. 
4 Rasztai ir rasztinįkai po 30 kap. 1.20 
3. 


500 Juokaunos dainos... . | 00 
2 Gramatikos ||| | | || 60 
4.80 


13—5—02 Antanas Baizvycze. 
1 Rasztai ir rasztinįkai užmokejo 1.00 


24—5—92 Marcelinas Norkus. 


15 Tetutė 4 Nr... 3 45 
1 Pyles Basanavičius... . 20 
15 Perspėjimas <... | V 5 
1 Rasztinikai |. ||| 2 4 50 
25 Pabanga svieto... |. 2 50 

Užmoketa rub. . | 2.30 

24—5 Zydelis Zaks. 

10 Vartai dangaus . . 5 užm. 50 kap. 


30—5—92 Jurgis Dobylevich 
Carnbroe By Cratbridge Scotland. 


1 Rasztai ir rasztininkai . . . 1 
1 Senkaus Jurgis ir Atsisveiki- 


nimas <. 2 V . 25 

1 Kas teisybe tai ne melas . - 20 
1 Kaip pinigus įgyti . . 15 
1 Už ką lenkams turime buti. 10 
1 Liet. sziupinys ||. | 10 
1 Patkulis || 30 
1 Aplinkrasztis „|... V 10 
1 Naujos dainos „|. |. | || 15 
1 Svieto pabanga. <. V 8 
1 Graži vaiku knįgele . . . . 8 
1 Juokaunos dainos... . |. 5 
1 Perspejimas ape s. tikejima . 10 
1 Tetute 1—4 Nr. 10 |. 40 
1 Dovanele <... i. 5 
paczto „| 0 65 

3.76 


30—5—92 Dominikas Bubinas. 


10 Juokaunos dainos po 


1 kap... „ 10 kap. 
10 Už ką Lenkams turime 

buti dek. po 2 kap). 20 „ 
5 Pamokslai apie galvijus 

po 3 kap. 15 „ 


4 Istorijos Škirmuni po20K. 80 „ 
10 Kas tiesa tai ne melas 

po 6 kap. . . 60 „ 
10 Svieto pabanga po 3 kap. 30 
10 Naujos dainos po 3 kap. 30 „ 


— 335 — 


10 Metine dovanele po 3k. 10 kap. 
10 Parspejimas apie sz. Ti- 
keji. po 3 kap. . . 30, 


10 Kaip įgyti pinigus po 5 k. 50 » 
l Tetutė nuo 1—4 po3k. 12 , 


Užmoketa . . 3.47 kap. 


30—5—92 Schubert und Seidel 
M. Bergens. 


1 Rasztininkai ir rasztai „|. |. < 75 
Ero ——, 20 
Užmoketa. .. . 95 


1—6—92 Vincas Kazenauckas. 


20 Rasztai ir Rasztinįkai . 40 8.00 
100 Perspėjimas .. . . 2/, 2.50 
1050 
8—6—92 Wiens Žaimaities. 

1 Griesznikas „||| | | 10 pi. 
1 Metine dovanele |. | 4, 
1 Vaiku Knigele 6. 
1 Naujos dainos... |. || | 8. 
1 Supienis | 10, 
1 Kaip igite Pienigus . 10, 
1 Perspejiemas tikejiemo 10, 
1 Swieto pabanga „|| 6, 
1 Kas teisibe tai ne male... 10, 
1 Kataliskie Katigismas!2) . 10, 
0,90 pi 


8—6—92 (Jungtas?). 


5 Knigas Katekizmu po 5 kap. 25 kap. 
8—9—92 Anianawice. 


Rasztai ir rast... | | 


10—6 Zopyszkis. 


1 Rasztai-ir Rasztinikai . „1.00 mk. 
15—6 Verkelis. 
100 Katakismai katalikiszki . . 5 rub. 
atmokejo tiktai „25 
lieka skolo .. . . 2, 
13—6 Sacks zydelis. 
15 Metine dovanele... 15 
———— 20 


10 Svieto pabanga 


5 Perspejimas <. || 2 0. 15 
3 Kas teisybe <<. 15 
20 Juokaunos dainos . . „. 20 
5 Vaiku Knigeles <. ||| 15 
10 Aplinkrasztis |... |. 2 20 
6 Sžimtmetinis Kalend. . . 24 
10 Užka lenkams turime buti dek. 20 
1 Aritmetika <. |. 244 5 
10 Litvini i Polaci „| |. 20 
30 Katakizmai katalik. 5. . „ . 1.50 


Verkelis. 


Viena rasztai bei raszt. . 80 
10 Perspejimas . . . . 30 
10 Metine Dovanele . 10 


! 80 užmoketa 
24 Motiejus Sz//iutis. 


5 Naujos dainos po 4 kap. 20 kap. 
5 Juokaunos dainos po 
1 kap. 5. 
5 Parspejimai apie Tike- 
po 4 kap. . 20, 
10 Katalizmaskatalikiszkas 
po 5 kap." 50 „ 
5 Kas teisybe tai ne me- 


las po 6 kap. 30 
1 Metine dowanėla 1 kap. 1 
1 Švieto pabanga po 3 kap. 3 
1 Aplinkrasztis 3 kap. . . 3 
1 Graži vaiku kning. 3 


5 kapeikos skola 


z32a3as3s 


135 „ 


Subert Bergens, 
1 Juli paliko del Juodaigio Kningas. 


Luters(?) Politiszzk .( .. . |. 3,00 
——— (2 neįsk.) | 1,20 
porto a 30 

4.50 


2—7—92 Paczekajonis. 


4 Apszvietos po 13 kap. . . 52 kap. 
2 Gramatikos po 25 kap... 50 „ 


7 numerių Ukininko ... 49 „ 
10 Tevyniszkos giesmės . . 20 , 
1.71 


Vienybe Lietuvninku paemė lig 24 
numerio turi gauti 25 ir sekanczius. 


— 336 -- 


27 Smalakys Abgaviszken. 


„1 Marki 
50 pt. 


0—7—92 Noveskis 124. 


50 egz. Kas teisybe tai ne .12 6.00 
20 „ Apszvieta. . 50 10.00 


i Rasztai bei. rasztininkai . 
1 Apszvieta num. 1 1892 m. . 
9 dainos naujos 


20 Tevyniszkos giesmes!žš) . 6 1.20 
Marku 17.20 

10--7—92 Noveskis. 
100 Tevyniszkos giesmes . . . „6.00 


(3—5—92 nuo Schubert Seidel 
Bergens. 


už rasztus bei rasztininkus . 
Pagal rokunda 12-7-92*)(. 62.34 
už Varpa. . „ Markės 23.76 
rub. 72.34 
2 
144.68 
23.95 
168.63 
9—7—92 Suerveinui. 
2 Knįg. Rasztai ir rasztininkai . . 1.50 
28—7—92 Noveskui. 
12 Kas teisybe tai ne melas k 
30 Kalendorių 1893 124) 
1 Patkulis 


1 Senkaus Jurgis 
1 Apszvieta 
1 Rasztai bei raszt. 
10 Tevyniszkos giesmės 
1 Szupinys moketa. . |. 2 mk. 


30—7—92 J. Lapinas Aleknaitei 
per Naujaje. 


2 ekz. Muzikelio užmoketa 30 pf. rei- 
kia dar siunsti isz Bittenen . . siunsta 


*) Mykolainio sąskaita. 


75) | 


4—8—02 Jocis atmokėjo 1 mar- 
ka atiduodams Varpo 7—12 93 m 


kap. 

1 Dovanele... LL, 1 
3 Lenkai +-16 4 Lis R 6 
2Meai L. 12 
2 V. knigeles |||. 6 
2 100 m. Kalend. <... 10 
1 II praneszim. <... 25 
1 Rasztai bei raszt. |. || || | 40 
1 Senkaus Jurgis <. | | 10 
3 Juok. dainos „||| 3 
1 Giesmė L 7 
3 Perspėjimai <. 15 
1 Sziupinys <. 3 
2 Svieto pabangos. „|. 4 
2 Buvimas Dievo „<. | ||| 4 
3 Pamok. galvijų... | V 15 
1.61 
1 Polytiszkas kalendorius... 5 
1 Kaip įgyti pinigus „| | | | 5 
1 Ziupons < 20 
1 Patkulis |... V 20 
2. PVLS Ba S 40 
2 Tevyniszkos giesinės ||| | | 6 
2 Naujos dainos „| | 2 V g 
4 Tajemnyczios („2 S. 12 
1 Akmens <. 5 
L -Nedėlė: 4 k i as a 2 
1 Apszvieta „|| 25 
1.48 

1.61 

Skola 3.09 

Angrabas. 
18 -8 4 Apszvietos pinigai 
atsirokuoti reikia . 2 Mark 
Gagžnys (2). 
17—8 1000 Kalendoriu at- 

moketa .. | L. 80 rub. 
14—8 Smalakys už Apszvieta 50 f. 
Morkewycze už Apszvieta 50 i. 
Lapiens už Apszvieta . . 50 t. 


„Apszvietos“ 1892 
18—8 Iszleidau 300 po risziu ir 1125 
knigas per Speditiona. 


— 337 — 


Pirmojo Nr. iszleidau 1480 Ez. per 
Speditiona 200 po juosta. 
Bielaks Apszvietos 1 Nor. 10 

po 15 kap... 1 r. 50 

LS 2 Nr. 10 po 15 kap. 1 r. 50 

nemoketa 

Angrabas 4 No 3 Apszvietos . 


9—11--92 Kauniszkis ***). 


500 Tevyniszkos giesmes . „ „10 rub. 
100 Lenku... V „2 rub. 
100 Pinigų. ša rub. 
50 Adynelių. <... „ 50 
130 Kas teisybe „|... | rub. 


3 

1 

7 

100 Juokaunos dainos „ 1 rub. 
10 Nr. Apszvietos 1—2—3. 9 rub. 
50 Pamokslai... „.„„.„ 2 rub. 
50 Apie Tikejimą .„„.. 1 rub. 
150 Metine Dovanele. „. . 1 rub. 
100 Senkaus Jurgis... . |. 3 rub. 


40 rub. 

Skola liekti „ „. 20 rub. 
0-11—92 Noveskis. 

Apszvietos 10 Nr. 3... „. 400 


28—9—092 Kalvaitis Girienu, 


50 £. 
30 i. 


nemoketa. . 80 
5 Ziponas bei ziupone . . 85 


1 Rasztai bei rasztininkai „ . | 
1 Ziponas bei Ziupone. . . . 


labo. „ „ 1.65 
4—10—92 Birszkus Mazuhren 
Jakob (?). 
1 Apszvietos 1-3... „ . 150 
1 Liet. Szup. „4. . 10 
1 Svieto pabanga <. „05 
1 Lietuwiszkas klausymas „„ . 1.40 
2 Tewyniszkos giesmes „|. |. 80 
1 Apie senoves Lietuvos pylis | 20 


1 Lietuwiszki rasztai bei raszt. „| 50 
Porto... 20 


per Nachnahme |. 
Tauta ir Žodis. 


„160. 


5— X--02 Kazenauckas del 
Bielako. 


1600 Katakizmu už 24 rub... „ 
kningų už kures turi 


sumoketi . |... 50 rub 

300 Tevyniszku giesmiu del 
alvario <... 9 rub. 

300 Tevyniszku giesmiu del 
Bielako << || 6 rub. 

10 Apszvietos 3 num. del 
Bielako < ||. 1.50 rb 

labu . „ . 66.50 

mokejo <... 20 rub 


liekti skolos . . . 46.£ 


11—11 Noveskis. 
1.60 


4 Apszvietos 3 Nor. po 40 pi. 
15 Apszvietos 4 Nor. po 40 pi. 6.00 


7.60 


18—11 K. Žalegiris Baltimore 
Md. S. Sharp Str. 500. 


10 Teviniszkos giesmes po 
2centu. L 

5 Katalikiszki Katakizmai 
po 5centus „V 

10 Lietuviszkas sziupinys po 
2 centu 20 centu 

10 Svieto pabanga po 2 centu 20 centu 
Žigune 20 centu . 20 centu 


Apmoketa 1 dorelis . . 1.05 


atmoketa . . . 


20 centu 


25 centai 


Lapinas Aleknaitei. 


1 Apszvietos nuo 1—3—4 už 3 
dar moketi turi 1,50 


1,50 


20—XI Noveskis Tilže. 
2 L Mesijas'?) po 10 pf... 20 


2 Auszros 1880 1—5 po 75 . . 1.50 
1.70 


1—1 93 Angrabui 2 ek. Apszvie- 
tos Nor. 1—6 4.50 
Noveskiui 13 Ek. Ap. No 5. 5.20 

Bielakui per Kazenaucka 2 
Ap. No.5 240 80 


22 


— 338 — 


6—1 03 Smalakys Apgaviszken 
per Kaukenus. 


Apszvietos nuo 2—5 Nr. nemoketa 2.00 
6—1 03 Birszkus Mazuhren 
Jakob. 

Apszvietos nuo 4—5 Nor. nemo- 
ketai 05 50 ės a ii „ 1.00 


6—1 93 Mistra Antoni /odokas 
Spring Valley Bureau Co Jyll 
Americo. 


10 ek. L. Mesijaus a 10 centu 1 dorelis 


7—71—93 Bielaks da pristatyti iki 


Mauderodes. 

1 Byrutes praneszimą 
a5kap..<. V 5kap. 

2 Trumpi nusidavimai 
a 5 kap. 10 kap. 

1 Klaipeda ir ietuv*“) 
a 2ka - 2 kap. 

30 Apszvietos 1012 

num. a 10 kap, < < 3rub. 

1 Žiuponas bei Žiupone 
a 5 kap.. 5 kap. 

L Malda už Karalių 128 
a5ką p... 5 kap. 

už 2 Markeles Pac 
tines . 14 kap. 
3 rub. 41 kap. 

Sena skola paliginta pa- 

gal rokunda. „. . 8rub. 
11 rub. 41 
visa skola „ . . 23 rub. 88 


labi. „35 29 


0—8—03 Angrabas. 


100 Gražios dainos a3 kap. 3 rub. 
50 Valszcziaus redą ir su- 


dą "*?) a 3 kap. 1,50 rub. 
20 Karves ir pienas 59). 0,60 rub. 
labu. . . 5r.10kp. 


rubli moketi. 


0—8—93 Vincas Kazanauckas. 


100 Gražios dainos a3 
kap... „|. 3rub. 
20 Karves ir pienas a 


damoketi . . , 


15—8—903 Bielakas paėmė 


10 Apszvieta 13 nu- 
merio a 10 kap. 
1 Apszvieta 1—13 
numerio... 
20 Apie Lietuvos py- 
lis po 6 kap... 
200 Gražios dainos po 
3 kap. . „ 6 rub. 
100 Valscziaus reda ir 
sudas po 3 kap. 
5 Gramatika po 15 
kap. 
100 karves ir pienas 
„po 3 kap. „ 3 rub. 

10 Rasztai bei raszti- 
ninkai po 20kap. 2 rub. 

100 aks po 5 


| 2 rub. 60 kap. 


1 rub. 20 kap. 


3 rub, 
75 kap. 


a T 5 rub. 
11 Litva po 3 kap. 33 kap. 
Auszra visa . . 15 rub. 
38 88 
moketa . . „ 15 rub. 


8—8—93 Karalius. 


1 ekz. Apszvietos 1—12 3 
del Liefuvininko „. . 1 t. 20 kap. 


užmokėta 


Noveskiui per Bruažį. 


—8 93 2 ekz. Apszvie- 
tos 2—12 numerio . 
10 ekz. Apszvietos 13 


a 10 kap. 
3rub. 20 kap. 


in Szliupo rokundą 


31—8—93 Domininks Miklius. 


50 Dainos po3kap.. .. „„ 1.50 
50 Mesijas po 2kap.. „„„. 1.00 
50 Valscziaus redas po 3 kap. . 1.50 


— 339 — 


30 Dangus ir Pragaras 5!) po 
2kap.. o 
100 Karves ir pienas po 4 kap. 
15 Tetute (2) 7—10labu <. 30 
25 Apszvietos nuo 1—13 po 
10 kap. 


Nemoketa . . „ 39.30 


—0—03 Noveskis per Mikliu 
per Domininką. 
I Apszvietos 2 3 4, 7- 12 „| 


10 ekz. Pragaras po 2 kap... 40 
2 ekz. Mesijas po 4 kap... 16 


perneszta isz knigos . . 
į Szliupo rokundą bet jau 
pervirsz. liepiau atiduo- 
ti Dominikui 4 


25—8—903 Kauniszkis. 
30 Valszcziaus redas po 3 1 rub. 50 


2.41 


30 Dainos po 3 1 rub. 50 
30 Karves ir pienas po 4. 2 rub. 
nemoketa 


15—9—03 Vienam Žemaicziui, 
1 Tevyniszkos Gies- 


mes 0 044 10 kap. 
1 Apie senoves pylis 10 kap. 
1 Patkulis 10 kap. 
1 Gramatika. . . 25 kap. 


45 kap. užmoketa 
13—10—03 Angrabas. 


4 Daukanto istorijos 132) netto 
A TD DL a 


nn LL 


kap 
4 Šabin knįgelės iš a 5kap. 40 


14—10—93 Schaus Tilžoje. 


10 ek. S. Daukanto netto 4 75 

pl. pardavos . 
1 ek. Etnologiszkos smulkme- 

nos!) netto 40 pf... 60 pf. 
Noveskiui 2 AORĖS Daukanto 

po 75 BE lala wi 100 


16—10—93 Kazimieras 
Zyplinskas. 


50 Karves ir pienas 4 5 kap. . . 2.50 
50 Dainų po 4 kap... 2.00 

50 Valscziaus redas ir sudas po 
BUKAP 5 nk 2.50 
50 Sapnų knįgele po 5 kap. . . 2.50 
9.50 
2 ek. „Tetutes“ nuo 8—12. „. 40 
nemoketa . „ . 9.90 

20—10—93 Bruažis. 

50 Sapnų po 3 kap... 1.50 


30 Valscziaus redas po 3 kap... 90 
30 Pamokslai galvijų ir avelių 


4 Kabo k 1.20 
20 Pylis 5 kap <. 1.00 
10 Istorija Daukanto 30 kap. . 3.00 
20 Mužikelių po 4 kap... . 80 
10 Etnologiszkos smulkmenos 

20 KAD ara 2.00 
20 Rasztai bei rasztininkai 15 3.00 

Kapas 3.00 


30 Svieto pabaiga 2 kap... 60 
20 Senkaus Jurgis 5 kap . . «< 
20 Dainų 3 kap... S 60 


moketa labo rublių . . . 


20—10—903 II Bruažis. 


12 Senoves pylis po 5 kap... 60 
12 Kaip įgyti pinigus 5 24 žo 90 


12 Dainų 3 kap. ž „+ 86 
12 Galvijų ir avelių 5 kap. „. 60 
12 Svieto pabanga 2 kap. e 24 
12 Sapnų 3 kap. <. „. 36 
12 Karves ir pienas 4 kap... . 48 
12 Katakizmai 5 kap. .„... 60 
12 Valscziaus redas 3 kap... „„ 36 
12 Mužikelis po 4 kap. ; 48 
moketa labu rubliu . 4.78 
21 —10—93 Noveskis. 
104 Sapnus po 3 kap. 3.20 
25—10—93 Udriui 
200 Sapnų po 3 kap. . 6.00 
100 Karvės ir pienas po 4 kap. . 4.00 


— 340 — 


25 Mužikai po 4 kap... 1.00 
20 Etnologiszkos smulkmenos 

20 kap... 4.00 
50 Svieto pabaigos po 2 kap. 1.00 
30 Dievas dangus 2 kap. „ 1.00 
10 Mesijas po 2 kap. . . . 1.60 


20 Tetutės 11—12 po I kap... 20 

10 Rasztai bei rasztininkai 20 k. 

10 Pamokslai galvijų 5 kap. „| 50 
25 S. Daukanto istorijos 30 kap. 

labu.„ . . 27.00 

mokėta 30 rub. tai dar liekti 32,59 kap. 


27—10—93 Vincas Kazanauckas. 


200 Sapnų pc 3 kap. 6.00 
200 Dainų po 3 kap... . 6.00 
300 Karvės ir pienas po 4 kap. 12.00 
100 Valscziaus redas ir sudas 
3 kap. Ls 

30 Dangaus ir pragaro 2 kap. 60 
10 Daukanto istor. 30 kap. . 


rub. 


0—11—93 Noveskiui. 


100 Vilniaus 135) po 10 kap. 
259/,rabato V = 7,50 rub. 
100 Stukaunų dainų po 3 
kap. 250/, rabato . . = 2,25 „ 
nemoketa. 


1—12 Angrabas Apszvietos 


1—13 moketa . „ . 1,60 kap. 


2—12—03 Noveskiui. 


2 Apszv nuo 1—13 po 10kap. 2r.60 
100 Poponskas pylotas 136) po 3k. 3 rub. 
50 Buru maisztų 157) po I kap. 50 


Ant to mokėta . . 5 marki 


2—12—03 Lubovskis, 


1 ek. Apszvietos 1— 13 mo- 
kėta. L, 2 Mrk. 60 pf. 


0—12—03 Noveskis. 


14—15 Nor. Apszv. 8 ekz 
"RI —— 3,20 moketa 


10—12—93 J. Lapins. 
4 ir 14—15 Apszvietos užmokėta 


už 10 Numerių | 0 5,04 
26—12—93 A. Mertineit. 
20 Dainų po Gp... „„. 1,20 
20 Sapnų po Gp... 1,20 


30 Abrozdelių po 1 p... | 0 
nemoketa. „ 2,80 


12 —1—04 Daunoras Antanas 

aug. Panemune. 

30 Sapnų po 2!, kap... 
20 Dainos po Jil, kap... „ 50 
20 Juok. dainos po 1!/; kap. . 30 
5 Poponskas pylotas 2 kap. 10 

5 Rymijonai 1) po 2 kap... 15 
5 Svieto pabanga 2 kap. . 10 
3 Kaip įgyti piningus 5 kap. 15 


Karves ir pienas po 4 kap. 16 
Rasztai bei raszt. 25 kap. 25 
Senkaus Jurgis 5 kap. . 15 
Apie senoves pylis 10 kap. 20 „ 


labu uzmokėta 4 rub. 19 kap 


uw*2u3x35353337533399)2)33 


3 Galvijų aug. 5 kap. . . 15 
1 Etnolog. smulk. 25 kap. . 25 
4 Vilnius 6 kap. <. | 24 
15 Burų maisztų 1 kap. |. 15 
3 Mužikelis po 5 kap. . „ 15 
3 Valscziaus redas 5 kap. „ 15 
2 Aritmetikos 7 kap. .„ . . 14 
1 Istorija Dauganto 15 . . 15 
4 
1 
3 
2 


Udrius per Bruožį 


100 Sapnų po 3 kap. „3 rub. 

100 Dainų po 3 kap. . .3 

100 Juokaunųdainų 1'/5 kap. 1, 50 kap 
100 Amžiaus galas Pyloto 


2 kap. „2 rub. 
100 Burų maisztai Vokieti- 
joje 1 kap. . m 


100 Grykonų bei Rymijonų 
3 kap. . 

100 Praeite Vilniaus po Šk. 8 , 

90 Apie arklius 139) po 5 k. 4 50 kap. 

25 Karves ir pienas po 4 k. 1 rub. 

100 Valscziaus rėda 3 kap. 3 „ 


— 341 — 


20 Apie senovės |. pyles 


6 kap. 1 20 kap. 
20 Senkaus Jurgis 6 kap. 1 20 „ 


31 
isz rokundos nuo 25-10-93 „32 59 


rublu. „63 99 
15 S. Daukanto Ist. po 30k. 4 50 


68 49 


20—1—904 Noveskis, 


50 Apie Arklius po 5 kap. . . 
50 Ponsk. Pylotas po 2 kap. . 1,00 
100 Sapnų po 2!/5; kap... . „ 2,50 


mokėta 5 markei 


„ 2,50 


Gaigalui Karalaucziuje. 


1 Apszvieta 13—15 .... 60pi 
1 Valscziaus rėda 10 pi 10, 
1 Karvės ir pienas <. || 10 „ 
1 Daukanto istorija. „|. || 50 „ 
1 Grekonų <, 10, 
1 Pylotas < 10 
1 Buru maisztai „|. | | | 10 „ 
1 Sapnu kningele „|. | 10, 
1 Apie Arklius | „ 10, 
1 Plunsksnos abrožėli Lup | 10 
. 1,90 
už žigune. 20 
mokėjo . . . 2,00 


25—1 Angrabui 


9 Sapnų Kningeles mokėjo . . . 1,00 


3—2—904 Noveskis Tilze. 


5ek. Plunksnos abrozelei 4 5 kap. 0,25 
5 ek. Grikonaibeirymijonai 4 2!/, k. 0,13 


Užmokėtos Noveskio. 
1—3—94 Mr. Jon Miller Glen- 


garnoik jron Steel Works Kilbirnie 
Song Row Nr. 44 Scotland. 


10 Sapnų a 20 pė 2 mark, 
2 Plunksnos a 20 pi. 20 
1 Rymijonai 10 p... o 10 
5 Stukaunos dainos 10 pf... 50 


atsiusta 3 szilingai Markiu . 3.00 


6—-3—94 Noveskis Tilže. 
100 Sapnų po 5 p... „ „5 Marku 


Justinas Kulikauskis KoB. ry6. 
Bunkamipckoh ybana M. Ky- 
nHuJKH. 


10 Vilnius po 8 kap... | 80 
10 Poponsko pylot. po 2 kap. „ 20 
10 Buru maisztai po 1 kap... 10 
10 Rymijonu po 3kap.. „30 
10 Apie Arklius 6 kap... 60 
10 Juokaunos dainos 4Ip2 kap. , 20 
10 Plunksnos abroz. 5 kap. . 50 
10 Trys pamokinimai *?)po3kp. 30 
100 Sapnų po 3 kap... V 3.00 


4 5.90 


Mokėta 6 rub. 10 kapeikų permo- 
kėta ant maszinos liko 14 rub. 


12—3—-94 Kulikauskas. 


200 eks. Sapnų po 5 kap. „6 rub. 
1 eks Apszvietos 1—15 Nr. 
po 10 kap. 1,20 
rubliu . . . 7,20 
Mokėta 4 rublei (Skolo 3,20) Transp. 
mokėta 14 rub. ant Masz. liek. 11 rub. 
jo piningų Mak. 20,45 nuleidau į Of- 
ienbachą ant Maschinos. 
už paczta 19 —3—94 „ „20 p. 
liko czion perneszta rokunda Nerio. 


10 April Noveskis. 


50 Plunksnos abrožėlu po 5 kap. 2.50 
50 Rymijonai bei Grėkonai po 
215 kap, 1.75 
50 Grazus pamokinimai !**) po 1.00 
2 kap. 
30 Apie Pylis po 10 kap... | 
20 Apie auginima po 10 kap. . 


Ant komisijono , 


Angrabas. 


50 Dainos po 6 pf. < „„ „3 Markei 
20 Sapnų po 5 p. 1, 


moketi .4 mark. 


— 342 — 


11—4—94 Bruožis del Udriaus. 


10 eks. Poponsko Pyloto po 2 kap. 20 
10 „ Vilniaus po 7 kap... „ 70 
3 „ Sapnų po 3 kap... . . 10 


labu moketa . . 1 rub. 
11—4—904 Jurgis Bielaks. 


10 eks. Apszvietos 14— 
15 Nr... . „4 rub, J Per puse do- 


2 eks Apszvietos 1 vanota „Sel 
50 eks. Apie pylis. ... 5 rub. 
100 Apie Arkius. „5 „ 


100 Buru maisztai |. 1 , 
100 „ Dainos <... 3. 
100 „ Grazus pamokini- 
mass 2 

20 ,„ Etnolog. smulkme- 

nos... 4. 
100 „ GrekonųbeiRym.. 2 „50 
100 eks. Istorijos ... „| 10 rub. 
100 „ Juokaunos dainos. 2 „ 
100 „ Karves ir pienas „ 4 , 

10 „ Rasztai bei raszt.. 1 „50 
50  „ Mužikėlis 2 „50 
100 „ Svietopabanga. . 2 , 

2 „ Senkaus Jurgio . . 14 
100 „ Sapnų 3. 
100 „ Poponskos Pyloto . 2, 
100 „ Praeitė Vilniaus 7. 
100 „ Plunksnosabrozelei 5 „ 
100 „ Valscziaus rėda ir 

sudas... 2 
TUBIŲ 7283 
turi atiduoti . „36 r. 22 k. 
atidavė tuomi kart. . 6r.22 k. 
liekti ant rokundos nuo: 

11-—-4—94— .L2.0 30 rub 
Iszrokuota su Udru ir Bielaku 

10—1—94. LL, 35 rub. 


isz rokundos 25-10-93 32 rub. 59 kap. 


Skolingi rublių . 97.59 


14—4—904 Justynas Kulikauskis, 


14 eks. Apszvietos 1— 15 
po3kap..„.... Gr. 30k. 


200 eks. Sapnų po 3 kap. 6r. 
50 „ Praeitė Vilniaus po 
Tkap. 2, 3, 501. 


50 eks. Dainospo3k. „. 1,50, 
100 „ Poponskas Pylotas 

po 1!/„ kap 
10 eks. Litvini i polaci po 

3 kap. 
50 eks. Gražus pamokini- 

mai po 2 kap. „lr. 
50 eks. Plunksnos abr. po 

4 kap. 
100 eks. Grekonai bei r. po 
100 „ Apie arkliuspo 4 k. 


100 „ Buru maisztai po 

1 kap. 

50 eks. Istorija S. Daukan- 
to po 10 kap. <. 5f. 

„34 r. 10k. 

5r. 90 k. 

7r. 20k. 


moketa . . 47 r. 20k. 
14 rublių buvo duota ant maszinos 
4 rublius už kningas 
6 rublius už kningas 
31 rublių už kningas 
55 rublų 20 kap. liek rublių 8,20 ir 
atmoketa ttž maschiną mok. 63, 35 Mk. 


tai 16,75 

labu . . „79,75 
už kningas ir maszyna 67,75 pi 
už litaras || 0 35,25 „ 
103 Mk 


23—4—94 Urbutis isz Eirogalos 
(paiš.: Kasputis isz Eržvilko). 
1 eks. Tetutės 1—12 Nr. po 


1 kap. 10 kap 
2 eks. Apszvietos 14—15 po 

2 kap, 40 
15 eks Sapnų po 3 kap... 45 


„ Gražus pamok. 2k. 10 
Plunksnos abroz. 4 k. 20 
Griekonai 2 kap... 10 
Apie Arklius 4 kap. . 20 
Praeite Vilniaus 7 k. 35 
Valscziaus reda 5 k. 25 


L] 1 3 L] a. 3 2 3 


aĮ[aA Oa aa 
ssssa 


— 843 — 


5 ekz. Dainos 3 kap. +. . 15 kap. 


5 „ Juokaunos dainoslk. 5 , 
4 „ Poponsk. pylot.1!//Ak. 6 - 


Užmokėta . 2.41 


2—5—94 J. Lukoszius isz Eiro- 
galos. 
1 Apszv. 14—15 po 4 kap. . 8 kap. 
1 Svieto pabanga po 3 kap. . 3 „ 
1 Grazios dainos po 3 kap. 3. 
1 Gražus pamokinimai po 2 k. 2 „ 
1 Grėkonai bei Rym. po3 k. 3 „ 


labu . 19 kap. 


Justinas Kulikauskis. 


Perneszta i22 Mojaus 1894 67, 75 
Mirkei už Maszina bei skola už 
kningas. 

35,25 Markei už litaras vinkeli ir 
keines 2,00 Markei už Farbą. 


5 Jaunio 1894 Juozas Minkewycze. 
1 eks. Grekon. bei Rym. po2 2 kap. 
„. 5 


6 „ Dainas po3. . , 
10 „ Sapnų po 3 kap... 30 |, 
1 „ Gražus pamokinimai. 2 „ 
5 „ Juokaunos dainos. . 5 „ 
1 „ Apie Arklius <... 4, 
5 „ Poponsko pyloto „. 10 „ 
1 „ Katakizma <. 3 5, 


labu. 73 kap. 


7 Jaunio Noveskis Tilže. 


300 Sapnų mokėta . . 10 Markiu 
už viena 100 rokundos. 


9—6—94 Bielaks. 
10 Apie senoves Pylis po 
20 kap 
10 Etnologiszkos smulkm. 
po20kap. 28, 
50 Juokaunos dainos po2k. 1, 


3 Pritaisymai 124) po 10 k. 30 k. 
20 Darbininku 1 Nr... |, 20, 
30 Darbininku 2 Nr... „ . 30, 

rub. 5 80 k. 


moketa 80 kapeiku ir nū senos sko- 
los 10 rub. labu 10r ub. 80kap. Sena 
skola 48 rublei ir 5rub. labu 53 rub. 


(„) Udrius. 


22 Sapnu po 5 kap... „„ 60 
100 Poponsko pyloto po 2 k. „ 2.00 
100 Istorija Daukanto po 10 k. 10.00 
30 Praeite Vilniaus po 7 kap. . 2.10 

3 lietuviszki raszt. po 10 kap. 30 

1 Apszvieta 3—15 po 10 kap. 

1 Nauja Gadynę 1—15. .. 45 
50 Apie arklius po 4 kap. . . 
30 Plunksnos abrozeliu 5 k. . 
30 Grazus pamokinimai 2 k. . 60 
30 Grykonai Rymijonai 2 k. „| 60 
100 Juokaunos dainos 2 k. 


- 20 Buru maisztai I k... |. 20 


90 Darbininku 1 Nr. 1 k: „(30 
24.01 

moketa 25 rublei 

Sena skola . . 28 rub.30 

dabar „. „24 „0 

k 521ub.39 
25 „ — 


Skola liekti 27,39 rub. 


11 —6—94 Transport Udriui. 


5 Etnologiszkos smulkmenos po 20 I rb. 
tai skola labu . . . „28.38 kap. 
24 Istorijos Daukantopo10k. 2.40 „ 


Skolo labu 30.78 kap. 

17—6—94 Kasputis Eržwilkas. 
1 Tetute 1—13 
10 Plunksnos abr. 4 kap. 40 „ 
10 Praeitė Vilniaus 7 kap. „ 70 „ 
10 dainos 3 kap. 
20 Poponsko pyloto 1!/„kap. 30 


5 Grykonai 2 kap... . 10 , 
5 Gražus pam. 2 kap... 10, 


TTT I L) 


5 Karves ir pienas 4 kap. . 20 
5 Apie senoves pylis 10 kap. 50 
2 Apszvietos po 14—15. . 40 


moka , 


20-ta Juliju 1894 Keli Žemaitziai, 


2 Plunksnos abrozeliai po 5 k. 10 kap. 
4 Juokaunos dainos po 2k. 8 „ 
1 Katakizma 7 kap. „| 70, 
1 Vilnius 7 kap... 7. 


— 344 — 


2 Poponsko pyloto 3 kap. 6 kap. 
1 Grykonai bei rym. 3 kap... 3 „ 


mokėta . - 41 kap. 


1 augusta Keli Žemaiczei. 
2 Plunks. abrozdėliu 10 kap. 
2 Buru Maisztu |. 4, 
2 Grykonu „6, 
2 Svieto pabangas . 5 „ 


24 kap.užmoketa 


0 Augusta Noveskiui. 


3 Patkulis po 10kap. . „ 30 kap. 
3 Litvini i Polaci po7kap. 21, 


52=1,5 Mk. 
27 Augusta 1894 Mendelys. 


10 Plunksnos abrozėleipo4kap.. 40 
5 Grykonai bei Rymijonai po 3k. 15 
5 Apie Arklius po 4kap.. . „“ 20 
10 Poponsko Pyloto po 2 kap. „ 20 
5 Vilniaus praeite po 6 kap. . 30 
100 Burų Maisztai po 1 kap. . . 
50 Juokaunos dainos po 5 kap. 
10 Gražūs pamokinimai po 2 k. 20 
20 Gražios dainos po 3 kap. . 60 
10 Valszcziaus redas po 3 kap. 30 
5 Apie Lietuvos pylis po 6 k. 30 
10 Svieto pabanga po 2 kap. „ 20 
5 Karvės ir pienas po 4 kap. . 20 
5 Katekizmai po 5 kap. . . 25 


8 Diziastvo Jezusa 1—4 po3kap.. 24 
5 Palangos Juze **?) po5kap. . „ 25 
5 Mužikelis po 5 kap. <... 25 
1 Apszv. 14—15 po 4 kap... 8 
1 Etnolog. smulkm. po 20 kap.. 20 
1 Apszvieta 1-15. | 1.20 
1 Rasztai bei rasztininkai 15 kap. 25 
5 Keli žodzei apie aug. po 4 k. 20 


iki czion Nerio atrokuota „2.57 
24—0 Udrius. 

100 Sapnu po 3 kap. „S 3.00 

50 Apie gaspadoryste po 5 k. . 2.50 


24—9 Kulikauskio. 
litaru korpus ir petito 5 Mark.=2,50 
8.00 


24 Petras Kasputis isz Minkyt.... 


15 Apie Arklius po 5 kap. . 75 kap. 
15 Grazios Dainos po 3 kap. 45, 
25 Juokaunos dainos po 2 k. 50 „ 
15 Trys pamokslai po 5 kap. 75 
15 Plunksnos ab. po 5 kap. 75 
50 Sapnu po 3 kap... . „1.50 
4 Katakizmai po 4 kap... 16 


7 uas 


15 T. Grazus pamokinima 3 k. 45 


nemokėta labu . 5.31 


Mikszas Jurgis paeme knigu už 
7 Markius ir nemokejo. 


2—10 Nikodemas B/elaks. 


20 eks. Apie Senowes pylis po 
10 kap. 
50 eks. Apie Arklius po 3 kap. 


20 „ Buru Maisztai po1 kap. 20 
50 „ Dainu gražiu po3 kap. 1.50 
20 „ Etnologiszkos smulk, po 
20 kap. 4.00 
50 eks. Gr. pamokinimai po 2k. 1.00 
50 „ Griekonų bei Rym. po 
2 kap. . 1.00 
50 eks. Istorija Daukanta po10 k. 5.00 
100 eks. Juokaunos dainos po 
1 kap. . „ 1.00 
50 eks. Mueikelis po 4 kap. „ 2.00 
50 „ Poponsko pylotopolk. 50 
5 „ „Pradinis Mokslas ang- 
liszkos 59) po 40 kap. . . 2.00 
50 eks. Praeite Vilniaus po 6 k. 3.00 
rubliu „24.70 
50 eks. Plunksnos abrozelei po 
5 kap. „50 


20 eks. Valscziaus redas ir su- 
das po 2 kap... 40 


10 eks. Sapnų po 3 kap... 
50 „ Apie gaspadorystę po 
4 kap. 


rubliu 


5 eks, 3—6 Liet. Darbininko 
po 4 kap. 20 kap. 


— 345 — 


12—11—-94 Bruožis. 


20 eks. Darbininko 3—8 po I k. 
100 Juokaunos dainos po 2 kap. 
30 Naujos. dainos po 3 kap. „90 
30 Pamokslai apie gaspadorys- 

te po 4 kap. 
10 Mužikelis po 5 kap. „„. 50 
50 Sapnū po 3 kap... „< 


25 Poponsko Pyloto „|. 50 
25 Praeite Vilniaus po 6 kap. 1.50 
25 Apie Arklius po 4 kap. . . 1.00 


10 Valscziaus rėdas po 3 kap. 30 
10 Rymijonu bei gryk, po 2!/įk. 25 
15 Burū maisztai po 1 kap... 41 


„11.40 
24—11— 94 Sakuth's Neukirch. 


mokėta . . 


50 Apie Arklius po 10 pi. „ 5 Mark. 
50 Gražios Dainos po 8 pi. . 4 Mark. 
22 Apie gaspador. po 10 pi. . 2.50 M. 
4 Litvini i Polaci po 15 pi... 60 M. 
50 Valscziaus redas po 6 pi. 3.90 
moketa Markiu . 15.10 


1—12—94 Sakuth Neukirch. 


50 Isztrauktas isz bedugnes k 
po 1 p SIS 50 
"Gywilleis. 
25 Isztraukta isz bedugnės po 1 pf. 25 
15—12—95 Giedratis 50 Isz Bedug- 
nės isztr. po 2 pi. 1,00 


15—19—21 Giedrati 50 Isz Bedugnes 
isztr. po 2 nemoketa. 


13--2—-05 Kalvaitis. 


t Sapnu po 10 p. 10 pi. 
4 Apie pylis po 20 p... „ 80 pt. 
užmoketa 


P. Kailius Philadelphia. 


3 eg. juokaunos dainos... 24pi 
2 eg. Valscziaus redas 20. 
1 eg. Sapnu knig. 4 10, 
1 eg. Buru maisztas vok. „. 10, 
1 eg. Poponsko pyloto „. . 20, 
1 eg. Tikvba ir mokslas 5) „ 2.00 


8 Num. Tetutės po 10 p... 80 
30 Nr. Darbininko po 6 pi. . 1.80 
1 eg. Apszvietos 14—15 , 40 pi. 
už prenumerata Darbin.. |. 45 


6.13 


tokiu budu liekti p K. man 2 Mk. skolo. 
Žodynas Miežienio 6 
15—4 Nikodemas .... (Bielakas?) 
50 eks. Apie Arklius po 3 kap. 1.50 
20 „ Buru maisztai po 1 kap. 20 
50 „ Dainu po 3 kap. 1.50 
50 „ Gr. Pamok. po 2 kap. 1.00 
50 „ Grykonu bei Rymijonu 

2 kap. 
50 eks. Itokja 

10 kap. . . 
100 eks. Jūkaunos Dainos po 1 

KAD: / Ga as 
50 eks. Mužikelis po 4 kap. 


1.00 
Daukanto po 
5.00 


1.00 
2.00 


50 „ Poponsko Pyloto 1 k. 50 
5 „ Pradinis mokslas angiel. 

po 10 kap. 50 
50 eks. Praeite Vilniaus po 4 k. 2.00 
50 „ Plunksnos abrozelei po 

5 Kap: k a AS 5.50 
10 eks. Valscziaus rėdas ir su- 

das po 3 kap... 30 
30 eks. Sapnu po 2 kap.... 60 
50 „ Apie gaspadoryste. po 

4 KAD: , 2.00 


5 eks. Darbinink. 3—12 nr. | 45 


Užmoketa labu . 22.00 
ligei 47,30 Mk. 


23—5—95 Antans Žieminis. 


3 eks. Buru maisztai po 1 k... 3 kap. 
3 „ Juokaunos dainos po 

1 kap. 5 
1 eks, Apie senovės pilis . 10 „ 
1, Mužikėlis. 2. 5. 
4 „ Walscziaus rėdas ir 

sudas < is 15 
3 eks. Graži dainu kningele 

po 3 kap... S 
2 eks. Plunksnos abrozelei po 

po 5kap. <. „ 10, 
2 eks. Sioni po 2kap. „|. 4 
5 „ Poponskas Pylotas po 

2 kap, „ 10. 


=iS6 


1 eks. Apie arklius 5 kap. 5 kap. 
4 „ Apie gaspadorystę po 
5-Kap Goko ks 5 
5 eks. Gražus pamokinimai 
po 2kap.. 10, 
1 eks. Simano Daukanto įsto- , 
rija po 10 kap. pas 0 
mokėta , 1,03 rub, 


1 Skarbu ka kamara 49) po 3 Mar- 
kius 1.5 


po 5 E eines Gai as 50 k. 


2 rublei nemokėti 


23—5—95 Sakalauskis Viduklės. 


50 kn. Katakizmai katalikiszki po 

2 rub. 
2 rublei nemokėti 

5 ek. Darbinink. 1—12 num. mo- 


„ . 60 kap. 
56 eks. Rocznink (?) po 2 "kap. 


1 rub. 12 kap. nemoketa 


labo skola 3 rub. 12 k. 
17—7 Noveskis. 


50 eks. apie senovės Lietuvos pylis 
po 20 p... . „10 Mk. mokėta 


7—8 Kalwaitis. 
10 eks. Grikonu bei Rymijonu po 


2!/> kap... „25 kap. 0.50 
5 eks. Žiemos vakaro adinelės 
po 10 p 5 50 


25 eks. Sapnu knįgelės po 4 pi. 1.00 
10 „ Gražus pamok. po 4 pi. 40 
10 Plunksnosabroze. po 10 pf. 1.00 


10 „ Svieto Pabanga po 4 pi. 40 
10 „ Poponsko dr po3 pf. 30 
5 „ Vilnius po 10 p Ė 50 
5 „ Keli žodžei S 10 pf. 50 
10 „ Karvės ir pienas po 8 pi. 80 


5 Pamokslai apie galv. po 

10 Ua 50 
10 eks. Buru maisztai po 2 pi: 20 
50 „ Giedrio dainu kn. '!) po 

o pi. +... 8.00 


1 eks. Istorija Daukanto 20 pf. . 20 
34 numerius Niamuno Sargo po 10 pt. 
(10 markiu praszyti už 3 markius 
atiduota). 
10 Katakizmai  katalikiszki po 
10 DĖL G 
1 Tikiba ar mokslas... |. 
3 Evangeliszkos gi 
20 pi. . 
13.40 
23—8--95 Troptininkams. 
2 Jūkaunos dainos po 2 kap.. 4 
2 Sapnu kningeles po 3 kap. . 6 
1 Katakizmai katalikiszki . „ . 5 
1 Mužikelis ; 2 
1 Amerika pirtyje 152 „5 
1 Grazios dainos („| 3 
1 Plunksnos abrozėlei „„. „5 
1 Svieto pabanga „|| V 2 
1 Praeite Vilniaus . , 5 


labu . 40 
4—9—095 Gaigalas. 


1 Tikyba ar Mokslas? 1.00 
1 Plunksnos abrozelei 10 
1 Sapnu 10 
1 Isz bedugnes iszvilktas 1 
1 Evang. giesmes 
1 Katakizmas 
du Kankliu 
1 Tevynes Sargas(!) 

14—9—95 Jurgis Bielaks. 
1 eks. Apszvietos 1—15 nr. „3 Mark. 
1 „ Gramatika... - 50 
1 „ Daukanto istorijos . . 40 


Skolos pagal iszsirokavima isz 9— 
6—94 dar liko 53 rublei, bet tape Apie 
Lietuvos pylis per brangei parokuota 
1 rub. ir Jūkaunu dainu visai nebuvo 
tad atsirokūjant liko tiktai 52,75 rub- 


liu ir 3,90. 17—9—95 atmokėta 8 rub. 
liekt 44,75. 
17—9—05, 
10 Apie Lietuvospilis 10. 1r 
50 Apei Arklius 4 || 2, 


50 Buru maisztai 1. "50 kap. 


— 347 — 


50 Gražiu dainu 3... 
50 Gražus pamokinimai2 1,— „ 
10 Jūkaunos dainos po 2 20 


25 Karves ir pienas 4 . 1,— „ 
5 Rasztai bei raszt, 20k. 1,— „ 
25 Svieto pabanga 2 kap. 5. 
25 Senkaus Jurgis 5 kap. 1,25 „ 
50 Sapnu knigeliu 2 kap. 1,— „ 
25 Poponsko pyloto 1 k. 25. 
1 Pradini moksla 1 Mark. 50 „ 
4 Skarbu kamaros po 
1 Mark... 2.- 
50 Vilniaus praeitepo5k. 2,50 „ 
25 S abrozelei 
o4p (0. 1,2- 
10 Patkulis po 5 kap. . 50 „ 


25 Valscziaus rėdas 2 kap. 50 „ 
25 Griekonu bei anijo 

nu 2 kap. || 50 
25 Mužikelis po 4 kap. . 1 
500 Katakizmai po 5 kap. . 25 
25 Apie Gaspadoryste 4k. 1 

1 Tikyba ar Mokslas 
L MES a 50 „ 


w3sa3z 


33 


po 5 kap. i 25, 


labu „45 r. 95 kap. 
skola „ „44,75 „ 
labu į labą . „90r.70 kap. 
Kaledoms 30 rubliu turi atsiunsti. 
Dar priemė 
25 Istorijos po 8 kap... „ „ 2 rub. 
25 Didžioji nedele 2 kap. . . 50 kap. 


15—11—95 J. Kraucziunas. 


10 Istorije Daukanto po 10 kap. 1 rub. 


20 Gražus pamok. po 2 kap. 
20 Valscziaus rėdas po 3 kap. 
10 Plunksnos abroz. po 3 kap. 
10 Gryk. bei R. po 2 kap. 
20 Svieto baiga po 1 kap. 
10 Mužikelis po 4 kap. 
10 Karves ir pienas po 4 kap. 
10 Praeite Viln. po 5 kap. 
10 Dainu po 3 kap. 
10 Katakizmai po 4 kap. 

labu 5 rub. nemokėta, 


1 r 50 kap. 


Uhrmacher Endrulat Schirwindt. 


10 k. Tikyba ar mėkslas a 2 M. 20.00 
10 k. Istorije Daukanto a 30 pi. 3.00 
10 Karves ir pienas . „10pf. 1.00 
10 Praeite Vilniaus . . „20pf. 2.00 
10 Apie arklius... . „10, 1.00 
10 Plunksnos abrozeliai . 10, 1.00 
10 Mužikelis „po 10, 1.00 
10 Gražus pamokinimai B 50 
10 Valscziaus redas . . 6, 60 
20 Buru maisztai . * 40 
10 Sveto pabanga. „po 4, 40 
5 Keli žodžei apie aug. . 20 „ 1.00 

1 Pradinis Mokslasangl. k. 1.00 

Mark... 32.90 


Ant komisijono turi gražinti 209/, 
atitraukus 24 Mk. 40 pit. 


Werkelis. 


10 Istorija Lietuvos po 
10 kap... 1 rb. 
100 Poponsko pyloto po 
LSKAPS as 1 rb. 
25 Gražus pamokimai po 2 k. 50 kap. 
10 Jūkaunos dainos . . 10, 
50 Sapnu -2 kap. . . . 1 rb. 
33 Plunksnns ab. 3 kap. 1 rb. 
50 Gražiu dainu 2 kap. 1 ro. 


labu . „5 rb. 60 kap. 
mokėta 


Stasiulis Narkunu. 


10 Apie Karves po 4 kap. . 
4 Apie Arklius po 4 kap. . 10, 
4 Praeite Vilniaus 5 k. . 20. 
6 Gražios dainos po 3 k. 18, 
6 Valscziaus rėdas ir su- 


das po 3 kap... 18, 
6 Rymijonai po 2 kap. . 125 
2 Gražus pamok. po 2 k. 4) 
10 Galas poponsko 2 kap. 20 „ 


10 Plunksnos abrozelei po 
5 kap. 

2 Apie lietuv. pilis po 10k. 20 „ 

1 Istorija Daugkanto 10k. 10 ; 


mokėta . 2rb. 28 r 


— 348 — 


2—3—96 M. Pilenas England. 
3 kn. Tikyba ar mokslas 

po2M...LL. 6.00 nemokėtos 

Kailius Philadelphia Pa. 

10 eks. Tikyba ar mokslas? 20 Markiu 
nemokėta. 

Lappins Tilže. 

10 Pradinis mokslas angl. 

bos po 1 M 


10 Tikyba ar mokslas po 1 Mk. 10.00 
100 Sapnu Knigeliu po 2 kap. . 4.00 


15—4—906 Endrulaiczui Shir- 
winte. 


100 Sapnu po 2 kap. 2rub. 4 Mk. 
Transport |... 24 Mk.netto 


„28.00 


kal- 


nemokėta 

13-5-96 10 Marku moketa 
liekti . . 18.00 

21—4—06 Lappins Tilže. 


10 eks. Žiemos vakaro adyneliu po 


ii e i 


Transport 5 .24 Mk. 


labu < „ „25 Mk. 


mokėta 25 Apriliu 96 5 Marki 
liekti nemokėti . „20 Mark. 


8—5 Wolgemnuth. 
1 Tau(?) perlen und Goldstra- 
o 4 


len *) 183 
100 Ewangeliszkos giesmes po . 
10 p. . 10.00 
25 Žiemos vakaro adynele po 
Už 2.50 
ir dar piningais .. |. | 3 
Suma 19.50 
Ir rokunda nū 14 markiu 
už ziegorelį <. 14 
Išbraukus 14 mar. dar liekti . 5.50 
nemoketi 


*) Rasos perlos? 


Bielaks per Papreckį. 


50 Katakizmai katalikiški . . rub. 2.50 

10 Kankliu**4 „|| „1 

5 Žiemos vak. |... 25 

5 Ewangeliszkos Giesmes 25 
4rb. 


2 svarai val. „po 

75 pi. „ 1.50 mar. užmiok. 
10 svaru korpus . 12.00 | 
2/,, dideliu litaru 

grotesk . : 


labu . „20.15 užmoketi 


21 Meji 96 Lappins Tilže. 
20 eks. Genovaites 185) 


po 15k.netto 10k. 3 Mark. moka 
Transporto . . „20 Marku 


labu 23 Mark. nemoketi 
mokėti 2 markei 
liekti dar moketi 19(!) Markei ant 
naujos rokundos. 
21 Meji 96 Kalvaitis Tilže. 


20 eks. Genovaitės po 15 kap. netto 
10 kap. = 4 Markai nemoketi. 


21 Meji 96 Endrulatis Schirvinto. 

20 eks. Genovaitės po netto 20 
pi. 

50 eks. Apie Arklius po 10 pi... 


203 atitraukus liekti labu . . 
Transporto „| 8 


„25.25 
25 Juni Lukoszius Eirogal. 


įlabą. . < 


'20 kn. Genovaite po 10k. 2rb. 


1 kn. Tikyba ar mokslas 
To Kaps AA ks 75 kap. 


labu „2.rb.75 „| 


23—7—96 W. Karalius The 
Publisher. 

110 Tikyba ar mokslas net- 

to-2 100 a 

100 Genovaite netto a 20 pi. 


110.00 
20.00 


— 349 — 


100 Plunksnos abrozelei po 
20 pi. : 
100 Grykonai bei rymijonai 
po TO p 
100 Gražus pamokinimai 5 pf. 
100 Sapnu po 5pf. < 
100 Praeite Vilniaus po 20 pi. 
40 Mužikelis po 20 pf... 
100 Buru maisztai po 3 pi. . 
100 Poponsko pyloto po 4 pi. 
50 Žiemos vakaro adynele 
po 20 pi. . „10.00 
„215 Mrk. 
nemokėta 


Viktoras Giknius Kauno gub. 
Dotnawa paczta Krakiu sodos 
Baroninu. 


labo 


10 Katakizmu po 5k. . . 50 k. 

20 Genovaite po 10 kap. . 2 rub. 

10 Praeite Vilniaus po 5 k. 50 k. 
5 Valscziaus sudas po 3 k. 15, 
5 Plunksnos abrozelei 5 k. 25, 
5 Gaspadorystes po 5 kap. 25, 

10 Apie Arklius po 5 kap. 50, 

4 rub. 10 

20 Sapnu po 3 kap. . 60 kap. 

5 Žiemos vakaro adyn. po 
10 kap... 50 „ 
už littaras „||| 2 | 15, 


nemokėta 
2—1—97 mokejo 3 Mark. 


„5.95 


Jonas Lukoszius Eiriogala. 
50 Genovaite po 5 kap. | 
1 egz. Apszvietos 1—15 Nr. , 
2 Tikyba ar Mokslas? <... 60 
1 Istorija Lietuvos. „„„ 10 
100 Sapnu po 1 kap... 


labu rubliu 5.20 


sena skola, . 1.75 


atmoketa 21—8—96 ,3r. 95 kap. 

liekti moketi „.. 3 rublei 
5—10 Apszv.5ir 10 po 10k. . 20 kap. 
1 Katakizmas po 5 kap. . |, 


mokėta , 


L 


„25 kap 


0—10—96 Lapins. 


Transport... 19 Mark. 
20 kn. Genovaite po 15 pi. . 3 Marke 
labu. Ls 22 Marka 


0—10—096 Jagomasts. 
10 Tikyba ar Mokslas po 1.00 


NetO: k k a 10.00 
10 Pradinis mokslas angl. kal. 
po 1.00 netto „ „10.00 


10 Karves ir pienas po 8 pi. 80 
10 Apie senoves pilis po 20 pf. 
10 Didžioji nedėlė po 5 pf. „50 
10 Apie arklius po 8 pf. „„.„ 80 
10 Žiemos vakaro po 15 pf. 
10 Svieto pabanga po 3 pi. „ 30 
10 Valscziaus rėda po 6 pi. 60 
10 Grykonai Rymijonai po5 pf. 50 


50 Sapnu kn. po 5 pi. . 2.50 
10 Praeite Vilniaus po 10 Pi. „ 1.00 
10 Plunksnos abrozelei po 10 pf. 1.00 
10 Genovaite po 15 pi. 1.50 
10 L Giesm. po 

i TTT 1.50 
10 Kalkkizinai Katal. po 10 pi. 1.00 


labu netto mark. 5.50 


Ant komisijono su tomis sąlygo- 
mis, kad kas mėnesi persirok4wus 
gražinas už iszpardūtas knygas. 


17—10—96 Jons Bendiks Tilžeje. 


12 Lietuwos Istorija po 20 pi. 

netto 
12 Praeitė Vilniaus 8 pi. „|. 96 
12 Katakizmai Katalikiszki 6 pf. 72 
12 Ewangeliszkas Giesmes 10 pi. 
12 Valsczaus rėdas 6 pi. „|. 72 


12 Svieto pabaiga 2 pi. „| 24 
12 Genovaite 15 pf. |. „„ 1.80 
12 Apie Arklius 8 pi. , 96 


12 Grekonu bei rimijonu 2 pi. 24 


12 Sapnu knigele 3 p... 36 
12 Trys pamokslai apie gaspado- 

rystė 6 pi, 72 
12 Plunksnos abrozelei 6 pi. 72 
12 Žiemos vakaro adynele 10 pi. 1.20 
12 Karwes ir pienas 8 pf... | 96 


tas moketi labu 


— 350 — 


17—10—06 Lapinas Tilžeje. 
20 Apie Lietuvos pylis po 15 pf. 
neto... S 
100 Katakizmai Kaialik. 7!/5 pi. 


kundos. 04 22.00 
“Tabu Mark... . 3450 


moketa 16 Markiu liekt mo- 
kėti V i J. 


mokėta 7—11— 96 3.00 biekt 
dar moketi 


19—10—96 Jagomasias Tilžeje. 
50 Karwes ir pienas po 8 pf. 4.00 
50 Apie Arklius po 8 pf. „ 4.00 
30 Žiemos vakaro ad. po 15 pi. 4.50 
50 Svieto pabaiga po 3 pf. 1.50 
50 Valsczaus reda po 6 pf. 3.00 
50 Grėkonai bei Rymijonai po 

5 pi. 2.50 


TT 2 
5.00 
3.00 
2.00 


LO BLS 4 as k air 
20 Evangeliszkos Giesmės po 


15 pi. 2 
50 Gražus  pamokinimai po 
DIDL k 
50 Trys A as apie Gaspad. 
o IO p. 
50 Katakizmai Katal. po 10 pi. 
50 Poponsko Pyloto Amzaus 
galas 5 pė, 
100 Sapnu po 5 po 
20 Senkaus Jurgis 20 pf. „| 


Markiu ... 56.50 
Senai 35.50 tai labu Markiu 77.00 
5 


labu Markiu . „ 82.00 
mokėta 7 Novemb. 8Mk. 


liekti <. V 74Mk. 
30—1—97 Jagamasis Tilže. 


50 Apie Arklius po 8 p. „„„ 4.00 
50 Karves ir pienas 8 pf. „. „ 4.00 


50 Praeite Vilniaus 10. „. .„ 5.0) 
50 Trys pamokslai 10 5.00 
18.00 
74.00 
97.00 


3 Markes per Kortelės atro- 
kūti 89 


30—10—06 Daunoras Kaune. 


10 Genowaitė po 8 kap. 

20 Poponsko pylotas 2 kap, 

10 Karves ir pienas 4 kap. 

40 Nr. Apszvietos po 1 kap. 

10 Plunksnos Abrozelei po 4 kap. 
20 Gražus pamokinimai po 2 kap. 
20 Apie Gaspadoryste po 4 kap. 
30 Valscziaus rėdas po 2 kap. 

10 Praeite Vilniaus po 5 kap. 

15 Sapnu kningele po 2 kap. 

10 Didžioji nedele po 1 kap. 

10 Grykonai bei rymijonai 2 kap. 
10 Buru maisztai vok. po !/; kap. 
10 Apie Arklius po 4 kop. 

4 Istorijos Lietuvos po 4 kap- 

8 Svieto pabanga po 1 kap. 

labu 8 rub. 39 kap. 


28—2— Jagomasias Tilze. 


(i ili] 


Transporto „<... 2244 89.00 

25 Lietuvos nusidavimai 9) po 
25 neto <. 3.75 
92.75 


28—2— Lapinas Tilže, 
25 Lietuvos nusidavimai po 25 pf. 


neto 0, 5.00 
Isz senesnio rokundo „ 18.50 
M. labų „ „ „23.50 


24 Markei mokėti. “ 


28—2--97 Kalwaitis Tilžė. 
50 Lietuvos nusidavimai po 25 pi. 7.50 

Isz senesnio rokundo 20 Ge- 

novaites 20... 0 4. 
1 Rambako dievo rodą!*') 


28 -2—97 Sakuth's Szilliūs. 


100 Rasos Perlos druka netto . 90.00 
„mokėta 30 Markiu dar tur 
mokėti ant 1 Julijaus. „ . 60Mk. 


— 351 — 


2—3 S/allis Szilokarcziamo. 


10 Lietuvos nusidavimai 15 pf. 1.50 
nemokėta. 

Wolgemuth: Tilžė. 

10 Rasos Perlos po 13... 
isz praeitos rokundos . 5.50 
labu <... „31.50 

mokėta 27—2—97 5 Markei 
liekti labu 
15—6—97 per Anweisunga . 15 Mk. 
liekt labu. . „11.50 


Wabals Papelkei. 


10 Rasos Perlos po 130 . . „ 13.00 
užmokėta. 


Gywuolis Kalkapei. 
20 Rasos Perlos po 1.30 . 
mokėti . 
Endrulatis Schirwindt, 
9 knygos Skritulei ir Abrozai a 


po: LBO G i a 
1 ekz. Kardo "nė pradžios 


4Makų < 

isz seno rokundo ; 
labu Mk. . 
2—3—97 per nachnahme . . 13.50 
liekt <... 29.21 

6—5—097 Jagomastas Tilžeje. 

20 Naujas Fybelis 159) po 20 pi. 

netto . 
10 Skritolei szwiesos po 75 pf. 


„ 26.00 


.„ 26.00 
„ 26.00 


4 
"25.21 
„42.71 


T TT 


HEtO 4 aa 7.50 

1 Gyvenimas Jėzaus!9) 1 m. | 
Neto: G a aa a 1.00 
12.50 
Isz seno rokundo 92.75 
labų 105.25 

Sakutk's Szilius. 
100 Naujas Fybelis po 10 pf. „ 10.00 
5 Nusidavimus po 25 pf. 1.25 
mokėta per riszimą 100 Fy- 

belų 4 4 alkos k 10.00 
seno... + „ 60.00 
labu į labą „ . 61.25 


8—5—07 Sfah! Szilokarcziamo. 
10 Rasos Perlos po 1 mk. 


neto L 10.00 
100 Naujas Fybelis po 10 pi. 

ai 10.00 

Isz seno LL 1.50 

labui Marku. 21.50 


13—5—97 mokėti 10 Mark. 11.50 
3—3—98 10 Markiu moketa. 
Kalwaitis Tilžėje. 


25 Naujas Fybelis po 20 pf. Mk. 5.00 
Isz seno . . 15 50 


Markiu . ; „ . 20.50 
25—4—907 Gintheriui Baur 
Stumbragiren. 
5 Rasos pėrlas po 1.30 netto . 6.50 


| Lapins Tilžėje. 
10 Kritulei Szviesos po 50 netto 5.00 
“ Transport | 23.50 


"1 1) 


28.50 
Ginteris. 
10 Naujas Fibelis po 20 netto . 
50 Polizei Verordnung po 4 


moketi... 
19—5—97 vislab užmokėta. 


23—5—9/ Endrulaitis 
Schirwindt. 


Apie žemę !*!) netto 1 rub. . 
Istoriją sen. rytu 92) 1 rub. 
Rasziininkas 75 kap... « 
Kražiu skerd.!98) 20 kap. . . 
Gyvenimas Jezaus 20 kap. . 40 
Praeitė ir ateitė Lietuvos 19*) 

50 kap... 1.00 
Kristus ant vaisziu'9*) 10 kap. 20 
Krituliai szviesos 38 kap. . 75 


Markės... R 8.15 
rokundo „29.21 


labu markai . „ 37.36 
mokėta 18- 5—97 „. „ 2Mk. 


liekti „„. . „35.36 


— r m m 


m 


L 


Endrulat. 


5 Lietuwiszkas Fybelis po 40 
netto 


Kelis a i To e 
25—5—97 Olszewski Chicago 
Il. 


20 Lietuvos nusid. <...» 
20 Liet. Fybelis . . „|. 


„ 20.00 
8.00 


20 Poponsko pyloto „., . „ 4.00 
10 Praeite Vilniaus... „ 4.00 
Moke „ 36.00 


Užupis per Behrent Schirwindt. 


1 Apie žemę... 4... 200 
1 Rankvedis ||. 1.00 
1 Praeitė ir ateitė |. | | | || 1.00 
2 Lengvas budas raszymo 166) 40 
porto. Ls 40 
labu <. 4.80 

Per Nachnahme užmokėjo . 25.05 


10—5—97 Naujoks Bitenen. 


1 Rasos Perla netto „| | 1.30 
10 Naujas fybelis netto . 2.00 
3 Rasos perlas skuroje netto . 5.40 


moketa po rokunda 16—8--98 
50 Rasos Perlas pusskuro netto 6.50 
50 Verordnung po 4 pi. „ 2.00 
moketa 5 Markei. 


17—7—97 Wolgemuth Tilžėje. 

20 Rasos perlos po 1.30 .25 Mark. 
isz seno rokundo. . . 5.50 
labu . „ „ „31.50 


mokėta 5 Markei per Mattehs (?), 
mokėta 15 Markiu per posta, mokėta 
5 Tilžėje prie Bocziaus(?) labu 25, 
liekti dar mokėti 6.50 M. 18—2 mo- 
kėta 6.50 rokundas užbaigtas. 


0—8—97 Jurgis Bielaks. 
5 Rasos Perlos po L rub. . 5 rubl, 


100 Naujas Fybelis po 10kap. 10 „ 
2 Rambako miszios po 


2 rub. | 

100 Genowaites po 10 kap. 10 

1000 Nowenos !9') po 2 kap. 20 
“500 Katakizmu po 4 kap. „20 „ 

Nu 17—9-— 95 likos skola (po siun- 

timo 30 rubliu 28—10 95) 62 rublei, 

dabar 69 rub. labų „ . „131 rubl. 
nemokėti; mokėta6-3-98 100 „ 


wa 


5 TevynėsSargas po5 kap. . . 25 kap. 
Kalwaitis Tilžė. 
5 Pradinis mokslas angliszkos 
kalbos po 100 „V 5.00 
isz seno rokundo. . 20.50 


3—0—07 Naujoks Bitenai. 


10 Polizeiverordnung ant pap. 


po 10 Isz seno... V 1.00 
rokundo ||| 2 12.20 
labu 13.20 


Juszkas Wilkiscliken. 


3 Rasos Perlos 1 skur. 2 pasi = 

NEtO a a A 4 
nemokėta; 4.00 mokėti ir 8) vis- 
kas 1—3—88. 


Naujoks. 


2 Rasos perlas po 1.30 nemokėta. 
Labu 15.80 Marku tur būti. 


Gaigals Heydekruge (?) 


Novenos .. „|. 05 pi 
Lietuvystes praeite. 50 „ 
Gyvenimas Jez.. „ 50, 
Apie žemę... 150, 
Istorija valstiju 188p" 150 „ 
Nusidavimai 25 „ 
Krituliai szviesos . 50 „ 


labų. „ „ 4.80 pi. nemokėta 
3.00 


27—11—97 mokėti 
11 Sept. 1897 Lapins Tilžėje. 


50 ekz. Genovaites po 


ii 


15 pi. netto labu. . 7.50 
isz seno rokundo . . 28 markei 50 
labu <. „ „36.00 m. 


mokėta 24 markei dar liekti mo- 
kėti 12.00 M. 


— 353 — 


Naujoks Bitenai. 


7 ... dienstbuch neto . 
200 Isz bedugnes isztrauktas 
netto 


50 pf. 


viršui buvo . . . 15.80 
labu buvo . 18.30 
20 Evangeliszkos giesmes 1“) 2.00 
labu , . 20.30 
per siuvimą . . .-. 2.40 moketa 
ir virszus(?) . „5.00 
Tai labo yra ant rokundos mokėta 7.40 


200 liturgijos po 2pi. . . 4 Mk. 
labu . „24 Mk. 30 


mokėta 7.40 pagal rokunda liekti 
dar mokėti 16.90 pi. 
13—10—97 Didžiuliui. 
50 Apei Arklius 4 kap. . . | 
50 Apie Gaspadoryste 4 kap. 2 „ 


20 Apie Karves 4 kap. <... 80 
20 Vilnius 5... „„1-— 
20 Grykonai bei rymijonai 2.. 40 

6 20 


6—11—97 Jonas. 


2 Praeite Szliupo po 50 . . „1 

4 Kritulai po 50. „4.2 
10 Vaiszes po 40... „4 

1 Gyven. Jezaus <... | | V 25 


mokėta 2 rub... 4.25 


20—11—97 Gedrat Memel. 
10 Rasos Perlu po 1.30 . „13.00 netto 


5 Fybelius po 20 pi. . 1.00 
1 Kritulei szviesos 30 . |. 50 
labu „14.50 viską 
mokėta. 


20—11—97 Gronau Memel. 


25 Plunksnos Abrozeliupo5pf.. 1.25 
25 Apie Gaspadorystę po5, , 1.25 
25 Apie Arklius po 5 . . 1.25 


25 Apie Karvės po 5... . 
25 Grazus pamokimai 1 „|, 25 


25 Anekdotai 1... 25 
25 Valschiai 3 „|| 75 
25 Praeite Vilniaus 7 1.75 


Tauta ir Žodis. 


100 Katakizmai 5 „||| 4 5.00 
100 Sapnu 25. 2.50 
100 Genovaite 8... |. 8.00 

feste rechn. . . 23.50 


20—11—97 Szernius Memel. 


14 Lietuwininku bei netto po 20 . 2.80 
14 Lietuwiszkas Fybels net. po 20 2.80 


5.60 

27—11—97 Lapinas Tilže. 
Mano turtas Transport . 12.00 
100 Genovaites po 10 pf. . . „10.00 


10 Krituliai szviesos po 50 pf. 5.00 
mano turtas labu . . 27.00 
4—12—-97 mokėta 10 markiu 
liekti labu | 17.00 
18—12—97 mokė 5 markes 
liek labui, 12.00 
4-12—-97 5 Rasos perlos 
pa 4550 a ks 6.50 
15 Ewangeliszkos giesmes . , 1.50 
1 Rasos perlą į skurą 2.20 
nemokėti labu. 11.20 


mokėta 10 markiu tai vėl lygu. 
3—12—97 Naujoks Bitėnai. 


5 Fybelius mokėta |... |. 1.00 
ant knygų riszimo mokėtas . 1.00 
ant, 4.00 
16—198 ant viso rokundo 4.60 


0—12—97 Gronau Memel. 
duota ant pažiuros su prekios pridavimu 
1 Krituliai szviesos netto 
50 pf. ord. 
Tikyba ar Mokslas netto 
1.00 ord, . . 
Daukanto 


nm m 


Bielaks ") 


m 


Apie zeme 2.00 ord. , | 
Nusidavim. valst. 2. 00ord. 
Pradinis angl. kalbos net- 
to 50 ord. LL 
Ponskas pylotas netto 2 
ord. 
Muzikelis netto 10 pi. ord. 20 
Keli žodzei apie aug. net- 

to 20 pi. Ord... V 30 


—- — 


- 


"LL 


m p 


23 


— 354 — 


1 Aritmetika 50 pf. „. . 100 
1 Rankvedis 50 pf... 1.00 
1 Etnolog. smulk. 1.00. „ 3.00 
1 Patkulis 30 pi. „50 
1 Senkaus Jurgis 50 pi. . 1.00 
1 Naujas lietuw. Fybelis 
ŽO7B A k aa 30 
1 Rasos perlos 1.30 pi. . 2.00 
1 Apszvieta 400... | 6.00 


labu už „19.20 netto 


20—12—97 Lapins Tilžėje. 

200 Poponsko pyloto po 4 pf. . 8.00 
150 Praeite Vilniaus po 10 pf. . 15.00 
100 Grekonai bei rymijonai 4 pi. 5.00 
50 Katakizm kataliku po 71/, pf. 3.75 


labu Markiu . „21.75 


Transportas . . 12.00 

labu . „ „ „43.75 

8—1—98 mokėta , 10 markiu 
dar mokėta. „15 „ 


21—12—97 Szernius Klaipedo. 
2 Rasos perlos po 1.30. „ „ „=2.60 


1898, 
9 Jan. 1898 Gronau Memel. 
Ant pažiuros. 

Lietuvystės Praeite dabarte ir 
ateite netto 50 ord 1.00 
Waito pirszlyste !"!) netto 300rd. 60 
Gyvenimai szventuju''2) netto 

D PLAOL 5 k kas 20 
Szventoji inkwizicija 178) netto 
Ž0-PE0EdL L ša 50 
Iszganymas wargdienio ***) net- 

to 20 pi. ord. . « 


r 


m“ m m 


labu 


16—1 —98 Bal/re Clausweitschen 
per Crottingen. 
11 Rasos Perlos po 1.80 109/, rabatto 
— sugrąžinta, 
11 Nusidav. liet. po 25 pf. 109/, 
20.50 pf. 
16—2—98 atmokėta per Post. 20.50 pf. 


21—1—98 Lapins Tilže. 
300 Genovaites po 10 pf. . . . 30.00 
10 Kristus pas... || 50 
21—1—98 mokėta 32 Mark. liekti 
50 pf. ir tam laikui yra man Lapins 
mokėjęs. 
20 Poponsko pyloto po 4 pf. . 80 


2—3—98 Bal/re Clausweiten. 


1 Gyvenimas Jezaus „| | 50 
16—3—0908 Adolf Siah! Szilo- 
karcziamo. 

100 kn. Sapnū po 4 pf... „ 4.00 


100 kn. Ewangeliszkos 10 pi. . 10.00 


Giedrat Klaipedo. 
11 Rasos Perlos po 1.30 14.30 
mokėta 3 Sept. „ 10 Mark, 


11—4-98 Suwalkiszkis. 


10 Poponsko pyloto. po 4 pi. „ 40 
20 Genovaite po 10 pi... „ „ 2.00 
10 Didžioji nedele 5 pf... |. 50 
20 Sapnu po 5 pf. 1.00 
4 Istorijos Baltojo 1 M. „.„ 4.00 

10 Apie Arklius 5 pf... V 50 
10 Trys pamokslai 5 pi. „+ 50 
10 Plunksnos abrozelei 5 pi. „ 50 
10 Gražus pamokinimai 2 pi. „ 20 
1 Tevyne be 10 numerio 85 

Lietuwa už puse metu. „ ,„ 2.00 

2 Praeite Vilniaus po 10... 20 

1 Waito pirszlyste po 20 pi. „20 


2 Senkaus Jurgis po 20 pi... 40 
1 Rymijonai po 2 pf. „„. |. 62 
2 Patkulis po 10 pi. „| 
2 Litwini i Polacy 5 p. „10 
4 Buwimą Dievo 3 pi... 12 


Lenkiszku kningeliū . 1.00 
mokėta . „14.69 

1 Pradinis mokslas angl. kalb. 1.00 
Varpas 1891 metų... 3.00 


vislabo užmokėta „ „18.69 


23—4—908 Sakuts Szilli0. 
100 Ewangeliszkos Giesmes 8.00 mok. 


— 355 — 


24—4—08 Jagamastui. 


150 Katakizmai po 5 pi. .„. 7.50 
Transport „. . . . 105.25 
112.75 


27—4—98 Gronau Memel. 


25 Plunksnos abroz. a 5 pi. . „1.25 
25 apie gaspador. a 5 pi. „. „1.25 
25 apie arklius a 5pf.. 1.25 
25 Gražus pamok, 1 pi... |. 25 
25 Apie karves 5 p. 1.25 


25 Valscziaus rėda 3 pi... 75 
1 Rankwedis 50 


teste rechnung . 6.51 


mokėta už wirszui minetas knygas 
kuręs buwau siuntęs jau 8/12 1897 
9/1 98 labu 11.00. 


Baltre Clausweten per Krottingen. 


Siunte 23,20 M. už 10.... Naujo- 
ko knygu ir dar už tolesnes 109/, wir- 
szaus. Asz Naujokui tiktai už 10 mo- 
kėjau, už kitas dar mokėsiu. 


4—6—98 Naujokui. 
Iki sziol surokūta wiskas gatawai. 
Man prigulejo 8.50, o jis buvo atsiun- 
tęs 19.00, taipogi jo turtas 10.50 liekti 
ant toliaus. 
15 Rasos Perlos po 1.30 „| 
10 Pybelis po 20... 
2 Ewangeliszkos giesmes po 10 60 


ir 35 Kryžiaus . . 
19—6—908 Doeilerui(?) Tilžeje. 
50 Ewangeliszkos Gies- 
mes po 10 . „ „ „5.00 nemokėti 
Dar tur mokėti 2.00. 
Kalvaitis. 
4 Pradinis mokslas po 1 . 4.00 mokėti 


5—6—98 dėl Bielako. 


1 Tikyba ar Mokslas netto . „1.50 
1 Buru maisztai „„„„„.. 02 
1 Patkulis. „2.9... 20 


1 Vaito pirszlyste 
1 Liet. bei Liet. nusidavimai ( . 30 
1 Iszganymas vargdienio . . . 30 
t Litvini i Polaci..„„.„.„. 20 
15 Genovaites po 15 
riszimas Baltojo nusidavimu 
10 knyg. 

1 Pamokslai Tikejimo 16) „|. . 30 
9.54 

moketa=4 rub. 48 kap. 


6—6—98 Suwalkiszkis. 

12 Pasakojimai apie lietuvių vei- 
kalus po 1.00 12.00= . . „6rub. 
30 Genovaite po 5 kap.. „ . „1.50 
2 Pradinis mokslas angl. kalbos 1.00 
10 Apie arklius po 5 kap... 50 
10 Apie gaspadorystę po 5 kap. 50 
rub. . . 9.50 
14—16 numerei truko Lietuwos lig 24. 


16—7 Mr. Jozapas Beinaras Me- 

kees Rooks Pa. (siust knygas Jur- 

gis Beinaris Kauno gub. Rasseiniu 

pawietos kaimas Wilniszkiu pacz- 
tos stancija Eržwilka). 

10 Sapnu kn. po 5 pi. „ 50 

10 Genowaite 10 10 pi. . 1.00 mokėta 
24—Juli Waldinovas (?) 


1 Apszvieta iriszta . . . . .4 Marka 
1 Geografija 7)... 40 pt. 
mokėti; už spauda dar 15 rub. mo- 
keti tur. 
24—7—98 Jagomastas. 
300 Katalikiszki katakizmai po 5 pi. 
15.00 nemokėti. . 
5 Nusidavimai Lietuvos Dauk. po 
1.00 5.00 nemoketa. 
27—8—98 1 Rasosperla po netto 1.30 
1Rambakomiszės „4.00 
25.30 


25—9—08 Sakuths Szilliuse. 


75 Polizei verordnung po 4 pf. 3.00 
2 Polizei an August Endzulat 15 pi. 
Užmokėta per Jomarka 3.00 


23* 


— 356 — 


21—9—908 Lapinas Tilžėje. 


20 Palestina netio 30k. . . . 6rb. 

20 Pasakojimai Daukanto 45k. 9 „ 

10 Prad. mokslas angl. 15 k. 4 „50 

9 Kritulei szwiesos 20 kap... 2 „ 

10 Lietuwystes praeite 20k.. 2 „ 

10 Jankaus nusidawimai 10k. 1 „ 

10 Fybeliū 10 kap. . . „1, 

20 Wakaro adynėles 8 kap. „1, 

10 Patkulis 6 kap... | 60 

10 Litwini i Polacy 6 kap. . 60 

20 Pamatai tikėjimo!) 8 k. 1 „60 

20 Genowaite po 5 kap. . 1, 

20 Plunksnos abroz. po 5k. 1, 

20 Trys pamokslai apie 5 k. 1 , 

20 Apie Arklius 5 kap... 1 

20 Gražus pamokslai 2 k... „ 40 

20 Poponsko pylotu 2 kap. . 40 

20 Grykonu bei rym. 2 kap. 40 

20 Waito pirszlyste 8 kap. . 1 „60 

10 Iszganymas wargdienio 8 k. 80 

10 Gywenimas szwent. 2 kap. 20 

20 Trys mierei!“) 1 kap... 20 

20 Didžioji nedėle 2 kap. . . 40 

19 Waiszės Kristaus 3 kap. . 57 

20 Praeite Wilniaus 5 kap. . 1 rb. 

20 Rėdos įstatymas 2 kap. . 40 

1 Apszvieta || i. 

10 Tikyba ar mokslas 30 kap. 3, 
44rb.27 


ir Žvalgonui 5 rub. dar turi mo- 
kėti 44 Mk. 


15 okt. 1898 Žwalgonis. 


5 Lietuwos weikalai po 25 . „1 rb.25 
5 Tikyba ar mokslas po 25. „1 „25 
5 Lietuvystes praeite, dabarte 
a25.0L Ls „1,35 
5 Krituliai szwiesos bei abrozdai 1 „2 
1 Apie žemę ir kitus svietus 1 „ 
5 Praeite Vilniaus po 5 k.. „ 25 
1 Kristijonas Donelaitis 5 . | 5 
2 Senkaus Jurgis 
2 Laukinis kvietkelis !*8) 5 kap. 10 
2 Keli žodžei apie aug. 20 k. 40 
5 Litvini i polacy 3 kap... | 15 
2 Apie senoves Liet. pilis 10 k. 20 
5 Iszganimas vargdienio 10 k. 50 


2 Pamatai tikėjimo po 10 k. . 20 


2 Waito pirszlyste po 10 k. . 20 
1 Rankwedis gromatu raszy- 

mui 25, 25 
2 Lietuvos mesijas 5... | 10 
5 Gyvenimai szventuju 3 . « 15 
5 Patkulis ||| 25 
5 Inrankiai szw. inkwizicijos . 50 
1 Istorija suvienytų walstiju . 1 rb. 
5 Genowaite po 5 kap. . . |. 25 
5 Plunksnos abrozelei po 5 k. 25 


5 Gražus pamokin. po 3 kap. 15 
5 Mužikelei po 5 kap... . . 10 


5 Sapnu kn. po 22 k. 12 
1 Apszvieta 2 rub... „2rb. 

1 Etnolog. smulkm. ||| 50 
1 eks. Auszros 1884 metu „ . 2rb. 

1 Tetute 1—13 Lo 50 
5 Grekonai bei rymijon. 3 k. . 15 
5 Buru maisztai 1 k. . | 5 
5 Amžiaus galas popon. 2 k. 10 
1 Apie Kražius 3 k. 550 3 
1 Pradziam. angl. kalbos . 1 rb. 

1 Aritmetika <. 5 
1 Svieto pabanga 0 3 
5 Valscziaus reda 3k.. . „| 15 
5 Karvės ir pienas „|. |. | | 20 
5 Apie arklius „||. 20 
1 Pamokslai apie Galwiju . . 4 


5 Trys Pamok. apie gasp. . . 25 


5 Katalik. katak. „.. | | || 25 

1 Galybė „ak lrb. 

1 Tewyne LL. . 25 
rubliu „19 82 
gatavais 5 rub. 


tai labu „ „24 82 


23—10—08 Gronau Memel. 


100 Genovaitė po 7 pf. <. „. . 8.00 
100 Sapnu po 2!/, pi. „2.50 
5 Palestinos po 50 pf. „|. . 2.50 
13.00 

Naujoks Bitenai, 
700 Kalendoriu po 3 pi. „ „35.00 


mokėti 5 Markai tur moketi 30.20 
Moketi 28—10 —-5 Markei, mokėti 8— 
11—4,50, mokėti 15--11 5,50. 


— 357 — 


27—10—98 M. Plota Tilžėj. 
3000 Plotos Kalendru !*!) po 4 pi. 120.00 
moketa 27-10-98 . „ 120.00 


25—10—98 Kleins Kolporteurs. 


20 Kalendru po 5pf. . . 1.00 
10 Isz bedugnes po 1 pi. 10 nemoketa 
5 Sapnu po 4 pf. „2 


1 Wakaro adynele po 
10 pt. 4 

2 Ewangeliszkosgiesm. 10 

6 Ewangeliszkos gies- 
mes 30 pi. „1.50 moketas 


8—11—98 Suwalkiszkis. 


20 Palestina po 50 pi. . „ . „10.00 
40 Genovaite po 10 pi. . 4.00 
10 Pylotas po 4 p. 40 
3 Nusidawimai „|. | 2 4 3.00 
20 Sapnū <, 1.00 
1 Wilnius „| 10 
18.50 

15—11—98 Juzapas Waicze- 

kauskis. 
60 Palestinai po 22 k. . . 13rb.20 


50 Genowaite po 5 k. „ . 2 „50 
10 Lietuviu praeit. 25k. . 2 „50 
6 Fybelis po 10 kap. . . 60 
10 Karwes po 2 kap. . . 20 
10 Gaspadoryste po 2 kap. 20 
20 Apie Arklius po 2 kap. 40 
10 Walszcziaus po 2 kap. . 20 
10 Pamokinimai po 1 kap. 10 
10 Rymijonai 1 kap... 10 
1 Praeite 25 kap... | 25 


1 Pamatai tik. 5 kap. . 

1 Gywenimai szv.. „. . 

1 Inrankiai szw. (ivkn)5 k. 5 
1 Vaito pirszlyste 5 kap. . 5 
2 4 
1 3, 


Laukinis kv. 2 kap. . k. 
Patkulis 3 kap... 
TabNa MOTO rb.49 k. 
Balandis. 
100 Genowaite ... |. 3 rub. 
100 Apie arklius... | 2 50 
100 Apie gaspad. |. 2 50 
100 Apie karwes „250 
į labu 


S rub. 500) 


24—11—98 Lapins. 


14 Stuku Palestinos po 50 . . „7.50 
50 Genowaites po 5 kap.=10 pt. . 5.00 
6—12—98 Kalwaitis. 

3 Rasos Perlos po 1.80 . „ . „5.40 
M ša 10 „3.90 
12 Palestinū „50... 6.00 


ant komisijono lig 1 Februarijos 1899. 


3—12 Naujoks Bitėnū, 


100 Kalendrū po 5 p... 5.00 
mokėta 30 Markiū ant 800 Kalen- 

drū liekta dar 10 Markiu mokėti. 

30—12 100 Kalendru 5.00 liekta mok. 


Walantis. 

200 Palestinos po 40 pf. . 80 Markiu 
3 „Lietuwos“ nū 1—36 nr. mokėta 
5 Markei. 

24—12—908 D. Heydeit(?) 
Endruschei, 

1 Czerknygas 182). . „50 nemoketas. 
Pardūta už wisa meta tiktai už 705,76 
1899 Metai. 

3—1—99 Otto Sekuną Heyde- 
krug. 

15 eks. Evangeliszkos giesmes po 10 

Dil G B 1.50 nemokėta 

3—1—99 Universitets Bibliothek 

Karaliauczuje. 

Pilicht exsemplarius, 

Kalendros 1899 metai 

Czerknyges 

Trys mierei 

Sapnū knygelios. 

už Czerknyges 

15 Janv Sakufh Szillei. 
100 Rasos Perlū po 40 pi. užmok. 40 
100 Ewangeliszkos Giesmes a 5 pl. 5 


užmoketi 
23 Kalwaitis Tilžeje. 
1 Apszvieta netto . . 4 Mk. nemoketa 


— 358 — 


4—3—09 Kalwaitis. 
4 Czerknygos po 30 pi. |... 1:20 
6 Kelios pasakos 3) po 5 („„ 30 
3 Trumpas praneszimas 1) 5. „ 15 
10—4—99 Bas...(?). 

1 Apie Baudziava 185) „20 pi. 
11—4—99 Kalwaitis Tilžeje. 
20 Palestinu po 50 netto „ . „10.00 
5 Apie arklius 8 pf... V 40 
20—4—99 J. Bielaks. 

100 Palestinū po 20 k. . . 20 rb. 
100 Genovaite po 5 k... 5rb. 
10 Rasos perlos po 65 k. 6 rb. 50k. 


10 Ewangeliszkos Gies- 
mes 5 kap. . . „50 


40 Apie arklius po 4 kap. lrb.60, 
20 Grykonai bei rymijo- 
nai po2k..... „40. 
2 Szwentoji inkwiz. po 
10 kap... „20, 
10 Karwes ir pienas po 
4 kap. „40, 
1 Kritulai szwiesos 25 k. „25, 
1 Rambako miszios2 rb. 2rb.— „ 
50 Sapnu knygele po 2 k. 1 rb. 
20 Trys grazus pamokin, 
po 2 kap... . 40k. 
10 Valszcziausrėdas poŠk. 30, 
labu . . . 38rb.55 k, 
5 Praeite Vilniaus po 
5kap. L 25 k. 
5 Czerknygos po 5 kap. 25k. 
39 rb. 05 k. 


20 Mejį 90 Antanas Wowerė. 
200 Sapnū po 1!/4 k „3rb. 
100 Genowaite po 5 kap. . 5 rb. 
20 Apie arklius po 4 kap. 
10 Graziu dainu knygelė 
po 2!/5 kap... 25 k. 


rub. 9.05 mok. 


14 Nowenūpo2k... 14 kap.(!) 
20 Bielako nusida- 
wimu po 50 k. 10 rub. 


labo „10,14 rb. nemokėta 


80 k. 


6—7- 90 Bagužis Ameriko. 


1 Apszvieta. <. 4 Markei 
1 Žiemos wak. ad... 30 p. 
1 Tikyba ar mokslas. „„ . 2 Markei 
1 Kanada 895. 10 pf. 
1 Dainu knig. „|. „1002 
1 Cze:knygos. 0. 50 „ 
1 Mazgote 5 LL. 10 „ 
už pustą . . 7.10 
1.35 
labu. . „8.45 Mtk. 
12—7 Suwalkiszkis. 
20 Sapna 5 pk... . 1.00 
10 Apie arklius 10 pf. „+. 1.00 
4 Trys pamokslai apie gasp. 40 
50 Genowaite „24 5.00 
41 Palestynai „|. | | | +. - 16.40 
2 Pasakojim. apie Liet. „„. 2.00 
9 Tevyne num. 1—6 .„. . „26.51 


12 Augustą 1899 Papreckis-Ge- 
gužis del Bielako. 


50 ek. Palestynos po 40 pi. . . 20.00 
30 ek. Walszcziaus redas po 6 pf. 1.80 
labu . „ . 21.80 

5 Sept. Waiczekauskis. 
100 ek. Palestynos po 40 pf. . 40.00 
100 „ Genowaite po 10 pf. . 10.00 
50 „2.2. po3pi o... 1.50 
10, Lietuv. praeite po 50 . 5.00 
10 „ Apie Arklius po 5 p. 50 
15 „ Vilniaus praeite po 10. 1.50 
10 „ Walszcziaus redas po 5 50 
5 „ Apie Karwes po 5 kap. 25 

10 „ Patarmes moterimis 188) 


po IO p 1.00 
64.25 

2 Praeite Lietuvyst. 50... |. 1.00 
1 Krituliai szwiesos „||. | | 50 
5 ek. Iszganimas wargd. po 2 „1.00 


ir ant komisijono Geografija 7.00(2) 
"18-ta Sept Gronau Memel. 


100 Sapnu knygele po 2!//) „|. 2.50 

100 Genowaite po 10 pf. „|. . 10.00 

10 Palestyna po 40 pi... | 4.00 
i 


— 359 — 


25 Apie Arklius po 5 pf... . 1.25 
25 Walszcziaus reda po 3 pi... 75 


18.50 
19 Nowember 1900(!) Gronau 
Memel. 


20 Apsakymai Palest. po 40 pi. . 8.00 
50 Sapnū po 2!/, pt. 1.25 


Užmokėta 3—7—1901 . „ „9.25 
4 Okt Wowerė. 

10 Plunksnos 5 k... |. 50 
10 Grykonai 2k. „L. 20 
10 Walscziaus reda 3 k... 30 
40 Gražus pamok. 2 kap... . 80 
10 Gaspadoryste 5 kap. „. . . 50 
50 Sapnū 1 kap. „2. 50 
6 Praeite Wil. 5 kap... | 30 
40 Apie Arklius 5... 2.00 
10 Apei Karwes 5 kap. „|... 50 


10 Poponsko pyloto 2 kap... . 20 
1 lietuviszkas angl. kalbos 9) „ 30 


. , , 50 
7 didžioji nedele „|. V 14 
rublu . . 6.74 
20 Ukininkū gyv. dėl Biel. 
100 Palestynos po 20 |. 20 rub 
20 Weikalai dėl Bielako. 
10 Aidas 3 kap... „ „ 30kap 
100 Genowaite 5 kap. „. . 5.00 
25.30 
6.74 
32.04 
mokėta 22 Markei liekt . . . 20 rub. 


mokėta 1 Juni 1901 5 rb. liekt . 15 , 
mokėta 20 rubliū taigi 5 rub. wirszaus. 
Klein Tilžėje. 

10 Kalendrū po 8 pi. labo 80 pf. 


ant žyczkos Bitėnai 3 Nowemb. 1899. 
30 decem. užmokėjo.. 


Lapinui Tilže. 


10 Palestinu po 40... „ „ „4.00 
8 Tikyba ar mokslas po 50 „ . 4.00 
1 Lietuwystes praeitė „. . || 50 

nemokėta . 8.50 


5 Nov. Petrui Tomaliunui isz 
 Salomieszezio. 

5 Rasos Perlos po 1.50, . 
5 Nusidawimai po 50... 
5 Ewangel. giesmės 10... 50 
5 Palestinos po 40 pf... 
10 Fybeliai po 20 pf... | V 
nemokėta Mark. 5 


Suwalkiszkis Kapsui. 


An Herr August Becker Kosak- 
wethen per Sudargen Kr. Sallupenen, 


20 Genowaites po 10 <... 00 

5 Palestynos po 40... „ „ „2.00 

10 Kalendru po 10 pt. , 1.00 
nemokėta. 


13 geg. 1900 Jurgis Bielaks. 
5 eks. Sauletekos 1—5 po 10 pi. 
5 eks. Apie Kanadą po 5 pi. 25 
50 „ Pamokslai apie gasp. po 


10 pi, 5.00 

20 eks. Gražus pamokinimai po 
2 ps 40 
20 eks. Walszcziausrėdas po6 pi. 1.20 
10 „ Praeite Wilniaus po 15 pi. 1.50 
50 „ Sapnu knygele po5 pi. . 2.50 

10 „ Grykonai bei Rymijonai 
3 PERLA, 30 
50 eks. Apie arklius 10 pt. 5.00 
20 „ Apie karwes 10 pi. 2.00 
dar me... „20.15 


Naujoks iš Bitėnų 7 Biržio 1900. 


4 Rasos perlai 

50 evangel. giesmes 
5 Kalendros 1900 m. 
20 Baltoji marti 


8 9 J. Waiczekauskis. 


100 Žmogaus szirdis'*). .. . 8.00 
100 Genowaite.. „|. | 10.00 
200 Sapnū 4 4.00 
100 Patarmes mot. <... 8.00 | 
30 Palestina... |. 12.00 
10 Karwes ir pienas... | | 80 
3 Istorijos „|. 1.50 
labu. 44.30 
mokėta 5 rub. lyg. 10.75 


23—3—01 užmokėta 15 rub. 


— 360 — 


4—11 900. 


100 Genowaite po 10 pi. . . 10.00 
600 Szirdis žmogaus po 3 kap. T B 


48.00 
ir 33 
labu . . 81.65 
13—10--900 Lapins. 
75 Poponsko Pyloto po 2 pi. 
100 Szirdžiū 
7 Oktoberį 1900 Kalwaitis Tilžėje. 


5 Palestynas po 40 pi... 200 

5 Karžygiszki darbai !*!) 

5 Nr. ir 8/9 Nr. Saulėtekos po 5 nu- 
merius katrū. 


Eduard Sc4/ic4—Uzballen kr. 


„1.50 


Wischwill. 

20 Kalender ||| 200M 

1 Nusidawimai ||| V 0.15 

1 Fiebel.< LL 0.15 

1 Rasos Pelos . . . . „ „120 

28 Sapnu kn... 0.56 

11 Iš Bedugnes |, 0.11 
4.17 


14—11— 1900 Kazenauskis. 


50 Genowaites (<... 5.00 
50 Gaspadorystes. <... 3.00 
isz seno... 25.65 

tai laba. . „33.65 


25—5—01 Adolf SiaA! Szilokar- 
cziamo užmokėta. 
22—6—01 Ant. /ocis Amerikoje. 


1 Apszvieta įriszta „|. . „5 Markei 
1 Palestina įriszta . . . „1 Markis 
1 Tikyba ar Mokslas . .. 50 pi. 
1 Ziemos wakaro adyn. . 30 pt. 
1 Weikalai Lietuwiu Tautos 50 pt. 
1 Istoriszki pritikimai 192). „ 30 pi. 
LiB- Ss Sia k 30 pi. 
1 Saulėteka <... 1.00 

8.90 


Lapinas Tilžė. 


Pirmiaus. 


10 įrisztų Palestinu po 80 pi... 8.00 
5 įrisztų Palestinu 80 š 4.00 
2 Apszvietos įrisztos po 3 M. . 6.00 
1 Sauleteka po 2 Mk... < 2.00 

30 Žiemos wak. ad. po 10 p. . 3.00 

23.00 

24 -7— 20 Palestinu po 40 pi. . 8.00 

labu. . „3100 


26 rugpiutis 1901 Waiczekauskis. 


300 Sapnū po 1 kap. 3 rub.. 3 rub. 
300 Szirdžiu po 3 kap. . 9 rub. 
25 Grykonai po 1 kap... 25 k 
50 Apie gaspadorystę po 3k. 1 rb.50 


10 Karwes ir pienas po 4 k. 40 
30 Apie Wilniu po 5 kap. . 
25 Walszcziaus redas ir su- 

das po 2 kap 
30 Gražus pamokinimai 1 k. 30 
30 Palestinū 20 kap. . . 


nemokėta rub. 22.45 
40 rubliu mokėta ant wisko 24—10— 
901. 


F. Katowskis Glasgow Scotland. 
12 Gražu dainū |... 
12 Walscziaus rėdas 1.20 
36 Sapnu knygeles... 1.80 


12 Ziemos wakaro |. 2 | 3 1.80 
1 Daukanto weikalai. „|. | 1.00 
50 Praeite Wilniaus. <. | ||| 5.00 


20 Anekdotai Rym. bei Gryk. (40 


20 Gražus pamokin. .. |... 20 
50 Plunksnos abrozelei „. . . 5.00 
10 Szirdis žmogaus... || 1.00 
10 Tikyba ar mokslas. „. . . 3.00 
2 Karžygiszki darbai. „|. | 30 


1 Konserwatywu praneszimsW5)| 10 
10 Kelione į Palestyną . | 

50 Genowaite <... ||. 
20 Lietuwiszkos dainos!) „„ 40 


1 Apszvieta..„ 0 4.00 
labu . . . 36.20 
mokėta 4—9—01 30 Markiu 


liekt mokėti (6.20) 


| ii 


— 361 — 


20 Augusto Mauderode Tilžeje. 


100 Praeite Wilniaus . „| 5.00 
160 Anekdotai |... 3.00- 
100 Gražus pamokslai 2.00 
300 Genowaite „| V 30.00 
10 Nusidawimai  isz  buru 
maisztu ||| 1.80 

100 Palestynu L 40.00 

150 Valszcziaus reda ir sudas. 7.50 

400 Lementoriu 185) „|| 20.00 

300 Lementoriu po 5 pf... . 15.00 

25—9—100 Genowaites 10 BE 10.00 

100 Lementoriu po 5 pf. . 25. 

138.80 
Sfasiulaitis. 

500 Lementoriu po 5 pi. . 25 Mk. 
10 Genowaite po 10 pi. . 1.00 
4 Palestynos po 50 pf.. „ „ 2.00 
10 Szirdziu po 10 pf. „„ . 1.00 


2 Istorijos Lietuwos ... . 60 
5 Apie arklius. „| 50 
100 Mazu altorėlio '*8) po 25 pf. 25.00 


55.10 
25 Markiu mokėti 
30 Markiu mokės per Gumbertike(?) 
Birbils. 
Atiduota 2500 Žmogaus Szirdis. 
40 Mažas Altorius po 25 pf. 10 Markiū 
100 Palestinū Ša „40 Markiū 
100 Genowaitės 
kitū nežinau kiek dawėm rokunda 
užsimnetė. 
labu . „60 Markiū 


24—10—901 Waiczekauskis. 


50 Palestynos po 20 kap. . 10 rublei 
100 Genowaite po 5 kap. 5rublei 
30 Karwes ir pienas 4 k... „ 1rb.20 
300 Sapnū po 1 kap... . 
100 Gaspadorystės po 3 k. . 
50 Grykonu bei Rym. 1 k.. 50 
50 Walszcziaus rėdas 2 k. . 
30 Plunksnos abroz. 2 kap. 60 
50 Apie Arklius 2 kap. . . 
50 Gražus pamok. 1 kap. 50 
30 Praeite Wilniaus 5. . | 


nemoketa rublei , 25.80 


899 Maži Alt... „.„ „=152,21 
skolą“ i kais 171 Markei 
100 Genowaitės. . 5 rublei 


1 Nowemb. 1901 Al/eksui— 
Kalenauskui. 

300 nerisztu „Mažas Altorius“ po 
5 kap. užmokėjo 15 rub. ir 20 rub. 
ant rankos už įriszimą 1000 „Maž. 
Altoriaus“. 
20 Palestyna po 20 kap. . 4 rub. 
40 Genowaite po 5 kap... 2 „ 
20 Szirdis po 5 kap... 1, : 
50 Sapnū po 1 kap. 50 kap. 

rub. 7.50 


dawė 20 rubliū tur dūti dar . 3.50 kap. 

dar dawė ant Mažū Altoriū įrisztū 
20 rubliū tokiu būdu jo turtas 16 
rublit 50 kapeiki. 

500 Mažas Altorius po 25 pf. 125 
Markei arba 63 rublei tur dar dūti 


— 47 rublius. 
1 Nov. Mauderodės - Tulewaitis 
Tilžė, 
100 Genov.. <... 10 


600 Amžiaus galas Pyloto . 30 Markiū 
100 Lement. po 5 pi. netto. 5 |, 
50 Palestynos po 40 pi. „20 „ 
300 Lementoriū po 5 pi. 


neto. LL 00 15 “ 
100 Lementor.. <... 5 i 
labu . „85 Mark. 


parokūta 1 Decembrį 1901. 


Sekuna Szilokarcziamo, 
25 Rasos perlas nerisz- 
tas po 50 pi. „12.50 nemoketa 
per Dampterį iki Smaleninku pas 
Berlowitza... Gajauskui 500 Altore- 
liu po 25 pi. 125 Mark. 
per nachnahme paimti 56 Marku. 


P. Mikolainis Tilžė. 
20 Num. 14—15 Apszvietos po 


S Pla 4 sk Ka 2.00 
25 Altorius po 25 pi. . 


labu užmokėta . 


8.25 


— 362 — 


21 Januar 1902 Sakuth Szillen. 


500 Tirza 
500 Ewangeliszkū  Giesmiū po 
5pf. mokėta... 49.70 


25—1—02 Schulz Seekenburg. 


100 Tirza a 10 pė. Ls 10.00 
100 Ewangeliszkos Giesmės . . 


9 Szirdis žmogaus a 15 pf. . 1.35 
10 ek. Gnadenordnung a 40 pf. 4.00 
10 ek. Kalendros a 5 pt... 50 

užmokėta . „25.85 


19—2—02 Urbanui Iksziuse. 


5 Rasos Perlas po 80 pi. „ . 4.00 
9 Kalendros po 5 p. || 45 
100 Tirzos po 10 pi... „ . „10.00 
50 Ewangeliszkū Giesmt . „ . 5.00 
50 Szirdis žmogaus „|. |. || 5.00 
24.45 


19—2—02 Skoeris. 


5 Rasos perlos po 80 pf. . . 4.00 
10 Nasidawimai Liet. po 15 pf. 1.50 


100 Tirza <. 10.00 
50 Ewangeliszkos giesmes . . 5.00 
20.50 

9 Kalendros po 5 pf... 45 

. 20.95 

5 Rasos perlos po 80 pf. „ . 4.00 


1—4—-02 Jurgis Gajauskas 
500 Mažas Altorius po 25 pf.= 125 = 
57,50, liko skolos 2 rub. 50 kap. 
ir mokėjo ant rankos wardan bro- 
lio Urnos (?) 10 rub.; labu mokė- 
ta 65 rublei=139,75 pi. 
4—4 Gumbertike (P) del Stasiu- 
laiczio 100 Altor. 


4—5 Suwalksizkis 


20 Alt. a 25 pf. 
300 Lamentoriu a 5 pf. 


15—4—02 Bielaks. 


Spaudima Administračiją 197) — 4 Arku- 

szai po 31 Marki 3000 ekz. su riszimū 

mokėjo ant rankos 68.00, tur mokėti 

kaip bus gatawa da 56 Markius. Sena 

skola in 13—5—1900 20 Markiu mo- 
kėjo, liekti 15 pi. 


Trys tewe musu spausdinims 200 


stukiu 17.00 
Daug palaimos warduwei 8000 st. 4.00 
litteru prie Trys tewe musu . 6.00 
20 Palestynu „|. || V „+ 8.00 
50 Apie Arklius. „| 5.00 
10 Karwes ir pienas... |. 1.00 
50 Gražus pamokinimai .. ,„ 2.00 
50 lietuviszkos dainos . . 2.00 

1 Svara Apszwietos „(. „M. 5. 

Tur mokėti už knygas ir te- 
we MUSU is 45.05 
už spaudą Administracijos . 56.00 
Senos skolos... 15 
Markei. .. . „ „101.20 
2 Meji 1902 M. Saunus 

50 Apie Arklius . |. | 3.00 

20 Žiemos wakaro adynele . 3.00 

50 Apie arklius „| | V 5.00 

13.00 
lieka mokėti . „ . 8 Mark, 


15—5—02 Schulz Sekenburg. 


100 Szirdis žmogaus a 8... 
200 Tirza a B 
užmokėta 2—11—02. 


27--5—02 Mauderods-— Tule- 
weitis. 

20 Palestinū po 40 pi. . „8.00 
12 Junija Ga/auskis Wincas, (ant 
kalendoriu mokėta 10 rubliū) 
500 Altoriu 
10 Palestynū po 40 pt. —50 
10 Ponsko Pyloto 5 pf, 10 


1 Apie Arklius 10 pf. 5 
t Rymijonai „|. 10 


— 363 — 


1 Plunksnos abro- 

zelei „2. 10 
1 Wilniaus praeite. 10 
1 Gaspadoryste „< 10 


1 Sapnū 
1 Karwes ir pienas 10 
1 Zemaicziu dainos 2 


5.12 nemokėti. 


24—6 Gecrg Raudies Gr. Lasze- 
ningken 


100 Szirdis žmogaus a 8 pf. 
50 Tirza a pt. | 


neužmokėta, bet mokės 12.00 


0, 


Jurgio broliui 


50 Altoriu a 25 pf. 12.50 į rokundą 
Jurgio algos. 


8 Aug. 1902 Tuleweitis ant Co- 
„missiono 
Pernerszta isz seno „. „ . 8.00 


„154 Kelione per Peklą!“8) a 10 pf. 15.40 
50 Apraszymas Palestynos „ „20.00 


50 Lamentorius a 5 pi. „. „ 2.50 
užpusta. „0 25 
46.15 

25 Aug. Zuleweitis 
100 Palestinu a 35... . „35.00 
81.15 


Herrn Mitri/z(?) Eydkuhnen dėl 
Juozo Kudirkos 13—VIII-—- 02. 


24 Administracijas a 5 kap 

6 Walszcziaus redas a 3 kap. 

6 Praeite Wilniaus a 5 kap. 

6 Karwes ir pienas a 5 kap. 

50 Rožanczių 199) a 3 pi. 

12 Zemaicziu dainos?) 4 2 pi. 

12 Gražus pamok. a 3 pi. 

6 Trys pam. apie Gasp. 4 5 kap. 


3 Apie arklius 4 5 kap. 
2 Kelione į Palestiną 4 50 pi. 
1 Apszwietą nerisztą 4 2 Mk. 
700 Lementorii 4 5 pf. 
300 Mažas Altorius 4 25 pf. 
, užmokėta. 


11 Nov. Zuleweit 


100 Palestynū 35 Mark. 
200 Lementoriū 10 Mark. 


20 Nov. Dakle Tilžeje. 


5 Rasos perlos po 80 „4.00 
1 Rojaus darželis nemokėta 
užmokėjo 16—12 


10 Tirza |. 1.00 
5 Kelione per Dangų . 50 
5 Szirdis žmogaus. . . 50 
mokėta . . 6.00 
0 Okt. 1902 Bielaks 

30 Palestynų a 50... „ „ 15.00 


30 Gražus pamokinimai „. . 
5 Karwes ir pienas a 10 pf... 50 
50 Lietuwiszkos dainos a I pi. 50 
5 Praeite Wilniaus a 10... 50 
4 Walscziaus reda a6..„. 24 
20 Poponsko pyloto a3. „.. 60 


nemokėta . 


Bikauskas Schirwindt 


150 Lementoriu Ė LLA sia 


Siibermans Schirwindto 


36 Lem., 20 Altoriu . „. „ „ 10.00 


29—11 Zulewe/t Tilze 


100 Palestynū |... 35.00 


4 Merca 1903 Zuleweit Tilze 
500 Genowaites a 15 pi. . „65 Mk. 


— 364 — 


4 Mercą Suwalku Wyras 


100 Szirdis zmogaus a 10 pi. . 10.00 
100 Lementoriu a 5 pf... . „ . 5.00 


50 Mažas altorius a 25 „ „ „ „12.50 
50 Sapnū a 10 p. 5.00 
50 Gadzinku a 5 pi... „ 2.50 


10 Amžinas Žydas 3 pi. „.. 30 
mokėta... 
per Lapina 


mokėta už Albumus?*3) 10 stukiu 
p0- 2005 k a O 


55.30 


4 Aprili 1903 Antanas Narwilas 


10 Žmogaus szirdis po 10 pt. . 1.00 
10 Gadzinkos po 5pf. „..„ 50 
10 Amžinas žydas „...„„. 30 
10 Ponsko pyloto galas... 30 
10 Sapnū bei 100 Kalendoriu . 1.00 
5 Palestynos „|. | „. 250 
10 Lementoriu . „||| = 


10 Genovaite po 18 pf. „„ „ 1.80 
10 Rozanczius po 5 pf. „„„ 50 
10 Apie arklius 10 pf. „.„ „ „ 1.00 
10 Pamokslai apie gaspadoryste 1.00 


nemokėta . +; , „ „11.40 


PRIERAŠAI. 


1) Senesnių sąskaitų Jankaus archyve nesurasta, nors neabejotinai jis knygomis pre- 
kiavo ir anksčiau. Šios sąskaitos už 1888 ir 1889 m. labai nepilnos: jos buvo surašomos 
laisvuose lapuose „Garso“ prenumeratorių sąrašo knygos. 

2) P. Nėrio (Vileišio) — Trys pamokslai apie gaspadorystę. Ragainėj 1883 m.; sekantis 
leidimas 1884 Bitėnuose pas Jankų. 

3) P. Nėrio (Vileišio)—Pamokslai apie galvijų ir avelių auginimą. Ragainėje 1884. 

*) P. Nėrio (Vileišio)—Sodas, apynei ir bitys. Tilžėje 1885. Mikšo spaustuvėje. 

5 (Silvestro Gimžaucko)—1885 meto Prieszauszris. Krokuvoj 1886 m. Tačiau grei- 
čiausia spausdinta Prūsuose, 

) K. Skirmuntt-— Istorija Lietuvos trumpai apsakyta New York 1887. — P. Vileišio 
versta, /. S/iupo išleista su mažais pakeitimais, prieš kuriuos autorė vėliau protestavo. 

7) Giedrio (P. Vileišio)—Rėdos įstatymai dubą perkant, pinigus paskolinant ir t.t „Til- 
AA Ai m. Mikšo s-vėje. Oficialė kaina 10 kap., bet Jankus pardavinėjo, kaip matyt, 
po 2 kap. 

5) Ramojaus (P. Vileišio) —Musų žydai. Naujorke 1887. Bet spausdinta rodos Prūsuose. 

>) M. Jankaus — Mužikėlis. Ragainėje 1885. Syberto s-vėje. Redagavo J. Šliupas. 

9) P. Trupinėlio (Armino) — Vytautas Didis Lietuvos Kunigaiksztis. Tilžėje 1885. 
Mikšo s-vėje. Faktinai iš rusų kalbos (iš Kukolniko) vertė Motiejus Puišys, Arminas tik 
ištaisė. : 

U) Jono Sliupo ir Aglės (L. Sliupienės) — Abecėla ir taip mokintuve del vaiku. Til- 
žėje 1886. Mikšo s-vėje. . 

š 12) P. Nėrio (Vileišio) — Keturi svarbiausieji veikalai Aritmetikos. Tilžėje 1886. Mik- . 
0 s-vėje, 

5) M. Jankaus — Žiemos vakaro adynėlė. Tilžėje 1885. Mikšo s-vėje. 

4) M. Bevardžio (P. Matulionis) — Margumynai. Shenandoah Pa 1888. Išleista ir 
papildyta dviem Jono Šliupo. straipsniais. 

15) J. Basanavičiaus — Žiponas bei Žiponė ir auksingumas bei sidabringumas lietu- 
viškun dainun. Tilžėje 1885. Mauderodės s-vėje. 

i 38) Vyluris (Meč. Davainis-Silvestravičius) — Tėvynainiu giesme. Ragainėje 1884. Sy- 
erto s-vėje. 

V) Maksas Jurininkas slapyvardė kun. Marcijono Jurgaičio (Jungto) agento ties Pa- 
anga. 

iš, P. Nėrio (P. Vileišio) — Svarbiausios žmonių ligos. Tilžėje 1885. Mikšo s-vėje. 

9) M. Jankaus — Sztukaunos dainos. Ragainėje 1833. Albano ir Kibelkos s-vėje. 

*) St Dagilio — Lietuviszkas sziupinis isz svetimu skanskoniu. Tilžėje 1884. 
Mauderodės s-vėje. 

2) J. Miglovaro (J. Mileyskio) — Rasztai. Tilžėje 1884. Mauderodės s-vėje. 

2) J. S. Kuokszezio (J. Šliupo) — Keli Žodžei apie auginima. Naujorke 1886. 

3) J. Basanavičiaus — Isz priežasties atradimo Lietuvoje raszyto akmens. Tilžėje 
1885. Mikšo s-vėje. 

2) J. Basanavičiaus — Oškabaliun dainos. Tilžėje 1887. Mauderodės s-vėje. 

35) Jono Sliupo — Atsiszaukimas i lietuwininkus wiso swieto. Naujorke 1885. 

*) Antano Drazdausko — Giesmes svietiszkas ir szventas. Tilžėj 1884. Mauderodės 
s-vėj. Miglovaro - Milevskio perdirbtos ir išleistos. 

*) A. Marcinskio — Pritaisimas wajkialu prie spawiednes. Petropile 1880. (Tilžėje 
1887. Mauderodės s-vėje) ar kitas leidimas 1888 m. 

3) Lietuviszkas Auszros Kalendorius ant metu 1886. Tilžėj 1885. Mikšo s-vėje. 

>) Lietuviszkas Auszros Kalendorius ant metu 1885. Tilžėje 1884. Mauderodės s-vėje. 

0) Sąskaitos 1890—1903 m. yra surašytos į atskirą sąsiuvinį, rašytą daugiausia paties 
Jankaus ranka, bet ne jo vieno. Sąrašai taip sakant naminiai, ne labai tvarkingai surstatyti, 
matyt daug kas ir praleista, tačiau duoda gan pilną vaizdą Jankaus rolės lietuvių knygų 
prekyboj. Yra vietų visai neįskaitomų, nors pats sąsiuvinys gerai išsilikęs. 


— 366 — 


1) K. Gulzkowo — Patkulis. Tragedija. Naujorke 1887. /. Šliupo vertimas, 

22) J. Basanavičiaus — Žirgas ir vaikas. Tilžėje 1885. Mauderodės s-vėje. 

35) /. Gailučio — Užduotinas. Tilžėje 1885. Mauderodės s-vėje. Manoma buvo, kad 
šis Gailutis tai Spudulis, tačiau kiti tvirtina, kad kun. Jonas Katelė. 

3) Girėno (J. Sauerveino) — Keliū laikraszeziū Lietuwiszkasis klausymas. Tilžėje 1888. 
Voskos s-vėje. 

3) Kun. Mykolo Miežinio — Lietuviszka Gramatika. Tilžėje 1886. Mikšo s-vėje. 

38) Praneszimas lietuviszkos draugystes „Birmtes“. Ragainėje 1889. Voskos s-vėje, 

37) Byrntes dainos. Pirma laida. Vilniuje 1861 (Tilžėje 1886). Veyerio s-vėje. 

38) J. Šliupas — Litwini i Polacy. N. York. 1887. 

3) Lakunas (A. Burba) — Senkaus Jurgis. Ragainėje 1889. Voskos s-vėje. 

*) P. Nėris (Vileišis) — Pamokslai apie triusa arba proce. Tilžėje 1887. Veyerio s-vėje. 
Versta iš J. S. Krašiauskio. 

4) Mikoiaj Akielewicz — Gramatyka języka litewskiego. Poznane 1890. 

12) Mainionis (S. Gimžauckas) — Metine Dovanele antra del Lietuvninkų ir Zemaicziu, 
Vilniuje 1891. (Tilžėje) M. Jankaus s-vėje. 

*) Giedris (P. Vileišis) — Kaip įgyti pinigus ir turtą. Tilžėje 1891. M. Jankaus s-vėje. 
Versta iš Barnumo. 

4) K. A. Dąbrausko — Mokintuve Tarptautiszkos kalbos D-ro Esperanto. Tilžėje 1890. 
J. Schoenkės s-vėje. 

45) Kristijonas Donalaitis — Pavasario linksmybes. Tilžėje 1891. M. Jankaus s-vėje, 

48) Tai tur būt Istorija szventą su 46 abr. Tilžėje 1889. Veyerio s-vėje. 

47) (Kun. Vytarto) — Kaip nuspakajiti sumene. Antra kart spaustą. Vilniuje 1860. (Til- 
žėję 1889) Mauderodės s-vėje. 

1) P. Vereika — Grieszninkas priverstas metavotis. Vilniuje 1863. (Tilžėj— Bitėnuose 
1891). M. Jankaus s-vėje. 

49) Vincas Pajevoniszkis ar tai tik ne slapyvardė kun. Si/ves/ro Leonavičiaus iš Paje- 
vonio, kurs tais pačiais metais su Jankum korespondavo. 

9) A. Baranowski u. H. Weber. Oslitauische Texte Weimar 1882. 

5) J. Martynaiczio (M. Jankaus) — Kalendros lietuviszkai konservatyviszkos partijos. 
Tilžėje 1891. M. Jankaus s-vėje. — Su D. Sauniaus atsišaukimu. Be kalendorinės dalies. 

2) M. Jankaus — Neatlaikytas praneszimas „Birntes“. Tilžėje 1891. M. Jankaus s-vėje. 

3) Graudus Verksmai pertaisyti per /. M. K. Ragainėje 1889. Voskos ir Jankaus 
s-vėje. Kun. J. Narjauskio taisyta iš Stelmakauskio. 

5) Graži Vaiku Knigele. Vilniuje 1891. (Tilžėje) M. Jankaus s-vėje. P. Vileišio versta 
iš Kristupo Šmidto. 

55) Pilnas szimtmetinis Briuso Kalendorius. Vilniuje 1863. (Tlžėje 1891). Schoenkės s-vėje. 

56) Apie maldą kaipo raktą į dangų. Szvento Alfonso Liguori. Vilniuje 1891. (Tilžėje) 
M. Jankaus s-vėje. Parašė kun. Tomas Zilinskis. 

5) M. J. Martinaičio (M. Jankaus) — Klaipėda ir Lietuvininkai, Tilžėje 1891. M. Jan- 
kaus s-vėje. 

58) Malakojus — P. Mykolaičio slapyvardė. 

5) Aukso Altorius arba szaltinis dangišku skarbu. Wilniuje 1889. (Tilžėje 1891). Mau- 
derodės s-vėje. 

60) Balsas batandelis arba mažas szaltinelis mylistu Dievo. Vilniuje 1863. (Tilžėje 
1891). Mauderodės s-vėje. 

61) Garbe Dievui ant auksztibes. (Tilžėje 1891) J. Schoenkės s-vėje. į 

*2) Bibliografijoj ikišiol įregistruotas tiktai trečias leidimas — Sopulej Motynos Diewo 
— 1895 m. pas Mauderodę su kontr. 1863 — Vilniuje. Čia turime antrą ar pirmą leidimą. 

65) Kas yra giekas. Kalba nedėldieninė dviejų mergaičių. Wilniuje 1863. (Tilžėje 
1891). Mauderodės s-vėje. 

64) Giwenymas Szw. Benedykto Labro. Wilniuje 1860. (Tilžėje 1889) Mauderodės 
s-vėje. 

1 65) Rožanczius amžinas ir stacijos arba kelei kryžiaus. Vilniuje 1860. Vienas leidimų 

— Mauderodės 1890 m. ar Schoenkės 1891 m. 

66) Menuo szv. Marijos Panos. Vilniuje 1864 (Tilžėje 1890). Mauderodės s-vėje. . 

67) (M Valančius) — Perspėjimas apie szventą tikėjimą. Petropileję 1869 (Tilžėje 
1889). Mauderodės s-vėje. 

6) Draugija del iszliuosavimo dusziu czyscziuje kentanczių. Vilniuje 1888 (Tilžėje). 
Mauderodės s-vėje. 

9) Brostwos. Wilniuje (Tilžėje 1887). Veyerio s-vėje. 

70) Tajemnyczios gyvojo rožancziaus. (Tilžėje Reylenderio s-vėje 1882). Gal koks vė- 
lesnis „ne: tikrai žinomas leidimas. 


— 367 -- 


"!) (S. Kušeliauskas) — Pamokslai apie sudą Dievo. Vilniuje 1861. (Tilžėje 1887). 
Veyerio s-vėje, 
72) Pokilis szventuja arba tanki Komunija. Vilniuje 1859. (Tilžėje 1890). Schoenkės s-vėje. 
73) Lietuwiszkas lamentorius del mažu waikelin. (Tilžėje 1891). Schoenkės s-vėję. 
Kun. Brundzos, L. Staugaičio taisytas. Ė ) 
*4) Talmudas židu su priglaudimu knygeles „Musu žydai“. Vilniuje 1861. (Tilžė 1-91). 
*6) M. Davainis — Silvestraitis — Patarlės ir dainos Tilžėje 1889. Mauderodės s-vėje. 
Naujas lamentorius. (Tilžėje 1891) Mauderodės s-vėje. 
) Iszganingi Dumojimai apie Sopulius Szven. Motinos. S. Alponso Ligorijuszo. Wil- 
niuje 1863. (Tilžė 1891) Mauderodės s-vė. 
76) (Kun. Vytartas) — Trampas Katekizmas pagal Kunigo Pilakauskio. Wilniuje 1860. 
(Tilžėje 1889). Mauderodės s-vėje. 
9) (Kun. Vytartas) — Nekaltibe. Auksztibe ir grazibe tos cnatos. Wilniuje 1861. (Til- 
zėje 1887). Veyerio s-vėje — S. Kušeliauskio lėšomis. 
L 8) Lietuvos ukininku Kalendorius ant meto 1892. Vilniuje 1891. (Tilžėje). M. Jan- 
aus s-vėje. 
8!) J. Kalnėnas (Andziulaitis) — Bitininkyste. Tilžėje 1886. 
8?) Vadovas i dangu arba pamokslai dvasiszki. Vilniuje 1889. (Tilžėje 1888). Veye- 
rio s-vėje. 
) Vartai Dangaus arba Rymo — Katalikiszkas Mokstas. Vilniuje 1864. (Tilžėje 1889). 
Veyerio s-vėje. 
*i) (Kun. Vytartas?) — Apie buwimą Dievo arba ginklas priesz netikelu. Wilniuje 1860. 
(Tilžėje 1890). Veyerio s-vėje. 
55) (A. Burba) — Atsisveikinimas (Ragainėje 1889). K. Voskos s-vėje. 
*6) A. Burba — Aplinkrasztis į Vilniaus džiakonystes kuningus. 1870 m. Kuningo 
St. Petravicziaus. Tilžėje 1891 M. Jankaus s-vėje. 
87) V. Szureviczius — Didžioji nedela del iszganingos naudos krikszczioniu suraszita. 
Wilniuje 1847. (Tilžėje 1890 m.) Veyerio s-vėje. 
88) M. Jankaus — Trumpi nusidawimai Prusu Lietuwos. Tilžėje 1891. M. Jankaus s-vėje. 
89) Lietuvos mylėtojo (J. Šliupo) — Lietuwiszkieje rasztai ir rasztininkai. Tilžėje 1890. 
Mauderodės s-vėje. 
90) E. Freeman — Europos istorija. Iszvertė /. Andziulaitis. Plymouth 1891. 
91) Svieto pabanga. Tilžėje 1881. Jankaus s-vėje. . 
92) Lietuviszkos Miszios su notomis. Iszleistos Kun. Fau'iaus. Vilniuje 1887 (Tilžėje) 
Veyerio s-vėje, 
23) Zanavykas (Mačiulis)—Apsakymai apie Lietuvos praeiga.Tilžė 1891. Mauderodės s-vėje. 
24) (S. Kušeliauskas) — Wisų metų Gywenimaj Szwentujų. Ketwirta dalis. Wilniuje 
1859. (Tilžėje 1891) Mauderodės s-vėje. 
955 Makalojus — Mykolainis. 
26) Tur būt 1874 m. Berlyno N. Testamento leidimas. 
97) Panowiszkis — J. Senkaus slapyvardė. 
ž *s) J. Dagilis — Lietuviszkas sziupinis isz svetimu skanskoniu... pataisitas. Antra laida, 
Tilžėje 1891. M. Jankaus s-vėje. 
2) S. Gimžauckas — Juokaunos dainos. Tėvyniszkos dainos, Tilžėje 1892. Jankaus s-vėje. 
10) Naujos dainos. Tilžė 1892. Jankaus s-vėje. 
101) J. Basanaviczius — Apie senoves Lietuvos pylis. Tilžėje 1891. M. Jankaus s-vėje. 
102) (P. Vileišis) — Už ką mes Lenkams turime būti dėkingi arba nedėkingi. Tilžėje 
1892. Jankaus s-vėje. 
1063) Aiszbė (A. Kriščiukaitis) — Kas teisybė tai ne melas. Tilžėje 1892. Jankaus s-vėje. 
10) (A. Turskis (v.) iš La Bryere) Rinalda Rinaldinas. Plymouth 1888. 
105) Apieka Dievo. Plymouth 1888. " 
16) (A. Turskis v.) — Senowes apraszymas apie Duktery Filipo, Plymouth 1888. 
1) M. Spiechalskis — Witas ir Korynna. Plymouth 1889. 
106) A. Ttoczynskis — Nedoribes Rimo Ciesoriu. Plymouth. 1889. 
106) (Zagoskin — A. Turskis (vert.) Maskolej 1612 tam Mete. Plymouth 1889. 
10) A. Turskis (v.) — Szwiesa Diewo Dienos Tamsibej. Plymouth 1888. 
111) Namelis pustelniko. Plymonth 1887. 
122) J. I. Kraszewskis — Kunigas. Piymouth 1887. 
15) A. Turskis (v.) — Juozapas Koniuszewskis. Plymouth 1888. 
14) M. Valanczauskas — Pasakojimas Antano Tretininko. Plymouth 1891. 
215) Bolestawas Arba Antra Dalis Genowefos. Plymonth 1889. 
M6) A. Barwinskis — A. Turskis (v.) Pajkūs apraszymaj tikra atsitikimu isz czeso wajnos 
1863 metų. Plymouth 1888. 


— 368 — 


47) J. W-neras — Užsistanawik ant to geraj. Plymouth 1886. 

118) Sumyszymas arba bajme tury dideles akis. Plymouth 1886. 

119) Historija Grazios Katrukes. Plymouth 1886. 

120) Petras Ukalotis — tas pat P. Mykolainis — Noveskis. 

12!) Kun. Zalvaris (sl.) — Katakizmai katalikiszki su  elementoriumi. Tilžė 1892. 
Jankaus s-vėje, . 

12) Noveskis — P. Mykolainis. 

138) K. Zalvaris (sl.) — Tevyniszkos giesmes. Vilniuje 1892. (Tilžėje) Jankaus s-vėje. 

124) Lietuvos ukininkų Kalendorius ant meto 1893. Vilniuje 1892. (Tilžėje) Jan- 
kaus s-vėje. 

15) Kauniszkis — Jonas Kraučunas (?) 

126) Ne Kunigas (Jonas Šliupas) — Lietuvos Mesijas. Tilžė 1890. 

1275 M. J. Martinaitis (M. lankus) — Klaipėda ir Lietuvininkai. Tilžėje 1891. Jan- 
kaus s-vėje. 

128) Ar tai ne Girėno (Sauerveino) Jojo Ciecoriszkai Karaliszkai Auksztybei musū Ponui 
Karaliunui ant garbės. 25. Januario 1888. — Leipzig. 1888 Brockhauzo s-vėje. 

129) Giedrius (P. Vileišis) — Valszcziaus rėda irc sudas. Bitenai 1893 M Jankaus s-vėje. 

180) Romojus (P. Vileišis) — Karves ir pienas. Bitenai 1892. Jankaus s-vėje. 

181) (Most — Jonas Sliupas) Dievas, Dangus ir pragaras. Varszuvoje 1893. (Bitenuose 
Jankaus s-vėje). 

132) Simanas Daukantas — Pasakojimai apie Veikalus Lietuvių tautos senovėje. Bitenai. 
1893. Jankaus s-vėje. J. Kauniškio — Jono Kraučuno (?) leid. 105. 

135) Sapnu kningeles. Kaunas 1893, (Bitenuose). Jankaus s-vėje. | 

18) J. Basanavičiaus — Etnologiškos smulkmenos. Tilžėje 1893. Mauderodės s-vėje. 

185) P. Neris (Vileišis) — Praeitė Vilniaus ir jo pirmbuvusios Akademijios. Bitenai 
1893. Jankaus s-vėje. 

136) Amžiaus galas Poponsko Pyloto. Kaunas 1893. (Bitenai) Jankaus s-vėje. 

137) Nusidavimai 152 Burų maisztų Vokietijoje. Kaunas 1893. (Bitenai) Jankaus s-vėje. 

138) Romojus (P. Vileišis) — Anekdotai iszsitarimai ir patarlės isz gyvenimo senovės 
Grekonu bej Rymijonu. Bitenai 1893. Jankaus s-vėje. 

139) Giedris (P. Vileišis) — Apie arklius. Bitenai 1€93. Jankaus s-vėje, 

40 Romojus (P. Vileišis) — Plunksnos abrozėliai. Bitenai 1394. Jankaus s-vėje, 

141) Juokaunos dainos. Bitenai 1893. Jankaus s-vėje. 

42) P, Neris (P. Vileišis) —Trys pamokslai apie gaspadorystę. Bitenuose 1894. Jankaus 
s-vėję. — Antras leidimas. 

145) Giedris (P. Vileišis) — Gražus pamokinimai. Bitėnai 1894. Jankaus s-vėje. 

144) Pritaisimas waikeliu prie spawiednes ir komunijos. Tilžėje 1888 Veyerio s-vėje. 

45) (M. Valančius) — Palangos Juze. Wilniuje 1863. (Tilžėje 1882.) Reylenderio 
s-vėje. — Ar nebuvo vėlesnio leidimo? 

16) Lietuvos Mylėtojas (Jonas Sliupas) — Pradinis mokslas angliszkos kalbos. Bitenai 

147) Isztrauktas isz bedugnės. Tilžė 1894. (Bitenuose) Jankaus s-vėje, 

148) J Šliupas — Tikyba ar mokslas? Bitenai 1895. Jankaus s-vėje. 

49) Kr. Giedrat — Dwasiszka skarbo — Kamara. Bitenai 1895. Jankaus s-vėje, 

pa Naujos ewangeliszkos Giesmiu knygeles. Bitenai 1894, Jankaus s-vėje. 
151) Giedrius (P. Vileišis) — Dainu knygeles. Bitenai. 1895 (?) Jankaus s-vėje. 

152) Keturakis (A. Vilkutaitis) — Amerika pirtyje. Tilžėje 1895. Schoenkės s-vėje. 

18) C. H. Speržin (vertė M. Lakišius) — Rasos Perlos. Bitenai 1895. Jankaus s-vėje, 

14) V. Kalvaitis - Lietuvos Kanklės. Bitenai 1895. Jankaus s-vėje. 

15) L. Ivinskis — Istorija apie  Genovaitę. Vilniuje 1879. (Bitenuose 1896) Jan- 
kaus s-vėje, 

156) M. Jankus — Lietuvninku bei Lietuvos Nusidavimai. Bitėnai 1897. Jankaus s-vėje. 

157) J. J. Rambakas (v. K. Giedraitis) — Apmastymai apie Žmoniu Iszganymo. Tilžėje 
1896, Giedraičio ? s-vėje. 

53) Bevardis (P. Matulionis ?) — Krituliai szviesos bei abrozai. Baltimore 1896. 

19) Naujas Lietuviszkas Fibelis. Bitenai 1897. Jankaus s-vėje. 

160) (Notovičius—J. Sliupas) — Gyvenimas Jezaus Kristaus. Sėranton 1896. 

161) Heilpern — Szernas (Adomaitis) — Apie žemę ir kitus svietus. Chicago 1896. 

162) Miluko — Rankvedis senoviškos istorijos, Kn. I Rytų szalys išsp. Shenandoah 
1898, Taigi ar čia turima galvoj kitą knygą, ar Jankaus data neteisinga, ar ši kuyga, bent 
jos dalis, išsp. dar 1897 m. 

163) Kun. J. Zebrys — Kražių skerdynė. Chicago 1896. 

164) Jonas Sliupas — Lietuvystės praeitis, dabartis ir ateitis. Baltimore 1897. 

165) V. Hugo (v. Si. Kirvis st.) — Vaiszes Jezaus Kristaus. Scranton 1896. 


— 369 — 


I) A. Milukas — Lengvas budas pacziam per savi pramokti raszyti. Tilžėje 1894 
Mauderodės s-vėje. 


6“) Novenos prie Vieszpaties Jezaus. Vilniuje 1863. (Tilžėje 1894) Mandero- 
dės s-vėje 
16) Istorija Suvienytų Walstiją. Chicago 1896. 
19) Naujos Evangeliszkos Giesmes. Bitenai 1897. Jankaus s-vėje. ; 
190) S. Daukantas — Pasakojimai apie Veikalus Lietuvių tautos. Bitenai 1893. — Šiam 
leidinini pradedant 97 p. ir baigiant 240 p. /. Bielakas davė įvairių priedų ir išspausdino 
1697 m. Bitenuose pas Jankų, paleidęs kartu viena knyga su 1393 m. Daukantu. 
11) J. Giegžnas — Vaito pirszlyste. Baltimore 1897. 
12) V. V. (V. Karalius?) — Gyvenimas Szventuju Dievo. Baltimore 1897. (prieštik.) 
13) G. Macdonald (v. V. Karalius) — Inrankiai szventos inkvizicijos. Baltimore 1897. 
.174) J. Šliupas — Išzganymas vargdieniu. Baltimore 1897. * 
175) G. Ingersa! — Pamatai tikėjimo. Baltimore 1897. Vertė /. Andziulaitis. 
16) P. Neris (P. Vileišis) — Trumpa geografija. Chicago 1898. 
17) M. Jankus — Trys Mierei. Bitenai 1898. M. Jankaus s-vėje. : 
"8, Kaltunis (M. Jankus) — Laukinis kvietkelis. Bitenai 1898. Jankaus s-vėje. 
9) Rankvedis Gromatų Raszymui. Chicago 1896. | 
19) Ar tai Dom. Bultkeraičio: (šlap.) — Keletas raštų apie Kražių atsitikimą. Tilžėje 
1895. Schoenkės s-vėje, ar Našlio (slap.) Keletas žodžių apie nežmoniškus Maskolių darbus 
Kražiuose. Tilžėje 1895. Vieną šių knygučių yra sustatęs dr. S. Mažulašiis. . 
181) Lietuviszkos M. Plotos Kalendros metui 1899. Bitėnai 1898. Jankaus s-vėje. — 
Tos pačios Jankaus Kalendros, tik sutrumpinta kalendorine dalim. 
2) M. Jankus — Czerknyges. Bitenai. 1898 Jankaus s-vėje. : 
13) Kelios pasakos del naudingo pasiskaitymo iszleistos. Bitenai 1898. Jankaus s-vėje. 
1) M. Jankus — Trumpas praneszimas apie Kanadą. Bitenai 1899. Jankaus s-vėje. 
185) (S. Matulaitis) — Ar dabar yra baudžiava. Tilžėje 1899. 
186) Žiūrėk 184 prierašą. “ 
18) M. Bindokas (M. Jankus?) — Mazgote. Bitenai 1899. Jankaus s-vėje. 
18) A. V. (Antanas Vileišis pagal Zielčaką) — Patarmes moterims. Tilžėje 1899. Jan- 
kans? s-vėje, 
18) P. Saurusaitis — Sutrumpytas  Angtiszkai — Lietuviszkas  žodynelis.  Water- 
bury 1899, 
72 as Mikulskis (v. P-isz L.) — Szirdis žmogaus Bažnyczia Dievo arba lizdu piktų 
dvasių. Vilniuje 1864. (Bitenuose 1900). Jankaus s-vėje. 
81) Dywni Prisitikimai ir Karžyginki Darbai raguotojo Sigwrydo. Tilžėje 1890. Posto 
s-vėje. O gal čia koks kitas vėlesnis leidimas. j 
182) J. B. Erelis (Jurgis Bielakas) — Istoriszki pritikimai isz Ukininku Gyvenimo Lie- 
tuvoje. Vilniuje 1899, (Bitenuose) M. Jankaus s-vėje. 
188) Lietuwiszku Konserwatywu Praneszimas iszleistas Ragainės bei Pilkalniu liet. kon- 
serwatywu skyrimo draugystės. Bitenai 1899. Jankaus s-vėje. 
4) M. Mikutis (M. Jankus) — Lietuviškos dainos broliams žemaičiams. Bitenai 1901. 
Jankaus s-vėje. 
156) Lietuviszkas Lementorius ir poteriai. Vilniuje b. m. (Bitenuose 1901) Jan. 
kaus s-vėje. k 
"6, Mažas naujas Aukso Altorius. Vilniuje 1863. (Bitenuose 1901) Jankaus s-vėje. 
**) (/. Bielkakas) — Lietuvos Administracija su nekuriais paaiškinimais apie pažinimą 
tiesos 1902. (Bitenuose) M. Jankaus s-vėje. 
98, Swarbi Kelone per Peklą ir Dangu. Priekulej 1890. Traušio s-vėje. Ar nebuvo 
vėlesnio leidimo? i 
9) Rožanczius szv. Marijos (1902) bene Bitenuose spausdintas. 
20) Matyt tos pačios Liet. dainos žemaičiams 1901; plg. 194 prier. 


Tauta ir Žodis. 24 


II. Martyno Jankaus laiškų archyvas.') 


1) J. Adomaitis — Šernas M. Jankui. 


a) Chicago 15/VI 1900. 


Malonus Tamstelė! Skaitau laikraszcziuose, kad Tamsta iszleid „Sau- 
leteką“ (pirmiaus tikėjau, kad ją iszleidzia Skyrimo draugystė), bet mums 
sawo laikraszczio nei wieno numerio ne prisiuntei. Ar su mumis ne nori 
"apsimainyt? Jeigu sutinki ant mainu, tai teikies atsiųst mums Saulėteką. 
Asz ne galiu suprasti, kodel Prusų iszleistojai nuo mum szalinasi. Jagomastis 
atsiuntė mums porą numeriu ir paskui paliovė, apie kitus nėra ne kalbos. 


Welydamas gero pasiwedimo, pasilieku Tamstos Tarnu Szerpas. 


2) J. Andziulaičio laiškas Martynui Jankui. 


Plymouth Pa. Vas. 25 1891. 


Mylimas drauge! Labai daug, brolau, padarai gerumo dėl „Vienybės“, 
kad nepatingi nors atvėjų atvėjais paraszinėti žinutes. Isz Lietuvos žinių 
taip labai mažai turiu, kad kartais visai pritruksta medegos dėl pripildymo 
skyrio „Isz Lietuvos“. Ar negalėtum vieną ar kitą isz pažįstamų vientauczių 
paklabinti raszinėti dėl „Vienybės“ trumpas korespondencijas, per ką vertė 
laikraszczio, žinoma, labai augsztai pakiltu. Dėl tokių korespondentų mes 
prisiųstumeme dykai „Vienybę“ į parubežę. Kaip matau isz „Varpo“, tai ir 
jo rasztiszkosios pajiegos yra ne kaip drutos, nors ten tukstancziais „inteli- 
gentai“ savę rokuoja. Bėda su tais musų „mokslingais“! Kaip ką reikia isz- 
peikti, tai dar vienas ar kitas atsiranda, bet kada einasi apie atlikimą kokio 
reikalo, tai musų inteligentai visi į kanapes bėga. Meldžiamas nors pats raszinėk 
korespondencijėles dažniaus, nes kaip mės pasiliksime be jokių žinių isz tėvynės! 

Daug negerumų padarei, brolau, su savo „Mesiju“. Kelių metų darbus 
musų sutrukdei per tą kningutę! Neiszmanau jos mierio, 

Kaip einasi su „Žodyno“ spauda? Ar jos bet iszeis kada? 

Asz neužilgo pradėsiu spausdinti Daukantos „Istoriją“. 


Su labomis dienomis J. Andziulaitis. 


3) J. Angrabaičio laiškai Voskai. 


a) Tilžė 1890 III. 24- 


Brangus Vientauczei! Pons Voska! Praszau dar viena ekzemplioriu 
szio meto „Varpo“ ir „Ukininko“ viena ekzemplioriu. Rubežiu negaliu dar 
užkasti ane Varpui ane Ukininkui, kaip iszkeliausiu gal dar ir daugiau pa- 


*) Visur vieton € (su brūkšneliu) spauzdinama ė ir vieton z (su tašku) — ž. V. B. 


— 371 — 


reikalausiu, delto, sakau, da rubežių negaliu užkasti suvisu. Pinigus nors už 
puse metu kaip tik nuvesziu tuojau prisiusiu ir adrisą, kur del manes visą 
“ vasarą (metą) turesite siuntineti; bet tik jegu teip stropei man ten siuntine- 
site tuos numerius, kaip dabar skubinate prisiustė szian pas Mauderodę, tai 
atminkite, kad nepasiliksite nesztruopuoti. Asz savo žodyje busiu sekis atmyti. 
Ar tik ne isz priežasties pribuiszio principalo tą darote, kad mums nesiun- 
czete ne tik kartu su kitais, bet vis paskiu paskiausei. Tą pribuiszi Jusų 
principolą tik žodžiu antrą kartą iszkeisiu. Sakete, kad praeitos nedelios 
pradžioje jau atsibus Nr. 2 „Ūkininko“, o kur Jusų Vyrai akys! jau dėka- 
voti Vieszpacziui vel naują nedelią turime, o Tamstų ne negirdeti! 

Tur but Tamstos rokuojete, kad mes norime, tai turime ateiti pasimti, 
tai butų Tamstų ne broliszka meile, nores rokuojames draugbroleis. Atminti 
tą turite, kad mes procevojeme, o nedikaujeme daug dienų troksztome, kaip 
žuvis vandenio szviezio oro vakaro czesu, bet ir to negalime vartoti, reik 
persedėti prie plunksnos iki vienūoliktai — dviliktai beveik kožną vakarą, o 
Tamstos rokūjete mus už dikadūnius ir sakote galia ateiti pasimti. Man ro- 
dos ar jus nevaikszcziotumete į Tilžę, kad galetumete apseiti be jos, bet 
priversti esate keliauti tad ir pas mus užeinate. Kas ar ne tiesa? 

Ar atidūsite praeito meto visus numerius „Varpo“ 1 ekz. už rubli? tai 
paimsiu kokius du ar tris, ir tūjau siuncziu pinigus po atsiliepimo. Asz 
misliju visai, kad isz musų, kurie daug turime kenteti, tarnaudami del bro- 
lių Lietuvos, geda jau imti daugiau kaip rublį už praeito meto „Varpą“ juk 
tai dar ir užmokėta, kad po 8 k. už kiekvieną numerį ir už pasztą bus tie 
lenigei, kurius pridūdami į Tilžę turite iszleisti. Meldžiu įdėti 2 ekz. Vitauto 
su jo abrozdeliu knįgelios. Su gitdone Jus pažistams ir gero velijentis 
J. Angrabas. 

Meldžiu tik neužtrugdyt, nes turiu iszvažiūti. Tilžeje 24. III. 


b) Tilsit den 23 Mojaus 1890 (atvirutė). 


Gūdotinas Pons Voska! Buk teip neuzmirsztąs kogreicziausei iszsiusti 
3 ekzemplorius „Varpo“ szio meto visų numerių, t. y. 1, 2, 3, 4. Penkto 
da man rodos neturesite. Tūs rokūsiesi ant p. Mauderodo rokundo. Bet 
jūs nori imti ant visų metų ir temokes tik 4 markes. Mes prižadejome, teip, 
kaip isz savo spaustuvės, o jei nenoretumei už 4 m. tai mes nesiusime. 
Nes dar mums ir paszta kasztūs. Meldžiu dūt atsakymą, ar tas vaikinas isz 
Eiriogalos buvo pasimti „Varpo“ ar ne? Kaip sakei, kad prižadėjo ateiti. 
Su gūdone Tamstai daug gerų labų dienų /. Angrabas. 


4. Silvestro Bartramaičio (?) laiškas Jankui 


a) Peterburge 24. IV. 1890, 


Garbingasis Poni! Panorėtinai butu žinoti, kasgi dedasi su „Varpu, 
Ukinįku ir Szviesa“. Valanda, rodos, praslinka jau ne maža, kaip iszsių- 
Cziau Tamstoms pronumeratą (14 rubliu per dvi atveji) ant minetu laikrasz- 
Czių, vienog jų pareinant veltu laukiau. Teip nestojos. Delko teip? — ne 
galiu suprasti. Prasziau, paskutinį kartą lig Jų raszidams, bent atsakimą 
dūti, ir to ne gavau—nors pagal teisybės ir Tamstų istatimu reikejo ir isz- 
pūli man nū Tamstu atsakima gauti, nes laikraszcziūse savo garsinat, jog 


24 


— 372 — 


tiems visumet atsakątis, kurie už 10 kap. markelę prisiųta; markelę prisių- 
cziau: Tamstu atsakąt ir po szia diena teblauku! Regėtis teip baisei esti 
prislegti veikalais Tėvinės, jog ant siųtinejimą laikraszczių prenumeratorems 
su visam nebeliktu tam atliepanczios valandos—ir per tą ne siųstat—o apie 
atsakimus ant laiksztų tai jau nėr kū ir kalbėti: tie sav ein neužgauti į 
Užmirsztį! Gal man užmęsti, kad prasziau pats suturėti minavotus laikrasz- 
czius siųsti per Vokiszką Žengunę. Teisybė prasziau tą padariti tūkart jegu! 
neturetumet ir neatsirastu Tamstu agentu Gudijoj, bet teip nėra: Tamstos 
turet agentu Gudijoj, k. t. p. Mikalojus. Isz Vilniaus man rasze viens lie- 
tuvis nesenei, jog jis Tamstų laikraszczio prenumeravojęs 10 ekz., vienog 
lig sziolei dar ne gavęs nė vieno numerio. Kas aiszkei rodo, jog prie 
Tamstu viskas padorei yra atliktamas toi paczioj valandoj ant užpraszimo ir 
užklausimo pronumeratoriu!(?). Jegut teip ir toliaus daristi ir elgstės—reik 
viltis, jog kartą paragavusiejej Tamstų szulinės vandinį-- daugiaus nebatgrįsz 
jo semti. Praszau dar kartą Tamstu, prisiųsdams už 10 k. markelę, atsakiti 
ar man be viltis gauti praszitus laikraszczius ar? Su Gudūne T. Sylvalops. 
Antraszas del siųtimo man laikraszczų: CMBypro, bypiuTanckas yn. A. Ne 30 
«B. 15 Ea B-nii0 Onumniu OpuapuxoBHĖ r-><6 JKuckapb cb nepen. I. A. 
Gromatą siųsdams szitokį padėkit antraszą: CIlBypr EkaTep4nunrodb. npocn. 
A. Ne 49 Jocudby Accacy cb nepenxauero CHnbRanony. 
Petrapilė 24 Karwelio 1890 m. 


5. Antano Baltrušaičio (Zigmantinio) laiškai M. Jankui. 


a) 1900. I. 16. 


16 d. Sausio 1900 m. Meilingas Tautiety! Apturejau laiszka, yr di- 
delei dziaugiuosi kad tuos graudžius werksmus žadate greitu laiku prisiusti. 
Pinigus 55 Mark. prisiuncziu. Teipgi sztai ir kita isz lenkiszko iszwersta 
ant lietuwiszku prisiuncziu ir labai meilingai meldžiu kad akurat ant tokio 
paweikslo kaip ta lenkiszka kad tokiu lietuwiszku atspaustumet 6000 stukiu, 
yr asz misliju kad tas iszwertimas Tamstaj bus suprastas! 

Tiktai kur paraszitas žodis Medalikas, Medalis ir t.t. Tai i to wieta 
tegul bus ygnoselis ygnoseli ir t. t. 


Ba lietuwiszko kalbo pagal mano supratima netinka waditi Medaliu 
Medaliku ir t. t. yr kaip padarisit tuos graudžius werksmus. Tai buket teip 
malonus atspauskit tuos keturis lapelius ir teip sudarisit kaip ta lenkiszka 
ir padarita. . 

Yr kiek prigules pinigu. Tai meldžiu man sufeikiė žynie ir asz tuo 
prisiusiu. 

O su 100 Ilementoriu ka saket iszsiuntete tai da iki szendie nesulaukiu. 
Maža kur užkluwo. Ale dabar gawie szita laiszka busit teip malonus greitai 
isziusti del manęs 900 stukiu. Tai pasidaris wisas tukstantis 1000. O raszta 
meldžiu pas p. Lapina priduosit. Mažo tik szeip teip isaj sutalpis kur nors 
iki kokem laikui. 

Yr da apricz to wiso labo meldžiu ma prisiusit szes knigas: 


6 ekzempl. Pekla su gesmemis, 6 ekzempl. Apraszimas apie Jaruzolima 
Palestiną ir teip t. 


— 373 — 

„O kaip siusiu pinigus už ta knigute tai uz tas knigas prisiusiu, yr 
meldžiu ma wiska siuskit ant szio adreso. Su guodone 4. B. Zigmant. 
Frau Marie Ebert in Schirwindt (Ostpr.) Abzugeben tūr Zigmant. 

Beja asz meldžiu keip pirma knigute padarisit tai meldžiu man pri- 
siusit paziureti ir ta raszta drauge pagrazisit (ta wertima). 


b) 9 Wasario 1900 m. 


Gūdotinas Viengenty! Pasiuncziau iki Tamstaj pinigu 44.40 už Pale- 
stinos kn. ir už ystoriszka žynie. Ponas Kanc. negalejo pributi ant gedoriu 
szw. ant 11 d. Tilze... Tiktai per mane raszitoja szito laiszko meldže guo- 
dotina Jo Mylista kad tejktumejsi greitu lajku prisiusti sekanczius Graudus 
Werksmus. Ba tie graudus werks. labai reikalingi del iszdalinimo žmoniems 
iki 28 d. szio menesio. | 

Yr pagal iszgalejima pagatawokit ta ysforiszka žynie yr prisiuskit ant 
to paties adriso i Szirwinta. Beje 2000 meldžiu nusiuskit prie p. Lapinu 
o tik 4000 prisiuskit in Szirwinta. Teipgi ir tuos dar iki 1000 trukstanczius 
lementorius meldžiu greitu laiku prisiuskit O dabar asz raszitojas szito 
iliošė meldžiu guodotina Jo Mylistą bukit teip malonus prisiuskit ma szitus 

alikus. 
2 ekzempl. Aretmetika lietuwiszka lotiniszkoms raidem ir 
i Uzduotinas ir t. t. 
1 = Kalendoriu Wokiszkom raidems. 


yr lietuwiszka wokiszkoms raidems laikraszti kuris po nauju meto ira 
tamstos redoms ir iszleidzems no pat pradzios metu iki pabaigaj siuskit 
wis numarius. 

Yr szituos dalikus prisiuskit asabnei i maza pakuti ir skaitline prie 
drauges pridekit, kiek uz ta wisa laba prigules tai su dideliu padekawo- 
jimu prisiusiu. Tiktai meldziu kaip galint greitai prisiuskit. 

O kad snegas apsimazitu ir kaip tik bus galima pereiti tai J. Kanc. 
pats žada prie Tamsta atkeliauti ant pasikalbejimo. 

Yr po keliu dienu kita knigute prisius J. Kanc. mels kad teiktumejs 
padariti. Su guodone A. B. Zigmant. 

Frau Marie Ebert ir t. t. 


6. J. Basanavičiaus laiškai M. Jankui. 
a) 29— VI—85. 


Siuntiu, milimas Brolau, kelis del Aušros raštus, kuriūs, kaip tik pa- 
talpos rasi, atspaudinkie. Rašte „iš priežasties atrad. akmens“ visas notas 
gali pateme tekste palikti, kaip yr. Literas to akmens statiti šitame rašte 
tas patias, kaip ir Aušroje padūtas. Ketiško rašto kopiją ksylographas tegul 
gerai išdrožia, biski lygiau visas šerpetas mano darbo. Šitan raštan, Vie- 
versiui pavestan patalpink graitiau del atminties jo ženybun. Tik ištisas 
visas šis raštas tur viename numerije tilpti, ne dalytas, nes kitaip visai man 
ne tiktu! Meldžiu todel šiian mano prašiman išpildytie! Per Joninias iš- 
siuntiu jums telegramman--ar gavai? Pranešk — laiko turedamas —kas gero 


— 374 — 


girdet, ir kada bus gatavas „Žirgas ir vaikas“. Labai laukiu! Taven milin- 


tisis Bas. 
29. VI. 85 Elenoje. 
P. S. Galetumete palengva Aušros tulus artikulus mano rašyba (su 
t, d*) etc.) spaudinti, idant galetu skaitytojai prie jun priprasti. 


b) 20—XI-89. 


Meilusis Brolau! Seniai rengiūsi taviesp prašytie, bet negalu prisirengtie 

del visokiun priežastiun. Buvau jau seniau norejaus ir Kelis skatikus už 
"laikraštius atsiuntus ir siuntemus tau užmoketus, bet ir tai iki šiol neišpil- 
dinta tapo. Žmogus, mat, nelaimiun apspietas, patenka ar papūla, tary- 
tum ir koken letargijan, - iš kurios sunku yr' pabustie. Taip ir su manimi 
atsitiko, ir nemenk jau laiko praejus, tik dabar vel pradedu aš palengvo in 
darban griebtis, . 

" Pirmutiause aš tavens klaustis noru, ar ne apsiimtumei tu nog Mau- 
derodes Tilžeje atimti mano brošuran „Žiponas bei Žipone“, kuri pas jin 
iki šiol liekti, ir ar negaletum tuojau išpardūtie. Spauda jau senai užmo- 
keta, kiek pardūta ne žinau, ir man klausent, kiek egzemplorun pas Maude- 
roden liekti, jis man ir atsakytie patingejo, ar ne norejo. Jei tad apsiimi 
tan raštan atimti, tai aš tau kitame rašte plenipotencijan ant to atsiunsu, 
jaigu Mauderode nenoretu iš gerun jin tau atidūtie. Šeip ar teip butu, pa- 
rašytie apie šin dalykan neužmirškie! 

Antra —siuntiu tav per pačtan 20 frankun auksu skolon, kuren aš turu, 
ir prašau — jei turi laiko truputi — kad dūtum man žinien, kaip aina tiedu 
veikalai ir reikalai Varpo? Iki šiol aš stovejau iš tolo ir nieko gero lietuv. 
parašytie negaliejau, nes ir galva mano per virš vis sunki buvo—bet jaigu 
man bus geriau, bandysu vel darbu, nors menkoku kokiu užsiimtie. Todel 
noretiau labai nors kokias informacijas apie musun reikalus ir padejiman 
turetie, kad laikun geran atsitikus, ir aš in jusun talkan vel pristotie gale- 
tiau. Aš labai malonetiau gautie nog tavens ar per taven adresan vieno ar 
kito varpininko, taipogi d-ro Sauerveino ir k. Neužmiršk taipogi dažinotie 
ir man pridūtie dabartinin adresan p. Konstancijos Skirmuntiutes. 

Aš pats. tūmi tarpu, asmi užsiemens rašymu vienos bulgar. kalboje 
kningos, kuren ministerija vidujos dalyku prižad savo kaštu atspaudinti; ne- 
užilgo užbaigsu ir po naujo meto ji taps atspaudinta — šis darbas visan 
mano laikan atliekaman nog kitun reikalun suvalo, ir aš lietuv. raštais už- 
siimtie ne galu. Ale kaip tik užbaigsu šin darban, vel ketinu kan nors 
lietuv. pieštie—ar pasiseks—Dievs žino. 

Tūmi tarpu nog tavens žiniun laukdamas pasiliekun tavens milintis 
/. Basanavitius. 


v. s, 20.XI.89 Lompalanka. 
Kur given Mikšas? Kas atsitiko su „Lietuv. Balsu“, ar jis jau ne išeina; 
perduok, jai žinai, adresan Szlupo. 
c) 24 Grudio 1889 Lumpalankoje. 
„ Mielasis Brolau! Siuntiu asz tau drauge plenipotencijan del atemimo 
„Zipono bei Žipones“ ir kelis raštpalaikius, kurie pirm 2—3 metun jau pri- 


*) Bas, t ir d su kabliukais apačioje čia spausdinami be kabliukų, nes spaustuvėje 
tokių ženklų nėra. V. B. 


— 875 — 


rengti buvo del Aušros, kuren norejome tūmet atgaivinti. Jai tau jie tiks 
— patalpink kur, jai nę — tegul pas taven gul. „Kritiška paržvalga“ yra 
tai darbas vieno senyvo daktaro L., kurio anonyman ne reik išdūtie; jai tan 
raštan talpintum, pertaisyk vietomis jo kalban ir rašyban; tulos jame žinios 
yra akivos ir verta butu kur atspaudintie (Kalendoruje etc.). 

Visus egz. „Žipono ir Žipones“ pavedu aš pilnai del „Birutes“, tegul 
ji jūs pardūs, ir jai kan laimes, lai ant savo naudos apvers. Taipogi visi 
egz. „Oškabalun dainun“ ir „iš priežasties atradimo Lietuvoje rašyto akmens“ 
pavedu aš tai pat „Byrutei“ — o tavens meldiu, kad vislab atemens „By- 
tutei“ atidūtumei. Dieve dūok, kad ji nors kelis skatikus iš to laimetie 
galetu! 


Aš turu nog seniau -ne vienan darbapalaikin pradetan, bet man dabar 
nieks nesiseka, todel ir nieko gero ne galu atsiunstie. Jai man Viešpats 
praves vel atsigaivintie ir susistiprintie, rasi vel kan prirengsu, jai tik ne 
liks vislab pium desiderium! 

Siusdamas tau ant naujo meto širdingiausius mano velijimus, pasi- 
liekmi taven milintis /, Basanavičius. 


d) 29 VI 90 Lompalankoje. (atvirutė) 


Meilusis Brolau! Siusdamas tau draug su šitūmi laišku per Postan- 
weisungen 20 fr. (= 16 M.), meldžiu tavens vienan ekzemploriun del manens 
„Žodyno“ kunigo Miežinio pas p. Szerna (Markstrasse 80) apsteliūtie. Už 
likusius pinigus atsiunskie man Miežinio gramatikan lietuvišką ir Akielaitio 
„Gramatyka języka litewskiego“. Kelios likusios markes bus ant „Varpo“. 
— Laukiu! Siusk vislab in Lom-palanka, nors aš rytoj in Sistovan Tirnovan 
ir Ruščukan iškelausu officiališkame reikale. 


Tavo J. Basanavitius. 


e) (13/25 VIII 90). 


Mielasis Brolau! Jau seniai buvau norejans ir aš nors kelais skatikais 
prisidetie prie „Liet. moksl. Draugystes“ Baltimorėje, ir tik šendien, po 2 
menesines kelones atgalos sugryžens, susirengiau ant tavo vardo piningus 
išsiunstie del reikalun tos draugystes. Su Amerika Bulgarija netur pašto 
konvencijos padariusi del siuntimo pinigun, todel bulg. paštas in Amerikan 
pinigun siuntiamun ne priima; šitos priežasties delai siuntu 100 frank. (šim- 
tan) ant tavo vardo, ir dūdu apie tai žinen in Andziulaitin („Vienybeje“). 
Jai prireikes tu pinigun, Liet. Draugyste tau nurodins ant ko tu jūs turėsi 
suvartotie. Siuntiu drauge mano šimetinen photographijan iš laiko mano 
kelones in pietinen Trakijan; meilu man bus, jai tu jan meilingai priimsi. 

Aš tau buvau rašens apie atimiman „Žipono bei Žipones“ nūg Mau- 
derodes; nog ano laiko ne jokio atrašo nog tavens nesulaukens nežinau, ar 
tu mano noran išpildiai, ar ne? Kodel tyli ir ne atsakai? 

Kas girdet naujo, kaip ainasi Lietuvoje? Gromatos tavo lauksu! 

Spaudiu prieteliškai rankan /. Basanavitius. 


13/15 Vill 90 Lom-Palanka. 


— 376 — 


f) 4/16 IX 90 (atvirutė). 


MB. Iš paskutinio N. Varpo ir iš tavo gromatos dasižinojau, kad tu 
spaudini koken ten Šlupo parašytan „histor. liet. literaturos“, kurioje, tikiu, 
ir mano biographia yr patalpinta. Jaigu iki manens da ne atejai spaudi- 
nime, butu gerai, kad tan man dalin rankraštio, kur apie manęn kalbama, 
atsiunstum; jeigu galima butu, vietomis dar kan nors pridurtiau. — Maude- 
rodei ne galu dovanotie pragaišiniman tiek egzemplorun! Tegul už jūs už- 
moka arba tu jin apskunsk! Atspaudinau ir užmokejau jam už 1000 ekz., 
iš kuriun jis man 20 atsiunte: taigi tur jis tau dūtie 986 kningutiun! Siun- 
skie man ir „Ukikinkan“ pridūk taipogi kokin viena N- „Peržvalgos“ — 
del pažiurejimo. 

Su labomis dienomis! 

(štampas:) Dr. J. Bassanovicz Lom-Palanka. 


g) 5/17 II 91 Lompalanka. 


M. Br. Nežinodamas kiek aš tau asmi už laikraštius kaltas, siuntiu tū- 
mi tarpu 50 fr. 40 ct. per post answeisungian. Gaila man didei, kad iki šiol 
aš visokiun atsitikimun delei ir trinedelines kelones, tau skolan atlygintie ne 
galejau. Laikraštius siunski tik vienan kart ant menesio, Varpan, Ukin., 
Apžvalgar — ir iš dalies Šviesan išemus, kiti laikraštiai niekam netiken — 
ir tik gaila piningus ant jun išleidus: jun aš ir ne skaitau. Jai liekmi kiek 
kaltas, pridūk rokundan, kitan kart atsiunsu.  Recensijan atsiustos kningutes 
jai galesu—parašysu. Bet turi žinot, aš asmi kitais darbais užsiemens, retai 
atspeju. Kaip ainas su spaudinimu Šlup. kningos „Liet. raštininku“? Kada bus 
gatava? 


Su Iaboms dienoms Dr. Basanavifius 


h) 6/XII 91, 
Brolau! Pasiskubink, prašau, atsiunsti man: 


Skanisl. Zanavyko Vistorijan arba apsakyman apie Lietuvos praeigan. 
Tilže —Manderode, pp. 186, — inrašydamas jon preken in mano rokundan. 
Kada bus gatava apie liet. raszt.l? 


Su laboms dienoms , Bas. 


i) 3/15 VII 92. Lompalanka (atvirutė) 


M. Br. Iš „Vienybos“ susižinojau apie „Apšvietos“ pasirodiman; kodel 
tu man jos taip ilgai ne atsiunti? Atsiunskie man taipogi visus NN „Varpo“ 
iki šiol išejusius; noru Sakit apstelūk! Neužmirszki taipogi numerin pir- 
man to laikraštio pridūti — labai man reikalingas. Aš tau esmi man rodos 
— pirm 2 menesiu piningus už mano skolan išsiuntens - ar apturejai ir kiek; 
taipogi parašyki kiek markun aš Tau per virš atleidau? „Žiponan ir Žiponen“ 
pardavinek po 20 kap. = 40 pf. ir surinktus pinigus pas saven laikyk; kitan 
kartan pridūsu ant ko jūs apreiksztie bus galima. 

Su laboms dienomis 


(štampas) Dr. J. Basanowicz Lompalanka 


— 377 — 


k) (Pašto štampas 23—II—01) (iš Bulgarijos) (atvirutė). 


Mielas Martineli! atsiunstose man „Evangel. Kalendrose“ metui 1901 
ant lap. 38 skaitau: „2 decemb. 1234 muszis pas Olimai.“ Buk taip geras, 
keliais žodžiais dūtie man žinen, kur tu radai tan vietos vardan? Aš jos jieš- 
kojau mano kningyne — ne radau. Padūk jei galima versmen, iš kur tu se- 
miai tan vardan, nurodydamas ant kningos (autoriaus) ir lapo. 


Su geriausiais naujame mete velijimais! Basanavitius. 


I) Varnoje 2 -I—-1902. 


Sveiks mano Martineli, naujun metun sulaukens! Su šitais žodiais pra- 
šau Tavens man sekantian dūt' žinen. Pas Taven Bitenūse atspaudinta 
tapo 1893 m. „Graži dainun kningelė, išleista per Gedriu“ — aš norėtiau 
žinot', tikran jo pravarden ir iš kur tos dainos paeina: iš prus.-Lietuvos, ar 
iš užrubežinės?. Teikis tad atsilieptie. Beje! jei tu turėtum kokias dainas, 
pasakas, burtus ir t. t. ar negalėtum man pavestie? 


Su laboms dienomis. Dr. Basan... 


7) Jurgio Bieliako (Baltojo) laiškai M. Jankui. 


a) (Be datos) Garbingas Martinai! Prašau tam ponui Antanui išduoti 
mano knygas: , 


1 Pasakojimai apie veikalus 50 
2 Istoriški pritikimai 100 


3 Administracija 200 Jurgis 


b) 13—1V —1905 


Garbingas Martinai! Jau musu pusėje kaip žinote, spauda atsidare ir 
3 laikraščiai pasirode, bet tie laikraščiai ne pilnai atsako, arba ne užgane- 
dina ukininkų reikalų, nes Vilniaus Žinios perdaug tankiai išeina, o Petra- 
piles lietuvių laikraštis pertoli nuo Lietuvos ir Bitininkas. Bet tu visų trijų 
laikraščių turinis ne atsako musu krašto ukininkams. Aš kaip žinote, tai 
daug turiu tokių praktiškų prirodimų kaipo tai: apie servitutus, bendrasias 
ganyklas, apie miškus atimtus nuo valsčionių, sodžius ir šiaip išnaikintus 
ukininkų gyvenimus ir teip toliaus. Jeigu aš priduočiau dabartiniems laikraš- 
čiams, tai kiekviename numeryje užtektu po straipsnį. Bet aš mislija ant 
Savo sunų vardo užvesti laikraštį nedelinį formato didumo, kaip Petrapiles 
lietuvių laikraštis, savo teviškeje. Nuo teviškes lig pačtavai stancijai 7 mas- 
koliški varstai arba 1 milia. Lig geležinkelio stancijai 33 varstai. Ligi 
miestui Rigai 84 varstai, 12 milių. Todel aš kriaipiuos prie Tamstos su 
sekančiais klausimais apie tuos spaudos dalykus. 1) kiek akurat tokia pat, 
kaip Tamstos, su ranka sukama, mašinele Prusuose kaštūja? Litarus su ki- 
tais reikalingiausiais prieg tam dalykais, man rodos, galima Rigoje gauti, 
ne už brangesnę prekę, kaip Prusuose. Petrapiles lietuvių laikraštis išeina 
pavidalije knygos beveik didžiausiojo žurnalo formoje ir ima už tą 5 rub- 
lius. Aš ir akurat tokio pat didumo menavoju išleisti, tai tokio laikraščio 
ant vieno skaitytojaus kašto reiketų išdeti, o geriaus sakani ant 1000 skaity- 


— 378 — 


toju kaštuotu. Aš merkavoju 3 rublius imti nuo kiekvieno skaitytojaus. Ar 
galima butu išsirokuoti ir kiek liktu pelno? Petrapiles laikraštys sako tu- 
riąs 2000 skaitytojų, o Vilniaus su viršum 5000;, bet daugumas skundžiasi 
ant vieno ir ant kito, kad esą perbrangu ir neatsakančios žinios. 

Tamsta kalbėjote su garu sau varomą mašiną įrengti. Su garu varoma 
gal su kitoniškais padargais yra reikalinga mašina, tad man šitą, kaipo už 
seną perleistumete. Gal ir per rubežiu, kaipo už vartotą pigiaus paro- 
kuotu muito, 

Aš savo puseje rupinsiuos apie tą visą sužinoti, o Tamistos prašau 
tas visas virš paaiškintas žinias suteikti. Su guodone Jurgutis. Visiems la- 
bas dienas. 

13 balandžio 1905 meto, Adresas toks: Rusland Šenbergas Kurlendi- 
jos gubernijoje. M. Sostai. Juozapui Bieliakui. 


Martins Jankau! c) (1905 m. 14 liepos.) 
n . 


Prašau priimti 15 rubliu už skolą, kurią praeitūse metuose pasilikau 
skolingas 29 Markės. Su guodone 


1905 m. 14 liepos. | Juozaps Baltasis. 


d) 1905 m. liepos 29 denoje. 


Garbingas Martinai! Atkakau į Rigą ir sutareme su knygu krautuv- 
ninku Maciejausku, kurs apsieme mano knygutes išsiusti cenzuron; Pasa- 
kojimus ir Administraciją jau prieme del išsiųtimo, nes tose knygutese ney- 
ra parašo Vilniuje, o Istoriški pritikimai ir ant sukaktuvių devinioliktojo am- 
žiaus prašau nuplėšti (?) tuos pirmutinius du lapus ir visą antrašą, tuos pa- 
čius žodžius palikti, tiktai tą vieną žodį, kurs yra užrašytas „Vilniuje“ per- 
mainyti „Tilžeje“ tik neužmiršti tą lapiuką tokio pat popieriaus pritaikinti 
su visu apdalkeliu ir ant pirmojo pameginimo po vieną knygutę teip pada- 
1ę išsiųsti į Rigą prie Macejauskio, o jis gavęs tas knygutes išsiųs cenzuron. 
Jeigu cenzura perleidusi per savo gromulą užtvirtins tas knygutes, tad visas 
varysime par tamožnes pagalbą į musu pusę. Apie tuos du pakius, jeigu 
pribus Raginis ir pareikalaus, kaip pirma kad buvau rašęs, tad galite jam 
prirengti tuos pakius. Su pagarba . Juras. 


Adresas A. Macejeuski Riga Kiteniu uličioję N 3 Knygų parduotuve 
(Russland). 

Dar paaiškinu, kad galite prideti ant „Istoriški pritikimai“ prie M. Jan- 
kaus spausdinta, o ant „sukaktuvių devinioliktojo 2mžiaus“ prie Jagomasto. 
Teip išsiaiškina, jeigu ir konstitucija bus Maskolijoje įvikdinta, tai ir su to- 
kiuomi antrašiu knygutes bus draudžiamos per rubežiu atvirai leisti, nes 
teip tokius antrašius ant knygų vadina kontrofakcija (maklioryste). 

Ant trumpo laiko atkakęs į Rigą, tai nieko negalima apie maištą per- 
manyti, tikta yra matoma, kad tramvajai nevaikščioja, iš to yra suprantama, 
kad milžiniška latvių galybe tą veikalą sulaiko; pradejus savo mislioje svars- 
tyti apie tą dalyką, nenoroms ašaros veržiasi iš akių, apie latvių milžinšką 
veikalą. ' 


— 379 — 


e) 1905—VII—19. 


Garbingas Martinai! Praeituose metuose pasilikau Tamistai skolin- 
gas 29 markemis, išsiunčiau 15 rubliu, kuriuos jau busi gavęs. Dabar, 
prašau, idant iš mano knygų sutaisytumete du pakus (baksius), viename 
prašau sutalpinti: 300 istoriški prisitikimai su žemlapiu, 300 Administracijų 
ir 300 testamentus del 20 - tojo amžiaus, tai man regis, tiek sutalpinus turi 
buti vidutiniškas pakas (niašalas) O antrą paką sutaisyki, kuriame turi 
sutilpti 100 pasakojimų ir da pridėti, jeigu galima mažumą, ant sukaktuvių 
devinioliktojo amž. Tas knygutes, kurias prie Jagomasto prašau pas savį 
pargebenti; bet musu puseje mainantiems laikams, gal bus galima par 
žigunę tas knygas likusias išsiųsti. 

Tos du pakus sutaisęs prašaus pagal išpuolimą, žinią prie Raginio 
nusiusti, idant pributu pakių atsiimti. Perniai metus, apie Smalininkus, 
nekurie jau nebenorejo musu pakių su knygomis be priimti prie savęs, 
šį metą nebeturi tokio paojaus. Tad galima butu, kaip ir pirma, prie 
Berlavičiaus nusiusti, o iš ten galetu Raginis pasiimti. Dabar kartu rašau 
laišką ir prie Raginio, idant pasirupintų pakius paimti nuo Tamistos del 
manęs prirengtus. Atsiradus pas mus spaudai nebeturu išrokavimo apsi- 
lankyti Prusuose. Mano puseje dabar man rupi du dalykai: vienas atstovybe, 
kuri turi buti gal trumpame laike ivikdinta ir apie uždejimą spaustuvės ir 
išleidimą laikraščio. Su guodone Jurgužis. 1905 mete 19 liepos. 


f) (be datos) 


Guodotinas Martinai! Ta pakiuką geriaus butu, kad subatos rytan 
nuvežtumei prie Jurgio, o jis kaip man užtikrino, viską geriausiai atliks. 
Kad ir Smalininkuose bauginasi nebenori priimti. Kada Lapinas atiduos 
tuos dalykus tegul jis teip parupina, kad jie smailia pakautini (?) ant gar- 
laivio nebutu matomi ir subatoje, ne ant ritinio, bet ant vakarinio garlai- 
vio išsiunsti, nes teip geriaus išpuola, del visko vakare atimti. Su guodone 
J. B. 


g) 1905 


Garbingas Martinai) Nuo 6 rugpjuczo šio meto Maskolijos redas ap- 
garsino konstituciją, kurią per deputatus žada įgyvendinti. Iš tos priežas- 
ties aš prašau Tamistos, idant man praneštumete apie tą, kaip reikėjo duoti 
žinią jums, kada savo spaustuvę uždejote prie jusų viriausybes, nes Masko- 
lijas konstitucija busianti tokia pat kaip Vokietijos. Todel prašau man pranešti, 
kokį pažinojimą davete savo vyriausybei kada spaudą uždejpte, tad ir aš 
tokią pat dūsiu savo vietiniai valdžiai. Jeigu tu dviejų pakių nepridavete, 
tai prašau priduoti prie Berlavičiaus, nes petničioje pribus Raginis, todel 
prašau nepaveluoti, o Berlavičus tegul atiduoda Raginiu. Kaip Ukininkas 
ir Varpas gyvuoja, Zaunyte, Lapinas, Ansas Bruožis ir kiti ir visiems labos 
dienos. Su pagarba Jurgugis. 1905 meto. Adresas-—Juozaps Bieliaks Kur- 
landijos gubernija Schoenberg. Sostai. 


h) 1906 m. 10 sausio (atvirutė). 


Garbingas Martinai! Mano „Pasakojimai“ per Rigos Cenzurą užtvirtintos, 
todel prašau Tamistos, noris apturejau nuo jus išrugojimą, kad esate labai 


— 380 — 


užimti saviškais ukiškais reikalais, bet Tamsta matai kad aš dabar negaliu 
pributi į Prusus ir atsiimti tų knygų, "todel „Pasakojimus“ į Rigą prie 
p. Macijauskio 100 egzempliorus kokiais keliais parankiaus išsiusti, o Istoriški 
pritikimai ir Administraciją, kurias pas Tamista randasi prašau prie Berlavi- 
čiaus del Raginio priduoti, tiktai prašau tvirtai tuos supakavimus sukaustyti. 
Su guodone Jurgis. 1906 m. 10 sausio. 

(Rigos pašto štampas). 


i) 5—X 13. (atvirutė iš Schustern Kr. Ragnit) 


Gerbiamasis Martinai! Pagal savo reikalu rašiau prie p. Gabrio į Pa- 
ryžių ir prašau kad prie Tamistos duotu del manės atsakimą. Kad ir koki 
gausi nuo jo del manes atsakimą, prašau man į mano teviškę nepranešti, 
nes man nei kokie laiškai nemalonu aptureti. Tiktai po naujų metų busiu 
Prusuose. Mano spausdinių prašau ne sunaikinti. 


19. 5. X. 13. Su pagarba Jurgis 


8. Dr. Antano Buivido laiškai M. Jankui. 


a) 1890 16 (28) XII 


Godotinas Vientauti! Vargais negalais persikelau isz Azijos į Europą, 
bet arcziau prie tievines sziom laiku sunku gauti vietą, nes į Lietuvą siunczia 
po gvoltą tiestikius. Gudijoje kareiviszkus daktarus ar vien stumda isz vie- 
nos vietos į kitą. Dabar asz dieniju netoli nū Maskvos m. Vladimire pulke, 
stengiūs gauti vietą kur tvirtesnę, naudingesnę moksliszkūse ir materialiszkūse 
dalikūse.  Mažum galesiu nors ateinanczeme laike atneszti sziokę tokę nau- 
dą savo tievinei Lietuvai. Siuncziu 4 rublius ir praszau Tamstos prisiusti 
man ateinancziose 1891 metuose kas menesį szaunų, garbų ir atverantį akis 
Varpą per pacztą uždaritūse kopertūse, nes dieniju kareiviszkame pulke 
szirdije Gudijos, kur daugibes visokiu szpiegu ir judosziu. Jei neužtektu 
piningu asz paskiau prisiusiu daugiau. Linkedamas visokiu palaimu Varpui, 
Tamstai ir visiems tikriems lietuviams spaudžiu szirdingai Tamstos ranką 
palankus tarnas 


. . Antanas Bu/vids. 18 — 16 (28) XII — 90 m. 


Adresas mano: Ty6epnckiti rop. Bnanumupo. ĮlokTopy ByliBuay. 


b) 1891 11 (23) X. 


Godotinas Vientauti! Szioje gromatoje prisiunczu nedadūtus už Varpą 
1891 m. du rublu ir praszau szirdingai ir tolau ligi galo metu man jį siusti 
uždaritose gromatūse, pagal tą patį adresą: Ty6ep. r. Bnannmupo ĮlokTOopy 
Byžsnny, prie tam apreiszkiu jog asz apturejau tiktai szūs numerius Varpo 
1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 8, ir nežinau isz kokios priežasties kiti numeriai ne da- 
seke manes. IN 

Linkedamas visokiu palaimiu redaktoriui ir redakciei Varpo paleku 
palankus tarnas Antanas Burvias. 


M. Vladimieras 18 — 11 (23) X—-9l. m. 


— 


— 381 —- 


0. Kun. A. Burbos — Lakuno laiškai M. Jankui, 


a) Kovo 27 d. 89. 


Meilingasis Vientauti! Su atidia perskaitęs tamstos gromatą su užklau- 
simu apie „Senkaus Jurgį“ skubinosi tulid atsakyti: visūse da/lykūse dary- 
kite teip kaip iszgalima ir geriaus, o pasitikiu, jog vislab bus gerai. Varpo 
Nr. 1 nereikalingai man prisiuntete, nes asz prie jo sądraugu priguliu. Kaip . 
jau bus pabaigtas „Senkaus Jurgis“, man praneszkite, nes turėsiu pasakyti, 
koki su jūmi galą padaryti. Su labomis dienomis Lakunas. 


b) Adutiszkis 89 m. Karvelio 11 d. 


Meilingasis Vientauti! Prisiuncziu tamstą adresą, kad raszytumete toles- 
niame laike iki permainymo szitaip: MouT. cr. FonyTuiukuų, BunenckolH ry- 
Gepnin CseHnanckoro yb3na Kcennsy Byp6t. 

Su labomis dienomis Lakunas. 


c) Plymout Pa. 12-Il 90 m. 


Meilingas Viengenti! Jau vieną exempl. „Senkaus Jurgio“ gavau nū 
M. ir taukiu kitu. Taigi pagal pirmiaus mano gromatoje parodymą padary- 
kite veikiame laike: 3000 exempl. tegu! bus ant pelno „Varpui“ isz parda- 
vimo „Senkaus Jurgio“; 2000 exempl. paduokite daktarui Rugiui, kuris 
pagal mano norą iszsiuntinės kur reikia, o 1000 exempl. man prisiųskite. Apė 
iszpildymą to viso dūkite man žinią. Kad 3000 exempl. yra paszvęsta „Var- 
pui“ jau asz p. Gaidziui nurasziau. Labai gaila kad bespaudindami daug 
klaidu padarėte: vienur žodžiai sutraukti, kitur apleisti (iszmesti), o vienoje 
vietoje tai ir visa eile apleista, taip kad skaitant tame daigte iszeina niekai. 
Kodelgi nepadarėte atataisos klaidu pradžioje ar gale knigutes? Atsisweiki- 
nimą ar spaudinote antra atwėju ar ne, Jeigu nespaudinote, tai ir nespau- 
dinkite. Taipogi labai jusu meldžiu padarykite su manimi rokundą, idant 
asz žinocziau, ar asz jums esu kaltas ar dar pas jus yra mano kiek pi- 
ningų. Labai jums dėkavoju kad jus man užrodyjote Mik. su pagalba kurio 
galėsiu kningeles siųsti į Lietuvą. Pas mus tarpo Lietuviu tikrai sakant tėra 
vienybes, nes vienas priesz kitą eina, bet pasitikiu, jog kiti nesutikimai išnyks, 
o pražidės tikra vienybe. Laikr. „Vienybe“ kassyk eina geryn. 


Likkite sveiki! Viską padarę paraszykite man! Tarnas 
A. Burba 


d) Plymout Pa V 5 90 m. 


Meilingas Brolau! Taip ilgai na Jum negaudamas nei kokios žinios, 
beveik buvau ant jusu piktas, Del antro atspaudinimo „Senkaus Jurgio“ 
asz parengsiu dar kelata savo rasztu ir syk visus bus galima atspaudinti. 
Kiek reiks dadeti pinigu tai asz dadesiu. Vis gi pas jus pigiaus galima 
spaudinti, nei Amerikoj. Jus su „Varpu“ ar „Ukinįku“ nesivelinkite! 

Daug labu dienu prisiuncziu Jums ir visiems broliams Lietuviams! 


Kun. A. Burba. 


— 382 — 


e) Plymout 27 — 1 91 m. 


Meilingas Vientautii Prisiuncziu 100 marku, isz kurių padūsite 50 m. 
p. Petrui Mikolainiui, o 50 marku ant „Varpo“ ir „Ukininko“. Dabar asz 
džiaugiūsi, kad „Varpas“ ir Ukininkas“ yra rėdomi krikszczioniszkoje dva- 
sėje. Juk kitaip ir negalima daryti, bet kalba lietuviszka kaip kur yra 
netikusi. Man ding, su laiku pataisysite. 


Visiems lietuviams prisiuncziu savo labos dienos. 
Kun. A. Burba. 


10) Knygnešių Antano Čiegio ir Vinco Vaidačio 
laiškai M. Jankui. 


a) 10 Vasario 1889 m. Abeliai. 


Meilingas Brolau. Širdingos labos dienos tamstai. Kaip gi gyvas ir 
ko — gi reikalai tamstos. Tamstos gromatą apturėjau ir gi kitą dar leidžiu. 
P. Marcijonas ims knigų, bet visokių kaip ant. deviškų, moksliškų ir t. t. 
Ant to dar randasi ir daugiaus — visi... pinigu rupinasi. Žinoma, kad tik 
butu dastatimas patštu. Apie tai daugiausiai eina. Aušra N 6 — 12 
1885 m., Garsą už visus metus, taip pat Nemuna Sargą už visą laiką mums 
persiuski. Surinksiu truputį pinigų ir daugiau su p. Vertibavitšium, kuris 
dieviškų knigų ims draugie atsiųsma. Melsdamasis ' truputį palukėti! Kur 
— gi gyvena p. Mikšas? Aš „Varpą“ irgi imsiu ir jo busiu korespodentu 
— truputį palukeki — skatiko surinksiu.  Mą kaip lietuviui reik rupitis kad 
butu butas del žiemos!.. 

Vienas mano prietelius manes vėla prašo, kad tamsta jam katalikiškų 
šventų abrozų su lietuviškais parašais atsiųstum. Jis su prisiuntimu už- 
mokės 30 rub. Pirkikas pirmiausia 20 rub. prisius, o po prisiuntimui 10 rub. 
Šitas yra Antanas Čegis. Ką gali tai dariki: žinai kad mums pinigų rei- 
kia, verskimsime kaip galima. Siuntšiu marką ant atsakimo, laukiu gro- 
matos. Tamstos tikras draugas Vincas Vaitšaitis. Antrašas: Mo JluGaso- 


Pomenckoki xenb3wok Aoporb cT. A6Genh Buk. BeūuaūiTucy. (Vincui Vai- 
tšaitšui Abeliūse.) 


b) (Laiškas be datos, 1889 m.) 


Sjunczju Kopija koxju Abrozu man rejkia. Szitu Abrozu gejdzju kad 
butu kajp arkuzis papiariaus diduma pakraszcejs zalatitajs ir teip pat pra- 
szau mažu Abrozelu bet kad buta wisi dideli ir maži su lietuwiszkajs 
paraszajs kokju tiktaj butu be ispaudose. Del atsakima sjunczju dwi markas. 
Ant rankas sjunczju pinigu 15 rublu o rades paczte tawara užmoksju wele 
15 rublu pinigu tam kas man ysjus tawara. Tamsta darik tejp kad pacztas 
man neižduotu tawora ko! asz neuzmokesju pinigu — ape taj turi buti 
kwitancija isz paczta kad tiek ir tiek man rejkia damoketi pinigu. 

O dabar asz raszau panuj Abrozu ir kokiu Szwentuju. 

Nekalto prasideymo Panos Marijos 1, Szitaj asz tarnajte Weszpates 
2, Marijos Panos Lourdi apsireįszkimo 3, Matinas S. Ostrombramskas 4, Ne- 
perstojenti Pamoczes Motinas S. 5, Cudawnas Abrozas Marijos S. Rožanca- 
wo 6, Giwenimo Marijos Panos 7, Užgimimo Panos Marijos 8, Užgimimo 


— 383 — 


Pono: Jezuso 9, Nukrižawota Pana Jezusa 10, Wincziawamas Panos M. su 
S. Jozupu 11, Kalwarijos Pona Jezuso 12, Pona Jezusa Nazarensko 13, Pa- 
kajus Temis Namams 14, S. Elijosziaus Pranaszo 15, S. Kazimiero Karalaj- 
czio. S. Jakubo Apasztato 17, S. Daminiko. S. Ignacijuszo. S. Izidoriaus 
20. S. Tadeuszo. S. Morkaus. S. Augustino 23. S. Wincento. S. Mateu- 
sz. S. Antano 26. S. Stanistawo. S. Wtadislawo. 28. S. Jozupa. Ablubi- 
niczios 29. Patieszimo Motinos Swencziausios 30. Uzgimimo Jana Krikszti- 
tojaus 31. S. Petro. S. Powilo. S. Aleksandros 34. S. Genowajtes. S. Jurgio 
36. Sudo Pono Jezuso. Grabo Pano Jezuso 38. Grabo Motinos Szwencziau- 
sios 39. S. Justino. S. Laurino. S. Jona Awengelisto 42. S. Stepono. Szwen- 
tos Agnieszkos. S. Marijonos 43. S. Agotos. S. Apolonijos. S. Eleonoros 47. 
S. Kotrinos. S. Domicelos. S. Gelenos 50. S. Petroneles. S. Marijos Mag- 
dalenos 52. S. Anos. S. Mortos. S. Anastazijos. S. Rozalijos. S. Edwigos. 
S. Teresios. S. Urszulos. S. Elžbietos. S. Cilicijos. S. Barboros. S. Wiktorijos. 
S. Teklos. S. Benedikto. 65. " 

O dabar praszau Pona Martina Jankaus atraszit kiek bus Abrozu už 
tiek mana pinigu. 

Laukju grajtaj atsakimo ir paskuj sjunczju pinigus, milentis pana: An- 
lanas Czieg/s, miesteli Abelu. Kelewedis Gramatas — Pa Libawsku Romen- 
tsku ge. K. Mo JluGasckof P. x. m. ant Stancijas Abialu m. Abialu na 
cranniio AGenu, M. AGenn. Panuj Antanui Cziegjuj T-uy AnTony Uerucy. 


c) 1889-s metos 22-i dienoj Kawas. 


Meilingas Pania Martinas Jankau! Gramata nog tamstas paiamiau 
katraj panas man raszeį apia Abrozus kad takju taj Abrozu sunku ira gauti 
su lietuwiszkajs paraszajs. Taj jau au szito tajku paiamiau Abrozu isz War- 
szawos su Polckais paraszais. Biat asz labaj narecz kad dial manes panas 
Martinas galetum gautia Abrozu su lietuwiszkajs paraszajs delta kad pas 
mums Katalikaj esame Lietuwiaj taj butu del musu dauk geriaus su lietu- 
wiszkajs paraszajs. Biat jau dabar man niabiagrajtaj jau raiks: niat Rug- 
sejaus menasi taj tadu pana praszisju. 

Teisibia ira kad asz kupczistej užsiymu Abrozu milentis pana Antanas 
Cziagis Miesteli Abelu. “ 


d) 1889 m. menasia Gegužiaus 10 dienaj. 


Meilingas Poni Martinas Jankus! Tejp kajp asz rasziau gromatus ing 
Ponu Martinu Janku del gawimo Abrozu kupeziauti. Bet iau daugel geriaus 
butu kupcziauti taip kad galetum gauti pinigu bumažku falsziwu po wienu 
tubli. Tejp kajp žinau geraj kada Prusijoj možna ira gauti pinigu tokju 
ir kad musu szali ira tokju kataliku kurie kupcziauna tokejs pinigajs ir di- 
delej prasibagoteji ir anie perka tokios pinigus ažu szimtu rublu bumažku 
taj anie perka no deszimts rublu bumažku ne Falsziwu. Taj iegu Ponas 
Martinas galetum gauti ti Prusose tokiu pinigu daugiau geresnis butu (išplėšta) 
(prašau) atsjusti Knigas ir Abrozaj taj tejpat možna butu atsjust par paczta 
tokie ir pinigaj ne grometaj biat taworu sjusti rajktu tokie pinigaj. 

O ant atsakimo sjunczju dwi markas praszitojas tas Ioskaj Pona Antanas 
Cziegis miesteli Abelos. Ir laukju grajta atsakimo nog Pono Martino Jankaus. 

Atarašas grometas: [o Jln6asckoh PomenTckOW K. A. Ha CTaHUIO 
A6enu nonyvbTb F-hy AnToHy Uerncy MecTe4KO AGenw. 


— 384 — 


e) 1889 metu Liepas mėnasia 4 dianaj. 


Mejlingas Pone Martinas Jankus! Mejlingas Pone gawau nog tamistos 
gromela, jog tas dalikas možna -bus gauti isz Anglijos arbe isz Ameriko. 
Taj praszau labaj lackawaj ar niamožna butu grajeziaus pasirupinti gauti 
nia laukti nauju metu. Kajpo raszej man jog mo(ž)na bus gauti apia nau- 
jus metus. Apia naujus metus tajgi niagates atsjusti par Marės delta kad 
žiemas lajki niawazioja akrantaj par Mares taj geriausej butu kad galetum 
pasirupinti Ponas pirmiaus kajp apia naujus metus szita dalika gauti. 

Tejpo kajpo raszej man tureti kantribi taj apia szitu praszau tamistu 
buti spakajnus kuntribes par mani užteks. Delta kaipgi asz niabusju ken- 
trus jog pas mumis labjaus karatenas dalikas ira niakajpo Prusose bet wis 
ira gaunamas. 

O dabar praszau ir apia abrozus ar apturejaj žinja isz Lipska ir ar 
mo(žjna bus gauti abrozu su lietuwiszkajs paraszajs wisu ti skirju o kad 
niamožna bus gauti wisu tu skirju tai praszau surasziti kokjų skirju možna 
bus gauti. , 

O dabar praszau mejlingas Pone buk tejp giaras atsjusk man taj pa- 
cziaj grometaj lietuwiszkas Gazetas kurias ira pas Pona Gazėtas suraszita 
wisas letuwiszkas a knigas kakju tiktaj rajkia mumis lietuwiams tokes pat 
Gazetas kajpo atasjuntej Ponuj Wincentuj Waicziajcziuj. Tokju pat ir asz 
praszau Pona atsjust ir del mani o asz kiek anas kasztos taj asz užnagradi- 
sju Ponui už jas. Ir praszau Pona Martina ar niamožna butu gauti knigu 
tokiu pat katalikiszku su lietuwiszkam literam tiktaj latwiszkas žadžej ir 
wisas tej pat istatimas kajpo lietuwiszkas knigas tiktaj su latviszki žadžej. 

Laukiu grajta atsakimo milentis Pona tarnas Antanas Cziegis mies- 
teli Abelu. 

O ant atsakimo siunczja dwi markas. 


£) 1889 metu 17 dienaį Rugpjuczia. 


Mejlingasis Pone Martinaj Jankau! Po paiamima szitas grometas, 
sjunczju antru grometu niagaledamas sulaukti atsakima. Tejpo kajpo laj- 
džjau grometa ing Ponu apia tos dalikus: katras buwa raszita Pona Marti- 
no jog tas dalikas ira gaunamas Anglonijoj arbe Amerikaj, ir buwa mana 
taj grometaj praszita Gazetu lietuwiszku takju pat kajpo buwa atsjustas Ga- 
zetas Wincentuj Wajeziajczjuj ir niagalu žinat delka man tamsta nia at- 
Sjuntej ar mažir ažu tataj kad asz kialewedzia grometos niainrasziau ale 
tiktaj tamstaj asz mislu jog ir giaraj žinamas mana kelewedis grometos 
delta kad mes su Ponu Wincentu Wajeziajczja padawiam žinat kialewedi 
grometos ant mani kaj prasziau abrozu su letuwiszkajs paraszajs. Tejpo 
asz ir dabar praszau Gazetu lietuwiszku, apia abrozus žinias ar možna bus 
gauti. Ir tejp kad asz imsju knigu nog tamstas ir abrozu ar galetu buti 
man pelna isz knigu ar nia isz knigu taj galema buti pelna ale tiktaj kad 
man regis iog labaj brungej kasztos prisjuntimas knigu ant mani taj nia- 
galu žinati ar mo(ž)jna butu pelniti ant knigu ar nia? O ant atsakima 
dedu wel dwi markas ir laukju grajta atsakima apia wisus tos dalikus. 
Milentis Pona tarnas Antanas Cz/eg/is. Miesteli Abeles. Kelewedis gro- 
metas ant mani toks ira: KoBenckoi Ty6epnia Hoso - AnekcanapoBckaro 
ybana [o JlnGascko4 PomenTckol ><. A. Ha cTanunio AGenn nonyyKnTo 
T-ny Anrony Uerucy M. A6enu. 


— 385 — 


g) 1889 metu 28 dienoj Rugpiuczia. 


Meilingasis pone Martinaj Jankau. Gawis tamistas grometety, kurio 
buwa raszita 28 dienaj Gegužia. Taj asz dwijaj grometas rasziau ant Ponu 
Martinu ir deiau po dwi Markas delej atsakimo, bet dar iki szioj dienaj 
atsakimo niasulaukju ir niagalu žinati kas czien gali buti ar mana grome- 
tas kas piarijma ant groniczias ar mažir Pona Martina giwa nebera taj da- 
bar lajdžju dar triaczju grometu ažustrakawatu taj yra zakaznu. Ir praszau 
"mejlingasis Pone Martinaj doti man piaunu žinja ar galesi del manis isz- 
sjusti Lietuwiszku knigu, Abrozu lietuwiszkajs paraszajs wisu tu 65 skirju, 
delej kupcziawima ir ar galesi gauti to dalika kuria ira padaramos Anglio- 
njoj arbe Amerikos ir praszau mejlingas Pone prisjusti man takju pat Ga- 
zetu kurios yra surasžitas wisas lietuwiszkas knigas kokju tiktaj možna gauti 
knigu. O dabar praszau atrasziti man grometa ir toj grometaj praszau in- 
deti Gazetas ir atrasziti man tikru žinju ar tikraj taj galesi prisjusti szitu 
tawaru ant Abelu wagzala be niajokias periszkadas kad niapaimtu wisu tu 
daliku  Maskolej be delta kad mums katalikams karatinas yra dajktas 
už wisus tos dalikus o labiausej užu knigas jegu tikraj možna prisjusti ant 
Abelu wagzala arbe ant kita kokia wagzala taj galetumem kupcziauti wisajs 
szitajs dalikajs praszau tiktaj tikra dasižinayma. Laukju grajta atsakima 
milentis Pona tarnas Antanas Cz/iegis M. Abelos. Kelewedis grometos 
(seka adresas). Ir niagalu žinati ar geraj supranti mana rasztu delta jog 
pas mumis lietuwjus kitake kalba yra niekajpo pas žemajczius?  Dauk ir 
asz niagalu suprasti tamistos ale taj man Wincentas Wajczaitis iszrejszkia ka 
asz niagalu suprasti delta kad anas maka Žemajtiszkaj kalbeti. 


h) 1889 m. 12 dienaj Rugseia. 


Meilingasis pone Jūzaps A. ! Sjuncziu tamistaj Pinkjus Rublus pinigu 
del prisiuntima Abrozjuku lietuwiszkajs paraszajs užu deszimti Rublu taj 
Pinkjus rublus damokesju tamistaj po pajamimo ant paczto, ir tejp pra- 
szau Mejlingas Jūzaps deti wisokju Abrozjuku wisokja gatunku su wisokioms 
maldomis ir tejp praszau sustatiti N kažna gatunka Abrozelu ir czienes po 
numarajs tu wisu gatunku. Delta kad asz galecz kitu kartu žinati kakju 
gatunku yra ir po kakiaj czienej kasztos toks gatunkas Abrozelu. 

O dabar piarsipraszau Mejlingasis pone Jūzap nesirustinkies ant ma- 
nis kad asz užu maža pinigu iimu pas tamistu Abrozelu: delta kad man 
ant szitu Abrozelu labaj mažas pelnas bus ant ju po szitokej czienej.  Tejpo 
kajpo man prisjuntej szitos dujaj Abrozelus grometaj ir raszej „kad lietu- 
wiszka parasza 100 abrozelu kasztoja 4 rublej, o lenkiszka 100 — 2 r. 30 k. 
taj anis par mum parsidoda wienas abrozelis kur lietuwiszku paraszu pp 
5 k. o lenkiszku paraszu abrozelis po 3 k. taj labaj mažas pelnas ira ant 
ju. O tejpogi lietuwiszku knigu.  Asz gaunu pigiaus Panewezi. Ir tej asz 
imu dideles Abrozus Warszawaj taj man kasztoja 100 Abrozu po 6 rublus 
o pardodu ant wiena Abroza imu po 15 k arba ir po 20 k. taj ant tu 
Abrozu taj man labaj pelnas didelis ira. Ale tiktai Warszawas Abrozaj 
wisi su linkiszkajs paraszajs ir Maskoliszka pawejsta o del lietuwju dauk 
butu geriaus lietuwiszkajs paraszajs Abrozaj kad možna butu gauti Pru- 
sose dideliu Abrozu su lietuwiszkajs paraszajs. Ir tejp suprantu geraj jog 
isz Prusu negalima ira prisjusti neiakia tawara ale tiktaj piarniaszimas par 
groniczju ira to tejpogi asz mislijau kad Martinas Jankus turi prieg sawis 


Tauta ir Žodis. 25 


— 386 — 


piarniasziajus tawara, o piarneszus tawara deda ant paczia. To tejpogi 
asz niagalu suprasti kajp su Martinu Jankum esat tamstas ar tawarszczistej 
„ar tejp pažistami iog mana grometas tamista gali piarimt nog ia, ir niagalu 
suprasti delka kelewedis grometas ant wardu Antana Szwedasa o pasiraszita 
ant szitas pabajgas grometas Jiizaps ir wiena litera pawardes taj asz niagalu 
suprasti pawardes tamistes. Ir tejp kajpo asz mažaj suprantu Žemajezju 
kalbas niagalu suprasti .kas czia gali buti paraszita jog Lajkraszcju gali gauti 
Warpas Menesinis 400 rublu Ant metu Wienibe Lietuwniku Nedelines Ame- 
riko Ant metu 600 rublu isz parubeži prisjusta. Taj asz niagalu suprasti 
kas czia del manis gali būti taj praszau wiską ajszkiaus man atrasziti kaj 
man Abrozelu kwitanciju sjusi tai grometoj, asz mislu kad mažir czia tas 
dalikas gali buti kajpo asz prasziau Martinu Janku isz Ameriku arbe isz Ag- 
glijas. Jejgut taj tas dalikas gali buti, tai ira iegu galu gauti to dalika 
taj praszau labaj loskawaj ideti to dalika ažu Deszimti rublu del prabas o 
paskuj galesju paimti ažu didelus pinigus ta dalika. Ir praszau didelu 
Abrozu pasirupinti butu buwi dauk geriaus kad butum tureis szitam lajki 
didelu Abrozu taį but buwi ažu daugiaus pinigu možna imti o kaj mažu 
Abrozelu taj ner kajp ažu daugali pinigu iima. Laukju grajta prisjuntima 
delta kad asz par dwi nedeles iszwažjosju kupcziauti su Abrozajs ir su lie- 
tuwiszkam knigam imtam isz Panewežia nog piarnesziaja isz Prusu.  Mi- 
lentis Pona tarnas Antanas Cziegis M. Abelos. 


i) 1889 M. 6 dienaj Spalu menasia. 


Mejlingasis pone Antanaj Szwedas! Tejpogi ir Martinas Jankus! 

Sklaniajos tamstom ir diakawaju užu prisiuntima tawora Diewuj dekuj 
prijamiau tawaru labaj gerai. O dabar praszau pagatawiti dideliu Abrozu 
kurie ira par tamsta mana surasziti grometaj taj praszau iog tamstas man 
pagatawatumet wisu tu skirju užu kiatures deszimtis rublu, ant Kaledu iszsju- 
sju tamstam pinigus bile tiktaj galite man prisjusti szitakia tawara ir mažu 
Abrozelu imsju wisu szitu skirju po 100 tu. Ale tiktaj mažir galesite gauti 
szitu dalikų kurie ira padarome Anlijaj arbe Amerikos taj užwis butu geres- 
nia kupcziste su kitajs Dalikajs iag tiktai gatetumet gauti ton Daliko. 

Praszau dabar niakakia man atarasza nia sjusti kotaj nog manis gro- 
metas kitas niasulaukta. O asz dabar iszwažioju kupciauti su Abrozajs 
didelajs isz Warszawas imtajs ir su Knigam Lietuwiszkam ir man gana bus 
tawora iki Kaledu. O ant Kaledu atwažiosju nama tai pas tamstu imsju 
Abrozu dideliu su lietuwiszkais paraszajs ir mažu Abrozelu su lietuwiszkam 
maldetam iegut tiktaj turesite prigatawotu del manis ir mažir galesite gauti 
Prusose geru britwu taj galesiu paimti. Asz esu tarnas Antanas Caziegis ir 
dodu laba dienu tamstams. 


11) S. Dagilio laiškai M. Jankui. 


a) Sumai 1887 met. gegužės 12/24 dien. 
Meilingasis wiengenti! 


. „Sulaukiau aSZ Tamstos gromatos su keturiais numereis Garso, už ką 
szirdingai dekawoju. Klausi manes ar ne pawelicziau Tamstai atimti nū 
Zyberto mano antrą laidą Sziupinio, asz pats nežinau kaip padariti. Kaip 


— 387 — 


regiu, Tamsta esi nupirkęs su kitomis knigomis ir mano pirmają laidą 
Sziupinio, taigi gali gerai numaniti, ar werta bus Tamstai užsijimti tū daiktu. 
Norecziau žinoti, kiek ekzemploriu pirmosios laidos nupirkai ir kiek ju dar 
lieka neiszpardūtu? Gal niekas, arba maža kas perka tą knigelę, tai ne- 
verta per daug ape ją. rupintis. Žinau Tamstą ne jieškantį sau naudos isz 
tokio darbo, o wien tiktai rupinantisi ape naudą sawo broliu Lietuwiu o 
jei menka ta nauda, tai gali darbas nueiti ant nieko. Asz nieko priesz tą 
pasakiti neturiu, su džiaugsmu sutiksiu žinę ape atsiemimą knigeliu nū dru- 
koriaus, dar labjaus džiaugsiūosiu, jei Tamsta pardūdamas knigeles atsirin- 
ksi sawo pinįgus iszdūtus už jas. Asz norecziau prasziti Tamsta atsiusti 
kū greicziaus, jei galima, wieną knigelę uždengtoj gromatoj del peržiurejimo, 
kaip ji atspausta ar ne su tokia pat daugibe klaidu, kaip ir pirmoji laida. 
Del persiuntimo pridedu cze dwi maskoliszko paszto markas. 

Lauksiu su nerimaszcziu iszpildimo mano geidimo. 

Pasilik sveikas ir linksmas, siuncziu Tamstai labas dienas S. Dag///s. 


P. S. Jei nepaspesi atsiusti knigelę iki 15/27 Jaunio, tai nesiusk iki 
1/13 rugpiuczio, nes tū czesu asz ne busiu Sumūse. 


b) Sumai 1891 m. kowo 3/15 dien. 
Meilingasis Wiengenti! 

Jau pusantru su wirszum metu praszoko, kaip asz Tamstai iszsiuncziau 
sawo rankraszti: „Konradas Wallenrodas“, praszidamas' po iszspaudimo to 
rankraszczio man keleta knigeliu prisiusti. No to czeso iki szai dienai asz 
nei jokios žines no Tamstos ne sulaukiau, ne tik ape atsiuntima paminetu 
knigeliu, bet ir abelnai ape paemima mano siuntimo. Ne galiu iszmanyti, 
kodel taip galejo nusidūti. Gal Tamsta nepanorejai iszdūti kaszto ant siun- 
timo ju uždengtose gromatose, ale asz ta kasztą bucziau Tamstai pilnai su- 
gražinęs, nereike bijoti. Taigi dabar praszisiu Tamstą buti taip meilingu 
daneszti man, kokiu budu galecziau tas knigeles gauti. 


Pasilieku su godone Tamstos tarnas S. Dagi//s. 


Adresas: Russland, Sumy, gub. Charkow Gymnasialiehrer S. Dagilis. 
(Jankaus pažymėta: Siusta 2 ekz. 21 — 3 — 90 Liet. sziup.) 


c) Sumai 1891 met. Grod. 8/20 dien. 


Meilingas Viengenti! 


Pirm dweju menesiu asz Tamstai rasziau grometą, praszidamas atsakimo 
ant 'mano klausimo. Nesulaukęs nei jokios žinios no Tamstos, raszau 
antrą kartą, nes bijau, kad pirmoji mano gromata nebutu prapūlusi. Gali 
buti, Tamsta su darbais sawo nespeji atsakimą dūti, tai labai žemai praszisiu, 
kad Tamsta butumei taip geras ir meilingas wien tik ape tai trumpūse 
žodziose daneszti ar pateko Tamstos rankon mano gromata, ar ne. Su 
kitais atsakimais galima ir palaukti, tiktai ape laikraszti tinai paminetą, 
norecziau graicziaus žinoti, nes nauji metai jau arti. Pasilieku su godone. 

S. Dagi/is. 

(Įdedu czenai paszto markę del atsakimo). 


25* 


— 388 — 


12) Meč. Davainis-Silvestraitis (Vėvėrsis) M. Jankui, J. Šliupui, 
Jurgiui Mikšui ir dr. Bassanavičiui. *) 


a) Ressiajnej 1883 metų 23 G.... 


Garbingasis Vientauti!  Šenden Tamstos maloni grometa (gavau) 
šenden ir atrašau. 60 atsiustų... prasiplatina. Šveda rokuju už gera 
žmogu... daug jam reikalų žmonis dūd del išpyldymo ir sulig šioliej apei 
jis nieka bloga ne (girde) jau. Man rodos kad ins blogaj ne padari (0) 
par tat galietu trotiti vieta ant vyso. Kiek jam rejktu užmokieti turi Tamsta 
su jum pakalbieti, bo aš ne žynau. Jegut ką atlaikisiu tej išsiųsiu pagal 
Tamstas norą po žynomu man adresu. Lajkrašti N... atlajkiau — diekuj 
siuntant per Šv. ką rejk, ne rašik Tamsta grometos vyską pasakik žodejs 
ir jam pasakik kad nieka apej tą ne kalbietu Ko tiliau darisem to 
plačiau ejs ir daugiau pelna bus. Langsam und dichtlich. Pravardzių 
Tamsta ne rašik kad ne įpajniotumej ką be reįkalo Gana yra... žynomas 
man M. iš R. tej yra pavardes ir vietos, arba dar keles lite (ras)... iš Rig! 
Sv. ne pasakok daug, liepk... pridūoti. 5000 ekzempliorių kalendoriaus 
(nebus) per daug. Jūg musiet ir pas jumis... jų pyrks. Žynoma kad ko 
toliaus... to sunkiau bus su jeis, nes ten ir žmonės bied(nesni) ir daugiau 
vyrstančiu į slavienus ir (kalba) kitoniška ir mažiau užsijemančių.. Tamsta 
darik kalendori taip kad iš to (at) plešus pasku pradie, galima but už knįgele 
(pri) dūti, jegut ne dūk Dieve ne išpardotumej kalendoriaus. Aš išpardavimu 
jų negaliu užsiimti, yra tej labai ajškus ir baugus dajktas. Rejk mani 
pačiediti, mažaj tokių yra kejp aš Bet aš tejp darisiu kad sklejstus ne 
pridedant pri to pyrštų. Priimkem sau už buda: mažaj kalbieti o daug 
dariti. Ne ajįškink tamsta mana“ vardą, tas ne išejs man ant gera ni Tamstaj. 
Bus toki pas Tamstas kur šledavos, ne kalbiek daug. Antroji numera 
laukiu. Bus pa... ir daugiau parejkalaujenčių dar... Tamstos tik garbinantis 
ir... nusižieminies tarnas Miečyslovas Dovojna Sy/vestroviče. 

P. S. Gieriau rašik per pačia o ne... ir vys tejp kad tik mudu 
galietumem (su) prasti. Vieta pravardziu tik litera pra (var) des ir vietos T. p. 


b) Viduklė 1883 28 g. 
Jonuj Kūkščiųj. (J. Š//upui) 


Rašidamas grometas su paajš(kini)jmajs žmonių kur je given ir kejp 
(je) vadinas ir ką tur, gali tik įkliud(inti) ne tikt mani bet ir kitus, nes aš 
esu žinomas labaj plačej. Ne senej atvažiavo iš Varšavos viena poni (ir) 
ta apej mani tenaj girdiejo. Visi žino apej mani, ir priešių akis ira į mani 
atverstos ir divijus tavo tokioj rizikoj.  Galete buti kantani je per mani kas 
nors daros, bet aš dariti nieką ne galiu — bi(jau). „Viens apej namus 
iškados nedaro.“ Turete rupintis apej pasiųtimą giliaus i Lietuva jegut 
kas nors ira šioj pusej, o męs arti rubežieus ir patis sau dusem rodą. 
Jegut pergabenot ką tej tileket 0 ne garsįket išješkodami rejkalingus 
giliau Lietuvoj ir už pridūtus pinigus prisiusdamis po (juo)stele, nes tejp 
pigiaus ira. Niekados (ne)kajšiket vardajs tus, kurie gelb tie(wi)jnę per 
savo riziką. Esat jauni biški (ir kar)šti žmonis, rejk biški liečiau. Jegut (by) 

*) Dav. Silv. laiškai daugelyj vietų visai sutruniją. Spėjamos vietos uždarytos skliaus 
steliuose. V. B. 


— 389 — 


kokio vieto pergaben turej ješkoti (re)jkalingų ir ne rodant kur galima 
(gjauti prižadėti o paskum išsiųsti. Su Šve. pakalbėsiu idant pas jumis 
pributu. Ar jau ant visados žadi buti redaktorium? Stukaunas dajnas 
apturiejau.  Kokes knigos noret perdūti deket i vietos parubežnias kir 
ira kalendorej. Dabar apturiejomė savo krašte per Šve. 150 kalendorių 
iš (Sma)linįkų. Šmota jų už savo pinigus (pa)lejdau (žinoma tikt ne apej 
namus, nes vilks apej namus iškados ne daro). Loterje butu labaj rejka- 
linga ir rejktu apej ją grejčiau dažinoti.' Kunigaj Rudoks iš Viduklės (užbr. 
ir Tarvidas iš Titavienų) labaj rugoje mani kad 4 ir 5 numerius ne aptu- 
riejo. Siųsket visims ne per mani bet per pačią ne tejp ge(riau) ira. 
Pinigų nu prenumeratorių su(rinkau) apej 9 rublius ir storiosius vejkej 
(jums) pridūti, nes po kelius rublius siu(sti) sunku ira — neprapuls, tuom 
tar(pu) siunsket visems kejp rejkent ir prašau. Dabar pridūdu adresą 
„vieno gero lietuvnįko kurio pinįgus už m... jau turiu, meldemi grejt išsių(skit). 
Adresas: ĮlokTopb ABrycTHHb HaanoBnvyb MamkeBsnyb no HHkoNnaeBcKOMY 
npocnekTY AxOMb MoHueswva, Russland. vždengto koperto. Lietuvej iš 
Vilniaus gubernjes rugo kad ten kunįgaj nor literarišką lietuvišką kalbą 
įvesti, išjūkdami nekurius žodžius, ne rokūju tą už gerą del jų. Parašiket 
tenaj pas Burbos ir kitų kad ten tejp nedaritu žmonis nekontenti skundes 
priš mana pažinstamą. Sake te žmonis kad ten dabar vis viršie bažni- 
čioje lietuviš(ka) kalba. Parp//s pas mani rašo bet ne žinau kur jam rejk 
atrašiti, nes nežinau jo adreso. Maskoliškos gazetos „HosBoe Bpema“ 
„Mockos. B5A.“ subruzdo... kad rejk lietuvinįkams atidūti (vjeros iškalas 
tej ira pakelti jų gimi(ni)ste. Tarp lienkų didelis gvolts. Ar ne busi pas 
mani kada? Ar tej jau niekados negrįši į Žemajčius. 
Tavo Vev... 


Ponuj Jankuj kloniojus labai žemaj. Nū mus lietuvnįkų pasvejkinimas. 
Mano artikulas Obronca litewszczyzny apej Zauervejną tapo spaudintas 
„Krajuje“ N 46 1883 m. perraša jo siunčiau Bassan. ir prašiau kad jums 
pridūtu. Ar attajket? jeigut ne tai aš pridūsiu. Daneškit apej tą p. Zauer- 
veinui. Jeigut p. Zauervejns keliaus per Taurage šiešiejum tej tegu užvažioji 
į Saslaukius šepus Križbarko ir į Vidukle pas kun. Rudoka o pasku pas 
mani ir t. t. 5 N. apturiejau. . 


(Lapelis tam pačiam laiškui pridėtas) : 


Didele ira klaida kad jųs (kožną) numerį Aušros išleidzet kitonišk(o) 
rašibo ir per tat žmonis ne m.... priimti ir skaititi ne gal nes (kiek)vienas 
numeris rejke mokintis (iš naujo skajtiti.) Rejke tikietis, kad iš tos priežas- 
tes skajtitoju Aušros ne pasiplatins. Jus dabar ant surinkimo literatiško — 
lietuviško ape tą pakalbiekiete koke rašiba rejke prisilajkiti. Dabar pas 
mumis kas galva tej razumas. Protingesni lietuvej sako, kad tejp bus dari- 
ta, tej niekaj bus iš to darbo, nes k(ni)gos nesiplatins. Vev. 


„ (Paišeliu) Arti Ejnikio Saslaukių ira garsingas anžulas Baublis Bijotuse 
kita sik Poškaus geraj butu kad bunant p. Zauervejns ar kits kas iš lietu- 
vių pas p. Ejnikio butu ir pas Baublį Poškaus Dijonizo mųsu dainiaus. Ar 
spaudinat jau 6 numerį. Visims meldems pridik Aušrą. Rudokuj (skube)k 
atidūti 4 ir 5 numerį Aušros nes mani labaj bare. Viską prida(vi)neket 
del adresantų per pačią, o ne per mani, nes man tas bajsej ne paranku 
Aš tik apsijęmu verbavoti prenumeratorius. Pinigai už Aušrą bus pridit. 


— 390 — 


kaj daugiaus surinksiu. Jegut juste kad p. Zauervejns atvažio pas mus, dū- 
ket (žinią). Visims pridaviniekit Aušrą nū 1 numerio. 
(Rodos tam pačiam laiškui pridėtas dar lapelis): 


Ponuj Aikszeziuj. 


Atidengtą grometą apturejau diekuj už prižadas — lauksiu. Siuntu 
dabar N 3 korespondenciją. Kaip ęjn Kalendorius? Tink če, bet nieks ne 
atneš jo. Ar Aušra pritvars gavo, kad jos nematome? Girdiejau kad ir 
Jonaviče žad į Genevą važioti. Kiejdainej virsta i lenkus visa naujoje pako- 
lene kalb ir mokinas lienkiškaj, apej tą ne nu vieno girdiejau. Kauno pa- 
viete sunku ira parduti lietuv. lementorį nes ten dauguma mokinos lenkiš- 
kaj. Kej moskolej noriedami sumaskolinti ne dalejs mums darbouti, tej 
lietuvej grejčiau virs į lienkus ni ko į maskolius. Apej tą daviau žinę 
p. Bass. jis parašis mask. lajkraščiųse. Atsiųsket Aušrą! Bass. pridaviau 
išrašus iš „Krajaus“ ir prašiau jums pridūti. Dabar S. AR. rašo tenaj apej 
Lietuvą, žadieja jam pridūti artikulų. M. Jankuj žemaj kloniojus. Ž 

ev. 


Kad siųsi kada loterjas bilietus tej geriau rekomandavoto grometo, kad 
ne papuliu į svetimas rankas, nes ira kieli tos pavardes ir grometos klist. 


c) 3'15 Birže 1883. | 


Garbingasis Vientauti! Tas žmogus apej kurį rašej J. S Zz... (buvo pas) 
manę pasake jūgej įs Ragajnej n(ebuvo) ir su Tamsta nesimate ir kad po 
šy(mta pen)kes dešymt ekzempliorių Aušros pyr(mo ir) antro numerio nu 
Tamstos ne gav(o)... įsej buvies Tylžej pagal kitą rejkal(ą. Antr)ja numera !'su 
grometa gava nūg (Tams)tas, iš kurios žynau kad jam vyršaus (mi)navotini 
dalikaj tikrai buvo dūti. M(anau) iš vysako kad jam be pynįigų nieka (nega)- 
liema dūti. O įs pynįgus tur, bagots. (Aš) sakiau: patrotisi viera pas žmonis... 
nej tau ne dūs ni už pynįigus. O įs v(el sa)ko: „kad aš ten ne buvau, nieka 
ne (gavau). Jegut man ne dūtu ten ir aš kalts (bu)čiau tej aš galiu gauti 
kitur, su tum (ne) bieda.“ Par tat aš ekspedycje ne galiu užsiimti pyrma del 
to jūgej ir pats galiu pasi(lik)ti be joke rejkala vagiu, o antra kad tas yra 
pas mumis uždraustu dajktu, labaj parsakiojemu už kuri gabiantojuj yra 
para mienesiu turmas 0 tam kuris tum užrunditu prapultis ant amžiaus. Tas 
daliks idant butu naudingu tur buti ajįškiu, o aįškumas ved į prapulti. Kad... 
ajšku tej su lajku kur išsi... tirine ir rejkalingi ir ne rejka(lingi dasi)žynoję 
kad esi kalts gandin tavi (atimti) laukus ir pievas, arba prašidami... anus griebsi 
arba ne dūsi, kad (pasku)tinių marškinių, budams kaltu (prieš) Viriausibe, tej 
sakis: Tiliek, dūk, ne (kalbek), bo kej mataį nuejsiu in sudu, (pasaki)siu 
ką tu daraj ir prapulsi kej mu(se)... pri to dar pas mumis iegut kas (nors) 
pakaltintu tej krata jo grometos (ir) siuntimus. Aš esu labai plačej žyno- 
(mas) kejpo lietuvis ir kur koki niekneki (kas) padara tej sako, kad tej aš. 
Ar tej ko... dejnike su apjukimajs ar kas kits. Ne(ligi)nant pasaka apej Ka- 
ziuka kuris vieną (kartą) budamas kaltu, ant vysados, ne bu(dam)as kaltu 
pakaltintu pasilika. Kas... (Io)va priš, «a? Kaziuks prišyka. Deltogi (aš) ne apsi- 
jemu ni joke ekspedycje, nes ta(da) ir piemu butu už mani viresnis ir pavir- 
ščiau su vysum į niekus. Aš daugiau galiu padariti del Lietuvos darant 
ajsku darba ir ne uždrausta. Tegul dara kad nor anus reįkalus tį, kurį niera 
znojmus ir kuriems Viriausibe, ne lajkidama už mokslesnius ir uždūdamsa 


— 391 — 


mažesne korone tum pačium daliajd daugiau dariti kej man, o ant gala 
ipiedinums to rejkala pasiliks tum pačių. Jegut noriesi ką dažynoti ir turiesi 
lajka tej atvik pas (mani busi šir)dingaj priimtu. Prašičiau (tiktaj dūt) man 
žyne idant bučiau namie. (Daugiau) nūg manies apej vyršaus pami (nietą) 
ni par žmonis ni par pačta da(ugiau) ne gausi. 
Pasiliektu vysados milienčiu T(avo) broliu Lietuviu. 
. Miečyslovas Dovojna - Sylvestraviče. 

3/15 Birže 1883 m. Kolnujej (Dowojnowo). 


d) (Apie pusę 1883 m.) 
Garbingasis Viengienieti! P. Rajla kajp žadiejo tej to dieno (buvo) pas 


mani noriedamas pasimatiti su (p. Mik)šu ir Tamsta. Su jum važiniejom 


į (>iaulių) pavieta, vysur buvom milieti labaj, (visi) diejavo kad jumis niera. 
Gajlu man (p. Mikšjos nes jįs pamažino pulkeli mųsu (dar)botojų del Lietu- 
vos. Ar vyską palik(o...) stoj parundke ir tus pynįgus kur pre(nume)ratorej 
jam pridave per mani, kajp (taj) Smilgeviče, Kubylajtis, Rudakis, Joruds Adoms, 
Joruds Gustavs, Gedgaudas, Aleksandra S(yl)vestrowiče, Gudaviče, Gužo, 
Jonavičes, Ejnikenes ir kitu. Ar yra Tamstos žynio jų pynįgaj ir ar prie- 
dūsi del jų 5 N ir kitus uždengtosi kuvertūsi, nes ję taip pynįgus užmokiejo. 
Su kalendorium geraj išejs jegut tajp padarisi kajp aš Tamsiaj rodą daviau 
ir jegut turiesi plati pažynte parubiežejs. Dvase mųsu gimines su kožna 
diena kita ir (darbas) išrašinieimo Aušros platinas ir tarp (ukinį)kų.  Jegut ne iš- 
pardūtumej savo lajke (Aušros) kalendorių taj ir padyrbes iš jų knį(geles) 
galesi pardavinieti už tą patį ar (net) už dydesni prieki. Nes aš turiu vylti 
(jo)gei literariška dalis bus turtinga. Meldziu viel Tavi idant ne daritumej 
nieka prišinga vokiečiams, nes męs esame sylpni priešams ligiej kajp ir 
prieš maskolius, nes šiokiu budu galesem prapūlti vysi ir del savo nūmiletos 
gimynes nieko gero ne padarisem. Perstokem ant mažesnio o vys darbokiem, 
tai bus daugiau pelno. Jegut turi savo žynio anksčiau pamynavotus pre- 
nūmeratorius, taj atrašik, kad turi ne minavodamas jų pravardzių. Turi tejp- 
jau parašiti pas Bassanavičes, kurio adresas Dr. Bassanowicz Oesterreich 
Weinberge — Prag, N 529. Ne senej išsiųčiau rekomandirta grometą ant 
vardo Jurge Mikšos, kuri musiet ne daejs rankų, nes jo niera. Ant Tams- 
tos vardo išsiųčiau į Ragajnę „(Lietu)vos Bicziuli“ kuri noriejej p(ardruka)vot. 
Tejsibe kad sunkus ira dab(ar tavo) darbas ir rupeščes ale užtat ir... garbe 
apturi preš vysa Lietuva (ir Euro)pa kajpo vienas iš dydesnių vado(vų mų)su 
tautos. Mųsu Lietuvej dažynoję (apie) Tavo sunkius darbus nor matiti... 
grupo fotografijų tarpo kitų lietu(viškų) raštininkų, kuri bus neužilgu pa(da- 
ri)ta. Del togi noriek atsiųsti nesidydz(iūk) savo pavejkslą po mano adresu... 
tajp nusiimk fotografija kad išvejzietumej dajlej, nes ne viena mergajte 
(Lietu)ve žiures ant Tavies kajpo ant dydelio žmogaus. Kaip atsiųsi savo 
totografiją kurios labaj lauksme ir nusiunsme grupa lietuviškų raštinikų tej 
galiesi ir sau vieną apsteliūti. Ne byjok nieka vyskas bus gieraj nes turiu 
vylti kad vyską išpyrks ką padrukūsi, rejk tiktaj protingaj elgtis. 5.000 ek- 
zempliorių... per daug idant likt galiztu tek...(os) šalis. Dabar aš dūdu rodą 
gi(wenti) Ragajne nes tenoj likt galiesi su... (ir) su mysu žmonelejs Tau 
reikalin(gajs) ar Tylže ir subrusti. Turi turieti (pažinti) su tajs vysajs Žemaj- 
tejs, su kurejs (turie)jo p. Mikšas. Parašik man ar kad (Mik)šas atvažiūtu 


— 392 — 


į mysu kraštą taj Maskolej jį išdūtu? Mųsu krašte galie(iu) priimti maskoliu 
padūniję ir giventi, yra ir če darbo del lietuvių. Męs kiek galetumem pa- 
dietumem jam. Mikšas raše kad atidave Tamstaj nū manes du rublius. 

Turiek vysad gera vylti ir pasvejkink nū manes Prusų Lietuvius. Tavo 
tikras brolis Lietuvis Vever. 

Prašau Tavies patalpinti kalendorije ir Aušroj mano ejles „Mųsu rupeščej“ 
ir kitas. Siunčiau derug rankraščių ant vardo p. Mikšos kuries Tavo rankų 
ne daejs, bet kajp grinš pas mani atgal tej Tau padūsiu. 


(Pridėta:) 


1. Tadeušas Garn/s į Saulius (klebo) nija namai Grossmano, kerče 
Šos(ejnos) ir Gimnazjalnos uličes. Dave 2 rubliu. 

2. Kunigas Adolias Xvby/a/t/s. (Žydykiai?) Stacje Luša Lipojos geležynio 
„kielio. Kauno gubernijos už antra puse metų. 

3. Adolf Smilgieviče Rassiajniųse, (savo) namųse. Dominikanska uliče, 
Kauno g. Dave 2 rub. 20 k. 

4. Kazimirs Janoviče/. Kielme... Kauno gub. tieviške Gaugaraj 2 rub. 

Miečyslovas Dovojna-Sylvestroviče, 


e) (1883 VI 20) 


Garbingasis Vientauti! Atsiųtu pyningus del Taves nu prenumeratorių 
del „Auszros“ kurių adresaj yra... išrašiti. Meldemas priduok del jų... nus. 
Ejnikene, Kolenda ir Rudakis ne(gavo) pyrmųjų numerių „Aušzros“ ir labai 
(geidžia) jųjų, del kitų gali nesiųsti — je (gavo). Mųsu cenzura esanti Vilniuje 
„Auszrą“ dabar parlejd, apej ką jau Tau (rašiau) atidaroje grometoje. 

Aš pridaviau p. Bassanaviče/ ad(resa) ir rubliu nuo £de//o del „Auszros“ 
kuris toks buwo: 

Mr. Andrėe Ede/ in Aptheke Rossieny gouvernement de Kowno Rus- 
sie. Tas žmogus mani rugoje del ko jam „Auszra“ ne atejna. Mysli įs kad 
(iki) šiolej ne pridaviau pyningų ir ad(reso). Meldems jegut p. Bassanoviče 
užmir(šo) tai Tu jam pridūk ko greičiasej — mel(dems). Mataj kad aš vys 
storojus medžiodams ant prenumeratorių. Meldemijej vys skubej ir į lajka 
pridavinieket, kad je (man)es ne rugotu. Aš vys rynksiu (prenume)ratorius ir 
jums pridaviniesiu... adresus. Jegut noriet (kad „Auszra“ tarp) žmonių sklej- 
stus tej pridūkit (kiek) politikos, tej bus gieriau, je ant (jos) bajsej akivi. 
Tarp žmonių par pačią „Aušra“ maž te ejs, nes je ten ne (ejn) ir tejp ji 
gules. Jagut noriet tej aš ga(liu) (sa)vo rankums padalinti po 10 numa(rių) 
ir (pyningus) jums atsiųsti iszpardawes. Tik prašau vys siųsti atidaro koper(to) 
su užryštu šnurėliu be pečietis kad ne įsibars(tytų) ir kad gautu par cen- 
zurą ejti. (O) kad siųsi kejpo siųtimą tej užklius ta(možnio). Man ir kitiems 
raštininkams (rejk) kejpo grometas pridūti nes galies ką cenzura išlejneti(?) 
ir gajszinti „Auszrą“. 

Milientis Tavi vientautis ir tarnas Mieczyslovas Dovo/na-Sy/vestraviče 
(20) biržio (2 Liepinio) 1883 m. Kalnujej. , 

N. B. Jegut jųsu Kalendorius gaus mųsu (cenz) ura ir bus pygus, tej aš 
apsijemu iš(platin)ti 1000 ekzempliorių, tik pridūket ne to(nkiaus) kai už pora 
menesių. 

1) Madame Marjana Ej/(n/k) a ville Saslauk Memokszty, gouvernė- 
ment Kovno. Russie. 


— 393 — 


2) Priester Onuiry Ao/endo Dotr Widukli Memokszty (ir t. t.) 

3) Adam Jarvd a ville Zewelis Rossieny (ir t. t.) 

4) Aleksander Dowoj/na-Sy/westrowicz a ville Wodžgiry Rossi/eny (ir t.t.) 
5) Franciszek Gedgowd a ville Gile Rossieny (ir t. t.) 

6) Priester Feliks Audak Dort Widukli. ARossieny (ir t. t) 

7) Priester Adoli Avby/a/ė in Kloster Rossi/eny (ir t. t.) 


f) Ponuj Alkščiuj (1883) 

Ka reike dirbti, klausi su... pinigais, kas če do beda kad aš (dau)giaus 
prenumeratorių pridūsiu. Su (ma)nim turete vesti skirium roku(ndą), nes 
aš tikt vienu sikiu po kė(lis) desetkus rub. tik pridavinesiu ...velek busiu 
jums skolingas.  Meldemos vesk su manim skyrium rokundą kad ne susi- 
paj(nio)tu nieks, bo aš nenoredams turie(ti) ni jokių raštų tik tiek žinau kiek 
moku ant pometes. Rokundas andaj nū prenumeratorių pridūtas su 1 
kalend. ks 9 r. 40 


18 r. 40 
Ar susieina ar nesusieina rokundas? apiej tą pranešk man. Aš ne 
noriu krividos te ne viską parmanau... paaiškinsi man pri pasi(mati)jmo nes 
per grometą ne gerai apej tą rašiti. 
Nu 3 prenumeratorių: Stankuno, (Bov)kevičio, Vladičkos ir už kalen- 
dorį... adresus išsiųčiau iš Kauno re(kom) 


išp. 7 rub. 
Edelio už antrą pusę metų 1. 20 
8. 20 


Dar viens prenumeratoris: CTanncnaBb  „Įosoina - CH AbBeCMpoBU4o 
Uekuiuku KoBenckoži ry6. nm. Jlemu 2 rub. 20, 


Ir šeip. 18 r. 40 k. 
8 r. 20 
2r. 20 


viso 28 r. 80 k. 

Su manim vesk skirum rokundą ir užrašinek, kas viršaus perimta 
o aš paskuj pinįgus atidūsiu kej daugiau jų bus. 

Atbuvau dabar didelę kelonę po Letuvą per 10 dienų ir galesiu daug 
žinių iš Lietuvos pridūti. Buvau Vilniuj, Kaune ir kitur ir pridūsiu ke- 
(ius) (ar)kušus netrukus — nesirupin(kite atsijrand velek daugiau raštininkų 
(mu)su apigardoje. Tavo aplankimo (lauk)su su atvirtomis rankomis. (AO?) 
ūžiui tinka tavo darbas, bet keip (aš) išmaniau iš jo veido gailis Taves 
roku už prapūlusį, kaipo emi(granjto ir sako aš dabar tikt vieną... turiu, 
nės antras pra(pulęs) ira. Roku Tavi už pasišventinusi del idejos. 

Atjeme nū manęs paskutinę Vitoloraudą ar ne galėčiau gauti ? (Pri)dūket 
man par Šv. Taipjau Metus Doneliajčio ir kitus. Tejp dariket, kad mes 
parubežeis visokių lietuviškų knįgų galetumeme gauti ir kad Sv. mums pri- 
dūtu ne išjemant ir vokiškums literums nes ir tos tarpo inteligencijos ejna. Vev. 


(Pridėtas atskiras lapelis:) 


1) NAokTop+ MaTBeū SkoBneBuyb Boskesuvo WM. Mantonbi, MouT. CT. 
NMocsons Kosenckoii TyGepniu, prašom jam pridūti „Aušrą“ už visus metus 


— 394 — 


pradedant nū pirmo numerio ir Aušros Kalendorį. Geriau butu kožną ski- 
rium, nes didele grometa bus. 

2. Kcennsb Cmaunkynaco M'BcT. Berurona Moų. cT. Diiporana (ir tt). 
„Aušra“ už visus metus pradedant nū pirmo nūmerio 

3. Keennsb Baazuuko mBc. AcBofinu noų. cT. Kešinansi (ir tt). „Aušra, 
už metus nū pirmo numerio. 

Poškus, Šlupas atlajke 6 N. o kiti ne tarp jų ir aš ir Rajlla, gal už- 
žuvo ant pačtos? Buvau Kaune, Vilniuji. Visur dvasese praded kilti ne išjemant 
Vilniaus sulenkinto. Esu nū dvejų nedielių kielije ir delto nežinau ką del 
manes kas raše. Ką gali storokis del manes. Ar Mikšas pribus pas manę 
del rašimo ir kitos žines. Kajp ejos ant susirinkimo literariško? Siunčiau 
25 rublius ir adresus skirus pri tų pinįngų ar atlajkete? Vev. 

Ta grometa prigul p. Kūkščiuj. Kaunas, Vasaris. 


g) (Adresuota dr. Basanavičiui į Pragą). 
9 Lapkryčio 1883 m. 


Garbingasis Viengenti! Parplis išvažiavo i Rigą 7 dieno šio menesio 
Adresas jo Milevskiuy į Rigą Cb nepenaueio Lllumkycy. Aš pripažinstu, kad 
kožnas iš mumis tur išrašinieti „Kraju“ bo jau mažne kožnam numeri yra 
rašoma apej Lietuvius. Ira tej specialnas mažne lajkraštis del lietuvių Ien- 
kiškas, deltogi iš jo išrašinieti butu nepodobniu dajktu, nes ten rašoma yra 
celajs arkušajs, o dar aš neišrašau „Krajaus“ tik žadu į išrašiti po naujų 
metų. Kalendoriaus Aušros dar neatlajkeme, 5 N teipjau. Nutvie(riau) da- 
bar už spranda „Konradą Vallenrodą“ ir puse (mažne) perdiejau. Vev. 


h) (Gautas 29-XI 83.) 


Garbingasis Viengenti! Pribun adresantaj del kurių rejke (pridūti) Aušrą: 
Mieczystaw Przeciszewsk/ Rocho... Rossieny (tt). Prister 7arwid, Cytowiany 
per Kielmy (tt). 

Przeciszauskis ir Tarwidas užmokiejo man kožnas už puse metų po 
1 r. 10 k. kej susiry(nksiu) daugiau pynigų taj atsiųsiu. Meldemas p(ri)dūk 
del jų tus numerus kajpo grometo vejkej bo je įsižioję lauk. Gali del jų 
pridūti išsiųsti nū 1 Numeriaus, taj bus gieriaus. 

Rugo tajpjau kad jųs ne pridavet 4 N. prenumeratorems: Ejnikenej į 
Nemakščius, Kolendaj ir Rudokuj į Rasiajnius. Buk melsviu tą dalyką vej- 
kej atlikti, nes ję rugo labaj. Pynįgaj bus pridūti. Ant kalendorių Aušry- 
nių yra daugel laukančių. „Smy/gius Kaune rejkalaun 20—30 ekzemp. Ka- 
lendorių. Vi. Vajikus 100 ekz., Mig/owara/ 150 ekz., Veversiu/ 20—30, Ru- 
dokuj 30—40. Man skubej at(siųsket po vieną) ekzempliariu del pamatima 
ir (parodyma) kitiems uždarito. Apej tas dali(kus man) nieka ne rašik, tik 
tejp pada(rik) kajp aš sakau, Vev. 

(Ar) atlajkej atvirą raštelį kur aš (ra)šiau del fotografijų idant atsiųstu- 
mej. (Buk) melsvu apej tą pasirupinti ir (bu)ti stipros dvases tajp kajp 
prigul Lietuv(nin)kuj ir redaktoriuj Aušroj. Dabar vysa (Liet)uva žiur į tavi. 

(gauta 29 XI 83) Brolis Lietuvis Vev. 

Prusu Lietuvems paswejkinimas iš Žemajčių. Te gyvo Lietuviška pre- 
sa ir jos raštinįkaj. 

Vieniems apej kitus grometose (ne rejk) rašiti bo pasiajškins. 


— 395 — 


i) 25- XI - 1883. Ponuj Kūkščiuj. 


Garbingasis Viengeneti! Tavo grometą nū 3. X. 83 apturiejau. Ge- 
raj kad rupinotes apej Aušrą, nes (jau) mųsu Lietuveį buvo iš tos priežas- 
tejs (Ia)baj nūliudę klausdamis: kas taj yra kad nier Aušros, ar jau ji nus- 
tojo ejti?. Jau ir ukinįkaj ne sikį rupinas apej Aušrą, nes jems jau pradiejo 
tikti ir permaniti pradiejo ją. Padiejome (siųsti su) tum, lietuviu kurio jus 
pasigendate dau(giau) ir te raštai. išsiųsti lapo arba p. Bas. į Pragą arba 
tas lietuvis su savim nūsivežes. Nūrašisiu pas jį idant jums pridūtu. Pri- 
dūsiu jam žynių ir apej pynįgus. Kur p. Jankus raše grometą pasigen- 
dant jį tej aš ją nūsiųčiau, raginąt kad pas Janku parašitu apej savi. Ne 
žynau del ko tej jis to ne padare, nes prižadiejo. 


Aš rašidamas per naktis pagadinau sau akis ir dabar man jos skaud, 
bet neužilgu regius perejs.  Rašičiau pagal jusu rašibos jegut tikt tropičiau. 
Meginsiu vienok, nes man ne tiek rup prisilajkimas rašibos, kajp myslis, 
tas yra svarbesniu. J, M. paraginsiu. Ką galesiu pridūsiu ir tej skubej, ra. 
šisiu tejp jau pas p. Miglovara. Ar Bas. ne galietu pridūti kokių ten rank- 
raščių?. Aš ne senej nūsiunčiau p. Jankuj VI dalį „Musu rupeščių“ ir kitos 
dajnos — prašičiau kad „Garbe prieteliaus“ (Zauerveino) butu spaudinama 
skubiau neg kitos mano. Padaritumet ir man ir jam loską, Zauervejns savo 
pseudonimo ne slep, sake man J. M. Jaučiu dydelę polemiką del mano 
raštų kalendorije su lienkajs, vesiu ją, žynodamas kad jųs man vietos 
Aušroj nepasigajlesete. Del pasiskubiejimo atraša dudu korciemo Rossiajniuse, 
pašta vienok išejs iš če už kietures dienas. 


Nerašiket nieka apej įsteįgi(ma) Lietuviškos draugistes, nes če mas(ko- 
liaj) prades persakioti Aušrą kajpo o(rga)ną prišingą sau. Man sake kieli 
advokotaj lietuvej, kad delto tikt 4 N. buvo toleravotu kad jis tikt ra(še) 
apej projekta tos draugistes. Sake (jie) man kad kajp tikt bus (ra)šoma 
apej įsistejgimą draugistes ne dalejstos per maskolius tej je vysus prenume- 
ratorius parokūs už draugus jos ir persakios. Iš tos prižasies žy(no)ma kad 
bus labaj persakiojemi ir skaititojej ir Aušra, kuri dabar tarpe maskoliu yra 
labaj geraj užlajkoma ir kejpo gaz. maskoliškos rašo tej norietu je ką gero 
del mųsu padariti. Geriau butu apej tą draugistę rašiti ant kilų popierių 
Spaudinant o ne Aušroje. Aš tikt tą žynau kad kejp tikt rašistė uždraustus 
dajktus tej ne puses to kajp yra ne bus prenumeratorių — pamysliket. 
Draugi rašau ir pas Jur. M. Te gyvoj Lietuva ir jus vadovąj, išdūtojej ir 
raštinįkaj Aušros. Del Prusų Lietuvos ir Žemaičių siuntem pasvajkinimą. 
Vever. Rasiajnej 25 Lapkryčio 1883 m. 


„ Negeraj daro p. Jankus kad minavo grometąse pavardes gal ką norint 
įkliuditi, rejk to labaj saugotis. Vev. 
k) Garbingasis Pone! 
Diekavodamas už palau(kijmą skolos, prigulinčius 25 (ru)blius siųčiu. 
Vysados su tikra garbe Miečislovas Dovo/na - Sy/vestroviče. 


9 Sausio 1884 m. Kainujej. 


— 396 — 


e) (24 — II (6 III) 84 m.) Ponui Adkszeziur. 


Szios Korespondencijos Nr. 7 Preci(szauskis) už antrą pusę metų 1 r. 
10 k. užmokejo, (praszau) užrasziti. Meldems ko greicziaus atspaud(inti.. .) 
nirszcze isz Lietuwos kur ira ape M... tas mani /ed'isz prižastes kalendoriaus. 
Ar ane numerei atlajkiti? Ar greit (žadi buti) pas manęs? Vladimiras Zu- 
bovas nei gir(detai) žad vesti duktere Ipolito Billewiczes isz Viln(iaus). Je- 
gut matisi kad apei „Lietuwiszkos Kalendros Kelch“ smarkei paraszita pada- 
fik teip, kad ir man ir jums bedos ne butu. Tas ira vienam artikule „isz 
Lietuvos“ manau. Lenkai ne žino patis ką dariti, cze rasze „Krajus“ kad 
jau „Auszra“ ne iszein o cze ir (vel) pasirodo. Be ne per aukszta preke 
bus (szių) ant metų. Ne tik kad szimet sunkus (laikas) ant piningų bet ir žmo- 
nių ant musų... ne perdaug atsiranda. Ar ne geriau (bu)iu, kad kei dabar 
butu pigesne ir mažesne. Sunku ira ir pora rublių nū jų iszlupti o ką cze 
sakiti apei 4 r. Pamislikit dar. (Atsiunsk?) 6 ir 7 Nr. Nr., isz tų du 6 ir 
viena (7 Nr.)... Nr. 8—10 teip jau aptureti. Szau(nus)... aimai! Gales tikti 
del visų. Parplis (nesenjay raszo ir kaip reikalai ejna. Martins (Jankjus ar 
iszdavine toliaus „Sztukaunos (dainjos“ kurios musu kraszte labai patiko. 
(Praszau) nū manes kloniotis ir vienam ir kitam. Ar veik pas mani busite? 
Zauerveins kažinkap pamelavo su (savo prižadums atvikimo į Lietuvą. 
Arti(ku)lą isz 46 Nr. „Krajaus“ kur buvo apei D. Sauerveiną iszsiųcziau Parpliui. 
Divijes visi, kad laikrasztije ko daugiau (paukszcziai) raszo. Atsiųsk padekavone 
p. Gužucziui, (ku)ris dabar nū mani paakvatitas pradejo (raszi)ti. Szaunus ra- 
sztininkas. Ar ne teisybe? (Pade)kavone tur buti laikrasztije del pp Beyn... 
ir Gužuczio. Abudu je prižadėjo rasziti daugiaus. Vev. 


24 Vasario | 
(6 Kovo) J 84 m. 


m.) 16 Balandžio 1884 m. p. Jurgiui M/kszu/. 


Meilingas Viengenti! Draugai budami pas mani (verkydami skundes, kad 
tu pradedi bro(lau)tis su vokeczeis ir nori voket(ką) sau vesti. Kad vis pas 
vokieczių se(di). Voketkos dailes mergos gales tau greit į szirdį įlįsti, del 
to gi tu(ri) nu jų saugotis kei geras krikszczionis nū pagundinimo velnio 
arba velnis nū szventinto vandenis, idant mumis ne nūliudintumei tokiu 
blogu darbu. Martina nūg mani pabucziok ir pasakik kad ir jis vokitkų 
ne miletu. 


Gerai butu, mano brolei, kad jus parupintumet padariti Prospektus (del) 
laikraszczio musu.  Galema butu (tokiu) budu geriau jį praplatinti. 


Kūksztis nūlinka į žemius ir urve sa(vo) darbauna. S. R. isz Kauno 
rasze kad (da)bar įs darbauna apei statutus del lietuwiszkos - literariszkos 
draugistes. Apsi(gyveno) dabar naujes Kaune advokots lietuvis p. Kolb, ku- 
ris prižadejo padeti piningais, pažinte ir roda, idant įsteigimu draugistes 
noretu S. R. užsiimti. S. R. ira isz to neiszpasakitinai kantenas. Pradeje da- 
bar ant jį Kaune visi lenkai lig szunis loti. Tam tarpu sunkes jo dienos 
teip kaip ir kitų lietuvių. Gužut/s raszo dabar didelę pasaką „Dvi svotbos“ 
nūo laiko 1831 metų lenkmeczio. Jau 10 arkuszu parasze ir dar 20 žada 


— 397 -- 


parasziti. Dabar važine ir renk materiolus pri to. Pasaka gales buti labai 
svarbi del musu literaturos. Gali pažinti jo plunksną isz to, ką jis ira p(ara)- 
szęs. Martino paveikslai jau ga(ta)vi, veik gales buti pridūtais ir u(žmo)ke- 
tais isz piningų laikraszczio. (Jus) tarp savi galeste pasirokūti. (Per) ga- 
wiene sake kad geriau butu (jei) tu noretumei nauje paveikslą (nuimti ir 
stikliuku nūg paveikslo (ma)na gaves jam pridūti. Jįs sako (kad) tu esi 
daug gražesnis už ko(piją) ant paveikslo, kurį jam pridav(iau). Gal galeste 
pridūti paveikslu jam ir kitų rasztininkų, kurus turet įvinioję storai į poperį. 
Kraucziunas ne senai per szventes lankes Kaune pas lietuvių. Ar pridūdat 
teip keip asz prasziau paskutinioj atviroj grometoj pas Martino, prenume- 
ratorems laikrasztį?  Atsirand dar 2 prenumeratorei, kurių adresus pridūdu 
ant korteles. (Kau)no viskupas dedis tikras Railos... ne valdžios daleidimo 
lotiniszkos (rubri)celos. Matitis isz visako kad mas(kolej) eina jau į Ca- 
nossą. Sztei skai(cziau) maskol, gazetūse, kad pagal... reike daleisti lietuvems... 
szale maskotiszkos abeceles (kad tu)retu je ir lotiniszką, nes ar pirmiau ar 
pas kiau maskol. abecela (nu)galesenti lotiniszką(?). 


Praszidamas jumis kad ne miletumst voketką ir bucziūdams jumis 
abudu pasilektu visados szirdingu draugu M. D. S.- 


N. B. Pridūodu pataisimą ant sumelavimo musu draugo Dr. Bas. ir 
praszau, kad tas svarbus paklidimas butu veikei sutaisitu artesneu: nume- 
rėji. M. D. S. 


n) (Laiškas be pradžios) (1884 VII ?) 


(Ar) del to minavojet pavardes grometūse kad (kas) isz mumis papul- 
tu į maskolių rankas. Žino... žandarai apei tus, kure platin reikalus ir... 
anus greit sucziūpti. O teip jau žino labai gerai ir adresą jusu redistes 
visos maskolių gazetos o teip jau ir žandarai. Ar ne galetumet priedūti antrą 
adresą del siuntimo korespondencijų į Tilžę ar į Ragainę pos: restante, nes 
adresavotus pagal to adreso gales greit sucziūpti žinodami adresą. 


Dabar mano vardas bus Pov//as de/ jumis tik, pravarde ta pati. Prastai 
darot, kad dedat adresą sųsdami pas mus. Geriaus padrukavoket pros- 
pektą del Auszros. Asz ne žinau, ar tei užmokejo jums prec. ARud. Ad 
Jar. ir kiti kad siuntet del jų darmeis? Turete pridūtą „Pirtį“, autoras nori 
spaudinti ją pas jumis po jųsu korektura. Ar galet apsiimti? Klause is 
kiek galetu kasztoti atspaudinimas jos 1000 ekzemplioruse ant rublių. Pade- 
ket jam je galet. Martinas pas jį buvo ir pažįsta jį, prasze labai kad jis tą 
reikalą iszvestu. Žinoma kad toi knįgelej ne galet deti spaustuvės vietos ir 
mesto kur spaudinta, nes tei paskvilius, tik prasze kad įdetumet ten Įl0380- 
AeHO ueH3ypoio. Atrasziket kiek ant to reik pin(ingų) priedūti. Anas ad- 
resas buvo C. MeTep6ypr+... (ale) kad ne pridaviau tada gal but (į) laiką (tai) 
(da)bar jau parvelu, galejo isz(va)žūti į... Vis garsinat kad toks ir toks N 
„Auszros“ (ira) gatavas, o ateina pas mus menesį nū to(kio garsinimo), Ir teip 
4 N. dar neks nei matit ne ma(te o jus) jau apei jį užmirszote. 5— 6 pama- 
tisem (tik) rudenop ar žiemą. Peckelei esat! 1 — 3 NN (tur but) tik ateina — 
isz tikra! Ar ne galetumet kam įkalbeti kad įtaisitu knįginiczę Smalininkūse 
ir kitur parubežiui įdant lengviau butų tos knįgas gauti, dabar turem del 
lų parkupczių del kurių pridūdate dvigubai moketi. — Geri je lietuvninkai?! 
Tik uždarbe del tų perkupczių ir uždarbe! Storoketes apei įtaisimą knigi- 
niczes parubežiuje, bus del to žmogaus ir pelnas. V. „Karavonę“ ar apturejot? 


— 398 — 


0) (Atvirutė su štampu 1885 15 — I) 


Nežinau del ko (nori) par mani Kalendorių pridūti, kad po jūstele gali 
par Lauksargę siunsti, nes par tenai kai pats žinai viskas sulig šiolei pareina. 
Man sunku tą padarit, nes daboje mani labaj ir greit galetu už rankos nu- 
tverti o padetojų neturiu. P. Bigos (?) pa manes jau nera. Kam žiuri 
statų kelį siunsdamas, kad ir szimta milių aplinkui, bile tikt nueitu į vietą. 
Del ko ne gali par Lauksargę į Marjampolę (sius)ti po jūsteli žinoma, nes 
kiteip ne nu(ais)... Turiu prisipažinti kad ant spaudimo (patarlių...) ne turiu 
piningų; jegut atsiras kur ant... sudos už patarles, rokūdamas... atviras 

"musu knįigų. 


Kor. „isz Tilžes“ Budris raszine apei Lietuvą, į „Krajaus“. 


p) (Atvirutė. Štampas 16-XII 85) 

Groma'ą „užraszitą“ kurioje buvo žine, kad per Szventes žadi su Dr. 
Bruažiu atviki, labai manę nūliudino, nes esmu užpraszitas su paczę į Jel- 
gavą pas giminių irten daviau žinę, kad busiu per Szventes. Gailu labai 
kad par savo Szventes neatvikote, kada teipjau gers buvo ratu kels, o asz na- 
mije buvau, ir vis sakiau: kada tas Jankus del gires atviks. Ar szeip ar 
teip turį tą girę nūpirkti, norins susidejes, nes pigei, o jegut ne bus žiemos, 
tai pirksi dar pigiau, o žmonis nū Taves pirks, nes kožnam medzių reike. 

Milentis Tavį M. D. S//. 


r) (Atvirutė iš Tilžės: 6 Lapkriczio 1893 su Otto v. Mauderodės firma) 
Milemas Martynai! Prašome atsiunsti pas pona Angraba po du egzem- 


plioriu visos „Tetutes“ ir dar du egzemplioriu „Apszvietos“. Pinįgus cze 
užimokies. Tik staiga siunsk, nes greit išvažiūju 0 gal ir pats atvažiūsi. 
Sveikinu Jųsu paczę Su godonę 

M. Dovoina-Silvestraitis. 


13) Aleksandro Frommo (Gužučio) laiškai M. Jankui. 


a) 2/14 Kovo 1890 m. Raseinei. 


Godotinas Pone Martynai! Pripažįdamas pritaikesniumi spauditi mano 
rankraszczius ant vardo Aleksandro Gužuczio, apie tą tamstos praszau. 

Pasiliektu su godojimu ir prietelystią A. Gužutis. 

NB apie veikalus spaudos, prigulencziame laike, praszau duoti man žynę. 


27 Liepo r 
b A 
) 8 Rugp. | 1893 m. Raseinei. 

Mielas Martineli! Petniczioje laimingai pagrižau namo. Apie prižadus 
Tamstos sujeszkoti „Dvi svodbi“, ir iszsiųsti anos Daktarui drauge su Drama 
Palocius, ponui Szliupui pranesziau. 


Buk taip malonus prižadus savo iszleseti ir apie tą doukite man žynę. 
Pasilyko pas Jusų užbaiga Paslapczių, deliai to suradę aną man pri- 
doukite. Kokę szventą dieną netingekite pajeszkoti — mano ranką pažinste. 


— 399 — 


Meldziu wisas kritikas mano rasztų, iszpjovus isz laikraszczių man at- 
siųsti — už markius atsiligįsiu.— Gal tuomi nores užsijimti mano prietelis 
Jonas Kauniszkis. 

Apie suradimą ir nusiųtimą mano rasztų p. Szliupui lauksiu žinios. 

Dabar siųsdamas Tamstai ir mielai Jio pacziutei, o taipgi geram Jonui 
daug labų dienų, pasilieku gerai velijencziu prieteliu A. Gužutis. 

P. S Užbaiga paslapczių yra tai kajetas kokių penkių laksztų. — Arti 
Papyles turiu vieną gerą prietelį, nurasziau prie jio, kad jeszkotu ten pho- 
tographijos Daukanto— praneszkite man kokiuse metuse myre rasztininkas ir 
prie kokio kunigo? 


c) 1 Vasario 1894 m. Rasseiniai. 


Mielas Martineli! Meldziu žinios, ar Palocį dugn. ežer. nusiųtet Drui 
Szliu. ir kada žadote spaudįti.? Taipgi ar suradot Dvi Svodbi? — kurius 
reiketu priduoti p. Szl. del pagerinimo ir aprokavimo apie spaudą. Jeigu 
ių rankr. nežadote spaudįti, tai prašau duot žynę. 


Pas musų nu dvejų nedelių dideli szturmai oro — vakar buvo žaibai 
ir styprus griaustynis, o sziądien szaltis ir szturmas su sniegu. Siųsdamas 
tukstantį prieteliszkų pasveikinimų Tamstai, dorai pacziutei ir p. Kauniszkiam. 


Laukdamas atraszo pasilieku su prietelistią A. Gužvt/s. 


14 S. Gimžauskas „Aušros“ redakcijai. 


a) Mylimjausis Viengenti! Ką man atsjųtėt apturejau. Susimildami ant 
mano vardo daugjaus ne siųnskit, gerjaus ant Strazdo, jam patogjaus. Jeigu 
tamstos toljaus teip daryset kaip N 6. tai suvis reikalus pagadinset, tūkart ir aš 
noroms ne noroms turečjau atsitraukti nūg Aušros. Ir teip jau apšaukta Auš- 
ra, dūdam N 1 už palyginima Vitoloraudos su šventu Raštumi, tolesnei 
NN. regis II (ar) III, už parašymą, kad Volončjauskys nežmoniškai apseidinėjo 
su S. Daukontu, o N VI pikčjaus visu kitu išėjo. Su jūmi baisu ir pasiro- 
dyti. Ir tikt išspaudimu to, ką tamstoms siunčiu, galeste Aušrą pataisyti ir to- 
Ijaus, lenk Dieve, kad saugotumetes.Kodėl tamstos grynjaus nerašot? Verta 
sv(etą) pasaule vadinti, svetiškas pasauliškas... nūjega, speka arba galybe 
„vadinti. (Vieton) prisjųnčjamus raštus negrynai rašyti (gerjaus ra)šyti grynai, 


Kam tamstos nekurjas vietas aiškei rašot kaip dūdam Zaslei Žežmarei, 
tim pikčjaus darot: nes paskui daeidineja, kas tai daneše ir nekaltas kiti gal 
nukęsti. Man regis ar negerjaus butu Aušrą užmarinti, o su kitu vardu 
laikraštį išdavineti, nekludžjant pardaug ir Lanku, gal ar ne gėrjaus pla- 
tintusi tasai naujas laikraštys? Manį parašet dvejūse num. Nargomatys, tai 
apsirikimas — Aš Vargomatys. Ar daug Amerikon eina Aušros? Kiek iš 
viso išeina. Ar daug lietuv. Mokslo Bendrybon užsiraše? Ar daug pelno turit? 
Viljiūsi, kad par laiška man tūs paklausymus atsakyset. Liet. Mokslo Bin- 
drybai atsjųsju neilgatrukus mokėstvą prižadietą, tikt susimyldame bukit 
gudrus ir tikejimo dalyku teip (neuž)puldynėkit: nes turesim atstoti (dvasiš- 
kijėjie nūg tamstu. Sveikatos... trošku Strazdas. 


(Tajp) darydami kajp N 6 dūdat priežastį vadinti savį... viens ant 
tamstu ir sako. 


— 400 — 


b) 1884 m. sausjo 16 d. Iš Lietuvos. (Šio laiško ištraukos buvo išspaus- 
dintos Aušros N 8, 9 ir 10 1883 m. (faktinai 1884 m. pradžioj) 293 —295 p. 
su red. prierašu: „Labai noriai atspaudiname isztrauką isz gromatos brolio 
L. B. Vargomaczio, kurs aiszkiai parodo, jūg vienur ar kitur „Auszroje* bu- 
vo įsibrovęs nuklidimas nū kelio teisibės, pasitikėdami, jūg skaititojai „Au- 
szros“ ir visadą szirdingai, o aiszkiai parodis musu klaidas.“ — Cia laiš- 
kas duodamas ištisai, skliausteliuose dedamos vietos, kurios Auszroj nebuvo 
išspausdintos) 

[ĮMylimiausis Brolau Viengėnti! 


Nūg patės lopšeljo visados buvau dvasė ir kunu karštas lietuvys, ir 
toji karštybe tėviškume nė tiktai ką nėsimažyn su mano metais, bet vis dar 
kas kart aukštyn eina. Visu mylju žmonis, kaipo Kristaus prisakyta, bet 
kiekvienas Lietuvos myletojas, o dar ypač rasztinįkas visados buvo, yra ir 
bus pirmjauseje .vietoje mano širdij', su kurjūime tartum ir paskutinju dūnos 
kasnelju pasirengęs asmi pasidalyjti. Vos tiktai užgirdęs ape „Aušros“ iš- 
davinystę labai džjaugjaus, o nė tikt džjaugjaus bet ir tapradž (nūlat) mel- 
džjaus ir meldžjūs, kad jei Dievas (be kurjo nėko gero negalima padaryti) 
padėtu dirbti dėl nuvargintu brolju naudos. Bet dovanokit, brolėi, Aušra 
pradėda klaidingai žibeti! Sopa man širdį ir 1000 kartu labjaus dar sopa, 
kad Aušra Dievo žvaigždele tur ant savo veido nėkurjus taškėljus musu 
dvasėi ir pagaljaus akims ižeizdingus, kurie teiposgi ir pačei lietuviškai 
Aušrai gal buti pražuvingi.į . 

Gul pas manę ant skūmes Aušros N. 6. Ir ką gi ten randu parašyta? 
Ponas S. R.*) ant 156 lapo sako: „Kunigaiksztis Radvilas įtaisė Keidainiūse 
lietuviszkas mokslavietes, spaustuvę, rinko isz visur mokintus virus į Lietuvą 
ir jeigu nebutu sunaikinę jo darbą jezavitai, kurie evangelikus (bambizus) per 
sekiodami, nebijojo nei apszvietą sunaikinti, tai gali jau nū triju szimtu 
metu musu tautos poniste butu nustojusi kabintiesi į lenkistę?“ Bet ar teipgi 
yra? Ar gi prėš Radvilą įtaisjusį Keidainjūse lietuviškas mokslavietės ne- 
buvo tokju mokslaviečju Lietuvoje! Istorija atsako, kad buvo. Dar 1530 m. 
įkurta buvo Joniškė klebono Markaus Lančkjo lietuviška mokykla, ape ką 
galima ir iš „Žiemaitiu Viskupistes“ Volančauskjo, parsiljudyti. Už galvos gi 
Vilnjaus Vyskupo Jono iš lietuvišku kunigaikščiu kursai myre 1587 m., 
buvo atliktas Vilnjaus Vyskupysteje Dvasiškas Susirinkimas (synodas), kurjo 
įstatimūse prisakyta buvo, idant visur palei (prėg) bažnyčju butu isteigtas 


mokyklos su šv. Evanelijos ir šv. Povylo gromatu išguldynėjimais lietuviš- - 


koje ir lankiškoje kalb., ir dar liepta idant klebonai pylese (mėstūse) ir 
kiemūse gyvenantijei laikytu tokjus tikt kamendorjus, kurie gėra moka 
lietuviškai (Hist. Miasta Wilna Balinskiego lap. 87). Jeigu teip buvo 
įstatyta Dvasiško Susirinkimo, tai man rodos kad turejo buti ir išpildy- 
ta. Tūtarpu pirmjausis protestontų tikėjimo skėlbejas atsirado Lietuvoje 
vos 1539 m. Jo vardas Abraomas Kulva. Žiemaityjon dar veljaus užplau- 
kė protestontai, nes tikt už Jurgjo Petkėvičes vyskupo galvos, tai arti 
XVII amžjaus gale ten pasirodė. Taigi protestontai jau rado Lietuvoje lie- 
tuviškas mokslavietės, kurias paskui sau pasisavino dėl naujos tikybes pla- 
tinimo nė vienoje vietoje arba ir naujas uždėjo, teip kaip ir su kataliku 
bažnyčjoms buva padaryta, kad nė vienoje vietoje jas ant Kirku apiversta. 
Man rodos, kad Radvilas ne dėl kalbos paturejimo, nė iš tėviškumo Kei- 


*) S. Raila. 


— 401 — 


dainjūse lietuviškas mokslavietes ir spaustuvę užvedė, bet tikt dėl kataliku 
tikybes grjovimo o savo numileto protestantismo užvedimo. Jok kiek tiktai 
galejau savo akimis matyti lietuvišku knygu Keidainjūse spaustu, n'iera ten 
nė vienos ape lietuviška tėviškumo, bet visos ape protestantu mokslą. [Z0- 
džju sakant buvo tai protestontu propaganda ir daugjaus nėko.| 


Toljaus „Aušroje“ pasakyta, buk tai Jezavitai apšvietą sunaikinę? Argi 
tai gal buti tėisybe? Ne! Jezavitai tiktai protestontu tikėjimą sunaikino ir 
tai nė kumščjomis, nė kalavijais o tėsos žodžju. [Žinoma kajpo (kata)likiški 
missionorei| dvasišku gynklu. Jezavitai visados buvo, yra ir bus pripažinti kaipo 
apšvietos platintojei. Ir p. S. R. tam įtiketu, jeigu tikt perskaitytu kokjo norints 
nemelagjo raštinįko istorija ape Jezavitus. Nė vien ką jie daug užsipelnyjo 
kaipo katalikiškumo garsingėjie apgynejei, bet ir dėl apšvietos labai daug 
padare!] Ogi už kiek visokju naudingu išradimu mes turim buti jems dėkingi!? 
Kad ne Jezavitai tai ir tos kinos (Chininum) gal dar iki šjolei butumem 
nėtureję! Juk, jiegi aną Amerikeje atadėngė ir pirmeje Europą pamokino nūg 
drugjo gerti. Ir visi kina vartojam, kai mums galva sopa arba drugys krato, 
visi iki vienam pradėjus nūg karalju ir galvočju protmeilju (pilizopu) iki 
paskučiausjo piemėnes, o tėčjaus Jezavitu tulas nupelnu ne mato! Ne mato, 
kad jie ne tamsino bet švietė nė tiktai dvasiškūse bet ir pasauliškūse 
dalykūse! | 

Kasgi pirmjausis ir musu lietuviškai rašliavai nuspelnyjo, jeigu ne Je- 
zavitai? Kasgi mums dar XVI am. pirmujį Žodyną ir pirmūsjus pamoks- 
lus paraše, jeigu ne Jezavitas Konstantas Šyrvidas? Ogi ir tasai musų XVII am. 
raštinįkas Pranc. Šrubauskys „Aušros“ Nr. 6 paminetas, kasgi jisai buvo jei- 
gu neJe zavitas? Kas 1713 m. išspausdino kalbomokslį (gramatiką) lietuviš- 
ka (Universitas lingaurum Lithuanicarum) jeigu ne Jezavitai? Tai kodėlgi 
tokė šlove Jezavitams kad jie apšvietą išnaikino? Jezavitai visados buvo gar- 
sus iš savo ūlumo kunigai, taigi juju begalinis pasišventimas dėl katali- 
ku tikejimo jau tūm patėm jūs spire dirbti ir dėl lietuviško liežjuvjo. 
Pagaljaus ir Krašauskys, musu didis bičjulys, savo knygoje. Litva (1 tom. 
97 lap.) apie lietuvišką kalbą rašydamas aiškei pripažista, kad Jezavitu pri- 
buvimas, pridavęs liežjuvjui naują gyvastą [(-..Przybycie Jezuitow, nadalo 
nowe językowi žycie...), taigi veltui Jezavitus apkalbet, o jūs aptarydami 
daug pikto ir lietuviškai Aušrai darot. Pasistebetinas daiktas. Aušros tame 

'"pačjame numerė pradžjoje jūs peikjant, o ant galo, rodos ant 182 lapo, ter- 
pu lietuvišku patrijotu du jezavitu: Šyrvidą ir Srubauskį, (kaip tarytum už- 
miršę, ką nėsenei ištaret,) paminėjo]. 


Bet ne gana to, dar ant 169 lapo to patės Nr. 6 pasakyta ape atlaidus 
(indulgencijas): „Visi bjauriausi piktadėjai, nors kriksczionis, su musu 
prabocziais kariaudamiesi ir lietuviszka kraują liedami, visūmet apturedavę 
nusidejimu visu atleidimą, pagal tos gadinės įtikejimus. Kū daugjaus 
Lietuvju pagonu nužudidavę, tū daugjaus atleidos dienu arba indulgenciju 
nusipelnidavę!* 

Žinau, kad [Vokiečei] kryžjaus karžygei buvo nedori, bet iš tu žodžju aukš- 
čjaus privestu apie atlaidus išeina, pagal Aušros supratimo, kad anū metu ir visi 
katalikai tikejo, jogėi atlaidos (indulgencija) yra tai visu nusidėjimu atleidimas. 

[Todel darau tokį išvedima, jogei Aušra sako, kad tos gadines buvęs 
toksai įstikėjimas. Klausju iškur gi tai išimta ? Iš kokios balos toji ape atlai- 
dus klaidinga žine pasemta ? Bene iš bambizišku katakizmu Keidainjūse Ra- 


Tauta ir Žodis. 26 


— 402 — 


dvilo spaustuvėje išdūtu? Arba rasit iš kokju laisvinikišku (liberališku) laikraš- 
ėju gal buti iširaukta?] Atlaidu toksai supratimas tikt iš Lutero galvos išėjo, 
Įkad kataliku tikėjimą apjūkti  Nusidėjimai (prasiradimai) tiktai par nuside- 
jimu išpažintę (spavedę) ir tikroją gailystą atsileidžia. O kasgi tai yra atlai- 
das? — Yra tai dovanojimas nėpatėnkantjos plegos, kuri paleka po išrišima 
par kunigą dūta. Plegą (baudimą) tą prasiradelis (peccator) tur iškėnteti 
arče ant žemes, argi numiręs šveistorjuje (cziszczius). Ko reikalauna bažny- 
če nūg žmogaus norenčjo gauti atlaidus? Reikalauna 1) idant butu Dievo 
mylystoje par nusidejimu išpažintę (spavedę) jau apipaustas, apkoptas 
nūg nusidejimu ir plegos amžinos. 2) Reikalauna idant atbutu įsakomus ge- 
rus darbus. 

itai kaip reikja suprasti ape atlaidus, [0 ne teip kaip Aušra padūda. 
Anot Aušros „pagal tos gadines įtikejimus?“ Argi tai pagal tos gadinės ki- 
faip buvo tikėta o dabar vel kitaip? Ne!] Kataliku tikejimas visados tas 
“ pats, be jokjo parsikijtimo arba atamaino. Tikt netikri, klaidingi, žmonju 
pramanyti tikejimai nūlat mainos savo moksle, kiek galvu tiek supratimu; 
Į bet katalikų visomet toksai pats, koksai iš Jezaus lupu išejo. Kad kataliku ti- 
kejimas nors viename dogmate butu buvęs atsimainęs, tai butu buvęs nusto- 
jęs buti katalikišku, o jog jam nėtikėlei nebutus daiktus užmetinei, kaipo 
ir Luteras klaidingą supratimą ape atlaidus, tai n'ier kam stebetis, nes visū- 
met ant žemes buvo melagei ir bus. Kas to nežino, kad lietuviškoji intelli- 
gencija ką tiktai daro, tai vislab iš meiles tėvinės, Lietuvos brangiausės, daro; 
ogi tūi tarpu argi neatsirado ne viens pavydnįkas, koks norint ponelys Zero, 
kursai Dievas žino, ką išsimane rašineti ape musu broljus darbininkus? Ar- 
gi tam zaunyjančjam melagjui, aptarytojui verta tikėti? Nel] Taigi netikė- 
kit ir tam klaidingam mokslui, iš kurjo pasemet žinę ape Jezavitus ir atlai- 
dą [ir padavet Aušros skaitytojams]. Man regis, kad p. S. R. ne iš pikto 
noro bet iš nežinju paklydo, nes ir senobes lotiniškai priežodys sako: huma- 
num est errare. [Man teiposgi dar ir tasai daik'as regis, kad p. S. R. draugė 
su Aušros Redakcija meiliei priims tą mano bičjūlišką atsiliepimą su perser- 
gėjimu ir toljaus teip elgtis, kad musu intelligencijos ir Atgimimo laikraštė 
ir vieno žodžjo nekumet nebus priešingo tikejimui. Jezavitai aptaryti, taigi 
reikja jems šlavę sugružinti, o kaipgi suverstuves padaryti? Buvau ir asmi 
tokjo įtikejimo, kad musu lietuv. Aušra tur pačius gerjausjus troškimus ar- 
ba intencijes, netikju p. p. Zeru virtinems, kurie ne tiek raštūse kiek pa- 
kuštoms šnebzda, kad Aušra parsidavusi, o taigi dėl parodymo visėms, kad 
tai melas, kad Aušra gero noro laikraštys, dėl parodymo, kad paklidusį per- 
sergėta netiktai ką ne piksta, bet už tą dėkinga asti — prašau tą mano 
laišką išspaudinti, o tokju būdu ir Jezavitams juju šlaves suvertim(as) bus 
padarytas. Mums ne su Jezavitajs reikja karjauti bet su Lietuvos marinto- 
jeis ir tamsybi. Taigi dar kartą prašau ir viljūs, kad bus išpildyta. 


Aušros skaitytojas L. 8. Vargomalys. 


c) 1890 Vasario 20 d. 


Godotinas Pone! Pernėi „Varpė“ viens iš jo skaitytoju užklauzdinejo 
kas tai asą „Lietuvos Biczjūlyje“ žodis „indres“? Šitai gi atsakau, kad 
indres vadinas nėndres. Saldžiomis indremis arba nėndremis Biczjūlyje pa- 
vadintos tosios nendres, kurios cukrų dūda. 

Su godonė Švajus. 


— 403 — 


15) Martyno Jankaus laiškų nuorašai. 


a) „Auszros“ rediste. 

Bitenai per Lumpenus (Lompėnen Ost - Preussen). 

24 gegužio 1884. 

Szlownai Redistei „Koserwativu Draugistes Laiszkuy“. 

Tamstos Laiszkui N 21 20 geguže sz. m. ant ketwirtos laksztos patal- 
pintam iszreiszkimui duodu toke atsaku. „Laikrasztis „Auszra“ ira iszlei- 
dzams Lietuwos Miletoju o ne pona Szliupa ir spaudinamas Tilžeje o ne 
Ragaine. Kožnas Lietuwis Lietuwa milijs turetu žinoti ka Lietuwos Milelojai 
Lietuwai per skarba lem. Berods Reditojis buwa nekurie walanda pons 
Szliupas ir tokiems zokanams esant turejo isz Prusu iszeiti ir tai ne priežasties 
delei katros jus skelbet pasiszaipidami isz kaiminu iszkados*) buk prie geros 
pagados turejies leistis. Szliupas nei jokiu budu nebuws Bendras Lenku, 
juk tai isz skaitima „Auszros“ galima spresti, ir pagal toki įtarpi gaunat pro- 
gos pasijuokaut, ar dingojete kad „Auszra“ jau užtema ne ne!! ji teb 
szwietcz tiems, katrie jau akis krapsztineje ir truses i darba stoti. 

Tie katrie miegt nemata — „Auszra“ daugiausei kalb: duokit Diewui 
kas Diewa, Karaliui kas Karaliaus ir Lietuwiui kas jo? butent Kalba. 

Mums iszgamu nebereik, arba žmoniu sekintojiu nepriwalu. Ikszol 
musu knigas bei laikraszczei raiszke, kad mes turim duoti tik nuo didpilwe 
nusilupti. — O tada po smerties mes Dangu apturesme, argi ant žemes jau 
mums nera lemta giwenti. Dukit mums žinę per laiszka, 


Sveikindams lieku 
M. Jankus. 


b) Adresuota: An seiner Wohlgeborener Herrn M. 7Zamoszunas Wolbrom 
gub. Kieleckiej. — Laiškas gal išsiųstas nebuvo, nes išsiliko kartu su voka, 


be markės.) 
Bitėnūse 14 d. kovo 1888, 


Meilingasis Viengenti! Nerugosi man, kad nespėjau ant tavo garbingos 
grometos nū 11 grūdžio preitu metu greitu keliu atsilieptie, tam tarpui buvau 
prispaustas visoms bėdoms 1r tiktai dabar sze valanda valniaus kvėpūju. 
Tavo praszymą žinios kiek paspėju tiek paaiszkinu. 85 metūs asz Auszros: 
rėdyste ir iszdavėjyste pavedžiau Mikszai, kurs norins man.pasiliko mažuma 
skolingu, nės buvau jam kaip sakiau Auszros vadžes pavedies, o kad pirmto 
Auszra negalėjo savo kojoms pastoveti, tai asz savo piningu pridėjau, o 
Mikszas žadėjo tūos piningus gražinti. Mikszas mažuma per puse metu pagy- 
venies subankrotavojo o asz vėl isz naujo visas knįgas atpirkau už ymanytinai 
pige preke. Kitsai draugas atpirko drukarnyje, bet Auszra isz nekuriu priežas- 
cziu jau nū jaunio 86 metu nebiszeina. To vieto pakilo kiti laikraszczei, 
o asz tai bandžiau iszdavinėti „Garsą“ prie kurio ir taip 400 markiu 
pririszau ir toliaus jį neįstengiu iszleisti, bet Veieris iszleidžia „Szviesą“ 
kuri tur szioke toke piningininku dvase ale vis yra ginklas. Knįgu 
katalogą dabar nėr galima prisiustie, daug knįgu kurios buvo atspaus- 
dintos jau pasibaigė, Auszros nū visu metu guli pas mane didelios 
daugybes, bet jos labai menkai tėra perkamos, o man sunku kupczysta vesti 


*) Skaitikete Dewinta prisakima. 


206* 


— 404 — 


nės esmi laukininkyste, jei koksai reikalas kuri jus ar kupcziautumete ar da- 
rytumete turėtu atliekamas buti, tai tik kreipkites pas poną Weierį - Herrn Wei- 
eris Tilsit Buchdruckereibezitzer-ir jis jus aprupins visūm kūm(;) jei 
ana rokunda nū 24 Liepos 85 m. bei už Auszrą atmokėti norėtumete, tai 
labai turčcziau dėkingu buti, priversti jus negaliu ir nenoriu. 

Byrutas ystatai yra perkeisti ir dabar iszeis praneszimai bei ystatai sziosa 
dienosa, mokestis nū 10 markiu yra ant 3 markiu vyriszkiems numažintas(,) 
moters moka tiktai ant vieno meto 1,50 pi.(,) susiėjimai nėra taip tankei 
lankomi, bet tik kas bertaini metu karta. 11 sz. m. turėjome susiejima Szilo- 
karcziamo, smarkei reikėjo kovoti priesz valdžios siustus ardytojus, ale ga- 
liaus jūs iszmetėme ir atlikome reikalus toliau. Pri musu dvase norins ir su 
apmaudu, bet auga, labai butu szaunu, kad prie draugystės prisidėtumėte; 
ant kelionės jau kita draugyste gruntavoti butent „Gaspadoravimo bei pra- 
mones“ draugyste, kuri kaip tikėti galime turės platų lauką su daug darbi- 
ninku.  Tilženai ne Wilnėnai, norins karta ir persibar, tai tikt vėl kaip kada 
ir macnus pastoja. Draugystes Byrutas virszininkas yra Dvaronis isz Rokai- 
cziu prie Naujosios Saunus, iki jo raszant reikia toki antrasza padėti: Herrn 
Dowydas Saunius in Rokaiten per Neukirch. Birutos kningu pirkti norint 
reikia ik draugystes knįginininko Kristupo Voskos kreipties ant sziokio an- 
traszo: Herrn Kristups Woska in Tilsit bei Holske u. Bormann. Laukdamas 
geros žinios isz jusu kraszto liekus prastu tarnu Tėvynes Janku Martynas. 

P. S. Pasigūdimai kad rasztai tampa atveriami didinasi ale to kalti yra 
musu brolei kad jie su toke baime pasirodo(:) apiepeczvietyja grometa su 20 pecz- 
viečziu kas į akis pūla tiems ponams, bau ne rublinis vydui yra įvyniotas. 


16) A. Janulaitis — M. Jankui. 


a) P. Jankui. 23—1V—04. 
B. 
G. P. Turiu dabar du Jųsu laišku, vienas rašytas 7—I, 0 antras 


viduryj kovo. Prekės abejuose atsitikimuose nevienodos. Antrą kartą perdaug 
pakėlėte. 


Mano sąlygos tokios: į 
Darbui yra iki 7 knygelių, apie 11—12 lankų (taigi tiek pat, kiek 
D. B. per metus). Galima varyti paeiliu.  Spauzdinti daugiausia po 3000, 
tik 1—2 po 2000 egz. Pinigai per Jurg. bus galima gauti, Spauzdinti 
reikės ant biškelį geresnio poperio. Prekė: (iormatas D B). 
I Jųsų poperis ir luobeliai: 
3000 egz. 1 lankas su susegimu, luobeliais ir apdirbimu — 50 markių. 
(1/4 lanko — 25 m. 
I, 13 m.) 
2000 - 40 (2,4 — 20, 1/41— 10 m.) Iš viso darbo butų ant 500-—600 
markių. 
JI Mušų poperis ir Juobeliai: 
3000—25 m. 
2000 - 20 m. 
Jeigu formatas 2 sykiu mažesnis, ar bus 2 sykiu pigiaus.? 


— 405 — 


Minėta pirmiaus „Popiežiai ir Dievas“ jau esu gavęs. Norėdami 
vartoti, galite gauti. Teipogi yra ir „Vaišės“ seniaus spauzdintos, bet jau 
išparduotos. 

Viso labo. A. 

b) 21—V—04 (Atvirutė iš Berno) 

Jau tur but 3 esate gavę. Meldžiu paskubinti. Jeigu korr. nebus 
kam atlikti, siųskit man čionai. Didelio užgaiščio nebus, grįš atgal ant 
rytojaus. A. 

c) 2L 5. p. Jankui. 


G. T. Už kelių dienų bus prirengtas N 1(21) DB. Ar galite ir dabar 
spauzdinii? Tuojaus ir pasiunsčiau. 

Yra prirengta knygelių. Yra keleriopų — storumo ir didumo. 

Tarp kito ko bus kelios po 16 pusl. (form. !/> D B arba 8 pusl. D B) 
3000—4000 egz. Luobelių pere/kės. Susegti su viela. Poperis DB. Kiek 
prekiuos? 

Toliaus yra viena 1!/7 lank. DB. (mažojo 3 I.) komedija. 3000 su 
luobeliais. Kiek prekiuos? 

Yra dar daugiaus prirengtų. Kokio formato poperį turite? 

Laukiu atsakymo. Už N 7(20) D B gausite nuo dėdės 66 m. 


A. Andrius. 


17) Kun. Marcijonas Jurgaitis (Jungtas) M. Jankui. 
a) Patanga 25 d. Lapkriczio 1887 m. 


Meilingas viengenti! Aczu už žinias apie „Garsą“. Dėku tejpogi, 
kad iszluosuoji nu užmokesnio už gautuosius numerius Garso sziu metu. Kas 
atsiųsdavo Garsą į Immersattą ant mano wardo, nei asz pats nežinau. Asz 
wis mislyjau, kad Tamsta, o ne kas kitas, nes nemislyjau, kad kam kitam 
butu žinomas mano adresas ir pseudonimas mano pavardes. Kad buczau 
žinojęs, kad Tamsta man aną siunti, idant darmaj padalyczau žmonelems, 
tai buczau tai padaręs, bet be žinios nu Tamstos nedrįsau tai daryti, bijodamas, 
kad nerejktu paskuj užmokėti, o cze asz piningu neturiu. 

Maskolai skriaudža mums tiesa, bet ką mes aniems padarysme! Dulke 
priesz weją neatpusi. Jejgu nori kibti į prieszininką, tai reikia apswarstyti 
sawo sylas, ar galesi aną priweikti, bo kiteip dar bus prastesniai, jei busi 
pargalėtas; tada jau geriaus tylėk ir kentėk ir wiltį ant Diewo dėk, gerai ir 
teisingai užsilajkydamas, kad neprietelus nerastu nei prie ko prisikabinti. 
Matome jau, kokią naudą dėl Lietuwiu atnesze buntas. Kantrybėje, sako 
Iszganytojas, atrasite atilsį duszioms jusu. Palokai gi tokiais pat wargszais 
budami, kajp ir mes, nega! musu bespausti. Kuom je kalti, kad ju litera- 
tura auksczaus stowi ir tuomi paczumi lietuwininkus prie savęs traukia. 
Argi mes galime už piktą imti, jeigu kas sawo ger... sawo taworą nori 
kitam įbrukti. Musu darbas ano neimti, nesawintis. Jug ir mes džaugtu- 
mėmos, kad kas musu kalbą pripažintu už dailesnę ir aną priimtu (ir) jej 
pasiwestu mums kam ją įkalbėti? Tai kamgi turime pykti arba už piktą 
skaityti, jej kas sawo taworą giria arba džaugiasi kam aną inteikęs? Rupin- 
kimes apė pakėlimą sawo literaturos ir platinkime aną, ale nei ant wieno ne 


— 406 — 


užpuldinėkime ir neerzdinkime kitu anu literaturą ir kalbą dergdami. Kam 
mums tas nepakajus, tas užpuldinėjimas ant kitu ir darimas saw neprietelu? 
Gal pasakysi o kam je mums gonyja, kam ant musu be reikalo užpuldinėja? 
Jeigu jė teip daro, tai jė blogai elgasi, užtaigi ju paweikslą mes nesėkime, 
mes pasirodykime iszmintingesniais, mes gera už piktą mokėkime ir newei- 
zėkime, ką anie szneką, bet sawo dirbkime pagal ano priežodžio: „Tegul 
saw szaukia, 0 mudu boba wažiuokim“. 

Kad storonę darei apie pakėlimą lietuwiszkos literaturos ir sawo turto 
nesigailėjei ir sylu, tai gerai žinome ir prityrėme. Mes neinsigalime Tam- 
stai atsidėkawoti už Tawo tokią procę ir wargą, jei bent wienas Diewas 
teužmokės prigulinczai. Norint kartais ne tu spasabu emeis tame dalyke, 
kuriuos W. Kristaus mokslas paduoda, bet wisados gerus norus turėjei ir 
gero troszkai dėl sawo brolu ir su gerą mislę tu spasabu emeis. Tegul 
užtat W. Diewas Tawę pastiprina ir palaimina. Tawo wiengentis. 


Jei butu galima dėl Tamstos, tai praszycze, kad man atsiųstumei kokį 
30 egz. Uždūtinas Gailuczo ir wisu knįguczu Nerio po 10 egzemplioriu 
pagal szio adreso: St. Immersatt an Hern Jacob Žylis mit Uebergabe den 
Maksas Jurininkas. 


b) Gūdojamas Vientauti. (13 —5 — 1889) 


Siuncziu eiles „Pawasaris“ mano kaimyno, nors josios kur nekur men- 
kai sunertos, bet įtalpa ju graži, skaisti, prigulėtu patalpįti „Szviesoje“ už 
Gegužes menesį, kuri Tamista su p. Jankum pataisysite įpacz pabaigoje, 
kur viena eilė — gynisi „darželį“ 4 link., o kita „berželij“ 7 links. Vėl 
aukszcziau dar „Žiedą“ 4 lin. „Gieda“ arba „arti“ ir „bartį“ ne labai sutinka. 
Pagalios kaip patys patėmisite. Jusu žinomas Jungtas. (kitoj laiško pusėj 
kita ranka:) Mieis Viengenti! Atsiuncziu Jumis Rankraszcziu kuriūs man 
dawe Jums prisiusti ir praszau prisiusti Varpo nors 60 ex. tai bus nors 20 
del Varszawieczu o 40 del manes. ba vienas isz Ju Jau beweik parkelaus in 
tewine, man rasze. Su gūdone Jum žinomas Ge/eziunas (toliau trečia 
ranka): Ar apturiejot Karunka no manes 13/5 89. Atsiliepkite keleis žo- 
dzejs gromatas tai per Reitza, Kirvajtis Mikolainis, lejskite o pas geleziuna 
nieko nelejskite. 


c) (be metų) 


Meilingas Viengenti! Tur but Jonas Vincaitis rašė pas Tamistą, kad 
peršiųstumete V. 23. 4 pereitų metų, susilaikykite, nesiųskite, nes pas 
manęs jų yra gyva bala, tikt paskui triusas nereikalingas ir nežinia kur 
juos padėti. Jau jiemis rengiu siuntinį, ten bus 3 ir 4 o 5 ir 6 ga- 
netinai turi. . 

Tarnas aptures gromatą. Labas dienas jam duodu ir Tamistis visus 
nuoširdžiai sveikinu. Jungtas. 13 d. kovo. 


18) Stanislavas Jurjevičius M. Jankui. 
a) (Kuponas iš Bahnbeamte in Radymuo) 


Radymno 24 — 11 886. Garbingasis Pone! Tamstos atvira kortele 
ir 1 Nr. Garso apturejau. Didis džaugsmas kad po nykimo Auszros tejp 


— 407 — 


greitai antras lotyniszkomis litaromis drukavotas laikrasztis atsirado. Dabar 
1szsiuncziu 1 flor., isz kuriu pinigu praszau 40 pien. už szį metą o kas liks 
ant 1887 met. parokūti. N2 žinau 1887 mete bus Garsas didesnis? Praszau 
apie mielą prisiuntimą 2 Nr. Garso — Su pagarba S. Jvurjevicz. 


b) Radimnoje 27—2 887. (atvirutė) 


Garbingasis Pone! Lapkriczio menesyje praej. meto iszsiunczau vieną 
auksiną austr: val: kajp prenumeraciją už „Garsą“ ir apturejau 3 numerius, 
dabar vienok nežinau ar Garsas iszeina ar ne? Praszau todel meilei man 
praneszji ar jis iszeina? Kokiame pavizdyje, ar lotyniszkomis litaromis dru- 
kavotas ir kokia jo prekia? Ne žinau ar Auszra vel ne atgijo? arba ar 
ne iszeina ni Naujo Meto kitas toks laikrasztis, kaip pirm to buvo Auszra 
t. y. tikrai literariszkos įtalpos ir knįgu pavizdyje? Praszau ne pykti ant 
manęs, ale asz esmiu toli nū tevynes ir nėka nežinau, ką ten geri žmones 
dirba. Su pagarbe Tamstos tarnas Jvrjeviczus. 


c) Radymno, Galizien, Osterreich 25/10 1887. 


Garbingasis Pone! Dūdu žinę, kad 8 numeriu „Garso“ apturejau ir 
dabar siunczu Tamstai 2 auksinu kajp naują prenumeraciją už Garsą. Asz- 
tuniame numeryje Garso perskaicziau labai linksmą žinę, kad Auszra vel isz 
naujo prades iszeiti. Didis džiaugsmas, kad viengenczei drauge su Tamsta 
11 Dru Bassanavycziu nor tą vienintelį tejp grąžą ir naudingą lietuviszką 
laikrasztelį atnaujinti. Ne žinau ar ir tokiame patime pavizdyje kajp pirm 
to prades iszeiti? Iszkada, kodel ir Garsas ne iszeina mažesniame t. i. knįgos 
pavizdyje, tejp, kad kožnas skajtytojas su gala meto galetu sav knįgą pa- 
daryti, o mes Lietuvininkai ir tejp turime labai mažei lietuviszku knigu ir 
musu biblioteka labai maža. 

Asz turiu dar vieną praszymą, o tai apturejau nū p. Szliupo isz Ame- 
rikos visus numerius „Lietuviszko Balso“ isz 1886 meto, truksta man tik 13 
numeras t. i. nū 97 lakszto iki 104 lakszt. ir del to ne turiu kompleto, ar 
Tamsta jį dublikate ne turi, todel praszau labai apė žinę ir kokia jo prekia, 
0 pinigus drauge su prenumeracija už Auszra iszsiunsiu su galu 1887 meto. 

Su pagarba Stanislauas Jur/jewicz Offizial der Carl Ludwig Bahn in 
Radymno, Galizien Osterreich. 


d) Podwoloczyska 1 2 889 (atvirutė). 


Garbingasis Pone! Daug metu jau praejo, kajp musu geriausis laikrasz- 
ties, Auszra“ prastojo iszeiti. Praejusiame mete pradejo „Szviesa“ iszeiti 0 ir 
asz Su pradžia 1888 meto iszsiuncziau prenumeraciją už visą metą „Szviesos“ 
bet tikt 5 numeriu apturejau ir nieka daugiaus. Rasziau du syk ip. Veyerį 
jį Tilžę bet nei jokios žines ne gavau ir ne žinau dabar ar Szviesa ' iszeina 
ar ne? Kožnas lietuviszkas žodis del Lietuvio tarp svetimgencziu ira brangus, 
todel praszau nepykti, kad esmi tejp drąsus Tamstą apė ta žinę praszyti? 
ar ne iszeina koks kitas lietuviszkas laikrasztelis, (lietuviszkomis) lotyniszko- 
mis litaromis drukavotas. Su pagarba — mano dabartinis adresas. 


e) Podwoloczyska 22 7 889 (atvirutė), 


Garbingasis Pone! Dūdu žinę, kad „Varpo“ nū 1 iki 5 numerio aptu- 
rejau, bet tolesniu numeriu jau ne, todel praszau apė orisiuntimą ir tolesniu 


-- 408 — 


t. y. nū 6 numerio. Dabar turiu dar vieną praszymą 0 tai apė praneszimą 
ar asz ne galecziau sav per „Varpo“ redystę „Lietuviszką Balsą“ už 1889 
metą apsisteliavoti ir už kokią prekią? Ar iszeina dar koks lietuviszkas lai- 
krasztelis Prusūse lotiniszkomis litaromis drukavodintas? Praszau apė mielą 
žinę. Su aukszta pagarbe. Tamstos tikras tarnas Stanislovas Jur/evicz. 


f) Podwoloczyska 17. 2. 890 (atvirutė). 


Garbingasis Pone! Asz siuncziu Tamstai drauge su szi atvira korta 2 fl. 
40 kr. = 4m. t. y. prenumeraciją už 1890 meto „Varpą“ o prieg tam praszau 
apie mielą žinę, ar „Ukinįkas“ pradejo jau iszeiti? Iš pirmo numerio „Var- 
po 1890“ apturejau žinę, kad Varpo redyslė ir kitus iszsiuntinieja lietuviszkus | 
laikraszczius. Nežinau ar „Szviesa“ isz tikro jau atgijo, ir ar geri yra laik- 
raszczei „Apžvalga“ ir „Naujos Žinios“, todel praszau apie praneszimą man 
vieno isz ju numeriu, 0 asz prenumeraciją už „Ukinįką“ iszsiunsiu. 


Su pagarbe Tamstos Tarnas S. Jurjevicz. 


g) Podwoloczyska 3. 3, 890. 


Garbingasis Pone! Tamstos siuntinį ir atvirą kortą apturejau. Labai 
dekui. Prenumeraciją už „Varpą 1890 meto“ iszsiunczau dar 17 vasario 
dabar -siunczu drauge su szi gromata 6 auksiniu tai yra circa 10 markiu, isz 
kuriu 3 auksiniu = 5 markiu, kajpo prenumeraciją už „Ukinįką 1890 m.* Pir- 
mo numerio „Ukinįko“ ir titulinio lakszto su įtalpa del „Varpo“ už 1889 m. 
dar ne gavau, jei jie iszejo, tada praszau meilei man jus prisiųsti. Prieg 
tam siunczu dar 3 auksinius t. y. circa 5 markiu, už kurius praszau man se- 
kanczias knigeles prisiųsti: 


„ Basanavicziaus Žirgas ir vaikas „|| | 
. Basan. Žiponas bei žipone . |. . 

„ Basan. Ysz priež. atrad. akmens . 

„ Byrutes dainos „|| ks 

„ Dagilio lietuv. szupinys I ——— . 

„ Dagilio lietuv. szupinys I | 

„ Gailuczio uždūtynas || 2 J. 

„ Gireno liet. klausymas „||| | 

„ J. Miglovaros rasztai „|| (i 
10. Jankaus Mužikėlis „|. | ——— 

11. Kraszevskio Pamokslai ap. trusą <. ||. || | || ————- 
12. M. Miežinio liet. gramatika. ||| | 
13. Kūkszczio keli žodžei apie aug. ||| V 

14. Kūkszczio iszganymas vargd. ||| | 

15. Lakuno Senkaus Jurgis <. || "—- 
16. Musu žydai ir kaip nū | 
17. Margumynai | As 
18. Nerio trys pamokslai apie gasp. ——— 
19. Nerio pamokslai apie galviju 22 Ls 
20. Nerio sodnas apynei ir bitys ||| || || i 10 
21. Nerio keturi svarb. veik. aritm. ||| || 4. 10 
22. Nerio svarb. žmoniu ligos || i — E 
23. Pamokslai iszimt. ir teisybės „| 20 
24. Trupinelis Vytautas „4 o ——— 1. 


KLO OUEBCCN- 

Dm Dm 

TUOT MANGA GN NCOO 
= 


m 


— LJ 
(MNK S da 


3 2 3 7 3 - 3 233 4 333333333 * 3 


— 409 — 


25 Vyturio tevynainiu giesmė ||| As 15 
26 Byrutes praneszims . ||| || | | V E S ass O 
27 Kajp gali piningus įgyti 0 0 as „10 

2 r. 80 k. 


Jei kurios isz tu knįgeliu yra su vokiszkomis litaromis paraszyti, tada 
praszau man jas ne siųsti. Iszkada kad ne žinau prekios tu knįgucziu ant 
markiu todel ne galiu gerai visos sumos iszrokavoti ir praszau Tamistą labai 
apie rokundą, kiek dar skolingas busiu? „Szviesą 1890 m“ ir „Apžvalgą“ 
praszau teip pat užrokuoti ir man praneszti, kajp galiu asz tus laikraszczius 
užprenumeravoti? Priegtam praszau tudu laikraszcziu man toliaus siųsti. 
„Naujos Žinios“ yra labai naudingas laikrasztelis, pranesza daug žiniu isz 
Prusu Lietuvos ir labai ne brangus, tik del vokiszku litaru sunku man jas 
skaityti, ir todel negaliu jas užprenumeravoti, ale praszau dar labai Tamistą 
apė mielą prisiuntimą man drauge su knįgelemis tikt vieno numerio „Vie- 
nybes Lietuvininkų isz 1890“ ir „Saules isz 1890 m.“ ant parodos. 


Po apturejimo rokundo skolą greitai iszsiunsiu. Su pagarba Tamštos 
Tarnas... (adresas) Stanislaus Jur/jew/cz oftizial det Carl Ludwig Bahn in Pod- 
woloczyska — Galizien Osterreich. 


h) Podwoloczyska 28.3 890. 


Garbingasis Pone! Vasario menesyje iszsiuncziau prenumeraciją už 
„Varpą 18901n.“, o 3 kovo m. iszsiuncziau 6 austriszku auksiniu t, y. circa 
10 marku, isz kuriu 5 marku kajpo prenumeraciją už „Ukinįką“ ir 5 marku 
už sekanczias knįgeles: (kartojamas sąrašas laiško 3 kovo 1890 m., pridė- 
jus dar Auszros kalendorių 1886 m)... 


Iki sziandien tų knįgeliu dar ne apturejau rasi todel, kad ir ne iszsiun- 
Czau visu pinigu, ale padariau tai todel ne žinodams kiek tie knįgelei mar- 
kais kasztūja. Dabar siunczu szę atvirą kortą ir praszau apie mielą žinę, kiek 
tie knįgelei kasztūs 0 po apturejimo atsakymo pinigus kurie truksta greitai 
iszsiunsiu. Priegtam praszau labai ir apė praneszimą, ar „Szviesą“ ir „Ap- 
žvalgą“ per Varpo redystę ne galiu apsisteliavoti ir kajp pinįgus už jūs turiu 
moketi? Su pagarba. Adresas (senas). 


i) Podwotoczyska 18.5.893 (atvirutė) 


„ Mielas Viengenti! 9 ir 10 tą „Apszvietos“ numerius gavau, apie kurius 
15 szio menesio Tamistai raszjau, todel praneszu, kad tieje numerei ne ira 
man daugiau reikalingi. Su gūdone Stanisl. /grjevicz. 


k) Podwotoczyska. 27.10.1894 (atvirutė) 


Gūdotinas Viengenti! Isz „Varpo“ perskaitau žinelę, kad Tamista isz- 
davineja „Lietuviszką Darbininką“, bet isz tos priežasties, idant už kožną nu- 
merį atskyrai ne moketi czia 2 ct. muito ir todelei jog kūne visus liet. laik- 
Taszczius užsisteliavau par Noveskį, praszjau jį ir apie „Liet. Darb.“ prisiun- 
timą. Bet Noveskis pranesze man, kad negali siunsti, nes Tamista del kitu 
jam nedūda. Dabar isz laikraszcziu nežinau, ar „L. D.“ iszeina ir praszau 
Tamistą — jei jis iszeina apie prisiuntimą iszejusiu numeriu arba apie žinelę. 
Piningus iszsiuncziu. Su gūdone S. Jurjew/cz. 


— 410 — 


19) Vilius Kalvaitis M. Įankui. 


Girėnuose 16 X 87. 


Milimasis Wiengenti!  Džaugiuosi kad „Auszra“ jau artinas — tikiu je 
tam paczam Kwarmo Didume kay paskuje, o dar pora Lapu storesne sulaukt. 


I. Dr. Sauerweino laikytoji Kalba nuo 13 III szo Meto misliju „Au- 
szra“ labai iszdabjtu, ketinai je „Garse“ patalpit o kadangi tai nenusidawe 
tai tikrai tikiu „Auszroje“ sulaukt, berots turu je „N. Sarge“ alle tai wis netoks 
brangus Atsiminimas, kaip kad Knygoje. 

II. Dr. Bruazo laikytoji Praneszima „Apie Rojaus Kalba“ tai butu du 
aina, kuruodu kožna Lietuwininka su didzu Noru prie sawo Kalbos 
aikytu. 

II. „Litvomano Daina“ 

IV. Dr. Sauerweino „Macilenas ir Gražyna“ 

V. „Diewui dekui dar gywi mes esam.“ 

VI. Dr. Basanowiczaus: Gaydis pas Lietuwininkus — Arejus. 


Mano mielasis, tau yra szeszi Dalikai kurus asz labai weliczau „Auszroje“ 
patalpit noret, kadangi jie pagal mano Misli didi SwWarbuma tur, o ikszol 
tik „Namuno Sarge“ atspausti weik pariszalin ir i Užmirszima pareitu bet 
„Auszroje“ kaip Knygoje amzina Palekime turetu. O jau rasi ir Pats apie 
tai mislinejes esi deleito nenoru ir negalu asz Tawe to priwerst, darik kaip 
Tau gera miegsta. Wisus 6 minetuosus Dalikus turu pri sawe, jei misliji at- 
spaudinti, pora, arba wisus szuos Uzmanimus, o neturi juos prie Rankos 
tai asz mielai gataws esu Taw juos prisusti. Didei meldzu Tawe teip gers 
buk o man kuo weikiausei delei mano Uzmanimo tikra Zinne duot noret. 

O kaip stow su Garso IX Skyrumi? Paskiaus weliju Taw podraug ir 
Tawo Motynelei labas Dienas pasilikdams Tawo wiernas W. Ka/waitis. 


20) Antanas Kriščiukaitis (Antanas iszz Bugnų) — M. Jankui. 


Maskva 5 Sausio 1887 m. 


Mylimasis Viengenti! Siuncziu ant Tamstos vardo į Birutės draug. 
du rubliu, prigulėtu siusti draug. perdėtiniui, ale jo adreso nežinau. Tūdu 
rubliu siunczia sudėję: asz, Petras Leonas, Jonas ir Antanas Kraucziunai (tik 
pravardžių susimildami niekur negarsykite). — Vienas isz musu rasze į Tilžę, 
turbut į Mikszą, ale jokios žinios iki sziol neturime ir beveik nieko nežinome, 
kas czia pas jus dedasi. Tiktai isz „Balso“ žinome, kad „Auszra“ užgesusi, 
kad czia tarp jus, pakilusiu isz ilgo miego Lietuviu, kilo nesutikimai, kurie 
isz tikro gali sujudinti pamatą musų Susivienijimo Prusise. Kalnenas „Balse“ 
raszo, buk „Birutes“ gyvenimo adynos suskaitytos. Ką raszo Kalnenas apie 
Birutę, man rodosi, galima tikti: jisai raszo, kad Birutė stovi ant klajaus 
kelio, t. y. del atsiekimo savo mierio užeina ne isz tos pusės, isz kurios 
reikėtų. Ir isz teisybės. Kada darote susirinkimus „Birutės“ ne vienoje nūlat 
vietoje, o kas kart naujoje ir prietam szventomis dienomis, kada Žmonės 
liūsi, tai matyt Draugystė nori platyti jausmą tautystės tarp žmoniu, nori 
parodyti Žžmonems, kad Lietuviai kyla dvasiszkai, kad Lietuviai, kaip ir kiti, 
gali gyventi savotiszkai — žodžiu sakant — „Birutės“ noras, pasirodo, — 
kogražiausias ir szioje valandoje reikalingiausias, nes beto, gali sakyt, ne- 


— 411 — 


galima tolyn žengti. O ką draugystė daro, idant jos geras noras pildytusi ? 
Kūmi ji nori prikelti žmoniu užmigusį jausmą tautystes? — Ar gi pranesz- 
dama tilologiszkus isztyrinėjimus? — Abejoju. — Mes da, matyt, nemokame, 
ar nenorime suprasti savo reikmeniu, nemokame paklabinti į žmoniu protą 
ir jausmą. O mes juk gyvename tokioje gadynėje Lietuviu dvasiszko gyve- 
nimo, kad visas savo mislis, visus darbus, visas dvasiszkas pajiegas turime 
atgrežti ant žmoniu; be to mes statysime triobą, pradedami nūg stogo, kuri 
paėmę laikys patys dailydės ir kilęs vėjas nunesz tą stogą, o stulpai nusi- 
minę ir suvargę liks vieni. Taip asz misliju, broliai! Užtaigi asz (ant galo 
ne tik asz, bet ir kiekvienas su kūmi man teko kalbėti apie tai) ir bijausi, 
kad „Birutė“ įstojusi į netikrą kelią nedūs vaisiaus. — O ką apie tai, kad 
Birutė ir tūjaus gali klimsti, tai czia, man rodos, kalte paczios draug. vy- 
riausybės, blogas vedimas draugystės reikalų. O kad isz szitos priežasties 
turėtu suirti draugystė, tai jau butu baisus ir apgailetinas ženklas: pasiro- 
dytu, kad mes da netikę rėdyti visokius reikalus. — Kad, Dieve mylėk, su- 
irtu draugystė, tai visus lietuvius ant ilgo dvasiszkai pažeistu, nes Birutės 
dr. del lietuviu — tai iždas dvasiszku pajiegu, tai szirdis tautiszko kuna, 
szaltinis gaivinantis mūsu dvasią, — czion mūsu viltys ir pagūda! 

Gal asz bereikalo baiminūsi, gal taip nėra: tamsta man atraszysi, kaip 
czia pas jus einasi. Girdėjome lyg iszeinąs vietoj „Auszr.“ „Garsas“, esąs ir 
kalendorius ant 1887. Kaip jis iszeina, kiek kasztūja ir kaip jį gali gauti. 
Vis tai tamsta mums paraszysi. — Kas per vienas tas Tilžes koresp. „Kra- 
juje“ po vardu Budrys; jis nūlat raszo apie lietuvius į „Kraj.“ Paskutinūse 
NN paraszė gana placziai apie lietuviu apszvietimą ir literaturą. Per daug asz- 
trei kritikavoje musu jauną literaturą, daug ir neteisingai, ir matyti sziek tiek 
lenkiszkos tendencijos. Vienas isz musu sakė paraszysęs nekuriūs užtemijimus 
ir pateisinimus... Gal kokios naujos kningos iszėjo; kaip jas gali gauti; gal ju 
yra pas ką nor sziapus rubežiaus. — Mes sziek tiek krutame; isz viso mus lietu- 
viu, kurie laikomėsi drauge, yra 20 su virszum, tarp kuriu 14 stud. Mes visi suti- | 
kome ant to, kad kiekvienas studentas turi ant metu szį - tą paraszyti. Ren- 
kamėsi kas antra nedėle, skaitome ir taisome referatus. Raszeme daugiau- 
sia tiktai del prastu žmoniu. — Labas dienas jums visiems, — tegu! bus 
tarp jus sutikimas ir vienybė ir palaiminti jusų darbai. Tamstos Anfanas4 
isz Bugnų. Adr. MockBa, Cpbrenka. Aumeynosb nep. Ne 1 „Pycb“ Ne 3. 
AnTouy KpuujykaHirucy (Ar tamsta apturėjai mano siųsta „Jonas Juszke- 
vyczius“ ?), 


21) V. Kudirka M. Jankui. 
a) prie 7 num. 


Musu Dėde! Pamirszau straipsnyje /sz fėv. dirvos, te, kur yra kal- 
bėta apė „bitininkyste“ pridėti isz kokio pavieczio ta mergina, iszsimokinusi 
bitininkystės. Taigi reikia pridėti prie „Viena mergina... (isz Oszm. pav. 
Viln. rėd.) — Pataisyk da vieną dalyką: tamepat straipnyje „isz tėv. dirv.“ 
dviejose vietose parasziau Volapūck o re/k/a: Volapik — da atmenu kad 
dviejose vietose -- pataisyk neatbutinai! tik iszmesk c priesz 4/ 6 n. da 
nesulaukiau. Sudiev! V. X. 

b) 29— IX -—--9Į. 


„ Martynėli! Siunčiu tau 25 rublius nuo vieno abonento už V. ir U. 
šių metų už 5 egz. Abonentas tas turi tik 3 pirmuosius NN V. šių metų, 


— 412 — 


o kitų visų NN. nė V. nė U. neturi. Taigi, jeigu da jam nesiuntinėji (ra- 
šiau svkį apie tai), tai dabar paskubink! Antrašas jo t. y. abonento, ką 
Siunčia 25 rubl. (40 kapejku kitą kart tau priduosiu per Joną — dabar sun- 
ku kapeikas į laišką įdėti) MuTasa KoncTanųiw  Anamosub AGnOKcKON. 
: Tavo Vincas. 
Siuntinek uždengtose kopertose, 


22) Jonas Mačys M. Jankui. 


Malonus Wiengenti — Rėdike! 


Neskaitęs paskutinį laiką nė vieno isz Prusūs iszeinanczių lietuwiszkų 
laikraszczių, nieko nebžinau apie iszleidžiamus pas Jus, ar tai Tamstos ar 
kitų rasztus. Isz Lietuw. — gi Balso, kurį vienatinį laikau, tų Žinių pasemti 
negali. Todėl meldžiams Tamsta teikis negaiszūdamas keleis žodžeis dūti 
žinę: 1) ar iszeina Tamstos „Garsas“ ir kiek kasztūja už pusę inetų siun- 
czent uždengtūse kuvertūse į Maskoliją; 2) ar iszeina naujei pakilęs (arba 
tiesiaus, atgijęs) „Nemuno Sargas“ ir kam jisai wertas, lygiu budu dadėk, 
kas jį rėdo, kiek kasztūja su prisiuntimu ir kaip jo adresas; 3) iszraszyk 
užgalwius ir prekę wisų naujei, t. y. sziūs metus arba pabaigoje pereitų 
1886 metų, iszėjusių lietuwiszkų knįgų; 4) neužmirszk paminėti, ar iszeina 
dar „Žiuronas“ ir jeigu dar gyviūja, tai teikis paraszyti jo autraszą ir prekę 
ir 5) dūk žinę, ar leidi nū sawęs transportus knįgų į Didęją Lietuwą; jeigu 
teip, tai iszrodyk kiek kasztūtu pergabenimas ir pristatymas man pundo 
knįgų į 20 swarų. 

Ant wisų sziių klausymų nerimaudamas lauksiu nū Tamstos žinės, 
kurią apturėjęs netrauksiu atsiųsti prenumeratą ant „Garso“. 

Su tū pasilieka Tamstos, garbusis Rėdike, tarnu J. Maczys. PS. Ar 
„Byrutė“ klupo? Jei ne, tai kiek sąnarystė iszeina ant wisų metų, t. y. 
kiek reikia įneszti, idant įstot į sąnarius jos? Kas perdėtinsi? J. Maczys. 

Pridedu 'už atsakymą markuczių už 12 kap. 


a) (1887). 


b) 6/18 Vasario 1891 m. 
Į rėdystę „Varpo“. 

Siusdams šiame laiške tris rublius rusiškais pinigais, prašau meilei 
prisiųsti man vieną ekzempliorių „Varpo“ uždengiame konverte per šią pusę 
1891 metų. Jeigu — gi pusėm metų užmokestį rėdystė nepriima, tai pra- 
šau dūti apie tai žinę: tada aš prisiųsiu ir kitą pusę užmokeščio. Adresas 
mano kitoje pusėje. Su pagarba J. Mačys. 

Antrašas: M. H. Mayncy MovT. oTA. MonemoKb, CyBank. r. 


23) Jurgis Mačiulis M. Jankui. 
Brangus reditojau! 


Praszau parmainiti mano atrasza ant pawardes „Moczulskis“ ba labai 
!lgaj klaidzioja gromata kaip paraszita „Maczuliui“ ir dar ira kitoniszkos ra- 
cios del prasziau ape parmainima. Didelej man patiko jusu tajkrasztis ir ležuwis 
letuwiszkas didelej ira anamie gražus, ir kad tolaus galesiu storosiose jums 


= 4151 


padeti sunkioj pradzioj, tiktaj szenden nie galu jus paszelpti bo pats nieku 
nieturiu. 
tikrai jusu miletojas ir tarnas kunigas Jurgis Macziulis. 
1889 m. 18 Wasariaus Luczojus. 


24) Petras Matulaitis (Paulius) — M. Jankui. 


a) 7/19 Vasario (be metų). 
Godojamas Viengenti! 


Buk teip geras, tamista, išsiuskie mums kassyk, kaip tik atspaudini, 
N. Varpo ir N. Ukinįko. Del mus labai svarbus daiktas tureti N, kaip tik 
- jis iszeina isz spaudos. Galima siusti po ryšeliu ant vardo Fortunatovo; 
per cenzūrą neis ir neužlaikys ant rubežiaus. Pinigus dešimtį rublių, o tei pat 
ir politiką del N 2 Ukinįko, tamista jau turbut apturejai. Antrašas Fortu- 
natovo štai koks: MockBa PopTyKaTOoBy npod. Mockosckaro YHuBepcnTeTa. 
Pasilikit tuom syk sveiki! P. Matulaitis. 


b) Tilžė 10/1V 92. 

Praszome tamistos rytoj kuoangszcziausia pributi: turime su tamista 
neatbutinai pasimatyti. Mes apsistojome St. Peterburgo vieszbutyje; ten 
mus tamista rasi. 

Paulius 


151) Dr. Jonas S/iupas M. Jankui. 


Plymouth Pa 15-VIII 92. 


Mylimasis Mertynėli! Jau labai seniai iszsiilgęs laukiu „Apszvietos“, o 
czion kaip jos nėra, taip nėra! Net N I iktūlaik neatėjo, o nėra nei žinios 
jokios apie jį; jeigu Tu jį siuntęs butum per Speditioną, tai nors žinia butu 
manę pasiekusi apie iszsiuntimą, bet ir to viso nėra. 

Į tą vietą sziądien susilaukiau nū Tavęs korespondenciją isz Prusų; 
man labai miela yra žinoti apie dalykus Prusūse, bet pirmiaus visoko reikia 
žinoti apie „Apszvietą“. Ar Tu ją drukavoji? Ar N 1 ir N 2 yra pasiųsti?“ 
Isz visų pusių žmonės ant manęs užsipuldinėja ir manę kaltina czion už 
„Apszvietos“ negerą stovėjimą; abonentų yra daug, o nėra galima jiems 
dadūti. Tokiu budu gali pairti netik musų 1eputacija akyse paszalinių žmonių, 
bet dar ir pati Draugystė gali pairti, jei ne visa, tai nors daug sąnarių galime 
patrotyti. Ir kas už tai butų kaltas? Juk Tau asz rankraszczius prisiuncziau 
į laiką! Jeigu Tu pats negali tą darbą atlikti, tai turi dūti kitam, kad atliktu 
bile tik į laiką viskas butu pristatyta. 

Jeigu taip toliaus bus— tai žinok, kad Tu pats patrotysi; Draugystė 
nepavelys man „Apszvietą“ pas Tavę spausdinti, jeigu Tu į laiką negali ją 
pristatyti, kaip esi žadėjęs. 

Kad butu czion beėsąs N 1 ir N 2 „Apszvietos“, mes czion butumėme 
padarę gerus piningus; o sziądien nosis pakniobinę turime klausytiesi pliovo- 
nių isz szalies ir apjūkimų. 

„L. M. Draugystės“ kūpos dygsta visur, vienval naujos kūpos tveriasi— 
tik gero raszto dabar reikia, kad tą judėjimą palaikyti. Jeigu Tu manę su 


— 414 — 


„Apszvieta“ esi apvylęs, jeigu Tu jos nesiuntei ir nedrukavoji — tai tikrai ir 
- asz turėcziau kitaip žiurėti ant Tavęs. Kaday Tau isz visų pajėgų gero velyju, 

tai Tu mums atsimoki vilkinimais darbo, o per tai ir trukdymais bei ardy- 
mais Draugystės. Jau su „L. R. ir R.“ mes turėjome klapatų — o jei dar 
ir su „Apszvieta“ reiks ilgai laukti, tai tikrai bus bėda! Praszau Tavęs mielai, 
kad ūmai siūstum N 1 „Apszvietos“ ir N 2 ir kitus ir tai per pacztą po 500 
ekz. o kitus gali siųsti per Speditioną, tai nors bėdos nebus. 

Ir jei pats negali į laiką atspausdinti, tai padūk kam kitam -- nės mes 

užmokėsime. Ale nevilkink darbo ir musų nevyliok! 
" Skauda man szirdį, kad taip dalykai einasi, įpacziai kad musų darbai 
tokiu budu sutrukdomi lektiesi, ne per kuningų szėlimą, bet per draugo 
nerupestingumą ar neatbolnumą. Tavas J. Sz//upas. 


Jeigu ūmai t. y. szitą nedėlę, neateis nei N 2 „Apszvietos“, nežinau 
ką asz turėsiu padaryti ir žmonėms sakyti. Kad nors butum žodį praneszęs 
apie dalykų stovį!!! 


26) Petras Vileišis. M. Jankui. 


a) 27-11 86 


Szirdings prieteliau! Buvau mislijęs Tamstas nebužjimti mano reikalais, 
bet dabar vel pas Tamstą atsiszaukiu cze pridedamas 15 rubliu, kaipo už- 
dūtę už spaudimą rankraszczio „Musu Židai“, kurį Tamstai rit iszsiunsiu. Man 
rodosi, jog tebus arkuszas druko, tada 2000 kningucziu su įsiuvimu kasztavos 
apei 30 rubliu. Atliekanczius pinigus paskiaus, sekancziame menesije pri- 
siunsiu, nes misliju, kad už kokia menesia ir knįgute bus gatava. Toliaus, 
galesma ir daugiaus spausti. Asz isz karto norėdamas Tamstai už triusą pa- 
moketi visą tą paskiaus atspaustą knįgelę — 2000 ex. — Tamstai atadūdu. 
Tamsta man prisiunsi tiktai vieną knįigelę uždaritoje grometoje, nors ir per 
pus aną perpleszdamas — tada dvejūse grometose. 

Tai viena, antra gi asz praszisiu Tamstos nikam neatidingti mano 
„vardo — nenoriu, idant žinotu, jog tai asz rasziau. 

Korrekturą praszau Tamstą patį vesti; rasziba gi tegul bus toki, kaip 
rankrasztije — tai man da meiliaus. 

Laukdamas nu Tamstos žinios pasilieku Tamstos draugas P. W. 

P. S. Ar gi po 1 Julijos Tamsta ir Prusijoj nebatsiliksi ? 

Prekę Tamsta pats ant knįgeles padesi. 

Bt r. Yy. Hmxenepy Bnnebuuncy. 

b) 22-1V 86 Uia. 

Mielas prieteliau! Jegut Tamsta jau iszbaigei spaudimą knįgutes 
„Musu židai“, — tada praszau atsiunsti man ją uždengtoje grometoje, idant 
galecziau baigti Tamstai moketi už iszdavimą pagal tą kas isz pradžios buvo 
raszita. Su labomis dienomis pasilieku Tamstos tarnas Meris. 


c) 14. V. 86. Uloj. 


Meilingas Viengenti! Tamstos rasztą apturejau. Deku. Noredamas 
užbaigti rokundą siuncziu cze Tamstai 24 rublius. 


Knįgute tabai gerai iszdūta ir man patinka. Dar sikį acziu! 
Su labomis dienomis Pamnojis. 


— 415 — 


d) 2-1 87. Uioj. 


Garbinga rediste! Siuncziu cze tris rublius (3), praszidamas mani ant 
sziu metu „Garsą“ prisiunsti. Kas virszzum nu 1 r. 75 k. tegul atlieka ant 
pamokejimo už atleistus jau man 3 N. o teip pat ant paraszimo kada—norint 
man raszteliu, ką redistes ktauszcziau. Mano antrašas: ry6. roponb Ydpa 
Huxenepy Bunefiluncy, 

Su labomis dienomis pasilieku P. W//eiszis. 


e) (be datos) 


„Mielas Viengenti! Deku už „Garsą“. Apei „Garsą“ Tamsta turejei 
daug girdeti, vieni sako teip, kiti anaip. Jeigut Tamsta dalejsi, tada pasa- 
kysiu, jog ner ko mums erzinti musu prieszus — geriaus ir naudingiaus 
neszti lietuviams griną peną, szviesą. Tegul prieszai misliji, kad mes mie- 
“ gome — ir jems tą bemislijant — mes dirbkime, ptatinkime szviesą. Kas gi 
kobiogiausei iszsižiuri — tai barnei ir nesutikimai tarpo lietuviszkuju raszti- 
ninku. Jegut asz bucziau reditoju taikraszczio — tai nei vienas barniu, nei 
vienas asztrus keikimas musu prieszu nerastu vietos taikrasztije. Teip aSZ 
mislija — bet kaip toliaus dariti — tai Tamstai pacziam prigu! nutarti. 

Bet ne apei tą norejau asz rasziti. Reikalas sziame. Ar neapsijimtum 
Tamsta iszspausti mažo rankraszczio „Pamokslai apie javus, žoles ir pievas“. 
Tai kningute bus ne didi — truputėlį mažesne, negu „Tris pamokslai apei 
gaspadoristę“. Rukūju, jok 2000 exemplioriu tokios kningutės ne daugiaus 
kasztavos kaip 45 rub. Tada jegut Tamsta susigadisi — tai 25 rublius po 
draug su rankraszcziu Tamstai netrukus prisiunsiu po atsakimo, atliekusius 
gi piningus po kningutes iszspaudimu — ir visą kningutę Tamstai už trusą 
apei jos iszspaudimą atadūsiu. 

Toliaus, norecziau žinoti tikrą adresą kokio norint tikro, gero Lietuvio 
Parižiuje, su kuriūm norecziau susižinoti apei draugistę „Želmens“. 

Su Dievu Tamstos tarnas P. Meris. 
Mano atraszas į Ufa — Tamstai žinomas, 


) 23 VIII (87?) Utoj. 
Szirding. prieteliau! 
 Siuncziu cze Tamstai pabaigą raszimo „Apginimas triobu nuo ioijelėsė 
su pridėjimu 10 rubliu. Paskiaus iszsiunsiu atliekanczius tris arkuszus. 
Praszau isz to atspausti gražutę nedidę kningelę kaip pirm atspausta apej 
„Židus“. Potam po atspaudimo pridesiu dar 10 rublius. Visos kningeles 
atliks Tamstai — Man gi tiktai keleta atsiunsi. Praszau spausti ne mažiaus 
2 tukstancziu. Meris. 
: g) 7—X-—87. Utfoj (atvirutė). 


Mielas Viengenti! Ner ką dariti, jegut Tamsta mano treczio arkuszo. 
„apei apginimą triobų nu ugneles“ neapturejai—tada praszau mani atsiunsti 
pabaigą antro arkuszo ir pradžią ketvirto — idant galecziau numaniti, kas 
buvo trecziame „Tada trecziąjį arkuszą vel suraszisiu. Tamstos Meris. 


h) 11—X—867. Uioj. 


Mielas Viengenti! Asz norecziau keliatą žodžiu pasakiti apie „Garso“ 
priedą. Jis nera p(r)itinkancziu budu sutaisomas. Teip N 2 pacziame 


— 416 — 


„„Garse“ ira padėta grometa isz Parižiaus, Ngi 7 „Lietuviszkos dumos isz 
Parižiaus“ jau padetas ne „Garse“ bet jo prieduje. Taip pat pri(e)duje N 3 
padeta gromata isz Gudijos. — Reiketu idant priedas butu vien literariszkas, 
mokslams paskirtas. Tada isz visu tu priedu butu galiama tureti skiriamą knigutę. 
Ar gi tai Tamsta neteko matiti svetimtaucziu tajkraszcziu ir pasižiureti, kaip 
anie elgesi? Reiki sekti anu paredką. Asz turiu keliatų rankraszcziu — ma- 
Jonai su Tamsta pasidalincziau, bet skurdu man žiuret, jog proce rasztininko 
neatnesz pritinkanczios naudos tiktai del blogo „Garso“ meterioto intalpi- 
„nimo. Paredka ner! ir talpinate—daleiskit pasakiti—visokius niekingus tau- 
Zijimus. Su „Garsu“ szviesą neszkite. Jegut Tamsta nori, tai „Garse“ pa- 
talpink „Pamokslus apei apginimą trobu nu ugnelės“ — tadą tą, kas ats- 
'pausta apturejęs -- nuleisiu ko truks. — Toliaus szirdingai Tamstos praszau 
atsiunsti mar vieną egzempliorį: svarbiausieji veikalai Aritmetikos Petro 
Nerio. — Neris. | 
i) 23—X-—87. 

Mietas Viengenti! 

Siuncziu cze pirmūsius arkuszus „Valszczio reda ir sudas“. — Ju bus 
10. — Kitieji neužtruks.  Apei to rankraszczio spaudimą — greit paraszisiu, 
10 rubliu pasiusdamas už kelioto dienu. Tas tures buti skirima kningute. 


Tamstos Meris. 


k) 7—XI 87 Ufa. (Atvirutė). 
Mietas Viengenti! 


Szirdingai praszau Tamstą atsiunsti man atraszą d-ro Jono Basanavyčio. 
. Tamstos Meris. 


I) 15—XII. 87. Uioj. 
„Meilingas Viengenti! 

Tamstos rasztą apturejau. Deku už rupestį, kurį Tamsta turi ape mano 
Tankraszczius. Siuacziu cze 10 rubliu, kuriuos praszau parukūti ant iszda- 
vimo tu pacziu knįgucziu. Raszik Tamsta kiek tai isz viso kasztavos. Apgi- 
nimas triobu nu ugnelės eis per pus — o Valszios sudas — ant Tamstos 
puls !/) iszdavimo — ir Tamstai liks visos kningutes, o man Tamsta atsiunsi 
po 2 egzempliorius. Tamstos Meris. 


m) 28—XII 89. Ufa, 

Mejlingasis Wiengenti! Tamsta raszaj, kad nūg Nauju metu del di- 
džiosios Lietuvos iszejs 4 tajkraszczej: du Tilžeje, o taj: Szwiesa ir Apžwalga 
ir du Ragajnej, o taj: Varpas ir Ukininkas. 

Cze szeszius rublius pridedamas praszau Tamstą Patį, o ne per kitus, 
siunsti man aukszcziaus pamintus 4 tajkraszczius. Kiek potam rejks daugiaus 
piniugu pamoketi — Tamsta mani per grometą praneszi ir asz Tamstaj Su- 
gražinsiu. Asz noriu wisus tūs laikraszczius aptureti uždengtose groma- 
tose tejp, kajp paprastinaj gromatos ira lejdžiamos.  Žinams, tas man daug 
brangiaus kasztawos, bet asz susigadiju wisą iszdejimą sugražinti, bile tik- 
taj taikraszczius dawadnej aptureti tūjaus po ju iszejimu. 

Kas dasilieczi „Warpo“ už praejusius metus, taj asz jo neapturejau. 

Toliaus, laukiu grejtesnio iszejimo „Kajp piningus įgiti“ ir „Walszcziaus 
reda ir sudas“. 


— 417 — 


Ant galo grometą bajgdamas swejkinu Tamstą su ateįnanczejs Naujejs 
Metajs, wisokio palaiminimo ir pasiwedimo Tamstaj gejsdamas. 


P. Neris. 


m) 12 —1-— 90 Iglino. 


Meilingas Wiengenti! Jau pusantro menesio praejo, kaip į Ragajnę 
pas Woską 5 rublius iszsiuncziau praszidams mani tiesiaj paszta, kajpo siun- 
tinį, prisiunsti nekurias kningeles. Iki sziolaj, per pusantro menesio, nej 
kningu neapturejau, nej bile kokios žinios. Tajgi meldžiu Tamstą dasižinoti 
apej tą rejkalą ir dūti man žinią. 

Tejsibę sakant didžej sunkus ira mums su Tamstomis už rubežiaus 
susisekimas. Asz jau ne wieną lietuwį pažiostu, kurs ir noretu sau kningas 
arba gazetas iszsirasziti, bet to nedaro, sakidawo, „ką gi lejsti piningus, 
kad už anūs nieko neapturesim“. Taj ne diki žodžej, bet žodžej pilni tejsi- 
bes! Tamstos, kurie po didžioją Lietuw4 paturejimo sawo darbūse jeszkote 
— turetumet del wisu naudos ant to sakimo stropiaus atsižiureti. 

Kas gi toliaus? O taj laukiu nūg Tamstos žinios, ar apturėjote nusiun- 
stus nesenej 5 rublius ir kada apturesiu „Kajp įgiti piningus“ ir „Walsz- 
czios rėda“. 

Pas sawį turiu 3 kningutes rankraszezių sustatitas, isz kuriu „Karwes 
ir pieningas“ Tamstaj prisiunsiu, po apturejimu kningucziu, aukszcziaus 
pamintu. 

Szirdingaj Tamstą swejkindamas atsilieku Jo tarnu. Neris. 

Mano antraszas į Ufą — tas pats. 


0) 20 — 1— 90. 


Mieliausis Wiengenti! Siunczu cze Tamstaj „Dajnu — kningelę“, pra- 
szidamas aną iszdūti ant pamatu kajp iki szotaj buwo —bet asz po iszdawi- 
mu tos kningeles negalesiu daugiaus pamoketi, kaip 15 rubliu, kuriūs tiktaj 
apsijemu Tamstaj iszmoketi po kningeles iszdawimo 


Tamsta mataj, jog ten Ramojis ira pasiraszęs, bet ne Neris — asz 
majnau del nekuriu kningeliu sawo prawardį — tik praszau to niekam 
nesakitii Už keliato dienu Tamstaj prisiunsiu ant tajkraszcziu truputi 
piningu. Tamstos Meris. 

P. S. „Dajnu — knigele“ dwejose grometose atejs. 


p) ry6. r. Ypa 9 — X — 90. 


Garbingas Pone! Cze siuncziu Tamstaj rankrasztį „Graži wajku knin- 
gele.“ Gal buti kad tas rankrasztis ligej su kitajs atliks pas Tamstą guleti, 
progumo nesant atspausti.  Norecziau, kad jis butu atspaustas, jegut galia- 
ma, ta rasziba, kuria ira paraszitas ir su abrozelejs trimis. Ant wisu rank- 
raszcziu daug darbo esmu padejęs ir man butu didžej skurdu, jegut anie 
dikaj prapultu. Maltonecziau Tamstą szirdingaj be atidejimo man į Utą pra- 
neszti, ką Tamsta tame rejkale užsimanęs esi dariti. 


Tamstos tarnas Meris P. W. 
Tauta ir Žodis. 27 


— 418 — 


r) 15 — XII — 90 Ula. 


Garbingas Pone! Nes rit wisiszkąj isz Ufos iszwažiūsiu, taj praszau 
man į Ufą nesiunsti nej jokiu lajkraszcziu, iki Tamstaj neprisiunsiu mano 
ataraszo. Nužemintas Tamstos tarnas P.  W//eįszis. 


s) Maskva 1891 m. 8 — VIII. 


Garbingas Viengenti! Siunčiu če 25 rublius, už tūs piningus prašidams 
Tamstą po adressu žemiaus padetu prisiunsti man ant sziu 1891 m.: 


Varpą — 6 rub. 
Ukininką 5 rub. 


Iš viso 11 rub. 


Už atliekamus gi 14 praszau man prisiunsti „Apžvalgą“ ir „Szviesą“ 
ant sziu metu, o teip pat Kalendorį ir kningutes po 3 exempliorius: Abecelę, 
Vaiku kningelę, Kaip įgiti piningus, Bitininkistę, Didžiausius musu slogos 
ir nedidę gražią Maldu kningą. Siuncziant — praszau ir rokundą prideti. 

Tamstos tarnas Meris. 


Adresas: Ceno Cacco8o TamGosckoH ry6. Huxkenepy Bunefiuinco. 


t) 22—XI 91 Sasowo. 


Garbingas Pone! Tamstai aš išsiunčiau 25 rb., kuriūs tikiu, jog aptu- 
rejote. Prašiau išsiunsti lajkraszczius ir kningu. Varpą apturiu ir Ukininko 
kelus numerus apturejau. Apžvalgos neapturiu.  Szwiesos teip pat. Kningu 
tejp pat nei jokiu neapturejau. -- Praszau apei tą daliką praneszti, o teip 
pat skubei išleisti porį, arba tris gražus lietuviškus lementorius. Ypaczei 
del vaiku reiki. — Mano adressas Ceno- Cacoso Tam6osBckoH ry6. 

Tamstos Mer/s. 


u) 23—V (92?) Sasovo. 


Garbingas Viengenti! Nesuprantu, kodel Tamsta nutitai ir nieko pas 
manį nerašote? Ar jau su manimi nei jokio susinešimo nebnoriate tureti? — 

Girdejau apei Tamstos vargus. Rukūkite, kad mes viens kitam nieko 
ne kaltus, — Bet galiama eiti toliaus vienibej. — Argi Tamsta savo spau- 
stuvę turedamas, o teip pat mano rankraščius „Karvesir pieningos“, „Arkliu 
auginimas“ — nenoretum anu išdūti, kada aš už išdavimą apsijemu pamo- 
ket. Tik prašau pranešti. Tamstos tarnas P A—S. 


v) (Bene dr. Bruažiui rašyta; be datos) 


Garbingas Pone! Siunčiu če 2 gromatose straipsnį „Už ką mes len- 
kams etc“. Prašičiau jį „Varpe“ patalpinti. — Jegut tas straipsnis bus 
Varpe patalpintas — tai potam prašičiau jį išleisti skirimoj, gražo pavidalo 
kningutej — ir jegut tas bus atlikta, tai po apgarsinimu „Varpe“ apei iše- 
jimą kningutes — Tamstai bus prisiunsta mokestis 25 rublei. Kningute 
tiktai tur buti gražei išdūta. Tarnas X. 


x) 16—IX 92 Sasovoj. 


Garbingas Pone! Tamstos raštą nūg 3 d. rugsejo apturejau. Didžei 
man gailu, kad dabar savo spaustuves nebturiate. Tada Tamsta galetum 


— 419 — 


kur kitur, tegul pas Mauderodę, atspausdinti. Cze siunčiu 30 rub. — iš 
kuriu 25 skiriu ant pradejimo spausti „Valščios reda“. Aš užmokesiu 759/, 
viso kašto, o Tamsta 259/, — ir atspausta kninga bus Tamstos visiškai, tik- 
tai man prisiunset porį exemplioriu. — Prašau kningutę spaudinti ir dūti 
man žinią, Ant ateinančio menesio vel galesiu išsiunsti. Tiktai prašau dirbti. 
Už atlekamus 5 rublius prašau man atsiunsti parinkus lietuvišku kningu 
(Graži vaiku kningele, keliaią numeru Apšvietos etc.). — Kas dasileči 25 rub- 
liu už brošiurą „Už ką mes lenkams etc.“ — tai anie dar pavasarije tapo 
d-rui Bruažiui išsiunsti. — Jegut Tamsta nenoresi pri „Valščios redu“ prisi- 
deti 1 išdejimo — tai aš ir už visą spaudą pamokesiu — tiktai prašau 
veikei spausti. — Tamstos tarnas Meris, 


y) 30—X 92 Sasovo. 


Meilingas Viengenti! Siunčiu če Tamstai vel 30 rublių, kas si pirmiaus 
pasiunstais padaris 60 rubliu. — Tai vis ant spaudos ir už tūs piningus 
prašau man nei kningu, nei laikraščiu ne siunsti. Teasta tiktai ant spaudos 
naudingu kningelu. 

Po atspaudimu „Valščios reda ir sudas“ prašau spausti „Dainu Kningelę“. 

Kas dasileči 25 rubliu Tamstai žinamu, tai du sik anu negaliu moketi, 
ir teip pat nenoriu pas d-rą Brūžį rašiti. — Apei tą tebus gana. — 

Prašau skubei dūti atsakimą, ant ateinančio menesio vel prisiunsiu. 

Tamstos tarnas Meris. 


z) 20 — XII 92. 


Garbingas draugai! Cze vel Tamistai siunčiu 30 rubliu ant reikalu spau- 
dos, tada dabar ant to pas Tasmtą bus 85430 = 115 rublių. — Jegut jau 
„Valščios rėda“ išeja, tai prašau aną man atsiunsti po adresu Bb r. AsaTbIpb, 
CuMmGupckoH ry6. kame subusiu iki pavasariu, o po tam, dūs Dievs, vel 
į Sasovo grinžsiu. —— Jegut „Vlš. Reda“ gatava, tai gal Tamsta „dainas“ 
pradejei. Meldžiu su tūm skubintis. Po „Dainu“ spausime „Karvės ir 
pieningas“. Juk gi ta kningele pas Tamstą ira? — Sveikinu su Naujais 
Metais. Dūk Dieve idant anie Tamstai visame lemtu ir dūtu gražią sveikatą. 
Tamstos tarnas P. W. 

P. S. Praejusį menesį mažne visą subuvau kelionej — todel ir piningu 
neišsiunčiau. P. W. 


aa) 23 — I — 93 Sasovo. 
* Mielas Viengenti! 
Cze vel siunčiu 100 rubliu. — Tur but iš če greitai išvažiūsime 
todel, jegut ką turiate, tai prašau ko veikiausei atsiunsti, 
Tūm tarpu po truputį krutame, ko ir Tamstai nūširdžei geidžiu. 
Tamstai viso gero velijantis P. W. 


bb) (pe datos) 


Garbinga' Rediste! Ar tamstos apturejote pirmutinius 3 tapus Vilnios 
apraszimo? Cze neilgai busiu — teikites dūti atsakimą. Toliaus asz mato- 
neju Tamstus spausti teip, kaip rasziau, ne invedant y ir t ne iszmetant. Neyis. 


27* 


— 420 — 


cc) 26 — VIII 93 Sasovo. 


Mielas Viengenti! Nesenei Tamstai pasiuncziau rankraštį „Vilne ir 
jos pirmbuvusis Universitetas“. — Tą kningelę prašau atspausti skaitlije 
3000 exemp. Dar sikį Tamstą prašau storotes kningelems pridūti kogra- 
žiausį pavidalą — ir išrinkti tokią formą, kad į paprastinį konvertą būtų 
galiama be sulenkimo įdeti. 

Tas kningas, kurios išsidūda, kaip dabar, mano išdejimu, prašau ant 
vietos, pas Tamstą, pardūti pasituriant šiu prekiu: 
kningutes turinčias iki 10 puslapiu 5 kap. 


- „ „ 20 „10 kap. 
„ „ „32 „ 15 kap. 
, . „ 50 „ 20 kap. 
„ — A 


Tada prekes „Karves ir pienas“ bus 15 kap.; o „Valščiaus reda ir 
sudas“ — 25 kap. — Ant kitokiu prekiu — aš netinku. — Tegul kas ne- 
nenori — tai tegul neperka. — Kitaip prašau nepardūti. P. W. 


P. S. Piningus, kuriūs už pardavimą tamsta surinksi — dalisime į tris 
dalis iš kuriu mano bus dvi dalios, o tamstos dalis trečioji — ir tai už 
pardavimą. 


dd) 31 — VIII — 93. 
Mielas viengenti! 


Tamstos raštą apturejau ir sakau, kad negaliu teip pigiai kningeliu 
perdūti, kaip Tamsta rašai — tas butų iš pat pradžios statiti reikalą ant 
klaido keliaus. 

Tai gi: 

1) "Preke „Valščios reda ir sudas“ ir „Karves ir pienigas“ teatlieka ta 
pati, kaip Tamsta sikį jau paskirei. 

2) Preke atejnančiuju išdavimu teasta: 

Kningučiu turinčiu iki 10 puslapiu — 5 kap. 


, . „ 20 , — 10 kap. 
. , „ 3 „ — 15 kap. 
—— „50 „ ——- 20 kap. 

, „ 70 - — 25 kap. 
, „ 90 „ — 30 kap. 


ir t. t... Tos prekes tiesei ant kningeliu tur but atspaustos. 

3) Perkupčiams perkantiems kruvomis, te prigul rabatas išnešantis 259/, 
Kitiems ner rabato. 

4) Tamstai už perdavimą prigules 259/, — o atliekamieji 509/, — 
bus mano. 

5) Jegut pagal išreikštas prekes nebus pirkeju — tai ner ko dariti — 
teesta kningutes neperdūtos. 

6) Ateinančiuju kningučiu prašau spausti po 3000 exempl. 

7) Laukiu, idant mano išdejimo Tamsta atspaustum „Pamokslai apie 
arkliu auginimą“ ir „Vilnes miestas“. — Potam norečiau, idanf butu atspausta 
antru atveju kningute „Tris pamokslai apie gaspadorystę“. — Tikiu, jog ta 
kningute ira pas Tamstą. 


— 421 — 


8) „Daukanto istoriją“ prašau man siunsti, o teip pat ir kitas kningas 
— ir preke anų užrašiti ant manes, 


Atarašas tas pats. Tamstos tarnas Meris. 


ee) 26 IX 93 Sasovo 


Brangus Viengenti! Prekę kningutes apie kurią Tamsta rašai 16 rug- 
sejo tie lieksta ta pati, kaip rašiau Tamstai 31/VIII 93, ne veizdant ant to, 
jog išdavims delei klišiu pasididins ant 50 Markiu. — 

Laukiu tu dvieju kningučiu: 1) Pamokslai apie arkliu auginimą; 2) Vil- 
nios miestas. 

Ar tamsta radai pas savę kningutę „Tris pamokslai apie gaspadoristę“, 
kurią antru atveju noriu atspausti? 

iose dienose Tamstai išsiunsiu naujį rankraštelį „Grekoniu bei Rimio- 
niu anegdotai, išsitarimai, patarles“. — ' L 

Cze subusiu dar apei 2 menesius. 

Jegut p. Dievs laikis, tikiūsiu Tamstą aplankitii — Ant mano pas 
Tamnstą rokundos če pridedu 50 rubliu. Tamstos tarnas Meyys. 


f) 4— IX -— 94 


Mielas Viengenti! Tamstos paskutinę grometą apturejau ir pranešu, 
jog už nedelios — už 7 dienu, Tamstai del rokundos atliginimo išsiunsiu 
50 rubliu. — Toliaus — visas kningas manes ikšiol pas Tamstą išleistas, 
aš Tamstai ant locnastes atidūdu, davanoju su tūm vienok reikalavimu, 
idant Tamsta kožnos iš tų kningu (Valsčiaus reda ir sudas, Graži dainu 
kningele, Karves ir pienas, Praeite Vilniaus, Patarles Grekoniu bei Rimioniu, 
Apie arkliu auginimą, Tris pamokslai apei gaspadoristę, Plunksnos abrozelei) 
po pusantro šimto (150) exemplioriu nūg savo vardo (M. Jankaus) dovano- 
mis pasiunstum: Noveskiui, Redistei Varpo, Redistei Ukininko, Redistei 
Apžvalgos. — Taigi iš viso išsiunsti kožnos kningos po 600 exemplioriu. 
"Tamstos tarnas Meris. 


27) Morta Zauniutė M. Jankui. 


; a) 25-XI-99. 

Guod. Viengenti, p. Jankau! Vel aš pas Jumis su reikalu, po teisybei 
esu labai laiminga, kad vale man Jusu šio to pasiklausti. Štai dabar atraše 
iš Šveicarijos Komiteto, kad mes prusiečiai lietuviai tvertum komiteta, kurs 
pasirupintu surinkti paveikslu iš lietuviu gyvenimo, tautiškus apredus ir su- 
taisytum tam tikra gruppa delei išstatymo ant parodos. „Vienybė“, „Varpas“ 
ir „Ūk.“ tur apraše kas čia viskas reikalinga. Aš mislinejau šen ir ten. 
Sunku bus čion, ypačei kada prusu lietuvai jokios naudos iš to nebus. Ame- 
rikonai paraše nesenei atsunte „atsišaukima“ jeib rinkti ir prusiška litera- 
turas knygas su gotiškom raidems. Atsunte teipgi man jeib ištaisyčiau, bet 
pa rodes tas neprigul ir nepagelbes didžios lietuvos broliams prie atgavi- 

o spaudos. Pasiklausiau vyriausio sanario komiteto ir patare kad nerinkt. 
Jeigu ir butu liepe rinkti, tai visgi nebučiau galejuse, kadangi dabar nera 
kada.- Vasaroje kada pasirode pirmas atsišaukimas Zūrichiečiu p. Gaigalas, 
turbut priragintas kaž ko pradejo neva rupintis apie surinkima prusu litera- 
turos, bet neilgai trukus, kada aš pradejau rinkti lotyniškom raidems kny- 


— 422 — 


gas, klause manes ar aš ir musu literatura surinksu. Mačiau iš tokio klau- 
symo kas jis per rupintojus. Teip tai ir liko iki šei dienai ir turbut liks. 

Galima rasi bus surinkti paveikslus visokius. Cia turime teatrališka gruppa, 
kur leido daryte Byrute, čia dar paveikslas paliktas Noveskio, kur yra ir 
merginu liet. taut. apreduose, o tokiu turbut bus ir daugiaus. Dar yra pa- 
veikslu, kur p. Dr. Saurveinas leido daryti p. Minzloffui. Cia matome lie- 
tuves audiančias, verpiančias, iš lauko pareinančias ir kitokius. Šitie turbut 
iki šei dienai yra gaunami pas p. Minzloffi už 1 marke paveiksla, dar berods 
nepaklausiau pati, nežinau kaip išpuls, tam česo vis bus. Atmenu kada bu- 
vo Tilžeje visokiu išdarbiu paroda (Auistellung), ten ir buvo lietuvišku au- 
deklu, man rodos buvo ir pirštiniu margai megstu bei pakeliu ir kitu dar 
daiktu, 'Buvo ta viska nekure landrotene von Sanden parupinuse. Mat vo- 
kiečiai su musu tautiškais darbais puošia savo parodas. Girdėjau kad teipgi 
ir Karalaučiuje buvo musu audeklai ant parodos. 

Labai norėčiau su Jumis pasikalbeti. Tikt kaip nors tures buti, ar bus 
kas daryta ar nieks, reikes aniems žine duoti, o niekam nesakius negal at- 
siliepti. P. Lap. šenden ketino Klaipedoje pakalbėti su geresneisiais vyrais. 

Tevas neatvažiavo, nekeliaus, jis visa lukesti meta. 

Meldžiu man duoti žine. Rasi atvažiuosite kokia diena su reikalu. 

Bet dar ką turu. Reikia man nuduoti rokunda, kiek dar yra redakcijos 
knygu. Visas jau turu, tikt nežine kiek yra „Patarmes moteroms“. Jeigu 
jus atvažiuotumit, prašičiau drauge paimt ir duoti man žine. Tada atei- 
tum iki garlaivio (jeigu dar važuos) priešais ir nereiktu Jums perdaug kla- 
patitis. Cia tikt dar pundas bus, berods nežinau kiek. „Ukininke“ garsinta. 
kad Kauniškis paaukavo 500 ekz. „Apie veikalus lietuviu tautos senoveje“ 
bei 1000 ekz. „Istoriški pritikimai“. Aš prašyčau ir nu šitu atgabent, man 
neužilgo reikes susti į Eidkuhnus, o pas p. Lap. nedaug yra ir nenorečiau 
atimti. Jus esata tur but skaitliu abieju atgabene, rasi galetumbit viska 
atgabenti. Per tai ale pasidarytu Jums šaunei kraustymo, bet mislyju, jog 
ir Jums bus geriau kad viskas savo vietoje. Jeigu neatkeliautumbit še nedele, 
teipgi meldžiu parašyti aš tada turečiau atvažiuoti ar ketverge ar petnyčioje, 
nes neatbutinai man Jusu rodos reikia. Nauja nedele esu priversta iškeliauti, 
ir delto šia nedele noru atlikti, nors žinoti. : 


Su guodone M. Saunus. Labu dienu namiškiams! Adresas: Tilsit Ka- 
sernenstr. 48 Hof. 2 Trepp. 


b) 18 —1I — 1900 (atvirutė). 


Man truksta šitu laikraščiu del parodos 1) Tiesos Prietelius, 2) Lietu- 


vininku Paslas, 3) Liuteronas. Jeigu Jus koki nors iš ju turetumbit, meldžiu 
atgabenti, kad ir tiktai 1 ekz, butu. 


Toliaus prašau del p. Lapino atgabenti per Byrutes Šventė štai ka... 
ekz, Tikyba ar mokslas, . 


..„ ek. Krituliai šviesos 

«ek. Genovaite. 

„. Nusidavimai iš buru maišto vokietijoje. 

Del parodos bei del red. dar prašau atgabenti po du ekz. naujei iše- 


jusias knygeles, apie kurias andai kalbejom. Bet meldžiu nepamiršti, man 
neatbutinai reikalinga. M. Z. 18 — II — 1900. 


— 423 — 


c) 20--3 —— 1900 (atvirutė). 

Viena ekz. Sauletekos (apturejau) bet meldžiu man siuntineti (visa- 
dos) 3 ekz. Viena užmokesiu, antra jau esu užmokejus, o treti paskiriu 
delei parodos, ir mislyju reikes Jums duoti dyka. 

Katalioga vakar pasiuntiau. Aš mislyju nepadeti ant viršaus nei kas 
surinko ir surašė nei kas išleido. (Gal sugriebsiu Jums kiek moketi aš dar 
nežinau. Ar Jums taip bus gerai? — Ar galesite pritarti nemineti nei vie- 
no darbininko ir prisidejusio varda? Man gerai taip, lygei ir p. Vanagatis 
pritaria, nežine kaip Jus mislyjati. 

Dar reiketu gale visko paminet kad spausti švenčiu programai, bet aš 
parašius atsius, kaip norečiau tureti, pagal p. Daumanto velyjima. 

M. Saunus. 20 — 3 — 1900. 


d) 8 —4— 1900 (atvirutė). 


Meldžiu prie knygu meto 1898 prideti dar šitą „Gruntingi Wieros Mo- 
kslai arba wieros išsipažinimai, podraug pridejimas apie Dievo žodžio Ap- 
sakymo ureda iš Liuteriaus, Oranto, Skriverio, Rambako, Speuerio, Szuberto 
ir Porsto raštu ištraukti išduoti per Kr. Gedraiti Klaipedoje pusl. 160. 

M. Savnus. 


Ar buvote vakar pas p. Lap.? Aš čia buvau palikus teipgi del katalogo 
dar keles žinies. Arba ar jau prisiunte, nes taip prašiau jo padaryti; (ar ne 
at)keliautot? 

e) 24 — 5 — 1900. 


Guodotinas Viengenti! Paryžiuje pasigenda Jusu fotografijos kaipo 
raštininko autoriaus eilios knygeliu visokio turinio. Aš ne žinau ar tiktu tas 
paveikslas, kur esati visi kartu su pirmaisiais lietuviais, bet man rodos butu 
geriausiai tureti Jus paveiksla skyrium nors mažame formate. Gal turiti, o 
gal patis padirbsiti su p. Vanagaičiu. Meldžiu atsiusti ar atgabenti pas 
p. Lap. aš nuejus į miestą išimsiu kartu su kitais paskutiniais daiktais. 

Beje aš Jums vis dar kalta už 2 abonentu, man jau nesmagu pasidare, 
buvau mažuma užvilkus, dabar norečiau siusti, bet nei viens žmogus name 
neturi popieriniu. : š 

Jeigu dar p. Vanagatis pas Jus, tai meldžiu jam pasakyti, kad nauja 
nedele seredo ar ketverge atvažiuotu į miesta. Priežasti jis žino. Žinau, 
kad neužilgo turės eiti į vaiska ir labai norečiau dar pirm to šį tą paklausti. 
Nusitikiu kad mano prašymo neatmes. Jeigu nebutu laiko Jam dėl kitu 
darbu, tai pilnai atsiduodu ant jo valios, jis žinos ant kiek koks dalykas 
reikalingesnis, ir tokiu budu galiu palaukti. Su guodone Z. 

Bet dar apie paveikslus mus raštininku, man rodos šale Jusu, Dr. Sau- 
erveino galetum pasirodyti dar keliais kitais vyrais, kurie nors jauni bet 
visgi dirbe ant tevyniškos dirvos kaipo patrijotai, poetai ir t.t. Stai p. Va- 
nagatis, p. Lekšas ir keli kiti. Kokioje dumoje katras raše, man rodos, ant 
to napareina, bile dirbo ir rode pasišventima. Apie mokytoji Penšuka mes 
pirmiaus kalbejom, bet nebuvo lukesties surast teip greit Jo paveiksla, kurio 
dabar gana galetum naudoti. Prašau ištarti savo duma ar per p. Vanagati 
ar parašyti, aš utarninke nuvažiuosu į miestą. 

T. P. 


Knygele apie baltaje indijonu marčia gavau. 


1224 


£) 27 — 7 — 1900 (atvirutė). 


Galiausiai gavau žine del Jusu atsišaukimo „Uk.“ kad bus patalpinta 
8 Nr. Mislijau gerai kad Jus tai -žinositi ir iš sava vales parašau. Ilgai 
truko kol dave žinie, pas juos tai sisinešimas sunkus. 
Su guodone M Savnus. 


g) 25 — XI — 00 (atvirutė). 


G. V. Patarmes mot. atsiėmiau nuo p. Plotos skaitliuje 974 eks. Bu- 
vo įdėta 48 ekz. Kalendorių ant ateinančių metų. Už du ekz. aš mokėsu, 
bet su kitais nežinau, ju aš neprašiau, gal jie ir ne dėl manes. Žaka (?) 
ka buvo sukištos knygos nugabensiu pas p. L., nuėje atsiprašykiti — jos 
paduoti užmiršta. Nedavėti man žinios, kokios pasidare kaštos gabenimo 
ir teip nežinau. Meldžiami atsakiti dėlei knygu ką aukavo ant parodos, ar 
gali teip buti, kaip aš andai rašiau, tai apgarsinti reikia. Velkasi vis tolyn, 
pareina laikas ir paskui dar mes kalte ant manes, kaž kur kad dėjau tas 
knygas, o tom tarpu yra visai kitaip. „Saulėtekos“ gavau 4 ekz. N. 10—11 
bet 8— 9 man 1 ekz. truksta, ar dar gaunama? Už tris ekz. aš mokėjau, 
bet viena ekz.dedu dėl taut. knygyno, ir pasirupinsu veliaus atsilygint. 


Su guodone M. Zavniutė. 


h) 16 — XII 00 (atvirutė). 


Guodotinas tautieti! Jus nesenei rašėti, kad dar atradoti „Patarmes 
mot.“ Meldžiami duokite man veikiausiai žine, kiek yra ekz. Tikiu, kad 
busite jau įrišę ir galėsite tai padaryti. Atkeliauti negalėjau ir turbut teip 
greit negalėsu. Su guodone M. Saunus. 


i) 15—1I 01. (atvirutė). 


4 Guod. Pon. Jankau! Vėl turiu Jumis klapatinti dėl Patarmes moterims. 
Taip man blogai kad negaliu žinoti kiek pas Jus yra. Kartais dėl vieno, 
nors ne didio daigto negali užbaigti rokundu, ne prieiti per tai prie kitų 
darbų, kaip reik. Kiek kartu mane išjuokė dėlei nesirupinimo apie Merg. 
Šviesos D-te ir šendien skaitau. Ar ne galėtų kitos keturios rupintis, bent 
iki tol, kol aš galėsiu atsidvėsti. Išjuokti gal bile kas, bet kur darbai. Pa- 
rodos daiktai parėjo, bet vėl klapatų, reikėjo mokėti akczyze ir prisieina jie- 
škoti teisybės, per tai nevale skrynių atverti ir niekam daiktus gražinti ne- 
galime iki rastas bus davade. Su guod. M. Saunus 


k) 27—1I Ol. 


P. Jankus! Jus laiška gavau labai smagiam čėse, turiu bent laiko 
atsiliepti. 

Kada kitu kartu atgabensite knygų tai meldžiami tuojaus į mus gyvenima 
Kasernenstr. 48. jug rodos tai jau netoli skirtumas, tik aš nežinau kokiu 
budu Jus ten gabenoti. Man užtektų ir atsiimt nuo kitur atgabenima teipgi 
reikia atlygint. Nuo p. Šimkaus dar neatėmiau, iš pradžios nežinojau kad 
jos tenai, o dabar nėra progos parsigabenti, bet tiek to. 


— 425 — 


Parodos dalykai teb stovi ant vietos. Medalijų rengė atspausti Ameri- 
koje, ir aš velyčiau palaukti. Tiesa viskas velkasi lyg per ilgai, bet prie to- 
kių dalyku turbut niekur geriaus neina. 

Daiktus išdėti butu gerai ir aš jau apie tai mislyjau, tik tvom tarpu ma- 
no galva visko neneša. Nežinau žmogaus kas galėtų tai atlikti, o aš nes- 
tengčiau. Gerai naujas judėjimas, tiktai neėsant sylų tenka kakintis tuomi, 
ką bent teip stengiam atlikti. Kiek aš manau turės daiktai iki pavasario likti 
pas mus, tam tarpe gal šeip teip ir mano sylos sustiprės. 

Apie spaustuve į Rokaičius niekad dar nemislyjau, tik mano rupestis 
išeina ant to, kad perkelti bent dalį spaudos darbų į Bittenus. Tik man ik- 
šiol tas nesisekė, tiesa pritaria, tik kliutis kitokios, ir teip besirodavojant 
laikas brangusis bega umaru. Bedirbant nė nejunti. Statyma litaru norė- 
čiau pramokti, bet tuom tarpu reik laikytis prie užbrėžto kelio, — kitaip, 
— dešimt zuikių vyjant ne vieno nepavysiaus. Įpatingai apie statyma sva- 
joja mano sesuo Ana, rasi ji galėtų vėliaus pasimokinti. Man tur but vei- 
kiausiai teks daugiaus dirbti su raštais, į 

Rašyba aš teipgi dar čystai nemoku, bet per sekančia vasara tikiuosi 
šį tą atlikti. „Penėti vokiečius“ tai žodis didžio apskritumo, gal būt kad 
aš teip jau suprantu, tik ne teko įsikalbėti; o rašyti apie tai nenoriu. 

Laukia ant manes Šviesos D-te Moteriu, jau geriaus pradėtu dirbti be 
manes. Jums rengiant susiėjimus „Susivienijimo“ negalėjau nė parašyti, 
nors ir mano galvoje kilo tuli užmanymai. Girdėjau kad bus neužilgo Su- 
siėjima bene Prūkulyje, tikiuosi tenai pributi dėliei tulų priežasčių. 


Su guodone ir sveikinimu visam namui lieku M. Z. 


I) 2-V-01. 


Guodotinas Tautieti! Šitai darbelis apie kurį ana subata kalbėjau. 
Ateiti iki garlaivio nespėjau, o žinant kad tuom tarpu labai užimti ir labai 
skubinaus atsiųsti. 

Pažiurėkite meldžiami ar galėsite apsiimti dėlei įtalpos. Spaustuvės 
firma neprivalytų buti uždėti, nes ta knygutė bus išduodama daugiausia do- 
vanai ir greit išeis į svietą. Butų gerai paimti tokia popiera kad tilptų ant 
8 pusl. taigi ant puse arkušo, susegti tada suvis nereiketų tik du kart su- 
lankstyti. Apdaru teipgi nereikalingas. Norėtum spausdinti 3000 ekz., bet 
tik puse kašių te galiu apsiimti užmokėti iš augšto, antra puse kada ati- 
duosite atspausta darba. Nežine ar Jums teip tiks, pas mane ne stoka pi- 
ningų ant to reikalo, tik istatymai neleidžia kitaip elgtis. Beto ar butų 
galima, kad aš gaučiau korekta? butinai reikia man ją turėti—ir aš galėčiau 
atiduoti tik į 8 dienas (gal gausi į 6, bet to tvirtai negaliu pažadėti). 

Aprokokite bent paviršutinai (jeigu apsiimate) ir tuoj atsiųsiu pinigu 
kaip viršiaus minejau. Norėčiau dar patirti ant kiek pasibrangina jeigu 
spaustumet 4000 ir 5000. Tikiu kad tas klausimas tai ne per didis prašy- 
mas, bet nežinau. . . 

Su guodone ir labomis dienomis M. Savnus. 

NB. Knygute reiktų atlikti į 3 nedeles, taigi apie 25 šio men, 


Duodami man atsakymą, -prisiųskite kelis Jus kataliogus,. 


Jurgis Gerullis. 


Nauji XVI amžiaus dokumentai apie refor- 
“maciją Prūsų Lietuvoj. 


Šiandien Prūsų lietuviai beveik visi protestantai. Nieks jų gyvenime 
nerodo, kad jie pirm 400 metų dar katalikai yra buvę. Rods pirm karo ret- 
karčiais galėdavai girdėti sakant, kad koks įnirtęs žmogus savo kaimynui pa- 
kenkti norėdamas „Kretingoj mišias užpirkęs,“ tartum katalikų kunigas, danguj 
ir pragare didesnę įtaką turįs negu protestantų. Gal būt tai nesenas papro- 
tys, gal būt ir katalikų laikų atsiminimas. 

Kai XVI amžiaus pradžioj reformacija Prūsuose išsiplėtė, bajorija, kuni- 
gija ir miestų gyventojai, vadinasi vokiečiai, ją su džiaugsmu priėmė. Tai ne 
visur vien iš meilės į evangeliją nusidavė. Miestai ir bajorija griebėsi refor- 
macijos, ir tada bažnyčios turtus paglemžė, o katalikų kunigai greitai tapo 
protestantais, nenorėdami nustoti savo vietų. Bet ko gero vargšas lietuvis, 
baudžiauninkas, iš reformacijos sulaukti galėjo? Labai mažai gero, net atvirk- 
ščiai, nes žinome, kad refomacijai įsigalėjus baudžiauninkų gyvenimas žymiai 
dar pablogėjo. Iki tol kryžiuočiai šiek tiek vertė bajorus su savo žmo- 
nėmis elgtis pagal įstatymus. Todel ir vokiečiai bajorai kryžiuočių valdžios 
baisiai nekentė, net su lenkais prieš ją susidėdavo. Dabar paskutinis kry- 
žiuočių Didysis Magistras Albrecht von Brandenburg tapęs protestantu pasi- 
skelbė ercikiu ir ordeną išardė, miestų ir bajorijos padedamas. Suprantamas 
dalykas, kad toksai iš bajorijos malonės valdovas nedrįso baudžiauninkus užstoti 
arba nors jų naštas palengvinti. Taigi Prūsų lietuviai iš reformacijos gero 
sulaukti negalėjo. Bet del kokių priežasčių jie virto protestantais? 


Apie tai mes ikišiol nieko nežinojome, bet dabar iš dokumentų, kurius 
Karaliaučiaus Valstybiniame Archive radau ir čionai atspausdinu, spręsti ga- 
lime, kad lietuviai ne savo geru noru tikybą perkeitė, bet valdžios prispirti. 
Vakar dar buvo katalikai, o šiandien jau juos protestantais vadino. Rods, 
jie patys pasiliko, kas buvę: vargo pelės; apie tikybinės kovas savo ponų ne- 
sirūpino, o ir laiko neturėjo del tokių klausymų tarp savęs peštis ir išsikeik- 
ti, kaip kad kunigija. 

Tėvai buvo katalikai, nors ir paviršumis, todel ir jie veikiau katalikų pusėn 
krypo. 25 metams praslinkus jie prie protestantų kunigų dar nebuvo pripratę. 

Ercikis Albrechtas, norėdamas liaudį reformacijai laimėti, rūpinosi del kuni- 
gų, kurie Dievo žodį lietuviškai sakytų. Pirmasis buvo Jonas Tartilaitis 
(Jan Tortytowicz Batocki) !) katalikų kunigas iš Šilalės, kilęs iš Batakių apskri- 
ties bajorų. Antrasis plačiai žinomas Martynas Mažvydas, Ragainės kunigas. 
Iš kokio žemaičių krašto jis Prūsuosna atkeliavo, sakyti negaliu. Buvo jisa! 
tikras lietuvis, vokiškai 1548 m. dar nė žodelio nemokėjo, kaip jis pats vienam 
laiške, kurį su devyniais kitais Karaliaučiaus archive radau, ercikiui tvirtina. 


!) Pig. J. Fijatkos straipsnį laikraštyj Reformacja w Polsce ... pod redakeją St. Kota I, 97. 


— 427 — 


Tačiau Ragainės parapijonai jo nemėgo. Veikiau kreipėsi į žmogų, kurs nei 
kunigas, nei gal būt lietuvis nebuvo, pas tulką Kantūną, plg. Nr. III. 


I. 


Laiškas Martyno Mažvydo rašytas ercikiui Albrechtui, ne vėliau kaip 
1551m., nes šiame laiške minėtasis kunigas Reich tuomet iš Tilžės į Ros- 
tocką persidangino, plg. Arnoldt !) pusl. 137. Rankraštis randasi Karaliaučiaus 
Valstybinio Archivo (Staatsarchiv) aktuose „Etatsministerium 118 e“ tarp 
Ragainės bažnyčios dokumentų, neregistruotas. 

Cum ingens comminatio Illustrissime Princeps ac clementissime domine, 
somnolentis negligentibusue pastoribus animarum apud Ezechielem prophe- 
tam expressa ostendatur hac sententia, Sanguinem autom eius de manu tua 
reguiram: tum animum et mentem meam terrendo sic componit, ut munus 
meum diligenter obeam, guandoguidem in numero pastorum uocante et 
iauente primum Deo patre calesti, tandem tua Illustrissima Celsitudine, 
constitutus sim. Sed gua diligentia hucusgue oues Christi mihi commissa, 
curate sint et curentur, testis est Deus, gui me in uocatione ista iuuat, et 
Magnificus dominus Capitaneus noster, cum 2dilibus Ecclesiae nostra ac re- 
liguis pijs auditoribus. Nam dum huc veneram, inueni multos pestifera 
doctrina Papistarum sic obstinatos, guod circiter 4 uiginti annis uel certe 
plus abhorruėre 2 sacrosancto sacramento altaris contra clarum mandatum di- 
uinum et Ecclesia sancte ordinationem: Ex ijs autem, etsi non omnes, tamen 
precipuos Euangelica doctrina ad amorem uerbi diuini et usum sacramento- 
rum, atraxi auxiliante Deo: Religui uero obstinatiores, tamen illi gui propė 
Ragnetam morantur guam procul distant, non soluin uerbum Dei uocale et 
sacramenta contemnunt, uerum etiam guo diligentius curantur eo magis in 
cacitatem et obdurationem ruunt, papisticasąue abominationes seguuntur. 
Cacitatem autem eorum inde manitestam habeo, guod petulanter uilipendunt 
doctrinam Catechismi et sacramenta ipsa, sine guibus uerus christianismus 
tieri neguit. Iuxta namgue mandatum Tua Illustriss: Celsitudinis in ordina- 
tione Ecclesiastica promulgatum, cum in baptisterio aut ante copulam sim- 
plicissimo modo inguiruntur de oratione dominica, articulis fidei et religuis 
partibus Catechismi, tum ipsi ne syllabam ąuidem unicam sciunt proferre, 
at excusationes ridiculas optime norunt contexere. Aligui etenim interrogati 
de oratione dominica, asserunt se ideo nescire, guia propter senectutem 
obliti sint, et guod etiam non possint addiscere. Alij iuuentute excusant se 
inguientes: Iuuenis. sum, non possum discere, uerum cum uirilem atatem 
ducam, tum discam. Alij rusticis laboribus sesę excusant dicentes: Plus mihi 
diu noctugue curez est cum agricultura mea, ac domesticis laboribus meis 
guam cum oratione dominica articulisgue fidei. Cateri alias innumapas 
impudendo ore pratexerunt excusationes, cupientes interim in compaterniia- 
tem uel in copulam matrimonialem admitti. Tam obstinatam maliciam 
eorum cum diutius tranguilla conscientia mea ferre non potuerim, constitui 
eam hisce presentibus tux Illustriss: Celsitud: signikicare tribus de causis. 
Primo, ut meam conscientiam (guandoguidem ea diligentia gua fieri potest, 
instando uerbo diuino, curo e0s) inculpatam conseruare possim ab illa gra- 
uissima comminatione, gua uidetur Deus se omnino uelle exigere grauissi- 
mas poenas ab illis, si gui negligentes pastores animarum, inuenti fuerint. 


1, D. H. Arnoldt, Kurzgefasste Nachrichten von allen seit der Reformation... in Ost“ 
preussėn gestandenen Predigern, Konigsberg 1777. 


— 428 — 


Praterea ne aliguando uel ab Episcopo, aut uisitatoribus et religuis inspec- 
toribus mex Parochie coram augusto tribunali tu= Illustrissima Celsitudi- 
nis condemner negligenti=z uitij teterrimi guod semper iugio. Postremo, ut 
uelit tua Celsitudo Ilustrissime Princeps tam duram et intractabilem mali- 
„tiam eorum aliguo modo corrigere. Sublimis namgue potestatis esse creditur, 
ea guz bona sunt in Ecclesia prouehere, tueri et curare: Mala autem amo- 
liri et nocentiora, precipuo studio auertere. Ideogue sanctus Spiritus pios 
magistratus et Dei. principes, Deos esse nominat, ut se Deos prastent inter 
homines uindicando mala et prouehendo bona tum in religione tum in religuis 
lactionibus ciuilibus. Guapropter ut et horrenda malitia supersticiogue paro- 
chianorum meorum innotescere possit tua Illustri Celsitudini, et ut cuilibet malo 
aliguo modo occuratur et consulatur, articulatim omnia describere statui. 
Primo, dominicis diebus (ut interim subticeam guam irreligiosos sese 
gerant ferijs Natiuitatis domini, Circumcisionis, Epiphanie, Puriticationis, 
Anuntiationis, Paschcatis, Ascensionis et Pentecostes) contiones Euangelicas 
ac religuas ceremonias Ecclesiasticas tam familia guam ipsi domini prorsus 
negligunt, Paucissimi enim adsunt in templo cum diuina peraguntur. Pre- 
sertim tempore uernali et a=stiuali sic coluft dies dominicos, agriculturam 
exercendo, seminando, foenum colligendo fruges metendo, ac ea omnia in 
horrea conuehendo, in sijlluis denigue rustica instrumenta parando. Verno 
uero et hijberno tempore sese onerant triturationibus frugum. Aligui vero 
pra luto aut irigore ad contiones uenire recusant. Religui porro etsi die- 
bus dominicis nihil operantur, tamen neglectis contionibus domi otiosi deli- 
„tescunt. Sicgue euenit ut religionis christian= parum sint memores, et ora- 
tionis dominic= articulorumgue fidei maneant prorsus expertes. Bonum 
itague esset Illustriss: Princeps, si compescerentur 4 laboribus istis, praeci- 
pue diebus dominicis guibus, ut ueros christianos decet, audiendum esset 
potius uerbum Dei, guam laboribus insudandum. Est etiam et hoc insigne !) 
uitium apud eos, scilicet, cum sciunt ex uetustissima papistarum obseruatione 
in Lituania et Samogittie parochijs prope terminos huius ducatus adiacenti- 
bus alicuius sancti festum celebrari, utpote Sancte Anne, in opidulo 
Botoki: S: Jacobi, in Schwekschna: Maria virginis gloriosa, in Schidlowo : 
Crucis in Jurgenburga: Georgij et corporis Christi in Tauroga: Assumptio- 
nis, in Welona et religua dum coluntur sanctorum festa in opidis certis, 
tum mei Parochiani guibus Papistic2 cerimonia placent eo proficiscuntur, 
et abominandam ibidem IĮdololatriam complent. Cetteri porro, etsi e0 non 
proficiscuntur, tamen domi incensis ad parietem candelis careis sanctorum 
patrocinia implorantes, more idololatrarum, festa eadem colunt et obseruant. 
Vtinam autem sic religiose obseruarent et colerent dies dominicos, audiendo 
sacras contiones et doctrinam Catechismi gua dehortantur 4 supersticionibus 
et abominationibus Papisticis.2) Sed guia irreligiosos se prebent erga creato- 
rem diebus dominicis, manent in cacitate, colentes suis diebus, Deos alie- 
nos. Consultissimum idcirco esset, ut per tuz Illustris Celsitudinis edictum 
prohibeantur ipsis tales profectiones, et si guo modo fieri possit, ut impe- 
direntur, ne gueant' exercere tales idololatrias.  Meum uero erit, ut guem- 
admodum etiam iacio, in omnibus meis contionibus a tali idolorum cultu 
dehorter et auocem magna sedulitate 


") Rankraštyj insige. 

Ž) Taigi nevien liuteronai ir reformatai bet ir patys katalikai rodosi perblogai apie anų 
laikų katalikiškąją bažnyčią rašo. Taip ir J. Purickis savo disertacijoj „Die Glaubensspal- 
tung in Litauen“, kuria šiaip labai patenkintas esmi. 


— 429 —- 


Secundo, Sunt guidam, impolut= aliogui uitae uiri, secundum exter- 
nam disciplinam dico, sui Catechismi (ut puto) non ignari, sed nescio gua- 
rum occasionum pratextu abstinent ab usu sacramenti altaris, guos tum pri- 
uatim tum publicė, suppresis tamen nominibus secundum Ecclesiasticam 
ordinationem monui, immo, etiam obsecraui per merita Christi intra totum 
hoc triennium ad usum sacramenti uenerabilis. Addo etiam hoc, guod ter- 
ritabam eos Ecclesiastica excommunicatione, excommunicafturum me scilicet 
eos, siąuidem se ipsos excommunicationi corporis et sanguinis Christi sub- 
dant, et illud mandatum Christi, Hoc facife in meam commemorationem: pa- 
rui 2stimant et negligunt. Verumilli negue priuatas negue publicas monitio- 
nes suscipiunt, excommunicationisgue nomen uilipendunt, ac sacramenta 
in guibus totus Christus cum omnibus suis meritis sese nobis ofert, negli- 
gunt. Et guod dictu est horrendum, pios sacramento utentes derident, sub- 
sannant, et conuitijs adficiunt. Sunt preterea in eorumdem numero uiri- 
lis et faeminei sęxus plurime persona decrepite atatis, gu=, proch dolor, 
uix per totum curriculum uite su= ter ant guater in contionibus sacris fu- 

„re, nedum Catechismi doitrinam teneant et uenerabile sacramentum susce- 
perint. Dum uero interrogantur, cur tamen negligunt doctrinam ceelestem 
et cibum spiritualem, respondent de sacramento, guod non tantum ipsi non 
sumant, uerum guod et parentes eorum non modo non sumpserint uenerabile 
sacramentum altaris, sed ne audiuerint guidem guid sit illud. Hac cum 
audirem, ex animo deflebam eorum ingentem infeelicitatem, monebamgue 
eos ac obtestabar, et nunguam priuatim publicegue obsecrare et obtestari 
cesso, ut deponant tam duram mentem, et sese IESV CHRISTO dedicent, 
sed frustra mortuis, ut ille ait, uerba fiunt. Guo enim diligentius docentur 
et ad meliora monentur,, eo magis duriores et prafracti fiunt. De istius 
modi hominibus semel atgue iterum cum Magnifico domino Capitaneo 
nostro uerba feci, guid scilicet esset agendum et guomodo essent attrahendi 
ad amorem uerbi diuini et ad sacramentorum usum. Sua uero Magnificentia 
dixit se uelle consulere hac de re tuam Illustrem Celsitudinem.  Ouam gui- 
dem et ego nunc oro supplex, ut docear, guid sit mihi faciendum cum his 
dura ceruicis hominibus, guorum inflexibile pectus, conscientia mea testante, 
ulterius ferre non possum. 


Tertio, cum huiusmodi homines nihil boni sencientes de uerbo Dei et 
sacramentis ueniunt ad Baptismum, cupientes ut admittantur in compaterni- 
tatem, 4 me denigue (ut dixi) inguiruntur de oratione dominica, articulis 
iidei et religuis rudimentis religionis Christiane, tum illi guia nesciunt ob- 
mutescunt, ac sic data occasione dum a compaternitate secluduntur, indignan- 
tur, meliora tamen nunguam de se promittunt. Aligui uero uerentes exami- 
nationem, sed interim 4 uicinis suis postulantes lucrari compaternitatem ueil 
ad uicinas Parochias in Lituania proticiscuntur, uel rustico aut uetula alicui 
committunt infantem baptisandum extra omnem casum necessitatis, ueluti in 
hac Parochia Ragneiensi compertum est in guodam rustico, gui nullo inter- 
cedente necessitatis casu, sub nomine tamen necessitatis, ausus est et copulare 
et baptisare. At is etiam dignas sux temeritatis persoluit penas Magnifico 
domino Capitaneo nostro. 


Religui autem fugiunt compaternitatem propter inscitiam gux esset pro- 
denda in inguisicione Catechismi, gu2 sit simplex, pia, et aliena ab omni 
subtili et exguisita examinatione. Simplitia namgue uerba Catechismi, tan- 
guam 4 tijronibus religionis christiane, exigo, gux cum non tenent, fugiunt, 


— 430 — 


et si aliguando fieri posset, magno are se redimerent 4 Catechismo sinul 
et A compaternitate propter Catechismum. Timent enim ne ibi deprehendan- 
tur ignari rudimentorum religionis christian=, et ne arguatur tanta prauitas 
eorum.  AEguum itague esset ut prohiberetur ipsis ne presumant in alienas 
parochias currere cum infantibus: Nam sic contineri in disciplina, et in Ca- 
techismo commode erudiri et examinari possent. 


Ouarto, cum pro suscipienda copula matrimonij ueniunt, tunc non 
oaciuntur ut examinentur de oratione dominica articulisąue fidei, uerum 
recusant excusantes sutam ignorantiam inconuenientibus excusationibus. Et 
si gui deprehensi iuerint expertes Catecheseos, tum ad discendum concedo 
hebdomadam. At ipsi nihil curant terminum praefixum, uerum alio extra 
parochiam suam se conferunt Copulatum aut sine copyla uiuunt. Si uero 
sponsus fuerit ex Lituania aut Samogittia, sponsa uero ex hac Parochia, 
tum clanculatim habitis sponsalijs extra parochiam hanc suam proficiscuntur 
ac ibi se sinunt copulare, etiamsi sint rudes et ignari su= precationis et 
articulorum fidei. In summa guocumgue modo subteriugere possunt Cate- 
chismum fugiunt, et nullo prorsus modo possum eos attrahere, non dico ad 
absolutam et perfectam, uerum ad rudem cognitionem simplitium uerborum 
et puri textus Catechismi. Hi enim (si apertius, ingenium eorum in pietate 
guale sit, exprimere licet) Ragnetenses tantum sapiunt in uera religione 
christiana guanium infantes in cunis sapere solent. Lacte proinde Paulino 
non autem solidiori cibo, sunt alendi. Ideogue mihi semper est utrumgue 
balbuciendum cum ipsis uelut cum infantibus. 


Postremo, sunt et alia plurima uitia, gu= leuiori animo ad tempus 
tollerari possunt, si in pricribus aligua emendatio et correctio speraretur 
Conciperetur autem bona spes de emendatione futura, si inprimis adigeren- 
tur omnes parochiani ad ireguentandas sacras contiones diebus dominicis 
et religuis diebus festis domini et saluatoris nostri IESV CHRISTI, 
in guibus sine intermissione summa religionis christiana esset eis propo- 
nenda, et mentes eorum essent auocandax 4 supersticionibus et idolomanijs 
Papisticis. Deinde si in anno semel (si plus fieri non possit) per totius 
parrochia Ragnetensis pagos uisitatio institueretur, in gua non tantum essent 
docendi de religione sed etiam examinandi omnes cum familia in Catechi- 
smo. Iniungendum denigue erit sub aliguali poena, ut in alia uisitatione 
sciant orationem dominicam articulosgue iidei et religua rudimenta religio- 
nis, tum cum sisterentur examinationi futura. Hac duo si in tempore non 
adhibebuntur ipsis, tum nulla spes de certo prouectu eorum in uera religio- 
ne erit habenda. Nam dura gens est, et mollis tractatio cito ab ipsis diš- 
soluitur.  Autor talis uisitationis instituend= erat mihi Reuerendus uir D: 
loannes Briesmanus Prases diocesis Sambiensis, gui initiando sacris et post 
initiationem sacrorum uiua uoce sua inculcauit mihi ut diligenter homines 
instituerem in Catechismo et explorarem eos in uisitatione de progressu in 
religione.  Nouerat enim, ille religiosissimus uir, ingenium huius barbare 
gentis, guod nulio alio modo ad Catechismi cognitionem allici possit, nisi 
sedula institutione et examinatione. In institutione itague nunguam ipsis 
defui immo semper in omnibus iere contionibus inculco doctrinam Catechi- 
smi. Explorationem uero eorum non sum ausus instituere sine mandato 
tu= Illustrissima Celsitudinis. Licet autem tentaueram instituere talem uisi- 
tationem consilio et exemplo Venerandi uiri Ceorgij Reich Parochi Tilsensis, 
tamen guia uidi Parochianos meos nimis esse contumaces, distuli eousgue 


— 431 — 


guousgue habuero mandatum ab Illustrissima Celsitudine tua.- Supplex 
idcirco tuam Celsitudinem Illustrissime Princeps ac Clementissime domine 
oro, ut me uelit et dignetur iuuare et docere guid sit faciendum, et guo 
modo sit procedendum cum ipsis, ut possim eos iuuante Deo patre coelesti 
lucrari Iesu Christo filio suo unigenito. Gui tuam Illustrissimam Celsitudi- 
nem dominum nostrum Clementissimum ad sui nominis sanctissimi gloriam, 
utilitatem  Ecclesie, et nostrtum omnium ingens gaudium et solamen diu 
saluam ielicemgue seruet. Amen. 


E. T. Fll: C. 


Martinus Mossuidius 
Parochus Ragnetensis 


Ė supplex. 
k B 
Laiškas Martyno Mažvydo rašytas ercikiui Albrechtui, vėliau kai Nr. 1, 
nes Mažvydas aną laišką nurodo, o Tilžėje jau ne Reich bet jo pasekėjas 
Aegidius kunigauja, plg. Arnoldt psl 137 
Rankraštis randasi Karaliaučiaus Valstybinio Archivo aktuose „Etats 
ministerium 118 e“ tarp Ragainės bažnyčios dokumentų, neregistruotas. 
Etsi, Illustrišime ac Clementišime Princeps, certo sciam nonnuliorum 
hominum animos concitaturum me, in odium mei, ob defensionem sancta- 
rum institutionum Ecclesia Dei: tamen pluris mihi semper facienda est 
ordinatio Ecclesiae, guam odium et amarulentia aduersantium. Ideogue ad 
tribunal tu= Illustritima Celsitudinis, Clementišime Princeps, et antea de- 
tuleram de ingenti contemptu verbi Dei, caeremoniarum et ordinationum 
Ecclesiez in hoc Ragnetensi districtu, guem uolebam corrigere instituta 
pastorali uisitatione, guam guidem sine peculiari mandato Ilustrišima Cel- 
situdinis tu=z nguivi instituere. Sic nunc guogue id defero ad tuam Celsi- 
tudinem, Clementifime Princeps, guod hoc ipso mense Nouembri parochiani 
mei guidam ex uilla cognominata Wilkijschki, clandestina coniugia celebra- 
runt. Copulati enim sunt non 4 me, negue 4 Parocho uel diacono Tilsensi, 
uerum ab opilice guodam Leonardo Tischer') oppidano Tilsensi. Id sic 
reuera factum ee, suo ore illi ipsi, guos copulauerat memoratus Leonardus, 
nempe Peteris Simaitis sponsus ex Wilkijschki, Marksche Waitkaicze sponsa 
ex Wartulischki. Item alter sponsus, lurgelis Buthkunu Wilkijschkensis, 
Anna lucnaicze ex Wilkijschki sponsa, fiaBi sunt, et religui idem testabantur. 
Hos enim auxilio Magnifici domini Capitanei Ragnetensis, postea ut fac- 
tum est istud, ad me uocaui, gui rem totam mihi exposuerunt, guos rursum 
copulaui, prami8a denuntiatione in Ecclesia, iuxta ordinationem Ecclesia. 
In tanta dilaceratione et contemptu ordinationum Ecclesiae, cum Reueren- 
dum virum Magistrum AEgidium Pastorem Tilsensem, simul et Diaconum 
eiusdem, consule rem guid sit mihi faciendum, et guo modo precauendum, 
ne talia deinceps fiant, consuluerunt tua Illustrišima Celsitudini e8e signifi- 
candum illud ipsum factum.  Admonitus itague et meo offitio, et consilio 
codperatorum uine= Christi, in his oris Ducatus Prussia, defero bono Zelo 
id ipsum tu= Celsitudini Illustrišime Princeps. Tua etenim Celsitudo has 
dilacerationes iacilime potest prohibere, rigore gladij sęcularis A Deo com- 


!) plg. Nr. III, laišką šito vyro ercikiui rašytą. 


— 432 — 


mifi,. Meum deinde erit, ut uerbo diuino sic eos instituam, guo pofint 
ardentius amare verbum Dei, et sanctius discant colere ordinationes Ecclesiae. 


(Toliau rašo apie savo privatinius dalykus). 


Martinus Mosssuid 
Parochus Ragnetensis 
supplicišimus. 


III. 


Laiškas rašytas ercikiui Albrechtui 1559 m. kažkokio Lenhart Kanthuno, 
kurs tautystės ar lietuvis ar gal būt Tilžės skalvis t. y. senprūsas buvo. 

Dokumentas randasi Karaliaučiaus Valstybinio Archivo aktuose „Etats- 
ministerium“ tarp. Tilžės bažnyčios dokumentų, neregistruotas. 


Durchlauchtigster hochgeborner Fūrst, genedigster Herre, es seind 
meine gantzwillige vnuordrossene dinste nach meinem vormūgen mit wūnd- 
schunge alles gutten stets tzuuor. Durchlauchtigster hochgeborner Fūrst, 
genedigster Herre, ich habs vornommen, das E. F. G. sehr wol gewogen 
sein, kegen E. F. G. alte getrewe diener, aus der vrsachen ich lengest ge- 
sinnet gewesen, E. F. G. vntertheniglich tzuersūchen. Den ich auch nu 
tast, nach gelegenheit meines bėrufs meine iugent bey E. F. G. tzugebrocht 
habe, als bey herr Clawes von Backen tzur Balge ein iar langk, tzu Viesch- 
„ hausen beim beischoffe ein halbes iar, tzu Kėnigsbergk in der harnisch- 

kammer, vnd sonst, wo es von nėten gewesen, etzliche iare, tzu Rangenit 
tzun tzeiten herr Melchers Aldeck, vnd Maissels, desgeleichen am schlos 
Tilsit, tzun tzeiten herr Eberds, Moritz Perskawes, Clawes Gadendorįs. 

Auch hab ich mich im geistlichen Gotte tzun ehren, vnd E. F. G. tzu 
gefallen, gebrauchen lassen, als dem ersten euangelischen prediger tzur 
Tilse Simen!), hab ich tzweltf iar getolckt, vnd Baltzern!) sieben,tzur Kucker- 
nese?) nach meinem vormūgen habich den leuten fūnt iar Gottes wort 
forgetragen. 

So ist nu durchlauchtigster hochgeborner Fūrst, genedigster herre, 
meine gehorsame vnterthenige bitte, E. F. G. wolleėn mich armen alten 
manne, nicht vmb meiner alten trewen dinste willen alleine, sondern viel 
mehr aus fūrstlichen genaden mit .4. oder „5. scheffeln brodkormn be- 
dencken, der liebe Gott wolte solche wolthat E. F. G. an andern Grtern 
reichlich wider erstatten: Ich bitte gantz gehorsamlich E. F. G. wolten 
mier armen alten manne solche bitte nicht vorargen, ich habe sie an E.F.G. 
geleich als tzu gutter nacht gethan, als der ich itzt aut grabes bort gehe. 
Damitte befele ich E. F. G. dem schutz, vnd schirm des almechtigen 
„Gottes. Datum tzur Tilse, im. 1559. den. 28. des iunij. 


E: £:G 


gehorsamer Lenhart Kanthun, 


tischer3) mitbūrger tzur Tilse. 
Leipcigas. 


3) plg. Arnoldt psl. 136. 


?) taigi pirm Rodūnionies, plg. Gerullis Mažvydas psl. XXXI. 
3 t. y. Tisohler "dailidė". 


A. Janulaitis. 
M. Akelaičio laiškai. 
I. 
Prie laiškų į Kirkorą. 


Trečioj „Tautos ir Žodžio“ knygoje buvau atspausdinęs M. Akelaičio 
laiškus į A. Kirkorą (pusl. 292—321). Tenai (p. 321) buvo pažymėta, kad 
keli laiškai yra žuvę redakcijoj. Dabar man teko vėl gauti jų nuorašą. 

Be to įsibriovė klaida, dėl spaustuvės laužymo, būtent: 9 laiškas pusl. 
317 turėtų būti visas perkeltas į 313 pusl. kaipo 7 laiško galas.— Nr. 9 bus 
praleistasis, dabar įdėtasis. 

Vieton Nr. 11 turi būti Nr. 14, vieton Nr. 12 turi buti Nr, 11. 


Naujai spausdinami Nr. Nr. 9, 12 ir 13. Už tų laiškų nuorašų parūpi- 
nimą tariu širdingą ač:u p. prof. Koscialkowskiui Vilniuje, 


II. 


Laiškai į J. Oginskį. 


Yra užsilikę 5 Akelaičio laiškai į kunigaikstį Irenėjų Oginskį. Tie laiš- 
kai yra dabar Kauno Centr. Archyve. 

Įdomus pats Irenėjus- Kleofas Oginskis (jo vardas klaidingai mano para- 
šytas— Mykolas), kuris yra daug padaręs Žemaičiams, o apie kurį tiek maža 
terankiojama žinių. 

Sią vasarą (1925 m.) man teko būti Rietave, žiūrėti tas vietas, kur jis 
gyveno, jo kapą dvare, biustą bažnyčioj. 

Iš puikių jo triobėsių kai kur liko griuvesiai. Jo gi vardas nepriderėtų 
būti užmirštas. 

Keletą žinių suteikiu čionai. J. K. Oginskis gimė 1808 m. 

Gyveno dažniausiai Rietave. 1835 m. panaikino pas save lažas, nebe- 
varė valstiečių prie darbų dvaran, iš jų ėmė tik nedidelius mokeščius pini- 
gais. Jisai aprūpino savo valstiečius žeme, taisė kelius, veisė gerus gyvulius, 
1859 m. įsteigė Rietave ūkio mokyklą žemaičių kalba, kurioj mokino Lau- 
rynas Ivinskis. 1) Oginskis prisidėjo prie lietuvių raštijos kurimo. Jisai norėjo 
sukurti Rietave net dvasinį lietuvių kultūros centrą. 

Aplinkiniai dvarininkai skersavo į jį. Priežasčių buvo dvejopų— jis pra- 
lenkė juos savo socialėmis reformomis, o antra, buvo galingas ponas, kuris 
vidutinių dvarininkų nelabai tepaisė. 


1) „Kurjer Litewski“ 1859 m. Nr. 57, 


Tauta ir Žodis. 28 


— 434 — 


Apie jo asmenį, jo būdą pasakoja blogus dalykus vienas dvarininkas, 
rašiusis atsiminimus apie anuos laikus, Jokubas Geištaras vardu; jis rašo, 
kad Oginskis galįs jam priešingus žmones nugalabyti, nunuodyti ir t. t. 
Nesiimu nė tvirtinti, nė užginčyti. Vienas tų atsiminimų iš pasakų apie jį 
vietoje neabėjotinas charakteristikos bruožas yra šitas: tai buvo žemaičių 
feodalas, laikė žemaičius savo žmonėmis, jo dvarai—jo viešpatija, ką norįs, 
tą galįs daryti. Buvo tai apšviestojo absoliutizmo šalininkas teorijoj ir prak- 
tikoj. Jisai mokėjo pastatyti save pilnu viešpačių, neleido kištis į savo 
žemaičių reikalus policijai ir kitai valdžiai, bet nepakentė ir savo žmonių 
priešinimosi. 

Jis turėjo tam tikrą socialę ir kultūrinę programą, kurią vykino. Ir jam 
ne viskas rankodavosi. 

Gal būti buvo tai užsidaręs, užsispyręs žmogus, norėjo savaip aplai- 
minti žmones. Į jį tai kreipėsi Akelaitis, prašydamas pašalpos savo knyge- 
lėms leisti, iš ten norėjo gauti lešų spaustuvei įtaisyti. 

Tarp Akelaičio laiškų į jį, kadaiše užlaikomų tvarkoj Oginskio archyve, 
užsiliko vienas Oginskio atsakymo juodraštis. Matyt, visai nepasiuntė, o 
turbut susilaikė: kaip gali didelis ponas rodyti savo sentimentus, paslėptas 
mintis mužiko vaikui, jam arčiau nežinomam. Parašė, ką jautė, ir paskui 
susilaikė, išsiuntė kitą jau šaltesnį laišką. O aname jis pasisako: „Tamstos 
sumanymais labai džiaugiuos ir sakau ačiu tuom labaiu, kad tą, ką aš prieš 
kelioliką metų maniau, įsikunija. Dar prieš kelioliką metų raginau daugelį 
prie panašių darbų... bet matyti nebuvo atėjęs laikas, kad mano raginimai 
turėtų geros kloties. Mano raginimų įrodymu visgi liko Žemaičių kalendo- 
rius, kurį nuo keliolikos metų mano lešomis leidžia p. Ivinskis“. 

I. Oginskis mirė 18-1I1- 1863 m. Apie jo mirimą yra legenda. Girdėjau 
dabar vietoje, 0 pirmiau apie 1900 m. buvau skaitęs Žemaitės apysakutėj, 
kurią pavadinau „Grapais“, apie tą patį dalyką: vietoj pasakojo, kad jis 
dalyvavęs sukilime, gaminęs ginklų, policija susekus, ir kai buvo atvykus 
svarbioji komisija tardyti, jis nusižudęs kitame kambary. Anot Žemaitės 
atpasakotos legendos jis nenusižūdęs, bet pabėgęs užsienin, o jo vietoj palai- 
doję kitą žmogų, ir tik slapta parvažiuodavęs namo. 

Apie jo dalyvavimą sukilime niekur neteko rasti žinių, neužtikau nė 
viename Vilniaus Archyve. Gal užsiliko jo šeimos atminimuose ? 


III 
Laiškas į Tiškevičių Raudondvaryje: 
Dabar jis yra Kauno Centr. Archyve. 
Už suteikimą laiškų į Oginskį į Tiškevičių tariu ačių p. K. Jablonskiui. 


Rašyba ir punktuacija laiškuose paliekama originala, 


L. 
Laiškai į A. Kirkorą. 
9. 


Najdrožszy Adasiu! 


Ach! tęskno mnie do waszego Wilna. Jak žydzi Messyasza, tak ja 
ocžekuję tej chwili, kiedy na zawsze przeniosę się do šwietego grodu Litwy. 
Powiadam na sawsze, bo jak tam przybędę, to mnie i kijem niewypędziecie 
i košci moje wpošrod was položę. 

Teraz ad rem. . 

Ksiąžę po powrocie do Wilna zaraz odczyta! Twėoj list, a oddając 
mnie go do schowania wyrzek!: „przypomniesz mi w Retowie, že mam 
500 rubli sr. wyasygnowač“.  Dotychczas niespelnilem jeszcze tego polece- 
nia: — od przyjazdu z Wilna niemialem sposobnošci mėwič z Ksieciem. 
Zdaje się, že Ksiąžę, co chce robič dla dobra ogėlu, sam będzie pamietal, 
co Wam obiecat. Spodziewaj się wieęc wkrėtce otrzymač pieniądze z Reto- 
wa, a može juž są wyslane? Z tem wszystkiem przy pierwszej zręcznošci 
nieomieszkam delikatnie przypomnieč o nich Ksieciu. 

Chcialbym napisaš artyku! na rozprawę Szulca „0 zmaczeniu Pruss 
dawnych“. Niewiem, czy go wydąžę do Waszego pišma zbiorowego na r. 1860. 
Biblioteka Warszawska lub inne pismo, wychodzące w Koronie, zapewne 
nierado przyjętoby mėj artyku!, w ktorym zbijam calą uczoną i tyle wziętą 
rozprawę professora Szulca. 

Bądž taskaw wreczyč Korotynskiemu zalączony tu wierszyk. Jestto 
odpowiedž na jego wiersz ladniutki, do mnie pisany w Wilnie. Czuję, 
že moje wierszowanie bardzo stabe w obec utworu kochanego Wicusia. 
Niechaj przebaczy mi tę lichotę, a będzie względny na moje serce, z jakiem 
don przychodzę. 

A ušcišnijcie tež ode mnie najserdeczniej zacnego professora Malinow- 
skiego, Kochanego Boluūtka, Wacia, Bądzkiewicza i wrzystkich šwietych, 
xtorzy byli taskawi podač mi dton bratnią, a Ty przyjm wyrazy dozgonnej 
przyjažni i milošci. od swego Mikolaja. 

Retėw, d. 15 paždziernika 1859 r. n. s. 


12. 


Paryž, 11 maja 1872. 
30 Passage du Commerce. 


Ukochany moj Adamie! 


Na list Twoj ze 7 marca dopiero dziš odpowiadam. Dzieęki Tobie 
Za pamieč o mnie. Z powodu ciąglych zatrudniei dla chleba powszed- 
niego niemogiem wczešniej nadeslač žądanej korespondencyi. 


28 


S 


Napisa! ją naturalizowany Francuz. Donieš mi natychmiast, na kiedy 
ma byč przygotowana korespondencya następna. Ja od siebie napiszę 
artyku!: Probki z Lingwistyki pordwnawczej, poniewaž w swej publikacyi 
otwierasz dziat temu przedmiotowi. „Na dziš“ podoba mi się, — tylko jak 
najmniej poezyi czyli wierszydet i powiešci. Ješli juž jedno i drugie ma 
byč umieszczono, to niechaj będzie tak opracowane, įak umieją opracowač 
Pol, Odyniec, Brzozowski .., 

Romans Naprzdd, zostai przettumaczony nie na polski, ale na iran- 
cuzko-niemiecki języki. — Reszta wszystko dobre. Artyku! Antoniego Za- 
leskiego o Malarstwie, wyborny. — Ucaluj go ode mnie. — Mėowisz o wa- 
runkach.  Warszawskie pisma placą po 6 groszy od wiersza, więc i Kra- 
kėw može tyle zaplacič. Darmo niemogę nic robič, bo niemam funduszow, 
i musialbym z gtodu umrzeč. "= 

Zatož natychmiast dziennik polityczny, poswięcony sprawom slowiari- 
skim. Będzie miai we mnie korespondenta i wiernego wspėlpracownika. 
Tytut dziennika Rzesza Slowiariska będzie zarazem okrešleniem programu. 
Pomyš! o tem i šmiato naprzėd w imię Bože! 


Twoj na zawsze A. Nicolas. 


13. 
Paryž, 8 wrzešnia 1872. 


30 Passage du Commerce, 


Ukochany moj Adamie! 


W lišcie z 10 czerwca rb. zawiadomileš mię, že tom 3-ci Na dzis 
wkrėtce wyjdzie i že go nadeszlesz mi razem z 2-im. Dotąd niedoczeka- 
lem się tej milej dla mnie posylki. Z tego powodu wstrzymalem się 
i z korespondencyą i z memi lokubracyami lingwistycznemi. Lajasz 
mię, že pracę moją z językoznawstwa chcę nazwač prObkami. Nie czynię 
tego bynajmniej przez žadną skromnošė: nazywam prObkami, bo podaję 
rzeczy wcale nowe, dotąd nieznane, — probki nowego pomystu, za pomocą 
ktorego mamy klucz do zrozumienia wszystkich językow žywych i martwych. 

Nasz Hoene - Wronski wotal: szukajcie w tej i w tej okolicy nieba, 
a znajdziecie planetę; ja zaš powiadam: szukajcie po wszystkich językach, 
a znajdziecie taki i taki wyraz, z takiem i takiem znaczeniem. Nie raz 
glowa mi pęka, gdy prawa językowe zaczną mi się snuč po umyšle, a tu 
niema šrodka objawič je šwiatu. 

Wspominasz mi odczyt o ludzie litewskim. Gazeta Narodowa wydru- 
kowala go w catošci, lecz go nie pasiadam, choč tyle razy prositem i bia- 
galem 0 to gazetę. Szanowna Redakcya nietylko niepodziękowala za moją 
pracę, ale nawet nieraczyla odpowiedzieč na moją prošbę. I c6ž poradzisz 
z takimi ludžmi? Može ty będziesz szczęšliwszy ode mnie. Upomnij się 
u Gar. Nar. o ten artyku! i wydaj go oddzielnie, ješli uznasz za stosowne. 
Tyiko naležatoby uczynič niektėre zmiany, aby ta praca mogla dostač się 
do Kongresėwki i na Litwę moją rodzoną. 

Muszę Cię porządnie wygderač za pytania, ktore mi stawiasz Zz po- 


wodu Rzeszy Slowiariskiej. Pytasz: A dla kogo to pismo? Gdzie czytel- 
nicy, gdzie šrodki? 


— 437 — 


Dla kogo? — Dla 760 miljonėw Slowian.. Gdzie czytelnicy? — 
W liczbie stu miljonėw Stowian, ktėrzy takže dostarczą Ci šrodki. Jak 
widzę, ostygleš, straci'eš zapa! mtodzienczy, bez ktėrego nic niezrobisz. 

Rzesza Stowiaiska będzie pismo wychodzące raz na tydzien poszyta- 
mi od 2 do 3-ch arkuszy druku, formatu jak publikacya Na Dzis. Godiem 
jego: „Rowni Zz rėwnymi, wolni z wolnymi“. Glownie zajmowač się ono 
będzie literaturą, dziejami, filologią, dobrobytem materyalnym i moralnym 
Stowian. Z polityki podawač tylko będzie wypadki biežące, zaszte u na- 
rodėw Stowianskich, niewdając się w krytykę rządow. Pismo będzie po- 
znajomiač ze sobą Slowian, prowadząc ich do niepodlegtošci, samodziel- 
nego bytu i do bratniego sojuszu. Rzesza Slowiariska będzie podawalta 
piešni, przystowia i. t. d. stowianskie, z ttumaczeniem polskiem, aby tym 
sposobem nastręczyč Polakom možnošč nauczenia się bratnich językow. 

. Jeszcze raz wolam: nie wahaj się, bierz się do dziela, porzuč pismo 
Na Dzišs, a pocznij wydawač Rzeszę Slowiaiską, lub ješli možesz, konty- 
nuj obie publikacye. 

W Gazecie Torurskiej Nr. 198, w artykule Sfowarzyszenie  Migdzyna- 
rodowe uczynilem wzmiankę O pierwszym tomie Na Dzis. Polecając się 
Twej pamigci, pozdrawiam Cię najczulej. 

M. Akielewicz. 


II. 
Laiškai į J. Oginskį. 


1. 
Jašnie ošwiecony ksiąže a mitošciwy panie! 


Znane są šwiatu cnoty Waszej Ksiąžęcej Mošci. Historja zapisze imię 
Księcia Pana obok przestawnych Jego Przodkėw. Pojąteš Mošci Ksiąže, iž 
szlachetnošč niedaje się odlączyč od szlacheckošci; więc z calą samowiedzą 
spelniasz swoje postannictwo, jako Mąž, ktėrego wybrat na przewodniczenie 
innym.  Niemyslę tu występowač Zz panegirykiem: ludzie wyžsi ode mnie 
znaczeniem i nauką, dawno juž ocenili Ksiąžęce zaslugi, a šwieže czyny 
Księcia Pana wszystkich przejmują uwielbieniem ku Jego Ksiąžęcej Osobie. 
U takiego więc Męžą, pelnego zastug, szukam protekcji nie we wlasnym, 
ale w ogėlnym interesie. Wiadoma Księciu Panu moja odezwa o pisemko 
perjodyczne litewskie, pomieszczona w 3-im numerze Teki Wilenskiej, oraz 
list Kraszewskiego, ogtoszony w Nr. 54 Gazety Warszawskiej za r. b., gdzie 
mowa Oo zamierzonem przeze mnie wydawnictwie ksiąžeczek litewskich dla 
ludu. Na ten cel tlumaczę z greckiego na polski Homera i Herodota, ale 
czyž mogę liczyč, že te dwie prace dostateczny przyniosą fundusz na roz- 
poczęcie zamierzonego wydawnictwa? tem bardziej, 2e i na Slowniki moje 
niemalego trzeba będzie naktadu. Nadto koniecznošė wymaga, aby taka 
publikacja, czy to gazetki, czy ksiąžeczek popularnych, zostawata pod silną 
protekcją panow Obywateli. I kt6ž mi tej protekcji udzieli, ježeli nie Jašnie 
Ošwiecony Ksiąže, ktory ma potęžne wplywy u Wladzy i znaczenie między 
Obywatelstwem? To wydawnictwo, jak juž publicznie objawiono, ma na 
celu moralnošė i byt materjalny naszego ludu oraz utrzymanie stosunkow 


— 438 — 


patrijarchalnych między panem a kmiotkiem w ogėlnošci. Jakkolwiek dzi- 
siaj chtopek zyskuje wtasnošč iswobodę z laski Najdobrotliwszego Monarchy 
ize wspanialomoslnošci ziemskich Obywateli, atoli uwažam za rzecz konieczną, 
aby wtošcianin nieodbiegat od swojego pana; niechaį w nim widzi swego 
opiekuna, doradcę i pryjaciela; niechaj chlop kocha dziedzica jako swego 
Ojca. W zamierzonej więc przeze mnie publikacji i samo Obywatelstwo 
ma wlasny interes; niepotrzebuję w tej inierze czyničė szerokiej odezwy, 
wysilač się na argumenta: každy rozsądny cztowiek, každy przyjaciel Ludz- 
košci uzna wažnošč mego przedsięwziecia, a ješli Wasza Ksiąžęca Mošė 
stanie na czele w poparciu mojich zamiarow, to i drudzy Obywatele pėjdą 
za prykladem Ksiecia Pana. Polecając się przeto wysokim względom i 
laskawej Opiece Jašnie Ošwieconego Księcia a Mitošciwego Pana, wynurzam 
czešč i uwielbienie dla Jego Wysokiej Ksiąžęcej Mošci. 


najunižetiszy sluga 
Mikolaį Akielewicz 
(Chtop z powiatu Marjampolskiego). 
d. 9 Marca 1859 r. 
Neu Bergiried 
pod Mitawą. 


A. 


J. Oginskio atsakymas Akelaičiui. 
(iš /uodraščio) 
27 kwietnia 
9 maja 


Wielm. Mošė Dobr. 


Z prawdziwą przyjemnoščią wyczytalem odezwę Jego w lišcie Zz d. 9 
do mnie pisanym, tem bardziej iž jego szlachetne zamiary i dąženia skiero- 
wane ku podwignieniu języka i literatury litewskiej i ku ošwiacie ludu, jak row- 
nie odglos o pracach jego na rodzinnej niwie w tym celu przedsięwzietych 
juž mi znane byly od niejakiego czasu; przed wszystkiem atoli wypada mi prze- 
prosiė Go uprzejmie za pėžną odpowiedž, spowodowata ją moja podrėž, Zz 
ktėrej zwrocit on. Uiszczam się 2 odpowiedzi i nadmieniam, iž zawsze dobro 
ogėlu mając jedynie na celu, tak tym razem, tak i zawsze gotėw jestem 
poprzeč wszystkie szlachetne zamiary, stanąč w posrod wspierających zamyšla- 
ne pizez Wielm. Pana Dobr. wydawnictwo, bądž to gazetki, bądž ksiąžeczek 
popularnych, mających na celu ošwiatę i moralne uszlachetnienie poczciwego 
i kochanego naszego žmujdzkiego ludu; mito mi będzie przyczynič się choč 
posrednio do tej ošwiaty i dorzucič cegielkę do wzmocnienia podwalin, kto- 
remi są język i literatura u každcgo z narodow. Sądzę wszakže, iž lepszem 
będzie ustne porozumienie się i dlatego proponowalbym Panu Dobr. przy- 
bycie do Retowa, gdzie nader milo mi będzie osobiscie Go powitač, pod 
mitą strzechą, zarazem dolączam wyrazy rzetelnego szacunku, z jakim mam 
zaszczyt zostawač wielm. Pana Dobr. 


Ps. Prosilbym o oznaczenie dnia przybycia do Retowa, bym moūgt 
wtenczas go przyjąč. 


Odpisano 


— 439 — 


B. 
(Nepasiųstojo laiško juodraščio likutis). 


Wypada mi przedewszystkim przeprosič upszejmie za pėzną odpowiedž, 
ktėra spowodowala moja podrėž. Swiežo wrėciwszy spieszę uiscič się i 
nadmieniając pozostalem szczerze i-z zamiaru jego nietylko žė wielce unie- 
siony jestem, ale nawet wyražam moje podziekowanie tem wiecej iž to, 0 
czem przed kilkunastu laty myšlalem, przychodzi do skutku. Jeszcze przed 
kilkunastu laty zachęcatžem wielu do podobnych, między innemi i Panu 
Kontrymowi, ktory jako mi zdaje jest bliskim Panskim sąsiadem, lecz nie 
byto to jeszcze jak się zdaje pora gdy zachęty moje nie wziehy skutku. Do- 
wodem moich zachęcafi pozostal jednak Kalendarz Žmudzki, ktėry pan Iwinski 
od lat kilkunastu mojem wdaniem się, zachętą 'i nakladem wydaje. 


2, 


Jašnie ošwiecony Ksiąžę a mitosšciwy Panie! 


Szacowne pismo Waszej Ksiąžęcej Mošci z tylu laskawemi względami, 
na jakie jeszcze niemialem szczęscia zastužyč u Jašnie Oswieconego Księcia 
Pana, niewypowiedzianą napelnito mnie radošcią.  Dzisiaj mając tak zac- 
nych i wysokich Opiekunėw, jak Wasza Ksiąžęca Mosč i Jašnie Ošwiecony 
Ksiąžę Wilhelm Radziwi!! z Pawotoczy, šmialo mogę przystąpič 
do dziela. Niedawnemi wlašnie czasy, rzeczony Ksiąžę Wilhelm, wielki 
pizyjaciel naszego ludu, nadeslai trzysta rubli srebrem na wydawnictwo 
ksiąžeczek litewskich, a Wasza Ksiąžęca Mošė staje takže wpošrod wspie- 
rających moje zamiary. Powiem przed ludem, aby się modlit za swojich 
prawdziwych Dobrodziejow, Jašnie Ošwieconych Ksiąžąt Irenjusza i  Wil- 
helma; podam te dwa przestawne imiona do publicznej wiadomošci, dono- 
sząc o Ich wspėlczuciu dla ludu, aby i drudzy szlachetni obywatele nasi 
poszli za tak chwalebnym przyktadem i czynny wzięli udzia! do rozszerze- 
nia i podtrzymania ošwiaty między gminem. 

Znane šwiatu pošwiecenie się Waszej Ksiąžęcej Mošci dla dobra Ogėtu; 
wiedzą ludzie o Jašnie Ošwieconego Księcia Pana ojcowskiej opiece nad 
kmiotkami; nietajno o przywiązaniu Waszej Ksiąžęcej Mošci do litewszczyzny, 
czego dowodem kalendarz kosztem Milošciwego Księcia Pana wydawany 
przez Wm. Pana Iwinskiego: pod takiego wlašnie Męža udalem się opiekę. 
Dzisiaj przed každym wyznam z dumą, že Jašnie Ošwiecony Ksiąžę Zz nie- 
wystawionej swojej laskawošci staje na czele przedsięwzięcia, obchodzącego 
nietylko nasz kraj, ale i calą Ludzkošč. " 

Obowiązkiem  mojem będzie, o ile možnošč i okolicznošci pozwolą, 
stawič się na wezwanie Jašnie Ošwieconego Księcia w Retowie, aby mieč 
to szczęšcie  osobišcie ucalowač dobroczynną prawicę Waszej Ksiąžęcej 
Mošci, wystuchač šwiatlej rady Milošciwego Księcia Pana, co do zamierzo- 
nego wydawnictwa ksiąžeczek dla ludu oraz wyrazič Czešč i Uwielbienie, 
z jakiem dla Waszej Ksiąžęcej Mošci na zawsze pozostaję. 


Najuniženszy stuga Mikolaj Akielewiez. 
Neu Bergiried d. 7 Maja 1859 r. 


— 440 — 


3. 


Jašnie ošwiecony Ksiąže a mitošciwy nasz Panie! 


Jeszcze nie ochlonątem z blogich uczuč, jakich doznalem w ukocha- 
nym Retowie. Te cztery dni mile spędzone w rezydencji Jašnie Ošwieco- 
nych Ksiąžąt, drogich naszemu narodowi, na zawsze pozostaną w mojem 
sercu. Po drodze witano mnie jako zwiastuna pomyšlnej wiešci. Na za- 
pytania, jak idzie sprawa ludowa? — odpowiadatem: Jašnie Ošwiecony 
Ksiąže, gorliwy Opiekun Litwy, Mąž wylany jedynie dla dobra Ogėtu, 
wieceį dziala niž przyrzeka; žadnych więc obietnic w imieniu Księcia Pana 
nieogiaszam.  Každy byt zadowolniony Zz mojej odpowiedzi i wynurza! 
swoję czešč dla Jašnie Ošwieconego Księcia Pana. 

Jašnie Wielmožny Ksiądz Biskup mocno byt zdziwiony  moją prošb4 
o zapewnienie, že moralnie popierač będzie sprawę ludowej ošwiaty. Od- 
powiedziat mi ustnie: „czy možesz o tem powątpiewač? Ja, co sam piszę 
ksiąžki ludowe, mialbym usunąč się od nauczania powierzonych mi owie- 
czek? Žądasz ode mnie zapewnienia, že moralnie przyczyniač się będę do 
rozszerzenia gazetki czy tež broszurek między ludem naszym — zatem 
wątpisz, czy šwięcie pojmuję swoje obowiązki?“ Te stowa Czcigodnego 
Pasterza rozbroity mnie i zaniechalem juž mojej prošby. 

Co do drukarni, tyle o niej dowiedzialem się w rządzie gubernialnym 
Mitawskim: 


Maszinerja, to jest: prassa želazna i maszyna pospieszna šredniej 
wielkošci ze sprowadzeniem z Berlina kosztuje rubli srebrem . „ . 2367 


Czcionki, rozmaitych sortėw „Ls 1400 
Razem rubli sr... |. 3767 
Koszta utrzymania drukarni a przytem i Gazetki: 
Dom na Redakcją i drukarnia rub. sr. „|. ||. | | | 150 
Siužba (pomocnik, zecer, presser etc.) r. sr... . . 1000 
Papier i massa drukarska f. Sr... 4024. 100 
Biblioteka (pisma ludowe i czasowe) r. Sr... |. || 200 
Cenzor as 200 
Korespondencja r. sr. „Ls 50 
Wydatki nieprzewidziane r. Sr. 200 


Razem rubli sr... . . 1900 


Przych6d. 


Na początek liczymy plus minus 2000 egzemplarzy, po rublu roczna 
prenumerata wyniesie rub. sr. 2000. Zatem od wtožonego kapitalu 3767 r. sr. 
mamy rocznego zysku tylko rub. sr. 100 a jeszcze nierachuję oplaty redak- 
tora, ktory jakkolwiek wyrzeka się wszelkiego wynagrodzenia, ale przeciež 
ani žyč može duchem šwietym, ani tež chodzič bosy i obszarpany. Ježeli 
drukarnia będzie miala więcej do czynienia niž z samą gazetką; jesli liczba 
prenumeratorow powiekszy się, to w takim razie i przychėd nieco się po- 
wiekszy, ktory može tylko wplynąč na umniejszenie ceny prenumeraty, bo 
i tak naznaczając rubel jeden na rok, položylišmy za wysoką cenę, pomi- 
jając koszta przesylki, ktėre drugie tyle wynoszą; gazetka zatem nasza 


— 44] — 


z pocztą rocznie kosztowač będzie rubli sr. d wa kiedy takie same pisemko 
w Mitawie kosztuje rubel jeden Zz przesytką na prowincję. Tutaj jest 
Towarzystwo literackie posiadające dostateczny fundusz, więc može ior- 
szusowač. 

Gdybyšmy zaš drukowali gazetkę nie we wlasnej drukarni, mielibyšmy 
taki wydatek: 


2000 arkuszy na tydzieni kosztuje 22 rub. sr., co przez 


52 tygodni uczyni rubli sr... is 1144 
Mieszkanie Redakeji. | 100 
Postuga As „300 
Biblioteka ||| ks 200 
Cenzor „200 
Korespondencja <. 50 


„Razem r. sr... . 1994 


Dochėd wynosi. 2000 r. s.; zatem czystego zysku mamy tylko rubli sr. 6. 

Przypuščmy, že będziemy mieli 4000 prenumeratorėw. W takim razie 
do powyžszych 1900 rub. sr. przybywa jeszcze 100 r. s. na papier i massę 
drukarską, czyli ogėlny wydatek wynosilby 2000 r. s. Dochodu mielibyšmy 
4000 r. s.; zysk zatem 2000 rubl. sr. od kapitalu 3767. Potrąciwszy od 
tego zysku ogėlnego 1274, to jest 452 r. s. otrzymamy zysku netto 1548 rubl. sr. 
Ta summa može 0 pewną częšč zmniejszyė cenę prenumeraty i postužyč 
do umarzania dtugu, zaciągniętego na založenie drukarni. 

Drukując zaš owe 4000 arkuszy w obcej drukarni, mielibyšmy wyda- 
tku na tydzieni 36 rub. sr.; co na rok uczyni 1872 r. S. 
doliczywszy do tego wydatek wyžej umieszczony — 850 „, 


razem — 2722 f. S. 


Zatem niniejszy wydatek ogėlny przewyžszy tamten 0 722 r. S. 

Taki bilans oparty na przypuszczeniu co do liczby prenumeratorėw. 
2resztę w innych szczegotach z pewnošcią obliczony, mam zaszczyt przed- 
stawič do rozwagi Waszej Ksiąžęcej Mošci. 

Program gazetki wypisany z akt kancellarji JW-go Biskupa zatączam 
Jašnie Ošwieconemu Księciu Panu. !) 

Catując szlachetną i dobroczyną prawicę Waszej Ksiąžęcej Mošci, 
wynurzam czešč i uwielbienie, z jakiem na zawsze pozostaję dla Jašnie 
Ošwieconego Ksiecia Pana, Opiekuna Litwy. 

najnižszy sluga 


Mitawa M. Akielewicz. 
d. 719 Czerwca 1859 r. a 


4, ' 
(1 laiško eilutė nuplėšta) 


„List Księcia Pana pisany w Musy otrzymai pan Hejbowicz zaledwie 
dziš, w= Wtorek, o godzinie 6smej weczorem, to jest w tej porze, kiedy w 
bidrze telegraficznem juž.nie przyjmują się depesze prywatne. 

Pan Siwicki, rzežbiarz, podejmuje się wykonač wszelką robotę snycer- 
šką Z drzewa, gipsu, marmuru, i bronzu, — može nawet odleč ozdoby cyn- 


—- 442 — 


kowe do košciota. Mocno jest on obowiązany Księciu Panu za dostarczoną 
pracę, a przez wdzięcznošč prosi, aby mu bylo pozwolono zrobič biust 
Ksiecia Pana, swego — jak się wyrazit — dobroczyūcy. —- Syrokomla i 
ja najczulej dziękujemy Waszej Ksiąžęcej Mošci za przyrzeczoną pomoc 
miodemu i zdolnemu artyšcie. — 

Pana Podkomorzego niezaniecham zachęcič do wycieczki po Žmudzi 
i do napisania Obraz6w Žmudzkich. Myšl ta, podana przez Księ- 
cia Pana, godna ze wszech miar wykonania. Tylko jeden Pan Podkomorzy, 
po mistrzowsku wtadający piorem, zdolny doktadnie odmalowač. ....., (keli 
žodiai išplėšti.). , 

Proszę Księcia Pana 0 cierpliwošč dla mnie. Požyczkę, udzieloną mi 
na wydanie elementarza, po jego rozprzedaniu natychmiast uiszczę. 
Pozostanie tylko diug wdzigcznošci — šwiety dhug ode mnie i od ludu 
Litwy, ktėrym Wasza Ksiąžęca Mošė opiekuje się po ojcowsku. 

Zapytują mnie, podlug jakiej ksiąžki wyktada się po žmudzku gospo- 
darstwo wiejskie w Instytucie agronomicznym Retowskim. Nie umialem na 
to odpowiedzieč. Može Jašnie Ošwiecony Ksiąže Pan raczy poleciė komu 
napisač taką ksiąžkę. Najwtašciwiej byloby, žeby tem się zająt pan Munich. 

Pan Hejbowicz, pozbywszy się leniucha Niemca, swobodniej oddycha; 
wiec i žywot jego powoli wraca do dawnyh rozmiarėw. — 

Oto i wszystko, co w tej chwili mialem zakomunikowač Jasnie Ošwie- 
conemu Księciu Panu. 

Oczekując rychlego rozporządzenia względem pana Siwickiego, wynu- 
rzam moje uszanowanie dla Jašnie Ošwieconej Księžnej Pani, Księcia Pana 
i mlodych Ksiąžąt. 

najuniženszy stuga 
Akielewicz. 
Wilno. 
d. 31 Maja 1860 r. 


5. 


"Jašnie Ošwiecony Ksiąže Panie! 


Obywatele powiatu Sejneriskiego zapraszają Jašnie Ošwieconego Księ- 
cia Pana na cztonka Towarzystwa Rolniczego w Krėlestwie Polskiem; ježeli 
zatem Wasza Ksiąžęcia Mošė zechce przychylič się do ich žyczenia, te 
raczy listownie ošwiadczyč W-u Dyonizemu Skarzynskiemu, že Ksiąžę 
Pan žyczy byč obranym na cztonka z powiatu Sejnenskiego. — To pismo 
Waszej Ksiąžęcej Mošci będzie przedstawione na walnem posiedzeniu Towa- 
rzystwa, ktore się zgromadzi w miesiącu Lutym roku przystego. 

' Adres W-u D. Skarzynskiego, przez Kowno, w Aleksocie. —- 
Z najwyžszem powažaniem dla Jašnie Ošwieconego Księcia Pana 


najnižszy stuga 


M. Akielewicz. 
Z Maryampola 
d. 23 Grudnia 1860 r. 


Prirašyta: Odpisano p. Akielewiczowi do Wilna 21 8716: 


25 yYCz. 


- 443 — 


II, 
Akelaičio laiškas gr. Tiškevičiui Raudondvary. 


Jašnie wielmožny panie Hrabio! 


Wydawnictwo ksiąžeczek litewskich, zamierzone przeze mnie, wymaga 
poparcia ze strony Obywatelsiwa. Mam nadzieję, že Jašnie Wielmožny Pan 
Hrabia stanie wpošrėd wspierających moje zamiary.  Dotąd na ten cel uczy- 
nili ofiarę dwaj Obywatele z Wotynia i jeden ze Žmudzi. Wydawca tych 
ksiąžeczek založy! sobie, aby w przystępnej mowie nauczač lud bojažni Boga, 
Milošci bližniego i zaszczepiač zamitowanie do pracy.  Šmiem takže upraszač 
o laskawe zawiadomienie, po ile egzemplarzy tych ksiąžeczek možna przysy- 
lat do Czerwonego dworu dia rozpowszechnienia między poddanymi Jašnie 
Wielmožnego Pana Hrabiego. Odznaczają się one nader umiarkowaną ceną: 
cd kilku do kilkudziesieciu groszy. 

Oczekując pomyšlnej odpowiedzi, wynurzam najglębszą czešč i posza- 
nowanie dla Osoby Jašnie Wielmožnego Pana Hrabiego. . 


najuniženszy stuga Mikola/ Akielewicz. 


Wilno d. 10 Lutego 1860. w domu Księcia 
Oginskiego przy wicy Dominkaūskiej i Dworcowej. 


Apie karalių Žvaigždikį padavimai. 


Surinko ir užraše V. Krėvė Mickevičius. 


I. 


Matai, tamista, aplinkui čia kalnai ir koki dar kalnai. Tokių kitur ne- 
pamatysi. Dabar pliki, kaip plikio viršugalvis, niekur nė krūmelio. Tai 
ponas Pacatickas, dovanok jam, Viešpate, juos taip gražiai nušlavė. Palai- 
dūnas buvo ponas. Sako, Vilniuje begyvendamas, pinigus rieškučiomis iš 
savo buto lango barstė gatvėn. Mat, gerėjosi, kaip žmonės, tuos pinigus 
berinkdami, pešėsi. Ar tai tiesa ar ne, pasakyti negaliu, tik žinau, kad iš 
tėvų paveldėjo kelis dvarus; Masališkės, Kucūnai, Niedzingių dvaras vis tai 
jam priklausė, -o kai mirė, jo žmonai pasiliko tik šis vienas ir tas nualintas. 
O mirė visai dar jaunas. 

Pirma čia aplinkui buvo didžiausi miškai, girios. Šitoji didelė pieva, 
kurią matai pakalnėj, sako, senovėje buvusi didžiausia pelkė, klampumynai, 
bet prakasė grovius, nusausino, ir dabar gera pieva. Miškus ponas iškirto 
ir tik senas pavadinimas — Kalnagiriai arba, kaip dvare vadina, Liasagurai 
— kalba, kad seniau čia didelių miškų - girių būta. 

Toje pievoje, gana atstu nuo krašto, matai kalną. Iš čia jis atrodo ne 
per aukštas, bet prieik arčiau, pažiūrėk, pamatysi, kad jis mažiausiai turi 
penkiasdešimtis sieksnių aukščio. Tai piliakalnis, senovėj žmonių rankomis 
supiltas. Senovėj, gal keli šimtai metų tam atgal, ant šito piliakalnio stovėjo 
dideli dvarai ir juose gyveno, kaip žmonės kalba, kažkokis karalius, labai 
galingas. Jis vadinosi Saulis, kiti sako, kad Saulka, ir tas dvaras irgi vadi- 
nosi Saulkų dvaras. Tasai Saulis turėjo sūnų, vienatūrį.  Kaipo vienatūris, jis, 
žinoma, buvo labai išbiuręs ir ką tik panorėdavo, tai padarydavo. Visa jam 
buvo galima. Tą sūnų vadino Žvaigždikiu. Sako, gražus labai buvęs. 

Kur dabar Giraičių kaimelis, ten, sako, tuomet buvęs kažkokis vienuo- 
lynas, kuriame gyvenusios moterys. Karalaičiui patikusi viena vienuolė, ir 
jis, įsibrovęs tenai, per prievartą ją paėmęs. O kai jam pastojęs kelią kunigas, 
kiti sako — net patsai vyskupas, jis liepęs jį plakti, paskui pririšęs prie arklio 
uodegos ir taip vedęs net namo, savo pilin. | 

Kiti kunigai, visa tai sužinoję, ėmė laikyti juodas mišias prieš karalattį, 
11 tuomet perkūnas trenkė dvaran ir įgrudo jį giliai žemėn, o visi, kurie tent 
buvo, akmenimis pavirto. Jei kas nueitų dviliktą valandą Kūčių nakties, tas 
ir dabar išgirstų, kaip ten, viduje kalno, dejuoja akmenimis pavirtę. Ir taip 
jie kentės, iki pasauliui ateis pabaiga. 


Papasakojo Jonas Mickevičius iš Vinkšninių sodžiaus. 


II. 


Sako Vinkšninių piliakalny esąs užkeiktas karalaitis. Užkeikusi jį yra 
viena raganė, kurios dukterį jis ėsąs labai nuskriaudęs. Tuomet pas mus 


— 445 — 


dar yra buvę dideli burtininkai ir raganiai, kokių dabar nebėra. Kunigai 
juos išnaikė. Toji raganė buvusi labai galinga ir gyvenusi kažkur apie 
Daugus. Yra, kuriė sako, ji buvusi Daugų ponia. Karalaitis per prievartą jos 
dukterį esąs pagrobęs. Toji raganės duktė buvusi labai graži, ir motina, 
bijodama, kad jos kas neišvogtų, ją buvo pasiėpusi vienuolyne, bet karalai- 
tis tasai, sužinojęs, kur ji randasi, nakčia įsibrovė vienuolynan ir pasiėinė 
ją Tuomet raganė užbūrė jį ir pavėrtė akmenimi, o karalaičio dvaras 
žemėn įgriuvo. " 

Kalnagirių arba Liasagurų ponas, kurio pievose tasai piliakalnis randasi, 
norėjo nukasti tą kalną ir atkasti ten įgriuvusį dvarą; jis suvarė daugel žmonių 
— tuomet dar baudžiava buvusi — ir ėmė kasti. Jam prisisapnavo, kad 
jo namus ir laukus užliesiąs Daugų ežeras, jei jis nesiliausiąs kasęs. Bet 
ponas sapno dabon neėmė, tik dar pasakodamas apie tai žmonėms saldžiai 
pasijuokė. Jam sapnavosi vieną naktį, antrą ir trečią. Ketvirtą dieną pra- 
nešė žmonės, kad Daugų ežeras sujudo. Ponas nenorėjo tikėti, bet štai 
atjoja žmonės ir sako, kad jau eina: Ir tikrai, mato žmonės, kad ežeras 
kalnu rituoja. Tuomet išejo iš bažnyčių kunigai su visa brostva ir su šven- 
čiausiu ir ten, kur ežerą patiko, ten jis ir apsistojo ant kalno. Ir taip atsi- 
rado Niedzingių ežeras aukštai ant kalno. Daugų ežeras nuo tų laikų tapo 
ne tokis didelis ir gilus, kaip kad jis seniau yra buvęs. Ir dabar dar jis neri- 
maują ir tankiai pasikelia, lyg eiti rengtųsi. 

inoma, ponas tuomet labai nusigando, liovėsi kasęs ir daugiau ne- 
bemėgino, 


Papasakojo Vincas Pacelis iš Mikniūnų sodž. 


R 


Keletą metų tam atgal Mikniūnai išnuomavo dalį dvaro pievų, tą dalį 
kur aplink piliakalnį. Šienavo žmonės visą dieną, pavargo ir, kadangi naktis 
buvo šilta ir giedri, sumanė ten nakvoti, nors sodžiun kokis verstas kelio. 
Manė, užsikels anksti, gerokai iki pusryčių pašienaus. Sunešė šieno pile- 
kalnio pakraštėn, nes ten sausiau, ir sugulė. Dar eidami gultų pasijuokė, 
kad karalaitis Žvaigždikis, kur anot žmonių pasakų tame kalne yra užbūrtas, 
pakviesiąs juos nakvynėn. Žinoma, jie juokėsi, kadangi visai netikėdavo senių 
padavimais. Pasakos, — kalba — ir daugiau nieko. Vos jie sumigo, kad 
girdi, kažkas kelia juos: 

— Kelkitės ir bėkite iš čia, jei nenorite, kad jus sumindžiotų. 

Nubudo visi ir klauso. Girdi, kad net žemė stena, lyg šimtai raitų 
šuoliumi lekia. Žmonės kad nusigando, kad paspruko, kur kas galėdamas, 
jog kiti net Vinkšninėj atsidūrė, namo nepatekę. Žmonės tiek buvo nugąs- 
dinti, jog ant rytojaus pievon eiti nenorėjo. Bet kai atėjo, pamatė, kad vi- 
sa, kaip buvo, ir jokio ženklo nesurado, kad ten kažkas būtų atsitikęs. Nuo 
tos dienos Mikniūnų bernai net naktigonėn ton šalin baidosi joti. 


Papas. Vincas Kopka iš Mikniūnų sodžiaus. 
IV. 
Vinkšninės piliakalnis — tai užkeikta vieta, ir ten vaikščioti negalima. 


Kas ten lankosi, geru nepabaigia. Giraičių sodžiuje, man ten betarnaujant, 
taip žmonės pasakojo: buvo ten vienas bernas, irgi samdininkas, atėjęs iš 


— 446 — 


Ilgininkų sodžiaus. Kai jis išgirdo pasakas apie tą kalną, kad ten yra už- 
keiktas kunigaikštis ir kad ten vaidenasi netik naktimis, bet ir vakarais, jis 
tuo nepatikėjo, tik pasijuokė. Vieną gražų vakarą, išjojęs naktigonėn, jis 
nusivedė arklius į tą kalną ir paleido juos krūmuosna, o pats užlipo ant 
pačios piliakalnio viršūnės, susikūrė laužą ir atsigulė miego. . 

Vidunakty parbėgo arkliai namo net užsiputoję, o berno nebuvo. Žmo- 
nės nesirūpino, pamanė, kad arklius vilkai nugąsdino, ir todel jie namo par- 
bėgo, o bernas pamigęs negirdėjo ir pasiliko miške. Tik saulei gerokai pa- 
tekėjus ir bernui vis negrįštant namo, ėmė ūkininkas pykti, o paskui net 
nerimauti. Nuėjęs tvartan arklių laukan išleistų, pamatė, kad arkliai visu kū- 
nu dreba ir nenori eiti iš tvarto. Taip buvo nugąsdinti. Tuomet žmogus 
dasiprotėjo, kad berną turėjo ištikti kažkas baisaus, ir nuėjo, pasikvietęs ke- 
lis kaimynus, jo ieškotų. Kadangi bernas iš vakaro juokėsi, kad josiąs į 
užkerėtą kunigaikštį svečiuosna, dasiprotėjo, kad jis reikia ieškoti pas pi- 
liakalnį.  Nuėję ten surado jį be žado. Jis gulėjo, kaip negyvas, ir akys 
jam buvo išplėštos, 

Kai jį parnešė namo, ir jis atsipotrino, tai papasakojo, kad vidunakty 
pasigirdo kalne didžiausias riksmas, dejavimas, spiegimas, lyg ten kazką žudė; 
pakilo baisi vėtra ir išnešiojo laužą į visas šalis. Nesuspėjo jis atsikelti, 
kai jį puolė kažkokis didelis paukštis, juodas kranklys, ir ėmė mušti jį sna- 
pu ir sparnais galvon. Pagaliau jį parbloškė, ir kas buvo toliau, jis nieko 
nebepamena. 

Žmonės nutarė tuojaus parvežti kunigą, kad jis pašventintų tą kalną. 
Dargi sumanė ten kryžių pastatyti, kad iš ten dingtų visi pikti monai. Juk 
kur stovi kryžius, ten negali laikytis velnias. Pakinkė žmonės arklius, kad 
kunigo važiuotų, bet pakilo tokia audra, tokis bangas, perkūnas taip ėmė 
trankyti, jog ir manyti negalima buvo iš kiemo išvažiuoti. Audra siuto il- 
gai, kunigo važiuoti buvo vėlu, ir nutarė kitai dienai atidėti. Kai tik ar- 
klius iškinkė, nustojo ir liję ir griaudę, ir dangus nusiblaivė, pagiedrėjo. 
. Tas pats atsikartojo kitą ir trečią dieną. Tuomet žmonės suprato, kad 
piktasis jiems kliudo. Bet visgi pagaliau kunigą parvežė, kryžių pagamino, 
ir jį kunigas pašventino. Kai kunigas norėjo eiti kalną šventintų, vėl audra 
ėmė siausti, bet kunigėlis jos nepaisė, nuėjo lietuje su žmonėmis, kalną pa- 
šventino ir kryžių ten pastatė ir nieko blogo jų neištiko. Bet kryžius ten 
neilgai stovėjo. Dar žmonės nesugrįžo namo, kai kryžiun trenkė perkūnas, 
ir kilo viesulas, kurs nunešė kryžių net vidurin pievų. Bet nuo to laiko 
visgi, sako, ten nebesivaidena, ir kad būtų ką nors kas pikto ištikęs, nebe 
girdėti. Tik žmonės ten vaikščioti tai jau vengia net dieną. 


Papasakojo Marcelė Babavičiūtė iš Pilvingių sodžiaus. 


V. 


Senais laikais, kai dar nebuvo nei Niedzingių bažnyčios, nei Niedzingių 
dvaro, nei Liasagurų, gyveno kažkokis ponas, kurio dvaras stovėjo ant Vink- 
šninių piliakalnio. Jis buvo labai piktas ir daugel blogo darė žmonėms, labai 
juos kankino. Tuomet ponai daugel galėjo, net užmušti žmogų galėjo ir 
nieko jiems nebuvo: žmonės jiems baudžiavą eidavo, jie žmones ant šunų 
mainydavo. Taigi ir tas ponas, sako, net kažkokis karalaitis, galėjo su žmo- 
nėmis daryti visą, ką panorėjo. Pasakoja, kad netoli jo dvaro buvęs vienuo- 
lynas. Vieni sako, kažkur netoli Giraičių kaimo, kiti, kad kur dabar Pilvingių 


— 447 — 


sodžius. Tame vienuolyne gyvenusi irgi kažkokia karalaitė ar kito kokio 
didelio pono duktė. Kai ji gimė, jai burtininkai buvo išpranašavę, kad per 
ją jos tėvams gręs didelis pavojus, per jų žentą, reiškia, josios vyrą, ir todel 
tėvai nenorėjo jos leisti už vyro ir atidavė vienuolynan, kad jį vienuolė liktų, 
Dievui pasišvęstų. Sako, ji buvusi labai graži. Karalaitis, apie ją sužinojęs, 
įsiveržė tan vienuolynan, sudegino jį ir vienuoles ištrėkė. Šventas tėvas 
išgirdęs tai, prakeikė karalaitį, ir jo pilį trenkė perkūnas, nukovė visus, kur 
ten buvo. Tik vienas karalaitis yra išlikęs gyvas, nes už bausmę jis liko ak- 
menimi paverstas ir taip suakmenėjęs kankinsis iki pasaulio pabaigos. 


Papasakojo Juozas Sapiega iš Sapiegiškių kaimo. 


VI. 


Vinkšninių piliakalnis tikrai baisi vieta, ir apie jį geriau nekalbėti. Kas 
ten gyvena, matyti, nemėgsta žmonių; tik Vinkšninių sodžiaus žmonėms, matyti, 
jis palankus, nes nei kuriam jų vaidenas, nei kuomet nors su kuriuo jų bloga 
atsitiko. Bet kitų kaimų žmonėms geriau ten nevaikščioti ir vardo net mi- 
nėt neminėti, 

Gal mes įpykdinom jį, nes mėgino žmonės tą vietą šventinti ir kryžių 
ten statė, bet nieko gera iš to nebuvo; tik po to ėmė gyvuliai pūlti ir žmo- 
nės sirgti. Atsirasdavo ligų, apie kurias seniau nė girdėti buvo. Geriau | 
neliesti ir nekalbėti apie tai. 


Papasakojo Jonas Gecevičius iš Giraičių sodžiaus. 


VII. 


Kai aš buvau dar visai mažas, dešimties metų, man teko piemenauti. 
Tuomet, pamenu, pas mus skerdžiavo senas senas žmogus, Kalanta vadina- 
mas. Ar tai jo buvo tikra pavardė, ar jį tik piemenys taip praminė, dabar 
negaliu pasakyti. Negaliu pasakyti, ir iš kur jis buvo, iš kokio sodžiaus. 
Tik žinau, kad jis daugel daugel pasakų mokėdavo, kurias pasakodavo pie- 
menims. Apie kiekvieną vietelę jis tiek daugel žinodavo visokių baisių at- 
sitikimų, jog mes budavo bijodavomes ir laukan vienas eiti. Gal mus tik 
tyčia senis baidė, kad pasijuoktų iš vaikų, o gal ir tikrai seniau žmonėms 
daugiau vaidenosi, negu dabar. Kai iškirto girias, pranyko ir monai ir lau- 
mės, o gal todel, kad jais žmonės nebetiki dabar ir tik juokiasi, kai koki se- 
niai, kaip aš, imam pasakoti, kas saniau dėdavosi. Tad pamenu, kad Ka- 
lanta dauge! daugel pasakodavo apie Vinkšninių piliakalnį.  Daugel aš esu 
šiandien užmiršęs, tik pamenu, kad jau suaugusiu vyru bebūdamas vis dar 
bijojau eiti pro kalną, nors turiu tiesą pasakyti, kad visą amžių pragyvenau, 
ir niekuomet man ten nepasivaideno. 

Taigi kiek pamenu, Kalanta pasakojo, kad labai senai, kuomet dar 
pas mus karaliai buvo, gyveno mūsų krašte karaliūnas. Jis liepė supilti 
tarpu klampių balų aukštą kalną, ant kurio pasistatė stiprią pilį, dabartiniai 
prantant, tvirtovę. Tenjis begyvendamas karaliaus nebeklausė, kunigų nebe- 
vengė ir Dievo žinot nežinojo. Jis turėjo išgalvojęs savo dievą, kuriam 
pastatė didelę bažnyčią irgi tarpu Pilvingio balų, toje vietoje, kuri dabar 
„Sala“ vadinama. Ten jis apgyvendino žmones, kurie tos jo bažnyčios 
prižiūrėdavo. Ir jis versdavo visus žmones ne katalikų bažnyčion vaikščioti, 


— 448 — 


bet jo prakeikton ir tenai melstis piktajam, su kuriuo jis, matyti, buvo susi- 
dėjęs. O kurie nonorėdavo, tuos kankindavo ir net nužudidavo. Kankin- 
davo netik prasčiokus žmones, bet net ponus ir kunigus. Sulaiko kurį, tuo 
ir veda savo bažnyčion, kad nors tai būtų kunigas, ir liepia kloniotis pikta- 
jam, o jai tasai nepanori, čia pat jį užmuša ir pakasa žemėn. Daugel, sako, žmo- 
nių žuvo tokiu būdu. Pagaliau kunigai ėmė skųstis šventajam Tėvui, o 
tasai atrašė karaliui, kad negerai jis karaliauna, jei pas jį, jo karalystėj toki 
dalykai dedasi. Karaliui buvo didelė gėda, ir jis pareikalavo, kad karaliūnas 
į jį atvažiuotų ir pasiteisintų, pasižadėtų pasitaisyti ir toliau taip piktai 
nesielgtų, bet karaliūnas jo nepaklausė ir dargi jo pasiuntinius užmušė. Tuo- 
met karalius ėjo prieš jį su didelių vaisku. Bet karaliūno pikto čerauninko 
būta, ir karalius, kad ir su dideliu vaisku, nugalėti karaliūno negalėjo. Nori, 
sako, į kalną prieiti, o čia didžiausias ežeras, nori juo priplaukti, o čia eže- 
ras ima liepsnoti. Ir kunigai mišias laikė ir vyskupai meldėsi, bet nieko 
negelbėjo. Tuomet parašė karalius šventam Tėvui, kas dedasi, ir šventas 
Tėvas patarė pasiųsti į karaliūną žmogų, kuris pavogtų jo šoblią, nes visa to 
karaliūno galybė tai jo šoblioje. Kai tik jis neteks savo šoblios, neteks ir 
galimybės burtus daryti. Karalius, gavęs tokį laišką, paskelbė duosiąs dideles 
dovanas tam, kuris apsiims įsivokti karaliūno pilin ir pavokti jo stebuklingąją 
šoblią. Bet nei kareivių tarpe, nei ponų, nei prasčiokų žmonių tarpe tokio 
narsuolio neatsirado: tiek visi bijojo karaliūno. Tuomet karalius sušaukė 
„visų mokyčiausių žmonių, kad jie pasitartų ir surastų būdą, kaip toji šoblia 
išgauti. okytieji susirinko, ilgai knygas vartė, ilgai tarėsi, pagaliau štai ką 
karaliui pranešė: toji šoblia esanti švento Jurgio šoblia. Kas ją turi savo 
rankoje, tas gali visą pasaulį nukariauti, visus karalius pamušti. Todel šven- 
tas Jurgis mirdamas paslėpė ją, kad niekas nesurastų ir didelio kraujo pra- 
lėjimo pasauly nepadarytų, bet karaliūnas per savo burtus sužinojęs, kur jį 
randasi, ir išgavęs. Tą šoblią gali iš jo išgauti tik nekalta, skaisti mergelė. 
Kitam žmogui jį rankosna nesiduosianti. Išgirdęs tas kalbas, karalius bai- 
siai nusigando; iš kitos pusės, ir jis labai panorėjo tą stebuklingąją šoblią 
turėti. Todel paskelbė visoj savo karalystėj, kad jis apves tąją mergelę su 
savo sūnumi ir padarys jąją karaliene, kuri išgaus tą stebuklingąją šoblia. 

Tokia mergyna atsiradusi buvo, bet kaip ji išgavo, ar abelnai išgavo, 
pasakotojas jau nebeatsimina. Tik girdėjęs iš kitų žmonių, kad karaliūnas 
tasai liko prakeiktas ir akmenimi pavirto, o jo pilis giliai žemen prasmukusi. 
Kas atsitiko su tąja šoblia, ar ji pateko karaliaus rankosna, ar kur kitur dingo, 
pasakotojas dabar nebeatmena. Tik kaip per miglas pamena, kad kažką apie tai 
Kalanta buvo pasakojęs, bet ką, atminti visai negali, nes tai buvo labai senai. 


Papasakojo Jonas Gicevičius iš Vinkšninių sodžiaus. 
VIII. 


Kur dabar Pilvingių ežeras, ten pagonų laikais buvusi jų bažnyčia. 
Kai katalikai norėjo ją išgriauti, tai tie pagonų kunigai, dideli čerauninkai, 
neprileido. Jie pabūrė, ir tą vietą, kur bažnyčia stovėjo, užliejo vanduo, 
ir pasidarė Pilvingių ežeras. Tuomet jis buvo labai didelis, apimdavo višas 
dabartines pievas, bet kas metai jis vis darosi mažesnis. 

To ežero dugne ir dabar toji bažnyčia esanti, ir joje gyveną tie 
stabmeldžių kunigai. Jie labai supikę ant žmonių, per kuriuos jie dienos 
saulės nebemato, ir todel keršiją žmonėms. Jie kas metai vieną du žmogu 


— 449 — 


paskandina. Sako, Pilvingių ežeras visai nuseks, ir toji pagonų bažnyčia 
su visais jos kunigais atsirasianti vėl viršuje. Tai bus tuomet, kai užgim- 
siąs Antichristas. š 
Papasakojo Jonas Kurkuzinskas is Pilvingių sodžiaus. 


IX. 


Pilvingių ežero dugne yra stabmeldžių bažnyčia, kuri ten nugrimzdo 
su visais kunigais dar labai senais laikais. Jie ten gyvena iki šios dienos 
it gyvens iki pabaigos pasaulio, kuomet toji bažnyčia vėl iškils viršun, 
ir Pilvingių ežeras nuseks ir išdžius. Jiems tuomet bus duota vėl didelė 
galia daryti su žmonėmis visa, ką jie panorės. Tie kunigai pagoniški labai 
pyksta ant žmonių, jei jie nieko jiems neaukoja, ir užpikę skandina kiek- 
vieną, kuris ant ežero pasitaiko. Vieną du žmogu į metus. Seniau žmonės 
nešdavo ir mesdavo ežeran iš valgimų ir gėrimų tiems pagonų kunigams, 
it buvo ramu. Sužinoję kunigai ėmė ginti tai daryti, todel daug žmonių 
nustojo per tai gyvybės. Kai kas ir dabar dar daro tai, ypač kurie arti ežero 
gyvena, bet taip, kad niekas nei matytų nei žinotų. Mat, bijosi kunigų. 


* Papasakojo Jonas Babavičius iš Pilvingių sodžiaus. 


X. 


Pilvingių ežeras ir Ilgių ežeras su Kampiniu seniau tai buvo vienas 
ežeras; iš jų pasidarė trys tuomet, kai ėmė nusekti. Jie atsirado tuo- 
met, kai karaliūnas Žvaigždikis vijosi raganą, kuri jam buvo pavogusi 
jo kalaviją. Tai ji, kad sulaikius karaliūną, bėgdamą metė savo juostą, kuri 
virtusi Ilgų ežeru. Karaliūnas turėjo susilaikyti, kol surado galimybę persi- 
irti per ežerą, 0 ragana tuo metu paspruko ir pasislėpė. 


Papasakojo Petras Kasiulynas iš Alovės m. 


XI. 


Kas buvo tasai karalius Žvaigždikis, kur jis gyvenęs, nežinoma, tik 
seni žmonės pasakodavo, kad jis turėjęs tokį kalaviją, su pagelba kurio galė- 
jęs visą pasaulį užkariauti, bet tą kalaviją jam pavogusi ragana, kuri turėjusi 
didelį dvarą ant kalno netoli Daugų ežero. Tasai kalnas ir dabar vadinasi 
„Raganės kalnu“. Kas atsitiko su tuo karaliumi ir su ragana, kur dingo 
tasai stebuklingasis kalavijas, seni žmonės žinojo, bet dabartiniai nežino. Mat, 
mes visuomet laikėm tai pasaka, ir nekartą pajuokdavom senelius, kai 
jie imdavo apie tai pasakoti, todel jie vengė apie tai kalbėti, ben tik girti 
ar vakarojant ilgai. 

Papasakojo Jonas Kasiulynas iš Alovės m. 


Tauta ir Žodis. 29 


Padavimai apie bites. 
Surinko ir užrašė V. Krėvė- Mickevičius. 
1 


Bitė — šventas gyvulėlis. Žmogus, ir tai tik geras, garbina Dievą 
žodžiu, o bitukė savo darbu. Kiek yra žmonių, kurie Dievui nusideda! 
Sako, šventas žmogus ir tas septynis kartus kiekvieną dieną Aukščiausiam 
Dievuliui nusideda. O bitukė kuo Dievui nusidės? Todel jos darbas visuo- 
met Dievui šviečia. 

Kai Dievas sutvėrė gyvulius, žvėris ir paukščius, Jis paklausė, kokio 
gyvenimo jie sau panorėtų. Vieni panorėjo laisvai bėgioti, kiti lakioti, treti 
— kad jais žmogus rūpintųsi. Tik viena bitukė prašė Dievulio, kad jai 
būtų leista nuolat darbą dirbti Dievui garbėn, žmogui naudon. „Už tai, 
kad panorėjai būti žmogui naudinga, aš paliepsiu jam tave mylėti ir gerbti, 
apie tave niekuomet piktai negalvoti, nekolioti ir neskriausti tavęs. O 
kuris mano žodžių nepaklausytų, neturėtų laimės nei ant žemės gyvendamas, 
nei miręs. Kad tu ir Manęs nepamiršai ir man garbėn dirbti panorėjai, tai 
tavo darbo vaisius visuomet švies mano garbei“. Ir todel iki šių dienų 
vaško žvakės dega Dievo altoriuose, kai kunigai mišias laiko. Todel bitės 
negalima nei keikti, nei pravardžiuoti, nei nemandagiai apie ją išsireikšti. 
Dievui labiausiai nusideda, kas bitukę nuskriaudžia, išplėšdamas avilį ar 
dravę. Tasai geru nebaigs, kurs tokius darbus daro. 


Užrašyta Vinkšninių sodž. Niedzingės parapijoje. 


| 


Kai velnias susibuntavojo prieš Poną Dievą, ir šventas Mikolas jį nu- 
galėjo ir uždarė pragare, Dievas labai susirūpino, kaip jį ten išsaugoti, kad 
jis vėl neištruktų ir, patekęs Dievo pasaulin, nepridarytų dar didesnės bėdos. 
Saugok nesaugok, suras kur nors plišį ir išdums per jį, o tuomet gaudik 
jį, kad nori. 

Kai Viešpats Dievulis buvo taip susirūpinęs, atlėkė į jį bitukė ir sako: 
„Leisk man, Viešpate, ir aš taip saugosiu pragarą, jog velnias negalės jokiu 
būdu iš ten išsprukti“. Dievas labai nudžiūgo ir leido bitėms saugoti pra- 
garą. Tuomet bitės apsėdo lizdais pragarą iš visų pusių užlipdė vašku vi- 
sus plyšius, ir kai velnias tik panori per kurį nors lysti, taip. apipuola jį, 
taip ima gelti, jog jis nežino nei kas daryti, nei kur dėtis. Viena jam 
telieka, kad nuo bičių apsigintų — plumpterti su galva verdančion dervon. 
4 Bitės per ilgus amžius tiek prikamavo velnią, jog jis netik bitės, bet 
ir vaško žvakės bijo labiau, negu šventinto vandens. 

„ Dievulis, kad neužmirštų bitės patarnavimo, liepė kunigams iš bičių 
vaško žvakes deginti altoriuose. Ir žmogui, kai jis miršta, deda rankon paš- 
ventintą vaško žvakę, ne todel, kad ji gramnyčių metu pašventinta, kaip dau- 


— 451 — 


gelis mano, bet kad Dievuliui tuo primintų, jog jis, ant žemės begyvendamas, 
kaip maža bitukė nenuilstamai dirbo sunkų darbą. Kai mirštančio žmogaus ran- 
koje dega vaško žvakelė, tuo metu visos bitukės prašo už jį Dievulį, kad 
jam visus jo griekus atleistų ir duotų lengvai, be skausmo numirti. 

Ponai, kurie nieko nedirba, nededa mirštančiam rankon vaško žvakės. 


Užrašyta Masališkių sodž. Merkinės parap. 


II. 


Maža bitukė, bet ji gudresnė, nekaip senas žmogus. Ji išanksto nujau- 
čia, ar giedra bus, ar lietus, ji ateitį žino, ji net žmogaus mintis pranta. 
Geras žmogus, svetimo labo nepavydus, gali: priešais avilio atsistoti, ir nė vie- 
na jo negels, bet teprisiartina tik piktas, pavydus, tuo apipuls jį bitės ir 
privers bėgti, kur akys neša. . 

Jau tokią dovaną Dievas jaj suteikė už josios darbštumą. 

Jei bičių savininkas geras žmogus, bitukės linksmos, džiaugiasi, darbš- 
čios būna, ir daugėja, į metus du tris spiečius leidžia. Bet jei jų gaspa- 
dorius piktas, pavydus, nedievobaimingas — liūdi tuomet bitukės, nemielas 
joms darbas, kurio vaisiais teks naudotis negeram žmogui. Liūdesio pagau- 
tos skursta ir nyksta, kol išmiršta. 

Bitukė — Dievo draugė, ir kas Dievui nemalonus, tas ir bitukėms 
neapkenčiamas. į 

Užrašyta Pilvingių sodž. Niedzingės parap. 


1V. 


Kai ponas Jezus gimė, bitės išanksto žinojo, kad teks jo tėvialiam 
namai apleisti, teks gelbėti Sūnelio gyvybė, teks bėgti tyrais, badauti, kentėti... 

Žinojo ir todel sumanė Christui patarnauti. 

Panelė švenčiausioji ir Juozapas su mažutėliu vaikeliu bėgo tyrumais. 
Ten buvo daug visokių plėšrių žvėrių, bet jie nė vieno nesutiko. Kodel? 
Ogi todel, kad pirma jų lėkė bitukės ir gėlė visus žvėris, kurie ten buvo,. 
tiek, jog jie turėjo bėgti, kur akys mato. - 

ventas Juozapas, iš namų skubiai bėgdamas, nepasiėmė valgyti, gal 

tik duonos lustelį, nes ir skubėjo ir neturtingas buvo; bet vis gi nei jis, 
nei Panelė švenčiausioji nebadavo. Kodel? Nagi kur tik naktigultan su- 
stoja, ten visuomet randa tarp akmenų citno medaus korius. 

Taip bitukės jiem klojo kelią net Aigiptan. 


Užrašyta Rakatanskų sodž. Niedzingės parap. 


V. 


Kai ponas Jezus buvo tyruose, ten jis pasnykavo, ne taip, kaip mes 
dabar: jis keturiasdešimtis dienų nevalgė, negėrė, miego nemiegojo, tik vis 
meldėsi, su Dievu Tėvu kalbėjo. Kada Jo šventoji malda pasibaigė, pasi- 
juto ponas Jezus labai nuvargusiu, atsisėdo ant žemės ir užsnudo, į akmenį 
šventą galvelę atrėmęs. O velnias to tiktai laukė. Jis tuo sugundė piktą 
gyvatę, kad ji mirtinai įgeltų Christų. Pikta gyvatė noriai sutiko, bet kol 
ji šliaužė, bitukė prilėkė prie Christaus ir įgėlė jį veidelin, kad jį tuo būdu 
pažadinus. Ponas Jezus šoko įgeltas ir nenoriai prasitarė: „Ak, kad tu žmogų 


28 


— 452 — 


įgelusi pražutai*. Nors ponas Jezus sužinojo, kodel jį bitukė įgėlė, nors 
pasigailėjo savo žodelio, bet Jo šventas žodis išsipildė ir pildosi iki šiai 
dienai: bitukė, kuri žmogų įgelia, tuojau miršta, nabagėlė. 

Ponas Jezus prakeikė gyvatę už jos piktumą ir prakeikdamas paliepė 
ją naikinti kiekvienam. Todel griekas yra, užtikus gyvatę, jos neužmušti. 
gyvą palikti. 

O bitukę Dievas palaimino ir paliepė, kad žemei Christaus gyvenimą 
primintų—deginti mišių metu ant altorių vaško žvakes. 


Užrašyta Purplių sodž. Merkinės parap. 


VI 


Visokių yra padavimų, kodel vaško žvakės dega altoriuje, kunigui 
mišias laikant. Mano tėvelis pasakojo, kad ponas Jezus tai paliepė. O 
paliepė jis todel, kad žmonės, jas bematydami ir bitukes beprisimindami, 
nepamirštų, kad Aukščiausias Dievulis liepė žmogui nenuilstamai darbą dirbti, 
kaip nenuilstamai dirba maža bitukė. 


Užrašyta Rodukos sodž. Merkinės parapijoj. 


VII. 


Kai Judošius išdavė žydams poną Jezų už trisdešimts sibabrinių, jis 
manė, kad to niekas nesužinos, nes žydai pažadėjo niekam ničnieko 
apie tai nesakyti. Žmonės gal būtų apie tai ir nesužinoję, bet nuo bitu- 
kių paslėpti tai nebuvo galima. Kai tik žydai Viešpatį Christų suėmė ir 
ėmė kankinti, Judošių apipuolė bitės ir tiek ėmė gelti, jog jis bėgo rėk- 
damas, kur akys nešė. Bet kur jis, ten ir bitės ir vis gelia ir vis gelia. 
Nei dieną nei naktį jis neturėjo ramybės nė vienos valandėlės. Tuomet 
jis suprato, kad jį Dievas baudžia už jo niekšišką darbą ir sumanė išsispa- 
viedoti ir nusidėjimą savo išpažinti. Nubėgo tuojau ir visa prisipažino šven- 
tam Petrui. Bet tasai, išgirdęs tokią išpažintį, nusigando, nedavė jam nuodė- 
mių išrišimo ir dargi jį prakeikė. Tuomet bitės Judošių ėmė dar smarkiau 
gelti, ir jis, negalėdamas to skausmo pakelti, nutarė nusižudyti ir, paėmęs 
virvę, nubėgo miškan. Bet prie kurio medžio tik pribėga, tas sudreba ir 
aukštai aukštai pakelia savo šakeles. Mat, nenorėjo biauriu Judošiumi 
susiteršti. Tik viena epušė nepastebėjo, kai prie jos prisiartino Judošius, ir 
savo šakų nepakėlė aukštyn, ir Judošius ant jos pasikore. Pajutus tai, epušė 
nusigando, visais lapais sudrebėjo ir dreba iki šios dienos. Už tai žmonės 
ją praminė „drebule“ ir apie bailų, nusigandusį žmogų sako: „jis dreba, 
kaip epušės lapas“. 

Užrašyta Subartonių sodž. Merkinės parap. 


VIII. 


Kai žydai, Christų nukankinę, vedė jį per miestą nukryžiavotų, Jezus, 
labai pavargęs, atsirėmė į vieno žydo namų prieangį, kad nors kiek atsi- 
kvėpus, nes ir kryžius buvo labai sunkus. Bet tų namų savininkas žydas 
atstūmė Christų ir dar surėkė ant jo: „Eik, eik iš čia, nestovėk“, ČChri- 
stus tik pažvelgė į jį ir nieko neatsakė, bet Panelė švenčiausioji, kuri čia 
pat ėjo gailiai Sūnelio verkdama, prabilo žydui: „kad tu eitai ir niekuomet 


4 453. 


nesustojai, beširdi žmogau!“ Kai tik jie praėjo, nežinia iš kur, nežinia kaip 
atsiradę bitės apipuolė tą žydą ir ėmė labai gelti. Žydas pasislėpė nuo jų 
kambariuona, bet ir bitės paskui jį, ir juo toliau, juo jų daugiau. Žydas 
bėga rusysna, bet ir ten bitės jį persekioja, ir juo toliau, juo vis skaudžiau 
fi gelia. Visur slėptis mėgino žydas, ir kiti jį ginti mėgino, bet niekas iš 
to neišėjo, tik kitus dar bitės sugėlė. Iš didžiausio skausmo, visas aptinęs, 
rėkdamas, leidosi žydas bėgti gatve, paskui, išbėgęs iš miesto, laukais, o 
bitės vis paskui jį. 

Taip jis bėgioja ir po šiai dienai, bičių vejamas ir bėgios iki pasaulio 
pabaigos, nes savo rūščiais žodžiais Panelė švenčiausioji yra jį prakeikusi. 

Užrašė Masališkių sodž. Merkinės parap. 


IX. 


Kai Poną Jezų žydai suėmė, Panelė švenčiausioji tuo metu buvo so- 
džiuje, namie, ir piovė rugius. Kad Christus su savo mokiniais apaštalais 
buvo nuvykęs Jeruzoliman, ji nieko nežinojo. 

Kadangi ji buvo visų švenčiausioji, tai Dievulis apdovanojo ją savo 
malone, kad ji prato kalbą ir žverių ir paukščių ir net tai, apie ką duzgia 
vamzdelis. 

Taigi Panelė švenčiausioji, rugelius bepiaudama, mato, kad atlėkė trys bi- 
tukės, suka aplinkui galvą ir kažką liūdnai liūdnai duzgia. Prisiklausė jų duz- 
gimui Panelė švenčiausioji ir girdi, kad bitukės jai pasakoją liūdną nauje- 
nėlę: jos brangiausią Sūnelį suėmė pikti žydai, kankina jį ir rengiasi nužudyti. 

Išgirdus tą naujėną, metė Panelė švenčiausioji piautuvą pabarėly, no- 
rėtų bėgti Sūnelį vaduotų, bet nežino, kur, kurioj šaly tasai Jeruzolimas, kaip 
jan patekti. Tik girdi, kad butukės žada Jai kelią rodyti. 

Bitukės lėkė pirma, o Panelė švenčiausioji sekė paskui jas, ir taip 
bitukės ją atvedė net Jeruzoliman. i 

Ir skirdamasi su bitukėmis Panelė švenčiausioji pažadėjo: „Kadangi 
jūs, mažos bitukės, gailitės manęs ir mano Sūnelio, jūsų žvakės visuomet 
degs ant mano Sūnelio altorių, kad žmonės tai visuomet matytų ir niekuo- 
met neužmirštų, jog jūs esate Dievulio draugai“. 

Todel iki šiai dienai kunigai negali laikyti mišių, jei ant altoriaus 
nedega nors dvi vaško žvakės. 

Užrašyta Rudnioje Marcinkonių parap. 


XII 


Šventas Jonas, dar mažas būdamas, biaurėjosi, kad žmonės labai pikti, 
kits kitam pikta daro ir visai Dievą ir jo įsakymus pamiršo. Kai pasiūgėjo, 
suaugo, nutare bėgti iš savo kaimo, iš savo namų tyruosna-miškuosna, 
ten, kur žmonės negyvena, kad apie juos jis nei girdėtų nei žinotų. 

Nutarė ir padarė. Šventas Jonas tyruose gyvena. Gerai ten gyventi, 
ramu, melskis Dievui, į žvaigždes, į dangu žiūrėk, šventas giesmes giedok 
— ir visas tau darbas. 

Tik viena bėda — nėra ko valgyti. Išalko šventas Jonas ir ėmė ran- 
kioti šakneles. Rankiojo išrankiojo — ir vel alkanas, 6 aplinkuj nebeliko 
nė vienos šaknelės. Ir kokios gi ten valgomos šaknys tyruose! 


— 454 — 


Ir ėmė šventas Jonas melsti Dievą, kad geriau jam mirti leistų, negu 
kad turėtų vėl į žmones grįžti. 

Gailiai gailiai meldėsi šventas Jonas, mirties šaukėsi, bet mirtis vis 
neateidavo. Tik besimelsdamas girdi, kad kažkas labai užpakaly užia. Atsi- 
grįžęs pažiūrėjo, kad didelis didelis spiečius sėdo ant akmenų, kurie buvo jo 
sukrauti anksčiau, kad turėtų kur pasislėpti nuo saulės karsčio ir lietaus, nes 
jokių medžių ten nebuvo. . 

Spiečius ten sėdo ir lizdų suvijo ir ėmė medų nešti. Suprato tuomet 
šventas Jonas, kad Dievulis geriausias pasiuntė jam maisto ir nebetrukdė jo 
maldavimu daugiau. Kasdien ėmė medų, valgė, o bitukės vis daugiau 
ir daugiau jo nešė. 

Vieną naktį pasigirdo šventam Jonui per sapną balsas: „Kelkis ir eik 
į Jordano upę! Ten surasi pasaulio Atpirkėją“. Šventas Jonas nubudo ir 
pamanė: „Kokis gali būti pasaulio atpirkėjas ir kas man darbo, ar jis pas 
Jordano upę, ar kur kitur. Graičiausia, kad jokio atpirkėjo nėra, tik velnias 
mane kursto, kad suvedžiojus“. 

Taip pamanęs vėl prigulė ir užmigo. Ir antrą syk girdi per sapną tą 
patį balsą, tik jau rustą: „Sakau tau, kelkis ir eik skubiai į Jordano upę! 
Ten rasi pasaulio Išganytoja“. 

Ir vėi nubudo šv. Jonas ir vėl pamanė: „Kas gali pasaulį išganyti, 
jei jame gyvena pikti ir biaurūs žmonės, kurie apie Dievą, apie savo sielą 
visai negalvoja. Ne kas kitas, kaip pikta dvasia manė gundė. Mano — 
nueisiu į Žmones, imsiu su jais gyventi, Dievui nusidėsiu ir patsai liksiu, 
kaip kad kiti yra. Kad manęs nebegundytų, negulsiu daugiau miego“. 

Atsiklaupė šventas Jonas ir ėmė melstis. Tik jį bitukė — zapt, ir 
įgėlė. Viena, kita ir apipuolė, kaip debesys. 

Nors ir šventas buvo žmogus šventas Jonas ir pasiryžęs buvo visokį 
skausmą kentėti, bet kai ėmė bitės jį gelti, kai ėmė gelti, neiškentėjo ir lei- 
dosi bėgti... Bėgo bėgo ir sustoti nebegalėjo: kai bėga tiesiog, bitukės pas- 
kui jį lekia, kai nori šalin pasukti ar sustoti, vėl ima jį gelti... 

Tris dienas be atoilsio bėgo šventas Jonas, kol pagaliau atsidūrė pas 
Jordono upę. Bitukės pranyko ir nebegėlė daugiau. 

Suprato tuomet šventas Jonas, kad ne piktos dvasios tai buvo gundi 
mas, bet Dievo balsas, ir todel tapo jis nubaustas, kad jo nepaklausė. Ap- 
sigyveno tuomet ant Jordono upės, ėmė skelbti ten Dievo žodį ir krikštyti 
visus, kas klausė jo, ir mokyti katalikiško tikėjimo. 

„Jis taip darė, kol atėjo krikštytis ir ponas Jėzus Christus, kurį jis pa- 
žino ir pasauliui paskelbė, kaipo jo Išganytoją. 


Užrašyta Subartonių sodž. 
XIII. 


Tai buvo labai senai, dar tuo metu, kai žmonės buvo geresni ir die- 
vobaimingesni; tuomet ir Dievas žmonėms buvo geresnis; nebūdavo tuomet 
tiek vargo ir bėdų žmonėms, bet ir už kaltes Dievas sunkiau tuomet bauz- 
davo. Dabar žmones tiek pikta daro, kad Dievui už nusidėjimus bausti 
tokiu būdu, kaip tuomet, panorėjus, neliktų nei vieno pasauly gyvo žmogaus. 

| Gyveno tuomet, kur, aš dabar jau esu pamiršęs, karalius. Jis buvo 
dievobaimingas, galingas ir turtingas. Turėjo jis vieną tiktai dukterį, kurią 
labai mylėjo ir kuria labai džiaugėsi. Kai jis viešpatavo, jam ir jo žmo- 


— 455 — 


nėms labai sekėsi, ir todel visi labai praturtėjo. O kai žmogus praturtėja, jis pa- 
sidaro labai šykštus ir pinigų uvėrus; žmogus tuomet nemoka nei atjausti 
kitam, nei kito pasigailėti. O kas jau ir bekalbėti apie tai, kad kitam, nors 
ir artimiausiam savo draugui, pagelbėtų ištikus nelaimei. 

Štai tie žmonės, kai jie pralobo praturtėjo, toki šykštūs pasidarė, jog 
pavargėliui ar elgetai tik badu mirti liko, nes jiems niekas kąsnelio duonos 
suteikti nenorėjo. 

Bet žinoma, žmogus badu mirti ne kiekvienas nori, ir kai jam niekas 
nepadeda, velnias nusidžiaugia ir ima žmogų gundyti į blogą, ir daug kas 
jo pagundų paklauso. Taigi daugel atsirado pavargėlių ir elgetų, kurie, vel- 
nio pagundoms pasidavę, iš niekur pagalbos nematydami, ėmė vogti, Čia 
vieno svirną išplėšė, čia kito klėtin įsivogė ir visus drabužius išnešė ir taip 
toliau. Įsidrąsinę, pagaliau, ėmė vogti net gyvulius: avis, karves, ' arklius. 

Tuomet žmonės nuėjo į karalių ir pareikalavo, kad jis visus elge- 
tas ir pavargėlius iš savo karalystės išguitų. O jei jis to nepanorės pada- 
ryti, tai jie visi išsikraustysią svetimosna šalysna, ir telieka jis vienas su el- 
getomis. 

Karalius, žinoma, nusigando.  Nepanorėjo likti elgetų karaliumi ir įsa- 
kė išvaryti iš savo karalystės visus elgetas ir pavargėlius. Bet ką tu jiems 
padarysi. Išvijo juos iš miestų, jie nuėjo kaimuosna, išvijo iš kaimų, jie 
nuėjo į viensėdžius; išvijo iš ten, jie pasislėpė miškuose ir raistuose ir 
daugelis jų virto piktadariais. Žmonės ėmė dar labiau skųstis ir murmėti. 
Ne vienas jau tikrai buvo pasirengęs kraustytis svetimon šalin. Karalius 
labai susirūpino. Tuomet „Gudrusis“ jam ir pakuštėjo ausin tokį patarimą: 

„Paskelbk, kad tu nori, kad tavo karalystėj nebūtų nei elgetų nei pa- 
vargėlių. Todel tu sumanei tokią ir tokią dieną visus juos turtais apdova- 
noti, kad ir jie liktų pasiturinčiais. O kai jie patikės ir susirinks, apsupk 
visus savo kareiviais, suimk juos, sukaustik ir kalėjimuosna įkišk“. 

Kaip patarė taip karalius ir padarė. Susirinko pavargėlių ir elgetų 
didžiausios minios. Kai pamatė juos karalius, net pagailo jam jų. Liepė 
jiems duoti visiems valgyti ir gerti ir pastogę atsilsėti. 

Visi suėjo pa>ioEER — dideliuosna rūmuosna, gėrė, valgė ir karalių 
laimino. 

O gudrusis vėl ėmė kuštėti karaliui ausin: 

„Tau jų gaila, bet jų tiek, jog tu visus turtus savo išdalinęs ir patsai 
elgetu tapęs jų pusės neaprūpinsi. Suimsi juos visus, kalėjimuosna suki- 
ši, neištesėsi jų visų išlaikyti — tokį skaičių penėti juk, pamanyk, kokių 
išlaidų reikia. O jei nieko jiems nepadaręs ir žodžio neištesėjęs juos dabar 
leisi laisvai eiti, kur jie sau nori, jie tuomet labiau supyks, kad tu juos esi 
apgavęs, ir dar blogiau ims elgtis. Geriau liepk uždaryti užrakyti visas duris 
ir padegti namus, kad niekas jų neišsigelbėtų ir visi žūtų“. 

Kaip piktasis patarė, taip karalius padarė, o žmonės jį už tai pagyrė 
ir kalbėjo, kad jis gerai padaręs. Visam kraštui bus ramiau. 

Kas žmonėms atrodo gera, tas nevisuomet yra gera pas Dievą. Su- 
pyko Dievas labai ir nutarė nubausti ir karalių ir žmones ir pasiuntė didžiau- 
sią Slibiną su dvylika galvų. Jis atsigulė prie to miesto, kur gyveno karalius, 
vartų ir kiekvieną, kurs eidavo ar jodavo ar važiuodavo, — prarydavo. 
Nusigando žmonės, uždarė miesto vartus ir niekas neišdrįsdavo išeiti. Bet 
tuomet išalkęs slibinas įsiverždavo miestan, nuiverdavo žmones, suėsdavo 
juos ir eidavo vėl gultų prie miesto vartų.. 


— 456 — 


Siųsdavo prieš slibiną karalius savo kareivius. Bet daugel jų žūdavo, 
o slibiną nugalėti nenugalėdavo. Žinoma, dabar jį tuo iš armotų sušaudytų, 
bet tuomet nei armotų nei šautuvų žmonės neturėjo, o kovojo tik kalavijais 
ir ietimis. Su tokiu ginklu net prieiti į slibiną buvo sunku, nes žmogų 
pamatęs jis už kelių varsnų žėrė į jį liepsna. 

Nusiminė tuomet žmonės, nusiminė karalius ir ėmė Dievui melstis, 
kad gelbėtų juos. Tuomet atėjo į karalių vienas pustelnikas ir taip jam 
pasakė: 

— Dievas pasiuntė baisų slibiną, kad jus kankytų taip, kaip jūs kan- 
kinot elgetas ir pavargėlius, kad jūsų mirtis būtų tokia baisi, kaip tų nekal- 
tųjų elgetų ir pavargėlių, kad jūs prieš mirdami ugnimis būtųte deginami, 
kaip ugnimi buvo jie deginami, kad jūs iš niekur pagalbos negautyte, nes 
ir tiems nelaimingiesiems jūs neteikėt, kai jie meldė jūsų pagalbos. 

— Tai kas gi mums daryti? Nejaugi nėra išeities, ir mes visi turime žūti? 
. — Jūs turite: kentėti, kadangi jus buvote beširdžiai ir privertet karalių 
žiauriai persekioti nelaiminguosius. Bet karalius, jūsų turtus begelbėdamas, 
padarė piktą darbą. Tegelbėja dabar jūs, jūsų gyvybę nuo Dievo bausmės. 

— Aš gelbesiu, tik pasakyk, kaip?--atsakė karalius. 

— Kadangi tu labiausiai Dievo akyse nusidėjai, ir bausmė tau tenka 
baisiausia. Jei priimsi ją, Dievas gelbės tavo visą tautą ir liausis ją baudęs. 

— Geriau kentėsiu aš vienas, negu kad visą tauta turėtų kentėti ir žūti. 

— Gerai. Tu turi jauną ir skaisčią dukterį, kurią tu myli labiau, negu 
savo gyvybę. Išvesk ją ryt nakčia už miesto vartų, pririšk prie medžio. 
Anksti rytą slibinas nubudęs suės ją ir suėdęs išgaiš. Dievas pasitenkins tavo 
bausme ir kitų nebebaus. 

Griuvo karalias ant žemės, ėmė plaukus rauti ir rėkti: 

— Neduosiu dukters. Težūna geriau visas pasaulis, negu mano duktė 
turi tokia baisia mirtimi mirti... 

Nenorėtų karalius, bet susibuntavojo visi žmones ir kareiviai. 

— Kaip gi tai? Ar mūsų dukterys ir seserys nėra mums tiek brangios, 
kiek karaliui jo duktė. ' 

— Ar mums mūsų vaikų negaila tiek pat, kiek jam savosios duktės. 
— Težūna geriau viena karaliaus duktė, negu kad -turėtų mūsų vaikų žūti 
šimtai. 

— Eikim, paimkim ją per prievartą ir padarykim, kaip šventasai pustel- 
ninkas sako... 

Susibuntavojo žmonės, įsibrovė karaliaus rūmuosna, paemė karalaitę, 
nuvedė už miesto vartų, kur slibinas gulėjo, ir pririšo į medį. 

Verkia karalaitė, Dievui meldžiasi ir baisiosios mirties laukia. Užtekės 
saulė, išlys slibinas iš savo olės, pamatys karalaitę ir prarys. 

Tuo kaip tik keliu į miestą jojo šventas Jurgis. Jis tris dienas ir tris 
naktis jau jojo nemiegodamas, nevalgydamas, niekur nesustodamas. Išgirdęs, 
kad baisus slibinas kankina žmones, jis, kaipo šventas vyras, pasigailėjo 
žmonių, nežinodamas, del ko jie kenčia, ir nutarė arba pačiam žūti, arba 
juos iš nelaimės išvaduoti, ir todel skubėjo, kad greičiau atvyktų, kad ma- 
žiau žmonių žūtų. Prijojo tą vietą, kur buvo pririšta karalaitė, kaip tik tuo 
metu, kai žmonės, ją vieną palikę, sugrįžo pilin ir miesto vartus užkėlė. 

Prijojo šventas Jurgis, pamatė karalaitę ir paklausė,* kas ją čia pririšo. 
Karalaitė visa jam papasakojo ir ėmė verkti prašyti, kad ją gelbetų, 

— Neverk, karalaite, aš tave išgelbėsiu, sako šventas Jurgis. 


— 457 — 


Jis nusėdo nuo žirgo, paliuosavo karalaitę ir sako jai: 

— Grįžk laisva miestan, o aš tavo vietoj lauksiu baisaus slibino. 

— Kur aš eisiu, — sako karalaitė: — kad miesto vartai užkelti ir viso- 
mis šovynėmis užšauti. Vėl jai tu žūsi, mane vistiek pagaus, sūriš ir vėl ryt 
vakarą čia atves, kad slibinas prarytų... 

Ir ėmė verkti karalaitė ir vėl šventą Jurgį prašyti. 

— Geriau aš čia su tavim pasiliksiu. Jei jau tu žūsi, manęs neisgel- 
bėjęs, težūsiu ir aš drauge. Gal gi mano mirtis tuomet tikrai išgelbės kitus. 

ventas Jurgis sutiko, 

Sėdi jiedu ir laukia. Ėmė šventą Jurgį miegas marinti, ir sako todel 
jisai karalaitei. ' 

— Tris naktis nemiegojau, čion beskubėdamas, ir negaliu dabar išsilai- 
kyti: miegas mane marina. Dar aušra ne tuo patekės, aš prigulsiu ir susnū- 
sių truputėlį. Kai pradės aušti, tu mane pažadinsi. O jei negalėsi pri- 
žadinti, štai tau yla, kalk ją mano padan. Tuomet aš pabusiu. 

Atsigulė ir užmigo. Ir miegojo, kaip akmuo. O karalaitė sėdi ir vis 
Dievui meldžiasi, kad Dievulis padėtų šv. Jurgiui laimėti. 

Ėmė aušti, ėmė karalaitė žadinti miegantį šv. Jurgį, bet nieku būdu 
jo pažadinti negali. Jau ir aušra ėmė tekėti, o šv. Jurgis vis miegti, kaip 
akmuo. į 

Klupauna karalaitė šalia švento Jurgio ir verkia. Stai tuo nubus ir 
slibinas, žūs karalaitė, su ja šv. Jurgis. Reikia imti yla ir kalti padan, bet 
karalaitei taip gaila šv. Jurgio, kad pati verkia, gailias ašaras lieja, bet kalti 
yla padan negali. , 

Jau ir slibinas ima savo olėj judėti, raivytis. Tuo išlys iš olės, ir visam 
bus galas. 

Krito karalaitės karšta ašara ant švento Jurgio veido. Pasijudino šven- 
tas Jurgis, apsivertė ant kito šono ir vėl miega. 

Tik kur buvusios, kur nebuvusics trys mažos bitukės. Užpuolė jos 
įmigusį Šventą Jurgį ir ėmė gelti. 

Šoko šv. Jurgis, ir mato, kad jau slibinas lenda iš olės. 

Sėdo šventas Jurgis žirgan ir greičiau kovon su slibinu, 

Tris dienas mušėsi, kol jį nugalėjo, nukirto jam visas dvyliką galvų. 
Miesto gyventojai girdėjo ir matė, bet iš miesto išeiti bijojo, tik visose 
bažnyčiose varpai skambino, kunigai mišias laikė, žmonės meldėsi, kad Die- 
vas padėtų jaunam reiteliui slibiną nugalėti, karalaitę išvaduoti: nors jai 
mirti paskyrė, bet visgi labai gailėjosi karalaitės. 

Kai šventas Jurgis nugalėjo slibiną, atkėlė miesto vartus, išėjo švento 
Jurgio pastiktų visi gyventojai, maži ir dideli, jauni ir seni. Išėjo ir patsai 
karalius, džiaugdamasis, kad duktė, kurią jis jau buvo apraudojęs, išliko gyva. 

Vedė šv. Jurgį tiesiog karaliaus rūmuosna. Ten iškėlė didelę puotą, 
o paskui šv, Jurgis apsivedė su karalaite ir tapo karaliumi. 

Jis buvo tokis geras karalius, kokio nebuvo pasauly ir nebebus, 
Kadangi visa tai padarė bitukės, kurios metu prikėlė šv. Jurgį iš miego, pa- 
liepė šv. Jurgis bites gerbti, joms. nekenkti. Ir ėmė nuo tų laikų Žmonės 
gerbti bites... 

Užrašyta Subartonių sodžiuje. 


— 458 — 


XIV. 


Seniau, aš mažai dar pamenu, bet mano senelis tai jau gerai atminė ; 
jam jaunam esant dar visur taip buvo. Seniau žmonės bičių nelaikė savo 
namuose, darželiuose, sodeliuose, bet bitės buvo tik miškuose, dravėse. Da- 
bar, kad neprižiūrėtų žmogus, tuojau kitas jas išplėštų. Žinoma, vogta bitė 
niekuomet nesiseka, ir naudos iš to neturėtų, bet uvėrus žmogus argi žiūri. 
Vėl seniau žmones kits kitu tikėdavo ir ką seniai pasakodavo, tai jauniems 
buvo šventa tiesa. O dabar pasakysi, tik pasijuokia ir nebetiki. Pasakyk 
dabar, kad bitė jaučia, pažįsta savo gaspadorių — žmonės tik pasijuoks, bet 
nepatikės niekuomet. O taip ištikrųjų yra. Vogta bitė, kad nežinia kaip 
ją žmogus dabosi, vistiek sunyks. ' 

Taigi seniau, sakau, žmonės tuo tikėdavo ir, kad ir miške buvo, dra- 
vėse, niekas svetimas bites nekliudė. Žmonės tuomet daugel bičių turėdavo, 
kitas po šimtą kelmų, o dabar per žmonių uvėrumą jos išnyko, 

Bitės nyksta ne tik todel, kad jų Žmogus negerbia, bet ir todel, kad 
žmogus pablogėjo, sumenkėjo.  Bitukė — šventas vabalėlis. Jos darbas vi- 
suomet Dievo akyse dega. Ji nujaučia, ar žmogus geras ar piktas, kuriam 
ji priklauso. Jei geras žmogus, bitukė linksmai dirba; bet jei piktas — jai 
liūdna, jai sunku ir ji skursta, nyksta, nedirba ir spiečių neleidžia. Kadangi 
dabar vis mažiau gerų, teisingų žmonių, tai ir bičių pas mus vis mažėja. 
Kada nebeliks teisingų žmonių — išnyks tuomet ir bitukė pasauly. Nebe- 
bus tuomet vaško, nebebus vaško žvakių, kunigai mišių nebegalės laikyti ir 
melsti Dievą už žmonių griekus, ir bus tuomet pasaulio pabaiga. 


Užrašyta Vinkšninių sodžiuje, pasa- 


kojo Jonas Mickevičius (98 metų). 


XV. 


Kad bitės dabar nyksta, tam yra daugel priežasčių. Ne todel, kad žmo- 
nės jų nemoka prižiūrėti, kaip sako mokyti vyrai. Seniau bičių niekas 
nei žiūrėjo, nei rūpinosi tiek, ir jų visur niršėti niršėjo. Dabar žiemon ir 
avilius žmonės apkaišioja, kiti net kluonuosna, svirnuosna, pirkiosna suneša, 
kad bitėms nebūtų šalta; ateina pavasaris, cukrumi ir medumi jas peni. Senovėj 
nieko panašaus žmonės nedarydavo. Bitės daugiausia miškuose vise, dre- 
vėse, ir niekas nei jų aprišdavo žiemai nei penėdavo — pačios bitukės sa- 
vimi rūpinosi. 

Ir ne todel bitės nyksta, kad miškų maža teliko, bet kad žmogus joms 
meilės neturi. Bitė visa numano, visa supranta. Ji net žmogaus mintis 
atspėja. Teužeina tik sodelin, kur yra bičių, pavydus, bloga manąs kaimy- 
nas, tuo ima jį kirsti bitės. Bet geram žmogui, gaspadoriaus draugui ji 
nieko nedaro, nors po aviliu teatsisėda. 

Taigi bitukė nori, kad ją milėtų ir gerbtų. Negalima bitės niekam už 
pinigus, kaip kitą gyvulį, parduoti. Kas pirks, bičių vistiek neturės, bet 
nustos ir tasai, kur parduoda, nes ir likusios užsigaus už parduotąsias. 

Atsitikdavo, kad ir senovėje vienas antram bites perleisdavo, bet tai 
darydavo visai kitaip. Kuris norėdavo bičių gauti, turėdavo pirma susibi- 
čiuliuoti su tuo, iš ko mano gauti. Gaudavo jas dykai, kaipo bičiulis. Ži- 
noma, už bites jis atsilygindavo, bet kitokiu būdu: pirkdavo ką nors pas 
savo bičiulį, lazdą, ar ratą, ar kurį kitą daiktą ar padarą ir mokėdavo tiek, 


- 459 — 


kad tasai būtų ir už bites patenkintas. Bet čia nei minėti neminėdavo bičių, 
net mintimi ne mintijo. O dabar žmonės ką daro? Vienas parduoda, ant- 
ras perka bites, lyg kokį daiktą ar gyvulį, ir dar derasi, kaip žydai. Bitė 
visa junta ir užsigauna ir todel nemyli nei seno nei naujo gaspadoriaus. 
Todel ir nyksta bitės, iki visai išnyks. 
Papasakojo Jakubas Dzengauskas 
iš Subartonių sodžiaus. 


XVI. 


Bitininkas niekuomet neturi pavydėti kitam, ypač bičių. Pas pavydų 
žmogų bitė nesivaiso, pas skairų ir gerą ji vaisosi ir linksmai dirba. Savo 
kaimynams, kurie bičių neturi, reikia nesigailėti nei kopant medaus, nei 
bičių spiečiuko. Jau nuo senų laikų taip darosi: kai bitės susispiečia ir 
susėda kur nors ant medžio šakos ar kurioj kitoj vietoj, žmogus šaukia savo 
kaimyną ar kurį kitą žmogų, kurį mano savo draugu, ir tasai turi padėti 
jam susemti bites. Vistiek ar didelė šeimyna ar maža, turi svetimą, bet 
draugą kviesti pagalbon. Bitės paprastai spiečiasi apie dvyliktą, kuomet 
didžiausias būna karštis. Susėmę sietan, bites apkloja ir patalpina kur papa- 
vietėn, unksnėn, kad jos nurimtų, atsilsėtų, o tuo metu bitininkas tūri pa- 
ruošti avilį, apžiūrėti jį, ištaisyti, išvalyti ir dar koriuką viena kitą vaško 
ten pakabinti, tik korys turi būtinai balto vaško būti. 

Saulei besileidžiant bitininkas su savo pagelbininku leidžia bites naujan 
avilin.  Priteisę paklotę ar platų rankšluostį, reiškia — kelią bitėms pagaminę, 
atneša sietą su bitėmis, atidaro jį ir ima šaukštu pilti bites avilin, kad ten 
„užimas“ pasidarytų, paskui vieną kitą šaukštą išpilą ant paklotės. Tuo 
bitės pačios ima, kaip avelės tvartan, kopti paktote avilin. Tuo metu reikia 
daboti bitino. Jei pagelbininkas geras žmogus, nepavydus, bitės ramios, 
nelekioja ir bitino gaudyti nėra reikalo. Kai bites suleidžia, avilį peržeg- 
noja ir bitininkas, uždaręs „plautus“, pasibučiuoja su savo draugu pagelbi- 
ninku, kuris prie to linki susilaukti iš šito spiečiaus šimto avilių, medaus 
kalnų ir vaško pūdų. 

Tasai draugas padėjėjas tampa jo bičiuliu ir turi gauti iš tų bičių 
pirmą spiečių dovanai, kad ir pas jį pravistų bites. Susidraugauti per bitės 
vadinasi „susibičiuliuoti. Tai švenčiausia draugyste, ir toki žmonės turi gy- 
venti, kai brolis su broliu, vienas antram visur ir kiekvienu reikalu padėti. 
Jei jie tikrai draugaus, bitės pas vieną ir antrą vis gerai. 


XVII. 


Negalima arklys rišti ten, kur arti yra bitės: užgels. Tokių atsitikimų 
yra buvę. Bitės arklio nemėgstą todel, kad arklys įspirė Panelę švenčiau- 
siąją, kai jį prie kryžiaus alpo, savo Sūnelio vergdama. 


Papasakojo Marė Kindarienė iš Subartonių sodžiaus. 


XVIII. 


Tankiai tenka girdėti, kaip žmones apkalba tuos, kuriems bitės sekasi, 
kad jie yra raganiūs. Daug yra pasauly raganių, kurie gali ir žmogui pikta 
padaryti, ir javus užkerėti ir gyvulius trėkti, bet tokio raganiaus, kur bitukę 


460 -- 


panaudotų, tikrai nebėra. Ji-—-Dievo vabalėlis, ir į ją piktu nepaveiksi. Kai 
dar aš mažas esu bebuvęs, girdėjau tokį atsitikimą: gyveno mūsų kaime 
kampininkas Martynas; kaip jo pavardė, dabar nebeatmenu. Žmonės jo Ia- 
bai bijoję, nes manę jį esantį raganium. Gal gi ir tiesa, kad buvęs raga- 
nius, o gal tik nuduodavęs. Tai, sako, jam bitės labai nesisekdavo: matyti, 
negeras buvo žmogus. Kažkur išgirdęs, ar gal patsai sumanęs, jis taip 
ėmęs ir padaręs: kai nuėjo kumunijon, jis išėmė iš burnos Švenčiausiąjį, 
paslėpė knygon ir, parnešęs namo, įdėjo avilin. Mat, manęs, bitės jam ims 
sektis. Ant rytojaus, kai jis nuėjo pažiūrėtų, kas atsitiko, ir pradengė avily, 
bitės taip ir siuptelėjo ant jo. Emė jį taip gelti, taip gelti, jog būtų visai užgėlę, jei 
nebutų įlindęs balon ir su galvu po vandeniu pasislėpęs. Tik tuomet jį 
apleidusios. Kai jį žmones surado, jis buvo visai be žado, visas sutinęs, 
pajuodęs. „Kas tau?“ — klausia žmonės, o jis tyli, galvą krato ir nieko 
negali atsakyti. Parnešė jį namo ir nuvažiavo kunigą parvežti, nes manė, 
kad mirti tūrės žmogus. Kai atvažiavo kunigas, jis atgavo žadą ir visa 
kunigui papasakojo. Kunigas, kaip buvo apsirengęs, su stula ir kamža, 
nuėjo į avili ir atidengė. Kad nors viena bitukė būtų iš avilio išlėkusi, kad 
nors vieną žmogų būtų igėlusi,. Bet ne, lyg išmirė visos. Tik mato žmonės, kad 
avily, priešaky, tuo už plauto stovi iš vaško kelichas padirbtas. Išėmė ku- 
nigas tą keličhą, o gi ten Švenčiausiasis. 

Uždengė kunigas avilį, nusinešė Švenčiausią, nuvežė bažnyčion ir su 
kelichu patalpino altoriuje. 

Sako, ant rytojaus tas vaško kelichas virto tikriausio aukso kelichu. 

Martynas, išsispaviedojęs ir savo nusidėjimo atleidimą gavęs, nemirė, 
bet išgijo. Tik vėliau žmonės, atmindami šį nuotikį, ėmė kalbėti: „tyli, kaip 
Martynas su bitėmis“— jei kas tylėdavo ir atsakyti nenorėdavo, lyg jam ža- 
das būtų užkąstas, 

Papasakojo Jonas Kindaras 
Puodžius is Subartonių sodž. 


St. Griežė - Jurgelevičius. 


Bytė, bytė dobulbytė '). 


„Bytė, bytė dobulbytė“ yra gana orginalus kaimo vaikų žaislas, kurį ir 
pasistengsiu, kiek galėdamas, aiškiau šiame savo rašinėly atpasakoti. 

į žaislą išmokau žaisti, dar mažas būdamas, Mištūnų kaime, Valki- 
ninkų val. (dabar okupuotos Lietuvos daly). 

Susitarę du, trys arba ir penki vaikai (mažiau dviejų ir daugiau 
penkių žaisti negali), nusipiovę piršto storumo kur šakotesnį beržiuką (kitų 
medžių nemačiau vartojant), nugeni apie vieno centimetro atstu nuo lie- 
mens šakutes, nupiauna viršūnę, smailiai nudrožia kamblį (kad galima būtų 
į žemę įbesti), kiekvienas žaidikų pasidaro po kabliuką, nurenčia dvi alksni- 
nes apie 11/,-2 cant ilgumo ir gero piršto storumo kaladėles (lygiais galais 
ir būtinai su žieve), perskelia jas pusiau, nudrožia šerpetas, išlygina, kad 
nei viena plauskelė nebūtų nei ilgesnė, nei storesnė, ir kada kaladėlės būna 
sulygintos, žaidimui medžiaga skaitosi parengta. 

Parengus reikalingą žaidimui medžiagą, kiekvienas norinčių žaisti 
pasirenka mėgiamą jaučių (kitų gyvulių nepraktikuojama) spalvą kaip 
tai: margį, keršį, laukį, juodį ar baltį (viso penkios spalvos), įsmeigią minėtą 
beržinį stiebelį į žemę ir pradeda žaisti. Pats žaidimas atliekamas tokioj 
tvarkoj: 

Kiekvienas žaidikas iš eilės ima tas keturias plauskeles į delną, kitu 
išviršaus pridengęs pakrato, kad susimaišytų, praketus rieškučias, arba vient 
delnu pameta aukštyn, ir krisdamos plauskelės sudaro spalvą. Ir vistiek, 
kokią nesudarytų nukritę ant žemės plauskelės spalvą, metęs žaidikas perduo- 
da jas sekančiam, tas vėl sekančiam, kol neišmeta kiekvienas po vieną kartą. 

Apėjus eilei, žaidimą pradeda tas, kuris iš karto išmeta savo spalvą. 
Jeigu pasitaiko, kad keli iš karto išmeta, tada kartoja išnaujo, bet tik tie, 
kurie išmetė savo spalvas, ir taip kartoja, kol pagaliau pasilieka tik vienas 
laimingai išmetęs. Bet jeigu antru kart metant nė vienas neišmeta savosios, 
tada visi išnaujo kartoja ir t. t. ir t. t. 

Pačios spalvos skirstomos šiaip: visos plauskelės nukritę skeltu šonu 
viršun — baltas, dvi plauskelės skeltu, dvi žieve — margis, trys skeltu, viena 
žieve—keršis, trys žieve, viena skeltu šonu—laukis ir trys skeltu, viena Žievė 
— keršis. 

Pradėjus žaisti, kiekvienas žaidikų, išmetęs savo spalvą, kabina kablelį 
ant pirmos (nuo apačios) šakutės ir vėl meta ir t. t. 

Kada reikiama spalva nesusidaro, plauskeles perduoda iš eilės sekančiam 
šale draugui ir taip eina visa laiką ratu, kol užlipa kabliukai palaipsniui 
nuo šakutės aukštyn ir vėl nulipa ant žemės. 


!) Vienijos dzūkai nevartoja „suloškim* arba „sužeiskim“ tą ar kitą, bet tiesiai sako 
„eini bytėn, eisi bytėn“ ir nežinodamas tikro šio žaislo pavadinimo pavadinau jį „Bytė, bytė 
dobulbytė. 2 


— 462 — 


Tačiau vienas pasilikęs gali plauskeles mesti, tik kol išmeta savo spalvą, 
bet jeigu jis dar nenukopus kableliui neišmeta spalvos, už ji meta pirmas 
nulipįs ir jeigu išmeta jo (ne savo, bet to kurio kab. dar pasilikęs ant šaku- 
tės) spalvą, kablelį perkelia ant sekančios šakutės: jeigu viršun dar lipa, tai 
aukščiau, 0 jeigu žemyn, tai žemiau, ir vėl meta ir išmetęs vėl kabina; 
neišmetęs perduoda kabliuką atgal tam, kuris vadinasi dar „kelionėje“. 

Kada paskutinis išlipa, pirmas išlipęs ištraukia stiebelį ir sėdėdamas (tik 
sėdėdamas, stačiam mesti negalima) atgalia ranka meta į šalį, gi pasku- 
tinis išlipęs privalo išlėto, bėgdamas kalbėti „bytė, bytė, dobulbytė“ Ir 
pribėgęs paimti ir atnešti į tą vietą kur buvo įbesta. Bet jeigu paskutinis žai- 
dikas nukopa, nuo stiebelio kitų nepadedamas, tai skaitosi išlošusiu, kaip ir 
kiti, ir jam bausmė nededama. Kada žaidikas pralošia .ir už bausmę bė- 
ga kalbėdamas „bytė ir t.t. “atnešti stiebelio, kvapo mainyti negali: jeigu su- 
maino kvapą, vėl stiebelis metamas ir įšnaujo bėgti, bet greitai irgi neleidžiama. 

Tuom žaislas ir baigiasi. 

Tiesa, tarp ko kito turiu pažymėti, kad kilus ginčam spalvas pasiren- 
kant ginčijamą pasiima tas, kuris pirmas ją išmeta. 

Be to stiebelio viršūnė vadinama „dangumi“ antra nuo viršaus šakutė 
— „čysčiumi“ ir trečia nuo viršaus — „pragaru“. 


Surinko Jonas Miškinis. 


Trys šimtai dzūkų burtų ir prietarų. 


Mūsų tauta gausi dainomis, pasakomis, burtais prietarais ir kitomi: 
tautosakos rūšimis. Daug šito mūsų tautos turto jau yra surinkta, užrašyta, 
bet dar tik rimtai pradedama, dar daug uolių darbininkų šioje srityje reika- 
linga. Ypač daug tautosakos yra gražioje Dzūkijoje garsioje Dainavos šalyje. 
Iš čia turime visiems žinomus prot. V. Krėvės- Mickevičiaus užrašytus ir stilizuo- 
tus „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, čia surinkti padavimai buvo pa- 
naudoti to paties autoriaus didžiajai dramatizuotai poemai „Šarūnas“, čia prof. 
V. Krėvės-Mickevičiaus ir doc. kun. Teodoro Brazio surinkta keli tūkstančiai 
dainų. Yra ir daugiau dirbusių šioje srityje ir nemaža nuveikusių, bet daug 
tautosakos kasmet dingsta drauge su tais seneliais, kurių nepavyko rinkėjams 
užtikti arba iš jų tą brangųjį turtą išgauti. Man teko augti ir gyventi gana 
įdomiose Dzūkijos vietose, kur žmonių apsišvietimas labai menkas ir užtai 
gana svarbų vaidmenį lošia burtai ir prietarai, kurių čia būta nemaža. Nemaža 
turėjau vargo, kol surinkau: nes kaikur žmonės šventai jais tiki, užtat neno- 
romis pasakoja, ypač jaunimui, nes mano jie tik pasijuoksią, kaikam tekdavo 
ir primokėti, kad tik išgavus. Cia spausdinamieji burtai ir prietarai surinkti 
Kabelių, Marcinkonių ir Merkinės parapijose bemokytojaujant 1916 — 18 
metų laikotarpy. 


| 
Burtai. 


„ „1. Jeigu mergina nori greičiau ištekėti, turi prisiskinti šalia tako augan- 
čių įvairių žolių, jas išvirinti ir tuo vandeniu prausti galvą, tai po kelių savai- 
čių ištekės. 

„2. Jeigu į merginą neatvažiuoja piršliai, reikia sudeginti akėčias ant 
svetimo sodžiaus laukų, tai po kelių savaičių atvažiuos. 

3, Jeigu mergina nori tais metais ištekėti, privalo kūčioje neištarti 

žodžio „sėdėk“. 5 

4 Jeigu mergina nori žinoti, ar tais metais ištekės, turi kūčios vakarą 
paimti gorčių kanapių grūdų ir berti per langą; kai liks keli grūdai, reikia 
juos suskaityti; jei išeis poromis — tai ištekės. 

„5. Jeigu mergina nori žinoti, ar tais metais ištekės, turi nuėjus klėtin 
pasisemti saują javų ir grūdus suskaityti; jei išeis poromis—tai ištekės. 

0 6. Jeigu mergina nori žinoti, ar tais metais ištekės, privalo kūčioje 
nešti malkas ir atnešus virtuvėn jas suskaityti; jei išeis poromis, tai tais 
metais ištekės. 

T. Jeigu mergina nori žinoti, ar tais metais ištekės, privalo kūčioje 
traukti saują šiaudų iš stogo; jeigu skaičius šiaudų išeis poromis—tai ištekės. 


— 464 — 


8. Jeigu mergina nori žinoti, už kokio vaikino ji ištekės, privalo kū- 
čios naktį, 12 valandą, niekam negirdint atsikelti, paimti akėčias ir eiti apie 
namą ir vis žiūrėti per langą; trečią kartą kai pažiūrės, tai pamatys paveik- 
slą to vaikino, su kuriuo apsives; o jeigu nepamatys nieko, tai ta mergina 
niekumet neištekės. 

9. Jeigu mergina nori žinoti, už kokio vyro ištekės; turi kūčios naktį 
nueiti tvartan, kur stovi bulius, jautis ir karvė; jeigu tamsoje apčiuops 
bulių, tai ištekės už vaikino, jai jautį — tai už našlio, jei karvę—tai amžinai 
senmerge liks. 

10. Jeigu mergina nori, žinoti už kokio vyro ištekės, turi kūčios vakarą 
tuinus skaityti, jeigu skaičius baigiasi plonu tuineliu, tai ištekės už jauno, 
jeigu storu — tai už našlio, jeigu prie storo bus prikaltas arba įkastas plonas 
tuinelis,- tai našlys turės vaiką. 

11. Jeigu mergina nori žinoti, ar turtingas bus jos vaikinas, turi kūčios 
vakarą nueiti pirtin, kada jau visi nusiprausę, ir išbarstyti smėliu grindis. 
Pirmą Kalėdų dieną turi nueiti pažiūrėti: jeigu vaikščiota su batais apsia- 
„vusio, tai ištekės už turtingo, o jeigu su vyžais — už neturtingo. 

12 Jeigu mergina nori sapnuoti vaikiną, už kurio ji ištekės, tai turi 
šv. Andriejaus dieną pasninkauti, o nakčia gulėti ant kieto suolo ir po galva 
reikia pasidėti rūtos šakelę, tai sapnuos, o jeigu sapnuos grabą — neištekės. 

13. Jeigu mergina nori pažinti savo vaikiną, tai Kalėdų ketvirtą dieną 
turi paimti mažą gabalėlį medžio ir kur nors pasidėti ir taip rinkti kasdien 
po vieną.  Užgavėto antradienio naktį, kada visi miega, reikia atsikelti ir 
iš tų surinktų gabalėlių sukurti ugnį, pasiimti maldaknyges ir skaityti, tai 
tada ateis vaikinas, su kuriuo ji apsives, ir pasakys: „Eik jau gult, gana 
čia tau melstis“; tada jis susipažins ir būtinai su ja apsives. 

14. Jeigu mergina nori pažinti vaikiną; už kurio ji ištekės, tai užga- 
vėtą antradienį po vakarienės turi tuoj eit gult ir nakčia, niekam negirdint, 
atsikelti ir žiūrėti į veidrodį; bežiūrint veidrodyje pasirodys vaikino paveiklas. 

15. Jeigu mergina nori pamatyti vaikiną, už kurio ji ištekės, tai turi 
kūčios naktį, 12 valandą, nuoga iššluoti kambarį, sąšlavas nuoga išnešti, 
tai pamatys savo vaikiną, už kurio ji ištekės. 

16. Jeigu mergina nori pamatyti vaikiną, už kurio ji ištekės, tai turi 
kūčios naktį iššluoti kambarį, o šąšlavas ant pirkios užnešti — tai pamatys; 
o jeigu nepamatys, tai tuoj mirs. 

Jeigu mergina nori žinoti, kuo vardu bus jos vaikinas, tai turi 
šv. Andriejaus dienoje pasiimti lapą popieriaus, jį suplėšyti mažomis dalelėmis 
ir ant kiekvienos parašyti savo pažįstamų vaikinų vardus, paskui sumaišyti ir 
pasidėti po priegalve; nakčia pirmą kartą pabudus reikia traukti nematant 
vieną dalelę, tai kokį vardą ištrauks — tokiu vardu bus jos vaikinas. 

18. Jeigu mergina nori žinoti, kuo vardu bus jos vaikinas, tai turi šv. 
Baltramiejaus vakarą paimti 12 kortelių ir ant kiekvienos užrašyti po vyrišką 
vardą. Eidama gulti turi pasidėti po priegalve, o pabudus ištraukti vieną 
kortelę, ir koks vardas užrašytas toje kortelėje, tai toks vardas bus jos jaunikio. 

19. Jeigu mergina nori ištekėti už seno pažįstamo, tai turi šv. Andrie- 
jaus dieną prieš gulsiant sukalbėti tris „Sveika, Marija“. 

20. Jeigu kelios merginos nori žinoti, kuri jų pirmiau ištekės, turi 
kūčioje po vakarienės mesti prie slenksčio po vieną duonos bandelę ir pa- 
leisti šunį; kurios bandelę šuo pirmiau pagriebs, tai toji pirmiau ištekės. 


— 465 — 


21. Jeigu kelios merginos nori žinoti, kuri jų pirmiau ištekės, turi visos 
susirinkti ir iškepti po blyną, paskui sudėti ant suoliuko ir pašaukti šunį; 
kurios blyną pirmiau paims, tai toji pirmiau ištekės. 

22. Jeigu nori daug merginų tais metais ištekėti, reikia, kai veža jau- 
nąją, mesti šiaudus iš vežimo. ' 

23. Jeigu nori, kad daug merginų tais metais ištekėtų, reikia, kai jau- 
nieji eina iš užustalės, kad jaunoji trauktų staltiesę nuo stalo. 

24. Jeigu nori vaikinas greičiau apsivesti, reikia prieš važiuojant | 
merginą piršliui ir jaunikiui tris kartus apsisukti ir su koja treptelti, o atva- 
žiavus prie merginos kiemo vartų, reikia, kad vežimo ratai už vartų užkliutų 
ir jaunoji išsigąstų, tai greit bus vestuvės. > į 

25. Jeigu vaikinas nori sapnuoti savo merginą, turi pavogti ir pasi- 
dėti po priegalve merginos sijoną. | 

26. Jeigu vaikinas nori žinoti, ar myli jį mergina, turi rėtin įdėti žirk- 
les; jei myli, tai žirklės rėty apsisuks, o jei nemyli, tai neapsisuks. 

27. Jeigu vaikinas nori pamatyti merginą, su kuria turės apsivesti, rei- 
kia, kūčios naktį, apie 12 valandą, pasiimti su savim veidrodį, dvi žvakes Ir 
naują rankšluostį ir eiti pirtin; pirty reikia pasistatyti žvakes ir veidrodį, o 
pačiam sėsti krėslan, pasiimti į abi ranki rankšluostį ir kalbėti šie žodžiai: 


Ateik, mano numylėta, 
Tu esi viena ant svieto, 
Noriu tave regėti, 

su tavim meiliai kalbėti. 


Tada veidrodis pradės rasoti, bet jis vis reikia rankšluoščiu šluostyti ir kal- 
bėti auksčiau minėtus žodžius, tai po penkiolikos minučių pamatys savo 
merginą; jeigu stovės iš dešinio šono, tai apsives su ta mergina, jei iš kai- 
Tiojo šono, tai mirs nevedęs. 

„ 28. Jeigu vaikinas nori patikti merginos tėvams, tai įeidamas kamba- 
Tin turi ant kiekvieno slanksčio apsistoti. : 


29. Jeigu grupė jaunimo nori žinoti, į kurią pusę vienas jų ištekės, 
arba iš kurios pusės (jei vaikinas) ves merginą, kūčioje po vakarienės turi 
eiti kieman ir mesti į užpakalį klumpę; į kurią pusę bus atsigręžus klumpė, 
tai į tą pusę mergina ištekės, jeigu vaikinas, tai iš tos pusės ves merginą. 

30. Jeigu grupė jaunimo nori žinoti, į kurią pusę kuris nutekės arciš 
kurios pusės paims sau merginą, kūčioje, tik po vakarienės, turi eiti kieman 
ir klausyti lojančių šunų; kurioje pusėje šuo suloja, jei mergina išgirsta—tai 
iš tos pusės bus jos vaikinas, 0 jei vaikinas išgirsta, tai iš tos pusės bus jo 
mergina, 

„„„9l. Kad jaunąją neapčėravotų, reikia šliūban važiuojant įsidėti batan 
sidabrinį pinigą ir visada jį bate arba prie savęs laikyti. 

32. Kad jaunąjį neapčėravotų, reikia šliūban važiuojant ant nuogo 
kūno tinklu apsijuosti. 

33. Kad jaunąją neapčėravotų, reikia šliūban važiuojant ant gryno 
kūno linu apsijuosti. 

„ 84. Jeigu nori vestuvininkų arklius apčėravot, reikia, radus žirnio ankš- 
tyje devynis grūdus, juos pasilikti ir reikalui esant įdėti vestuvininkų veži- 
Man, tai arkliai nė iš vietos neis. 


Teuta ir Ž. 
r Žodis, 30 


— 466 — 


35. Jeigu nori, kad jaunųjų būtų laimingas gyvenimas, turi, kai jau- 
nieji važiuoja namo, jaunoji į priegalvę įkišti rūtų, rugių ir linų šakeles,—tai 
bus laimingas gyvenimas ir derlingi metai. 

36. Jeigu nori, kad jaunųjų būtų laimingas gyvenimas, reikia, kad jau- 
noji, einant iš užustalės, paimtų pilną stiklinę vandens su rūtos šakele ir 
sėdėdama vežime per petį išlietų. 

37. Jeigu nori, kad jaunieji laimingai parvažiuotų, reikia kad jaunosios 
tėvas, vežant jaunąją iš tėviškės, laikydamas arklius kelią peržegnotų. 

38. Jeigu vyrui nesiseka iigai su žmona gyventi, tai apsivedus su 
kita, reikia ją ne per duris, bet per langą pirkion įvesti, tuomet ilgai nemirs. 

39. Jeigu mergina nori, kad ją vyrai šokti vestų, turi rasti dobilą tri- 
mis šakelėmis ir sijonan įsišiūti. 

40. Jeigu nori, kad jaunosios viršus būtų, turi stojus prie šliūbo jau- 
najam kojas mindžioti. 

41. Jeigu nori, kad muzikantų stygos truktų, reikia kuliant būti išsi- 
žiojus, ir kai įkris burnon grūdas, reikia jį pasidėti ir nuėjus vestuvėsna že- 
mėn užkasti. 

. 42. Jeigu nori sužinoti, ar turtingi piršliai atvažiuos, reikia, kai katė 
prausiasi, ją paimt, atsisėsti ant slankščio ir mušti šluota; jeigu bėgs prie 
stalo — tai turtingi, jeigu prie pečiaus — neturtingi. | 

43. Jeigu tais metais mergaitės nori ištekėti, turi sodinant žolynus 
nesikalbėti. 

44. Jeigu nori žinoti, ar ilgas bus tavo gyvenimas, reikia kūčioje 
po vakarienės nematant traukti šieną nuo stalo; jeigu ilgą ištrauksi, tai buš 
ilgas, jei trumpą — trumpas. 

45. Jeigu kūčioje po vakarienės, sudeginus lapą popierio, merginos 
šešėlis bus panašus į numirėlį, tai ji neužilgo mirs. | 

46. Jeigu nori, kad numirus daug darbo nebūtų, reikia nupiovus na- 
gus vis užantin dėti, nes mirus Dievas jų pareikalaus, tai kas visą gyveni- 
mą užantin dėjo, ten juos ir atras, o kas ant žemės inėtė, turės daug darbo, 
kol surinks. 

47. Jeigu duktė nori sužinoti, kur josios mirę tėvai (danguj ar pragare), 
turi paimti maldaknyges ir eiti melstis prie kryžiaus; jeigu pasirodys, tai 
danguj, o jei nepasirodys — tai pragare. 

48. Jeigu nori nuskendusį žmogų surasti, turi atvirkščią bačką van- 
denin įleisti ir ant dugno degančią žvakę pastatyti; kur plaukdama bačka 
sustos, ten bus skenduolys. . 

49. Jeigu nori, kad tuose namuose daugiau nemirtų, turi, išnešus 
iš namų numirėlį, du suolu apversti ir apeiti apie juos kalbėdamas poterius. 

50. Jeigu nori, kad ištisus metus būtai sveikas, reikia stengtis pa- 
vasarį pirmiau pamatyti skruzdėlę negu varlę, nes jei pirmiau pamatysi 
varlę, tai ištisus metus būsi nesveikas. 

51. Jeigu nori, kad nekrėstų drugys, tai kūčioje po vakarienės stalą 
nereikia nudengti, bet laikyti uždengtą ligi pirmai dienai Kalėdų. 

52. Jergu nori, kad neskaudėtų nugaros, turi kūčioje, kol nebaigsi 
valgyti, nepadėti šaukšto. 

53. Jeigu nori, kad vasarą vabždžiai gyvulių nekrimstų, reikia užga- 
vėtą antradienį valgant vakarienę visus vabždžius prie stalo kviesti: muses, 
uodus, gylius ir kitus. 


— 467 — 


54. Jeigu nori, kad dantis būtų stiprūs ir neskaudėtų, reikia, kai vai- 
kui išpuola pirmutinis dantys, „mesti jį užpečkin ir sakyti: „pele, pele, šia 
tau kaulinis, duok man geležinį“. 

55. Jeigu nori, kad įgaravusią galvą greičiau skaudėti nustotų, reikia 
kiaules tvartan varyti. 

56. Jeigu nori, kad kragždai nuo veido pranyktų, reikia. šv. Jono 
vakarą nuo rugių rasa nusiprausti. 


57. Jeigu valasnykas suka pirštą, turi kalbėti neatsikvėpdamas: „vie- 
nas ne du, du ne trys, trys ne keturi, keturi ne penki, penki ne šeši, šeši 
ne .septyni, septyni ne aštuoni, aštuoni nę devyni, devyni ne dešimt, vienas 
ir nei vieno“, tada galima atsikvėpti, pilti truputį šalto vandens, užpylus 
atsidusti, o atsidusus vėl skaitliuoti, kaip pirmiau, ligi trijų kartų, tai pirštas 
pasveiks. , 

58. Jeigu įsipiovęs pirštą nori greit pagydyti, turi kita ranka stipriai 
suspausti ir kalbėti tris „Sveika, Marija“, tai kraujas nustos bėgęs, ir pirštas 
greit pasveiks. 

59. Jeigu ant rankos ar ant kojos būna rožė, ir jeigu nori ją išgydyti, 
turi kalbėti: „Ėjo kartą Jėzus per ežerą ir turėjo tris rožes; beeidamas dvi 
pametė, tai pastebėjęs metė ir trečią sakydamas: „pražūk ir tu“; paskui 
kalbėk tris „Sveika, Marija“, tai žmogus, sergąs rože, pasveiks. 

60. Jeigu, gryžtelėjęs koją, nori pagyti, turi atsisėsti ant slakščio: 
paimti siūlą ir ketvirtais (aukso) pirštais mazgyti ir neatsikvėpdamas mintyje 
kalbėti: „vienas ne du, du ne trys, trys ne keturi, keturi ne penki, penki 
ne šeši, šeši ne septyni, septyni ne aštuoni, aštuoni ne devyni, devyni ne 
dešimt“; iškalbėjus galima atsikvėpti, paskui dar du kartu taip skaičiuoti ir 
tiek mazgučių megzti, tai pasveiks. 

61. Jeigu nori žmogų, išsigandusį šuns, kiaulės ar kito kurio gyvulio, 
pagydyti, turi nukirpti plaukų to, kurio išsigando, ir jais rūkyti, tai pasveiks. 

62. Jeigu nori išsigandusį vaiką pagydyti, reikia išvirti juodos katės 
mėsos ir duoti valgyti, tai pasveiks. 

63. Jeigu nori išsigandusį vaiką pagydyti, turi surinkti nuo trijų są- 
šlavynų senų vyžų, ant vieno uždėjus du trečiu vežti namo, tik kad niekas 
nematytų; parvežus namo jie reikia išvirti ir tame vandenyje prausti—tai 
vaikas pasveiks. 

64. Jeigu nori išsigandusį vaiką pagydyti, turi nudrožti smailą paga-, 
liuką ir įkalti ton vieton, kur jis gimė, tai vaikas pasveiks. 

65. Jeigu nori išsigandusį vaiką pagydyti, turi saulei nusileidus, nie- 
kam nematant, nuimti nuo trijų stogų samanų, parnešus namo išvirinti jas ir 
tame vandenyje išprausti vaiką, tai pasveiks. 

66. Jeigu vaikui pusės metų skauda pilvą, reikia atsisėsti ant slakščio 
ir kalbėti tris „Sveika, Marija“ ir pūsti į pilvą, tai skaudėjimas nustos. 

67. Jeigu vaikas neturi atminties, reikia duoti atmegsti jam gimtinę 
bambą, tai atmintis sustiprės. 

68. Jeigu nori kad karpos išnyktų, turi pirmą kartą jauną mėnulį 
pamatęs seilėmis patrinti. 

69. Jeigu nori panaikinti karpas, turi paimti tiek žirnių grūdų, kiek 
yxa karpų, kiekvieną karpą su kitu žirniu patrinti ir padėti kur šalia kelio; 
įtigu radęs žmogus suvalgys, tai karpos pranyks. 


30* 


— 468 — 


70. Jeigu nori panaikinti karpas, turi užmegzti tiek mazgų, kiek yra 
karpų, ir padėti po stogu, kur lašai krinta, tai pranyks. 

71. Jeigu nori gyvulį, akių pabojusį, pagydyti, turi su druskos sauja 
apie tą gyvulį tris kartus apeiti ir vis kalbėti: „druska tau akyse“, tai 
gyvulys pasveiks. 

72. Jeigu arkliui skauda pilvą, ir nori jį pagydyti, turi radęs turklį 
atbula ranka užmušti ir ta pačia ranka suduoti arkliui, tai pasveiks. 

73. Jeigu ariant jaučių kaklas genda, reikia užgavėtam antradieny išvir- 
tais lašiniais patept', tai pasveiks. 

74. Jeigu nori, kad pienas akių nepabotų, reikia einant karvių melžti 
melžtuvėn truputį druskos įsidėti, o jeigu kas išnetyčių pamato nešant pieną, 
reikia sakyti: „druska tau akysna“, tai tumet nepabos. 

75. Jeigu nori, kad plaunant karvei spenius pienas nepagestų, reikia 
plauti tarpduryje. 

76. Jeigu nori sugėdusį karvės pieną pataisyti, reikia per vyriškas 
kelnias košti ir ant kelnių dar peilį uždėti. 

77. Jeigu nori, kad pienas būtų geras, skanus ir kad neapčėravotų, 
reikia karvei apsiveršiavus iš marškinių rankovės išimti klynelis ir ant jo 
melžti, paskui tą klynelį spyna užrakinti. 

78. Jeigu nori, kad vasarą kiaulės nesirgtų, reikia kūčioje ištisą dieną 
neduot ėsti. 

79. Jeigu nori numuštas paršo strėnas pagydyti, reikia lazdą perlaužti 
ir kryžiavai ant paršo padėti. 

80. Jeigu nori gyvulį pagydyti, kai jis negali kojomis eiti, reikia Že- 
benkšties oda per gyvulio strėnas pertraukti. 

81. Jeigu nori, kad dedervinė prapultų, reikia, pamačius jauną mėnulį, 
apspiauti. 

82. Jeigu nori, kad pilvą nustotų skaudėti, reikia iš vėžės užantin 
žemių pilti. 

83. Jeigu įsipiovęs rankon ar kojon nori greit pagyti, turi duonos 
minkštimu aplipdyt ir kalbėt „Sveika, Marija“, tai greit pagys. 

84. Jeigu nori, kad vaikas, susimušęs galvą į kokį nors daiktą, nesirg- 
tų, reikia šaltu vandeniu aplieti. 

85. Jeigu nori, kad skaudamą dantį nustotų, reikia rankoje kąsnelį 
cukraus Stipriai suspausti ir sukalbėti dešimt „Sveika, Marija“. 

86. Jeigu nori, kad vaikui, susimušus šoną ar galvą, neskaudėtų, rei- 
kia sumuštą vietą apspiauti. 

87. Jeigu nori, kad kūdikis akių nepabotų, reikia ant kaklo vilko 
dantis užrišti. 

87. Jeigu nori, kad būtai laimingas, turi kūčioje niekam nieko ne- 
skolinti, 

85. Jeigu nori turėti pasisekimo, turi pirmadieny nieko nepradėti. 

89. Jeigu nori žinoti, ar ateinančiais metais gerai klosis, reikia kūčioje 
po vakarienės eiti po svetimais langais klausytis; jei išgirsi pasakant žodį 
„cik“, tai gerai klosis, o jeigu žodį „sėsk“—tai blogai. 

90. Jeigu piemuo nori, kad ištisus metus neturėtų kliūčių, turi pirmą 
dieną išginęs gyvulius ištisą dieną niekur neatsisėsti. 

91. Jeigu nori turtingu būti, turi stengtis turėti su savim pinigų, kai 
pirmą kartą gegutę išgirsi kukuojant. 


— 469 — 


92. Jeigu nori pinigus greičiau padauginti, turi surasti dvilypį riešutą 
ir jį piniginėje laikyti. 

93. Jeigu žmogus pamestą kokį nors daiktą nori atrastį, turi sakyti: 
„Suku suku velniui barzdą, jei rasiu, tai atsuksiu, jei nerasiu, tai užsuksiu“, 
tai pamestas daiktas atsiras. 

94. Jeigu nori miške nepaklysti, turi kūčioje kuria puse atėjai prie 
stalo, ta pačia ir grįžti. 3 

95. Jeigu nori, kad naujam name nelaimių nebūtų, turi statant namus 
sąsparon kąsnį duonos ir žvakę įdėti. 

Jeigu nori, kad perkūnas netrenktų, turi griausmui užėjus apie 
namus varpeliu skambinti. 4 

97. Jeigu nori, kad karvė daug pieno duotų, reikia tą dieną, kai 
apsiteliuoja, visai neduoti ėsti. 

Jeigu nori, kad skolintojas pieno neišneštų, turi skolindamas pie- 
nan truputį druskos įmesti. 
. 99. Jeigu nori, kad kaimyno karvės daug pieno duotų, turi pas jį ger- 
damas vandenin atsisėsti. 

100. Jeigu nori, kad pienas daug smetonos duotų, turi nuo pieno 
indus šveisti nuo tako surinktais šiaudais. 

101. Jeigu nori, kad vasarą bičių spiečių sugautai, turi dieną prieš 
Naujus Metus pasninkauti. 

102. Jeigu nori, kad vasarą sode daug vaisių būtų, reikia kūčioje 
žirnius virti ir košti per šiaudus, o tais šiaudais aprišti vaisiniai medžiai. 

103. Jeigu nori vasarą pirmiau už kitus apsidirbti, reikia stengtis 
pirmą dieną Kalėdų ankščiau už kitus namo parvažiuoti. 

104. Jeigu nori, kad vasarą javai geriau augtų, reikia pirmą dieną 
einant arti pasiimti iš namų duonos kepalėlis ir jis aparti. 

105. Jeigu nori, kad linai gerai derėtų, reikia per užgavėnes važinėtis. 

106. Jeigu nori, kad tavo bulvės būtų didelės, turi išėjus keliems 
drauge sodinti stengtis paskiausia pradėti; o kas pirmiausia pradės, to bus 
Dlogiausios, jam kiti užsodins. . 

107. Jeigu nori, kad kopūstai dideli augtų, reikia sodinant paguldyti 
didelis akmuo, tai kopustai užaugs tokio didumo, kaip akmuo. 

108. Jeigu nori, kad audinį neapčėravotų, turi jį tik įnešus trobon šąšla- 
vomis aprūkyti. 

109. Jeigu nori, kad šautuvas gerai „muštų“, reikia griaustinio sude- 
gyto medžio angliais aprūkyti. 

110 Jeigu nori piktžoles išnaikinti, reikia šv. Jono rytą nuogam jas 
išrauti ir atbulai pasodinti. 2 

111. Jeigu nori, kad vasarą lietaus .būtų, reikia dviem žydais upelį 
išarti, tai lis (vienam kaime mėgino ir išsipildė, tai dabar žmonės tiki). 

112. Jeigu nori, kad pavasary lietaus būtų, reikia šulinin aguonų įberti. 

113. Jeigu nori atspėti, ar ateinačiais metais tas javas gerai užderės, 
reikia kūčioje po vakarienės užsimerkus traukti nuo stalo šieną ir sakyti to 
javo vardą; jeigu ilgą žolę ištrauksi, tai gerai derės. 

114. Jeigu nori atspėti, kuris javas ateinančiais metais geriausis augs, 
reikia kūčioje po vakarienės, nuėmus nuo stalo šieną, ieškoti grūdą; kokį 
grūdą pirmiausia pamatysi, toki javai geriausia augs. 


— 470 — 


115. Jeigu šeimininkas nori girdėti gyvulių kalbą ir ją suprasti, turi 
kūčios naktį, 12 valandą, tvartan nueiti, bet jeigu kitam pasakytų, tai po 
kelių minučių mirtų. 

116. Jeigu nori žinoti kitų žmofių mintis ir suprasti gyvulių kalbas, rei- 
kia šv. Jono naktį pamatyt papartį žydint. 

117. Jeigu nori, kad gyvuliai būtų sotūs, turi kūčios naktį nueiti pas 
kaimyną, per plyšį iš kluono ištraukti truputį šieno ir atiduoti savo gyvuliams, 
tai bus sotūs ištisus metus, o to, nuo kurio porneši, bus nesotūs. 

118. Jeigu nori, kad vasarą gyvuliai nesiskirstitų, turi kūčioje po vaka- 
rienės surišti į krūvą: šaukštus, peilius, botagą, šluotą ir piemenį. - 

119. Jeigu nori, kad gyvuliai vasarą neišbiurtų, reikia, kad kūčioje visa 
šeimyna drauge vakarienę valgytų. 

120. Jeigu nori, kad vasarą gyvuliai būtų gerai apsaugojami ir kad 
gyvuliai būtų apsaugoti nuo plėšriųjų žvėrių, reikia pavasarį, pirmą kartą 
genant galvijus, išvarant iš kiemo, šeimininkui pakasti po 1warto durimis 
spyną (reiškia, kad kaip spyna užrakinta saugoja tvartą nuo vagių, kad gy- 
vuliai taip būtų apsaugojami) ir du kiaušiniu (reiškia, paaukavimą šv. Jurgiui, 
kuris saugotų gyvulius nuo plėšriųjų Žvėrių). 

s 121. Jeigu nori, kad visos avys iš ganyklos namo pareitų, reikia pirmą 
dieną genant ganyklon prisirinkti tiek akmenukų, kiek yra avių ir ėriukų, ir 
parsinešti jie namo. . į 

122. Jeigu nori, kad vilkas avių nepiautų, reikia pirmą kartą varant 
ganyklon paimti rankosna kiaušinį ir su juo apeiti apie kiekvieną avį. 

123. Jeigu višta deda minkštus kiaušinius, reikia per vyriškas kelnes 
pervaryti, tai dės kietus. į 

124. Jeigu nori, kad višta gerai kiaušinius dėtų, reikia užgavėnių antra- 
dienį kruopų virti ir išsivirus būtinai paragauti. 

125. Jeigu nori, kad vištos gerai kiaušinius dėtų, reikia nuėjus pirtin 
praustis iš lovio, kuriame vanduo šildomas, ir akmenis mesti laukan. 

126. Jeigu nori, kad vištos vienon vieton kiaušinius dėtų, reikia pirmą 
dieną Kalėdų po stalu lesinti. 

127. Jeigu nori, kad visos vištos vienon vieton kiaušinius dėtų, reikia 
kūčioje sieto graiže lesinti. 

128. Jeigu nori, kad iš visų kiaušinių vištukai išsiperėtų, reikia duodant 
perėti avis iš tvarto išleisti. . į 

129. Jeigu nori, kad vištukai būtų apžėlusiomis kojomis, reikia duodant 
perėti kojinėmis apsiauti. 

130. Jeigė nori, kad vištukai būtų kuoduoti, reikia duodant vištai perėti 
kepure užsidėti. . 

131. Jeigu nori, kad vaikas užaugęs neplėšytų marškinių, reikia bobai 
jam gimstant priimti jis tvirtu audeklu. 

132. Jeigu nori, kad vaikai mažiau valgytų ir būtų sotūs, reikia kepant 
duoną nuo paskutinio kepalo atpiauti keturi maži kąsneliai ir iš jų pakepti 
mažas kepalėlis ir duoti vaikams suvalgyti. 

133. Jeigu mergina nori, kad išsipildytų jos sapnai, turi prieš šv. An- 
driejaus vakarą linus sėti po langu ir atsigulus pasidėti skersai lovą veidrodį 
ir Ped, tai ką susapnuos — išsipildys, o jeigu vaikiną susapnuos, tai už 
jo ištekės, 


134, Jeigu nori, kad blusos nekąstų, turi išgirdęs pirmą kartą griausmą 
vartytis. 


— 471 — 


135. Jeigu ariant jaučiai neina gerai, reikia pasidaryti vagelis iš tilto 
gręsto ir užkišti už ragočiaus. 

136. Jeigu nori, kad arklys būtų riebus, reikia duot žibuoklinės gyva- 
iės kąsnelį suėsti. 

137. Jeigu nori, kad kiaulės būtų riebios, reikia joms duoti žibuoklinės 
gyvatės skystimo. 

138. Jeigu nori, kad žvakės gerai degtų (šviestų), reikia jas darant 
juoktis. 

139. Jeigu nori, kad sviestas akių nepabotų, reikia, jeigu kas pamatė 
sviestą dirbant, tą indą, kuriame dirbi, uždengti priegalve. 

140. Jeigu nori, kad jaunas veršiukas svetimų akių nepabotų, reikia 
ant kaklo kelnių kaunierius užrišti, 

141. Jeigu nori, kad per talką lietus nelytų, turi žiūrėti, kad pirmą 
dieną Kalėdų puodai nebėgtų. 

142. Jeigu nori, kad nupirktas šuo nebėgtų iš namų, reikia nuo nu- 
garos nukirpti plaukų ir drauge su duonos minkštimu užkalti išgręžtoje 
slenksty skylėje. 


II 


Prietarai. 


143. Jeigu katės laipioja tvoromis, tai greit bus piršliai. 

144. Jeigu prie kurių namų tankiai gegutė kukuoja - juokiasi, tai tuose 
namuose greit bus vestuvės. ' 
145. Jeigu ankstą rytą višta gieda, tai tame name bus vestuvės. 

146. Jeigu gegutė, lėkdama pro namus, nusijuokia, tai greit bus vestuvės. 

147. Jeigu mergina myli mažus šuniukus ir kačiukus, tai jauna bū- 
dama ištekės. 

148. Jeigu per vestuves lyja, tai jaunieji bus turtingi. 

149. Jeigu per vestuves lyja, tai jaunoji puodus gramdė. 

150. Jeigu prie kurių namų dažnai gegutė kukuoja, tai iš tų namų 
ką nors greit iškukuos. 

151. Jeigu delne nėra rėžių, tai greit mirsi. 

152. Jeigu šiurpulys pakratė, tai mirtis akysna pažiūrėjo. 

153. Jeigu gegutė sode kukuoja, tai sodo savininko namuose bus 
numirėlis. 

154. Jeigu lubos braška, tai tuose namuose greit bus numirėlis. 

155. Jeigu ausy spiegia, tai iš giminės kas nors mirs. 

156. Jeigu kiaulės knisa kiemą, tai pas tą ūkininką bus numirėlis, 

157. Jeigu ligonio kojos šaltos, tai jis mirs. 

158. Jeigu barzdą niežti, tai greit bus numirėlis, 

159. Jeigu kūčioje vakarieniaujant nematai savo šešėlio, tai greit mirsi. 

160. Jeigu nosį niežti, tai kas iš giminės turės mirti, 

161. Jeigu apuokas dejuoja, tai kas nors mirs. 

162. Jeigu šunys staugia, tai bus šeimininkui nelaimė. 

163. Jeigu dieną miegas marina, tai ištiks nelaimė. 

164. Jeigu šuo staugia, tai jis jaučia savo šeimininko nelaimę. 
165. Jeigu pirmą dieną Velykų ugnies skolinsi, tai tą ūkininką ištiks 
nelaimė, 


— 472 — 


166. Jeigu busilas iš lizdo kiaušinį meta, bus geri metai, jeigu vaiką 
— blogi. 

167. Jeigu garnys iš gūštos kiaušinį meta, bus nederlingi metai. 

168. Jeigu rudenį kiaulės pievą knisa, bus lietinga vasara. 

169. Jeigu ištrūkęs arklys bėga į laukus, tai bus blogi metai. 

170. Jeigu kūčioje skolinsi javų, tai vasarą jie nederės. 

171. Jeigu pirmą dieną Kalėdų vandenim nuodėgulius gesinsi, tai va- 
sarą "tavo miežiuose bus daug juodų varpų. 

172. Jeigu einantį pirmą kartą rugių sėti kas pamatys, tai rugiai 
bus Bai 

173. Jeigu sėsi rugius t4 dieną po žydų rudens švenčių, tai visai 

nederės. , 

174. Jeigu rugius pirmadieny sėsi, tai visai nedigs. 

175. Jeigu kraunant rugius kalbėsitės, tai pelės rugius krims. 


:176. Jeigu pirmą dieną Kalėdų šukuosi galvą, tai pavasarį vištos ru- 
gius kapstys. 

177. Jeigu pavasary per neartą lauką tversi tvorą, tai visą pavasarį 
lietaus nebus. : 

178. Jeigu vištos kieme purtinas, tai greit bus lietaus. 

179. Jeigu šuo vandenį geria, tai greit bus lietaus. 

180. Jeigu busilas po lauką vaikščioja, tai greit bus lietaus. 

181. Jeigu lyjant vandens lašai smarkiai atšoka, tai dar ilgai lis. 

182. Jeigu katės laižosi, tai bus lietaus. 

183. Jeigu volungė švilpia, tai bus lietaus. 

184. Jeigu melata rėkia, tai bus lietaus. 

185. Jeigu rudenį kiaulės giliai žemę knisa, tai bus žiema šalta. 

186. Jeigu varna tupi pačioje medžio viršūnėje, tai bus šalčio. 

187. Jeigu gaidys ant vienos kojos stovi, tai bus šalčio. 

188. Jeigu žąsis kuičiasi, tai bus šalčio. 

189. Jeigu žąsis prausiasi, tai bus atadrėkio. 

190. Jeigu vištos šokinėja, tai bus vėjo. 

191. Jeigu pavasarį busilą pirmą kartą pamatysi iš galvos, tai ištisus 
metus snausi, jeigu iš uodegos — tai puodus daužysi, o jeigu lekiantį — bū- 
si greitas. 

192. Jeigu pavasarį pirmą kartą pamatysi skruzdėlę, tai ištisus metus 
būsi greitas, jeigu gandrą — tai puodus daužysi, jeigu varlę — tai būsi netikęs. 

193. Jeigu važiuojant arkliai prunkščia, tai namiškiai jį mini. 

194. Jeigu žmogus žaksi, tai priešas jį keikia. 

195. Jeigu žmogus žaksi, tai kas nors jį apkalba; reikia atspėti, tai 


196, Jeigu važiuojant arkliai prunkščia ir galvas kilnoja, tai namiškiai 
j0 laukia. 

197. Jeigu valgant pasprinksta, tai kas nors nevalgęs atsiskubina, 

198. Jeigu malkos degdamos pačios nuvirsta, tai kas nors tuosna na- 
muosna atsiskubina. 

199. Jeigu deganti balana iškrito, tai kas nors per langą pažiūrėjo. 

200. Jeigu niežti dešinę ranką, tai reikės sveikintis, jei kairę — gausi 
pinigų. 
201. Jeigu vištos mušasi, tai greit pas tą ūkininką bus svečių. 


dd 


202. Jeigu imant nuo stalo šaukštus vienas liko nepastebėtas, tai bus 


203. Jeigu nešant malkas iškrinta vienas pagalys, tai greit bus svečių. 
204. Jeigu katė su koja „prausiasi“, tai bus svečių. 
205. Jeigu višta kudekina, tai bus svečių. 
206. Jeigu degdama balanėlė palieka anglį, kuris persiskiria dviem. 
dalim, tai bus svečių su ūsais. 
207. Jeigu kačerga iš kampo parvirsta, tai svečiai atsiskubina, 
208. Jeigu balana iš žibinto krinta, tai kas nors atsiskubina. 
209. Jei valgant šaukštas iš rankos krinta, tai kas nors iš pažįstamų 
atsiskubina. 
210. Jeigu valgant paspringsta, tai kas nors iš giminių atsiskubina. 
211. Jeigu višta gieda iš vakaro, tai bus bloga, jei iš ryto — gera. 
212. Jeigu rankų pirštai taškuoti baltomis žymėmis (nagai „žydi“), tai 
turėsi ką nors netikėto pirkti. : . 
213. Jeigu prie namų apuokas, kai mažas vaikas rėkia, ten greit bus 
krikštynos, į 
214. Jeigu nosį niežti, tai išgirsi naujieną. 
215. Jeigu akis niežti, tai verkti teks. 
216. Jeigu per šv. Andriejų verksi, tai ištisus metus turėsi verkti. 
217. Jeigu pirmadieny skolas mokėsi, tai ištisą sąvaitę reikės mokėti. | 
218. Jeigu barzdą niežti, teks degtinės gerti. 
219. Jeigu delną niežti — pinigų gausi. 
220. Jeigu padus niežti, tai šokti teks. 


221. Jeigu ausyje skamba, tai velnias su angelu ginčyjasi; jeigu nori, 
kad nustotų, reikia sakyti: „angelo viršus, angelas nukaus“. 

222. Jeigu prieš šv. Andriejų ištisą dieną pasninkausi, tai ką tą naktį 
sapnuosi, viskas išsipildys. 

223. Jeigu prieš šv. Petrą uodus muši, tai vietoj vieno dešimts pribus. 

224. Jeigu pirmą dieną Kalėdų ką nors muši, tai ištisus metus jį ki- 


225. Jeigu pamatai kito dedervinę, apspiauk, tai greit pranyks. 
226. Jeigu galvą niežti, tai bus blogai. 
227. Jeigu barzdą niežti, tai į kūmus paprašys. 
228. Jeigu pagalį smailu galu ugnin kiši, tai po dviejų dienų pilvą 
skaudės. 
229. Jeigu valgydamas skaitysi, atmintį suvalgysi. 
230. Jeigu apsivilkęs siuvi į savo drabužį guziką, reikia dantysna įsikąsti 
mažas šipuliukas, tai atminties neužsiūsi. 
231. Jeigu degančią balaną imsi dantysna, tai patale žuvis gaudysi, 
232. Jeigu duoną pakepus greit per duris eisi, tai kepalai sutruks, 
233. Jeigu penktadienį kepsi duoną, tai greit kils gaisras. 
„234. Jeigu griaustinis įtrenkia medin arba naman ir jį uždega, reiškia, 
velnią užmušė, jeigu neuždegė, tai velnias liko gyvas. 
235. Jeigu griaudžiant žegnosies, tai perkūnas netrenks, 
i Peas Jeigu griaudžiant perkūnas trenkia, tai tos apylinkės velnius 
udo. 
237. Jeigu jautis baubia, tai gero šeimininkui linki. 
Ši „238. Jeigu pirmą dieną Kalėdų kruopas virsi, tai vasarą gyvuliai 
rmis. 


— 474 — 


239. Jeigu kūčioje verpsi, tai vasarą gyvuliai seilės. 
240. Jeigu alksnio rykšte muši gyvulius, tai susirgs kruvinąja. 
241. Jeigu, pardavęs gyvulį, mėšlą, ant kurio jis stovėjo, štidujosi kam 
kitam, tai išves gyvulių veislę. 
242. Jeigu veršiuko dantys raudoni, tai negalima auginti, nes jį vilkas 
apiaus. 
7 243. Jeigu karvė apsiteliuoja penktadienį, tai veršiuko negalima au- 
ginti, nes jį vilkas papiaus. 
244. Jeigu nuo pirmos Kalėdų dienos ligi Naujų metų tame laikotar- 
pyje siūsi, tai teliai bus kreivomis kojomis. 
245. Jeigu nuo pirmos Kalėdų dienos ligi Naujų metų tame laikotar- 
pyje verpsi, tai ėriukai gims kreivomis kojomis. 
„246. Jeigu tarpušventy lankus lenksi, tai ėriukai bus kreivomis prieša- 
kinėmis kojomis. 
47. Jeigu tarpušventy virves suksi, tai ėriukai gims kreivomis ko- 


248. Jeigu tarpušventy bulves skusi, tai ėriukai gims pliki. 

249. Jeigu rudenyje avis parduosi, tai jos nebesiseks. 

250. Jeigu kiaulę skersi „ant jauno“, tai mėsa kirmys. 

251. Jeigu pirmą Kalėdų dieną ant pečiaus lipsi, tai kiaulės pavasary 
rugius knis. 

252. Jeigu šunį šluota muši, tai kiti šunys jį piaus, 

253. Jeigu saulei nusileidus kalbėsi apia žinomo paukščio gūštą, tai 
jis savąją gūštą pames, 

254, Jeigu kūčioje pasninkausi, tai pavdsary užeisi laukinę antį 
gūštoje. 

255. Jeigu žąsiai perint ant lastų užmesi skudurą, tai kiaušinių nevers. 
256. Jeigu pirmą Kalėdų dieną galvą šukuosi, tai vasarą bulvės 


257. Jeigu per Kalėdas javus sijosi, tai vasarą žirniai kirmys. 

258. Jeigu sėjant žirnius kalbėsi, tai užaugę kirmys. 

259. Jeigu kubilan kopūstus dėsi „ant jauno“, tai bus rūgštūs. 

260. Jeigu per Naujus Metus virsi kopūstus, tai vasarą kirmėlės nuės. 

261. Jeigu kūčioje daug valgių verda, tai ateinančiais metais turės 
daug ko virti. 

262. Jeigu varlės kvarkia, bus lietaus. 

263. Jeigu rytą rasos nėra, tai vakarą lis. 

264. Jeigu šuo raičiojas, tai bus lietaus. 

265. Jeigu blusos kanda, bus lietaus. 

266. Jeigu kregždės žemai lakioja, bus lietaus. 

267. Jeigu padus niežti, bus lietaus. 

268. Jeigu pavasarį varnos pulkais lakioja, tai kitą mėnesį bus sniego. 

269. Jeigu per Kalėdas sniegti, tai ateinančiais metais bitės gerai spies. 

270. Jeigu vakarą žiogai gieda, bus giedra. 

271. Jeigu kūčios naktį daug žvaigždžių, tai vištos dės daug kiaušinių, 
ir baravykai gerai augs. 

272. Jeigu supeliejusią duoną valgysi, tai plaukti mokėsi. 

273. Jeigu žydą velnias neša, reikia peržegnoti, tai mes, 

274. Jeigu ėriukai šokinėja, tai juos vilkas piaus. 

275. Jeigu nakčia lubos braška, tai „dūšia“ vaikščioja. 


- 475 — 


276. Jeigu nakčia pamatai mėlyną ugnį, reikia žegnotis ir nekalbėt, 
tai toje vietoje „skarbą“ rasi. 

277. Jeigu nuotaka prieš šliūbą neverkia, tai po vestuvų teks jai verkti. 

278. Jeigu čiaudi, tai pažįstami mini. 

279. Jeigu arklio po nakties karčiai suvelti, tai jį laumė jodinėjo. 

280. Pečių kuriant reikia peržegnoti, tai neužsidegs. 

281. Jeigu švilpausi, pakils vėjas. 

282. Jeigu ant liežuvio atsiranda pūslių, tai kas nors apkalba. 

283. Jeigu per Kalėdas sniegti, tai vasarą digs grybai. 

284. Jeigu žemė „žydi“, tai bus grybų. 

285. Jeigu verdant puodai bėga, žeiia uždaryt duris, tai nustos. 

286. Jeigu batus valant šepetys iškrintą iš rankų, teks gėdą kęsti. 

287. Jeigu duoną supykus minko, tai bus gardi. 

288. Jeigu einant ar važiuojant kiškis perbėga kelią, tai bus nelai- 
minga kelionė. 

289. Jeigu einant ar važiuojant vilkas perbėga kelią, tai bus lai- 
minga kelionė. 

290. Jeigu paršiukai bėga kiaulės snukin, tai juos vilkas piaus. 

291. Jeigu per Velykas atsirūgsi, tai ir kitų Velykų sulauksi, 0 jeigu 
neatsirūgsi, tai nesulauksi. 

292. Jeigu per Kalėdas atsirūgsi, tai ir kitų Kalėdų sulauksi. 

293. Jeigu gaidys kudekina, tai vyrai susibars. 

294. Jeigu žiemą vėjas ūžia, bus lietaus. 

295. Jeigu barščiai sūrūs, tai virėja įsimylėjusi. 

296. Jeigu nešant nuo stalo nukrinta peilis, tai bus svečias, jeigu 
šakutė — viešnia. 

297. Jeigu per slankstį sveikinsies, greit teks susipykti. 


J. Elisonas. 


Keletas folkloro dalykų apie mūsų krašto 
varlės (Amphibia). 


Apačioje padėtas iolkloras išimtinai liečia mūsų krašto varles, būtent: 
varlę smilkiniuotąją (Rana temporaria), varlę žaliąją (Rana esculenta) ir ru- 
pūžę paprastąją (Bufo vulgaris), kitų varlių mūsų liaudis arba visai savo 
folklore nemini, arba net prie kitų gyvulių jas priskiria, pav.. Triton gentier 
atstovus. Folklorą apie gonį demėtąjį (Salamandra maculata) palikau šiame 
rašte nepaminėtą, nes pats gonio dalyvavimas musų krašto faunoje gilesnių 
šio dalyko žinovų abejojamas. Taipogi praleisti ir tie spėjimai, kuriais mū- 
sų sodieties iš varlių elgesio spėja būsimąsias orų atmainas. Dauguma pa- 
dėtos čionai medžiagos surinkta Panevėžio valstybinės gimnazijos mokinių 
iš Panevėžio par. ir kitų Lietuvos vietų. Žinoma, paliestosios srities folklo- 
ras toli gražu čionai nevisas tilpo; pravartu būtų, kad kiti gimtojo krašto 
mytėtojai jį savo tyrinėjimais papildytų. 


Varlė Smilkiniuotoji, 
(Rana temporaria). 


Nemušk varlės; jei ją muši, tai saulė verkia. Krekenava. 

Kaip varlę muša, tai velnias juokias, o saulė verkia. Krekenava. 

Jei varlę užmuši, tai saulė verkia. Naujamiestis. 

Jei varlę užmuši, tai saulė verks. Naujamiestis. 

Jei varlę užmuši, tai saulė verkia, o velnias juokias. Smilgiai. 

Jei varlę kas užmuša, tai Dievas verkia. Panevėžys. 

Jei varlę kas užmuša, tai angelas verkia. Panevėžys. 

Jei varlę užmuši, tai saulė užtems.  Gurtonys. 

Jei varlę užmuši, tai saulė nebešviečia dešimt dienų. Smilgiai. 

Jei varlę užmuši, tai saulė aštuonias dienas verks. Pušalotas. 

Jei kas varlę užmuša, tai saulė verkia, 0 velnias juokias; varlė saulės 
giminietė. Panevėžio par. Bliūdžių km. 

Jei varlę užmuši, tai saulė verkia, nes nenori, kad žmogus savo ranko- 
mis varlę — biaurybę — liestų; žmogui negražu biaurybę liesti. Panevėžys. 

Jeigu varlę užmuši, tai bus šalti orai, nes saulė užpykusi pradeda nebe 
taip šildyti. Panevėžys. 

Jei varlę užmuši, tai pradės lyti. Subačius. 

Jei varlę užmuši lyjant, tai lietus daug ilgiau lis. Karsakiškis. 

Jei kas varlę užmuša, tai ant rytojaus lietus lyja. Raguva. 

Jei pasakysi į ką nors: „varlė“, tai saulė į taip pasakiusį žmogų nežiūri 
visą dieną; jei pasakai du, tris ir daugiau kartų, tai ir saulė tiek dienų ne- 
žiūri. Panevėžys, Bliūdžių km. 


Mažo vaiko nereikia vadinti varle, nes po kiekvieno tokio pavadinimo 
jis tris dienas neauga. Velykiai. 

Jei vaiką varle vadinai, tai jis nebeaugs. Smilgiai. 

Jei žmogus spiauna ant varlės, tai jis pats pavirs varle. Pušalotas. 

Jei varlė ateina grįčion, tai tiems namams atsitiks nelaimė. Panevėžys. 

Jei varlė įšoksta grįčion, bus didelė nelaimė. Paystris. 

Jei varlės kurkia po grindim, tai iš tų namų netrukus vienas žmogus 
mirs. Vabalninkai. 

Jei varlės kurkia po grindimis, tų namų šeimininkas mirs. Panevėžys. 

Jei varlė ropinėja kiemu, atsitiks nelaimė. Naujamiestis. 

5 Jei negyvą varlę pakišti po stogu, tuomet griaustinis netrenks. Pane- 
vėžys. 

Kas pirmas pamato varlę, tas per visą vasarą bus taip išsikėtęs, kaip 
varlė. Smilgiai. 

Jei pirmą kartą pamatai varlę ant sausumos, tai džiaugsies per visus 
metus; jei vandenyje verksi. Panevėžys. 

Jeigu pavasarį pirma pamatai varlę, nekaip skruzdėlę, tai tuos metus 
darbai nesiseks. Salamiestis. 

Jei pavasarį pirmą pamatysi varlę, ne gandrą, tai tikėkis daug ko rasti. 
Pušalotas. 

Kai pamatai pirmą sykį varlę, tai gali vaikščioti basas — nesirgsi. Pa- 
nevėžys. 

Neliesk varlės, nes ji apleis nuodų skystimu, ir apaksi. Krekenava. 

Jei varlė užlipa ant basos kojos, tai ant tos vietos išsikels koks gu- 
zas. Panevėžys. 

Jei kas varlę pačiupinėja ir paskui akis krapšto, tai akys pradeda so- 
pėti. Pinava. 

Jei varlė atsitupia žmogui ant krūtinės, tai Žmogus gauna džiovą. Nau- 
jamiestis. 

Jei žmogus eina lietaus metu, ir varlės, pamatę jį, vejasi ir šoka an! 
jo, tai žmogus tuoj mirs. Panevėžys. 

Jei kas auskarius nešioja, tam po mirties varlės kabės. Smilgiai. 

Jei po namų pamatais atsiranda daug varlių ir rupūžių, tai moterys 
taip daro: paima švęstų žolių ir kiša į visas namo skyles, tiki, kad tos švę- 
tos žolės varles ir rupūžes išvaiko. Pumpėnai. 

Jei pro šulnį eisi ir valgysi, tai šulny bus varlių. Upytė. 

Neik į šulnį valgydamas, nes varlių privis. Karsakiškis. 


Jei kas, eidamas į šulnį vandens, valgo, tai tame šulnyje atsiranda 
daug varlių. Krekenava. 

Jeigu ant šulnio užsigulęs valgo, tai tame šulnyje būtinai turės atsi- 
rasti varlių. Smilgiai. 

Jei nori, kad šulny nebūtų varlių, tai įpilk jan druskos. Naujamiestis. 
U Jei ąsotin vandens įleisti varlių, tai tas vanduo niekados neužšąla. 

pytė. 

Nuo rugiapiūtės varlėms užauga nasrai, jos tuomet nebegali giedoti. 
Panevėžys. 

Varlė gali kurkti tiktai ligi grūdų nėra. Kai atsiranda grūdai, tada 
varlės žandai susirakina. Pinavos. 

Varlę kiša kurmio urvan, kad jis neknistų. Šeduva. 

Jei dvilypės varlės roplinėja, tai reikia daug cibulių sodinti. Subačius. 


— 478 — 


Kai pavasarį yra daug varlių, tai žirniai gerai derės. Krekenava, 

Jeigu vasarą varlės į klojimą lekia, tai, sako, bus nelaimingi metai. 
Panevėžys. 

Jei klojimuose yra daug varlių, tai javai nederės. Panevėžys. 

Jei varlės juodos, tai tais metais bulvių nebus. Panevėžys. 

Varlėmis gaudo vėžius. Užmuša varlę, nulupa ją, pririša prie samtelie 
ir kiša vandenin. Subačius. 

Jeigu miške pamatai varlę, tai netoli bus gyvatė. Subačius. 

Kai kaklas skauda, tuomet suvirina varlę ir duoda žmogui gerti. Pa- 
nevėžys. 

Varlė — vaistas nuo didelių gričiulų; ją reikia išvirti, ir tasai viralas 
gerti. Panevėžys . 

Varlė — vaistas nuo dedervinės. Naujamiestis. 

Varlės kraujas — vaistai nuo dedervinių. Subačius. 

Varlė — vaistas karvėms nuo knygynės uždegimo; ją duoda gyvą 
praryti. Panevėžys. 

Jei žmogui kojon įlenda čertaplaukis, tai reikia varlė pridėti prie ko- 
jos, — ištraukia čertaplaukį.  Karūziškiai. 

Keno rankos prakaituoja, tai reikia paimti varlę ir palaikyti rankose, 
— neprakaituos. Upytė. 

Varles deda gyvas ant rankos ir kojos, jei jos pradeda tvinkti; nustoja 
tvinkę. Subačius. 

Varlė — vaistas nuo trinės; ją reikia gyvą pridėti prie pradėjusios ko- 
joje augti trinės, kuri ir nudžiūsta. Vabalninkas. 

Varlė — vaistas žaizdoms gydyti: sugauna gyvą varlę, perplėšia ją 
pusiau ir deda prie žaizdų. Panevėžys. 

Varlė — vaistas nuo gyvatės įkandimo: ją gyvą deda prie žaizdos. 
Vabalninkas. 

„ Varlė — vaistas nuo sutinimo: ją gyvą uždeda ant vietos, kuri sutinusi. 

Panevėžys. 

Jei keliasi kur nors, tai prie tos vietos prideda varlę; žaizda pagyja. 
Subačius. į 

Varlę deda prie ištinusio kaklo. Seduva. 

Jei pradeda keltis, pav., kojoje votis arba rožė, tai reikia pridėti prie 
žaizdos varlę ir aprišti viską škurliu; votis arba rožė tuoj išgyja. Panevėžys. 

Varlę deda spaugui išsikėlus. Šeduva, 

Jei žmogus koją užsigauna, ir ji pradeda keltis, tai reikia pridėti varlę; 
išsikels labai greit. Debeikiai. 

Jei kojos kulnas brinksta, tai reikia pridėti varlę. Subačius. 

Varles vartoja vaistams nuo ramato; reikia turėti rankoje gyvą varlę, 
ligi ji nustimpa. Vabalninkas. 

Varlės krauju tepa veidą nuo saulės nudegimo. Panevėžys. 

Varlė naudinga nuo visokio karščiaus. Panevėžys. 

Gyvą varlę deda prie akių karščiui traukti. Panevėžys. 

Varlę deda prie karščiuojamo piršto. Pušalotas. 

Varlę sudžiovina, išverda ir paskui geria tą skystimą nuo priemeties. 
Panevėžys. 

Varlė — vaistai šunvotėms gydyti; ją gyvą prideda prie šunvoties, ir ži 
ištraukia karštį Panevėžys. 


— 479 — 


Jei žmogui lūpos suskyla, tai reikia varlės pilvu jas ištrinti; tuomet. 
greitai išgyja. Panevėžys. 

Jei žmogui darbininkui vasarą nuo saulės lūpos suskilsta, reikia uždėti 
prie lūpų gyvą varlę, kuri ištraukia karštį Pumpėnai. 

Jei lūpos suskyla, tai reikia paimti varlę ir pridėti prie suskylusios 
vietos: varlė išdvės, o lūpos tuojau sugis. Ukmergė. 

Jei lūpos išdžiūsta, tai prie jų reikia pridėt varlę ir palaikyti kokias 
penkias minutes; paskum reikia varlę numesti žemėn. Varlė nudvesia, o 
'ipos išgyja. Panevėžys. 


Varlė žalioji. 
(Rana esculenta). 


Jei vandenin įmesi žaliąją varlę, tai vanduo neužvirs. Ramygala. 

Pavasarį, pamačiusios pirmą syk žaliąją varlę, mergaitės aptrina ja vei- 
dą, rankas ir kojas; veidas nuo to per vasarą esąs baltas, nuo saulės nenu- 
degąs, o rankos ir kojos nesproginėjančios, nors per savaitę būtų neplau- 
stos. Gineitiškė. 

Kada lūpos suskilsta, tai reikia žalioji varlė pagauti ir patrinti jas varlės 
pilvu; lūpos sugyja, o varlė išdvesia. Upytė. 

Žaliasias varles vartoja, kad prakaitas rankų neišmuštų; pagauta varlė 
reikia pridėti prie delno. Smilgiai. 

Jeigu rankos tirpsta, tuomet, sako, reikia paimti rankosna žaliąją varlę 
ir laikyti, kol ji nudvės; rankos netirps. Vadaktai. 

Jei koja pradeda keltis, tai reikia gyvą žaliąją varlę pririšti prie kojos; 
po kiek laiko koja užgis. Subačius. 

Kai žaizdoj atsiranda gyvaplaukių, reikia sugauti žaliąją varlę if gyvą 
pridėti prie žaizdos: Vajasiškės. 

Žaliąsias varles vartoja karvėms, kad greičiau pasilakstytų; sugauna 
žaliąją varlę ir duoda karvei gyvą ėsti. Smilgiai. 
U Kada karvė kruvine apserga, tai žaliąsias varles gyvas kiša gerklėn. 

pytė. 


Rupūžė paprastoji. 
(Bufo vulgaris). 


Jei rupūžę užmuši, tai mėnuo verkia. Panevėžys. 

Negalima rupūžės mušti, nes žemė jos verkia. Velykiai. 

Rupūžės nereikia mušti, nes saulė nešviečia tam žmogui. Pumpėnai. 

Jei rupūžę užmuši ir nepakavosi, tai saulė genda, užtemsta. Siesikai. 

Keno namuose gyvena rupūžių, tai tie namai laimingi. Naujamiestis. 

Jei trioboj pamatai rupūžę, tai žinok, kad tau daugelis pavydi. Pa- 
nevėžys. 

Jei rupūžę užmuši, tai velnias verkia. Upytė. 

Jei rupūžę užmuši, tai velnias verks. Naujamiestis. 

Nemušk rupūžės, nes jei užmuši, tai velnias verks. Krekenava 

Jeigu rupūžę užmuši, tai velnias verkia, nes ją padirbo. Panevėžys. 

Rupūžė — velnio paukštis, velnias ją iš molio nulipdė; jei rupūžė 
užmuši, tai velnias jos verkia. Upytė. 


.- 480 — 


Jeigu rupūžę užmuši, tai, sako, velnias verkia, nes ji velnio giminaitė. 
Naujamiestis. 

Jei rupūžę kas užmuša, tai velnias verkia, o saulė juokiasi. Upytė. 

Jei rupūžę užmuši, tai velnias verkia, o saulė džiaugiasi. Smilgiai. 

Jeigu rupūžę užmuši, tai saulė juoksis,, o velnias verks, nes ji, rupūžė, 
velnio pusę labiau palaiko. Naujamiestis. 

Jeigu rupūžę pamatai, tai reikia ją užmušti. Pumpėnai. 

Rupūžė saulėtą dieną nesirodo ir nevaikšto todel, kad saulės bijo, — 
jos pykstas. Kalnujai. 

Jei keliu eidamas atrasi skersai kelio einančią rupūžę, tai kelionė 
bus nelaiminga.  Gustonys. 

Jei rupūžė randa žmogaus plaukų ir suneša juos savo lizdan (? I. El.), 
tai tam žmogui nesiseka visą gyvenimą. Upytė. 

Jeigu keno tvarte gyvena rupūžės, tai tam žmogui gyvuliai nesiseka. 
Gustonys. 

Jeigu rupūžė lenda namų pamatuosna, tai, sako, iš tos grįčios mirs kas 
nors. Panevėžys, 


Jei rupūžės grįčion įlindo ir asloje šokinėja, tai kas nors mirs. Vy- 


Žonos. 
U Jei rupūžę kas nors užmuša, tai tam devynios nuodėmės atsileidžia. 
pytė. . 

7 Kas užmuš rupūžę, tam Dievas devynias nuodėmes atleis. Panevėžys. 

Piemenys, kad lietus nelytų, taip daro: nuduria rupūžę ir pakaria kur 
palėpin. Panevėžys. | : 

s „Kuriuos namuos bus rupūžė pakabinta, tai tų namų ugnis neims. 
milgiai. : 

Š Kai rupūžė, atėjus kambarin, kurkia, tai, sako, kad orą daro tyru. 
Pumpėnai. , 

Kai rupūžė išsipūtus tupi, tai Žmogui nereikia stovėti arti jos, nes 
žmogus numiršta, jei ilgai žiūri į ją. Pumpėnai. 

Jei rupūžė šokinėja, tai ji pyksta. Naujamiestis. 

Jei rupūžė laguoja, tai ji nori ant žmogaus spiauti. Naujamiestis. 

Jei rupūžę ilgai mėtysi aukštyn, tai ji iš piktumo plyšta. Panevėžys. 

Kai rupūžę varinėja, ji labai išpunta ir plyšta; kam užtikšta, tai tas 
žmogus miršta. Panevėžio pr. 

Rupūžė nuodinga; jeigu žmogus ją pradeda erzinti, tai ji labai išsipučia 
ir leidžia iš gerklės nuodus, panašius į rūką ir putas. Ji gali nupūsti maž- 
daug apie metrą tolumo. Jeigu tada jos nuodų papuls žmogui burnon, tai 
Žmogus labai vemia, net kartais miršta. Naujamiestis. 

Pasakoja, kad rupūžės mušamos leidžia nuodingus pienus; jei jų 
užtikšta ant kūno, tai jis ištinsta. Panevėžys. į 

Rupūžės negalima pykdinti, nes ji pykdama pradeda pūstis; ilgiau ją 
liečiant ji plyšta, ir sultis tikšta plačiai. Jeigu užtikš ant veido, tai veidas 
paliks toks baisus, kaip rupūžės. Panevėžys. 

Rupūžių reikia saugotis, nes jos geria žmogaus dvasią. Razalimas. 

Jei žmogus guli ant pievos nakčia ir miega, tai rupūžė žmogui orą 
išdusuoja, ir žmogus miršta. Panevėžys. 

Jeigu rupūžė miegančiam užreplioja ant krutinės, tai atima sveikatą. 
Naujamiestis. 

Rupūžė gaudo žmogaus kvėpavimą, ir žmogus miršta. Panevėžys. 


— 481 — 


Zmonės sako, kad, jei rupūžė atsisėstų žmogui ant krutinės ir imtų 
žysti, žmogus gautu džiovą. Naujamiestis. 

Jeigu rupūžė įlenda gyvenamojon triobon ir, žmogui miegant, įtraukia 
jo orą, tai nuo to žmogus pradeda džiūti ir su laiku miršta. Panevėžys. 

Jeigu rupūžė apspiauna žmogų, tai, sako, žmogus pradeda pūti. Pa- 
nevėžys, 

Jei rupūžė, kai žmogus miega, užlipa jam ant krutinės, tai žmogus 
miršta. Naujamiestis. 

Jei rupūžė užliptų žmogui ant krutinės, papūstų savo kvapą tiesiog į 
burną ir dar aplietų nuodingomis sunkomis, tai žmogus tuoj mirtų. Kal- 
nujai. - 

Jei kada žmogus guli kur miške, ir atėjusi rupūžė užlipajam ant gerklės, 
iščiulpia iš jo orą ir tokiu būdu jį uždvasina, tai žmogus miršta. Pane- 
vėžys. 
žy Jei rupūžė apspiauna žmogų, tai tada žmogus labai apserga. Pane- 
vėžys. 
Kai rupūžė įspiauna žmogui į akį, žmogus palieka aklas. Naujamiestis. 
Neliesk rupūžės; jei rupūžė apspiauna ranką, tai ji nupus. Krekenava. 
Jei rupūžė apspiauna ranką ar koją, tai toj vietoj ištinsta. Panevėžys. 
Rupūžės negalima paimti rankon; jei ją kas paima, tai rankos išpunta, 
1 gali žmogus mirti. Pumpėnai. 

Rupūžės niekuomet nereikia rankomis liesti, nes jei ją paliesi, tai ji ap- 
spiaus, ir tuomet kūnas ištinsta. Subačius. 

Jeigu paimsi plikom rankom rupūžę, tai ant rankų įsikels pūslės. 
Smilgiai. 

Jei rupūžę paliesi, tai ant rankų karpos atsiras. Vadaktai. 

Jei piktvarlę užmuša, tai ant rankų atsiranda karpų. Panevėžys. 

Jei rupūžę paimti rankon, tai.ji spiaudo, nuo ko labai peršti. Panevėžys. 

Rupūžės yra labai kenksmingos; jei kas paimtų ją sužeistosna rankos- 
na, tai žaizdų vietoje pasidaro pūslės, ir žmoguš gana greit miršta. Panevėžys. 

Žmonės sako, kad rupūžės spiaudosi; jei kurioj vietoj jos apspiauna, 
tai temai atsiranda spaugai, ir žmogus apserga. Miežiskiai. 

Rupūžė yra nuodinga; jai apspiovus kurią nors kūno dalį, tuojau pra- 
deda daužėt. Panevėžys. 

Jei rupūžė apspiauna, tai tada atsiveria didelė rona, kurios negalima 
išgydyti. Upytė. 

Kai rupūžė žmogui užspiauna, tada žmogus išbrinksta ir po kiek laiko 
pradeda pūti. Upytė. 

Jei rupūžė apspiaus žmogui veidą, tai to žmogaus nudžiusta veidas. 
Naujamiestis. 

Jeigu rupūžė apspiauna, tai žmogus miršta. Smilgiai. 

Jei rupūžė apipurškia, tai žmogus ištinsta ir kartais miršta. Smilgiai. 

Jei rupūžė apspiauna, tai apspiautoje vietoje pasidaro rupūžės pavida- 
las; žmogus nuo to miršta, (jei patrini su rupūže, tai sugyja). Gelažiai. 

Jei rupūžę žmogus užpykdo, tai ji isipučia, ir žmogui išsikelia vadi- 
nama rupužvotė. Panevėžys. 

Rupūžės išleidžia labai smarkų nuodų; jeigu žmogus jų užvalgytų, tai 
numirtų. Subačius. 

Iš rupūžės spaugelių bėga toks skystimas, panašus į pieną; jis labai 
pavojingas. Panevėžys. 


Tauta ir Žodis, 31 


— 482 — 


Rupūžes vartoja vaistams, tik reikia jas gerai išdžiovinti. Panevėžys. 

Rupūžę vartoja vaisiams; sugavę rupūžę perduria ir pakabina saulėje, 
kad sudžiūtų, o paskui, kai skauda gerklę, virina ją ir geria. Panevėžys. 

Rupūžė reikia gyva šonan įdurti ir laikyti devynias dienas pakabinus, 
o paskui ją sudžiovinti, mažą kasnelį įdėti vandenin, užvirinti ir gerti. 
Jei daug įdėta rupūžės, tai tuomet išeina iš galvos, bet po kiek laiko vėl 
atsigauna; jei visą suvirina, tai tuomet Jau, kai išeina iš galvos, palieka 
kvailas per amžius. Panevėžys. 

Rupūžė vartojama vaistams: sugautą rupūžę užmuša, išlengvo išdžio- 
vina ir sutrina. Gerklę užėmus plauna virintu rupūžės skystimu ar geria į 
vidurius. Panevėžys. 

Rupūžę pagauna ir krosnin padeda džiovinti, o poto duoda žmonėms 
ir kiaulėms už vaistus. Panevėžys. 

Neužkukuotas rupūžės nuduria kūo nors ir kiša pastogėn džiūti vais- 
tams. Klovainiai. 

Kai pirmą sykį rupūžė įšoksta kambarin, tai ją užmuša ir "sudžio- 
vina vaistams. Panevėžys. 

Rupūžė yra vaistas nuo gerklės skaudėjimo; reikia gegužės mėnesį 
sugauti rupūžę, sudžiovinti, sumalti, paskui užvirti ir plausti gerklę. Panevėžys. 

Rupūžė vartojama vaistams nuo gerklės skaudėjimo ir nuo skarletinos; 
vartoja ją taip: pirma perplėšia perpus, išdžiovina, o paskui verda ir tą 
viralą geria arba juo plauna. Subačius. 

Gyveno žmogus, kuris buvo aklas. Ėjo jis kartą keliu, kurio rėpliojo 
rupūžė. Jis užmynė ją, rupūžės kraujas užtriško jam ant akių; iškarto labai 
jam skaudėjo, o paskui, išėmęs skepetą, nusišluostė ir praregėjo. Panevėžys, 

Jeigu žmogus visiškai aklas, tai tuomet reikia užmušti rupūžę ir jos 
krauju patepti akis; patepus truputį palaikyti, paskui švariai nuplauti, ir 
tuojau žmogus praragės. Rokiškis. 

Jei rupūže lūpas patrinsi, tai jos neplyšta. Naujamiestis. 

Jeigu lūpos žmogaus suplyšta, tai reikia pagavus rupūžę perplėšti 
pusiau, pridėti prie lūpų; lūpos pagyja. Ramygala. 

Jeigu lūpos suskyla, tai reikia trinti su gyva rupūže. Smilgiai. 

Rupūžė — vaistas nuo gerklės sopėjimo; reikia suvirinti ir gerti po 
1 šaukštą kas !/„ valandos. Smilgiai. 

Rupūžės — vaistas nuo gerklės skaudėjimo; jei gerklę užima, ta rei- 
kia pagauti rupūžę, įkišti gyvą kojinėn ir pridėti prie gerklės. Jeigu rupūžė 
greit nudvėsia, tai žmogus išgys; jei rupūžė ilgai nenudvėsia, tai žmogus 
numirs, Panevėžys. 

Rupūžės naudingos, bet iš dalies ir kenksmingos; jeigu gerklę ima 
skaudėti, tai reikia išvirti seną rupūžę ir pririšti prie gerklės, tuojau perstos 
skaudėt. Naujamiestis. 

Rupūžę išverda tyrame vandeny, tik virina aklai. Virina, kol nebekar- 
tus pasidaro skystimas, ir geria nuo gerklės sopėjimo. Upytė. 

Rupūžę vartoja vaistams; jei votis keliasi gerklėj, reikia rupūžę išvirti 
ir užgerti. Panevėžys. 

Kai žmogui gerklė užkimsta, tai išverda sudžiovintą rupūžę ir tą 
vandenį duoda jam gerti. Panevėžys. 

Rupūžė — vaistas nuo gerklės skaudėjimo; reikia ją sudžiovinti, 
sutrinti, išvirinti ir duoti gerti. Upytė. 


— 483 — 


Jeigu žmogui kartais nuo peršalimo ima gerklę skaudėti, tai reikia 
paimti džiovintos rupūžės ir, ją išvirus, duoti sergančiam gerti; ligonis 
greitai pasveiksta. Gustonys. ' 

Rupūžės koją išverda ir, kai gerklę skauda, duoda gerti. Panevėžys. 

Jeigu gerklė užtinsta, tai reikia rupūžę suvirinti ir tuo vandeniu plauti 
arba gerti. Ramygala. 

Kuomet kam skauda gerklę, reikia išdžiovinti rupūžę, paskui išvirti tik 
jos šlauneles ir tą vandenį sugerti: Panevėžys. h 

Rupūžė — vaistas nuo gerklės; jei gerklę skauda, tai reikia paimti 
rupūžės koją ir ją išvirus plausti gerklę. Panevėžys. 

Kada gerklę skauda, reikia rupūžę pagauti, sudžiovinti, išvirti ir 
gargaliuoti. Upytė, 2 

Jei žmogaus rankos prakaituoja, tai reikia paimti rankosna rupūžę ir 
palaikyti.  Sidabrava. 

Krupę vartoja susirgus difteritu arba kruopu. Raudėnai. 

Rupūžės nagelius sukapoja ir verda vandenyje. Tą viralą žmonės ge- 
ria, gydydamiesi nuo difterito; gyvuliam duoda nuo bet kurios ligos. Šeduva. 

Reikia pririnkti mažučių rupūžyčių ir nekuo jų neužpilant sudėti puo- 
dan; tą puodą aklai užtaisyti ir kišti karšton krosnin. Pasidaro tokiu būdu 
tyrė, kurion pila vandens ir duoda po trupūtį gerti nuo difterito. Panevėžys. 

Jeigu žmogus suserga difteritu, tai rupūžę išdžiovina arba iškepa i 
duoda ligoniui valgyt. Panevėžys. 

Rupūžė yra vaistas nuo gumbo ir kitų ligų. Rupūžę paima pagalėliu. 
perduria, iki ji plyšta, ir sudžiovina. Paskui ją virina ir geria. Naujamiestis, 

Jeigu žmogus išsigąsta, tai reikia suvirinti rupūžę ir gerti. Panevėžys. 
„ Kai žmogus ištinsta, reikia paimti rupūžę, išdžiovinti ir gerti po truputį. 
Vajasiškės. . 

Rupūžė vartojama vaistams, jadroms, kad išbertų. Panevėžys. 

Jei kam nors ištinsta kaklas, tai reikia sudžiovinti rupūžę ir, ją vande- 
nyje išmirkius, dėti prie tos vietos.  Najamiestis. 

Jeigu kaklą skauda, tai reikia rupūžę sudžiovinti saulėje, išvirti ir tą 
viralą gerti. Utena. 

Jei kaklą skauda, tai reikia rupūžės kojeles išvirti ir gerti; nustos 
skaudėti. Subačius. 

Rupūžė vartojama vaistui nuo kaltūno. Siesikai. 

Rupūžė — vaistas nuo karpų: ją reikia parplėšti ir uždėti ant karpuo- 
tos vietos. Smilgiai. 

Rupūžę žmonės vartoja vaistams nuo kirmėlių. Panevėžys. 

Rupūžes vartoja vaistams nuo kosulio. Panevėžys. 

Zmonės seniau gaudydavo jaunus rupužiukus ir, jeigu kuomet pasiutęs 
šuo įkasdavo, tai tuojau juos virdavo ir duodavo gerti; nuo to žmogus 
pasveikdavęs. Naujamiestis . r 

Rupūžė — vaistas nuo peršalimo; kai žmogus peršąla, gerklė užkim- 
sta, tai paima rupūžę, suvirina ir paškui, kai ataušta, geria. Panevėžys. 

Rupūžė vartojama vaistams nuo pilvelio gedimo. Karsakiškis. 

Rupūžė — vaistas nuo ramato; ją reikia sudžiovinti, smulkiai sutrinti, 
sumaišyti su spirtu ir paskui trinti tą vietą, kuri skauda. Panevėžys. 

Jei vasarą ant kojų auga skauduliai, tai užmušk rupūžę, nulupk odą 
ir uždėk ant skaudulio, — tuoj pagys koja. Kalnujai. 


31* 


— 484 — 


Gegutei dar nekukavus, paima rupūžę ir sudžiovina vaistams nuo škar 
letinos. Vabalninkai. | 
Rupūžė — vaistai nuo škarletinos; reikia ją suvirinus gerti. Panevėžys. 
Rupūžė — vaistas nuo škarletinos; reikia ją nudurti, sudžiovinti ir, su- 
deginus, pelenus su medum ir spirtu išvirinti, paskui duoti ligoniui gerti. 
Vabalninkai. 
Rupūžė — vaistas nuo vandeninės ligos; jas gyvas reikia dėti ant ser 
gančio ta liga žmogaus. Panevėžys. , : k 
Rupūžes išdžiovintas duoda žmonėms, kurie serga vandenine liga: 
paima rupūžę, sumaišo su prinokusiu arbūzu, išverda ir duoda gerti. Pa- 
nevėžys. 
Rupūžę vartoja vaistui; jei ant kaklo kelias votis, kurią vadina atžaga- 
ria, perplėšia rupūžę ir prideda prie skaudančios vietos. Kupiškis, 
Rupūžė — vaistas nuo voties; reikia paimti rupūžės koją ir išvirti, pas- 
kui tas nuvirimas gerti. Panevėžys. 
Rupūžė — vaistas nuo voties; reikia paimti rupūžę, suvirinti ir tas skis- 
timas gerti. Panevėžys. 
Jeigu arkliai suserga gelažuonėmis, tai reikia jiems duoti gerti džiovintos 
rupūžės. Gustonys. . 
Rupūžė — vaistas arkliams nuo gelažonių; juos džiovinta rupūže smilko. 
Panevėžys. į 
Jeigu arkliui ant kojos keliasi guzai, vadinami „naboikomis“, tai 
pridėk prie tos vietos rupūžę ir pradės gyti. Upytė. 
Jei rupūžę pagauna kovos mėnesį, tai, sako, vaistai gyvuliams, kai jie 
liaukomis serga. Upytė. 
Prismeigti rupūžę vinimi ir įkalti į tvorą, kad išdžiūtų. Paskui sumalti 
į miltelius, ir bus vaistas kiaulėms, kad būtų riebesnės. Kretinga. 
Rupūžėles suvirina ir duoda kiaulėms, kada jos nepasikelia ir vis 
xuli vietoje. Smilgiai. 
Jei kiaulėms esti gerklinės ligos, tai reikia rupūžę pakarti ir pakabinti 
pakaklėj kiaulei. Subačius. 
Sugauna rupūžę, įdeda butelin ir užpila degtine; tai vaistas kiaulėms, 
kai suserga raudonąja. Panevėžys. 
Rupūžes sugaudo, sudžiovina ir, kai kiaulės apserga raudonąja liga, 
tuomet reikia labai nedaug išvirinti ir duoti kiaulėms. Panevėžys. 
Rupūžę pagauna, pakaria už paskutinės kojos, išdžiovina ir paskui su 
kuo nors duoda kiaulėms nuo liaukų. Panevėžys. 
Jeigu kiaulė suserga, reikia rupūžės paskutinės kojos dalis isdžio- 
vinti ir atiduoti kiaulei su saldu pienu. Vadaktai. 
Rupūžes duoda kiaulėms nuo liaukų; reikia rupūžę išdžiovinti, sumalti, 
sumaišyti su rūgusiu pienu ir duoti sergančiam gyvuliui. Panevėžys. 
Kai paršiuką užpuola utėlės, reikia išvirti rupūžę ir tuo vandenimi kelis 
kartus jį mazgoti.  Sidabrava. 
Jei eidamas per mišką pamatai rupūžę, tai reikia saugotis, — netoli 
yra gyvatė. Upytė. 
Jeigu rupūžė užspiauna ant gyvatės, tai gyvatė nudvėsia. Raguvėlė. 
Jeigė rupūžė susitinka su gyvate, tai gyvatė tuoj kerta rupūžei; rupūžė 
nieko nedaro. Bet jei gyvatė nenustoja puolusi, tai rupūžė išsipučia it 
sniauna (arba pučia); gyvatė tuojau nudvėsia. Gustonys. 
Rupūžė duoda gyvatei nuodus. Naumiestis. 


— 485 — 


Jeigu rupūžė užspiauna ant žalčio, tai žaltys padvesia. Vadaktai. 

Jeigu gandras randa rupūžę, tuojau ima ją kapoti; jeigu gandras kerta 
į nugarą, tai ji nieko nedaro, o jeigu į galvą, tai ji tuojau išsipučia ir 
spiauna; gandras iškarto krenta ant žemės nebegyvas. Naujamiestis. 

Rupūžės žmogui esančios nenaudingos, nes žindančios karves. Miežiškiai, 

Jeigu rupūžių atsiranda triobose, tai sako, kad raganos jomis pasiverčia 
ir naktimis karvėms pieną išmelžia. Siesikai. 

Jei rupūžė užrėplios ant palieto pieno, tai nuo to sykio pasigadins tos 
karvės pienas. Sintautai. 

Jei rupūžė peršoka per žolę, tai karvė neėda tos žolės. Subačius. 

Jeigu rupūžė apspiauna katę, tai toji katė apanka. Šeduva. 

Rupūžės seilės labai pavojingos. Kuomet šuo lenda prie rupūžės, tai 
ji ipykus spiauna, ir šuo dvesia. Panevėžys. 

Rupūžės nekenčiamos todel, kad išknisa daržus.  Razalimas. . 

Rupūžės knisa daržus; jei nori nuo jų apsiginti, tai reikia atgalia 
ranka išmesti iš daržo, nebeis į daržą. Panevėžys. 

Rupūžės reikia naikinti, nes jos griaužančios javus ir daržoves; tokie 
apgraužti vaisiai nesveika valgyti, nes rupūžės griauždamos įleidžia nuodų. 
Subačius. 

Jeigu rupūžė darželyje šokinėja, tai bus geros sėklos. Vyžonis. 

Kad namai būtų švarūs, ir rupūžių juose nebūtų, tai surišk pamats 
senagaly ir gražioj dienoj. Linkuva, 


Burtai ir prietarai, 


Prof. V. Krėvės Mickevičiaus rinkti Marcinkonių, Ratnyčios, Merkinės, Perlojos 
ir Niedzingės parapijų įvairiose vietose. 
Jei ant kūno yra karpų, reikia sumegsti gražų siūliuką tiek sykių, kiek 


yra karpų, ir numesti ant kryžkelio — kas eidamas pasiims, tam karpos 
atiteks. 


Kiek ant kūno karpų yra, tiek mazgų reikia sumegsti ir žydo vežiman 
įmesti — jas žydas nusineš. 


Kad vaikas nesišlapintų nakčia, reikia paguldyti ant slenksčio ir lupti 
kibiro pasaitu skersai. 


Kad dantys neskaudėtų, reikia aunant kojas pirma apauti kairiąją. 
Kad ligos prie žmogaus nekibtų, reikia po pažastimi nešioti česnakas. 


Kai mažas vaikas išsigąsti, kad nesusirgtų, reikia užpilti vandens ant 
girnų ir 'permalti, paskui tuo vandenimi nuprausti vaiką ir marškinių skerble 
nušluostyti. 


Jeigu ranka per riešą skauda, tai reikia rišti gryžą, t. y. paimti siūlą, 
užmegsti 27 mazgeliai; mezgani pirma mazgelį, reikia sakyti: ne vienas, mez- 
gant antrą reikia sakyti: ne du, mergaut trečią: ne trys ir t. t; kai jau visi 
mazgeliai užmegsti, tą siūlą reikia užryšti ant rankos, kurią skauda. | 


Jei nori gryžą išgydyti, tai nueik kito pirkion, paimk šluotą, atrišk raikštį 
ir išdraikyk po pirkią, kad kas papeiktų, tai gryžas išgys. 


Išlūžusį dantį meta už krosnies, sakydymi: „Šia tau, Dievė, liepinį, 
duok man, Dieve, kaulinį!“ " 


Jei ant šunies josi arba jį žargysi, šunvotės ims keltis ant pasturgalio. 
Su geldele tris kart apskrisk prieš saulę, tai vaistas nuo tinimo. 


Nuo gryžo vaistas: tris kart po devynius mazgus ant raudonos gijos 
užmegsti ir tą siūlą užrišti ant gryžo vietos. 


Nuo nukerėjimo reikia gerti apžiūržolių. 


Einant nuo ligonio, kad neparsinešus ligos, reikia užeiti į kitą kie- 
mą — ten ligą ir paliks. 


Nepotefiauk iš svetimos knygos: visi poteriai bus už tą, keno knyga. 


„Iš vakaro kiekvienas šeimininkas turi užkapstyti ugnį, peržėgnoti ir 
paminėti jos vardą: „Gabija“. 


Nepasitepk akių usnių pienu — iššoks. 


Radęs valgant, pasakyk. — Skalsum! Valgą teatsako: — Gera- 
skalsa, prašom skalson, dekui arba prašom. Kitaip gumbas ims piaut. 


— 487 — 


Karštine sirgdamas, rūkykis ruginiais miltais. 

Nuo drugio šeškaus mėsa rūkykis, ežio mėsą valgyk. 

Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo Ši pastaroji va- 
dinasi Iekiančioji. 

Rožei atsodinti iš viršaus pritrink pleiškanių kanapių pluokštą arba 
seną pavalkų pynę, arklių prakaito prigėrusią; ligonį paguldyk patalan, ap- 
denk vilnone užklode ir tvirtai susmilkink ruginiais miltais, pridėdamas verbų 
dienoj pašvęstų žęlių, kadagio spyglių; vidun duok gerti alaus ar pieno, pa- 
mirkęs jame arklio nešiotą pasagą. Šis vaistas taip laikomas: alaus, dar 
geriau saldaus pieno 3 stiklines įpilk randelin, arklio pasagą įkaitink rau- 
donai ir, išėmęs iš ugnies, tuoj įdėk randelin ir uždengk, kad negaruotų. 
Vaistui gerokai užkaitus, duok gerti. 


Ligas tegali išgydyti tam tikra Dievo galybe, aprūpinanti žmones. 

Nėra tos ligos, kurios negalėtų išgydyti šventa vieta. 

Slėpk nešvarias mergaičių drapanas—jei vaikynas pamatys ir pasityčios, 
mergaitė džiovą gaus. 

"Savo drapanas mergaitė privalo pati plauti, o ne kitai duoti. 

Gerklei užtinus ir praryti nebegalint, duok sudžiovintos ir sugrūstos 
bitės su vandeniu. 

Iš išdžiūvio imk vėjo išpūsto, baltai išdžiūvusio šunies šūdo, išsivirk 
su arbata ir gerk. 

Imbiras su medum taiso balsą. 

Stipri arbata liuosus vidurius suturi. 

Bevaikei padeda kiaušinis su dviem tryniais. 


Gyvatei įkirtus (žmogų ar gyvulį), duok jam suvalgyti bitę, įminkytą 
dkišnon: bitės nuodai gyvatės nuodus nuveikia. 

Gerk rūgusio pieno gyvatei įkirtus. Gyvatei įkirtus, pilk ant žaizdos 
taboko syvą. 

Senoje žaizdoje vista valasninkai. Jiems išvilioti reikia iškultų rugių 
varpų šluotelės: pridėk ją prie žaizdos ir laistyk ją šiltu vandeniu—valasnin- 
kai šluotelėn sulys (prakėtęs varpas tai pamatysi). 

Vandeny yra velniaplaukių, kurie įlenda žmogaus kojosna ar rankosna, 
Kai jas diegia ar suka, tai velniaplaukis juda. 

Motinos antrosios pusės rūbų niekur nemėtyk — jei kas atradęs 
pasijuoktų, tai vaikas būtų žvairom akim. 

Kad gryžas išeitų iš sąnario, 1) vyriausias arba ES ių namų 
turi gryžą apkramtyti; 2) reikia privarstyti durimis. 

Išaugus ant kūno raudonoms šurmutėms (spuogai tokie), sukramtyk 
duoną su druska, apkrėsk šurmutes, paskui atiduok šuniui — pranyks. 


Smarkiai užsigavus, kad netintų, prispausk žaizdą plieniniu daiktu. 


Reikia saugotis, kad nepereitai vietos, kur arklys voliojosi. Pereisi — 
atsiras dedervinė ant veido. 


— 488 — 


Kad išnyktų dedervinė nuo burnos, reikia saulei nusileidžiant pašlapinti 
į lango rasą, paskui padažyti į druską ir trinti dedervinė, 


Voratinklis kraują sustabdo — jo nebeperleidžia. 


Patrink navikaulį numirėlio kaulu arba mažuoju pirštu tik ką mirusie 
nabašninko — išgysi. 

Jei šaulys nenušauna tiesiai — dreba rankos, teprisirenka tų metų ąžuole 
auglių, suvirina ir išgeria. 

Rankom ar pažastim pernelig prakaituojant, turėk toj vietoj suspaudęs 
gyvą varlę, kol nudvės. Neprakaituosi daugiau. 


Nekirpk susivėlusio kaltūno — apaksi ar galvą ims sopėti, bet nudau- 
žyk dviem akmeniukais, kaip žirklėm, arba nudegink karšta geležimi, 


Plaukus nusikirpęs, paslėpk juos, kad paukštis nesuvytų lizdan 
— galvą sopės. 

Iš pirties parėjęs, nieko negerk, ypač rūgšties, bet pirma nuryk nors 
vieną duonos kąsnelį su druska. 

Vaiką nuprausus nepilk vandens oran — jedros (blusinių) gaus. 

Neliek po lašais (kur nuo stogo varvėjo) vandens, kuriame prausei 
vaiką: — kūnelį jam niežės, ir jis bus neramus. . 

Saulei nusileidžiant neprausk vaikelio: — dedervinėmis išbers. 

Jei dieną ant dangaus yra mėnulis, nejuokink vaikelio — jam bambą 
skaudės. 

Jei vaikas besijuokdamas ima staiga verkti, mirtį pamatė. 

Nekeik vaiko, kai jis verkia, nes giltinė dalgę galanda, kai tu sukeiki. 

Nusigandęs ko gauruoto, žmogaus ar gyvulio, pasirūkyk jo pakirp- 
tais plaukais, 

Betko nusigandęs tris sykius nusispiauk ir tuoj nusišlapink, kad neuž- 
turėtų urinos; kad nepultų rožė, rūkyk miežiniais miltais ar grūdais, atsigerk 
pasūdinto vandens. 

Dėlėms (kirmėlėms) pasikėlus (pilvą sopant), 1) duok gerti deguto; 

2) paskusk nuo žersieklio (kačergos) galo anglių; galima ir neapde- 
gusio galo paskusti, bet tik galo; 

3) duok sudeginto spaiglio paskutiniosios dvišakos sparno plunksnos. 

Visus tris vaistus galima kartu duoti ar skyrium katrą. 


Kad vaikas miegotų, palaužk šv. Jono rytą berželių ir padaryk jam 
tynelę (vonelę). 

Paimk kryžiškai iš visų kerčių samanų ir iš po slenkščio žemių, visa 
sumaišęs pąsmilkink. Vaikas tuomet gerai miegos. 


Kuris vaikas su ugnimi žaidžia, tas patalan šlapinas. 
Jei karvė ilgai nesibėginėja, reikia užrišti jai ant kanklo kibiro saitas. 
Kai arklys blužniu serga, reikia šokinti per mintuvus. 


Jei teliukas serga kryžiaukomis, tai reikia tris sykius per lanką perkištė 
tr tas lankas sulaužyti, atžagaria ranka numesti — teliukas sugys. 


— 489 — 


Norint, kad karveliai rimtų, reikia žydo ciceliai pavogti ir gūšton įmesti. 
Nereikia dėti ant priežados melžtuvės — karvės speniai suskils. 


Jeigu per karvę perlėkė žebankštis, karvė nugarą nevaldo, neatsikelia 
iš vietos, ir jei norima, kad sugytų, reikia atžagariai katę už uodegos per 
nugarą traukti. 

Jei karvei sutinsta tešmuo, tai reikia trinti atvirkščia ranka geldele 
— Sugys. 

Kad eržilas būtų linksmas, reikia juoktis, šokinėti pamačius kumelę, 
kai ji atsiveda. 


Norint, kad gandrai rimtų lizde, reikia įdėti jan pinigų. 


Norint, kad vištos būtų su kuodais, toli nevaikščiotų ir vėlai tūptų, rei- 
kia višta leisti ant kiaušinių su kepure, kojinėmis apsiavus; aplakstyli su 
kiaušiniais aplink visas triobas ir vėlai vakarą leisti. 


Jei avis kaituliu sukas, reikia ją apie žardą palandinti, o jei nesugys, 
tai nulūžusios milinio burbuolytės paskusti ir duoti gerti. 


Kai kurėnai žydi — ožkos daug pieno duoda. 


Kai negerom akim gyvulius apžiūri, it gyvuliai nebesiseka reikia pa- 
gaikščio galą uždegti ir rūkyti, 

Arti, akėti kai eina pirmą kartą, kad su kumele, bus tais metais pie- 
ningesnė kumelė, ir bus žemė javais derlingesnė. Be to, pirmą kartą einančius 
lauką dirbti artojus lieja, lieja ir piemenį pirmą kart ganyklcsna gyvulius 
genantį. 

Jei karvė ilgai nepasivaiko, reikia padėti pas tvarto slenkstį niešius ir, 
perlipdinus per ją karvę, vedant iš tvarto, prileisti prie jos bulį. 


Kad žąsiukai nesirgtų, ir nenyktų, reikia juos prieš išleidžiant pirmą 
kartą laukan paliesti kiekvieną šventa verba arba kadugiu. 


Kad žąsiukai paaugę nepultų javų, žalos nedarytų, tik žoles rankiotų, 
reikia žąsis tupdyti ant kiaušinių arba vėlų vakarą, kai visi sugula, ar 
ankstų rytą, kai visi dar guli. 


Iš tų kiaušinių, kurių pučka tiesiai guli, bus gaidžiukai, kurių pučka 
šone, išsiperės vištukės. 


Kas pirmas išvež mėšlą laukan ir veždamas pravažiuos per mėšlyną, 
turės prieauglio gyvuliuose. 


Jei nori, kad karvė duotų gerai pieno, ir kad pienas būtų riebus, daug 
iš jo gautai smetonos, anksti rytą, kai dar karvės negytos paimk melžiuvę ir 
koštuvą, nugraibyk koštuvu melžtuvėn nuo žolės rasą, sumaišyk su vandenimi 
ir duok karvei išgerti. Toji karvė duos daug ir riebų pieną. Bet dabok, 
kad tomis žolėmis, nuo kurių nugraibei rasą, nepasišertų tavo kitos karvės: 
jos tuojau nustos pieno davę, ir tas, kurį gausi, bus skystas ir blogas. 


Kūčios naktį prieš kūčią valgant reikia avys šventu vandeniu pakrapinti, 
Kitaip laumė kirps avis. 


Kučios naktį, pačiam vidūnakty, vanduo vynu pavirsta, gyvuliai pra- 
kalba. Kas tuo metu atsigers — numirs, kas gyvulių kalbą išgirs — ne- 
byliu liks. 


— 490 — , 


Kučios vakarą, kučią valgant, nuo kiekvieno valgio ūkininkas pasideda 
valgio šaukšta; tuo mišiniu paskui šeria gyvulius. Jei to nepadarys, gyvu- 
liai iš namų bėgs. 

Jei tarpušventei (tarp kalėdų ir naujų metų) siūsi, erelių liežiuviai bus 
dantų pramušti. Jie sunyks. 

Jėi žmogus pavasary pamato pirmą syk žebankštį tokios spalvos, kaip 
jo gyvuliai, vesis jam gyvuliai. 

Jei kūčios vakarą nušluosi nuo stalo gurinius, nuneši kaimyno kieman, 
ant kurio esi piktas, ir papilsi po tvarto durimis, tame tvarte, po kurio du- 
rimis papilsi gurinius, visi gyv.liai išdvės. 

Jeigu eidamas sėti susitiksi su kaimynu, kuris irgi eina sėti, ar pasėjęs 
namo grįžta, pradedant sėti įsmeik peilį lauko gale. Kitaip javas neaugs. 
Einant sėti reikia pavalgyti. Jei alkanas sėsi, javai mažai derės. 

Jei arklys raivosi, vedamas per slankstį, bus pavogtas. p 

Jei arklys tvarte guli, laukia jo tolima kelionė, nes bus pavogtas. 


Negalima spalių pilti ant mėšlyno. Jei karvės, genamos laukan, užmins 
ar pereis per -spalius, vasarą smetonoj visuomet rasis kirfnėlių. 


Jei karvė kryžiaus nevaldo, reikia tris kartus vėžį per kryžių pertraukti. 


Kad vanagas žąsiukų nenešiotų, reikia, išleidžiant pirmą kart laukan, 
juos praleisti per vyriškas kelnes. 


Jei nori, kad vištukai būtų su kuodeliais, tai, dedant kiaušinius gužton 
vištai perėti, prikišk prie kiekvieno špigą. 
Negalima leisti vištos ant kiaušinių saulei nusileidus: visi išnyks. 


Kada išsiperi vištukai, jei nori sužinoti, kurie gaidžiukai, kurios višty- 
tės, paimk kiekvieną už kojų ir pakelk aukštyn. Jei krato galvą — gai- 
dukas, je nekrato — vištukė. 


Kad avelės kaitulių nesisuktų, reikia nukirpus vilną nesusukti jos. 


Kad višta gerai viščiukus išperėtų, reikia prieš leidžiant perėti apnešti 
tuos kiaušinius aplink visą sodybą, inešti klojiman, daržinėn, paskui sė- 
sdinti ant tų kiaušinių vištą. 

Kad vilkas avelių bei kitų gyvulių nepiautų, reikia valgant nekalbėti 
apie jį. 

Nevadink katės šelma — bičių neturėsi. 

Nežudyk mažų kačiukų nei šuniukų: neis rankon gyvuliai, ypaš arkliai, 

Katinui nusilpus, įdėk kanapėsna — atsigaivelės. 

Duodant kam nors katę, reikia adata pridėti, kad labai gaudylų peles. 

Jei šuo gaudo muses, pasius. 


Mažą šuniuką pakelk už pakaušio: jei riečias su paskuigaliu viršun, 
bus geras piktas, jei nesiriečia, bus netikęs. 


Žąsis perėti leisk pilnaty mėnulio — tada iš visų kiaušinių išeis žąsiukai. 
Blovieščiuos nekiloti žąsų kiaušinių — žąsiukai bus nesveiki. 


- 491 — 


Neimk iš gūštos žąsies kiaušinio, sudėto Blovieščių dienoje — ištiks 
žąsis nelaimė. 


Paršams susirgus, pabadyk juos įdegintu žerstekliu. 

Kiaulėms sergant, davinėk neužgriaustos gyvatės. 

Pakilus kiaulių liaukoms: 1, patrinti su galastuvu, arba 2, perdurti yla, 
Skersdamas penėtą kiaulę, durk du kartu — mėsa nekirmys. 

Blogu oru neskersk kiaulės — mėsa rūdys. 

Jaunam mėnesy neskersk kiaulės — mėsa kirmys. 

Skersdamas, nesigailėki; jei gailėsies — negreit nusibaigs. 


Kalėdų pirmą dieną neišleidinėk svečių-vaikų po vieną, tik po du, 
po tris, kad avelės vestų dvynus, trynus. 


Kūčių dieną ir iki trijų karalių nemalk, neverpk, nemašinuok — avys 
kaituliu suksis. 


Delio pat — nesuk peilio ant stalo. 
Praeidamas pro piemenį pasakyk: Pargink! Piemuo atsakai:—Ne metas 


Pirmą kartą gyvulius namo pargindamas, parnešk rykštę, kad galvijai 
visados eitų namo, nesiskirstydami po laukus. 


Pirmą kartą gyvulius išgydamas, įsidėk duonos, kad vilkas ėriukų 
negalabytų. 

Pavasarį gyvulius išvarydamas, įduok piemeniui verbos arba ėglio rykštę, 
kuria, visus gyvulius apiplakęs, turi atgal parnešti, tai gyvuliai nesiskirstys, 
krūvoj grįž namo. 


Pavasarį išgenant, įdėk piemeniui daug duonos, kurią jis turi apdalyti 
gyvulius, kad nesiskirių, bet visi grįžtų savo kieman. 


Pirmą kartą piemeniukui karves parginant, nuliek jį vandenim — kad 
karvės daugiau pieno duotų. 


Jei Kūčiose sniekti, tai vasarą bitės veisis, jeigu giedra— nyks. 
Nepasimylėjęs, neik į bites. 

Bičiuolis girtuoklis ir meilus — bitės pavadu. 

Jei bitės sulipdo ant plauto korį, kaip liežuvį, bičiuolis apkalbėjo. 


Gyvuliui nulaužus kaulą 1, duox vario su duona, 2, surišk medeliais, 
priskaldytais iš gluosnies. 


Kūčių pavalgęs, tais pačiais valgiais pavaišink ir savo gyvulius. 
Nesirgs ir vesis geriau. 


Pirmgymio gyvulio neskirk veislei — nesiseks. 

Neik į kūtę duoną valgydamas - žiurkės galvijus grauž. 
Gyvulį pardavęs, nebegailėk, neužvydėk — neis pirkusiam rankon. 
Išleisdamas įduok duonos kampelį į ranką prietelystej. 


Mėnesio dykumoj atsiradęs gyvulys bus išliesęs. 
Jaunam mėnesy atsiradęs. visai neaugs. 


— 492 — 


Ant krosnies sėdėdamas nesiauk kojų: nesiseks gyvuliai. 

Šieną nuo kūčių stalo išdalyk galvijams — tai nesirgs. 

Jei muši galviją šluota, jis bus liesas. 

Jei muši žmogų šluota, tavęs niekas kūmuosna neprašys. 
Pirkdamas gyvulį, imk su saitu, pavadžiu, kitaip jis nesiseks tau. 
Derant galviją, jei jis šlapinas, nepirk: nesiseks. 

Nupirkęs gyvulį, nesakyk: dėkui — neis į gerą. 


Jei pardavėjas gyvulio gailisi, jis liesta. Reikia tad supykinti pardavė- 
jas, tai bus gera ranka. 


Arkliams sergant gelažonimis, reikia rūkyti pleiskanių kanapių varpo- 
mis — bus lengviau. 


Jei arklys nuolat uodegą į sieną trina, iš galo uodegos išpešiok dyg- 
stančius storus ašutus; nebetrins. 


Arkliams sergant gelažonimis, reikia smulkiai sukapoti žąsies sparnas, 
paimti šeško mėsos ir kregždės lizdą. Visa sumaišyti ir tuo smilkyti pano- 
sėj, iš viršaus pridengus gūnia. 


Šv. Jurgio rytą neark kumelinga kumele — atves kumeliuką iškištu 
Hiežuviu. 


Kai arklys, vedamas iš kūtės, raivos, tampo kojas, jį voks. 
Arkliai nujaučia kelionę: jie prieš netikėtą guli. 


Jei, išvedant arklį per arklydės slenkstį, einant jis raivosi, ištiesdamas 
paskutinę koją — jį vogs. 


Jei, išvedant parduotų arklį, jis išsituštins kieme, geriau nebevesk: 
niekas nė nežiūrės. 


Jei išsituštinsi pinigus už jį mokant, padarys baryšių. 

Jei suderėjus nusišlapys, nebeimk. 

Arklys stipras, jei uodegos pakelti neduoda, 

Gimus teliukui, tuoj reikia jam gerklėn įkišti šiaudų, kad išaugęs 
būtų ėdrus. 


Kad teliukas būtų sveikas, reikia jam  gerklėn subrukti kiaušinis su 
visais kevalais. 


Jei karvei ir avelei kleba dantys, apspaudyk jų dėsnas sijono pa- 
dalka — nebeklebės. 


Telių neatitrauk nuo karvės penktadieny ar šeštadieny — bus ne- 
pieningos. 

Neatitrauk veršelius antradieny ar ketvirtadieny, jiė sunyks. 

Teliukus veislei renkant, reikia šių ženklų žiėt- 
rėti, kad: 

I) jauno mėnesio jie nebūtų atsiradę; (toki būna vis liesūs, ploni); 


2) priekinės dėsnos (tuoj, kai prašiepi dantis) ne baltos, gražios, 
bet raudonos būtų; 


— 493 — 


3. dantų teturėtų 6, ne 8; 

4. nebūtų silpnas. 

Už visų kojų pakėlus, tvirtesnis telias auškčiau riečia galvą, net lig 
pirmutinių kojų. Kuris neriečia galvos, dvės. 


Voras, ant ko nusileisdamas, laimę jam lemia. 

Aplankęs svetimą gryčią, neišeik, nepasėdėjęs — laimę išsineši. 

Jei niešti dešinioji ranka, sveikinsies su „kuo; jei kairioji, gausi pinigų. 
Jei ant liežuvio uždygo spuogelis, tai tave apkalba. 

Jei duona iškepta perplyšta, tai kažkas iš tų namų skirsis. 

Jei alų ar kitką geriaut gerklėj nusigargia, dar teks gerti. 


Jei višta gieda, nelaimės lauk. Kad ji neištiktų, reikia nuo stalo iki 
slenksčio višta grindis matuoti. Jei ant slenksčio uodega pateks, nukirsk 
uodegą, jei galva — galvą kirsk. Kitaip nelaimė namus ištiks. 


Jei iš ryto, už vartų išėjęs, sutiksi pirmą moteriškę, nesiseks tau tą dievą. 


Jei pelėda apie keno kiemą žvygauja, tai jei ten yra merginų — 
vaiką turės. 
Jei akį niešti — teks verkti. 


Jei šuo staugia — ištiks bėda. 


Pirmą kart griausmą išgirdęs, persiversk per galvą.  Turėsi visus 
metus laimę. 


Jei su reikalu eidamas pirmą sutiksi vyrą — ramiai eik, pasisekimas 
laukia, jei moterišką — atgal grįžk, nelaimę rasi. 


Mergaitėms nereikia daužyti nedėgolių, nes ištekėjus jas vyras muš. 
Jei delną niešti — greitu laiku gausi ar teks gauti pinigų. 


Kad būtų tau laimingi metai, pirmą kartą išgirdęs griaustinį griau- 
džiant parsiversk per galvą. 


+Jei, pirmą kartą išgirdęs gegutę kukuojant, turėsi pinigų, tai turėsi jų 
i per visus metus. . 


Kad šuliny būtų šaltas vanduo, įmesk duonos, 
Kad lengvai plaukiotai, nenuskęstai, privalgyk paukštienos. 
Kad laimė būtų namuose, prikalk ant slenksčio arklio pasagą. 


Pirkios nereikia visiškai išvalyti — skurdžiai gyvensi. 
Dabok, kad kamaros, klėtys ir klojimai nebūtų valomi grynai. 


Vakarą nešluok gryčios — visą pasisekimą iššluosi. 


Iškabinęs taukus iš indo, nevalyk jo, bet ant senųjų likučių vėl pilk 
taukus — bus skalsa. 


Nevalyk duonkepės diežės — paskui nesiseks duona kepti. 
Nevalyk aruodo, pilk grūdus ant likučių — visados bus pilnas. 


Nuskustų bulvių nemazgok, dėk tiesiai puodan — bus sriuba gardesnė; 
jei numazgosi, bus niekam netikus. 


— 494 — 


Jei tavo kąsnelį suvalgys kitas, tave apgalės, priveiks. 


Jeigu, iš kaimyno išeidamas, paliksi jo šeimyną bevalgančią, tai namo 
parėjęs rasi savąją besibarančią. 


Nebadyk kregždžių lizdų — būsi lašuotas 

Nebarškink peilių į stalą — badą parkviesi. 

Nemušk veversių ir starkų; jų lizdų nenaikink— vaikai bus lašuoti. 
Pelėda rėkia prieš nelaimę. 

Jei pradėjus šaukti: „ką vystai? suvystyk!“, merga apsivaikuos. 
Pelėdą vadina „Velnio bobute“. Jeigu rėkia — mergų krykštynas reiškia. 
Jei katė nagais medį drasko, bus oro. 

Jei tetervinas burzda, bus oro, 


Per keno drabužius pamatysi utėlę vaikščiojant, tas, žinok, turės daug 


vargų. 
Nenuimk jos — visas jo nelaimes sau pasiimsi. 


Vyriškas, vieną mylimą pametęs, su kita nebebus laimingas. 
Kai blusa viršų rankos įkanda, tuomet žmonės apkalba. 
Jei kas žaksi, — kas nors jį mini, apie jį šneka. 

Jei atspėsi, kas— nebežaksės. 


Jeigu vaikai pašalėj žaidžia žemėmis, tai bus geri metai; jei akmenė- 
liais — blogi. 


Užgavienių dieną mergina, norėdama žinoti, iškur atvažiuos piršliai, 
muša į tvorą kumpio kaulu ir klauso: iš kur šunys suloja—iš tos pusės bus 
piršliai. 

Kūčių vakarą atnešus malkų merginos suskaito plauskes: jei lygu—-ištekės. 


Kūčių vakarą mergaitės, išbėgdamos galan gryčios, klausosi: kur šunys 
loja, ten nutekės. . 


Kur gervės pralėkdamos ant namų suka, iš ten mergaitė tais metdis iš- 
tekės. 


Jei surėkia, tie namai degs. 

Jei valgant, katė vis glaudžiasi prie merginos, ji greit ištekės. 

Jei šarka krykšdama šokinėja aplinkui namus, kur yra mergaičių, tai 
bus piršliai. 

Jaunąją vedant pirmą kartą, taką barstyk pelenais ir šluok pušine šluota 
— bus vaisinga. 

Į šliubą eidamas nieko nesiskolink: jei ko pasiskolinsi, per visą amžių 
skoloje būsi. 


Jeigu jaunoji, ruošdamasi šliuban, šukuodamasi galvą, perskirs skyrimą 
su peiliu, tai po šliubo su vyru turės su peiliais muštis. 

Jeigu važiuojant į šliubą vežimai važiuos išsiskyrę, tai jaunavedžių gy- 
venimas po šliubo bus išsiskyręs. 


— 495 — 


Per šliubą iš katros pusės žvakė silpniau dega, iš tos pusės klūpąs grei- 
čiaus mirs. 
Jei merga mėgsta puodą gramdyti, per jos vestuves snigs. 


Norint prisivilioti vaikinas, reikia įsiūti jo drabužiuosna grivnia—jis ne- 
beatsitrauks. 


Jei kūčių nakty išpeši šieno iš dankčio su varpomis, tai tą žiemą ištekėsi, 
jei be varpų, tai, gal kai kada, ištekėsi už našlio. 


Kūčių naktį 12 valandą reikia užlipti ant aukšto, tik vienai, kad niekas 
nežinotų, išsinešti stalelis, pasistatyti ant jo veidrodis ir dvi žvaki prieš 
veidrodį, pakloti kortos ir tiesiai žiurėti, daugiau niekur, tai pasirodys vaikinas, 
kuris bus tavo. 


Kūčios vakarą mergos neša pirkion malkų, atnešę skaito pagalius. Jei 
išeina porinis skaičius, reiškia, tais metais ištekės, jei ne porinis — dar netekės. 

Per šliubą kurio pųsėj žvakė labiau mirgės, tasai labiau sirguliuos. 

Pakūčiojus reikia išbėgti malkų ir paimti neskaičius — seksis per 
ištisus metus. 

Kai išeini pavalgęs kūčių, tai reikia paklausyti, iš kurios pusės šunys lo- 
ja, tai iš tos pusės bus piršliai. 

Jei katė, ant lango sėdėdama, prausiasi, svečių lauk, jei už stalo — 
piršlių lauk. 

Kūčios naktį mergos vaikščioja po langu klausyti. Jei išgirs pirmiau žodį 
„eik“, tais metais ištekės, jei „sėsk“, dar visus metus sėdės netekėjusi. 


Kūčios vakarą mergos skaito tuinus tvoroje. Jei porinis skaičius skai- 
tomoje tvoroje, tais metais merga ištekės. 


Jei, plaukus pinant kasosna, merga palieka pluoštą nesupintą, už 
našlio ištekės. 


Švento Jono vakarą reikia nusipinti vainikas iš dvylikos spalvų, iš 
dvylikos gėlių; užsidėjus jį ant galvos, gulk miego — sapne būsimąjį vyrą 
pamatysi. 

Jei piršlys atjoja baltu arkliu, mergaitė neištekės. 

Jei per šliubą abidvi žvaki skaisčiai dega, abudu jaunavedžiu bus lai- 
mingu. Jei vienoj pusėj pradės dusti, tas bus nelaimingas. Jei visai užges 
— mirs. | 

Jei katė prausiasi, reikia nunešti prie durų, suduoti tris kartus — jeigu 
katė bėgs prie pečiaus, tai elgeta, jei prie stalo, tai svečias ateis. 


Kūčios vakarą mergaitės, išeję ant kiemo, klausosi, iš kur šunys čios: 
Iš tos šalies piršliai atvažuosią; jei visai neloja, nelauk piršlių visus metus. 


Jeigu krosnį kūrenant atlieka nuodėgulių, tai bus svečių. 

Jei katė prausiasį, bus svečių. 

Jei „verkiamoj vietoj“ (užstalėj, krykštasuolėj) katė prausiasi — sšve- 
čių lauk. 

Jei migdžiant nekrikštyto vaiko neperžegnosi, o nakčia nežibiusi, lau- 
mė pamainys. 


-— 486 — 


Jei pečiui lieka nuodegulys, lauk greito svečio. 

Jei katė prausiasi, bus svečių ir iš tos pusės, nuo kurios koją suka. 

Katei pradėjus praustis, nusinešk ją į slenkstį ir sušerk: jei ji ištrū- 
kus nubėgs užustalėn, tai tolimesni svečiai ateis; jeigu pastalėn, tai kasdie- 
minis lankytojas. 

Jei valgant iš rankų iškrito šakelės, bus viešnia; jei peilis, bus svečias. 

Jei linus šukuojant šepetys iškris iš rankų, atsitiks svečiuose susipersti. 

Pririnkti ryšelių, kuriais riša linų saujas raunant; nuausti staltiesę, su 
ja aptiesti stalas — sėdintieji už jo maža tesuvalgys. 

Jei krosnį kurenant iššoks didelis nuodėgulis, bus nelaukiamas svečias. 

Jei malkos degdamos spaksi, bus svečių. 

Jei katė prausiasi, bus svečias; jei nori žinoti, koks, pakišk katę po 
šiuota kampe gryčios; jei pakėlus šluotą, katė bėgs prie stalo, tai svečias 
artimas, jei prie pečiaus, tai žydas, jei vidurin pirkios — čigonas, jei prie 
slenksčio — elgeta. 

Į kurią šalį katė besiprausdama žiūrį, iš ten atvyks svečiai. 

Jei išvažiuojant arklys prunkščia, vilką, velnią mato: kas nors atsitiks 
ar būsi ką nors namie užmiršęs; jei parvažiuojant — laukia. 

Nešluok pirkios, kol rengiantis kelionėn išvažiuos — kitaip nebegrįš. 

“Jei kam valgant kąsnelis iš burnos iškrenta žemėn, ' kas draugas ar 
pažįstamas kelionėj yra alkanas. 

Nėščiai . moteriškei nieko neatsisakyk duoti — vistiek tą daiktą pelės 
sukapos, 

arba namų pelės apniks, 

arba net visus triobėsius pelėmis apleis. Kad taip nepadarytų, išeinančią, 
jai nematant, apiberk žemėmis ar pelenais. 

Gimusią mergaitę perkišk per kelines — užaugus greitai ištekės ir gerą 
"vyrą gaus. 

Gimusiam berniokui uždėk kepurę — užaugęs gerą dalią turės. 

Kad geras būtų katalikas, parvežus vaiką iš krikšto, paklausk : Ar par- 
vežėt vaiką? Kumai teatsakyk: Vaiko neparvežėm, parvežėm Joną. 

Kad gimtų sūnus, riekia duonos kampelis suvalgyti. 

Jei kūčias valgant nėra šešėlio- ant sienos, tai tas žmogus mirs tais 
metais. 


Kudikis nedelioj gimęs Jabai mandras, pirmadieny — nelaimingas, antra- 
dieny — bus pirklys, večiadieny — piktas, ketverge — riebus, penktadieny 
— liesas, subatoj — turtingas. 


Jei pelėda ant stogo žvygauja — sergąs mirs. 
Kai akį traukia (akis plasta), mirs kas ir giminių. 


Šuo nujaučia mirt. Jei ant skiedryno staugia, patsai išdvės, jai pas 
tvartus — gyvuliai puls, jei pas slenkstį pirkios, ar pas vartus, kas nors Žmo- 
nių mirs. 


— 497 — 


Jei pelėda ant stogo rėkia, toje pirkioje kas nors mirs, jei ant kitų 
trobesių, gaisras kils. 

Jei vištos ant laktų nakčia kudekina, mirtį mato. 

Jei kūčią valgant ausyse zvimbia, kitos kūčios nesulauksi. 

Jei butelis kambary truksta, mirs kas nors tuose namuose. 

Jei grindys nakčia braška, numirėliai vaikščioja. 

Kūčios vakarą šaukštus palieka ant stalo; jei keno šaukštą iš ryto randa 
apvirtusį aukštyn, tasai tais metais turi mirti. 

Jei pelėda pavasarį ant kieno namų stogo rėkia, tai tuose namuose 
tais metais turi kas nors mirti. 

Per kūčias reikia traukti iš po staldengties šieną; kas ilgą ištraukia, 
tas ilgai gyvens, kas trumpą, tas neilgai. 

Jei stalas braška, kas nors iš tų namų mirs. 

Jei višta pradeda gieduoti, bus nelaimė, kas nors mirs. 

Jei, išvažiavus kelionėn, katė perbėgo kelią, tai namie yra kas bloga, 

Jei kiškis perbėgo, grįšk namo ir išpradžių pradėk kelionę, kitaip bus 
nelaimė. 

Jei šuo perbėgo, linksmai važiuok. 

Jei moteriškė — blogai. Jei išėjęs pirmą sutiksi moterį su tuščiais 
kibirais, ką tą dien buvai sumanęs, nesiseks. 

Kad višta gieda, tuose namuose bus numirėlis (nabašninkas). 

Gegutei arti triobų sode ar žarde kukuojant, sakoma: ką gi iš namų 
iškukuosi ? 

Pirmą kartą pavasarį kukuojant, klausiama, kiek metų beliko kam 
gyventi; kiek kartų sustodama sukukuos, tiek. 

Šuniui staugiant sakoma: kažkokią nelaimę atstaugs. 

Jei staugia aukštyn galvą pakėlęs— gaisrą, jei žemyn—mirtį. 

Jei šuva staugia, žiūrėdamas į viršų, bus gaisras, jei žemyn-—kas nors mirs. 

Kai numirėliui duobę kasant griūva, tuoj kitą atlydės ir iš tos pusės, iš 
kurios griūva. 

Po kūčių vakarienės viskas paliekama ant stalo. Jei atsirastų vienas 
šaukštas atverstas, tai kas nors iš namų mirs. 

- Jei išimant iš krosnies kepalą kąsnelis atkrenta, kas nors iš manų mirs. 
Kūčias valgant, keno šešėlis be galvos (it stuobrys), tas tais metais mirs. 
Jeigu paskambinus po dūšiai, varpai ilgai nenutyla, greit vėl atves 

numirėlį. 
Jei atbėgs kaiman voveris, tas kaimas degs. 
Kregždės nesikrauna lizdų tuose namuose, kurie turi degti. 
Su šv Agotos duona reikia bėgti aplink ugnį į tą pusę, kur nėr trobesių. 
- Kai viesulas sukasi ant kelio, reikia turėti medžiakotį peilį ir įsmeigti 
jį ten, kur viesulas sukasi. Tuomet jis pavirs žmogumi ir prašys, kad peilį 
ištrauktai iš žemės. Tuomet galima iš jo išsiderėti, ką nori. 
Tauta Ir Žodis. 32 


— 498 — 


Kiaušinius dedant perėti, reikia žiūrėti, jei pučka aukštai, tai gai- 
džiukas, jei ant šono, tai vištytė. 

Kas išvež pirmutinį mėšlo vežimą per mėšlavėžtį, tas turės nelaimę 
iš gyvulių. 

Kad agurkai gerai megstusi, reikia tarp jų pakasti katino kliackų (to- 
kios žolės). : 

Kai pupos žydi, šlėktoms badas. 


Norint, kad karvė duotų daug smetonos, šv. Jono rytą, kada dai 
neišgintos karvės, su milžtuve eiti ir šu koštuvu graibyti rasą nuo žolės ir 
pilti milžtuvėn. Parnešus tą rasą sumaišyti su vandeniu ir duoti karvei išgerti. 

Kitos karvės, kurios suės tą žolę, nebeduos daug pieno. 


Per žiemą reikia užsirašinėti dienos, kurios buva gražios, ir medžiai 
apšarmanoti.  Pavasary tą dieną seti, nors diena ir būtų labai negraži. Tą 
dieną pasėjus, derlius bus turtingas. 

Kad kurmiai daržų neraustų, reikia prikaišioti pašvęstų Devintinėse žolių. 

Jei neščia moteris įeina daržan, tą vasarą kopūstai pus. 

Jei karvė serga pelėmis, reikia ją lupti bato aulu — karvė sugis. 

Jei per Naujus Metus važiuodamas išvirsi, tai javai gerai derės 


Jeigu arklys serga blužniu, reikia iš pažasties plaukų išpėšti, įmaišyti 
duono: ir sušerti arkliui — arklys sugis, 


Kol pats nepradėjai sėti, kitam sėklos nereikia duoti — javai nederės 


Kai išbaigia mėšlą vežti, aptaiso arklius šakelėm ir žolynais ir tada jau 
pačias pagramdas veža. 


Kad lazdynuose yra žirginių, tai žirniai užderės. 


Kai žvirbliai kviečių nelestų, reikia prieš sėjant atsistoti prieš vėją, per- 
mesti atgal per petį pirmą akmeniuką, paskui kviečių saują. Paskui tik sėti. 
Tėmik dienas to sekmadienio, kurioje kūčia išpuola. Kuri diena graži, 


medžiai apšerkšnoję, tai pavasario metu sėk tą dieną, nors jį būtų negraži, “ 
ūkanota: tą dieną pasėjus turėsi gero derliaus. 


Pirmas mėnuo žiemos — pirmas mėnuo pavasario, antras mėnuo žiė- 
mos — antrasai pavasario, trečios mėnuo žiemos — trečias mėnuo pavasa- 
rio, ketvirtasai menuo žiemos — pirmas mėnuo vasaros ir t. t. Reikia pa- 
žymėti, kokia diena žiemos buvo graži, ir medžiai buvo šerkšna aptraukti. 
Atatinkama diena pavasario ar vasaros bus graži. Sėti ir sodinti reikia 
rinktis dienos, atatinkamos žiemos dienoms, kuriose medžiai buvo apšerkš- 
noję. Tą dieną pasėti javai ar pasodytos daržovės gerai derės. 


Pirma žiemos šerna — pirma atatinkamo pavasario mėnesy sėja. Antra 
šerna — antra atatinkamain pavasario mėnesy sėja. 


Kad sodai turėtų daug vaisių, reikia kūčios dieną šiaudų ryšiais medžius 
apraišioti 


Kad nuo medžių pavasary žiedai nekrįstų, reikia kūčios dieną viš! 
medžiai pakrėsti. 


Jei tarpūšventėj malkas kaposi, ledai javus pamuš vasaros metu. 


— 499 — 


Saulei nusileidus mėšlą (sąšlavų) iš pirkios nešti nevalia. — javai 
nederės. 


Jeigu augant javams mėnuo neužeina, jo nematyti, javai neprinogsta. 
Valgant žalius žirnius, ankščių nekramtyti, nes žirniai kirmys. 
Nemyžti, kur javai pasėti, nes supus ant lauko. 

Nesėti žirnių, kai pučia šiaurių vėjas: bus kieti ir nesuvirs. 


Jei nori, kad agurkai gerai megstųsi, reikia paimti virvė, sumazgioti 
ją ir įmesti, agurkams židint, tarpuėžen. 


Rastą lauke seną pantį reikia parnešti namo ir įmęsti tarpuėžėn, kai 
žydi agurkai: daug užsimegs ir kartūs nebus. 

Kad agurkai gerai augtų, reikia sodinant kiekvieną grūdą sakyti „bipt“. 

Kad burokai gerai auktų, reikia sėti kojas apsiavus. 

Kad duona būtų skalsi, nereikia vakarą prariekti kepalo. 

Kad linai gerai augtų, reikia einant sėti iškepti du kiaušiniu, padėti 


maišan kartu su linais; išnėšus ant lauko, linus išsemti, o kiaušinius palykti 
maiše. Kai linus pasėsi, kiaušinius persinešęs suvalgyk. 


Kad kopūstai gerai augtų, reikia prieš sodinant pavožti ant ėžios puodą 
be dugno, ir tuo puodo tol nenuimti nuo tos ežios, kol kopūstai, pradės 
megsti gūžes. 

Kad burokai dideli augtų, reikia prieš sodinant ton ežion įbesti nulu- 
žusį baslį, paskui sodinti burokus. 

Kad javai gerai augtų, reikia eiti sėti pavalgius. 


Kūčių vakarą pavalgius pakeliama nuo stalo šienas ir ieškoma grūdų. 
Tas javas: kviečiai, miežiai, avižos derės, kurio grūdas bus rasta. 


Kalėdų pirmą dieną skubinkis namo — darbas lauke eis pirma kitų, 


Kas per Naujus metus pirmas iš bažnyčios pareis namo, tas pirmas bus 
visuose darbuose. 


Pirmą kartą grįžtantį artoją suliek vandeniu, kad žemė nedžiūtų, kad 
gausesnius vaisius duotų. 


Vienam pasėjus, jai kitas kaimynas užsėja, pirmojo bus blogi. 


| Nepradėk darbo Kentėtojo dieną — reiks daug kamuotis, tąsytis 
ir nesiseks. 


Nesėk dienoj, turinčioj raidę r — kirmėlės ės. 

Pildamas sėklai grūdus, neįsikąsk maišo — blogai augs. 

Nesėk žirnių javų kryžiaus dienomis —- užaugę bus susikryžiavoję. 

Jei vieno kaimyno javai geresni, o kito prastesni, parauk gerųjų ir 
užmesk ant prastųjų: gerieji suprastės, o blogieji sugerės. 

Praeidamas pro dirbančius, pasakyk: Padėk Dievas, Padiek Dieu. Kiti 
atsakyk: dekui, dekui Dieu, geradieu; Nepasveikinus, darbininkai klausia: 
Ar nematei kiaulės pro šalį einančios, važiuojančios, su varpeliu ar kitaip. 


32, 


— 500 — 


Pilk rugiūs gervių gerklėn, ne uodegon. 

(Sėk rugius prieš išskrendant gervėms, o ne išskridus). 
Kviečių ir rugių nesėk vėjotoj (kada didelis vėjas), bus smilgų. 
Pamatęs pirmąjį rugių žiedą, suvalgyk, duona bus skalsesnė. 
Rugius piauti pabaik su saule -- duona bus baltesnė. 


Geriant ką nors, jei vyras neužgers į moterį, o moteris į vyrą, 
kviečiai neaugs. L 


Miežius sėk Šeradiių — nebus kūlėti. 
Miežių sėtų eidamas, išsitepk lašiniais delną — žvirbliai neles. 


Kad kviečių žvirbliai nelestų, eidamas sėtų patrink ranką į tą virvę, ant 
kurios buvo pakabinta mėsa. 


Sėk miežius, kai pušelių augliai nusvįra. 

Urbono dienoj sėk miežius, Stanislovo — svogūnus ir žirnius 

Neapversk akečių kanapes pasėjęs — nedygs. 

Kviečius sėdamas perpilk juos per stebulę rato — žvirbliai neles. 

Išėjęs žirnių sėti, sakykis sėjąs visiems: ir paukščiams ir pakeleiviams 
ir ubagams, tai derės. 

Jei tyčiom skirsi žirniams vietą, kad niekas neužeitų, tai kirminai išės, 

Jei eidamas žirnių sėtų sutiksi kiaulę — visi žirniai sukirmys. 

Avižas sėk tą pavasario dieną, kada tą pačią žiemos dieną esti ap- 
šerksnoję medžiai. 

Burokus sėk basas, kad būtų šaknoti — pirštuoti. 

Kanapes sėk vakarą — žvirbliai neles. 

Pasėjęs kanapes, nevaryk jokio kuolo žemėn — nebedygs. 

Pirmą kartą važiuodamas javų vežti, iš klojimo pasiimk kokių šiukšlių 
ir išbarstyk lauke — kad parodytai neviską atėmęs iš lauko. 

Kai graudžia ir vėtra, negalimą bėgti pavėjui ir drabužius pasiraitoti: 
tuoj prikibs prie tavęs perkūno vejamas velnias, ir trenks tave perkunas 
drauge su juo. 


Jei. lauke javus pelės kapoja, bus jie brangus. 

Jei dešinės rankos delnas niešti, sveikinsies su kuo, jei kairiosios — 
pinigų gausi. 

Jei sumanęs šulnį kasti nori sužinoti, ar toj vietoj, kur manai kasti, 


bus vandens, paimk kiaušinį, įvyniok pakulosna ir apvožk ten po puodu. 
Jei kiaušinis apsirasos, bus vanduo, jei liks sausas, vandens nerasi. 


Nemyžti ant skiedrino, nagai laužysis. 


Pirmo kepalo, kryžium pažimėto, pirmutiniu valgyti negalima: duona 
bus labai neskani, 


Jei žiemą medžiai apšūla, vasaros metu siaus ligos. 


Jei kas iš vakaro keikiasi, blevėzgoja, tą ateina ir užgula nakčia pik- 
toji dvasia. 


— 501 — 


Jei varna maudosi vandeny, ar žiemą purtosi sniege, bus atadrėgnio. 
Jei šuo žolę ėda, lauk blogo oro. 
Jei veidas kaista, kas nors apkalba. 

Jei dešinė akis niešti, verkti teks, jei kairioji — juoktis teks. 

Jei šunys sodžiuje kaukia, ištiks nelaimė, ar bus gaisras. 

Jei šukos, galvą šukuojant, iškrinta iš rankų, turėsi gėdą. 


Jei pirmutinis duonos kepalas plyšta per kryžių; ką nors tame name 
ištiks nelaimė, o gal net mirs kas nors. 


Jei duonos kepalas skiriasi per pus, kas nors atsiskyrs šeimynoje. 
Medžių girgždėjimas tai žmonių dūšių šauksmas. 


Velnias keršija namų šeimininkui, jei jis nedaro jam jokių aukų. 
Todel ir priežodis toks susidėjo apie velnio kerštą: 
„Už vartų nestovi, bet savo atsiima“. 


Burtų raštų perskaityti neleidžia: juos galima sužinoti tik per apgavimą. 

Burtininkai, duodami ligoniui vaistų, įsiveda juos į kamarą, kur verda. 
Jei suvalgysi išvirtą kokio gyvulio liežuvį, nenupiovęs galelio, būsi melagis. 

Jei užsivieži svetimą pypkę rūkyti, jos paprašęs, užsiviežk ir svetimų 
seilių nešluostyti; nebent sau per kaklą gali perbraukti. 

Iš pirties parėjęs, pasakyk: Dėkui už šilimą. Kiti atsakyk: Ant sveikatos. 

Kad stygas muzikantams sutraukytai, reikia taip padaryti: iš atbulai 
verptų siulų reikia išausti juostelę, paskui nunešti ji kryžkelėn ir pakasti 
viduje; kada per tą vietą pervažiuos tris kart po devynis, ja iškast ir ant 
nuogo kūno apsijuosti. Kada būsi toj gryčioj, kur muzikantas griežia, kiek 
kart pasilenkęs ją įkasi, tiek kartų truks styga. 

Kai griaudžia, negalima slėptis po dideliu medžiu. Bet po egle ga- 
„lima, nes josios šakos auga kryžiaus pavidalu, ir po ja. velnias nesislapsto. 

Valgant kūčias, reikia visokių valgių po truputį sudėti ant lėkštelės ir 
paskui tris syk apnešti apie triobesius; bus visur skalsa, valgime, augime, 
vyvuliuose, javuose ir soduose, — visur visko bus užtektinai. 


Jei nori sužinoti, kuris žmogus tau blogo nori, ar yra sumanęs kažką 
pikta padaryti, dvyliką dienų prieš kalėdas nusipiauk kas dien šermukšnio 
rikštukę, o kūčios dienoje surišk visus ir sudegink: tasai žmogus būtinai į 
tave ateis ir jau savo sumanimų įvykdinti negalės. 


Kadsmuika neužkimtų ir jos balsas visuomet būtų malonus, reikia iškirpti 
iš popieriaus kryželis, ant jo visų keturių kampų užrašyti, kokia tais metais 
dieną yra Christus gimęs (pirma kalėdų diena), ir prilipdyti prie smuikos 


Jei nagas žydi, tai ką nauja nupirksi. 

Jei dešinės rankos nagas žydi, tai savas myli. 

Jei plaukai nuo galvos slenka, tai kažkas slaptai myli. 
Jei šalčiai siunta, surink 12 plikių, tai šaltis atsimes. 
Driežą ar gyvatę pamačius reikia užmušti — saulę gadina. 


— 502 — 


Griausmo uždegtas triobas reikia gesinti rūgusiu pienu. 

Kas spiauna vandenin, tam po mirties reiks karštą plytą laižyti. 
Valgant nesijuok, nes velnias uodegą dubenin kiša. 

Jei sėdėdamas supi kojas — sykiu velnią supi. 

Šepetį reikia pakasti tarp kiemo vartų, tai meškos nejeis 

Kai šermukšnio uogų yra daug, bus ruduo. šlapias. 


šaltis. 


Jei galas nosies niežti — užgirsi naujieną. 

Jei anglys blėsta žaruojant, jos prieš gerą orą žaruoja. 

Jei ugnelė kuriandamosi čypia — bus vėjas. 

Jei žibėdama skala žemyn liepsną riečia — bus atadrėkis, aukštyn 
Jei ausyse spengia — laišką apturėsi. 


"Jei su reikalu einančiam kiškis perbėgs kelią, nepasiseks, jei taip ei- 


nančiam — lauk bėdos. 


Jei nuėjęs pas kaimyną rasi valgančius, sugrįžęs namo rasi besi- 


barančius. 


Jei dieną miegas marina, lietaus lauk. 


Jei nakčia langinės bilda, svarbią naujieną sužinosi, jei sugirgžda 


— lauk audros. 


Jei kiškis per sodžių perbėga, lauk gaisro. 

Jei gaidys, užlėkęs ant stogo, gieda, lauk didelio gaisro. 

Jei saulė nusileidžia debesiuose, lietus lys, jei raudona — vėtra bus. 
Nespiaudyk per langą, angelą sargą apspiaudysi. 

Pirmadieny darbo nepradėk, nesiseks. 

Jei musės piktos, lenda į nosį, į akis — bus lietaus. 

Velykų šventės naktį vėlės (dūšios) vaiksčioja po namus. 

Jei pečių kurinant pečiui zvimbia, vėlė ten kankinasi. Sukalbėk „An- 


gelas Dievo“, tuo nustos zvimbusi.  Nesukalbėsi, nelaimė ištiks. 


Jei stalas nakčia braška, mirs kas nors, jei lova subraška, apsirgs kas nors, 
Jei atsiguli susijuosęs, nakčia laumė aplankys. 

Jei gaidys dieną gieda, bus oro permaina. 

Jei vieną pusę galvos iššukuosi, kitą ne, paklysi girioje. 

Jei drabužius siuvant išsiners siūlas, tas žmogus drabužius sveikas Sunešios. 
Jeigu vaikštai viena koja apsiavęs, kitą basas, mirs tavo tėvai. 
Negalima degti skalos iš dviejų galų — tėvai mirs. 

Jei vaikščiosi rasiena, motynai krūtinė skaudės. 

Jei kelionėj arklys prunkščia, labai laukia tavęs, kur važiuoji. 


— 503 — 


Saulei nusileidus negalima velėti: laumė išvelėtus audeklus ar skal- 
binius išvogs. 


Jei kremblį pamatysi mažą ir jo neišrausi, kad didesnis paaugtų, 
vistiek neaugs ir supus. 


Jei kelionėn išvažiavęs kažką užmirši ir atgalio sugrįši, nesiseks ir tik- 
slo nepasieksi. Geriau tą dieną visai nevažiuok. 


Jei kas virvę veja, už kito galo nelaikyk. Atminti suvys, nieko 
atminti negalėsi. 


Valgant neduok vaikams skaityti, atminti suvalgys ir blogai mokinsis. 
Atsisėdęs kojom nesupk. Velnią supi ant kojų ir angelą virkdai. 


Kūčios dierą reikia nusiauti kojas ir basam aplink sodą apibėgti. 
Kirminai nesuės vaisių. 


Jei voras nusileidžia kam ant galvos, lauk svarbių žinių. 
Jei pelėda dejuoja sausamedy, arti kas nors turi mirti. 
Jei žarija toli nušoksta, ištolo atvyks nelaukiamas svečias. 


Jei merga, bevalgydama drauge su kitais, paims paskutinį kasnelį ir 
suvalgys, bernai neves jos šokti. 


Jei gaidys gieda, ant tvoros atsistojęs, ir žiūrį į rytus, o paskui atsigrę- 
žęs į vakarus nulekia nuo tvoros, bus lietaus su ledais. 


Jei žiemą žąsinas stovi ant vienos kojos, būtinai lauk šalčio. 


Jei pavalgius mergaitė ilgai stalo nenušluosto, ras piršliai ją nepasiren- 
gusią, ir teks jiems ilgai už vartų laukti, o mergaitei nemalonumų. 


Namuose nešvilpk, velnią prisišauksi. 


Jeigu valgant kalbėsi apie žinomo paukščio lizdą, paukščiukus 
skruzdėlės užpuls. 


Jeigu tarpušventy siūsi, eriukai bus su perkirptom lupom. 


Jeigu neščia moteriškė tarpušventy siuva, gims vaikas su spauglėmis, 
nuo kurių ir mirs. p 


Jeigu mėnulį rodysi pirštu, pirštas turės prisimesti. 

Jeigu guldamas neperžegnosi patalo, su velniu gulėsi. 

Jei radęs nusidžiaugsi, greit pamesi brangesnį daiktą, negu radai. 
Jei kanapes sėjančiam pasakysi: „Padėk Dieve!“ kanapės nebedips. 
Jei kitam kanapes sejant įkiši žemėn kuolelį, nebedigs pasėtos kanapės. 
Jei vieversys prieš tave pasikelia: Panelė švenčiausia į tave pažvelgė. 
Neik gulti vištoms tupiant ant laktų — vištalaktomis apsirgsi. 


Jei sergi vištalaktomis, reikia ant vartų užkopti, pamosuoti rankomis 
"ir gaidžiu užgiedoti tris kart — nustosi sirgęs. 


Kėrai. 
Surinko prof. V. Krėvė Mickevičius. 


„Ajo Panelė švenciausia per loukelius, pataikė kojati in akmenėlį, nu- 
mušė mažų pirštelį, aptaškė akmenėlį kroujaliu. Per tų kroujų švenciausios 
Panelės sustok kraujas iš NN kūno tekėjis. Per Panelės švenciausios skousmų 
liepiu tau — sustok, iš gyslų NN nevarvėk. 

(Reikia tris kartus atkartoti, paskuj sukalbėti tris kart: „Sveika Marija“). 


Pilvingis, Niedzingės parap., Alyt. apskr. 


Il. 


„Valiuli Dzievuli, kroujų suturėk, dūšios iš kūno nevaryk, kad su krouju 
nebėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietų akmenėlį, per aukštų užuolėlį, 
valiuli Dzievuli, krouju insakau, kroujų gyslose sulaikou“. (Reikia tris kar- 
tus pakartoti, paskui sukalbėti tris kart: „Sveika, Marija“). 

Rudnia, Marcinkonių par. — lenkų okupuota 


III. 


An kryžious Kristus karojo, Jo šventų šonelį ronijo, kroujų pralėjo. 
Dzievulis žodelį tarė, šventų kroujų sulaikė. Valiolio Dzievolio, per Dougio 
akmenėlį, per Bubį ūžuolėlį, tavy prašou, tau insakou — žodzį tark, krojų 
sulaikyk, kad iš NN gyslų nebėgtų, dūšios iš kūno neviliotų. Išviliok geriou 
dūšių iš to medzio, kuris padziūvo, išlaisk kroujų iš tos žolės, kurių dalgė 
pakirto“. (Tris kartus pakartoti, paskui kalbėti irgi tris kartus „Sveika, 
Marija“). . Perloja, Alyt. apskr. 


IV. 


„Mezgu mazgelį ne vienų, ne antrų, ne tracių, ne kecvirtų, ne penktų, 
ne šeštų, ne sapcintų, ne aštuntų, ciktai devintų. Kap šitų raikštėlį mazgiou 
mazgeliais, tiap mazgau rišu tavy, NN kraujas, ir tau insakou, iš kūno nebėk, 
saulės nemacyk, šviesai nesirodzyk. Švento Petro raktu tavi rakinu, Dzievo 
vardu tavi užkeikiu, sustok*. (Tris kartus reikia pakartoti ir paskui sukal- 
bėti tris: „Sveika, Marija“, ir kraujas sustos bėgęs). 


Kabelių kaimas Marcinkonių par. — lenkų okupuota. 
V. 


„Ajo šventas Petras keliu ir susciko pasiutusį šunį. Šuva snukį pra- 
vėrė, už švento rūbo stvėrė. Šventas Petras ranku sumojo, šuva sustojo. 
Šventas Petras jį barė ir ligų iš jo tiap varė: „Nei an žmonių nei an gy- 


* 


-- 505 — 


vulių, aik, pasiucimas, an sousų medzių, an kietų akmenų“. Per švenio 
Petro žodzius: „Nei an žmonių nei an gyvulių, aik, pasiucimas, an sousų 
medzių, an kietų akmenų“. (Reikia tris kartus atkartoti, o paskui sukal- 
bėti tris kart: „Sveika, Marija“). į 

Ė Gudakiemis, Merkinės parap., Alytaus apkr. 


VI. 


Ajo šventas Petras keliu ir užpuolė jį šunės, draskė jo rūbus. Ir 
užširdo šventas Petras ir pasakė groudų žodzį: „Kad jūs, šunės, pasiustųt, 
in platus loukus išlakiotut, kur žmonės nevaikščioja, kur poukščiai nela- 
kioja, ir ty visi išdvėstut“. Ir pasiuto visi šunės, in loukus išlakiojo. Kur 
bėgo, ty žmonis kramtė, ty gyvulius trėkė. Susigroudzino šventas Petras, 
gyvo garo pasigailėjo, tiap prabylojo, Pono Dzievo prašė; „Dzievuli .Oukš- 
čiausias, Jezou geriausias, nuimk šitų ligų nog žmonių, - nog gyvulių, nog 
poukščių, nog kiekvieno gyvo garo. Tegul ji krinta an sousų medzių, an 
kietų akmenų. Tegul ji nekrinta nei an duonelės, nei an rugelio, nei an 
geltono linelio“. 


Per švento Petro žodžius, per jo šventų vardų, per dangous raktus 
— kas šitų duonelį valgys, kas šitų linelį nešios, prie to nei pasiucimas 
nei šunies inkandzimas nekibs — begs nog jo an sousų medzių, an kietų 
akmenų, ty, kur žmonės nevaikščioja, kur poukščiai nelakioja. Amen. 
Amen. Amen. Tegul būna tiap piktam ir geram, žmogu ir gyvuliu ir kiek- 
vienam poukščiu. Amen. Amen Amen. Tegul būna tiap, kas ciki ir 
kas neciki. Amen. Amen. Amen“. (Tris kartus reikia kalbėti ant duonos 
ir linų. Paskui sukalbėti tris kart: „Sveika, Marija“. Duoną turi kiekvienas, 
kurį pasiutusis šuo apkramtė ar galėjo apkramtyti, per tris dienas valgyti 
rytą, vidūdienį ir vakarą). 

Pilvingis, Niedzingės par. Alytaus apskr. 


VII. 


Kad apsisaugojus nuo perkūno, reikia veidu nusigręžti į debesį, persi- 
žegnoti ir tris kart pasakyti: „Kryžius an kraigo, kryžius an stogo, kryžius 
an sienų. Kryžius an šiaudo, kryžius an spalio, kryžius an medzio, Po 
kryžių gimiou, po kryžiu augou, po kryžium kitus ouginu.  Perkūneė, many 
neliesk, žaibo» nesiūsk. Pro šalį, pro šalį“ 

Marcinkonys, lenkų akupuota srit. 


VIII. 


Kad perkūnas namų nepadegtų ar kurios kitos žalos nepadarytų, reikia, 
audrai kilant, nusigręžti ton šalin, iš kur audra kyla, nusiimti kepurę, triskart 
persižegnoti ir kalbėti: „Šventas Elijošiou, Dzievo pranašai. Tu piktųjį 
vaikai, pragaran trankai. Pamacyk manį, mano namus, mano javus, mano 
gyvulius, mano poukščius. An šiaudo kryžius, an spalio kryžius, an medzio. 
kryžius. Aš po kryžium, gyvuliai po kryžium ir poukščiai mano po kryžium. 

alimi su grousmu, šalimi su žaibu“. 
Puvočių sodž. Merkinės parap. 


— 506 -- 


1X. 


Piemenys, audrai kilant, suplėšo debesylo lapą į keturias dalis ir kry- 
žmai barsto ant kelio. Atsigręžę ton pusen, iš kur debesys kyla, taip kalba: 
„Dzievuli Dunduli, pro šalį, pro šalį! Mes maži piemenėliai, mūs ploni 
marškinėliai, bailūs gyvulėliai. Cion neskrisk, cion nedundzik, mūs mažų 
neskrousk, gyvulėlių neguzdzik. Pro šalį, Dunduli, pro šalį, Dzievuli, pro šalį“. 

Subartonių sodž. Merkinės parap. 


X. 


Švento Jono vakarą, kai saulė nusileidžia, reikia nueiti kapinynan ir 
surasti sveiką, nesugedusį dar, mirusio dantį. Kad išgytų, kam skauda dantį, 
trink tuo surastu dantimi į skaudantį ir kalbėk trindamas šiuos žodžius: 
„Trinu trinu dancį in dancį. Trinu dancį svaikų in dancį skaudancį. Trinu 
dancį mirusio in dancį gyvo. Dzievo leidzimu, mano liepimu, švento Jono 
patarimu tegul pasiima sopulį dancis, kur mano rankoje, iš to dancio, kur 
N dėsnoje. Mirusis gyvų nog skaudos tegul išgelbėja. Švento Jono patarimu, 
mano liepimu, pono Dzievo leidzimu tegul būna tiap. Amen, amen, amen“. 
(Pakartok triskart ir paskui sukalbėk: „Sveika, Marija“). 

Daržininkų sodžius, Valkininkų parap. — lenkų okupuota. 


XI. 


Jei danty randasi skylutė, ir dantį ima skaudėti, reiškia — ten yra 
kirminas, kuris reikia arba išvesti arba numarinti. Išvesti jis galima vandeniu, 
tam tikromis žolėmis, 0 numarinti — užkalbėjimu. Reikia paimti kauka- 
spenis ir trinti juo dantis. Betrinant taip triskart kalbėti: „Kauke, kauke, 
tavo pirštu dancį trinu, tavo vardu kirmėlį marinu, kad ji arba padvėstų 
arba iš N dantų iššlioustų ir aitų in sousus medzius, in kietus akmenis. Kap 
tu šitų pirštų metei, tegul pameta N dancis kirmėlė, kuri jį kamuoja. Dzievo 
leidzimu, mano liepimu kirmėlį pasimk, pasimk, pasimk.* (Paskui sukalbėti 
tris: „Sveika, Marija“). 
Ė Dargužių sodžius, Valkininkų parap. — lenkų okupuota, 


XII. 


Kai skauda dantis, reikia užkalbėti ant druskos, ir ta druska, vandeny 
sutirpyta, plausti burną, ir dantys nustos skaudėję. Druska užkalbama taip: 
„Šventa Apolonija dantų neturėjo, jai per kancias visi subirėjo. Per 
jos kancias dzidziausias, per josios ašeras švenciausias, Dzievo leidzimu, 
mano liepimu tegul šitoj drusketė, Apolonijos vardu užkalbėta, N dantų 
Nes numarina. Amen. Amen. Amen“. (Sukalbėti dar tris kart, „Sveika, 

arija“). 

B) Druskininkų sodžius, Merkinės parap. 


XIII. 


Gyvatės, kuri įkanda žmogų ar gyvulį, užmušti negalima. Jei užmuši, 
įkastas nepagis, bet turės mirti, ir užkalbėjimai nepagelbės. 
„ Užkalbama taip: „Jojo Švaistikas per lygų loukų, per žalių girių. Jo 
žirgas koju gyvatį pamynė, per vidurį sutrynė. Gyvatė raitosi, aplink kojas 


— 507 — 


vyniojasi, oukščiou kulno žirgų kanda, žirgui žaizdų daro, žirgo kroujų 
nuodzina. Žirgas žvengė, šventam Švaistiku skundėsi. Švaistikas nog žirgo 
nusėdo, gyvatei kalbėjo: „Aš tavi užgavou, tu mani užgavai. Atlaisk man, 
dovanok man, ir aš tau atlaidziu, dovanoju“. Per Švaistiko žodzius —- 
dovanok N, atlaisk, kap jis tavi gyvų atlaido“. 


XIV. 


„Jojo šventas Jurgis louku, jojo giriu, prijojo dzidelį ažerų. Prijojis 
nog žirgo nusėdo, gyvatį užmynė. Raitosi gyvatė, šventų Jurgį kojon gelia. 
Šventas Jurgis gyvatei taria: „Aš tavi užgavou, tu: mani ingėlei. Atlaisk 
tu man, atlaisiu aš tau. Kitas kitam pikto nedarykim“. Per švento Jurgio 
žodzius tau, gyvate, insakou, atlaisk NN, kap jis tau atlaido“: 


XV. 


Jei žmogų drugys krečia, reikia ankstą rytą, saulei dar netekėjus, pri- 
krėsti nuo žolių rasos, sumaišyti tą rasą su šventintu vandeniu ir taip jį 
užkalbėti: „Pūtė vėjas iš pietų, iš vakarų, atpūtė drugį an žmonių, an gy- 
vulių. Saulė tekėjo, drugį ragėjo, spinduliu badė, karščiu jį dziovino, 'šviesu 
kankino, vijo in miškus, in raistus, in gilias balas, kur žmonės nevaikščioja, 
gyvuliai nebraidzioja, poukščiai nelakioja. Saulės spinduliu, sautės kaitru 
tau, drugy, insakou, tavi varou ty, iš kur tavi vėjas atpūtė, giliosna balos- 
na, tamsuosna raistuosna, -kur žmonės nevaikščioja, kur gyvuliai nebraidzioja, 
poukščiai nelakioja“. Saulei tekančiai reikia tas vanduo gerti, tris kartus 
„Sveika, Marija“ sukalbėjus. 


XVI. 


Kad žmogus, drugiu sergantis, pagytų, reikia taip užkalbėti Švento Jo- 
no dieną keptą duoną ir ją valgyti, saulei dar netekėjus: „Saulės vardu, 
perkūno grousmu tau, drugy, insakou, tavi varou nog žmonių, nog gyvu- 
lių, nog poukščių, nog kiekvieno gyvo garo žaliosna giriosna, klampiosna 
balosna, tamsuosna raistuosna, kur saulė nemato, kur žmonės nevaikščioja, 
gyvuliai nebraidzioja ir poukščiai nelakioja. Jei many nepaklousysi, tavi 
saulės spinduliu išdziovinsiu, sautės kaitru nukamuosiu, gailiu rasu prigir- 
dzysiuų, užkerėtų duonu pripenėsiu. Tau liepju, tau insakou, kad NN ap- 
laistai, dougiou jo nekamuotai“. 


XVII. 


Kad vėjas neužpūstų drugio, reikia ankstų rytą atsikėlus, saulei dar ne- 
tekėjus išeiti ant kiemo ir į rytus nusigręžus taip kalbėti: „Ankstų rytų ke- 
liuos, gailiu rasu prousiuos, saulį kalbinu, Dzievų garbinu. Ligos pro šalį, 
priepuoliai pro šalį, nog many in sousus medzius, in gilus raistus, kur žmonės 
nevaikščioja, gyvuliai nebraidzioja, poukščiai nelakioja.“ 


XVIII. 


Naujai pirkiai pamatus dedant, reikia po jais pakasti visčiuko galva 
ir ją pakasus taip kalbėti: „Sienoja globoja, imk globon šituos namus, glo- 
bok mano drougį, mano vaikus. Kas šitoj pirkioj gims, kas joj gyvens, kad 


— 508 — 


vargų nekentėtų, ligų nežinotų, nesirgtų, bėdų neturėtų. Sienoja globoja, 
išgirsk mani, išklousyk, šituos namus savo globoj laikyk. Amen, amen, amen.“ 


XIX. 


Pavasary, pirmą kartą gyvulius laukan išginus, reikia aplinkui bandą 
tris kartus apeiti, kemalo šakelę rankoj laikydamas, ir paskui nusigręžti į ry- 
tus ir taip tris kartus kalbėti: „Sventas Jurgi, vilkus pažabok, šituos gyvu- 
lius saugok. Neskirk vilku nei karvės, nei kioulės, nei paršuko, nei teliuko, 
nei mažo ėruko. Laisk vilkam gaudzic cik kiškius, lapias, miško žvėris.“ 


XX. 
Eidamas miškan, kad nepaklystai, pamiškėj atsistojęs taip kalbėk: „Miš- 


kinėli samanėli, aš giretės nekertu, aš lizdelių neptėšiu, aš poukštelių nemu- 
šu, man kelio nepastok, many girioj nevadziok, namo grįščia nekliudzik.“ 


XXI. 


Eidamas miškan grybautų ar uogautų, kad pasisektų, reikia, įejus miš- 
kan, į girios gelmę atsigręžus garsiai kalbėt: „Einu girion vuogautų, ainu 
miškan grybautų. Pirma vuogelė miškinėliu, pirmas grybelis samanėliu, kad 
po girių nevadziotų, kelio nepastotų.“ 


PBNS NBSN> 


Stanislovas Didžiulis. 


Senųjų kalbos. 


Akys (tiktai) kaktoje, dūšia kūne. 

Aš tiek vyžų neperavėjau, kiek tokių ponų perstovėjau. 

Akimis meilės neįgysi. 

Ant palinkusio karklo ir ožkeliai šokinėja. 

Arklys ant keturių kojų suklumpa, ė žmogui ant vieno liežu- 
vio nėr dyvo. 

Akvata pikčiau nevalios. 

Aukso nagai, vilko gerklė. 

Ar žirnius atimk, ar kiaulę užmušk. 

Ar ne laikas čia tave atanešė! 

Ant švento Kazimiero pavaža krypsta. 

Ant vagies kepurė dega. 

Atėjau neprašytas, išeisiu nevarytas. 

Aš tave myliu, kaip krislą akyje. 

Aš tave mylėsiu; kai vilkas neš, per tvorą pakilėsiu. 

Ar jam kalbi, ar žirnius unt sieną beri (imneti). 

Akyse raštas. 

Atradę siūlą, rasime ir kamuolį. 

Ag aš sakiau, kad taip bus. 

Ankstyvoja paukštė dantis krapšto, vėlyvoja — akis. 

Ar tu, durniau, atstok, ar tu, plikiau, atsitrauk ! 


- Aš tau užmokėsiu gyvais pinigais—nematysi nei rytais, nei vakarais. 


Atatiko šepetys Kotą. 

Ag tavo kojos nesamdytos. 

Ar ji kokia rykštė ažušėrė (kad žmonės nekaltai apkalba). 
Aš nerūgęs, o tavo ir šalia kubilo nebūta. 

Ant kito ir utėlę pamatai, o ant savęs ir meškos nepamatai. 
Ar svetimas vaikas, ar akėčių kuolas, tai vistiek. 

Ant aruodo ir kiaulė gaspadinė. 

Ar eisi, luptas būsi, ar neisi-—-luptas būsi (Baudžiavos laiku). 
Atsigulsi nevalgęs, atsikelsi nemiegojęs. 

Blogas padėjimas gerą žmogų gadina. 

Blogam ir danguje bloga, geram ir pekloje gera. 

Brolis mano — valgyk duona savo. 

Burzda, kaip ubagas už jeknas. 

Bernas arklyje, merga lopšyje. 

Cibė žiba ant galvos, pukė mukė ant rūros. 


— 510 — 


Cia kalbant, čia paliekant. 
Čiupinėjas, kaip Darata apie grandį. 
esnoko nekrimtęs, nesmirdėsi. 
Čia ne medus. Čia ne degutas. 
Dieną barnelė, naktį meilelė. (Tarp paties su pačia). 
Dalgė pievon, balana sienon. 
Duodama ranka nuo Dievo, mušama nuo velnio. 
Del vaikų galėk, del giminių turėk.: 


„Dieną nežiūrėsiu, naktį nematysiu. (Negražią pačią paėmęs). 


Dievas reiškia, laimė lemia. 

Dantys balti, o už dantų niekas nežino, kas yra. 
Dantys visų balti. 

Dabar mano čėsas. 

Duok Dieve! Neduok Dieve! Gink Dieve! Saugok Dieve. 
Durnam ir kašelė zvanija. 

Durnius duoda, razumnius ima. 

Duok Dieve visa mokėti, ne visa dirbti. 

Dairos, kaip šuva ant girnų. 

Dovana dantysna nežiūri. 

Durną ir bažnyčioje muša. 

Dar kojų nesušildė. 

Duok Dieve tamstos žodžiu. 

Duok Dieve iš tamstos burnos Dievo ausin. 
Dieve padėk ir vejančiam ir bėgančiam. 
Duonelė susivalgo, rūbai susinešioja. 


Duona ne marti. (Duona susivalgo, kad ir nenusidavus; nedora 


marti — ne). 

Duok Dieve pirmuoju kąsAiu paspringti. (Su pirmuoju vyru ar 
pačia baigti gyventi). 

Duok Dieve su Dievu dalytis, ne su žmonėmis. (Imti, kas užauga, 
ne iš žmonių rankų). 

Dieve mylį. 

Dievai jo nemaię! Velniai jo nematę! Šunys jo nematę. 

Darbymetyje ir akmuo kruta. 

Del svočios veselija neriks, del mergos gaspadorystė neges (ne- 
its). (Negaunant svočios arba mergos, sakoma). 

Del malkų nors sudek, del vandenio nors prigerk, del duonos 
nors išnok. 

Daug kalbėsi, blogas būsi, kai tylėsi, netikęs būsi. - 

Ėstų šuva mėsą, tik pinigų nėsą. 

Eik šiktų po gudo ratais, su raudonais čebatais. 

Eilia eiliai paduoda. 

Giminė —šeštas vanduo nuo kisieliaus, devintas kaulas nuo rūros. 

Girias, lyg žydas su niežu. 

Gervės pusrytįį nusinešė. (Rudenį gervėms išėjus, pusrytį valgo 
prieš dieną). 

Gaili žento, gaili varškės. 

Gieda, kaip Rokiškio ubagai. (Rokiškėnai sako: kaip Anykščių 
ubagai). 

Gražumu puodo neužtrinsi. 


— 511 —- 


Geros akys dūmų nebijo. 

Graži būt merga, tiktai kad ne lovoje. 

Gal laimė užulėmė. . 

Gausi par (pas) žąsiną avižų. 

Gražus bernelis — ne kvietkelis: už kasų nepanešiosi. 

Geram visur gerai, blogam visur bloga. 

Griekai dūšią kamuoja. 

Greitas, kaip vėjo kumelys. 

Geroje adynoje kalbėk, blogoje adynoje tylėk! 

Gal biogoje adinoje pakalbėjo; — išsitarė. 

Genys margas, svietas dar margesnis. 

Išėjęs pasigirsi, namo parėjęs nerasi. 

Iš neturto skystą kepa. 

Iš tų šiaudų (pelų) nebus grūdų. : 

Ir akmuo ant vietos begulėdamas apiželia. 

Išalkau, net žarna žarnon lenda. (Žemaitiškai: grobas grobą ry- 
ja. Tumas). . , 


Iš giesmės žodžio neišmesi. 

Iš pupų nevaromas. 

Įkalba sveikam ligą. 

Ir po šuniui ir po kalei. 

Išmano kiaulė debesį. 

Iš ožio nei pieno, nei vilnų. 

Ir unt svečią ir unt pečių. 

Išsiskyrė, kaip genio plaučiai. 

Išnyko, kaip žydo bitės. 

Yra žadelė, nėra dalelės. . 

Yra sulos, nėr duonos (pavasarį); yra duonos, nėr sulos (rudenį). 

Ylos maiše nepaslėpsi. . 

Ir pelėda džiaugiasi su savo vaiku, kad nėra gražesnio ant svieto. 

Jam rodyk širdį, jisai sakys: mėsos šmotas. 

Ilgi plaukai, trumpas protas. 

Juokai galvos neprapliekia. 

Juokas iš pono čebatų. 

Juoksies tu šaltais dantimis. 

Jo ant to galva pramušta. 

Jau aš nebe piršiu penimas. 

Jau aš daug kruopų esu sulesęs. 

Ješko kliauties, kaip senas vilkas mirties. į 

Jaunas — da pirma galva ant pečių; — da visus dantis turi. 

Jam einant, ir kiaušinis nuo galvos nenuriedėtų. 

Juoda duona ne badas. 

Juodos kojos, nors ropas sėk. 

Jisai ant to dantis pravalgęs. 

Jisai ne vieno pečiaus duoną valgęs. 

Jau gal ana atves mešijošių (gimdys). 

Jiedu sudera — pabezdėję sugeria. 

Juoda 'duona ne badas, stora danga ne nuogas. | 

Jau valgiau uogų, blusos nebekąs. Neragavau uogų, nei del 
usų. 


128. 
129. 
130. 
131. 
132. 
133. 


134. 
135. 
136. 


137. 
138. 
139. 
140. 
141. 
142. 
143, 
144. 
145. 
146. 


147. 


148. 
149. 
150. 
151. 
152. 
152. 
154. 
155. 
156. 
157. 
158. 
159. 
160. 


161. 


162. 
163. 
164. 
165. 
166. 
167. 
168. 
169. 
170. 


171. 
172. 
173. 


— 512 —i 


Katei žartas, pelei smertis. 

Kas gerai padarė? Aš. Kas blogai? Nežinau. 

Kad ir vargu bet su merga. 

Kas man do sarmata! Aš nebuvau, kai sarmatą dalijo. 

Ką mergą kiepską, veli bobą !epską. 

Ką bloga žemė duoda, tai ir geras žmogus (v. prietelius) to 
neduoda. 

Ko nebuvo saulei tekant, sėdant ir tiek tiekos nebus. 

Kur raudona, ten gražu, kur saldu, ten gardu. 

Kur niežti, ten nagai, kur meilu, ten ir akys. 

Kas tepa, tas važiuoja. 

Kaip miške šaukia, taip lauke atsiliepia. 

Kad neprivalgei, tai ir neprisilaižysi. 

Kaip tu man, Dieve, taip aš tau, Dieve. 

Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. 

Kad kiaulė ragus turėtų, visą svietą išbadytų. 

Kaplys kotą atatiko. 

Kam ne kam, o bizniui teks. 

Kaip tu Dievo nebijai, žmonių nesisarmatiji. * 

Kam reikia, tam ir Dievas teikia. 

Ko juokies, ar geležėlę radai? (Žemaitiškai: švypsos, kaip gelė- 
žėlę radęs. Tumas.) 

Ko juokies, kaip juoko kaulelį radęs? 

Kalė neduos, šuva nepaims. 

Kas savo prekę peikia, tą iš turgaus varo. 

Kas katei uodegą pakels, kad ne ji pati. 

Ko tu užsisėdai ant mano galvos. 

Kas kam rūpi, o alkanam duona. 

Kad neturi šimto (rublių), nedėk kepurės ant stalo. 

Klausk durniaus razumo. 

Kad tu meluoji, net tavo ausys kruta. 

Kepurė ant galvos, kepurės ieško. 

Kiaulė pelus ėsdama, per lauką lekia. 

Kur trumpa, ten ir trūksta. 

Kas daug žada, maža teduoda. 

Kai eina (merga), net žemė dreba, kai kalba, net dantys + ugnį 
skelia. 

Kiauro maišo nepripilsi. 

Kam pateks, tas laimės, kam neteks, tas gailės. 

Kas čia juoko, kaip krekeno. 

Kad ir medaus širdį turėtum. 

Kiti metai, kiti lapai. 

Kai giedi, visi girdi, kai raudi, niekas nemato. 

Kam nesopa, tas nedejuoja. 

Ką kokie grybai, veli sausa duona , 

Kol prieini unt mergą, paskutinius marškinius atiduotum, o kai 
prieini, peiliu nudurtum. 

Kad aš tau duosiu, net šūde randą rasi. 

Kad jis primanytų, žodį pirkęs pridėtų. 

Kad primanytų, pirštu nudurtų. 


— 513 — 


174. Ką tu ten taip ilgai dirbi, kaip švedas Rygą. 

175. Kai tu man šersi, ir aš nestovėsiu. 

176. Koks miške kelmas, toks jo ir šešėlis. 

177. "Kad tav' Neris! (Daugailiuose sako, tai upė). 

178. Kad tav' bala, kad tau šalta būtų, kad tave velniai, kad tav per- 
kūnas, kad tave dievai mylėtų, kad tave griausmas, kad tu su- 
rūgtum, kad tu sudegtum, kad tu pastiptum, kad tu sukeptum, 
kad tu sukirmytum, kad tau gera būtų, kad tave devynios pa- 
tinktų. Nerinks jo devynios 

179. Kas brangu, tai piga, kas piga, tai brangu. 

180. Kumelė varstus mieruoja. 

181. Kai vaikas griūva, angelas paduškėlę padeda. (Kai senas griūva, 
velnias akėčias pakiša. Tumas). 

182. Bet-kas unt sau griebia, tik viena lopeta nuo sau meta (Viena 
višta nuo sau kasa. Tumas). 

183. Ką geras valgymas liks, veli tegal blogas pilvas trūks. 

184. Kur gyveni, ten namai, kur dirbi, ten duona, kur numirsi, ten 
kapas. 

185. Kad ir pas kitą ėmęs, betgi įsirėmęs. 

186. Kur gyveni, ten žmonės, kur garbini, ten Dievas. 

187. Kai stato (namus), net skamba, kai dega, net pleška. 

188. Kai veda (teka), linksma yra, kai kelnių prašo, verksmas ima. 

189. Kai avižos žydi, blusų ir ant pievos yra, ne tiktai gryčioje. 

190. Lig Baltramiejui bręsta, po Baltramiejui vysta. 

191. Lenda, kaip yla iš maišo. 

192. Liežuvis — minkšta mėsa, visaip apsiverčia, 

193. Linksmas, kaip bėdą pakavojęs. 

194. Lauko paukštis laukan žiūri. 

195. Laukas gimęs, laukas dvės. 

196. Laimė lemia, Dievas duoda. 

197. Meluot nemoku, teisybės ir to tiek težinau. 

198. Miške staklės, ant avių vilnos, o jau milą audžia. 

199. Marškiniuose gimęs, ne vaikas. 

200. Malda darbo nenuvėlino, pasnikas sveikatos nepagadino. 

"201. Maži vaikai —maži vargai; dideli vaikai—dideli vargai. 

202. Moko kiaušnis vištą. 

203. Miesto teliukas—ūlyčios berniukas. 

204. Miške augęs, maiše krikštytas. (Žem.: bačkoj augęs, po svikį 
(volę) penėtas. Tumas). 

205. Maža kibirkštis didelę ugnį padaro. 

206. Mažai skylei mažo kamščio reikia. 

„207. Menkas gaspadorius be galvijų, menkas ponas be šeimynos. 

208. Moteriškės pavaikiui per dvylika nedėlių kojos grabe. 

209. Mainas varnoms, priedas vaikams. 

210. Nors unt Rygą žemę išdirbk, kad nenutręši, tai nieko neturėsi. 

211. Nėra ko girt nei voties, nei sopulio, 

212. Nuo švento Mataušo ir vanduo ataušo. 

213. Nakties gegutė perkukuos (pati perkalbės). 

214. Negirk mergos be meto, dienos be vakaro. 

215. Negirk dienos be vakaro, mergos be lovos (be ryto. Tumas.) 


Tauta ir Žodis. 33 


— 514 — 


Naktį gimęs, maiše krikštytas, miške augęs, nieko nežino. 

Ne visų dantim(is) peles gaudyti. 

Niekam netikėk, niekas neapgaus. 

Nekišk pirštų tarp durų, privers, 

Nuogas plikas, kaip tilvikas. 

Nenori, kaip sau nori. 

Ne tavo nosimi, rankomis, galva. 

Ne tėvas pirko, ne sūnus važiuoja. 

Nesidžiaugk radęs, nesigailėk pametęs. 

Nekask kitam duobės, pats įkrisi. 

Nekosėk, ragaišio negausi. 

Nespiauk vandenin, maž pačiam prisieis atsigerti. 

Nevaryk Dievo medžian—ir su pyragu nebeišprašysi. 

Ne tėvo arklys, ne sūnus važiuoja. 

Nusimano katė pieną paliejus. 

Nedėk jo kešenėn, išlys. 

Nesiskubink, niekas sprandan nemuša. 

Nuo vilko bėgo, ant meškos užbėgo. 

Nesigailėk anksti atsikėlęs ir jaunas vedęs. 

Nuliūdęs, kaip žemę pardavęs. 

Negan šidija, dar ir išjuokia. 

Ne taip ropę kepa, kaip subinė nori. 

Nenutvėręs už rankos, nesakyk: vagis. 

Nebūk kartus-— išspiaus, nebūk saldus— prarys. 

Nedėk jo kišenėn, ir maišan nepareis. 

Neturi kuo šuva šikti, tai nors šakaliais. 

Neturiu nei sulig nagos juodymu. 

Namų vagies nenusaugosi. 

Netikęs — vyža nevežamas (vežamasis). 

Nuo pusės žiemos varnos gūštą neša, 

Ne tas svečias, kurs kaip kiaulė išknisa, bet tas, kurs kaip šuva 
išlaižo. 

Negirk dienos be vakaro, marčios be rytdienos. 

Nei Dievui žvakė, nei biesui šakės. 

Nuo Švento Kazimiero pavaža krypsta. 

Nuo grebenyčių pavaža krypsta. Sv. Kazimiere jaučias pavėžoje 
atsigeria. i Juozape pempė atsiranda. 

Nevalgyk gulėdamas — mirsi šikdamas. 

Nevaikščiok viena koja apsiavęs, močia (tėvas) mirs. 

Nei skirtas, nei pamestas. 

Ne tam dėkui, kurs žada kojas auti, bet tam dėkui, kuris auna. 
(Ne tam bernui tikėti, kurs žada imti, bet tam, kurs veda). 

Oška ne galvijas, merga ne šeimyna. 

Obuolys netoli obelės rieda. 

Pažink šikšną, degutą! 

Pone Dieve, nėr kam nė raudoti (nabašniko). 

Prie šunies paliksi vaiką, ė prie kiaulės arba avelės nepaliksi: 

Ponas iš kvietinės tašlos, mužikas iš molio, žydas iš varlės. 

Giedra vasara — pusė bėdos, lietinga — visas badas. 

Pyk ne pyk, kas priguli, ataduok. 


— 515 — 


Plepa, kaip nemuno (?) puodas. : 
Prieš vėją nepapūsi, prieš vandenį nepaplauksi. 
Pažiūrėjęs akysna, klausk sveikatos. 

Pasileidęs, kaip ubago botagas. 

Piėšk kamą, kolei plyšta. 

Pamažu toliau nuvažiuosi. 

Po piet šaukštai. 

Pradžia galvą laužo. 

Pamislijęs šerk tėvo galvou. 

Paprato, kaip kiaulė žirniuosna. 

Pamokyk tu savo vaikus. 

Pirksi nepirksi, paderėti gali. 

Pasitrauk, jaučias apšiks. 

Prigavo, kaip jauną mergiotę. 

Per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo. 

Prie stalui, kaip bažnyčioje. 

Prašyk Dievo, kad mužikas ponu nebūtų. 

Per paslus vilkas nebus sotus, 

Pakirtę medžią ir šakas nugenėsime. 

Pavogė arklį, pridėk ir kamanas. 

Pastatytas stovi, pasodintas sėdi. 

Panašus, kaip iš akies trauktas. 

Puodas puodą peikia, abu svyla (a. juodi). 
Prapuolo, kaip sakų kumelė. 

Pienas (karvių) jau eina raguosna (rudeniop). 
Pluta atšokusi nebeprilips. 

Pono malonė margame arklyje. 

Pienuotas lūpas (zūbus) visi laižo, kruvinų — niekas. 
Par (pas) jį negautum ir akmenio galvai pramušti. 
Po čėsui ir žydas (žydo vaikas) protingas. 
Pirmoji pati, kad ir netikus, geresnė už antrąją gerą. 
Pagyros puodas nėkados netaukuotas. 

Plikas, kaip ierka. 

Pilna byra, gaspadinę giria (susiperdus sako). 
Ranka ranką mazgoja, kad abidvi baltos būtų. 
Ranka dreba, kaip vištas vogus. 

Reikia turėti provojantis ir būdavojantis. 
Ramu, kaip Dievo ausyje. 


Rygos puišė, Kauno vėpla, Kavarsko vyža, Viešintų ilgarankis 


Tyla meilės neįgyti, kerštu Dievo neišmelsti. 


Šventa Ona—gera žmona: atvažiavo su šviežiu ragaišiu (— duoda 


pieno po uzboną. Tumas). 


Su durnu du turgu, nei radęs, nei pametęs; su plikiu nėr ko peštis. 


Šlėkta (gudas) iš meškos, meška iš peklos. 
alta kojom — sukrimsk žirnius. 

Suvalgyk gyslą — mokėsi gražiai austi. 

Senam meluot, o bagotam vokt. 

Sukaitau, kaip tėvą mušęs. 

Sugriuvęs purvan, sausas neatsikelsi. 

Susikirto dalgė su akmeniu. 


— 516 — 


312. Sau blogai nepadaręs, kitam gerai nepadarysi 

313. Sekės vištai ant šiukšlyno grūdą iškasti. 

314. Serga vilko liga. 

315. Siūlomoji prakė nebrangi. 

316. Sako, kaip iš rašto. 

317. Sugysi, kolei tekėsi (vesi). 

318. Seno žvirblio pelais nesugausi. 

319. Sotus alkano neatmena. 

320. Šunų balsas dangun neina. 

321. Su juo kalbėk ir akmenį rankoj turėk. 

322. Smertis dantysna nežiūri, 

323. Svetimos rankos — žarijoms žerti. 

324. Su saule negyvensi. 

325. Šykštą- kytrą primonai, su neturčiu bloga. 

326. Skubiuos, kaip ugnies pasiėmęs. 

327. Stovi, kaip pupų Jėzus (?) (mažo stogo žmogus). 

328. Sustoję, kaip apaštalai. 

329. Sausą žemę ūkininkas įtveikia, o šlapia žemė ūkininką. 

330. Smilksta, kaip žalias nedegęs (vargšas). 

331. Su juo ir saulės duktė nesutiktų. 

332. Sunys jo nematę, velniai jo nematę, Dievai jo nematę. 

333. Sventa Ona piovėja. 

334. Šventa Ona -- gėra žmona, duoda duoną ir... 

335. Senas medžias braška, jaunas lūžta. 

336. Skubinasi kaip, selyklą pavogęs. 

337. Šviežias sniegas senąjį suėda. 

338. Tavo žadinys, kaip kelyje radinys. 

339. Toli gražu. 

340. Ten gera, kur mūsų nėra. 

341. Ten gera, kur teliai midų geria, kai nueini, toji pati putra. 

342. Tos pačios akys rauda, tos pačios juokias. 

343. Tinka kaip šuniui botagas, (v. penkta koja). 

344. Tyla—gera byla. 0 

345. Tyki kiaulė gilesnę šaknį knisa, (Žem.: liesioji kiaulė giliąją 
šaknį knisa, Tumas). 

346. Tinginys talką telkia, o smagurys talkon eina, 

347. Trūko plyšo. 

348. Tu tamsta, aš tamsta; o kąs mūsų kiaules ganys? 

349. Tarp dviejų nešiotojų vaikas be nosies. . 

350. Tai ne badas, kad yra duonos. 

351. Tolei vaikai, kolei sterblėje. 

352. Tai išmintingas: par (pas)jį proto, kaip šikte prišikta, 

353. Taip reikia, kaip druskos puodui užsūdyti. 

354. Taip noris, kaip šikt. 

355. Trauk trauk Dievo garbę už uodegos. 

356. Tyli tyli, kaip svečio šikinė. 

357. Už ką pirkau, už tą parduodu. 

358. Umus ne maršus, 

359. Užkišk aukštinį, jisai par plyšį išlįs. 


— 517 — 


Ubagas prasirinkdamas duoną valgo, ūkininkas prasirinkdamas 
ubagams dalija. 

Veli po senio ūsą, ne po jauno bizūną, 

Vilko neštas ir pamestas. 

Vyža nevežamas. 

Vienas (sūnus) ir tas apšiks sienas. 

Vilką kojos peni. 

Viso turi, tik paukštės pieno neturi. 

Viso buvo, tikt vienos priniūkos nebuvo. 

Vagiui vienas kelias, o vejančiam daug. 

Veidas juokias, nors širdis verkia. 

Valgyk, kad pilvas plyštų, dirbk, kad dantys Iįstų. 

Višta nesišlapindama geria, o žmogui, atsibūvant, nėra ko ir be- 
sakyti. 

Viena šikine dešims kermošių atbūsiu. 

Valgyt tai ne šikt, galima pakęsti. 

Vilkui bėgus uodega. 

Valgyk, kad pilvas dubuliuotų, dirbk, kad akyse žaliuotų. 

Žilas plaukas galvoje, velnias uodegoje. 

Žymu auksas pelenuose. 

Žiema klausia vasarą, ką dirbai? Vasara klausia žiemą, ką dirbai? 

Vedant (ar tekant) ir šluotražis raišo. 

Žuvis žuvį ėda, žmogus žmogų ėda. 

Žento kelnės smirda, marčios andarokas. 


Originale St. Didžiulio pažymėta kaikurių patarlių metrika:.kada ir iš ko 


girdėta, jo vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta. Tokių radau daugiau ne 120. 
Iš savo žmonos Liudvikos Didžiulienės yra užrašęs daugiau ne 30. Šitie 
pažymėjimai itin svarbūs: jie apytikriai reiškia priežodžio lietuvišką kiltį. 
Salia jų yra paties, tur būt, rinkiko formuluotų. Jiedažniausiai lengva 
užuosti. 


Doc. /. Tumas 


Kupiškėnų dainos. 
Surinko A. Vyre//iūnas. 
Tęsinis, žiūr. III k. 


285. 


J. Kriaučiukoičia. 


Kė gi tū nuliūdai, 
Sasūta jaunėja? - 
Tū nematai raitū pulko, 
Nei jauno bernėlio. 


Kė gi tu nūvytai, 
Rūtala žaliėja? 

Tū nėmatai bėlto sniego 
Nei šiurkštaus vėjėlio. 


Atjės raitū pulkas 

Jirt jaunas bernėlys, 
Yšvaš tėmstū, sasutyta, 
Toliman kraštėlin. 


286. 


Tolimėn šalalan, 

Nėramjėn vėtalan. 

Kūkūosi, sasutyta, 

Kaip miško paukštala. 
Laisi balsaly 
Pat žėliū giraly, 
Šaūksi mielū tatušėly, 
Tikrū motynaly. 


Saūksi tėvėly 

Par trejūs meteliūs, 
Šaūksi mišlū motynaly 
Pat visū vėkėly. 


J. Kriaučiukoičia. 


Aš ūždugau raškažėly 
Pas savo tėvėly, 

Jir nujėjau i upėly ) 
Plugdytū žirgėlio. ) 2 K- 


Jit pamačiau panytėliū 
Didėly pulkily 

Zaliči lunkėi lygiėi pievoi ) 
Grėbjunčias šėnėly. ) 2 k. 


Nekaip grėbja, kaip valiūoja, 
Nėt lufka siūbūoja, 

O aš jaunas jaunolalys ) 
Labai markatnūoju. 


Gėl' Nelėima ūžlaimėjo 
Zalnėrėliu būti 

Mani mėžū mažutėly ) 
Unit rufkū motūtas. ) 2k. 


)2k 


Kai aš buvau mažutėlys, 

Man pėneliū girda, > 

O dvidešim pirmū matū ) 2 k. 
Ašaralim virgda. ) 


Kai Aš buvau mažutėlys, 
Man lopšėly sūpa, 


.- O dvidešim pirmū matū ) 
Mėn galvaly sūka. 


„ak 


Kad gi būčia žinėjys 
Pinkeliū metėliū, 
Būčia rišys uh kaklalio 
Svorū akmenėly, 

Jir prizgirdys upytalai, 
Cystam undenėly. 


Geriau būtū su žuvalam 
Upalai plauvjėti, 


Nekū pė svėtimū šėly ) 
Strėlbala nešiėti 


)2k. 


Pas motūty 4ugau, 
Vaifgo nėpažinau, 


Raškažėlai vdikščiojau, ) 


Vainikšly nešiėjau. 
Patakau bernėliu, 
Pažinau vargėly, 

Pė vargėly vėikščiojau, 
Kaip gegūta kūkavau. 

Kad aš ti nuveičia 

UA žoliū giraly, 

UA žėliū giraly, 


) 
) 


— 519 — 


A/zbi/eta 


j„2k. 


2k. 


Unt miško paukštaly, 
Paprašyčia sparneliūs 
Jif margūsias plūksnalas. 


Kad aš nuskrisčia 
UAt mišlū motūty, 
UnAt mičlū motūty, 
Uht savo sanūty 
Prė vyšnėliū sodėly, 
Prė rūtėliū daržėly. 


A/z. 


287. 


Kriaučiukorčia. 


Kad aš aškūkuočia 
Mėlai motyndlai 


Svirnėly bagūliynčiai, ) 
Lovalai besilsiunčiai. 


Yšėjo motūta 

Yš Aukšto svirnėlio 

Paklausytū gegūtas ) 

Paklausytū balsalio. ) 
Nė gegūtas balsas, 


2k. 


Nei miško paukštalas: 
Bag nė mono duktarala, ) 
. Kut vargėlin nūdavjau? ) 


Cit, cit, cit, dukrala, 
Cit, cit, cit, jaunėja: 
Lunkis tavi broliūkai, ) 
Lunkis tavi jauniejė. ) 
Vėsarū ratėliais, 
Ziėmū su važėliais, 
Pavėsery laivaii. ) 


288. 


Kriaučiukoičia. 


Pažiūrėk, berneli. 


2k 


j2k 


j2k. 


Kur žiėdas unt žiėdo, 
Ti bitalas siaūdžia. 
Myliu tO panaly, 

Kut pasčgos jaūčiu. 


Tu panėli maža, 

Tū dėl mani graži, 
Tū dėl mani graži, 
Tau pasėga maža. 


Aš turiu tėvėly, 
Mičlū motynaly, 
Atskir's gi dėl mani 
Didžiū pasogėly. 


Oi tū barnužėli, 
Didžiai pasipūtys, 
Pai viėnū minūjy 
Dvylikū mylėjys. 
Pažiūrėk, panala, 
Kiek dangui žvaigždėliū, 
Tai tiek yr unt svičto 
Dėl mani mergėliū. 


Uūt agūonos grūdū, — 
Niekur nėaprifiksi, 
Kaip tik mėno būdū. 


Pažiūrėk, panala, 

A: aš ne gražūs? 
Berniukčlys jaunas 
Jir ne viškai mėžas. 


Žiūršk, panala, 

Ar aš nė bagėtas? 
Sineliūkas načjas 

Jit tas sūsegiėtas. 


Kas par bagotūmū, 
Kad kešėna dyka, 
Namėliū nėturi, 
Zirgėlys išnyko. 


Aik šaliū, bernėli, 
Nustės šūnys lėti, 
Sū tė milo šmčtu 
N6ri priviliėti. 


2 k. 


— 520 — 


289. 


J. Kriaučiukorčia. 


Cibir-vibir vaversėlys gičda, 
O bernėliai uAt margditas 
Kaip ripkėlas ričda. 
Miltaliai balti, 

Melnytalai malti, 

Pyrėgai pakepti, 

Svėsteliū aptepti. 


Klausyk, paklausyk, 

Sanas gaspadėriau, 
Kepsma, kepsma pyragėlius. 
Pačiū pamiltėliū, 

Virsma, virsma virtinėlius 
Pačiū pagirnėliū. 


290. 
J. Kriaučiukojčia. 


Sufku tėm bernėliu 
Unt svišto gyvinti, 
Netūri panalas 
„ Sirdalai raminti. 
Zalia rūtala, 
Balta Ielyjėla, 
Netūri panalas, 
Sirdalai raminti. 
Par visū dėnaly 
Prė sunkaus darbėlio 
Valai vakarėly 
„ Prisluūkė bernėlys. 
Zalia rūtala 
Balta lelyjėla ir t. t 
Atjėja bernėlys 
Par laukeliūs, 
Atrėdo panaly 
„Prė kiemo vartėliais. 
Zalia rūtala ir t. t. 
Jy mani vada 
Aukštėn seklytalan 
Jit mani pagulda 
„ Minkštči lovytalai. 
Zalia rūtala ir t.t. 


Par visū naktaly 
Mūs ti abū būsma, 
Meiliūjū žodėliū 
„ Nigdi nepritrūksma. 
Zali4 rūtala ir t. t. 
Pėkeliu galvaly, 
Jau taka saulala, 
Dė nenčria Ilaisti 
Mani panytala. 
Žalia ir t.t. 
Jy man palydėjo 
Lik kiemo vartėliais, 
Dė jif isiprėšė 
„ UA kito kartėlio. 
Zalia ir t.t. 
Parjėjau namūlio, 
Valus pusrytėlys, 
Bėra tatušėlys: 
Kur buvai, sunėlys? 
Žali rūtala, 
Balta lelyjėla, 
Netūri panalūs 
Sirdalai raminti. 


J. Kriaučiukorčia. 


Aūgau vėlioi 
Par motūty, 
Krėvjau kraičius 
Sū sasuti. 


Augau vėlioi 
Tarp medėliū, 


Krėvjau žiedus 

Tarp lapėliū. 
Nupūs vėjas 
Lapėlalius, 
Pakūs šalna 
Zėdėlalius. 


— 521 — 


Važa kraičius 
Iš svirnėlio, 

O maA jaunū 
UnAt vargėlio. 


292. 


Važa kraičius 
Olytšti, 

O mad jaunū 
Pakltonšii. 


J. Kriaučiukdičia. 


Anči pūsai ežerėlio 
Minkė bdba šustinėlio, — 
Kiaulala išėda. 

Kut tavo kiaulali? — 
Ežert prigėra. — 

Kur tavo ėžeras? — 
Zirgėlys ižgėrū. — 

Kut tavo žirgėlys? — 
Takeliūs pramyna. — 
Kut tavo takėliai? — 
Karklaliais Oždugo. — 
Kui tavo karklaliai? — 
Oškėla nugraužė. — 
Kur tavo oškėla? — 


293. 


Vilkėlys sudrūskė. — 
Kur tavo vilkėlys? — 
Tifikti pasikėra. — 
Kur tavo tinklalys? — 
Ziūrkės sukapėjo. — 
Kut tavo žiūrkės? — 
Kėtas išnešiėjo. — 
Kut tavo kėtūs? 

P6 dvėrū išlėksta. — 
Kur tavo dvėras? — 
Pūnas atsisado. — . 


“ Kur tavo pūnas? — 


O kas tau pat badū. 


J. Kriaušiukoiš/a. 


Ūžia girala, 
Šėltas vėjėlys, 
Gėl' nebatėli 
Šias rudenšlys. 


Jau nėktys šėltos, 
Zola nuvyto, 
Lėpai ji' žėdai 
Zėman nukrito. 


Paūkščiai ji' žvėrys Jau gi atajo 
Nebapuikūoja, Tokė čėsėliai, 
Pilka gegūta Kad ūžpustiti 
Nebakūkuūoja Sniego takėliai. 

Nėbaturėsiu 

Aš patėkščlas, 

Zali0 rūtėliū 

UAt vainikčlio. 

294. 


Gana jūm, broliūkai, 
Pat naktis ūliėti, 
Reikia jūm, broliūkai, 
Vaiškėlin išjėti. 
Yšvada žirgėly 
Yš aukštės stainalas, 
Vaš mūsū broliukūs 
Tėli uAt vainalas. 


Yšvada žirgėly 
Bėltū kaip jurginū, 
Vaš mūsū broliukūs, 
Kut niekas nežino. 
Važa tavas sūnū, 
Sal pasodinys, 
Vefkia motynšia, 
Sūnū Aapskabinus. 


—59— 


Nėrvef'k, motynala, 
Neliek ašarėliū, 
Maž ir dė sugryšiu 
Kitam rudenėly. 


+O jei nesugryšiu, 
Raštėly rašysiu 
Baltah popėrėly 
Meilingais žodėliais. 


Sudiėu motynalai, 
Tikrėm tavužčiiui, 
Sudiču jir broliūkam, 
Visėm sasutalūm. 


Sudiču giralai, 
Pilk4i gegutalai, 
Kurio mėn kūkėvo 
Pair šiū vasardly. 


Sudiču jir daržėliu, 
Zaličsiom rūtalūm, 
Kurios mėn žaliėvo 
Par šiū vasaraly. 


295. 


Sudiču laukėliam, 
Baltišm akmenėliam, 
Jūs man palydčkit 
TolimaA kraštėlin. 
Dabar jau sakysiu 
Sūdiėu panytalai, 
Maž it paskalbasma 
Nėrs pat gromataly. 


Sudiču, panytala, 
Aš tėmstū bučiuoju, 
Nebagrait sugryšiu, 
Tėti išvažiūoju. 
Nėrs par mėilas žodžius 
Atlaisiu raštėly. 
Kū gi mas kalbajom 
Nė jauno dėnėliū? 


Art aš Vilniui būsiu, 
Art Ciplizi stėsiu, 
Šindėi tau, panala, 
Adriso nedūosiu. 


J. Kriaučiukoičia. 


Saulala tekėjo, 
Beržėliai mirgėjo — 
Mas dū brėliai, 

Dū broliūkai 

Taip savi kalbėjom. 


Kalbati kaibėjom, 
Didžiai sūdūmėjom, 
Pasbalnėjom barū žirgū, 
UA panaty jėjom. 
Par giraty jėjau, 
Gaidėliai gėdėjo, 
Kai prijojau 
Uėšvas dvėrū, 
Kurtėliai sulėjo. 
Yšėjo ošvėlys, 
Kaip tikras tėvėlys. — 
Nusės'k, nusės'k, žintužėli, 
Nė baro žirgėlio. 
Vės'k žirgū stainalan, 
O man seklytalan, 
Dūok žirgėliu žėlio šieno, 
O mėn mMidutėlio. 


Seklyčioi sėdėjau, 

Pro lūngū žiūrėjau: 
Sniektai sniūga, rasa kriūta 
UAt mėno žirgėlio. 


Ošvėli mėliausias, 

Kad prijėmai mani, 

Prijumk ir žirgėly, — 

Vės'k žirgū stainalan. 
Seklyčioi sėdėjau, 
Muštinas mokėjau. 
Sudiču, sudiču, panytūla. 
Paskutinio kafto. 

Žėma kėlia žėty, 

Zola kėlia rėsū, 

Rasa kėlia patkavaly, 

Pėtkava žirgėly. 
Žirgas kėlia balnū, 
Balnas kėlia raitū, 
Raitas kėlia kaškėtėly, 
Rūtū vainikėly. 


— 523 — 


296. 
Em. Kriaučiukotčia. 
"Kaip tik saulala Šitai ataina 
Sniegū nušilda, Pulkas panėliū, 
Pilnas pėvalės Yšrinks kvėtkeliūs. 
Kvėtkė pripilda. Yš pradalgėliū. Ok da ir t. t. 
Ok da liulyta, Baigiau lunkėlai 
Žalia rūtyta, Žėliū šėnėly, 
Pilnas pėvalėūs Mėtos uA kėlno 
KvėtkO pripilda. Balti rugėliai. Ok da ir t. t. 
Šitai ataina Mėtos uA kėlno, 
Dū pjovėjėliai, Rugiai sužvily, 
Yšpjaus Ilunkėlai Pj4una Žmonalūs 
Žėliū šėnėly. Visi sušily. Ok da ir t.t. 
Ok da liulyta ir t. t. 
Išpjaus lunkėlūi ir t. t. 
297. 
Em. Kriaučiukoičia. 
Zvink žirgėlys pievoi, At ugnaly kuičia, 
Jodbėrėlys lunkči. Ar dobaly kasčia, 
Žiūri mėno panytala Žaliči girioi sausam medy 
Pro stikliny Iungėly. Barnužėly pakaičia. 
Panytala mėno, Jit ugnaty pėrėjo 
Jaunolala mėno, Jirt dobaly pėržingė, 
At tū žiūrėk, ai nėžiūrėk, Vis tas mėno šalbėrčlys 
Tė nebūsi mėno. Galvalas nenutrūko. 
Barnužėli mėno, Sčėčia kėlni rugeliūs, 
Šalbėrčli mėno, O pakalnai kvėteliūs, 
Yšviliėjai vainikėly Paskalbėtum mas abūdu 
Sū prakčiktu lėžuvjū. , Siės meiliūosios žodeliūs. 
298. 
Ona Kriaučiukoičia. 
Yš pavoserėlio Ūžia žėlias miškas, 
Dėnala prašvito, Čilba paukštužčiiai, --— 
Gičda lankštingėla Linksmykis, bernėli, 
Valai jir nė ryto. Mičlas artojėli. 
Oi Iglia, Išlia! 2 k. Oi Išlia ir t. t. 
Gieda lakštingėla 
Valai ji' nė ryto. Aš išėjau 6rtū, — 
Gėra lakštingėlai . Mėtos mėn kapėliai, 
Giralai gėdėti, Kut $r paguldyti 
Jai nereikia Grti, Tikriejė tėvėliai. 
Nei saklū storėtis. Oi Išlia ir t. t. 


Oi Išlia, Iglia! Ir t. t!) 


1) Kartoti su antrąja posmo puse. 


— 524 


Ošiai ūjaū kėliū, — 
Mėtos kaminčiiai, 
Kut gyvana pūnai, 
Mūsū nėprėtėliai. 
Oi Išlia ir t t. 


299. 


Jė susrifiky sėdi, 

Mūsū jaunū Idaukia, 
Yš pulkėlio renka, 
Y vaiskėly traukia. 


O. Kriaučiukoičia. 


Būčia slaunas ir pakafnus 
Slūžyti karėliui. . 
Ku: tik ainu, kur tik žifigiu, 
Vis nemiėlūs takėliai. 
Kurt tik ainu, kur tik žifgiu, 
Jučda žėma lifiko, 
O pė mėno kojytūlam 
Zolalū nuvyto. 
 Pasivefsčia 
Mėlynūojo karveliū 
Jir nuskrisčia, sukukuččia 
Prė tatūšio dvarėliu. 


300. 


Sūkūkuččia skriaūdžiu balsu, 
Kad tatūšys išeitū, 
Kad tatūšys išeitū, 
Mėn galvaly suspaustū. 
Kad motūta išeitd, 
Mėn širdaly ramintū, 
Kad susičdai suvažiūotū, 
Mėn vargeliūs išrokūotū. 
Kad sesiūla išeitū, 
Mėn rūtėliū paskintū, . 
Kad broliūkas išeitū, 
Mėn žirgėly pašertū. 


J. Kriaučiukdsčia. 


Mačiau bernėly 
Pirmo kartėlio 
Galū laūko 6riunty. 2 k. 
Vagėly ėra, 
Uftrū paliko, 
Galū vaisto stovėjo, 
Sū panati kalbėjo. 


Mėno daržėly 


Panala mėno, 

Jaunėja mėno, 

Ai 0žūgei kasaly 

Uat runkėliū vyničti ? 
Kad tū nelaūktum, 
Jaunasai bernėli, 


„Kad tū mėno kasaly 


UAt runkėliū vyniėtum ? 


Auga arškėtėlys, 
Tai tau, jaunas bernėli, 


Ubht runkėliū 


301. 


vyniėti. 


J. Kriaučiukotrčia. 


Žiūriu Aš prė Iūngū, 

Kui vėjėlys pūčia, 

Ziūriu Aš prė uftrū, 

Kas kelaliū aina. | 
Aina pulkas sasutčliū 
Kelaliu vafgdamas. 
Klausia tavas savo sūnū: 
Katrū tū dabėji? 


At puikiū, ar bagėtū, 
At bišdnū sirėtū? -- 
Nei aš puikiū, nei bagėtū, 
Tik bičdnū sirėtū. 
Tė puikiėja bagotėja 
Jir dyka dėjūoja, 
O tė bičedna siratala 
Ji dirbus dainuoja. 


— 525 — 


Puikiosios, bagėtosios Puikiosios, bagėtosios 

Piršlaliū laukia, Ežėlam vėikščioja, 

O tė bičdna siratūla O tė bičdna siratala 

Girnalas traukia. Kėlni rugiūs pjauna. 

302. 
E. Kriaučiukorčia. 
Oi bernėii, barnužėli Kai ijejau a(s) seklyčion, 
Kinkyk graitai mėn žirgėly, Daga žvėkės grebenfčios. 
Kinkyk graitai mėn žirgėly, Daga žvėkės grebenyčios, 
Aš važiuosiu pas tėvėly. Gūl motūta uA tartyčios. 
Aš važiūosiu pas tėvėly Ol motūta, motynala, 
Lunkyt savo motynalas. At nejulga šiė naktala? 
Privažiavau uA giraly, At nejulga ši naktala, 
Sūkūkėvo gegutšla. Ar nekieta pė galvalai? 
Sūkūkėvo gegutala: Kai motūty grabaA dėjo, 
Safga tėmstos motyndla. Našlaitčliai vef'kt' pradėjo. 
Privažiavaū brėmo vaitus, Kai motūty doban laida, 
Brėmo vaftai Ožrakifiti, .  Našlaitėliam širdy spauda. 
Brėmo vartai Ožrakiūti, Cit, nevefkit, našlaitčliai: 
Zelabnalam užkabiūti. Nėbatvafkstat motyndlas, 
Kai aš 4jau par kėmėly, Nėbatvarkstat motynalas, 
Gičdžiu giėda susėdėčliai. Tik atvaikstat grėbo liftū. 
Kai aš ajau par gonkėly, Tik atvaikstat grėbo liftū 
Riėd ėšaros par veidėly. Jir žemaly juodū šviūtū. 
303. 


J. Kriaučiukorčia. 


Motynyta, kū padarai, Motynyta, pardūok gaidy, 
Kė daržėlio nėūždarai? Mėn rūtėliū labai gaili. 
Gaidis rūtas iškapėjo, Aš gaidėlio nėpardūosiu, 
Dobilalius išvoliėjo. Dukterytai Aš išdūosiu. 
304, 
J. KriaučiukGičia. 
Sit ataina barnū pulkas, Mas ir drystam, mas ir mėkam, 
Mas nežinom, kėks gatufikas. Mas sū šitokiais nešėkam. 
Margaitytas, kė nešėkat, Mūsū krėšto jaunikdičiai, 
Ar nedrystat, ai nemokat? Apsitaisy, kai pondičiai. 


Jū vėnėdi aptaisčiiai, 
Kepūriū žali Iunkėliai. 
Ažū kulnū guzikčiiai, 
O kešėnas butėlaliai. 


Žydi tris kvėtkėliai: 
Višnas brėlio, ufitras pifšlio, ) 
Trėčias jaunikčičio. 


Saulali raudėna, 


Vėkaras netčli, 
Matas aiti gulti, 


— 526 — 


305. 


P. Baltūsys. 


Oi broliūkai, brolužėli, 
Kut nakvėjai nakvyndly ? 
A: svirnėly, at lovalai, 
At pas mičlū motynūly ? 
Nei svirnėly, nei lovalai, 
Nei pas mičlū motyndly: 
Aukštči stonioi, naujči lėvoi, 
Pai žirgėly jodbėrčiy. 
Aik, motūta, pažiūrėka, 
Kėks broliūko patalalys: 
Zirgo balnas pė galvati, 
Zirgo gūnia pė šoneliu. 


306. 


E. A/zb. Baltušyčia. 


Brolio gelumbinys, 
Pičšlio naminys, 
O tė jauno jaunikdičio ) 


) 
Dė miego nenčriu. ) 2 k. Stėras pėkulinys ) 
Yjėjau daržėlin, 


Yjėjau klatalūn, 

Stėvi tris panalas: 

Višna brėlio, uftra pifšlio, )2 
) 2 k. Trečia jaunikdičio. )2 


Brėlio rūtala, Brėlio guzikučta, 

Pifšlio matala, Pifšlio kamašučta, 

O tė jauno jaunikdičio 25 O to jauno jaunikčičio ) 
Pikta dilgynala. j2 Storai lopiniučta. ) 


Yjėjau seklyčion, 


Stėvi tris sklėnyčios: !) 
Višna brėlio, ufitra pifšlio, )2 
)2 


Trečia jaunikdičio. 


Brėlio midūtys, 
Pifšlio alūtys, 


O tė jauno jaunikėdičio ) 
Čystas undenčlys. 


Yjėjau svirnėlin, 
Stūvi tris paltėliai: 


Vienas brėlio, ufitras piršlio, ) 
Trėčias jaunikčičio. 


- 


Yjėjau stainalan, 
Stūvi tris žirgėliai: 
Vienas brėlio, uftras pičšlio, )2 
Trėčias jaunikdičio. )2 
Brėlio širmūkas, 
Pifšlio bėriūkas, 
O tė jauno jaunikdičio ) 
Zilas, kaip ožiūkas. ) 
Brėlio ižabėtas, 
Piršlio kamanėtas, 
O tė jauno jaunikdičio ) 
Karnėm apvyniėtas. ) 


)2k. 


„k. 


Brėlio šokinėja, 
Pifšlio trepinėja, 
O tė jauno jaunikdičio 


) 
Kėliais klupinėja. )2k. 


1) Šiaip kalboj: skiėnyčios, 


2k. 


2k. 


— 527 —- 


307. 
A/z. Baltušyčia. 
Siam valam vakarėly Prijėjau ežerčly, 
Balnėjau jodbėrėly. Pazgirdžiau jodbėrčly. 
Oi liūli, liūli, Lidli, Prajėjau šimtū myliū, 
Balnėjau jodbėrėly. „ Ūžjėjau žėliū giriū. 
Jodbėrėly balnėjau, UŪžjėjau girytūdy, 
UA panytžly jėjau. Ūžgirdau gegutūly. 

Oi liūti ir t. t. 1) Ūžgirdau gegutšiy, 
UA panytėly jėjau. Kut šėko navydndity. 
Kai jėjau pab laukėly, Kur 'šėko navydnaly 
Prijėjau ežerėly. Apė mėno panaly. 

308. 

A/z. Baltušyčia. 

Pasakyk, panala, Bėltasai snėgėlys 
Pasakyk, jaunėja, Jit: siuikštus vėjėlys 

Kas gražiai žaliūoja ) Tai gra šaltėsnys ) > k 
Ziėmū - vasardy? ) k. Užū undenšly. ) k 

Nė panala būčia, Pasakyk, panala, 

Kad aš nežinččia, Pasakyk, jaunėja, 

Kas gražiai žaliuoja ) Kas yra sunkėsnys ) 

Žišmū - vasaraty. ) 2 k. Užū akmenėly ? ) 2 k. 
Daržėly rūtala, Ne panala būčia, ir t. t. 
Miškėli aglala, Atvažiūoi piršlaliai, 

Tai gražiai žaliuoja ) Atsisėda našlalys, 
Ziėmū - vasaraly. ) 2 k. Tai $ra sunkėsnys ) 2 k 

Pasakyk, panala, Užū akmenčiy. ) : 

Pasakyk, jaunėja, Pasakyk, panala, 

Kas $ra šaltėsnys |) Pasakyk, jaunėja, 

Užū undenčly? ) 2k. Kas yra greitėsnys ) 2 k 
Ne panala būčia, Užū pilkū kiškėly?) : 
Kad aš nežinččia, Ne panala ir t t. 

Kas Yra šaltėsnys ) "Roškažiū dėnalas 

Užū undenčiy. jak Jir meilūs žodėliai, 

Tai $ra greitėsniai ) > k 

Ūž pilkū kiškėly. ) “ “ 

309. 
A/z. Baltušyčia. 

Oi tū, moteriške, Kad čia būtū kraslas 
Ai nėmatai kiškio? — Jit pinigo praslas, 
Mačiai kišky uf dirvėno, ) Tai nėbūto čia dirvėno, |) 2 k 
Sčdi ba žiupšno. j2k Mi būtū dvėras. )2k 


! Tie žodžiai kartojami su kiekvieno posmo paskutine eilute. 


Kad mėn Oždatū karūnū, 


Būčia karaliūnu, 
Šunū nelaikyčia, 


310. 


— 528 — 


Strišlčius išvaikfčia, 
iultči vasardlai 
Spakainai gyvifičia. 


Povilas Baltūšys. 


Pasėjau dėbilū 

UAt žukšto kainalio. 
Dėbilo žali I8pai, 
Dobillio tris lapėliai + 
Dobiliė! 

Yždygo dėbilas 

Uht Aukšto kalnalio 
Dėbilo ir t. t. 

Tai dugo dobilas 
UAt aukšto ir t t. 
Aplunkiau dėbilū, 
:UAt dukšto ir t. t 


311. 


Pražydo dobilas 

UaAt aukšto ir t. t. 
Nupjėviau dėbilū ir t. t. 
Sudžiūvo dobilas ir t. t. 
Sūgrėbjau dėbilū ir t t 
Pafvežiau dėbilū 

Nė Aukšto kalnalio 
Dėbilo ir t t 
Sukrėvjau dėbilus 

Nė dukšto kalnalio. 
Dėbilo ir t. t. 

Sūliobjau dėbilū ir t. t. 


A/z. Baltušyčia. 


Pasėjo broliūkas 
Geltėnus lineliūs. 
Ciūdžir-vifidžir 
Šėkšto-brėkšto, 
Geltėnus lineliūs! 
Yždygo broliūko 
Geltoni linėliai. 
Ciūdžir ir t t. 1) 
Aplufikė broliūkas 
Geltėnus lineliūs 
Cifdžir ir t t. 
Užaugo broliūko 
Geltėni linčliai. 
Prožydo -broliūko 
Geltšni linėliai. 
Prėjo broliūko 
Geltėni linėliai. 
Nurėvjau broliūko 
Geltėnus lineliūs. 
Sūrišiau bloliūko 
Geltėnus lineliūs. 
Pafvežiau broliūko 
Geltėnus lineliūs. 


Nušukavau broliūko 
Geltėnus lineiiūs. 
Pėmerkė broliūkas 
Geltėnus lineliūs. 
Yšvilko broliūkas 
Geltėnus lineliūs. 
Paklėjom broliūko 
Geltonus lineliūs. 
Sūjėmjau broliūko 
Geltėnus lineliūs. 
Sudžiovinau broliūko 
Geltėnus lineliūs. 
Yšmynam broliūko 
Geltėnus lineliūs. 
Yžbraukėm broliūko 
Geltėonus lineliūs. 
Yšukavau broliūko 
Geltėnus lineliūs. 
Sūverpjau broliūko 
Geltėnus lineliūs. 
Yšaudžiau broliuko 
Geltėnus lineliūs. 
Pasiuvau broliūkui 
Plėnus marškinėlius. 


11 Tuos žodžius kartoti po kiekvieno posmo. 


— 529 — 


312. 


A/z. Baltušyčia. 


Atlaks, atlaks ) 
Pala iš miško. ) 2 K- 
Tė pala tū grūdū, 
Tas grūdas uA pūsas. 
Šėk, bernėli, ) 2k!i 
Tinginis buvait ) 2 K- ) 

Atlaks, atlaks 

Kata iš miško. 

Tė kata tū paly, 

Tė pala t0 grūdū, 

Tas grūdas ah pūsas. 
Atlaks, atlaks 
Suva iš miško. 
Tas šuva tū kėty, 
Tė kata tū grūdū ir t. t. 


Atlaks, atliks 
Vilko iš miško. 
Tas vilkas t0 šūny, 
Tas šuva tO kėty ir t. t. 
Atlaks, atlūks 
Sčrnas iš miško. 
Tas ščrnas tū vilko, 
Tas vilkas tū šūny ir t. t. 
Atlaks, atlks 
Maška iš miško. 
Tė maška to ščrnū, 
Tas ščrnas t0 vilkū ir t t 
Atlūks, atlūks 
Lėvas iš miško. 
Tas lėvas tū maškū ir t t 


313. 
Tiūčiuvėna. 
Saulala raudona, Nėturiū tėvėlio, 
Vėkaras netėli, Onei motynalas, 
Matas mani gulti, Nėr kom Oūštaryti 
D6 miego nenšriu. Mani našlaitalas. 
Turiu didžias dūmalės Sufiku akmenėliu 
Valai adguldamas, UA kėlio gulti, 
Par čičlus meteliūs Sunkiau našlaitčliam 
Patiško ldugdamas. UA svičto vafgti. 
O kas mani pakels Suūku akmenčliu, 
Užfiksti ryto kšltis? Pair kuri važiūoja, 
O kas man parūpis Sunkiau našlaitėliam, 
UA didy darbėly? Kut žmėnas maltūoja. 
314. 
Tūčiuvėna. 


Pirmū kartėly ) 
Mačiau bernėly ) 
Galū laūko Griunty 
Sū margaisiais jautėliais. 
Vagėly vėrė, ) 
Untrū paličko, j2 k. 
Galū vafsto siulsūjos, 
Sū panati kalbėjo. 
Panala mėno, ) 
Jaunėja mėno, ) 
At ūžūgei kasaly 
UAt runkėliū vyniėti? 


2 k. 


2k. 


Kad tū, bernėli, ) 
Kad nėsulaūktum, ) 
Kad tū mėno kasaly 
Unft runkėliū vyniėtum! 
Mėno kasali ) 
Vėlioi ūgiūta, ) 2 K- 
Kas dėnala šukūota, 
Galionėliais pyniėta. 
Mėno daržėly ) 
Augo arškėlėlys ) 2 k. 
Tai dėl tavi, bernėly, 
UnAt runkėliū vyni6ti. 


2 k. 


1) Tie žodžiai kartojami po kiekvieno posmo. 


Tauta ir Žodis. 


34 


, 


Ar aš tau, sesiūla, nesakiau ? 


Art žodėlio nėtariau ? 
Pasišlūok kėmėly pėtnyčioi, 
Atjos svetėliai subatči. 

Prijojo kėmėlys svetėliū, 

Myniojo žėliū žolajy. 
Myniojo žėliū žolaly, 
Virgdino jaunū panaldy. 


Pat visū dėnaly pčrverkiau, 


Nei burnalūs nėprausiau. 
Nusipraūsčia burnaly 
Zaliū rūtū rasali. 


315. 


Tūčiuvėna. 


Nusišlūostyčia burnaly 
Raudonės rožės žėdeliū. 
Par visū naktaly pčrverkiau, 

Rūtū vainikėly pėrpyniau. 
Prėš pėčiū dėnaly Osnūdau 
Rūtū vainikėly pražūdžiau. 

Aina sasūta vargdamė, 

Zalias rūtalės ringdamė. 
Sustiko motūty vaftose, 
Pūolo motynalai kėjosi. 

Kė veiki, dukrala jaunėja? 

Suriūksma rūtals žaliėsias. 


Suriūksma rūtalūs žaličsias, 
Raminsma dėnalės jaunėsias. 


Oi Už ėžero 2 k. 

S4ula taka no medėliū, 

Rasa kriūta no lapėliū. 
Rasa kriūta. 

Oi neik, sasūta, 

Už žalničriaus. 

Dufna būsi žalnėrėliė, 
Dufna būsi. 

Oi nujums tavo 2 k. 

Vainikėly, 

Nujums tavo vainikėly, 
Nujums tavo. 

Oi paliėps savo 2 k. 

Jodbėrėly, 

Paliėps savo jodbėrėly, 
Paliėps savo. 

Oi gražūs tavo 2 k. 

Jodbėrėlys, 

Gražūs tavo jodbėrėlys, 
Gražūs tavo. 

Oi vainikėliu 2 k. 

Atganytas, 

Vainikėliu atganytas, 
Vainikėliu. 


2 k. 


316. 


Tūčiuvėna. 


Oi ūž ėžero 2 k. 

Saula taka no medėliū, 

Rasa kriūta nė lapėliū, 
Rasa krifta. 

Oi neik, sasūta, 

U(ž) žalničriaus. 

Dufna būsi žalnėrėlio, 
Dufna būsi. 

Oi numaus tavo 2 k. 

Aukso žičdus, 

Numaus tavo aukso žiėdus,. 
Numaus tavo. 

Oi pasikaustis 2 k. 


2 k. 


Jodbėrėly, 

Jodbėrčly pasikaustis, 
Jodbėrčly. 

Oi muūdrus tūvo 2 k. 

Jodbėrėlys, 


Muūdrus tavo jodbėrėlys, 
Muūdrus tavo. 

Oi žiba-tvėska 2 k. 

Patkavalas, 

Ziba - tvėska patkavalas, 
Ziba - tvėska. 


Oi iš sasūtūs 2 k. 
Aukso žėdū, 
Yš sasūtas Aukso žėdū, 


Yš sasūtas. 


317. 

Tūčiuvėna. 
Žib-žib žiburčiys Ošiai buvau, motūta, 
Kas vakarėlys. Ošiai buvau, sanolala: 
Oi čiūčia, oi liūlia! ) Paūliėjau vakarčly 
Visi sugūly. )2k. Par šiū tūmsiū naktaly. 
Mėno mišla motynala Paprašyčia sėkalū, 
Mėn vartelius atkšla Pilkūjy sakalšly, 
Až runkėlas pėjėma, Kad nūskristū rūtū daržai, 
Klausinėjo motyndla: Atnašt mėn vainikšly. 


Kur tū buval, dukrėla? 
Kaip aš galiū nuskristi, 
Vainikėly atnėšti? 


Patvins gilus undenėlys. 
Nuskis mėriū tiltalys. 


318. 
Žiūkoičia. 


Yšmčkta nė motūlas. 


Du riAkiniu refika, 0 vist kiti „tumduoja“. 


Kursai vienas jaunikčitys, Nuvažiėvy bažnyčion 

Kursai vėlioi ušdugo, Pė žališsiom rūtalūm: 

Ba pasėgos, ba parėdos ) S Dieve mėno, prašau Tėvy,  ) ši 

Sau draugėlas jieškojo. ) ? Trumpyk mėno ėšaras! ) 
Pasimislyjys jaunikčitys O pė šliūbuj šliūbavėt' *) 2 k 
Uht žirgo ūsddo: Vida motaralas. ) : 
Siūskit čianai kū graičiausia ) SIA I 

sana AS > 2 k. Parvažiovy namūlio 
Susiėdū piršlasnas. ) Taip sesėliū pulko-- 

Sės'k, panala, po lūngu, — - Nei-tėvėlio, nei motūtas, ) > k 

Bag nė tavo tai fra? Niekas mani nemėta ) Ž 

Niekas gėro jaunikdičio ) Pė IG ; 

; Ę 2k. 6 lūngu sėdėjau, 

Sindėn nerūdyja. ) Pro lūngū žiūrėjau: 
Atskirk dalady, "Kiemi šėka jaunimėlys, ) 2 k 
Tėviškū pasėgū, Jit mėn pagrožėjo. ) š 
Yštaisyk dūkteriui !) ) : liai 

J kų k. Sėkit, šokėjėliai, 

Bagūtū vesėlyjū. |) Gčrkit, gėrėjėliai 

Sumūaustykit rateliūs, O aš višna jaunolūla ) > k 

Pakinkykit žirgeliūs, Vargėlin ipūolau. ) , 


Pakinkykit bėriukūs, ) 2 k 
Tėviškus žirgeliūs. |) i 


15 Šiaip kalboj: „dūkteriai“. 


34* 


Siaūdžia bitala 
Svetimči šalalai, 
Nūdna mėn, nūdna 
Ba tavi, panala. 
Sodėliai bolėvo, 
Miškėliai žaliėvo, 
O mėno ėkys 
Ošaros plūdėvo. 
Zirgėly balnėjau, 


— 532 — 


319. 


Žiūkorčia. 


Aš pats gailiai verkiau, 


UA žirgėlio s4dau, 
Gailasty turėjau. 


Tai mūsū brollūkai 
Vėlnasty turėjo, 
Jaunėsias panalės 
Mylat' pradėjo: 
Pat Aedėlšlas 
Sau jaunas panalės mylati. 
Tavas ir mėtyna ) 
Jiem t6 nėužgyna ) Ž K- 
Par nedėlėlas ūličti, 
Sau mičlas panalės mylati. 
Sėdžiu ū(s) stalalio, 
Ziūriu prė lungėly, 
Kad mėno bernėlys 
Atjėja par laukėly. 
Ok mėn širdalai patiko, 
Kad savo bernėly pažinau! 
Jėju par dvarėly, 
Ziūriu uh daržėly, 
Kad mėno panala 
Rūtėliū daržėly, 
Daržėlutėly būdama, 
Zaliėsias rūtalas skindama. 


320. 


Panytala mėno, 
Būk tū šitam dvari, 
O aš patsai josiu 
Svičto Mundravėtū. 

Muūdrosios žūvys 

Mundravėja savi, 

O aš nelaimingas, 

Aš jėju naktalai! 
Ldisiu uA tavi 
Didžiūosios rašteliūs, 
Važiės uAt mani 
Mundriejė svetėliai. 


Zrūko;čra. 


Rūtalės skindamą, 
Vainikū pindamą, 
Meilingėm akėlūm 

Unt man žiūrėdama: 
Ok, bernužčli tū mėno, 


Nėra mėn meilasnio prėš tavi! 


Prėjo čėsėlys 

Zirgėlys balnėti, 

Pradėjo panala 

Balsaliū raudėti: 

Ok, barnužėli tū mėno, 

Padabniai mylūtis būs ganal 
Nevei'k, panytala, ) 
“Balta lelyjšla: |) 2 K 
Kai iš vaiskėlio sugryšiu, 
Tadū tau, panala, pajumsiu. 

O kai nesugryšiu, 

Grėmatū rašysiu, 

Ba(t) tavi, panala, 

Nigdi nėužmifšiu; 

Nors nė vartėliū sugryšiu, 

Bal(t) tavo širdaly raminsiu. — 


Neprašau, bernėli, 

Kad nė vaftū gryštum, 
Kad tū mėn širdaty 
Daugiaūs begriaudintum. 
Ramink, bernėli, pats savi 
Kad mani raminti nėgali. 


— 533 — 


321. 
Žiukdičia. 
Sio naktaly par naktaly Nevefk, neverk, neraudėki, 
D6 mėgėlio nemėgėjau, Maža Ičcka, neprašyta, 
D6 mėgėlio nemėgėjau, Reiks mėn čionai pazganyti, 
Unt žirgėlio pėrymojau. Reiks mėn čionai pazganyti. 
Reiks mėn joti keliondla Priviliėjo barnužėlys 
Un didžiojo vėškelšlio, Uh didžiojo kermašėlio 
Un didžiojo vėškelūlio, Sū saldiniais obolšliais, 
Un slaūniūjū panytaly. Su brindiniais rėšutėliais, 
Kai aš jėjau paž dvarėly, Salamacku alutėliu, 
Jir sužvingo jodbėrėlys, Su cukravū arėlkčti. 
Ji sužvingo jodbėrėlys, Alik, tėvėli, pa: dvarėly, 
Jit suvirko panytala. Nėšk mėn svydo nometėly. 


Aik, motūta, par dvarėly, 
Nėš'k mėn rūtū vainikėly. 


Nėš'k nomatū, nerodyki, 
Mon širdalas neskaūdinki, 
Aš nomatū patnešiėsiu, 
Pair meteliūs pažnešiosiu, 
O vainiko nėnešiėsiu, 
Par vėkėly nėnešiosiu. 


322. 
Ziūkorčia. 

Nejėk, bernėli, pavaserėly, 2 k. Aisma, sasūta, pažiūrūtū, 2 k. 

Atjok, barnužėli, rudenšly. Bernėlio svirnėlio padabotū. 
Kai būs rugėliai žeimanučti, 2 k. Svifno duralas abelinūs, 2 k. 
Zėliosios rūtalas galvanėsi. Svifno grabėstėliai lazdyniniai. 

Laisma žirgėly rugiū želmenčlios, 2 k. Svifno duralas netašytos, 2 k. 

Pėty barnužėly rūtytalūs. Svično grabėstėliai nėgenėčti. 
Ada žirgėlys rugiū želmenėlius, 2 k. UA tū durėliū Augo abolaliai, 2 k. 
Skina bernėlys rūtytalas. Un tū Iazdynėliū -— rėšutėliai. 

Neskink rūtėliū, negadink, 2 k. Vėlgysi, sasūta, abolalius, 2 k. 

Mani jaunolalūs nevirdink !) Krirhsi, sasutala, rėšutčlius. 


Sėldūs obolaliai — rūstūs žodėliai, 2 k. 
Brindy rėšutėliai — ašaralas. 


323. 
Žiukdičia. 
Ūgino motūta, Ji: baūgindama 
Ūgino sanūta Jir banešiodama, 
TO gi višnū dukraly, Pažadėjo bernėliui, 
Kai daržėly rūtajy. Mundraunykui bernėliui. 


!) Vietoj: nevirgdyk, nevirgdink. 


— 534 — 


Mata mai motūta, 
Mata motynšla 

Kai 4ukso obolaly, 
Kai 4ukso obolaly. 


Kad būčia nupūolus, 
Būčia Osimūšus, 
Būč' motūty pravirgdžius, 
Motyndty pravirgdžius. 
Ui jūi jūi, motdta! 
Ui jui jūi, sanūta! 
Kėm teip tėli nūdavai? 
Kėm teip tėli nūdavai? 


AĄžū tolymėliū, 

Ažū undenėliū, 

Ažū šimto mylaliū, 

Ažū žaliū girėliū. 
Kad aš nusiveičia 
Zaliėjon giralan, 
Pažyčiočia sparneliūs 


Jit margėsias plūksnalas. 


Kad aš nūsiskrisčia 
Pas mišlū motūty 

Prė vyšnėliū sodėly, 
Prė rūtėliū daržėly. 


Jir Aš aškūkuččia 
Mėlai motynšlai 
Svirnėly bagūlinčiai, 
Lovalai besilsiunčiai. 


Yšeina motdAta 

Yš Aukšto svirnėlio. 
UA gonkėliū stovėjo 
Tės „paukštalas žiūrėjo. 


Kūkia čia paukštala, 
Kškia ne paukštala 
Pat naktalės klykūoja, 
Sau vargeliūs rokūoja? 


Bag nė mėno dūkra, 
Bag nė jaunesniėja, 
Kur teip tėli nūdavjau? 
Kur telp tėli nūdavjau? 


Sugryš'k, dukteryta, 
Sugryš'k, jaunesničja: 
Zadū pūsy dvarėlio, 
Žadū pūsy dvarėlio. 


Negryšiu, motūta, 
Negryšiu, sanūta, 
Aš ut tėmstū negryšiu, 
Aš un tėmstū negryšlu. 


Jau sūrištos rufikos, 
Zėdal sumainyti 

Sū tė jaunu bernnliu, 
Mundraunyku berneliūu. 


Nevef'k, dukteryta, 

Neverk, jaunesniėja: 
Lunkis tavi broliūkai, 
Lunkis tavi raičiūkai. 


Dišnū par vėjėly, 
Nėkty par sapnėly, 
Ziėmū su važėliais, 


Vėsarū ratėliais, 
Pavėsery laivati. 


Zrūkorčia. 


O kas teipė padaris, 
Kaip Kūpiškio mėterys? 
Yš šiaudėlio galalio 
Saldaus, gardaus alalio? 


Yš vėnės avižės 
Piūkios bėčkos alaus. 
Kai motūta atals, 
Visas pifikias ižgers:; 


O kai tėvėlys atkulnės — 


Nėbaras nel vėnės. 


595 


325. 


Žrūkoičia. 


Gčrkim, svetėliai, 
Jit Aš gėrsiu, 

Kai reiks ažmokėti, 
Jir Aš išeisiu. 


Ar aisi, sasūta, 
Siės metėlios? 
Ar Iauksi, jaunėja, 
Rudenėlio ? 


Gafdus alūtys Nedės motūta 


Avižėliū. Nei kraitėliū, 
Graži giminala Nei žaliū rūtėliū 
Siratėliū. Vainikėčlio. 
Gafdus alūtys Pulkas sesiūliū 
Padarytas, Susirifiko, 
Graži giminala Vyšniū 6gelas 
Suprašyta. Jit išriūiko. 
Viena sasūta 
Palydėjo, 
Rūtū vainikėly 
Panėšėjo. 
326. 
Zrūkorčia. 
Oi sasutyta, Motūta mėno, 
KO sudumėjai? Sanūta mėno. 
Kėm vainikčly Kėm grait atskyrai 
Padavanėjai? Mant nė savi? 
Kėm vainikčly Ai aš neskėliau 


Padavanėjai ? Ufūiksti rytėlio? 


Pai tris nedėlias 

Kėm praūliavėjai ? 
Baltės runkėlaūs 
Jėmai čėrkėly, 


Ar nėpadirbau 

Sčyrai darbėlio? 
Broliūkai mėno, 
Mėliėje mėno, 


Skėistūs veidėliai Nėkasavėkit 
Gčra vynėly. Rūtū daržėlio. 
Reikė, sasūta, Nėkasavėkit 


Rūtū daržėlio, 
Mažit sugryšiu 
Yš tė vargėlio. 

Žėlios rūtalas 

Tabažaliūoja, — 

Muūsū sasūti 

Nėbadainūoja. 


Vyno negčrti, 
Zinal, jaunėja, 
Kad relks išeiti. 


327. 
Žiūkoičia. 
Vatks mėno motūta nėvirgdžiama, 
Plonėsias drobalas atskirdama. 


K6 liūdi, sesiūla, ko neveiki, 
K6 savo motūtas nėpravirgdi ? 


— 5936 — 


Vairks mėno broliūkai nėvirgdžiami, 
Barūosios žirgeliūs atskirdami. 

Kė liūdi, sesiūla, ko nevefki, 

Ko savo sesiūliū nėpravirgdi ? 
Varks mėno sesiūls nėvirgdžiamos, 
Zaličsias rūtalės atskirdamos. 


Kė liūdi, sasūta, ko nevefki, 

Kė savo tėvėlio nėpravirgdi ? 
Varks mėno tėvėlys nėvirgdžiamas, 
Nė jaunū dėnėliū atskirdamas. 


Kė liūdi, sasūta, kė nevefki, 
Kė savo broliūko nėpravirgdi? 


328. 


Žiūkorčia. 


Sasutyt jaunėja. 
Kū tū sudūmėjai, 
Kėm jaunystas dėnalės 
Teip graitai nustojai ? 
Ar didžio vargėlio 
Jaūna nėsibyjojai ? 
N6 savo draugėliū 
Graitai atsiskyrai. 
Ar tau nūsibėdo 
Par mičlū motūty 
Raskažėi v6ikščioti 
Jir pasiūličti? 
Ar tau nusibodo 
Zėlias vainikėlys ? 
Ar tau pagrožėjo 
Bėltas nometėlys ? 
Ka(d) tū nėsibyjai 
Tė didžio vargėlio, 
Par visū vėkėly 
Lieti ašarėliū. 


Ar tau nūsibėdo 

Sū savo broliukū 

Sū gražiais žirgėliais 

Važiūot' kermašėčlin? 
Gėl' tū pamislyjai, 
Kad nebar meilasnio 
Ji: unt svėtėlio 
Nebšra gražėsnio? 


Tai tau pasiriks 
Bernėlio gražūmas, 
Kai tū pamatysi 
Skolalas daugūmū. 


Par visū vėkėly 
Būs tau kai rykštala, 
Nigdi nėišteisi 
Tū didžiū skolaliū. 
Kėžna dėnala 
Būs tau navydnala 
Nė savo mošėliū 
Jir nė tatusėliū. 


Būsi apkalbata 
Visėkiais žodėliais 
Jir nėpatiksi 
Nei jokiais darbėliais. 
O kai tū atmiūisi 
Panystūs dėnalės, 
Teip lėi kai peiliai 
Pėrdurs šėrdaly. 
Kai tū atvažiūosi 
UAt savo tėvėly 
Jirt pabadėsi 
Tės didžiūs vargeliūs. 
Tiktai tavutėlys 
Tavi bapatičšis, 
Padės tau badėti 
Jit širdy palinksmis. 
Tik tu pasakysi 
Savo motynalai: 
Kad mah mažutaly 
Ymatus upalan! 
Būčia nėžinėjus 
Aš tokiė vargėlio 
Jir nepražūdžius 
Rūtū vainikėlio. 


Daba: po čėsui 
Nebaūr ko badėti — 
Dičvui atsidūoti 


Jit aferavėti. 


— 537 —- 


329. 
Žiūkoičia. 
Nedčlios rytėly Kėlias brukavėtas, 
Paščriau žirgėly: Žolalūm barstytas: 
Zinau gerai, Pasimušė kojytalas 
Kad reiks jėti Jir šiė plišno patkavalas, 
Pas jdunū panaly. Kė! panaly gėvo. 
UA panaly jėjau, Vėžys molevėtas, 
Kėlio nėžinėjau. Žirgas patkavėtas: 
Jir prijėjau Uošvas dvėrū Reiks tau, panytala, 
Jir pririšiau barū žirgū Tan važėlin sėsti. 
Prė rūtū daržėlio. Važiavau par giriū, 
Yšeina panėla Gegūta kūkėvo. 
Yš rūtū daržėlio; Nustėk, jaunas barnužėli, 
Klausinėjo žirgėly, Dūok mėn paklausyti. 
Koks bernėlio vardėlys, At gegūtūs balsas, 
Kėks jo razumėlys. Ar miško paukštalas, 
Zirgėlys atšėkė, Bag nė mėno motynalas 
Barasai atsėkė: Meiliejė žodėliai? 
Kad mokččia kalbati, Stūmk vėžy šalalan, 
Daūk turėčia sakyti Laisk žirgū pėvalan, 
Nė jaunojo bernėlio. Ataduūok, barnužėli, 
Yšeina bernėlys Rūtū vainikėly! 
Yš Aukšto svirnėlio; Vainiko nedūosiu, 
Kiausinčjo žirgėly, Zėdėly pridėsiu: 
Klausinėjo barūjy: Dė margauk, panytala, 
„ Kė teip smūtniai stėvi? Ben trejūs meteliūs. 
Zirgėlys atšėkė, Aš mafgu margausiu, 
Barasai atšėkė: Tū kitos negausi: 
Mėn parūpo kelionala Reiks tau, barnužėli, 
Pat šiū tūmsū vakarėly Adgėlio sugryšti. 
Namūlio parbėkti. 
330. 
Žiūkorčia. 


Tai gražiai siaūdžia 
Traki bitinėlys, 
Tai gražiai atjėja 
Raitūjū pulkėlys. 
Atjėk, jaunikditi, 
Pas mėno tėvėly, 
Gausi sau margčity 
Jit Aukso žėdėly. 


Skūbinkis graitai 
Atnėšti žėdėly, 
Ošiai tavi myliu, 
Mels'k tū tatuščly. 


Žiūrčt' prė Iūngu 

Labai nūsibėdo, 

Gėlvū mėno sėpa 

Jir nėatsigėdo. 
Akis paržiūrėjau, 
Motūta maAN bėra: 
Kė tū čia teip žiūri? — 
Kl4usa dažnai mani. 

Taip mėn gėlvū sėpa — 

Atsakiau motūtai, 

V6I kalp kiteip jėmus 

Malavau sanūtai. 


— 538 — 


Motūta badėja, 

Kad jos dūkra safga: — 
Rožė skaisti džiūsta 
Suvytusi dafži. 


Asmuūu vėnėk sveika, 
Dičvui dakavėti, 
Matas tau, barndčiti, 
Pas mani atjėti. 


Tevėly, motūty 

Draūgi mas prašysma, 
Zėdeliūs unt rufikū 
Jėmy pėrmainysma. 


331. 


Gerū tavū sūnu: 
Gera dūkra skifta. 
Nesisielok sveika 
Jit būk širdės tvirta. 
Slovingū barndity 
Slovingai ji9 myliu, 
Laukiu dėnės laiko 
Jit uštat dė tyliu. 
Jit tavi, margčita, 
Prašau, ka(d) tylatum, 
Mani jaunikdity 
Lygiai teip mylatum. 


Žiūkdičia. 
„Dainuoja pinkiės“. 


Pirmėja: Aš pati martala Trečioja: Citit, citit, martalas, 
Lineliūs pasėjau. Citit, nėsibėrkit. 
Ai, kūkolaly, Ai, kūkolali, 
Lflia, ratilali! Lylia, ratilali! 
Untrėja: Kokė tavo, martala, Ketvirtoėja:  Kifskit, broliai, rykštalės, 


Tavo pačiės sėti? 
Ai, kūkolali, 
Lylia, ratilali! 
Pėfiktėja: Suderčto, martalas, 
Abi labi tokiės! 
Ai ir t. t. 


Sugėdykit martalūs. 
Ai, kūkolali ir t. t. 


332. 
Žiūkoičia. 


Arėlkyta, tū pilkėja, 

Kaip tū esi slaūna: 
K6žnas vienas kitoniškas, 
Kurs tavi ragžuna. 

Vienū mėlynai nudarai, 
Kitom plaukus nuvarai 
N6 kėktos, pakaušio. 
Arėlkyta, tu pilkėja, 
Kėkia tū štuk6rka: 
Lindai gyva namuės mėno, 
Kaip laidžiau šinkčrkū. 
Kėm gėrybas išndikinai, 
Kitiėm tafbas ūškabinai 
Už arišlkū. 

Jir pyjėkas tarp susiėdū 
Nebūvo pagirtas: 
Kožnam laūki po jo šniūrū 
Kū praščiau iždirpta. 


Susičdū jevai žaliuoja, 

Jo valžnos tavorūoja 

Ūž aričikū. 

Jėg nežinot, susėdėliai, 
Kė žydū živyja. 

Savo pėčiū, draūgė vaikus 
Badū nemarina. 

Zydo vaikai žiuponučti, 

O pyjėko lopiniučti. 

Kur tiktai ariėlkos pasmaišo, 
Tynai vis ir bada, 

Nėrs geriausiū jaunimaty 
UA griėkū privada. 

Vični šalčiu sušėlo, 

Kiti laikū govo 

Ūž aričikū. 

Nebagčrsiu arėlkytas, 

Kad ir privitostat, 


Bė kai lūpa su vadalam, 
„ Nebaratavūstat. 
Jit tū kūmū kai pamėta, 


Lūpa drūsiai ba sarmėtos 


Unt rifikū. 
O tas kūmas pyjokčiys 
Suskėto provėtis, 


Laida gastiūčiū iftg sūdū 


Kad jo vifšus būtd. 
Dčlf t6 jūs nėpriprovėjo, 
Kad it žūsy davanėjo 
Dėktarui: 

Nėrs veislinūs žūšytūlas 
Nėbažėlavėjo, 
Apsimėtys vilko ligū 
Unt lėvos gulūjo. 

Par šiūkoriaus išmislymu 
Jir giminiū Oūštėrimū 
Mira vyžėtas. 
Padarysma mas alūty 


Ūžaugo Augo 
Zalia Iėpala, 
Ku: lygiuosios laukėlios. 

Pė tu Iėpati 

Upa tekėjo, 

Zaliū vynu kvėpėjo. 2 k. 
Bada prė būdai, 
Vaiks prė vargėliui, 
Kad panala ūš ūpas. 

Kirščia Iėpaly, 

Difpčia laivaly, 

Kad pėrkelčia panaly. 2 k. 


2 k. 


539 — 


Yš mėžėlio grūdo, 
Pastatysma samavėrū 
Nėrs blėkini dūdu. 


Mas čia gčėrsma, mūm nevėdis, 


Silimi kaulū neldužis 

Nei vėnėm. 

Jir pyjėkas bažnylalai 
Nemėto altčriaus, 

Jir kai grėja su vargūnais, 
Negifdžia vargūnū. 

UAt vieno kėlio priklaūpys 
Miega drūsiai isigaūžys 
Bažnyčioi. 

Atsimiūk, pyjokėli, 

Jėg jau reikę tau mičti, 
Pasiklusk šinkorkšly, 

At gėli teip būti 
Sakis kad jau padaryta, 
K0 ūždirbai — užrašyta 
UAt 6mžiū. 


333. 
Žiūk6rėia. 


Pramėna mani 
Nevičrni Žmėčnas 
-Neteisingas kalbalūs. 

Kad sū pėneliū 

Burnaty praūsa, 

Pė roželės vėikščiojo. 
Ne dė! pėnėlio 
Burnala balta, 
Ne dėl rožiū 

Yš laiksvytalas 

Burnala balta. 

Yš skaistūmo raudėna. 


334. 
Žiūkorčia. 


Ugin tavas dū sūneliū, dū sūneliu, 
Ūgindamas didžiai džiaūgias, didžiai džiaūgias. 
Sėkė tavas — artojėliai, artojėliai, 

O motūla — žalnėrčiiai, žalnėrėliai. 

Pifko tavas jom žirgėly, jėm žirgėly 

Jir pridėjo cebatėlius, čebalėčlius. 

Sėsk, sūnėli, unt žirgėlio, unt žirgėlio, 

O motūta nei žodėlio, nei žodėlio. 

Jėk, sūnėli, Vilniaus mičstan, V. m-tan. 
Vilniaus mičstas brukavėtas, brukavėtas, 


2 k. 


2k. 


raudėna. 


2k. 


2 k. 


Sde 


Ašaršlūm išmazgėtas, išmazgėtas. 

Yš to pūčkū smafkiai mūša, smaikiai mūša, 
Yž bagništū širdy vėria, širdy vėria. 

Nė tū dūmū gėlvū -sėpa, gėlvū sėpa, 

Nė tūs ūgnės širdy trokšta, širdy trokšta. 


335. 
Žiūkdičia. 

Stėvi žirgėlys ) 2 k Strėlbėitas mėno, ) o k 

Kiemi pastatytas, ) Ž Sasarčitūs mėno, ) 2 

Muštukčiliais aprėdytas. Puštelištai — brėliai mėno. 
Veikia sesiūlū ) > k Kulipkčlas mėno — ) > k 
Prė žirgo šalalai, ) š Pasekėjos mėno, ) š 
Zėlavėja brėly savo. Barabėnai — raudėtojai. 

Neverk, sesiūla, ) 2k Adbėk, žirgėli, ) 2k 

Balta lelyjėla: ) : Jodbėrėli mėno, ) į 

Kai išjėsiu, vėl atjėsiu. Atnėšk brolio mundėrėly. 
Kad nėatjosiu, ) 2 k Brūngy muūdurū ) 2 k 
Karėlium pastėsiu, ) j Jit 4ukso karūnū ) 2 
Vilniaus laūki un kalnalio. Visū kraūju sušlūostytū. 

Vilniaus laukėly, ) k Skalpsi, sesiūla, ) 2 k 

Pič smeičio kalnaliu ) 2 k- Brėlio mundėrčly ) Ž “ 

Ti ūžmušė brėly mMOno. Savo gailiom ašaralūm. 
Saula tekėjo, ) 2k Džiovinsi, motūta, ) > k 
Kai brėly ūžmušė, ) : Sūnaus mundėrėly ) 2 
Sėula sėdo, kai kavėjo. Savo brūngiais adusėliais. 

336. 
Žiūkoičia. 


Atlak, sėkolai, 3 k. 
Yš aukšto kėlnū, 
Atnėš'k žirgėly 
Pė6 dymo balnu. 
UA tė žirgėlio 3 k. 
Sėdi broliūkas, 
Tegul jom pačia 
Pėtū vėjėlys. 
Tegūl' jėm pūčia 
Siltiejė orai, 
Tegūl' jy Igdi 
Didėjė pūnai. 


3 k. 


Taip daūgal' matū 3 k. 
Vaiskat išjojo, 
Jir ėkys mėno 
Jė nėregėjo. 
Klūčia jom, klėčia 
Jom patalaly 
Aukštam svirnėly, 
Rūtū daržėly. 
Duččia jėm gčrti 
Midaus ir vyno, 
Kad iščėslyva 
Būto adyna. 


3 k. 


3k. 


Oi Dišve mono, 
Oi, Dėvulčičiau, 
Kas mat užrėšė 


— 541 — 


337. 


Žiūkoičia. 


Kai pėrymostat 
Uėsio tvoraty, 
Kai pščržiūrastat 


Vaiskėlin jėti? 
Tėvėlys sanas, 


Broliūkas mėžas, 
Padabniai reiks mėn 


Pačiėm išjėti. 
Turiū baturiū 
Tris sasutčiiū, 


Kaip dafži žydi 


Tris lelyjėliū. 
Viena sasūta 
Zirgū balnėjo, 
Uūtra sasūta 
Kilpaly sveita. 

Si trečiūja 

Mūno sesiūla 


Vaftus atkėla 


Jir palydėjo. 
Oi tū broliūkai, 
Tū jaunoliūkai, 
Kadū sugryši 
Tū iš vaiskėlio. 


Kirto galvaly 


Kai kopustėly, 


O Iėmenėčly 
Kai ūžolaly. 


Smūtna ji neliūiksma ) 


Mėn šindči dėnala, 
Kad ėšiai nėmačiau 
Myliamės panalūs 

Mėno panytalas ) 


Meilūmas kalbalas |) 
Ypūolo ifg mėno 
Gilūmū širdalas. 


Kai mėno broliūkas 


Zirgėly balnėjo, 
Jaūna panytala 
Šalalai raudėjo. 


) 


2k. 


) 
) 


338. 


Žiūkoičia. 


2 k. 


Svično Iungėly. 
Jau pėrymojom 
Uėsio tvoraly, 
Jau pėržiūrėjom 
Svifno lungėly. 

Aisma, sasūta, 

Uht vėškelalio, 

At nėsuliuksma 

Savo brolalio. 
Atbaga žirgas, 
Atatrinkūoja, 
Saly kilpalūs 
Atablizgūoja. 

Tu, žirgėli 

Mundraunykai, 

Kut mūsū brėlys 

Vajaunykas ? 
Vilniaus laukėly, 
Slauniamh pulkėly, 
Ti jūs atliko, 

Ti jūs nukrito. 


Nevef'k, panytala, ) 


Balta lelyjčia: 


Kai. adgė!' sugryšiu, 


Aš tavi pajurnsiu. 
Nėprašau, bernėli, 


) 


Kad mani šidytum, ) 
. Kald) tū mėn širdaly 
Daugiaūs bagriaudiūtum. 


2 k. 


Raminkis, bernėli, 
Tūu patsai savi: 

Vėrnai nėpajumnsi 
Nė tėvėliū mani. 


) 


2 k. 


2k. 


) 
) 


2 k. 


— 2 — 


339. 
Zrūkorčią. 
Oi aičia, aičia Mėno jocbėrėly 
UnAt žaliū lunkėliū. Liuėba dobilaliais, 
UAt žaliū lunkėliū Baltais dobilaliais 
Daūgal' grėbėjėliū, — Jodbėrėly liučba. 
Oi nėra, nėra Mani jaunolaly 
Mėno myliamėsias. Yš kėlio vedžiėjo, 
Nėra tės panalas, Mėno jaunystaly 
Ku: mani patiko, Yšnevožėjo. 
Kur mani patiko 
Jir meiliai kėlbino. 
340. 
Ziūkorčra. 
Oi mon, Dičve, kas tai gra, Kad jau kalba sukalbžta, 
Ka(d) tai sėsiai piga vyras. Kai preis eilia, reiks eit' sėsiai. 
Brūngus sėsios vainikėlys Dėl'tė sesia smūtni yra, 
„ Dėt' bernėliui pė galvalūm. Kad jai reikia eit už vyro. 
Zmėnas gėria, veseličja, Kunigėlys bažnyčioi, 
Sesia biėdna ašarėja. Zmėnas kalba karčiamči: 
Paskutinys vakarėlys — Ar tū akiū neturėjai, 
Nujums sėsios vainikčly. Ka(d) tū až jo nutekėjai. 


Mėno širdis graitai stojos, 
Raiks apskabint' tavui kėjos, 
Savo tavo jir mėtynos, 

Kad nė jė atatolintū. 


341. 
Žiūkotėja. | 
"Ošiai asū muzikėlys, Aš adbavau čiėlus matūs. 
Ariū, procavėju, Jir viršaus nedėliū, 
Jirt gorbinu Pėnū Dičvū Nėbabyjau savo pėno 
Jir jėm dakavėju. Onei ūrėdėlio. 
Adbuvau dvari dičnas, Ošiai aisiu Ortū, 
Varydamas dvyly, Ordamas dainūosiu, 
Uvožėja mani pėnas, Bagaslėvyk mani, Dičve, 
Jirt ūrūdas mįjli. Aš tau gafby dūosiu. 
342. 
Žiūkėrčia. 
Šiū naktaty par naktaly Vės'k žirgėly rūtū daržėlin, 
Dė mėgėlio nemegėjau. Tagūl' ada žalias rūtalūs. 
Dė mėgėlio nemegėjau, Klausinėjo mani bernėlys: 
UAt žirgėlio pėrymojau, Art negaili žaliū rūtėliū? 
Klausinėjau mielū tėvėly: Kū gailėjo — pėrgailūjo, 


Kut mėn dėti baras žirgėlys ? Jir širdaty pėrsopėjo. 


— 543 —- 


343. 
Žiūkdtėja, 
Tavas tris sūnus turėjo, 
' Vienas Oškuriūm išėjo 
Pat Jėno parėdū. 2 k. 
Untrėjom vieta rėdos 
Vis tal paž Jono parėdū 
Uškūriūm išeiti. 2 k. 
Gaspadini masės štūkū Jirt t6 būvo dukta višna, 
Dėjo tarbūn ir jaščiūkū!) — Isirūdo jir jai dišnos 
Tai jėm lifksma dišna. 2 k. Pat Jono parėdū. 2 k. 
Pasijūngys žėly — šėmy Tom trečiojom — tom tėvina. — 
Ajo laukai apaušrčiy Skyra tavas ir mėtyna 
Vėyersėliam gišdunt. 2 k. Sanėtuvai savo. 2 k. 
Ka(d) toki barnū turūtū, Pasijėmys sau pirštaly 
Visi Dišvū mylatū, Nūvažiovo par giraly 
Pakėjui gyvintū. 2 k. UAt jiunū panaly. 2 k. 
Kaip tai gėras artėjus, Klausa mėčia duktaraly: 
Užderėjo vasarėjus, At tur! bėltū skaraly 
Net iš difvū vifsta 2 k. Jir aukso žėdėly? 2 k. 


Dukta tėra: motynala, 
Nėturių dukso žėdėlio, 
Neisiu už bernėlio. 2 k. 


Yš t6 pulko gaspadėriū 

Yšlaisma laukaA artėjū 

Pavėserio dėnči. 2 k. 
Ora vafstū dė jiF kitū. 
Nėšė blynū pamirkytū, 
Stiprino artėjū. 2 k. 


344, 
Žiūkoičia. 


Kėm vėkaras, kėm vėkaras, 
O mėn vakarėlys, 

Kėm jūodas jodbėrėlys — 
O mėn artojčliui 


Nevis rugiai, nevis rugiai 
Pjauti: 

Pasiklaūsčia tavutėly, 
Katrės mėn raiks aiti. 


At tės aiti mergailalas, 
Kut žmūnas rūdyja? 

At tos aiti našlaitalas, 
Kur pats pazdabėjau ? 


Bagčtosios, nedčrosios 
Lovalai dėjėvo, 

O tės bičdnos našlaitalas 
It dirby dainėvo. 


Bagotėsios, nedorėsios 
Galva nėšukuėta, 
O tė bičdna našlaitala 
Graži vainikučta. 


Nėsivalūk, sesiutala, 
Baltai marškinčliū: 
Yšvalūs tau barnužėlys 
UA tavo petėliū. 


Nesipraūski, sesiutala, 
Baltai burnytalūs: 
Nusipraūsi, sesiutala, 
Gailišm ašaralam. 


Nėsišlūostyk, sesiutala, 
Bėltu abrusčiiu: 
Nusišlūostyk, sesiutžla, 
Runkėvas krašteliu. 


1) Jaščiūkas — skrynelė, vagonėlis; Iš rusiško Žodžio „jaščik“, 


— 544 — 


345, 


G/ėmžėna. 


Šio naktaly par naktaty 
Kurtėliai pėrlojo, 
Mėno mišla panytala 
Varteliūs kilėjo. 
Jir atjojo barnužėlys 
Par lygius laukeliūs, 
Susitiko panytūty 
Tarp dvėro vartėliū. 
 Sveika-gyva, panytala, 
At aisi až mani? 
Sveika-gyva, jaunolala, 
„ Ar aisi až mani? 
Zadū aiti ažū tavi, . 
Tik nemėku austi, — 
Mūno tavo žaliam sėdi 
Auga žėlias baržas: 


Beržinala vytinala 
Tai jy mėkis austi, 
Ūžolina vytinala 
Razumėly dūoda. 
Tū bernėli, tū bloznėli, 
Tu balamutėli, 
Nėpajėmys, nėparvėdys 
Grazmavėji plokti. 
Nėrs ir šešiūs vainikėlius 
Zaliūs parnešiččia, 
Ba(t) tik savo sveikatžty 
Gražiai šėnavėčia. 
Sėsk, dukrala, staklytalas, 
Siaudyklali rafikoi. 
Tagūl' tavi tas bernėlys 
Daugiaūs nebalufiko. 


S Ūpa taka prėš kalnaly, 


- Pakalnšla saūsa. 


Neščėslyva tė panala, 
Kuž,pernėlio klaūso. 


- 


346. 


G/ėmžėna. 


Ar 6tmeni, barnužėli, 
Savo jaunas dičnas, 
Kaip vėikščiojai jit lunkiėjai 
Tū pas mani vienas? 
Kas subatės vakarėlys, 
Nedėlios rytėlys 
Lunkydamas mani jaunū 
Jir mėno vardėly. 
Viliodamas pasisakei 
Jir motūtas klausai: 
Ar zvėlysi šliūbavėti 
Dukraly mėliausiū? 
Jir atsėkė motynala: 
Jės yra dalią; 
Pas mani rūtytalas, 
Pa: tavū dalala. 


Jei pajėmys nėšėnavėsi, 
Jūs dišnas gaišinsi 
Jir rūtaly, lelyjėty 
“. Gražiausiū suminsi. 
Juasiu tavo duktardly, 
Vesiūkprė altšriaus, 
Vur teip šviesiai žvėkės daga 
UnAt dukšą liktūriaus. 
SužėdėVų, sušliubėvo 
Jaunas kūgigėlys 
Jit užrėšė šaltėn knygon 
Abėjū vardėjūs. 
UAt altčriaus Pėnas Dičvas, 
Darysiu afičras, 
O šiai jemū sau panalty 
Krikščioniškos vėiės. 


347. M 
G/ėmžėna. 
Aš važiavau laūku, 3 k. At aš tau sufikus?į 3 k. 
Važiūosiu ji“ kitū. Ar parčdnics sufikid4? 
Kė, žirgėli mėno, 3 k. Nei tū mėni sufikus, k. 


Jodbėrėli mono? 


Nei parčdnios sufikios. 4 


— 545 — 


Tiktai moni sufiku 3 k. 
Nėkty važinčti 
Nėkty važinčti, 3 k. 
Panalas dabėti. 


Tū aini uA pėnū, 3 k. 
Man riši uA tvėrū. 
Tau panalas myli, 3 k. 


Man lėtėlys lyja. 


Tau panalūs guldo, 3 k. 
Mai snėgėlys šėldo. 


348. 
G/ėmžėna. 
Dainū, dainū dainuškėly, Tpč, kumala, karklynuės, 
Niekas nedainūoja. Vilkas staūgia pušynuės. 
Turiū višnū kumalūly Tė lapala, t6 graitėja, 
Jir tū parsidūosiu. Kumalšly pasipjėva, 
Nusivedžiau uA turgėlio, Dūblius iškrėta 
Niekas nėturgauja; Jir kaulus pastėta. 
Prisirišiau prė tvoralai — 
Nė vilkas nepjduna. 
349. 
Glėmžėna. 


Žalia žolala žydėjo, 
Gaili rasala nukrito; 
Tai ėšiai jaunas, jaunas bernėlys 
Stėnioi žirgėly balnėjau. 
Pasibalnėjys dūmėjau, 
Unt jodbėrčlio rymojau: 
Kųt mėn raiks jėti, kuH pėrnakvoti. 
„Jana panala pasidabėti. 


Žinau dė višnū dugunčiū, 
Plėnas drobalės 4udžiunčiū, 
Tai ti Aš jėsiu pasijulsatū, 
Sū ošvytėliais pasikalbatū. 
St ošvytčliais kalbajau, 
O motynšla žadėjo. 
Tai mėn neraikia onei skatiko, 
Bat mėn panala meiliai patiko. 


Mėno žirgėlys barasai 
Pramyna jūodus takeliūs, 

Tai vis dėl' tavi, jaūna panala, 
Taj vis dėl' tavi, rožėla. 


350. 


Gl/ėmžėna. 


Ut kalnėlio vėikščiodama, 
Avytūlas ganydama, 
Ogytūlas ringdama, 
Savo Joniūko laukgamė. 
Šit ateina, jau netčli, 
Gysiu avalas namėlio 
Jir pripilsiu pieno bliūdū, 
Vėlgysma Gogas abūdu. 
Tauta ir Žodis. 


Ti kui taka šaltinėlys, 
Skrefda bėltas vanagėlys, 
Tai ti mani aplunkysi, 
Aš ti avalės ganysiu. 
Diėnū - nėkty vėikššiodama, 
Junukčlio jieškodama: 
Gėl' jūs mani jau ažmifšo, 
Ar sau kitū nusipiršo? 


35 


— 046 — 


Oi dūok, Dieve, jo sulaukti, 
Jir kūnigo atsišaūkti. 

Kad atraščia savo zgūbū, 
Dėt kūnigas mėn šliūbū. 


Aniutyta, šičdis mėno, 


Pazdabojau vėidū tavo; 
Nekaip včidū, kaip runkelas, 


Yžbučiūsiu tau runkelas. 


Aš nėžinau, kas patiko, 
Kad man Joniūkas patiko: 
Ar jis ūndo nūskundino, 
Ar kas mčity pagadino? 


G/ėmžėna. 


Skaūdžia, sopa mėn širdala, 
Tarp badū linguoja; 
Tarp bėdėliū, tarp vargėliū 
Smūtniai aimanūoja. 
Nei dainalas, nei gėsmalas 
Mat nėnuramina, 
Bat kai giėdu, tai tas smūtkas 
Sirdaly vorgina. 
Visos mėno jau draugėlas 
Jau no man atstojo, 
Nės pamėta, kad širdala 
Tarp badū vaitoja. 
Gėra būti sasutšlam 
Pas savo tėveliūs, 
Vaikštinėti, gėginčti 
Pė savo nameliūs. 
Jėkio vafgo jės nejaūčia 
Nei ėšarū lieja, 
Kaip rūtalas ir rožėlas 
Daržėly žydėjo. 


Apsitaisy, apsirėdy 
Kaip dvėoro panalas, 
Visos asat jūs laiksvalai 
Mėlės motyndlas. 
Niekas jūm daugiau nerūpi, 
Tik kvėtkai daržėly, 
Sparnytalas, nažutkėlūs, 
Silkū kvartukėliai. 
O mūm bėdnėm ištekėjus 
Tik boltas nomatas. 
Raiks nustėti jit raudoti, 
Sanai yr jau matas. 
Kad nėrs ūpy ašarėliū 
Aš čianėi išliščia, 
Siū jaunūjū jir linksmūjū 
Dėnū nėbatkičsčia. 
Tik tū, Pėne Visogolys, 
Kursai sviėtū valdai, 
Nulinksmink mėno širdaly, 
Dūok vėtaly maldai. 


Duūok sėpuliam ir 6šarom 
Dykai nenukristi, 

O pė tai nėštai motėristas 
Dungui taUu išvysti. 


352. 
Rap. Basūckas. 


Tagul' jė šunū nelaiko, 
Mani nėg avjū nevaiko, 
Tagul' ėvys būs spakainos: 
Pasibaigė vilkū vainos. 


Bat aš avjū nėbapjausiu, 


Cičlū avaty suvėdys, 

Ažū krūmū atsisėdys, 

Jir jūs krėpšta gėlvū sėvo 
Jir labai sufikiai dūsėvo. 


Nėra tiek miški lapėliū, 


Kiek unt skurės nėprėtėliū. 
Sūnys mūsū, žmėnas skūrū, 
O tas pėmo drėsko rūrū. 


Jir kai pjausiu, žėty rausiu... 
Daugiau nebeatsiminė. 


Par aukštus kėlnus, 
Par lygius latikus * 
Pamačiau našlaly 
Uėt maA atjėjunty. 
UnAt žilo kuino, 
UAt šiaudū balno, 
Unt šiū geltonū 
Alksnio kilpėliū. 
Panala jaunėja, | 
UA ko paždabėjai, 
Taip graitai pribėgus 
Vaftus atkilėjai? 
UAt žilo kuino, 
Uūt šiaudo balno, 
UAt šiū geltonū 
Alksnio kilpėliū. 


353. 
Basack/ena. 


354. 


Par žalias girias, 
Par slanynalas 
Pamačiau bernėly 
UAt mani atjėojunty. 
Unt širmo žirgo, 
Unt aukso balno, 
Uht šiū raudonū 
Aukso kilpėliū. 
Panala jaūna, 
UA ko pažinai, , 
Kad graitai pribagus 
Vaftus atkėlai ? 
UAt širmo žirgo, 
Uūt 4ukso balno, 
UnAt šiū raudonū 
Aukso kilpėliū. 


Basacki/enū. 


Jit ataina tris sesiūliū 
Baltai burnū praūstū, 
Runkėliū mazgėtū. 
Jir atjėja tris broliūkai. 
Zirgėliū girdytū, 
Zirgėliū girdytū. 
Jir ištiko vėtrytala, 
Ypūta vainikū 
Vidur Dūnojėlio. 
Katras buūstat barnužėlys, 
Plaūkit vainikėlio 
Vidut Dūnojėlio. 
Aš mežėsnys, paslušnėsnys, 
Plauksiu vainikčlio 
Vidur Dūnojėlio. 


Plaūkiu, plaūkiu, nėpriplaūkiu — 
Pradėjo skundintis 
Rūtū vainikėlys. 
Nekavėkit, sesiutalas, 
Mani jaunolalio 
Vidur vėškelalio. . 
Pakavškit, sesiutalas, 
Rūtėliū daržėly 
Tarpū lelyjčliū. 
Kai jūs skinstat rūtytalas, 
Mani pamyniostat, 
Mani pamyniostat. 
Kai jūs pinstat vainikėly, 
Mani paminastai, 
Mani paminastat. 


Kai dastat uA galvalas, 
Mani apraudėstai, 
Mani apraudėstat. 


355. 


Nebėra žinios, iš ko rašyta. 


Piršlis malogius 
„ Sėkė — mūro namėliai, 
Murmulinas duralas, ) 


Demintiniai Iungėliai. ) 2 k. 


O kai nuvėjau, 
Ošiai atradau: 
Stiklū Iungai 

Lintū dūrys, 

Vis bėras, vis mūša 
Visi mani. 


— 548 — 


Nebėrkit mani, Stiklū lungai, 
Nemūškit mani, Lintū dūrys, 
Aš turiu tėvėly, ) 2 k Vis būras, vis mūša ) ŽŽ 
Užtaris až mani. : Visi mani J 
Yšėrsiu keliūs, Nebėrk mani, 
Pasėsiu rugiūs, Nemūšk mani 
Nerasi kelalio ) > k Aš -turiū motūty, ) 2 k 
Uni tėvėly. ) : Uštaris 4ž mani, ) : 
Aš rugeliūs praskirdama, Yšėrsiu keliūs, 
Vosiulkčlas pamindama, Pasčsiu kviččius, 
Atrasiū kelaly ) Nerasi kelalio ) 2 k 
Un tėvėly. | )2 K UA motūty ) 


Aš kvėteliūs praskirdama, 
Kūkolalius pamindama, 
Atrasiu kelūly ) 
UnAt motūty.  )2 k 
Stiklo Iungai, 
Linta dūrys ir t. t 
Nebar'k mani, 
Nemušk mani, 
Aš turiu sesiūty, 
Užtaris Až mani. 
Yšėrsiu keliūs, 
Pasčsiu lelyjas ir t. t. 
Aš lelyjėlas praskirdama, 
Zolytūlas pamindamė ir t. t. 
Stiklū lungai ir t. t 
Nebar'k ir t. t. 
Aš turiu broliūkū ir t. t. 
Išėrsiu keliūs, 
Pasčsiu linūs ir t, t. 
Aš lineliūs praskirdama, 
Judrytalas pAmindamė ir t. t. 


356. 
E. Baliušyčia. 

Oi tū sėni našli, Kd našlalys kalbjo, 

Tū mani dabojai, Pė kėjom paminsiu, 

Yš pė jūodo debesėlio Kur žirgėlys stovėjo, 

Pas mani atjėjai. Šliukšlalės išpilsiu. 
Kai tū jojai laukėly, Oi tū jaunas barnužėli, 
Dagutu pasmirdai, Tu mani dabėjai, 
Atsisėdys ažūstalūi Yš pė aukso sidabrėlio 
Dagiliū pražydai. Uūt mani atjėjai. 

Kur čėrkėla stovėjo, Kur bernėlys stovėjo, 

Tū vietū nčikysiu, Silko skarū klėsiu, 

Kur našlėlys sėdėjo, Kur čėrkėla stovėjo, 


Sū ražū Ištrinsiu. Auksu risavėsiu. 


— 549. — 


Kū bernėlys kalbžjo, 
irdih isidėsiu, 

Kur žirgėlys stovėjo, 

Rūtalis pasčsiu. 


357. 


Aš dėl' savo barnužčlio 
Meiliai pažadėsiu, 

Jirt važiūoiunty namė 
Lig vaftū lydėsiu. 


D. TOčiuvėna. 


Broliūkas unt žirgo 
Us4zdamas, 
Aukštyn kepūry 
Pakėldamas: 

Sudiču tėvėliu 

Jir motynalai, 

Sudiču broliūkam 

Jirt sasutalūm. 
Motūta sundity 
Yšlaizdamž, 

Kurt alna kelaliū 
Vis vargdamė: 
Nejieškok, sūnčiti, 

Didžiū turtėliū, 
Paklaus'ka, sūnditi, 
Bag mėk darbėliū. 
Matūta mėno, 
Sangalvšla, 
Aš jamū panaly 
Darbinykėjy. 


Dė nėyjėjau 
Pūsan kelalio, 
Gifdžiu — mėno panali 
Drobalės audžia. 
Ar sveika, panala, 
Kd tū beveiki? 
Ar tau piršlaliū 
Ar dė nereikia? 
Bernėli jaunasai, 
KO sudūmėjai, 
Kad mani sirėtū 
Pasidabėjai? 
Nėturiū kraitėliū, ' 
Nei pasogėlas, 
Nėturiu motūtas, 
Nei tavutėlio. 
Kui ainu, kū dirbu, 
Tai vis už nieka, 
Runkėlas, kojėlas, 
Tai mėn palička. 


Rūtėliū daržėly 
Tarp dėmedėliū 
Aš turiu motdty 
Jir tavutčly. 


358. 
D. Tūčiuvėna. 


Susišdas laūkus ysėjo 

Jit pūdymū priakėjo, 

O pas mani nėr kėm sėti 

Jit nėturiu kom. akčti. 
Susišdo javai žaliūoja, 
Vėrpos pribrindy svyrūoja, 
O pas maA laukai nupliko, 
Kai plikio kakta paliko. 


Susišdo trėbos, seklyčios, 
Visos nalijos kaip sklėnyčios, 
O pas mani n6ri griūti, 


Nėrs paspyriau — baigia pūti. 


Susičdo pati tai žmėna, 
Nėr kaip Iygint prė mėno, 
Visko apžiūri, visko žino, 
Nėūžmifšta nei kiaušiniū. 
Pat susiėdū tai dukralas, 
Zėdžiu sėkunt tal panalas; 
Pėčios mėka gražiai austi, 
Kad nėreiktū krėmo klausti. 


Sū maniškėm ne telp yra. 
Nėrs tau laūki rugiai bira, 
Paklaūs mėčiū nors išufūksto, 
Kūr tik nėri, ti išrūksta. 


— 550 — 


Žino Vilniū ji: Troškūnus, Tariau klūty vagės būta, 
Rufida kelius ir par krūmus, Visū sūdū čianais griūta; 
Nės jau visus takūs žino, Būvo bačka ji* aričlkos, 
Nė pirmo kafto, nė navyna. Sudar$tos tris tarišikos. 


Būvo pilni jir arūodai, 
UAt arūodū miltū pūodai, 
Kokė dyvai čii padirbti, 
Visi skryliam isivifti. 


359. 
D. Tūčiuvėna. 
Dobilutėli, dobilali, Dobilutėli ir t. t. 
Dobilutėli, bita, dobilid! Rufidu tėvėly ir t. t. 
Redžiau ratėly, bita, dobilio! Dobilutėli ir t. t 
Dobilutėli ir t. t. Jauteliūs skaitunt ir t. t 
Paliai kelmaly, bita, dobiliū! Dobilutčli ir t. t. 
Dabilutėli ir t. t. Skir'k mėn, tėvėli ir t. t. 
Jit irėdėjo, bita, dobilič! Dobilutėli ir t. t. 
Dobilutėli ir t. t. Pūrū jautėliū, bitu, dobilid! 
Tevėlio cvėran, bita dobilio! 
360. 
D. Tūčiuvėna. 
Kai aš buvau mažolalys, Nėščeslyva aš Ūžgimiau, 
ŪgiA mani tatuššlys. 2 k. Žmoniū kalbėšm nėpsigyniau. 2 k. 
Kaip didėsnys pasiūgėjau, Kut bagotd sudėjimo, 
Tatušėliui nūsidėjau. 2 k. Tin nėr Dišvo padėjimo. 2 k. 
Oi tu vaike, vaike jaunas, Kut bėdnūjū sudėjimo. 
Tū nė žmeniū nėsi slaūnas. 2 k. Tihyr Dičvo padėjimo. 2 k. 


Tu negražiai ūliavėji, 
Zmėūnas tavi nėdabėja. 2 k. 


361. 
D. Tūčiuvėna. 

Stėvi žirgėlys ) > k Kai nėatjėsiu, ) 2 k 

Kiemi pastatytas, |) : Karėlium pastėsiu, ) " 

Muštukšliai aprėdytas. Vilniaus laūki vajavėsiu. 
Vefkia sesiūla )2 k Vilniaus laukėly, ) 2 k 
Prė žirgo šalalai, ) “ Prė smefčio kalnaliū, ) " 
Žėlavėja brėly savo. Ti 6žmušė brėly mono. 

Nevef'k, sesiūla, 2 k Saula tekėjo, 225 

Balta lelyjėla: “ Kai broly 6žmušė, ,2 


Kai išjosiu, vėl atjosiu Saula sado, kai kavėjo. 


-— 501 


Strėlb6itas meno, ) > K 
Sasarčitūs mėno, ) 
Puštaličtai - brėliai mono. 


Kulipkėlas mono, )2 K 
Pasekėjos mėūno, ) ' 
Barabūnai - raudėtojai mėūno. 


Adbėk, žirgėli, ) 2 K 
Jodbėrėli mėno, ) j 
Atnėšk brėlio mundėrėly. 


362. 


Aukso karūnū ) 
Jit brūngy muūdarū, ) 
Visū kraujais sušlūstytū. 


Skalpsi, sasūta, |) 2 į 
Brėlio mundaršly ) į 
Savo gailišm ašaržlūm. 


Džiovinsi, motūta, ) > į 
Sūnaus mundarėly ) 2 
Savo brūngiais adusėliais. 


D. Tūčiuvėna. 


K6del' jūs, mėno šunėliai, 
Sifūdei nieko nepakčlat? 
Kėde!' jūs nieko nėjieškot? 
Strišlčius sėko, gančai tyli. 


Tėi ti bėloi, tūi tunkiėjoi 
Dū kačtu baisu sulėjo. 
Yžbčėk stirna, ai tapala, 
A: kita kūkia žvarala. 


Lėja, lėja, nieko nėra, 

O kas yra ti da čėrai? 

Yilgiaūs Idukti nėbagaliū, 

Bagu graitai uA tū šėly. 
Ti tunkiėjoi grėbja šienū 
Margėita skaisti kaip dišna; 
Skaisti kaip rožė raudūna, 
Meiti kaip alkan6ėm dūona. 


Kai pamėta man bernėly, 
Asiglauda už beržėlio, 
Skarytaty ūsilaida, 

Kad nėmatyčia jės včido. 


Sakyk, rėže, kūkia skaisti, 
Bag nėsi pični prausta? 
Kas dėnala, ks adyna 
Kas teip gražiai ūžugino ? 


Sakyk, sakyk, Ielyjėla, 
Ai Oniolas, ai: panala. 
Jei ti mani nėsibaidai, 


2k. 


Dūok prildisti lūpom včidū. 


Tū, strėlčiūkai, klysti, klysti, 
Gėl' tū mani nėpažįsti. 
Aš panala, o mėn dūjai 
Būs strėlčiūkai kaip it tūjai. 


363. 
D. Tūčiuvėna 


Dščiuta, dočiutėla, dėčiutal 
Dočiutala, Išlia, dočiutė! 
Dočiutūla, lyliūta, dūčiuta! 
Dočiutė, dočiutžla! 
Dočiutžla, Išlia, dėčiuta! 
Nusiveičia turgėlin. 
Dūčiuta, čiutala! 


Dėčiuta, Iylia, dūčiuta! 
Nūsipifkčia botėgū. 
Dūčiuta, čiutala! 
„Dėčiuta, I$lia, dėčiuta! 
Dvėjū vičvjū vytū. 
Dččiuta, čiutala! 
Dėčiuta, Iglia, dūčiutal 
Trečiū Ožvyjėtū. 
Dėčiuta, čiutalal 


Dėčiuta,, Išlia, dūčiutal 
Nuūsiplakčia bernėly. 


Dūčiuta, čiutala! 


— 552 — 


364. 
D. Tūčiuvėna. 


Tolija, tolyjūta, tatatū! 
Gičdžiu Užia kalvytala, tatatė! 


Tolija, tolyjūta, tatatė! 
Gifdžiu kėla patkavalas, tatatė! 


Tolija, tolyjūta, tatatė! 
Ne dėl' mani, del gražūmo, tatatėl 


Tolija, tolyjūta, tatatė! 
DEV kojėliū parėtimo, tatatč! 


365. 
Nebėra žinios, iš ko išrašyta. 
Tarnavau, vargavau par pūnū. Kai aš buvaUu par pūnū 
Mėn pėnas dėva vištaly. Ub pinktė metėliū, 
Tė vištala kiaūšius dada, Mėn pėnas dova avyty. 
Yš to kiaūšiū vaikus vada T6 avyta mėn vilndly, 
Mažučiūs, gražučiūs, Kalakūtas šūldu - būldu ir t. t. 
“ Raudėnus, geltėnus, Kai Aš buvau par pčnū 
Geltūnus, raudūnus. UAt šeštū metėliū, 
Kai Aš buvau pa: pėnū Mėn pūnas dėva karvyty. 
UAt antrū metėliū, Tė karvūta mėn pėnėly, 
Mėn pėnas dėva untaly. Tė avyta mėn vilnaly ir t. t. 
Tė untala pė prūdėly,. Kai Aš buvau paH pėnū 
Tė vištala pė sodėly Unt septinto metėliū, 
Vaikeliūs vedžioja, Mėn pėnas dėva arkliūkū. 
Mažučiūs, gražučiūs ir t. t. Tas arkliūkas mėn žabėliū, 
Kai aš buvau paž pėnū Tė karvyta mon pėnėly ir t. t. 
UA trėčiū metėliū, Kai aš buvau pat pūnū 
Mėn pėnas dėvi žūsyty. UaAt aštuntū metėliū, 
T6 žūsyta girgū - gagū, Mėn pūnas dėva kiaulyty. 
Tė untyta pė prūdėly, - Tė kiaulyta kvikū - kvakū, 
Tė vištytū po sodėly ir t. t. Tas arkliūkas mėn žabėliū ir t. t. 


Kai Aš buvau par pėnū 

UA ketvirtū metėliū, 

Mėn pčnas dėva kalakūtū. 
Kalakūtas šūldu - būldu, 

Tė žūsyta girgū - gagū ir t. t 


365. 
A. Baltušyčia. 
Oi tu, tu, tu, strazdėli, Ar lazdynū auginai, 
Tūjai mufdrus paukštėli, Ar riėšuty brindinai, 


Kur tū tupėja? — )2 k + Ar žaliam sėd) 2, 
Lazdynū krūmėly. ) “ Ogėly sirbinai? ) “ 


— 553 — 


Nei lazdyno auginau, Nei mėn gaili rūtėliū, 
Nei riššučio brindinau, Nei rūtėliū daržėlio, 
Tik žaliam sūdi ) 2 K Tiktai mėn gaili ) 
Ogėly sirbinau. |) Sesiūliū pulkėlio. ) 

Oi motūta, motūta, Oi tatūši, tatūši, 

Oi sandta, sanūta, Oi sandti, sanūti, 

Kė gailiai vefki, ) 2 k Kė gailiai veiki, ) 2 k 

Dukraly laizdama? ) | Sūnėly laizdamas? ) “| 
Ar tau gaili rūtėliū ? A: tau gaili žirgėlio, 
Ar rūtėliū daržėlio? Ar žirgėlio balnalio? 
Argi tau galli )2k Atgi tau gaili )2k 
Sesiūliū pulkelio? ) ? Broliūkū pulkėlio. ) : 


Nei mėn gaili žirgėlio, 
Nei mėn galli balnalio: 
Tiktai mėn gali )2 4 
Broliūkū pulkėlio. ) 


367. 


J. Bukėnas. 
Pėmė, pasidčjys uAt dalino „Katrūsiu“ — vaboliūkū: 


Katrūsia - Marūsia, 
Katrči šalalai 
Balta donala? 


368. 
V. Kavoliūnas. 
Katrūsia - Marūsia, Paklausk Dėvūly, 
Nuskris'k uA Dišvū, Ar dė tėli pietūs, 


Ar dė tėli vėkaras? 


369. 
J. Bukėnas. 


Gegutala, pakūkūok, 
Mėn vargeliūs parokūok, 
Ar daūk metėliū 

Dė raiks ganyti? 


370. 
Mar. Dėvydarčia. 
Kai Gšiai buvau Slaūniau vėikščiojau, 
Motūtas vėliai, Puikiai nešiėjau, 
Tai vis! sėkė: KG! vainikučta, 


Panalž mėno. Nieko nebėjau. 


Sū rūtū kvičtku, 
Sū vainikšliu, 
Kožnūi adynoi 
Sū jaunimėlių. 
Unt mėno kėklo 
Parlai mirgėjo, 
UA baltū rufkū 


— 554 — 


Žėlios rūtalūs 
Gražiai žaliūoja, 
Jit jaunimėlys 
Gražiai dainuoja. 
N6 mėno kėklo 
Parlai nubiro, 
Nė baltū rufikū 


Žėdai blizgėjo. Žėdai nudilo. 
Kai pasikėla 

Siufkštus vėjėlys, 

Tai jit nūpūta 

Mėn vainikšly. 


371. 
M. Dėovydarčia. 
Oi žinau, žinau, 
Tiktai nesakau, 
Kut auga mūno bernėlys, 
Kur šėria barū žirgėly 
(Arba: Kur šveičia pliėno kardėly). 


Oi žinau, žinau, 
Tiktai nesakau, 
Kui 4uga mėno panala, 
Kur sėja žalias rūtalas. 


372. 
M. Dėvydarčia. 


Mėn kiaulala paršėly. 
Aš paršėly vilkėliui, 
Mėn vilkėlys šiūbaly. 

Aš šiūbaly kūnigui, 

Mėn kūnigas karvajy. 
Aš karvalai žėlio šieno, 
Mėn karvala balto pišno 
Aš tū pičnū sriūpt, sriūpt, 
Visi vaikai tūpt' tūpt'. 
Aš tū pišnū pašalūn, 
Visi vaikai pastalūn. 


Rintl - rinti riūška. 
Kas ti miški triūška? 
Maška rėšut4una, 
Vilkas šienū pjauna, 
Tas kiškėlys - nabagėlys 
BA kepūras šėka, 

O tilvikas nemėka. 
Aš tilvikū pat plikū, 
Mėn tilvikas skatikū, 
Aš skatikū motūtai, 
Mėn motūta bundaly. 
Aš bundaly kiaulalai, 


Aš tū pičnū uA girnū, 

Visi vaikai aht žirniū. 
373. 

M. Dėovydarčia. 


Pajumūčia nešeliūs, 
Neščia undenėly, 
Ar nėapldistyčia 
Saūso beržynčlio. 


Nedėlios rytėly 
Ziūriu prė lungėly, 
Ar tabažaliūoja 
Saūsas beržynėlys. 


— 555 — 


UAt mėriū kraštėlio Oi gi brėli, brėli, 
PaluAgos mėstėly. Brolaitšli mėno, 
Pasakyk, draugėla, Argi tau nėjulgu? 
Kurt mėno bernėlys? Kaip aš viena būsiu? 
Ar až jūriū - mėriū, Tarai mėn žodėly 
Ar až Dūnojėlio? Kaipė akmenėly 
At svetimūn šalin Mėsti jūrios - mėrios 
Sū vėisku išėjo? Arba Dūnojėlin. 
Nei 4ž jūriū - mėfiū, Oi sėse, sėse, 
Nei 4ž Dūnojčlio, Sesiutala mėno, 
Gol svetimūn šalin Niekas negyvana 
Sū vėisku išėjo. Vafgo neadbėjy. 
374. 
M. Dėvydaičia. 
Žišdas unt žišdo, O kai jūs nujėjo 
Ti bitala siaūdžia, Ū(š) šimto mylaliū, 
Mylia t0 panaly, Jūs pazdabėjo 
Kut pinigo jaūčia. S4u kitū panaty 
Mylati mylėjo, Adgėlio grįždamas 


U(s) savo turėjo, 
Kolai bagotasnas 
Ū(s) sau nėturėjo. 


Pas mani ažįjėjo, 


“ Sū savo lėžuvjū 


Man jdunū viliėjo 


Dėl' tavo lėžūvjo 


Aš jaūna nėžūsiu, 
Kad ir tū mėn kalbi, 
Aš tavo nebūsiu. 


375. 


P. Dundūlys. 


O kai mas būvom 
Tris sasutėliū, 
Naujėjam daržėly 
Rūtalės skynam. 


Jir baskind4mos 
Meiliai kalbėjom: 
Dėl'kė mas, sesiūlūs, 
Gr0žios - patėgios? 


Reiks uūksti kšltis 
Jir valai gulti, 


Aštat mas grėžios, 
Aštat patėgios, 
Kad mičlo tėvėlio, 
Matūlūs volios. . 


O kai mūs būsma 
Žmonio martalam, 
Reiks mūm, sesidlam, 
Budriėmis būti. 


Dainūškos, gesmalas 


Pė kėjom minti. 


— 556 — 


376. 


P. Dundūlys. 


P6 panalūs Iūngu 
Stėvi kavaličrius; 
Stūma, vara t0 Iungėly, 
Kėla, kėla panytaly; 
Dūok žirgui ūndeniol 
Kėm aš turiu kčltis? 
Kėm turiū klausyti? 
Liėpa mani motynala 
Nei su tėvim nekalbati 
Motūtūs klausyti. 
Neklausyk motūėtas, 
Sėskis korėtalūn; 
Mas važiūosma svečiū šalih: 
Pažadžta 
Raudonat dvarėlin. 


377. 


Par laūkū važiovom, 
Žmūnas dyvyjosi: 

Kas ti, kas t! da panala, 
O kas graži da rožėla 
Sū pėnais važiūoja, 
Auksu žiuburiūoja? 

Pifikios - šešios 

Slūgos joja, 

Vienas sau - kitėm dūmėja: 

Būsi pėna mūsū, 

Mūm pyrėgo dūosi. 
Žirgėm šieno jit abrėko, 
Svečiėm vino jir pyrogo 
Būs mūm uškundčrū. 


Jūozupas Sakauėlus. 


Aš nenčriu daūgai gėrt, 
Raiks mon rytū afiksti kėltis, 
Šeimynala pazbūdinti, 

Zali mėrgiai pasijūnkti, 
Galah laiko nūsvaryti, 

Bain vagėla pčrvaryti. 


378. 


J. Sakučius. 


Dvidešims matū 
Kaip vična dična 
Kaip daržėly babuvau. 


Užaugo 4ugo 
Darži rūtala 
Pinkišm - šešiėm šakėlam. 


Mėčios -dukrala 


MA Dai 


Ut kožnės šakės 
Po gegutšly 
Ufiksti ryto kūkėvo. 


Tolai kūkėvo, 
Kė! iškūkėvo, 
Iš motūtūs dukraly. 


Unt vargėlio išlaista. 


379. 


J. Sakūučius. 


Pas motynaly 
Valūžėi augau, 
Pė stiklo Iungeliu 
Drobalas audžiau. 


Aštat aš 4udžiau, 


Kad grožios būtū, 


Kad jaunėm bernėliu 
Gražiai patiktū. 


— 557 — 


380. 
P. Dundūlys. 
Aūkšti kalnakiai, Ažūsodino 
Mafgi dvarėliai, — Ažū stalalio, 
Kėlbino mani Visūs kėlbino, 
Jaūni bernėliai. Jit motynaly. 
Nekaip kėlbino, Kaip tik motūla 
Kalp čėstavėjo, Sūry sulūužė, 
Plonėm drobalim Maži berničūkai 
Abdavanėjo. Pradėjo gnidužyt. 
381. 
P. Dundūlys. 
Žilvyti, brėli mėno, UA „turgėlio pastatyt, 
Šitai klynas tarbės tavo. UA" dagilio pasodint“. 
Yš mintūrio prasikūra. Tai džiaūgias karvėlys, 
Dėva bėba kieto sūrio. Kad uA stėlo butelis. 
Tanai nū, tanai nū, Gėčrsma, tutūosma, 
Reiks mergičtim kėmanū. Mergičtim nedūosma. 


Mergičtas išvysma, 
Durls aždarysma, 
Šunim išpliūdysma. 


382. 
P. Dundolys. 
Seniau žmūnas iš malėnas, Seniau liūikos mėdžio dirptos, 
Dičvo Apšvietimo Variū apsodintos 
Susėdystai, kaiminystai Jit kapšiūkai kutasučti, 
Pagal' sutikimo Kaip i: brūsva šviūta. 
Gėria karčiamalai, O dabar cigėrai, papėrėsai geri, 
Zydo kamaralai, | Pačkū pačkai pačkū pačkai. 
Kūku lukū, Iukū - kukū, Papėrėsai geri. 
Ziido karčiamšlai Seniau pasogėli — 
Seniau Jišva jit Adėmas, Muštiny Oždėjo; 
Matū tris dėšimtys, Tas barnaitys pasiskaitys 
Kldusa pievū, kidusa difvū, Kešėnan idėjo. 
Kokė jevai dyksta. Dabai svištas kaip ir biesas 
Dabar ba ūsėliū | Kepeliūšy naša, 
Griebjasi panėliū Kalp tik girtas, tal jir' tvirtas, 
C8pū - lėpu, Iėpū - cėpū Kd sutikys paša. 
Grišbjasi panėliū. 
363. 
Ona Vaitėkiūnėna. 
Nebara sesiūlūs Ypuolai, sesidla, 
Tatp mūsū pulkėlio. Didelin vargėlin, 
Verk sesiūla, žaliū rūtū, Kai žuvala upytalan, 


Rūta vainikčlio. Šaltai andenčlin. 


Reikė netekčti 
Dvidešim metėliū, 
Būt pakėky, sesiutyta, 
Daržėly rūtėliū. 
Pažiūrėk, sesiūla, 
Kaip žiba žvaigždalas, 
Būt žibėjy jir dėl' tavi 
Jaunosios dėnalas. 
Kai tū nuvažiūosi 
Un kitū kraštėly, 
Tadu vefksi jir sakysi 
Apė tū kraštėly. 


— 558 — 


-384. 


Ūštviūs upytala, 
Uštekės saulalą, 
Kas tau kėlbis, sesiutyta, 
Vis nė motynala. 
Reikė, motynyta, 
Mani nėūginti, 
Reikė nėšti upytalan, 
Maža paskundinti. 
Būčia nėžinėjus 
Dideliū vargėliū, 
Būčia 6šiai nėpažinus 
T6 jauno bernėlio. 


O. Vartėkūnėna. 


Giėda gaidėliai rytėlio, 
Tabar nėliuėpti žirgėliai. 


Kėlkis, bernėli, unksčidusiai, 


Balnėk žirgėly greičiausiai, 
Jėk ut panaly kelaliū 
Su jodbėrėliu žirgeliū. 


Ciulbūta mono, 
Lakštingalšla, 
Ko tū negičdi 
Ufūksti rytėly? 
Kū Aš gėdėsiu 
Uūksti rytėly ? 
Pramėna žmėnas 
Mani kalbati: 
Kad aš nūlasiau 
Kėlni kvėteliūs, 
Kad aš pabaidžiau 
Barus žirgeliūs. 


385. 


Parnėš'k auksiny žėdėly, 
Padakavėk ūž meilaly. 


Dėku, panala, ūš tatal. 


Kad mani mylėjai lig šiolai. 
Lydėjo panala bernėly 
Tiktai pa: savo kėmėly. 


P. Dundūlys. 


Žemai tupėjau, 
Gardžiai mėgėjau, 
Savo sparnėliū. 
Nėpakilėjau. 
Kad aš nūskrisčia 
Unt žėliū giriū, 
Unt žėliū giriū, 
UAt ūžolynū 
Jir nūsilaisčia 
Zaliūn lėpalan, 
Jir aškūkūočia... 


Daugiau nebeatsiminė, 


386. 

O. Glėmžėna. 
Rytū - vakarėly Neskink, pana, rūtū, 
Ziūriu prė lungėly, Negadink daržėlio, 
Kad mėno panala Neskink rūtėliū, 
Rūtėliū daržėly Nėgadink, 
Rūtalas skina, gadina, ) > | Nepink vainikėlio, ) > K 
Vainikčly pina, dabina. ) “ Nėdabink. Ji 


— 559 — 


Jau prėjo čėsėlys Nėprašau, bernėli, 

Zirgėlys balnėti, Kad nė vaftū gryštum, 

Jau mėno panala Kad tū mėno širdy 

Balsaliū raudėti.. Daugiaūs baramiūtum, 

Nevėr'k, panala tū mėno: )2k Raminkis, blūdai, pats savi, ) > K 

Padabniai mylėtis būs gana. ) “ Kad mani pajimti nėgali. |) ' 
Gryšt nėbegryšiu, ) > K Aš sanai žinėjau ) 2 k 
Grėmata rašysiu, ) “ Tū tavo mislaly, ) ' 
Nėrs nė vartėliū, ) 2 k Kad mani jaunū ) 2 k 
Bat tavo širdaty raminsiu. ) “ Jirt didžias mislalės pakėlsi. ) “ 


Daugiau nebeatsiminė. 


387. 
Uršulia Jadakiėna. 


Ko liūdi, eglytūla žaličja? 
K6 liūdi žaliči girioi būdami? 
Palaidai šakytalas lig žėmai, 
Pėramai augmenėliu dungėly. „ 
Ko liūdi, sasutyta jaunėja? 
Kė liūdi par motūty būdami? 
Palaidai kasytalas lig žėmai, 
Pėramai lėmenėliu dungėly. 
K6 liūdi, broliūkai jaunasai? 

, Kė liūdi, par tėvėly būdamas ? 


Daugiau nebeatsiminė. 


388. 
U. Jodakiena. 
Ti tin, ti tin, lakštingėla, Tau ti, tau ti graži vieta, 
Ti tin, ti tin, lazdynuėsi, Tai ti, tai ti klausytėjus 
TiA kur taka t6 upala, ) 24 Sėko, kad tū uAt šio svišto ) > p 
Jir tū tynai pagėdėsi. ) “ Kū gražiausiai pagėdėsi. ) ' 
Vir vir, vir vir, vėversėli, Klyk klyk, klyk klyk sėdi vična, 
Tu man ufksti ryto keli; ' Tik ti, tik ti tarp lazdynū. 
Tu man ušksti ryto keli, ) > k Tylak, tylak, toi būs dišna, ) 
Tū si manim aini 6rtū. ) ' Tėi linksmybas būs adyna. ) 
Daugiau nebeatsiminė, 
389. 
Tu ožėli mėlynasai, Gelažiniai vartėlaliai, 
Ožėlali mėlynasai, Sidėbriniai zavėckčiliai, 
Dė nė tau, dė nė tau Dė nė tau, dė nė tau 
Yž daržėlio šokti, Yž daržėlio šėkti, 
Dė nė tau, dė nė tau Dė nė tau, dė nė tau 


Kopūstčliai vėgti! Pa: tvoraly šėktil 


— 560 — 


390. 
U. Jodakiena. 


Ūkančtoi dėnči 
Pat laukėly jėjau, 
Niekas gi mani nėpažino. 
Nei unt vardėlio nėsuprėto. 
"Pažinti nėpažino, 
Prėsti nėsuprėto — 
UAt vainikėlio 
Poznavėjo. 


Ūkančtoi dėnči 
Par laukėly jėjau, 
Niekas gi mani nėpažino, 
Nei unt vardėlio nėsuprėto. 
Pažinti nėpažino, 
Prėsti nėsuprėto — 
Unt jodbėrėlio 
Poznavėjo. 


Daugiau nebeatsiminė, 


391. 
Marj6na Jodakyčia. 


Yš rugėnės po šiaudėly 

Sūnešiėjo sau namėly. 

Cit vir, vik, vil, voversšly, 

Kaip sū tau mūm lifiksma dična. 
Sūkė būdū nėrs pėdėly, 
Būdavėjo sau namėly. 

-ČiF vir, vir vir ir t. t 


392. 


Aš pat visū vasaraly 
Vis gėdėjau prėš dėnaly, 
Cit vit ir t t. 
Pat septynius mėnesėlius 
Vis linksminau artojėlius, 
Cit vir ir t. t 


U. Jodakiena 


Papūti, vėjėlali, 
Papūti, šiurkštotali ! 
Ainu pažiūriu | 
Savo motūtūs 2k. 
Laukeliū atainunčios. J 


Ataina motynūta, 
Ataina sanutala... 
Čia pamiršta. 


Papūti, vėjėlali, 
Papūti, šiurkštolali! 
Ainu pažiūriu | 
Savo tėvėlio 

Laukelių atainunčio. J 


Ataina tavutėlys, 
Ataina, sanolalys... 
Čia pamiršta. 


2 k. 


Papūti, vėjėlali, 
Papūti, šiurkštolali! 
Ainu pažiūrio 

Savo sesiūlūs 
Laukeliū atainunčios. 


„2k. 


Ataina sasiutyta, 

Ataina, jaunalyta. 

Ziba - tviska | 

Aukso žėdėlys, 

Uh galvės vainikšlys. | 
Papūti, vėjėlali, 
Papūti, šiurkštolali! 
Ainu pažiūriu 
Savo broliūko 
Laukelių atainunčio, 


T 


2k. 


2k. 


Atjėja brolužėlys, 
Atjėja, jaunolalys. 
Ziba - tvėska 
Aukso kilpalas, 
Pajūosty šablytala 


— 561 — 


393. 


Apeliėna Jonušėna. 


Kikili, vaspani, laibakėji, 

Kur tūmsias naktalės naktavėji? 
Zaliūjoi giralai, pušynuosi, 
Aukštėjam svirnėly pėrynuosi. 
Ar jimsi našlaly af dabėsi? 
Našlalas vaikeliūs af šėnavėsi? 


Nėjimsiu našlalas, nedabėsiu, 
Našlalas vaikėliū nėšėnavėsiu. 
Kikili, vaspani ir t. t. 

At jimsi panaly, ar dabėsi? 
Panalas vaikeliūs ar sėnavėsi? 
Tai jumnsiu panaly, tai dabėsiu, 


Panalas vaikelis tai šėnavėsiu. 


Panalas pėrynai nėižgulati, 
Meiliejė žodėliai nėiškalbati. 


Kai pūolo ūodas 

Yš ūžolalio, 

Visa giria drebėjo. 
Pa: žėliū giriū, 
Miško paūkščiai čiulbajo. 


Tauta ir Žodis. 


394. 
Anusėučėna. 
O kai aš jėjau Ajau y seklyčios 
Par dū šimtu mšliū, Sadau unt žirgėlio, 
Jir prijėjau dvarėly UAt žirgėlio basadunčiom, 
Unt mėriū kraštėlio. Kepurala pūolo. 
. Išeina ošvala, Yšeik pėna mėno, 

Mičla motynala, Padūok kepuraly. 

Jėma mani až runkėlas, Yšeidama panala 

Seklyčion vadina. Labai gailiai verkia. 
Seklyčion vadina, Nevei'k, pėna mėno, 
A stėlo sodina, Maldyk širdy savo: 

A stalalio sadadamas, Jei tū būsi Dičvo likta, 
Midū, vynū gėriau. Maži: būsi mėno. 

Midū, vynū gėriau, Ūsidagsma tris žvakelas, 

Prė lūngū žiūrėjau. Pažiūrėsma uAt akelės: 

Salla, balta rasa kriūta, Ar būsi tū mėno, 

UAt mono žirgėlio. Ar būsi tū mono? 
Ošvala mėno, Daga žvėkė visu lišpsnu, 
Mičla motynala, — Mėn panala visū tišsū: 
Kad prijėmai mani jaunū, Tai aš būsiu tavo, 
Prijumk iF žirgėly. Tai aš būsiu tavo. 

295. 
Anusėvčėnė. 


Kai aš ūžjojau 
Unt vėškelalio, 
Susitikau ošvaly. 
Ošvala mėno, 
Motūta mėno, 
Kū beveikia panala? 


36 


— 062 — 


Oi bernė!, bernė!, Ošiai padirpsiu 
Bernėli mėno, Savo panalai 
Padirpk mėn grabėly. Zarkoliny grabėly. 


Zarkolū grėbū, 
Dėmintū lūngū — 
Tagūl' gūli panala. 


396. 
Anusėvčėna. 
Šili - šilaly, Šili - šilaly, 
Zaliči giralai Zaliči giralai 
Gėūli bernėlys sukapėtas, Gali bernėlys sukapėtas, 
Po aglati pakavėtas. Pė lėpali pakavėtas. 
Jir ataina motynala, Jir ataina brolutėlys, 
Atėnaša marškinėlius: Atėvada jodbėrėly: 
Kėlkis, kėlkis, sūnužėli, Kėlkis. kčlkis, brolužčii, 
Sitai tavo marškinėliai. Šitai tavo jodbėrčlys. 
Nėsikčlsiu, motynšla, Nėsikėlsui, brolutėli, 
Mon neraikia marškinėliū, Mėn nereikia jodbėrėlio, 
Tagūl' tūri motyndla, Tagūl' tūri brolutėlys, 
Tagūl tūri motynala. Tagū! tūri brolužėlys. 


Sili - šilaly ir t. t. 

Jir ataina sasutūla, 
Atėnaša vainikėly: 
Kūlkis, kčlkis, brolužėli, 
Šitai tavo vainikšlys. 
Nesikčlsiu ir t. t. 


397. 
Anusčučėna. 

Dainū *) dainaly, Jit ūžgirdo 

Savo gėsmaly Jaūna panala 

Apė klėpatus, vargeliūs. Svirnėly vėikščiodama. 
Turiū baturiū Nepardūok žirgo, 
Dū brolužėliū, Dymo balnalio, — 
Nėturiu audėjėlas. Aš būsiu audėjėla. 

Parduosiu žirgū, Turiu baturiū 

Dymo balnaly, Dvi sasutėliū, 

Sumdysiu audėjėty. Nėturiūu artojėlio. 
1 Dainu — dainuokim, Palygink: ainū namo =: eikim namo, nešū, parkū, mušu...., 


= neškim, pirkim, muškim... 


— 563 — 


Pardūosiu žiėdū, 
Rūtū vainikū, 
Sumdysiu artojėly. 


Jir ūžgičdo 
Jaunas bernėlys 
P6 stėniū vėikščiodamas. 


Nepardūok žičdo, 
Rūtū vainiko, — 
Aš būsiu gartojėlys. 


Až giliū marėliū, 
Až dūnojėliū 
Ti mėno panala 
Par motyndly. 
Ti mėno panala 
Par motynaly 
Kraslaly sėdėjo, 
Silkeliūs varpa. 
Padėgdėu, padčgdėu, 
Jaūna panala. 
Aš tėmstai padėsiu 
Silkėliū vefpti. 
Nėprašau, nėprašau, 
Jaunas bernėli, 
Suvefpsiu šilkeliūs 
Ba tau jir viena. 
Nespuūikyk, nespuikyk, 
Jaūna panala: 
Par tėmstos tėveliūs 
Ji: gėriau ji9 vėlgiau. 


Oisio, gdilio! 
Kaziūkai, broliūkai! 
Oisio, gdilio, 

Saly ko tū sėdi? 
Oisio, gdilio, 

Kas tėvi pagrėžo? 
Oisio, gdilio, 

Palū gi maišėlys. 
Oisio, gčilio, 
Aukštinio kumštėlys. 


398. 


Anusėučėna. 


Pat tėmstos tėveliūs 
Jit gėriau jir vėlgiau, 
Siū tūmsiū naktaty 
Pėrnaktavojau. 
Šiū tūmsiū naktaty 
Pėrnaktavojau, 
Jit tėmstū tėvėliai 
Mėn pažadėjo. 
Malūoji, bernėli, 
Netiėsū sakai: 
Ba mėna žodėlio 
Mai nėžadėjo. 
Palaidi žirgėly 
UAt žaliū Iunkū, 
Užmauni žėdėly 
UA balto rufkū. 
Težvingia žirgėlys 
UA žaliū lunkū, 
Tėžiba žėdėlys 
UA baltū rufkū. 


399. 
Anusėučėna. 
Oisio, gėilio, 
Onyta sesiūla! 
Oisio; gdilio, 


Šaly kė tu sėdi? 


Ir t t. (kaip pirmoj pusėj). 


36* 


Kupiškėnų dainos 


Užrašė J. Žiurlys. 


1. 


Padainavo p. Va/tiekūnėna 


Aš užgirdau miško paukščius 
Ciulbunt unt medėlių, 
Negalajau ištūrėti gailių ašarėlių. 
Kaip jos Dievas ir išlaiko 
Par teip šoltų žiemų ? 
Iš teip tolimos šalalas atoskrenda po vienų. 
Jie atskridi iš vasorių 
Cia atrunda žiemų; 
Jiem iš mislių golvų sopa, noktį neužmiega. 
Delto džiaugias čiulbėdžmi, 
Kad šiultyn kas diena. 
Niekur nėra pamatyti markotno nei vieno. 
Ir atskridus iš teip toli 
Nėr kur atsistoti: : 
Visur nudo, visur sniegas, reikia jiem raudoti. 
Delto džiaugias čiulbėdami, 
Kožnas saū ramina, 
Po šiaudėlį runkiodami, sau lizdėlį pina. 
Kėlias jie po orų, 
Be pėno skraidžioja, 
Nors sulasi po grūdėlį, bet liuksmai jie gieda. 
Gražus paukščių apsėjimas 
Po žalias giralas; 
Kad teip žmogui būt gyvinti, kaip ir tom paukštėliui. 


2, 
Dain. Va/t/iekūnėna. ! 
Jimsma, broliai ir sesiulas, Mas jum prošom, berniukėliai, 
Mas senybas modų, Nustokit gert arielkų, 
Padainuosma šitų dainį, „ Apturasta jūs no mūsų 
Suveisma unt zgodų. Didasnį patiekų. 


Nebagerkit arielkytas, 
Del to būsta sveiki: 

Ir pinigus išvilioja. 
Komgi jum jos reikia? 


— 565 — 


3. 
Dainavo p. Vai/tiekūnėna. 


Kai pavoserėlio dienala prašvito, 
Giėda lakštingėla valai ir no ryto. 
Mojaus mėnesėlį ko gražiausiai gieda, 
Tamsiojoj naktalaj moža ji tamiega. 


išėjo panala daržėlio lunkytų, 
Sutinka bernėlį, katras jai patiko. 
— Sakyk, panytala, kų tu padūmojai? 
Po rūtų darželį teip smūtniai vaikščioji. 
Ar tau nežaliuoja žoliosios rūtalas? 
Ar do nepražydo puikios lelijėlas? 
— Oniai mon pražydo puikios Ilelijėlas, 
Oniai mon žaliuoja žoliosios rūtalas... 
Bolto dėmėdėlio nulinko šakėlas, 
Laida savo kvopų del tomstos širdalas. 
Atais pavėseris su šiltais orėliais, 
Aisma lunkon orti su širmais žirgėliais. 


Pamačiau panaly kelaliu ainuūčių; 

Kaip šviesių saulaty rytų užtekufčių. 

— Padėk, Dieve, tomstai, jaunas bernužėli! 

Ar do nepailso širmiejė žirgėliai ? 
-— Oniai mon poilso širmieji žirgėliai, 
Oniai mon pavargo boltosios runkėlas. 
— Pasilaisk žirgėlį baltuos dobilalios 
Ir ataik pas mani valai vakarėlį. 


Palaidžiau žirgėlį baltuos dobilalios, 
Nuvėjau unt tomstų valai vakarėlį. 
Mas pasikalbijom ne vienų adynų 
Pakol lakštingėla namo parvadino. 
— Sudiev, panytala, pasilieki viena, 
Lakštingėla gieda, nebatoli diena. 


4. 


Dainavo Pau//ina Gurklyčia - Šimoniena. 


Aš atsisadau unt akmenėlio 
Ir atsidūsau, Dievuliau mono. 


Tėvėlis sanas, broliukas možas, 
O mani jaunų vaiskan užrošė. 


Viena sesiula žirgų balnoja, 

Untra sesiula kilpas segioja, 
O šio trečioja, pati mažoja, 
Vartus atkėla ir palydėjo. 


— 266 — 


— Oi broli, broli, broliukai mono, 
Kų mum atneši iš Voršuvalas ? 

— Vienai sesiulai rūtų vainikų, 

Untrai sesiulai šilkų kasnykų, 

O šiai trečiajai, počiai mažojai, 
Aukso žiedėli, rūtų kvėtkėlį. 

Aisma, sesiulas, rūtų daržėliu, 

Ar nesulauksma broliuko savo. 
Išdygo rūtos ir peržydėjo, 

Vis nesulaukiam broliuko savo. 

Aisma, sesiulas, smilgų kalnėliu, 

Ar nesulauksma broliuko savo. 
Išdygo smilgos ir išsmilgovo, 

O nesulaukiam broliuko savo. 

Aisma, sesiulas, unt vėškelelio, 

Ar nesulauksma broliuko savo. 
Atolakia žirgas, ataprunkštuoja, 
Aukso kilpalas atablizguoja. 

— Oi žirgai, žirgai, žirgėli mūsų, 

Kur gi padėjai broliukų mūsų? 

— Jūsų broliukas už Voršuvalas, 
Guli kraujuosė ir purvynalaj. 
Kur galva krito, žola nuvyto, 
Kur kraujas tiško, žemčiugai blizga. 


2. 


Dainavo Untanina Štančikiena. 


Kaip kvėtkėlį man augino. 
Kom pateksiu - nieks nežino. 
Dažnai Sunkiai atsidūstu, 
Nežinau, kieno aš būsiu. 
Išsirinkau sau akvotų, 

Katro turi pilnų notų. 
Užniek turtai ir patieka, 
Prieš jų vienų vis užnieka. 
Kaip mystisiu ir dūmosiu, 
Kaip bus mono mylimės. 
Nei vienom širdies netraukiu, 
Katrų myliu, to ir laukiu. 


— Perstok myslyt apie moni, 
Grižk akis į kitų šolį. 
Atversk ir širdį nė mani, 
Nes aš tamstos būt negaliu, 
Se mono balta runkėla, 
Sudiev, mielas bernužeti, 
Išsirinkau sau bernėlį. 

Kaip daržėly diemėdėlį. 
Pasilikit visi sveiki, 

Vienų turiu, daug nereikia. 
Viso svieto nenorėk, 

Vienų turi ir mylėx. 


6. 
Dainavo Jonas S/rbykė. 


Susirinksma broliai ant vietų, 
Rasma dainuškų unt svieto; 
Mas visi linksmi dainuosma, 
Kitom širdies neužduosma. 


567 


Mas dabar esam svetėliai, 
Būkim linksmūs, kaip paukštėliai, 
Kurie pas mum atskrisdami, 

Tų navydnų atnešdami. 


Kožnas mum soko paukštėlis, 
Kad gražus ir tas mėnesėlis, 
Ir to mažoji paukštala, 

Katrų vadinam lakštingėla. 


Ji gražiai giesmas dabina, 
Kiekvienų Žmogų ramina. 
Ji gieda noktį ir dienų, 

Ramina žmogų kiekvienų. 


Ji gėrų balsų įgijo, 
„Gieda ir noktį, nebijo. 

Po visus gojus, krūmelius 
Ir po pūstynios kalnelius. 


Kaip tiktai mojaus sulaukiam, 
Pas mumis visi suplaukia, 
Aplanko švintų Lietuvų, - 
Kuri nuo senai čia buvo. 


Sužėla žali rugėliai, 

Gieda gražiai voversėliai, 
Džiaugias visi procaunykai, 
Kad jų procis neprais 'dykai. 


Sužėla žalia žolala, 

Opdingė juodų žemaly; 

Kaip divonas ricavotas, 

Del kožno žmogaus išklotas. 


7. 
Dainavo p. Va/tiekūnėna. 

Vėjėlis pučia, girala ūžia, 

Užolalis linguoja. 
Išgriuvo uodas iš ūžolalio, 

Unt ūžolo šakėly išmušė šonėlį. 
Atajo maška par visų miškų 

Uodu šono gydytų; 
Atonešė drignų ir karčių šoknių 

Ir arielkos butelį. 
Atskrido musia, to pusa glūšo, 

Išgaišyno arielkų. 
Atolakė voras par visas tvoras 

Ir pakora musaly; 
Atskrido svirplys, pakirpo virvas 

lr palaida musaly. 


— 568 — 


Atjojo vaitas par miškų raitas 
Uodu sūdo darytų. 
Svirplys pamota, ūsus pastota 
Ir liežuvį iškišė. 
Vaitas papyko, orklį paliko, 

Pėsčias namo parėjo. 


Dainavo p. Va/i/iekūnėna. 


Visų omžių uliavojo, smercio nežinojo; 

Ir atajo to dėnala, kad jau reiks numirti, 
Dirbo brolis mon grabėlį iš baltų lintėlių, 

Sesios pyna vainikėlį iš žalių rūtelių. 

Kai nupyna vainikėlį, rūtalas žaliovo, 

Kai uždėjo unt galvalas, veidėliai bolovo. 
Kai man ing grobų įdėjo, grobas sujudėjo, 

Visos mielos sesiutalas raudoti pradėjo. 

Kai man vėžė par gojėlį, gojėlis žaliovo, 

Visos pilkos gegutalas griaudžiai užkukovo. 
Kai man vėžė par laukėlį, laukėlis trinkėjo; 

Kai privežė unt bažnyčių, varpai suskumbėjo. 

Ir išėjo kunigėlis su zakrastijonu: 

Vienoj runkoj nėšė kryžių, untroj krapylalį. 
Vienoj runkoj nėšė kryžių, untroj krapylalį, 
Kvėpis mono viečnus namus ir žalias rūtalas. 

Kai įnešė man bažnyčion, unt morų padėjo, 

Vargamistra su kunigu giedoti pradėjo. 

Ir uždegė šešias žvakias prie mono šalalas, 
Ir uždėjo aukso kryžių unt mono širdalas. 
Ir pradėjo kunigėlis „laborų“ giedoti, 
Visos mielos sesiutalas pradėjo raudoti. 
Kai man nėsė par švintorių, varpai suskumbėjo, 
Kunigėlis, vargamistra mani palydėjo. | 
Oi gi Dieve mono brungus, Dievulaliau mieliausias, 
Prijimk mono griešnų dūšių ing runkas švinčiausias, 


9. 
Dainavo p. Va/tiekūnėna. 

Oi jūs, susiedai, ai jūs, susiedėliai, 
Paklausykit uvožokit tų mono kalbaly! 

Ar jūs nežinot, ar jūs neišmonot — 

Likalaukių geri žmonas ir tiesūs kelaliai. 
Kai ošei važiavau Likalaukių lauku, 
Šiltas vėjas pietų pučia, po rugelius plauko. 

Ir susitikau paukščių kumponijų: 

Visos grožios, apsitaisi, kaip darzo lelijos. 
-— Oi jūs paukštalas, ai jūs paukštitalas! 
Pasakykit tikrų tiesų, iš kurios šalalas? 


— 569 — 


O kur jūsų dvarai? kur jūsų gimimas? 

Iš kur jūsų toks brungus rūbų išrėdimas? 
— Miškuosi gimimas, laukuosi augimas, 
Likalaukių aukštuos mėdžios, baržos, užoluosi. 

Kai ošei važiavau Papyvasio lauku, 

Simtai šimtų unčių, gulbių po Pyvasų plauko: 
Smėlį - vorį lasa, -undėnėlį gėria, 
Sakdamos verpatėlį vivot! — vivot! — šaukia, 


10. 
Dainavo Marci/jono Svirp/yčra. 


O kai aš buvau jaunas bernėlis - 
Augau spakainiai, kaip kvėtkėlis. 
Kolai norėjau, tolai uliojau, 

O kas do vargai, tai nežinojau. 


O kai sulaukiau šio rudenėlio, 
Zinau — nebagrįšiu savo kraštėlin. 
Pažinau savo verksmingas dienas, 
Kad atsiskyriau iš pulko vienas. 


O kai man vėžė Grodnos miestėlin, 
Zinau nebagrįšiu savo kraštėlin; 
Varys do toliau unt turkaus gronyčių, 
Kur dyki laukai, nėr miestų, ulyčių. 


O kai mum reikė unt vainos stoti, 
Pradėjo triūba žėlabnai groti; 
Zalia žolala po kojų vyto, 

O mūsų broliai, kaip lopai krito. 


Armotom šauda, (kaip žūsys skrenda), 
Tarp mūsų broliukų, kaip gyvos lenda. 
Kulipkos aina, kaip smarkus lietus, 

Minkai gyvi ainam, sulauki tos pietus. 


Nebabuvo nodiejos mum unt svieto gyvinti, 
Kad jau turkus pradėjo, kaip kopūstus, skinti. 
Dunojaus upaj kruvinas undo, 

Tai ti mūsų broliukų šimtais nuskindo. 


Do ir Dunojaus upas platyba, 

Prie kurios mas bagam iš savo graitybas; 
Par kurį mas perplaukiam ir unt vainos 
Ainam baisiai privargi, kaip ne savo kojom. 


Kur tik ajo voiskas su turku unt vainos, 
Buvo ti nuklota didi žėma trupais; 
Vieni ba kojų, runkų, paplūdi kraujuosi, 
Kiti pusgyviai, baisiai suminti purvuosi. 


— 570 — 


Vainas pabaigi, rūnytus runkiojo, 
Kaip skruzdalas jie sunešiojo; 
Vainų daugyba, šimtais kavoja, 
Pusgyvius mata, nežėlavoja. 


Iškasa duobį, sodžialkų giliausių, 
Privarta brolių ronytų, baisiausių. 

Yra širdis tokių, kurie trupa, kovoja, 
Kad berniukam gyviem golvas kapoja. 


Pilnos lazaratos brolių priguldytos, 

Kulipkom ir štikais šonai subadyti. 

Kožnas rauda, dejuoja, ratunko Dievo prošo 
Ir unt tėvelius smutnų loiškų atrošo. 


Negi sulaukia savo tėvėlių, 
Kad ait aplunkytų mirštunčio sūnėlio; 

“ Tadu skaudūs sopuliai baisiai kūnų marina, 
Pakol ataina kožnom strošna smerčio adyna. 


Oi jūs bernėliai, kaip gėrėliai, 

Toli nuvaryti jauni bernėliai, 

Bodų didžiausių kinčiat ir prie Dievo šaukiat, 
O kas iš ti išvados — šindien nesulaukiat. 


O kai numiršta jaunas bernelis, 

Graziai pakavoja motuta, tėvėlis. 

Gražiai apsirengia broliai, giminalas, 

Ir unt kapų nulydžia giedodami giesmalas. 


Nėra jau tinai kom švintų giesmių giedoti; 
Nepribus tėvėliai sūnaus aproudoti. 

Lydžia šunies skūrų (bubinėlį) mušdami 

Ir ba jokio grabėlio šmotais kūnų masdami, 


Cia atsiskloniojam motutai, tėvėlių, 
Visiem broliukam ir visom sasutam; 
Sudieu laukėliam ir lygiom pėvalam, 
Pilkai gegutai, visom paukštalam. 


11. 
Vaidimoklio daina. Dainavo M. Svirp/yčia, 
Tarp -ulyčių yr miškėlis, Likalaukių ti laukelis; 
Gabalaliai samanoti ir kėlaliai akmanuoti. 


Ti važiuojant rotai krotos ir purvynas daugel motos; 
O labiausia nakties laiki ti vietala labai klaiki. 


Bala klurnpi, plačiai tvokso, samanotos kimsos riokso. 
Kas tik aina, tai gundamas, soko tinai, kad vaidanas. 


Ir mon kartų atsitiko, nei šių nei tų pasitiko. 
Kai taip žiūri — miškas grynas, šloma apušynas. 


— 571 — 


Pievoj karklai plačiai auga ir paukštelių daugel kliaugąa; 
Bat daugumas kalba šitų, kad tos vietos nematytų. 


Soko strielčius pavedžiojų po tos krūmus, kai medžiojų; 
Visaip, soko, juokias, klykia, kartais šnirpščia, kartais mykia. 
Koks jaučiukas tinai bliauna, kai kų noktį ir pagauna; 
O kai bolon įsivoro. ko tik smertės nepadoro. 
Visaip žmonas abejoja, visaip kalbas išdėlioja: 
Vieni soko, kad vaiduoklis ir koks vagis pakaruoklis. 


Sunpakaušy unt kalnalio, dažnai motos unt kelmalio; 
Noktį sėdi šuva juodas, o jo galva kaip ir puodas. 


Gol pinigai ti senybas, kokio čėso neteisybas; 
Maž ir skrynia kaip aruodas, ar varinis maž ir puodas. 
Susitori aikim kosti, šviesioj nokty aplink brostų. 
Kogi reiktų, kad iškostum, kaip par sopnį kadu rostum. 
Gol knatinių nebavilktum ir baronais apsivilktum; 
Jir del biednų negailatum, jir susiedus pamylatum. 
Mon teip rėgias, mieli broliai, kad to loima no mum toli, 
Bo daugumas, soko, bodi tų kelmynį, bat nerodi. 
Jau čia reikia susiprosti, nepadėjus nėr ko kosti; 
Kai vaidintis, tai vaidanas, soko, tynai kad gundanas. 
Ir mon kartų atsitiko, kad vaiduoklis pasitiko. 
Tik saulalai užusadus, smilkterėjo mon. par padus. 
Boilas tartum neturėjau, del to ko tik nedrebėjau. 
Greit mon okys atsigoda, špatnas žydas pasirodo. 
Barzda ilga, kaip ir šluota, no žilumo lyg šerkšnuota; 
Kojas vilko par purvynį, par sypsalas akmenynį. 
Tas bažiūriunt ir pranyko, tai čigona pasitiko; 
Tik to vikriai aplink sukas, kaip skrisdama artyn brukas. 
Niekam varta, minko stogo ir būdėlio visai blogo. 
Visa juoda, lyg apdagus, kad ji būtų kur prasmagus. 
Krūptelėjau lyg nuo žaibo, kad okmenį runkom graibo. 
Jai užvalktis minkštas šoltas, tik unt pečių znokas baltas. 
Kaip ji žiūria unt man šviesiai, aš jai špygų rodžiau tiesiai; 
Onei žodžio mon nesokė, kai šite špygos mon pakoko. 
Kai išjojau aš iš krūmų, trobos motas lyg par dūmų; 
Kai taip žiūri lyg do toli, žiburėlis šviesiai boli. 
Kai prijojau unt nakvynį, radau gerų gaspadinį, 
Katro mani pamylajo, geros rodos negailajo. 
Taip jau baigiam dienų šitų, kažin kaip bus rytoj rytų; 
Gol neilgai reiks mėgoti, reiks skubytis namo joti. 


Mon arkliukas jaunas, baikštus, botagiukas runkoj šmaikštus; 
Nusiprausis dailiai, šviesiai ir keliausiu namo tiesiai. 


— 572 — 


Drūsiai jojau par laukėlį, į Sypsalas ti miškėlį; 
Sit unt. kėlio stulpas juodas, net mon žiūriunt šiaušias kuodas. 


Dabar sakau, kų darysiu, vardan Dievo ištarysių, 
Nebijosi, kad tau šimtas, priveiks tavi žodis švintas. 


Kėlių kryžium peržėgnojau, kad čia dėsis, tai dūmojau. 
Ar čia dūšia, ar čia kūnas, patrifkėtų ti parkūnas. 


Kad tik būtum mudu dvieso, tai nusuktum golvų bieso; 
Tadu graičiau gautum golų, tusyt žmonas po tų bolų; 


Dabar nėr ko mon daryti, nėr kaip saujon suvaryti. 
Kaip kupetis šalin virto, užu špygų unt mon nirto. 


Vėl kaip paukščiai suplastėjo ir kaip vatra ūžt pradėjo. 
Sukas kely ugnės lunkas, arkly sėdžiunt siekia runkas. 


Dabar sakau kų darysiu, Vardan Dievo vėl tarysiu. 
Kėlių kryžium peržėgnojau, poteriaudams tiesiai jojau. 


Gol ir diena nebatoli, jau žvaigždala aušros boli, 
Bo ir žmonas nebaguli, žiburiuoja, girdis, kulia. 


Taip mon jojunt vis niurnėjo, lig ežeru atlydėjo. 
Nepamačiau, kur įlindo, tik girdėjau, kad nuskindo. 


Pasibaigė to baisyba, alia čia tikra teisyba. 


.- wo 


Panevėžio ir Paystrės parapijų dainos. 
Surašė A. Aoncė. 


1. 
Dainavo Ba/č/enė, Rėklių sodž, 


1. Trys myles girelšs — 
Vienodas aglalas, 
Vis mūsų šalūtė 
Pačtyvas panėlas. 


2. Žaliojo girėtė iškif'sti lazdinė !) 
Nežina tetušis, delka aš užaugo. 
Oi augo užaugo, oi augo užaugo 
Oi augo užaugo del jaunas panelas. 


3. Nedaugal' tereik' del mžnės iščėsčių, 
Tik jaunas panelas su rūtų kvietkeli ?) 
Palėke paukštela po juod debės“. 

Oi sufiku man vargu be jaūnas panelas. 


4. Trys myles girelas 
Vienodas aglalas, 
Vis mūsų šalatė. 
Pačtyvi bernelė. 


5. Žaliojo giretė iškirsti lazdynė; 
Nežina matūte, delka aš užaugo, 
Oi augo užaugo, oi augo užaugo, 
Oi augo užaugo del' jauna bernele. 

6. Nedauga! del' man" tėreiki iščėsčių 
Tik jauna bernele su bėr žirgė!'. 
Palėke paukštela po žali girėl 
Oi suūku man, vargu be jauna bernėle. 


2. 
Dainavo Ba/č/ienė, Rėklių sodž. 


1. Išėje strilčiūkos unt miško Medžiotė, 
Sustoje giretė, pradėje dūmotė — 
Oi Dievi, Devulio maną, )2 2 k. 
Kad aš unt tu žvčrių laimes neturiu. ) 
156 — ė platus, prieš kurį priebalsis kietas. 
2 1 = tarp i ir ė. dulsus. 


— 574 — 


Bėkit šunys graitėi po miško medžiotė, 
O ko jūs ti rasit, graitėi žinio duokit. 

Su akvatė šūnys, po girio lakioje ) > K 
Ir neilgėi trūkus balseli sulėje. ) Č 


Nuvėje strielčiukos ano pusė miška, 
Atrada panelė unt pievas gulifčio. 

Oi cit cyt, šunys, nelokytė, )2k 
Iš miega panelas nepabudykytė ) 


Atsibūda pano taip safldžė megojis, 

Pri šalalas žiūr jaunikaitis stovi. 

Oi Dievi, ka tu činai stovi, ) 2k 
Aš ne vilks, ne lape, negi šausi mžni. ) į 


Nėsibijok, pano, aš tavi nešausi, 

Strielče toki mad, kad reik pabučiuot. 
Oi Dievi Dievulio mana, ) k 
Nedaryk sarmatas unt visa svieta. ) 


Turi du sidabru, tegul bus jie“tava, 
Priimk tik tu mani, po asabė sava. 
Pasilik šveikėji, tavęs nedaboji, 

Su sava šunelėš sau kitas ieškoji. 


3. 


Dainavo KXaziunė Buzr//iauskaitė, Baroniškių sodž. 


Ataidims bernužėl's subat vakarėly 
Prikalbėje sesutėtė nuimt vainikėlį. 

Kod neklaūsė, sesutėla, ko matute moke, 
Tik tu klausė, jaunutėla, ko bernels sake. 
Sake jauns bernužėl's' aš tavi pajimsi 
Zalių rūtų vainikė!' nu galvas nujirhsi. 


Nedėlėlas rytetėly viosos suvadina, 

Tuoj po gleitė už stalale viosos susodina. 
Kaip tik mūsų sesutėlas vaidelis nubąla, 
Pasodina viešnes vieto jo už balta stala. 


Aik, sesutė, unt daržel' lonkytė kvitkelių, 

Prakel'k daržele vartel's, aik pasiraškytė. 

Pake!'k nors vieno šaketė, klausk ka jas nuliūda, 
Atsakys žalias rūtelas — reiks vargele vafgtė. 
Ko, sesute, pamislijė aitė už bernele, 

Gal' da lig šiolėk nematė didele vargele. 


Kad numirtų mėtinėla arba tetušėlis, 

Gal' nebūtų tau teip sunku, kaip bernele rufiko. 
Aik, sesute, unt seklyčio sūdieu pasakytė, 
Nuskink žaliojo rutetė, paduok sesutėtė. 


= SBA 


5. Stov' žirgelė sukinkyti, kiemi pastatyti, 
Aik, sesute, motinėlė sudieu pasakytė. 
Kaip tik mūsų sesutėla sudieu visiem saka, 
Tuoj darželi žales rūtas židelis nukrata. 
Kaip tik mūsų sesutėla iš kiema važiava, 
Tuoj darže! žales rūtas visas nubąlava. 


6. Oi žaliuokit, rūtitėlas, da jūs nenuvyskit, 
Da aš jan jaunulėla, da pas jum sugrįši. 
Nebemjslik, sesutėla, tu pas mum sugrįžtė, 
Tik tu mįslik, sesutėla, kaip tu mum užmirši. 


7. Nebegrįši, sesutėla, iš kur bovėi jimtė, 
Tik sugrįši unt kapel'š, kur žemela šviūtė. 
Nevažiuok, sesutėla, par augštos kalnelis — 
Bus dėl tavi ir paskirti didelė vargelė. 
Nevažiuok, sesutėl, par stiklinį tilto. 


8. Bu dil tavės ašarėtėm jis yra nupiltos. 
Nežirėk, sesutėla, kad gražos berneliš, 
Tik žirėk, jaunulėla, koks ja razumėlis. 
Nežirėk. sesutėla, kad gražūs nemelė, 


9. Tik žirėk, jaunutėla, ar toli kapelė. 
Pirm sake sesutėla, kad ilgiau gyvefče, 
Dabar saka jaunutėla, kad graičiau numirče, 
Kaip tik mūsų sesutėla par švintorį ėje, 
Unt galvelas vainikėl's drebėti pradėje. 
Kaip įvėje unt bažnyčio, klaupe unt kelalių, 


10. Šauke sava mėtinėtė iš gilių kapelių. 
Kelkis kelkis, motinėl, iš gilių kapelių, 
Bagaslovik dukterėtė paskutin karteli. 
Kaip tik mūsų sesutėla par bažnyčio ėje, 


11. Unt galvelas vainikėl'š nuvisti pradėje. 
Oi sesute, sesutėla, ko tu dabar darėi. 
Kad tu rūtų vainikėl' nu galvas nuvarėi. 
Kaip tik mūsų sesutėlė vinčevot pradėje, 
Unt galvelas vainikėl'š kalbėti pradėje. 
Sudieu, sesutėla, už ko man nėšiojė, 


12. Žal'š rūts, vainikėl' gražė šinavojė. 
Sudieu, sudieu, sesutėla, su sava berneli, 
Atsiskirdamės nuo mūsų paskutin kafteli. 


4, 
Dainavo Mazsvnė Buzi/iauska/tė, Baroniškių sodž. 


1. Iš vakarėle rūtelos sėjo, 
Par pagutėlį nusiravėjo. 2 k. 


2. Ėje sesute laistyt' rūtelių, 
Gailėdam vefke jaūnų dinelių. 2 k. 


— 576 — 


3 Laistyče ryto ir vakarėlį, 
Kad jas žaliuotų lig rudenėli. 2 k. 


4. Užeinė žiem šalčė kuroji, 
Visi upelė tekėt' nustoje. 2 k. 


5. Nibi žolala nebežaliuoji, 
Ni pimenėlė neberaliūoji. 2 k. 


6. Išskrendo paukštelė, pamet lizdelis, 
Svėtimo šali renkas namelis. 2 k. 


7. Visi žvirelė urvan sulinda, 
Gilumi marių žėovelas skefid. 2 k. 


8. Kalnėi, laukelė sniegu nubala, 
Visit upelė jau užušala. 2 k. 


9. Nu medžių lapėi nukristi baigi, 
Jo visi saka, žiemo ataifR. 2 k. 


10. Jo visi saka, žiemė atain 
Par puščis laūkės, kaip koki vain. 2 k. 


11. Žiūri pro lango, gražo kad baltė, 
Širdi nemielė, kad labėi šalt. 


12 Nakčių ilgumės, dienų strikūmės, 
Neišpasakytos laika liūdnūms. 2 ū. 


13. Ziūri pro lango, žiūri pro kito. 
Zalias rūtelas, apipustytas. 2 k. 


14. Imče grėblalį, stumče snigelį, 
Ar nepamatyče žalių rūtelių. 2 k. 


15. Netik tie dainuoji, katrie raškažiuosi, 
Ir mes padainuosim, būdami vargūos. 2 k. 


5. 
Dainavo Kaziunė Buz/l/iauska/tė, Baroniškių sodž. 


1. Kurtelė suloje — bernelis atjoje, 


Pasižiūri pro longeli — pro šalį prajoje. 2 k. 
2. Sugrįšk, bernužėli, sugrįžk, jaunulėli, 
: Mes abudu pakalbėsim, nors dvi valundėlėo. 2 k. 
3 Sugrįžti sugrįšiu, lonkyti lonkysiu, 

Pako! tavi jaunutėta, pas sav' atvadinsiu. 2 k. 
4 Ar turi žirgelį, ar turi važelį 

Ar tu turi, bernuželi, šmaikšto butagėlį. 2 k. 
5 Žirgo nusipirksi, važį pasidirbsi 

Pako! tavi jaunudėti, iš čia išvadinsiu. 2 k. 
6 Žirgo parlakstysiu, važį šudaužysiu, 

Pakol' tavi jaunutėta, iš čia išvadinsiu. 2 k. 


Tauta ir Žodis. 


Alo padarysiu, svečis suprašysi, 


Pakol' tavi jaunulėta, pas sav' atvadinsiu. 


Svečis suprašysi, labai numytėsi, 


Pakol' tavi jaunulėta, pas sav' atvadinsiu. 


Skinsi skynimeli, klosi viškelatėlį, 
Tiesiu tiesiu vieškstėiį un tėva dvarelį. 


6. 
Dain. Ba/čienė. Rėkliųu sodž 


1. Dėku tau, matute, 
dėku tau, senute, 
Kad tu mani užauginėi ) > į 
tokio slaunio dukretė. ) “ 


2. Tik nedėku, matute, 
tik nedėku, senute, 

Kad tu mani pažadėjė ) > p 

už pijoka bernele. ) ž 


3. Atsiskifk, dukrela, 
atsiskirk, jaunoji, 
Dabar laiks atsiskirtė ) 5 į 
nu pijoka bernele, ) i 


4. Nebelaiks, mučiute, 
nebelaiks, senoji, 
Jo suryštas baltas runkas, ) 24 
sumainyti žiedelė. ) š 


5. Ki tėvelis rugis sės, 
ant rytojos pjaut' galės, 
Tėi tadės, motinyt, 
aš pas tamsto sugrįši. ) 


6. Ki brolalis kviečis sės, 
unt rytojos pjaut' galės, 
Tėi tadės, motinyt, ) 
aš pas tomsto sugrįši. ) 


7. Ki matute batviAs' sės, 
unt rytojos skint' galės, 
Tėi tadės, motinyt' ) 2k 
aš pas tomsto sugrįši |) 


8. Ki sesute rūtos sės, 
unt rytojos skint' galės, 
Tėi tadės, motinyt', ) 2k 
aš pas tamsto sugrįši. ) Ę 


9. Ki litelis labėi liūs, 
vondenėle nebeboės, 


2k 


2 k. 


2 k. 


37 


— 978 — 


Tėi tadės, motinyt, 2 k 
aš pas tamsto sugrįši. “ 


10. Upes vundva ištekės, 
šiaudų kulis pražydės. 
Tėi tadės, motinyt, 
aš pas tamsto sugrįši.) 


1l. Ki su šaukšto duono rieks, 
o su peili barščis srėbs, 

Tėi tadės, motinyt', ) 2 k 

aš pas tamsto sugrįši.) j 


12. Ki žolala nebežels, 
Numirelė(iai) prisikels, 
Tėi tadės, motinyt' 
aš pas tamsto sugrįši. ) 
13. Ki pluksnela marės' skęs, 
akmenėlis viršum plauks, 
Tėi tadės, motinyt', J3 k 
aš pas tamsto sugrįši. |) “ 


2k. 


74 
Dainavo Ba/č/enė, Rėklių sodž. 
Pūtin putinėl' 12. Ar tu mani viliodam, 
unt augšta kalnėle, drobelių neaud'? 
Diemėd' dimedėl!", 13. Aš suvers ir išaus' 
rūtėlių darže. plonosis drobėls, 
Stovi mana panitėla 14. Pražirės, praraudos' 
po diemedže kelm, skaisčiosis akels. 
Ką stov' panitėl, | 15. Viversėl's unt akmena, 
kod nieka nekal'b'? kaip gulbe pri upes, 
Sopo mana galvelė, 16. Čivil's' tomsiam krūm' 
negali kalbėt, giedo atsitupės'. 
Krint ried ašarėlas — 17. Teip sesute nutekėjis 
negali žirėt. bus' linksmi už vyra, 
Brolikė!' jaunutė! 18. Bido būtų padabone 
unt žirga sėsdams, ir ja širdis ščyr. 
Prašum mani aplunkyt 19. Dėl'ta tamst linksmi būs" 
pro šalį jodams. dėl'ta uliavės", 
Pri dvarele neprijojo, 20. Tik unt sava galvelas 
svirna dur's' pravėrio — čipkėl nešiės'. 
Skurdžė vefke panitėla 21. Negulėsi tam svirnel', 
runkelus.sunėrus. nekelsi rytel', 
Ka verk', panitėl, 22. Nebeaisi un darže!, 


ka teip skurdžė raud'? neskinsi rūtelių. 


— 579 — 


8, 
Dainavo Ba/'čienė, Rėklių sodž. 


1. Teip gražė žydž šili putinėl's', 
Teip gražė siaub' medi bitinėl's', 
TiA gražė jėji broliukų pulkel's'. 


2.  Užjok, broliukė, pas mana matutę, 
Užjok, jaunasė, pas mana matutę. 
Nij aš patsėi josi, ni pulkėlę lais“ — 
Pailsa žirgelė, pavarga pulkel's'. 

3. Teip gražė žydž' šili putinėl's', 
Teip gražė siaūb' medi bitinėl's', 
Tin gražė joji broliukų pulke!'s. 

4. Užjok, broliukėi, pas mana tėvėl', 
Užjok, jaunasči, pas mana tėvel!'. 
Nij aš patsėi josi, ni pulkele lais', 
Pailsa žirgelė, pavarga pulkel's' ir t. t. 

5. (Ir vėl): Teip gražė žydž šili putinėl's, 
Teip gražė siaub' medi bitinė!'s', 
Tin gražė joji broliukų pulkel's'. 

6. Užjok, broliukėi, pas mana brola!, 
Užjok, jaunasėi, pas mana brolal. 
Nij aš patsėi josi, ni pulkele lais', 
Pailsa žirgelė, pailsa pulkel!'s'. 

7. Teip gražė žydž šili putinėl's", 
Teip gražė siaub' medi bitinėl's', 
Tin gražė joji broliukų pulkel!'s'. 

8.  Užjok, broliukėi, pas mana seselė, 
Užjok, jaunasėi, pas mana seselė. 
Nij aš patsėi josi, ni pulkele lais', 
Pailsa žirgelė, pavarga pulkel's'. 

9. Teip gražė žydž šili putinėl's", 
Teip gražė siaub' mėdi (traki) bitinėl's', 
Tin gražė joji broliukų pulkel!'s'. 

10. Užjok, broliukėi, užjok tu pas mani, 
Užjok, jaunasėi, užjok tu pas mani. 
Tėi aš patsėi josi, tėi pulkelį lais', 
Visi linksmi būsim, visi uliavosim. 

(Musėt', nevisa“ — sako Balčienė). 


9. 
Dainavo Ona Bučiūnaitė, Trako (Dudonių) sodž. 
1. Atlėks sakšlė 2 k. „ 2. Parneš sakūlė 2 k. 


unt ežerėle. man vainikėl!. 


37* 


— 580 — 


3. Vidūr ežėra 2 k. 10. 
balts akmenėl's', | 

4. Unt ta akmėna 2 k. 11. 
rūtų lovela, 

5. Tojė lovėlė 2 k. 12. 
Auksa krėslalis', 

6. Unt ta krėslale 2 k. 13. 
sėdži panela. 

7. Sėdži panela, 2 k. 14. 
galvo šukuoji, 

8. Galvo šukuoji, 2 k. 15. 
smutnė dejuoji. 

9. Nėr man matutes' 2k. 16. 
kraitelių krautė, 

10. 


Nėr man tetuše 2 k. 
dalalas skirtė, 


Ner man broliuka 2 k. 
laukėis lydėtė, 

Nėr man sesutes 2 k. 
šaly sidėtė. 

Saulala matute 2 k. 
kraitelis krove, 

Mėno tetušis" 2 k. 
dalatė skyre, 

Sietins broliuks 2 k. 
laukėis lydėje, 


Žvaigžde sesute 2 k. 
šaly sidėje. 


Dainavo O. Gasparkienė, Trako (Dudonių) sodž. 


Ak man, Dieve, 7. 
kaip man Ilūksmu 

Pas matutė būtė, -- 

Tik man jaunėi panitėlė ) 2k 
neilgėi pabūtė. ) " 


Augo raškaži, ramybė(j) 8. 


pas sava tivelis, 
Pako! pradėje lonkytė ) > | 
man jauni bernelė ) ž 


Vidury mana daržele 9. 


būva lova rūtų, 
Aplink auga baltas rožes, ) > K 
kad man gražu būtų. ) i 


Goštautėlė, čebatėlė 

„dr tie tiliponė, 

Zydži gražė jirginėlė ) > į 
baltė ir raudonė. ) Ė 


Aukštė unt tvoras kraštelių 11. 
žirniukė viniojes, 
Nasturnėlas!) puikės pones ) > į 
su viosėis provojes. ) : 
Auga mirt labėi tvirt 12. 


duoda tvirto kvapo, 
Raudonoji balsemink ) > p 
terp žaliųjų lapų. ) Neri 


15 nasturtėlas. 


10. 


Patvorėly, pakraštėl' 


žali dimedėlė, 
O ailatėm žydži gražė ) > K 
balti dobitėlė. ) 


Šit atjoji, bernuže!'s,, 
par lygis laukelis, 
Ir atrada mani jauno ) 2 K 
rūtelių daržely. ) 
Pasigire bernužėlis 
turi šešis dvaros, 
Prižadėje brolikėlis' ) 2 K 
šešis" milijonus. ) 
Kaip nuvėjo, nutėkėjo 
unt tokio laužynė, 
Trijų dienų nepabovo )2 4 
šimto metų skaičio. ) 


Pakiūkyk man, bernužė!, 
mana jadbirėlį | 

Aš važiuosi pas matutę )2 4 
ieškot' raškažėle. 


Kaip važiavo par giredė, 
gegutes kukava, 

Ar ne mana motinėla )2 į 
vargelis' rukava. 


— 581 — 


13. Įvažiavo unt kime!', 15. Oi dukrūt, dukterėl, 
šunel'ė suloje, kaip man tavės gaili, 
Išein mana motinėla, ) 2 k Kaip išėjė už bernele, ) > „* 
runkelas suploję. ) “ nebetoki meili. 
14. Oi dukrut' dukterėl, 16. Nesugrįši, dukterėl, 
kur tu važinėji? iš kur buvė jimtė, 
Atvažiavo pas matutė ) > K. Tik sugrįši, jaunultė!', Jak 
ieškot' raškažėle. ) kur žemela švioūtėo. ) 
11. 


Dainavo Aaz. Buz///iauska/tė, Barūniškių sodž. 


1. Pavasarėle IInksmumėos dienų, 
Kad panitėlas mjslij sau vieno. 2 k. 


2. Vieno mįislije, untro kalbėje, 
Kokis žolynus pradėsim sėt'. 2 k. 


3.  Imsim darželis gražis taisyt' 
Ir žolynėlės' puikės ridyt'. 2 k. 


4.  Pasėjo rūto unt lovas kraštą, 
Kas tiktėi praino, visi jo raška. 2 k. 


5. Žales rutelas žaliuot' pradėje, 
Jaunas panelas lonkytė ėje. 2 k. 


6. Žalias rūtelas žaliuot' pradėje, 
Ir dimedėlis' kvepėt' pradėje. 2 k. 


7.  Dygst pinavijes, laidž sava lapo, 
Zydž' radastėl's' išduodams kvapo. 2 k, 


8. Iš viršūnėlių vainiko pynio, 
Iš limenėlių kvitkel's' skynio. 2 k. 


9. Vainiko pynio unt galvelas dėjo, 
Kas neditėl bažnyčio ėjo. 2 k. 


10. Iš kur jas yra, iš kokes' vietas, 
Bo mažo yra tokių unt svieta. 2 k. 


11. Jas darželė!' taip šinavoje, 
Ir vainikel' gražė nešioje. 2 k. 


12. Ir parmainym jaunų dinelių, 
Nesuvitina žalių rūtelių. 2 k. 


Dainavo Ba/'č/enė, Rėklių sodž. 


1. Aš toli nu jūsų atsitolyno, 2. Aiče šiena grėbtė 
Kaip tavi memėto — unt žalioses lufikas, 
mani smulkėos im. 2 k. Ty daugal' jaunima — 


nėra mana miela. 2 k. 


— 582 — 


Ki būvo pakalnė(j), 9. Gyventė unt svieta 
„ty nieka nemačio, man be tavis sufik, 
Aiče aš unt kalna, — Numifč'e nors šiūdė, 
daugiau pamatyče. 2 k. bil' un tava rofikų. 2 k. 
Kad aš pamatyčia 10. Kad nors vieno žifgsni 
to sava myliaus', no man tolinies', 
Pri savi vadifiče, Tomses del' man dienas, 
širdetė ramiūč'e. 2 k. kad ir saula švieč'. 2 k. 
O kur tie čėsė, 11. Kad vienas adynas 
tas bronges adynas, aš tavi nemata, 
Kad rūtų darže! - Rodas, kad man metė, 
tu su manim viens. 2 k. kad tavi nemato. 2 k. 
Tu rūtetė skynė, 12. Ojei Visagalis darios perskirimo, 
aš vainyko pynio — mana su tavim, 
Lelijom dabino, kaipo sutverimo — 2 k. 
Unt galvelas dėjo. 
Tam aukštam svirnely 13. Unt tava kapele 
abudo sidėjam, statysi kryže!, 
Meiliuosis žodelis Kasdien tris kartel's' 
abudo kalbėjam. 2 k. lonkysi kapel' 2 k. 
Tarė, jog unt svieta 14. Lonkydam kape! 
daug gražių gyven, apraudosi tavi, 
Ale tujėn viens Ir su ašarėtėm 
tesi širdy mana. 2 k. bočiuosi kryžel'. 2 k 
13. 


Dainavo X. Ara//kauska/tė, Bliudžių sodž. 


1. Šaly kčle viškelčie 
Tifi žaliūva darželėlis', 
Olia lilia ėlia lialia )2k 
Tin žali4va daržetėlis. |) ) 


2. Po to rūtų darželėli 
Vaikščioj pano Julijonė, 
Olia lilia ėlia lalia )2k 
Vaikščioj pano Julijono. ) 


3. Julijono, sese mana, 
Nutrotyk tu broli sava. 
Olia lilia ėlia liala ) 
Nutrotyk tu broli sava. ) 


4. Kad žinoče tokių žolių, 
Nutrotyčė sava broli, 
Olia lilla olia lialia )2k 
Nutrotyče sava brolį. ) " 


-- 583 — 


Aik unt sodo tarp vyšnynų — 
Rasi žėlių tėrp žolynų, 

Olia lilia olia lialia J2k 
Rasi žėlių tėrp žolynų. ) 


Julijono, sese mana, 
Koki yra širdis tava, 
Olia lilia olia lišlia ) 
Kėki yra šifdis' tava. ) : 
Už akmėnį da kitesne, 
Už arškėčis' da aštres'ne, 
Olia lilia Olia Vialia )2k 
Už arškėčis'" da aštrėsne. ) k 


14, 
Dainavo Ba/čienė, Rėklių sodž. 


Aš jaūn būdam pas sava matūtę, 
Linksmėi uliavėjo, kaip gires gegūtė. 


Kaip lakštungėla po gėj, 
Ko!' jaūn, linksmėi uliavėjo. 


Nemačio saulūtes aš užtekufičes", 
Ni gailes raselas aš nukrintufičes' 


Kaip auga žales' rūtėlas, 
Kaip auga sėd' žales' vyšnelas, 


Teip augo aš pas motinėlė. 
Dil! manės' virėjes yr pasumdytas, 


Dil manės' drobelas yr pataisytas. 
Baltas runkėlas žieduotas, 


No sufkių darbelių vaduotas. 
Yra tokių panų, kur dirbtuos darbs — 


Biednų tivelių dukrelas, 
Jom pripratė runkelas. 


16. 


Dainavo Domi/ncė, Mėtabinės sodž. 


Oi bernel' mana, tu mani mytėjė, 
Siam rudenė! pajimti žadėjė. 


Par visus metėl's' tu mani mytėjė 
Unt rudenėl' puikavot' pradėje. 


Liepė skintė rūtelių kvitke!', 
Liepė nupintė rūtų vainikė!. 


12. 


13. 


— 584 — 


Nuvita rūtelas man runkė betūrin't', 
Nudžiuva širdela man unt tav' bežiūrint. 


Nevar'ti aš bėovo unt daržel' aitė, 
Ani daržele vartelių prakel'tė. 


Kaip tik darželėle vartelis' prakėlo, 
ŽZydinčė kvitkėlė visi sudrebėje. 


O kur aš stovėjo, juodo žeme linka, 
O kur vaikštinėjo, žali žola Vyta. 
Oigi Dievi mana, kam gi aš bevait, 
Kad žales' rūtelas ir nu manis ver'k'. 
Aind pri tetuše, man tetušis' bar, 
Ainėd pri matūtes, mani šalin vara. 
Oigi Dievi mana, kur aš pasidės' — 
Nebešilda mani ni saula švies“. 

Oigi Dievi mžna, ko aš padario, 
Jaūnėo būdamė vargan įpuolo. 

Oigi Dievi mana, Devulaičio mana, 
Kūd nebepritiūko pri jaunyma sava. 


Nė taip aš vefkio mažute būdam, 
Kaip aš dabar vefkio žmonių apkalbūm. 


16. 
Dainavo O. Bvčiūna/tė, Trako sodž. 


Žydi žolala vidur girelės, 2 k. 
Zalioji, gražioji vidur giretės. 
Nokris lapelė, ėžaugs ir kiti, 2 k. 
Numirs tetušis“, nebus man kita. 
Oi sunkėo, nudnė be tetušėlė, 2 k. 
Kaip tiem jautėliam be šerikėlė. 
Žydi žolali vidur giretės, 2 k. 
Zalioji, gražioji vidur giredės. 
Nokris lapelė, ėžaugs ir kiti, 2 k. 
Numirs matūte, nebus man kitas. 
Oi sunku nudno, be motinėlas. 2 k. 
Kaip tom karvetėm be mel'žijėlės. 
Žydi žolala vidur giretės, 2 k. 
Zalioji, gražioji vidur giretės. 
Nokris lapelė, 6žaugs ir kiti, 2 k. 
Numirs broliukos, nebus man kita. 


Oi sunko nudnė be brolikėlė, 2 k. 
Kaip tiėm žirgeliam be šerikėlė. 


-- 585 — 


10. Žydi žolalū vidur giretės, 2 k. 
"Zalioji, gražioji vidur giretės. 


11. Nėkris lapelė, 6žaugs ir kiti, 2 k. 
Numirs sesute, nebės man kitas. 


12. Oi sunko nudė be sesutėlūs, 2 k. 
Kaip tėm rūtėlėm be ravijėlas. 2 k. 


17. 
Dainavo O. Bučrūnaitė, Trako sodž. 
Našliui. 1. Skregždutėla, lakunėla, 
Ko girdėjė lėkiodim? 


2. Aš girdėjo tėkiodūm 
Atjojafitį naštėtėli. 

3. „Kad aš žinėče, kad jis atjėji, 
Aš jam kloče patalėli. 


4. Aš jam klėče patatė!' 
Trijų ailių dagilėlių, 

5. Aš jam padėče po galvel 
Tris baltuosis akmenėl!'s', 

6. Ašėn prigul'če pri šalatės, 
Kaip dagitėlis' pri tvorelės. 

7. Aš paprašyče rylių gaidelių, 
Kad pailgifitų tomsio nektetė, 


8. Kad iškalbėče rūsčis žodėl's'. 
Berneliui. Skregždutėla, tėkunėla, 


9. Ko girdėjė tėkiodam? 
Aš girdėjo lėkiodam 
10. Atjojantį bernužė!'. 
Kad aš žinoče, kad jis atjoj, 
11. Aš jam kloče patatėl': 
Aš jam kloče pataltė!' 
12. Trijų ailių pirinėlių, 
Aš jam padėč' po galvėl 
13. Tris pukin's' paduškėls, 
Ašėn prigul'če pri šalatės, 
14. Kaip rūtela pri galvelės, 
Aš paprašyče rylių gaidelių, 


15. Kad pastriukiūtų tomsio naktelė, 
Kad neiškalbėč' meilių žodelių. 


— 586 — 


18. 
Daino O. Bučiūnaitė, Trako sodž. 
Užtek saulūla par žalį gėj, 
Atjoj bernel's' par vasarėj. 2 k. 


Sesute jaūn linel' rėve, 
Jaunasėi bernel's kelali joje. 2 k. 


Padėk Dievs, padėk Dievs, sesel jaunoj, 
Aš tamstėi padės' linelių raut. 2 ka. 


Neprašo, bernelio jaunasėi — 
Aš pati nuraus' tėva linėl's'. 2 k. 


Pas tamstas matutė aš gėrio ir valgio, 
Man tamsto motute ir pažadėje. 2 k. 


Negali matute žadėtė, 
Be mana valalas dalalas skirtė. 2k. 


Bernelio jaunasėi, aš neisi už tavi, 
Bernelio jaunasėi, daug skolių tava, 2 k. 


Ko valgė, ko gėrė reiks užmokėt', 
Aš jaūn panela nenor' tekėt'. 2 k. 


Panela jaūn, kas tamstėi sake, 
Panela jačin, netieso sake. 2 k. 


Susieda bernel's mani mylėje, 
Nu tamstas šalalas atkalbinėje. 2 k. 


19. 
Dainavo O. Bučiūna/tė, Trako sodž. 


Jei lylia guldam, 
Jei lylia keldūm, 
Jei lylia darbelį dirbdim. 2 k. 


Ne pano būčiė, kad nežinočio, 
Kas juods, kas jūods nuvėlėtos. 2 k. 


To varnela, to juodoji, 
To juod, to juod nuvetėto. 2 k. 


Jei lylia guldūm, 
Jei lylia keldūm, 
Jei lylia darbelį dirbdūm. 2 k. 


Ne panė būčio, kad nežinočio, 
Kas balts, kas balts nevelėtos. 2 k. 


To gūlbela, to baltoji, 
To balt, to balt nevetėto. 2 k.. 


Jei lylia guldūm, 
Jei lylia keldam, 
Jei lylia darbelį dirbdūm. 2 k. 


10. 


11. 


15872 


Ne pan būčio, kad nežinočio, 
Kas margs, kas margs nerašytos. 2 k. 


Tas genelis, tas margasėi 
Tas margs, tas margs nerašytos. 2 k. 


20. 
Dainavo O. Bučiūnaitė, Trūko sodž. 


Unkst' rytėl' kėlo, 
unt darželėl' ėjo, 


Unt pastuiėle stojos, 
unt vežimė!' sėdos. 2 k. 
Oi lydž' lydž' broliukų pulko (?) 
vidur" žalnėrėlių. 2 k. 
Ki aš privažiavo privažiav 
pri anytas vartelių, 
Ašėn pamačio sava vargė! 
terp anytas vartėlių. 2 k. 


Tu brėlikėlio mana, 
tu jaunulėlio mana, 


Ar neiškirsi vaččių Iuntėlas 
draug mana vargele. 2 k. 


Tu sesutė! mana, 
tu jaunutėl mana, 


Kad ir iškičšče vafčių luntėlė 
ale ne tava jaunas vargė! 


Tu sesutė! mana, 
tu jaunutė! mana. 
Ni aš či būs", ni aš či žūs 
ni vargele nevafgs 2 k. 


41. 
Dainavo O. Bučiūnaitė, Trako sodž. 


Žaliam sodėl' žales vyšnėlas, 
Naujam daržė! žyd' lelijėlas. 
Auga dukrėla pas motinėlė 
Miel matute lapnė Ūgina. 


Ki pasiauga jaūn dukrela, 
Pažina žmons', visi kaimynėi. 
Svetelė tonkė dukretė Idfike, 
Ir tetušėl's' tur' neapkontrė. 


Oi tu tetušio, kam man atskyrė, 
Ar aš nekėlo aukst' /ytel, 
Ar nepadirbo ščira darbele? 


— 588 — 


4. Nerodo skirtis nog sesutėlių, 
Nerodo skirtis nog brosvutėlių !). 
Rodė man jaūnėi pasiuliotė 
Ir vainikėlis" pasinešiotė. 


5. Paliek daržė!'s' išfundavots, 
Gražių žolynu prigatavots. 
Paliek rūtėlas nenuskiniotas 
Ir vainikėl's' neparnešiots. 


22. 
Dainavo O. BučiZna/tė, Trūko sodž. 
Uūkst' ryto keldamė, 4. Ufkst' ryto kėldamas, 
par dvarel' aidamč, par dvarel'. aidamas, 
Girdėjo girdėjo ) 2 k Girdėjo, girdėjo )ok 
gegutėla kukavž, ) : karvelėl's' burkava. ) “ 
Ne gegūte kukavė, 5. Ne karvėl's' burkavą, 
motinčia dejava tetūšė!'s' dūsava. 
Dejuoj dejuoj )ok Dūsuoj dūsuoj )2k 
del" jaunijų dinelių. ) “ de!' jaunįjų dineliį. ) “ “ 
Kelkis, dūkr' jaunoji, — 6.  Kel'kis vaik jaunasėi — 
stėv' drėbe plonoji, stov' žirgas nešertės 
Tėi pamigėi pamigėi ) 24 Tėi pamigėi pamigėi, J) 2 K 
su jaunuoji berneli. ) į su jaunėji panelė. ) 
23. 


Dainavo O. Gasparkienė, Trako sodž. 


Atain šalts rudenėl's' — 5. Ki žirgėl' išpenėjo, 

smutnes jaunas panitėlas, pas panels jot pradėjo; 
Praded pif'šiė pas jos jčtė, Par kimė!' iršės jojo, 

praded žmėnes dažinėtė. . „ pakalnėtė runkom plėjo. 
Ani žmėnes nežinėtų, 6. Nebetėl' no žemaičių, 

kad pasėgas neieškėtų. ain mergaites apsikaišę. 
Kiems iš kiema jidinėje, Vabalnyka skrynes dykas, 

pasogėl' derinėje. o Krinčina nieks nežyna, 
To matūte papikėsi 7. Pušalata panitėlas 

unt žentele surikėsi: labėi ger arilkėtė. 
Tokio vieto gyvenėi, Pasvaliėčių nedaboj, 

teip daug skėlių padarė! kad su trim kvoldėis nešioj. 
Cit, matūt, nesuprant, 8. Pumpeniėtes striukas, drūtas, 

iš kur skėlas atsiraūd. nepritiūik žales rūtas, 
Pinks' šimts aš padėjo, Jom strikūčė limenėlė, 


kol' žirgel išpenėjo. tik pritifk kvartukėlė. 


— 589 — 


9. Panivėže panitėlas 10. Naujamėsče nieks nepeik, 
su pal'bėnės spadnitčlas, "jimkit', brėlė, katram reik — 
Aukštas laibas, kaip nendrėlas, Kas pajims, tas mylės, 
pritinko baltas skafėlas. kas nepaims, tas gailės. 
24, 


Dainavo O. Gasparkienė, Trūko sodž. 


1. „Oi tu rūt, rūt, 5. Ko ašė laistysiu 
rūtela "žalioji, ryto, vakarčl' — 
2. Kodėl nežaliuoji, 6. Nelaidė matūte, 
žiemo, vasarčtė. už katra aš ėjo. 
3. Ko ašėn žaliūos' 7. Išlaide matūte 
žiemo, vasarčiė — už šėl'mas bernėle, 
4. Nelaistė sesūte 8. Už šėl'mas bernele, 
ryto, vakarč!". už balamutėle. 
25. 
Dainavo O. Gasparkienė, Trako sodž. 
1. Aš užaugė pas tiveli, 5. Mana žirgs išpenėtės 
lig šešiolekas metelių, stov' piestėis pastatytės. 
2. "Man tėvs skyre trios šiomts, 6. Trys kučerė nejužturi, 
neatsirufid, kas man jimtų. visi žmones unt ji žiūri. 
3. Dave raguėčių ketverto, 7. Mana kariet šikšninė, 
bėro žirgel' pakinkyto, iš šalių lėmpas stiklinės'. 
4. Auksa pavalks 0žmaunė, 8. Kučere rūbė raudoni, 
rats kėgeriaus' gaunė. uselė šviesė geltoni. 
26. 


Dainavo AZ. Buz///auska/tė. 


1. Sviesus dungos kraštėos, kur. saula tekėje, 
O man da švisesnis, kur panela ėje. 2 k. 
2. Šviesus minesėlis, aplink jį žveigždelas, 


EV 


Kur tik pasižiūri, nemato panelas. 2 k. 


3. Aino par sodeli -— bičių pulkos skrendė, 
Sauki panitėltė — nebeatsirundo. 2 k. 


4. Aino par laukeli balti dobilėlė, — 
Kad būt panitėla, pintų vainikėlį 2 k. 


5.  Aino pagal upę, — ana krašta maldas, 
Kad būt panitėla, būt terp mūsų kalbas. 2 k. 


— 590 — 


Ainė par laukeli, — rūgė, kviečė žydži, 
Kad būt panitėla, katro mani myli. 2 k. 


Ainėd par laukeli, — visokių kvitkelių, 
Kad būt panitėla, būt meilių žodelių. 2 k. 


Oigi Dievi mana, ko to meila dara, 
Kad būt panitėla, nemainyč' unt dvara. 2 k. 


Kas man iš ta dvara, tiktė(i) vieni mūrė(i) — 
Kad būt panitėla, būt unt ko pažiūri. 2 k. 


27. 


Dainavo O. Buzi/iauska/tė, Baroniškių sodž. 
Nu mažų dinelių augam be tivelių, 
Žydėjam, žaliavam, kaip kvietkė darže! 
Abud vienų metų ir vienoda stona, 

Zyd', kaip karvelė sudėti unt poro. 

Koki terp jų meila, kaip kvietkė daržel' — 
Viens kito mytėje iš mažų dinelių. 

Dvylekas metelių mytėtis' pradėje, 
Pinkiolekas metelių viens kito mytėje. 

Koki terp jų meila ir koks sutikims — 
Atėje dinela — jo parsiskyrims. 
Dvidešimtpirmos meteliuos stojos nuliudims, 
Atėje dinela vaiskan išvažiuot'. 

Pumpenų mistel' nuliūdės vaikščioj, 

Sava panitėtė dažnėi minavoj. 


Nerūgok, panel, kad tonkė nelaidž' — 
Marą grometėla tau širdelė spaudž'. 


Rašo aš be plunksnas ir be atraminta, 
Skurdžiom ašarėtėm, kas gerė suprėnt. 
Skufdžes' ašarėlas par veido ridėje, 
Sava panitėlės užmiršt' negalėjo. 

Už trijų metelių namo parvažiava, 
Atrada žaliuojint' to kvitkel' sava. 

Ačiu panitėlė už gražo laukimo, 

Sias laimingas dienas mūsų suvėjima. 
Oi tu panitėla, tu mana brėngiaus, 
Stov' aš pri šliuba su tavim miliaus'. 
Šliuban besitaisant' ir ligo pristoje, 
Oigi api mirimo, kas gi to žinoje. 

Iš ligas suspaustas unt lovas gutėje, 
Sava panitėlės pamest' nežadėje. 


— 591 — 


16. Mirkk tujėn su manim, tu mana myliam, 
Kaip gi tu paliksi, kvitkelis brėongiaus'. 


17. Neik tujėn už kita, neužmiršk ir manės, 
Aš prašys Dieva, kad pašaukt ir tavės. 


18. Oi aš pasilikus, kaip nendre svyruos“, 


19. 


20. Ainu unt kapų, niekos neramin, 
Ir to piolk gegutėla širdetė griaudin. 
21. Aš nuvėjo už kapelių nerafūd patiekas, 
Sauk nors didži balso, nieks neatsiliep'. 
22. Atsiliepk, bernelio, ištark nors žode!', 
Bė palikėi mani jauno dideliam varge! 
23. Gana tau, panela, unt kapų raudot' 


Girias gegutėlė kukuot pavaduos“. 


Oi gi Diev', Devulėlio, kam aš nusidėjo, 
Kam atėmė to berne!', katro aš mytėjo. 


Skubinkis namole pri darbele stot'. 


24. Aš parėjo jo namole, man širdela sop, 

Grįžče grįžče unt kapelių, kad nebūtų tol. 
25. Seni jaūn, didi maž“, mani apsūdžiuoj, 

Kor tik gifdž' kokį žod', vis unt man meluoj. 
26. To šliuba dinela, o ko jin padare, 

Tokį jaunikaiti iš svieta išvare. 


28. 


Dainavo Ba/č/enė, 


Jojo dieno, jojo naktį, 7. 


„nieka gera peprijojo -— 
Salta vondenėle 2 k. 


Ki prijojo šaltenėl, 8. 


Pagirdysi žirguželį 
Sava jadbėrėlį 2 k. 


Iš kraštele maurinėl's' 9. 


Vidurė!' maldinėl's' 
Negėre žirgėl's mana jadbirėl's 


Jojo dieno, jojo naktį, 10. 


Nieka gera neprijojo - - 


Šalta vondenėle. 2 k. 

Ki prijojo šaltenėlį, 11. 
Pagirdysi žirgužėlį 

Sava jadbėrėl. 2 k. 

Iš kraštele sidabrėl's', 12. 


Vidurėly auksužėl's' — 
Či gėre žirgėl's, mana jadbėrėl's', 


Rėklių sodž. 


Ki pagirdžio, da pilnesnis, 
Ki užsėdo, da graitesnis, 
Pas panelė jotė, pas panelė jolė. 
Tu, žirgeli, jadbėrėli, 
Raityk kojis višketėly 
Priš mana panelė 2 k. 
Oi bruliukė dubiliukėi, 
Ki nujosi pirmo kafto, 
Nedaryk vainelas. 2 k. 
Nekel'k vartų ligė galė, 
Nelaisk žirga viso valio, 
Nevirkdyk panelas. 2 k. 
Oi bruliukė dubiliukėi, 
Ki nujosi untro karto, 
Padaryk vainelė. 2 k. 
Atkel'k vartos ligė galė, 
Palaisk žirgo viso valio 
Pravirkdyk panelė. 2 k. 


— 592 — 


13. Aino pan par dvare! 14 Iš kraštele margi kraštėi, 
Neš rufiko šilka skaro Vidurėli litarėlė 
Bernele vardėl. 2 k. Bernele vardeis. 2 k. 


15. Kol' to skaro parnešiosi, 
Vis bernelį minavosi 
Bernele vardeV'. 2 k. 


29. 


Dalnavo S/apėns B:eže, Rėklių sodž. 


1. Subatas vakarėlį balnojo jadbėrėlį, 
Oi liule liyle liule, 
Balnojo jadbėrėlį. 


2. Jadbėrėlį balnojo, pas panitėlėos jojo, 
Oi liule liule liule, 
Pas panitėlės jojo. 


3.  Išjojo šimto mylių, prijojo žalio girio, 
Oi liule liule liule, 
Prijojo žalio girio. 


4. Žalioj girio žaliava, gegutėla kukava, 
Oi liule liule liule, 
Gegutėla kukava. 


o 


Gegutėla pilkoji, ko teip liudnė kukuoji, 
Oi liule liulę liule, 
Ko teip liudnė kukuoji. 


6. Ko teip liudnė kukuoji, gal vargelis rukuoji, 
Oi liule liule liule, 
Gal vargelis rukuoji. 


7. Atraše grometėtė, kad mire panitėla, 
Oi liule liule liule, 
Kad mirė panitėla. 


8. Nebėr mana panelas, nebėr rūtų šakelas, 
Oi liule liule liule, 
Nebėr rūtų šakelas. 


9. Nebėr mana patiekas — visi turtėi už niekės, 
Oi liule liule liule, 
Visi turtėi už niekės. 


10. Nebėr, kas man kalbina, širdetė nuramina. 
Oi liule liule tiule, 
Sirdetė nuramina. 


— 593 — 


30. 
Dainavo Buč/ūnaitė, Rėklių sodž. 
1. Par girio jojo, girio sustojo — 2 k. 
Kūkuoj gifes' gegutė, 
Kukuoj gires' margoji. 
2. Aš gegutėlės nevieridams 2 k. 
Joče pats jo lonkytė. 2 k. 
3. Gi aš prijojo uošves dvareli, 2 k, 


Sluoji uošve dvareli. 
4. Durelėos vėrio, žodelis" tario: 2 k. 


Sugyk, mana panela, 
Sugyk, mana jaunoji. 


5. Gyti pagysi, mirti nemirsi, 
Bet aš tava nebūsi. 


6. Gi tu numirsi, gražė kavosi 
Terp dimedinių luntelių, 


2k. 
2k. 


2k. 


Zerkolinių Iongelių. 
(„Man rodas, kad da ne visa“). 


1. Šio naktetė par naktelė 
miega nemegojo. 

2. Aš migele nemegojo — 
žirgelis dabojo. 

3. Ni ilgė, ni striokėi —- 
mažo adinėlė, 

4“ Bet išgiordo, girdėjo 
didžio navinėlė. 


5. Gied sod lakštungėla. 
meilus jas balsel's', 

6. Ar ne mana motinėlas 
meilingos žodel's. 


7. Ain močiute par kime!' 
ung vyšnių sodel!', 


8. Girdž' šnekuAt' bernužė! 


augštajam svirnel. 

S.  Motinėla, aik činajos, 
- ko jaš pasakys", 
10. Nebetėr' vainikėle, 
ko dabar daiys'. 


11. Kas gi kalts, mana dūkr, 
tu turėjė valio, 


Tauta ir Žodis. 


31. 
12. Nutrotyjė vainikė!' 
par sava svavalio. 
13. Kai tu gėrė arilkėtė, 
manės nebijojė, 
14. Kai tu gerė brong's' truks, 
no manės kavojės'. 
15. O kad tavi, bernužė!, 
perkūnėls' trifiktų, 
16. Nekad mana vainikė!' 
“po kojom pamintum. 
17. Pūč' vijel's' par lauke! 
meiliuosis žodel's' 
18. Mindžioj mana vainikė! 
visi po kojelių. 
19. O kad tavi, bernužė!, 
vėjė išnešiotų, 
20. Nekad mana vainikė!' 
lapelės' nešiotų. 
21. O kad tava, bernužė!, 
galvetė nusėktų, 


22. Nekad mana vainikė! 
lapelės' nešiotų. 


38 


— 594 — 


Dainavo Barb. Koncrenė, Rėklių sodž. 


1. Jojo dieno, jojo nakti — 
nieka gėra neprijėjo, 
Lylia, oj lilia, )2k 
kaip tik ežerčii. ) | 
2. Ki prijojo ežerėli, 
pasigirdžio jodbėrėčli, 
Lylia, ėj Iilia, )2k 
jodbėro žirgėli. ) 
3. Ki pagitdžio, daug pilnėsnis“, 
ki ožsėdo, daug graitėsnis', 
Lylia, oj Lilia, )2k 
josiu pas pančlė. ) 


4. Kai prijojo pri kimėle — 
išein mana panitėla, 
Lylia, Oj lilia, ) 2 
iš augšta svirnėle. ) 
5. Ryšk žirgeli pri tvėrelas, 
vesk panelė už runkėlas, 
Lylia, oj Iilia, )2 
vesk panelė už runkėlas. > 


6. Ryšk žirgėli pri serbiūftų, 
ves'k panelė so daug šiomtų, 
Lylia, oj lilia, )2 2k. 
ves'k panėtė so daug šiomntų. ) 


7. Ryš'k žirgeli pri agrastų — 
vesk panelė sau neprasto 
ves'k panelė sau neprūsto. ) 

8. Ki ivėje unt seklyčio 
pyla alo unt sklinyčio, 


Lyliaėj Iilia, 


)2k 


gėrio alutėli. ) 


33. 


Dainavo Sio. B/ežė, Rėklių sodž. 


Šėrio, šėrio jėdbėrė!' 


fyto, vakarėlį, 


4. Nezvalyje mėtinėla )2 į 
da be trijų metų. ) " 


Jojo, jojo pas panelė ) 2 k. 5. Laukio mėts, laukio kiėts, 


žėdnū rudenėč!'. 


Ir nujojo, padabėjo 
pinkiolekas mėtų, 


) 


unt trečių nujojo, 


6. Mana melo panitėla ) 24 
manės nedaboj. ) Ė 


10. 


1l. 


— 595 — 


Kad tu manės nėdaboj “12. Ir pamačio panitėlių ) 2k 
duok či sava ruiiko, labėi didel" pėlko. ) “ 
Aš iš jėj, panitėl, ) 2 į 13. Visas baltas, visas gražes', 
tegū! kiti Iufika. ) Ž visas vainikuėtas, 
Kai užsėdo ūnt žirgėle 14. O to mana panitla )2 
man kunčiukos rufko, aino kaip pardučt. ) ' 
Sudieu sudieu, panitėl, ) 2 k 15. Visas ain, visas nėš 
tegūl' kiti ldfika ) ; po rūtų kvitkėlį, 

Kaip aš jojo par laukė! 16. O to: mana panitėla ) > 4 
par žaliojo lufiko, unt rufkų sūnėl'. ) j 
34, 

Dainavo Stop. B/ežė, Rėklių sodž. 

Po beržyno vaikščiojo 6. Šit išeino panela, 
širma žirga jaškajo. 2 k. šit išeino jaunoji 
Širma žirga nerado, iš rūtelių daržėlė. 


panitėlė sotiko. 2 k. 7. 
Vai panyti, panela, 

ar nematė žirgelė? 2 k. 8. 
Mačio mačio žirgeli 

"unt tivuče dvarele. 2 k. 9. 


Unt dvareli nuvėjo, 
pri daržele sustojo. 2 k. 


Oi paryti, panela,' 
kokio škado padario? 2 k. 


Parpus tvoro pariauže, 
rūtų daržo išminde. 2 k. 


Padėk šimto unt stala, 


ves'k žirgeli iš dvara. 2 k. 


Dainavo S/p. B/ežė, Rėklių sodž. 


35. 
Šimto mylių nujojo, 5. 
abrakėle nedavio. 2 k. 
Kito šiomto nujosiė, 6. 
abrakėle neduosio. 2 k. 
Ki prijojo dvareli, 7. 
prisiryšo žirgeli 
pri rūtelių daržėlė. 8 


Išein mana panela, 
išein mana jaunoji 9 
žalių rūtų lonkyti “ 


36. 


Žalių rūtų lonkyti, 

dimedėle raškyti. 2 k. 
Oi panyti, panitėl, 

klok svirnel' patatėli „2 k. 
Klok svirnel' patalėl, 

guldyk jauno bernužė!. 2 k. 


Duok žirgel' abrakėle, 
O man jaunam žemuogėlių. 2 k. 
Žemuogėls suvalgysi 


siratėtė apsiženysi. 2 k. 


Dainavo Jz. Bučrūnas, Rėklių sodž. 


1.  Sausų medžių šakas linka — oi, | 
Kad mum jaunos vaiskan rinka — Oj Oj Oj 2 k. 


— 596 — 


2. Ir surinka suieškoje — oi,- 
Šiaulių miesto išvedžioje — dj, Oj oj. 2 k. 


3. Šiaulių miėstos brokavėtos — gi, 
Ašarėtėm išmazgėtės — dj, Oj Oj. 2 k. 


4. Mes nemėkam pirmo jotė — oi, 

Ni strilbelių keravotė — 6j 6j Oj. 2 k. 
5. Apicierė pirmo jėji — oi, 

Mum strilbelės kėravėji — Oj Oj oj. 2 k. 
6. Tas karalis nepritėlis“ — oi, 

Brendėo krauju ligė kšlių — Oj Oj oj 2 k. 


7. Tupi torkos už pušyna — Oi, 
Be kepūres ir be klyna — oj oj oj. 2 k. 


37. 
| Dainavo Jz. Bvčiūnas, Rėklių sodž. 
"Kaip man vėže iš namą, 5. Kaip man vėže par miestė, 
iš tų slaūnių giminą, par šį staūno misteli, 
Veike tėvos, matutė, )2k Visi žmėnes žiūrėjė, ) 
verke brėlis, sesutė. ) S . mani jauna gailėjė. ) 
Kaip man vėže par girič, 6. Stovi pulkės panelių, 
par to žalio girelė, kaip baltųjų gulbelią, 
Gegutčlas kukava, )2k Visas mani gailėjė, )2 k 
man vafgelis rokava. ) : su katrėm aš kalbėjo. ) " 
Kaip man vėže par pievos, 7. Gana man či kalbėti — 
par tos žalis' pievelės, unt prijėma reik aiti, 
Dobitėlė žydėjė, )2k Unt prijėma nuėjo, )2 4 
man ašaras ridėjė. |) ž žalnierė!' pastojo. ) į 
Ki man vėže kelali, 8. Kaip man vare bažnyčiė, 
tuo plačiuėji vieškeli, unt tas šviūitas prisegas, 
Akmenėlė dundėjė, )2k Aš prisėgo priėmio )2 2 k. 
man ašaras ridėjė. ) : tarnaut viernėi karalio. ) 
38. 


Dainavo Mitabinės sodž. Domincė. 


1. Švičsės dungos kraštos, kraštė debesiuoti, 
Mes jauni bernėlė vaiskelin išduoti. 
Riam trialia lialia, riam trialialialia), 2 k 
Mes jauni bernėlė vaiskelin išduoti. ) j 


2. Maršalkas, staršinė, nosis pakabinė, 
Raša unt knygos galvos surakinė, 
Riam trialia lialia, riėm trialialialia, |) 2 k 
Raša unt knygos galvos surakinė. ) 


10. 


11. 


12. 


13. 


— 597 — 


Bepigo gulbelėm iš ta krašta skrist, 
Kad pavasarėli galės vėl' sugrįžt, 


Ridm trialia lialia, riam trelialialiū, ) 2 k. 


Kad pavasarėli galės vėl sugrįžt. 


Brėliukam mūsų širdis“ nesopėtų, 
Kad pavasarėli sugrįžti galėtų, 


Riėm trialia lialia, riam trelialialia, ) 2 k 
Kad pavasarėli sugrįžti galėtų. ) 


Keipo čiprinėlė su virpia žirklatėm, 


Vėžo iš ta krašta draugi su gulbėlėm, 


Ri4am tralia lialia, riam trialialialia, 


22k. 


Vėžėo iš ta krašta draugi su gulbėlėm. ) 


Vėžo mašinėtėm už Prūsų grunyčes 
Tinai lygūs laūkėi, nėra ni ulyčių, 
Riam trialia lialia, riam trialialialia, 
Tinai lygūs laūkėi, nėra ni -ulyčių. 


Išveže unt lauka, padave stril'belė, 
Liepe šinavėtė, kaip sava panėlė, 
Ri4m trialia lialia, riam trialialialia, 
Liepe šinavotė, kaip sava panėlė. 


Uft lygių laūkų, trios metos stovėjo, 
alti ir bado ir lieto kintėjo, 

Riam trialia lialia, riam trialialialia, 

Šalti ir bado ir lieto kintėjo. 


Lėke kulipkas, kaip smafkos ličtės, 
Vai"gė, broliūkėi, sulauksim pietos, 
Riam trialia lialia, riam trialialialia, 
Vaf"gė, broliūkėi, sulauksim pietės. 


Šešes' kulipkas prė šalį ėje, 

O septintėji širdi parvėre, 

Riam trialia lialia, riam trialialialia, 
O septintoji širdi parvėre. 


Guli brolikėlis' kraujuosi paplūdės', 
Stovi jodbirėlis" šaly ja nuliūdės', 

Ri4m trialia lialia, riam trialialialia, 
Stėvi jodbėrėlis' šaly ja nuliūdės;'. 


Aikš' či, jodbirėli, ko aš pasakys", 
Gal' unt kamanėlių laiškeli rašys", 
Ri4m trialia lialia, riam trialialialia, 
Gal' unt kamanėlių laiškeli rašys“. 


Mar nereiki plūksnas, ani atramifta, 
Mana mėtinėla žėūdelis' suprėftė, 
Riam trialia lialia, riam trialialialia, 
Mana mėtinėla žodelis suprūontė. 


2 
, 


) 
„2k 


J2k 


) 
„2“ 


) 
„2k 


)2k 


) 
„2k 


— 598 — 


Oi tu, karvedėlio, mėlynas paukštelio, 
Parneš'k krauja lašo dil' mana tivčlių, 
Riam trialia lialia, riam trialiallalia, 7 
Parneš'k krauja lašo dil' mana tivelių. ) “ 


Oi tu, bitėla, tu muūdri paukštela, 
Užibink mani žvakė, ko! išeis dūšėla, 
Riam trialia lialia, riam trialialialia, ) 
Užibink man žvakė, kol' išeis dūšėla. ) 


Baltas runkėlas gistėm pastėje, 
O man mėtinėla mažo žegnoje, 
Riūm trialia lialia, riam trialialialia, ) 2k 
O man mėtinėla mažo žegnoje, ) |“ 


Nėra ni graba kūnam kavėtė, 

Nėra tivelių sūnam raudėtė, 

Riam trialia lialia, riam trialialialia, ) 2 k 
Nėra tivelių sūnam raudėtė. ) ' 


Nėra seselių brolių pakavėtė, 

Nėra mėtinėlių sūnam apraudėtė, 

Riam trialia lialia, riam trialialialiū, ) > | 
Nėra mėtinėlių sūnam apraudėtė. ) 


Atais mašinas, sukraus unt krūvės, 

Užpili maces, sudėginėo kūnus, 

Riam trialia lialia, riam trialialialia, ) 2 k 
Užpili maces, sudėginėo kūnus. Ė 


Armotų kaukimos, kulipkų užimės, 
Neišpasakytos žemės sujudims, 

Riam trialia lialia, riam trialialialiū, ) > p 
Neišpasakytos žemės sujudims. ) ' 


Lietuvas laukėlė dūmės paėje, 
Mūsų brėliūkim širdis“ sopėje, 
Riam trialia lialia, riam trialialialia, ) 2 k 
Mūsų brėliūkam širdis“ sopėje. =) Ė 


Lietuvas upėlė kraujės patvina, 

Lygis laukelis" kapėis paženklina, 

Riam trialia lialia, riam trialialialia, ) k 
Lygis" laukelis" kapėis paženkiina. )“ | 
Po Prūsų žemėlė nuliūdės vaikšiėjo, 

Api sava krašto dažnėi minavėjo, 

Riam trialia lialia, riam trialialialiū, ) 2k 
Api sava krašto dažnėi minavėjo. ) į 


- 


39. 
Dainavo Sip. B:ežė, Rėklių sodž. 


Ugina tivelis mum tris ne vieno, 
Ištaide vaiskėlin tik manį vieno, 


10. 


11. 


-- 599 — 


Radrilia radrilia, radrilia Iilia, 
Išldide vaiskelin, tik manį vieno. 


Tris dienos, tris naktis" par girio jojo, 
Ketviito naktėlėj girio nakvojo, 
Radrilia radrilia, radrilia lilia, 

Ketvirto naktėlėj giri6 nakvojo. 


Uūt drėgnas žemelas pats atsigulo, 
Ufit saūsa kelmėle galvė padėjo, 
Radrillia radrilia, radrilia lilia, 

Užt saūsa kelmėle galvė padėjo. 


Išgirdo girdėjo kukūoj gegutė, 
Mislijo, kad šaūki manį matutė, 
Radrilia radrilią, radrilia lilia, 
Mislijo, kad šauki manį matutė. 


Ni šauki, ni lauki manį matutė, 
Teip gražė kukava girės gegutė, 
Radrilia radrilia, radrilia lilia, 

Teip gražė kukava girės gegutė. 


Išgirdo, girdėjo burkuoj karvelis', 
Mislijo, kad šauki manį tivelis', 
Radrilia radrilia, radrilia Iilia, 
Mislijo, kad šauki manį tivelis'. 


Ni šauki, ni lauki manį tivelis', 
Teip gražė burkava pilkas karvelis', 
Radrilia, radrilia, radrilia Iilia, 

Teip gražė burkūva pilkas karvelis', 


Išgirdo, girdėjo gied lakštungėla, 
Mįslijo, kad šaūki man sesutėla, 
Radrilia radrilia, radrilia lilia, 

Mįslijo, kad šauki man sesutėla. 


Ni šauki ni lauki man sesutėla, 
Teip gražė gedėje to lakštungėla, 
Radrilia radrilia, radrilialilia, 

Teip gražė gedoje to lakštungėla. 


Išgifdo girdėjo gied viversėlis', 
Mislijo, kad šaūki manį brolalis', 
Radrilia radrilia, radrilia Iilia, 
Mislijo, kad šaūki manį brėlalis'. 


Ni šauki ni lauki manį brolalis', 
Teip gražė gedėje tas viversėlis', 
Radrilia radrilia, radrilia lilia, 

Teip gražė gedėje tas viversėlis'. 


— 600 — 


40. 


Dainav AZ. Buz//rauskaitė, Baroniškių sodž. 


1. Kas nor' gyvenimo artojos rašyt, 

Paėmus plunksnėlė, reiki pamislyt'. 2 k. 
2“ Reiki-pasiimtė balta poperėle, 

Ir rašunt apmįslyt' darbo artojėle. 
3  Saula ir vijelis' žemė išdžiūvina, 

Vasarėlas darbs jo prisiartina, 2 k. 
4. Sakydam' artojam taisykit žagrėls, 

Aikit' laukan artė unt saūsės dirvėls. 2 k. 
5. Kuniūgėi ir ponėi vis' majontkos tur“, 

Vis iš artojėle biedna runkų žiūr“. 2 k. 
6. Miesti advokatėi provos vedžiodam', 

Trauk' žmonių prėc' krūtinėAh mušdami. 2 k. 
7. Žydė ir čigonėi proces neišmana, 

Par sava suktybis' lufigvė pragyven. 2 k. 


8. O mes vargadinėlė dirbam, prėcavėjam, 
Juodo duono valgam ir storėi nešiojam. 2 k. 


9. Dirbam procavojam mes par viosės diens, 
- Ko gali uždirbtė di! dešimtes viens. 2 k. 


10. Ponėi valga duono rūgių pitlevotų, 
O mes vargdinėlė dirsių nusijotų. 2 k. 


11. Ponėi ger' arbato, da ir cukra dedė, 
O mes vargdinėlė čisto vondenėl'. 2 k. 
12. Kojes' ir runkelas sčp iš viosų pusių, 
Prijimk, Diev', už garbė sufkio procio mūsų. 2 k. 


„To dainuško dažnėi dainuoj Paystriečė(iai;* Pumpenų parap. 


41. 
Dainavo Jonas K/evečka, Rėklių sodž. 


1. Namė, broliukė, namo, jaunieji, 
Namė darbele dirbtė. 
Laukos neartėos, šienos nepjautos, 
Zagrėlas netaisytas. 


2. Laukos išarsim, šieno išpiausim, 
Zagrėlos pataisysim. 
Ci juodo duonėo ir tas neduodė, 
Ci mūsų ne namėldė. 


3 Ilgiau pabūsim, labjau sudžiūsim, 
Kaip nėndrela sviruosim. 


— 601 — 


Sviruoj nendrela unt ežerėle, 
Unt čysta vondenėle. 


Ainė par kiemo, girdžio par sieno, 
Kad manį jauno špkalb. 
Apsikalbėkit' ronkos kojėlės, 

Ne manį siratėlė. 


(„Jas da daug yra.*) 


42. 
Dainavo O. Gasparkienė, Trako sodž. 


Apinėlio žaliasė, spurgunėlio buinasėi, 
Riad' riad' rilialia, 

spurgunėlio buinasėi. | 
Tavi sodi pasodina, 
Manį mažo užūgina, 
Riad' riad' rilialia, 

manį mažo užūgina. 
Tau virptėl's' bedžiojė, 
Man kasėls piniojė, 
Riad' riad' rilialiū, 

man kasėls piniojč. 
Tau spurgėl's' nuraškė, 
Manį jauno užrašė. 
Riad' riad' rilialia, 

manį jauno užrašė. 
Tavį katily virina, 
Manį jaunojo virkdina, 
Riad' riad' rilialia, 

manį jaunojo virkdina. 
Tavį unt bačko sukėše, 
Mžnį jaunojo užraše, 
Riad' riad' rilialia, 

manį jaunojo užraše. 
Tau patela geltonėji, 
Man veidel's' raudėonuoji, 
Riad' riad' rilialia, 

man veidel's' raudonuoji, 
Tavį pila unt uzbėno, 
Manį vede pas klebono, 
Riad' riad' rilialia, 

manį vede pas klebono. 
Tavį pila unt sklinyčio, 
Manį vede par bažnyčio, 


— 602 — 


Riad' riad' rilialia, 
 manį vede par bažnyčio. 


10. Tau putėla nutiška, 
Man veidel's išbliška, 
Riad' riad' rilialia, 
man veidel'is' išbliška. 


43, 
Dainavo O. Gasparkienė, Trako sodž. 


1. Pavasaris kaip atėje, 
visūr lifiksmo ir gražo, 
Ir nog vėje ir nog audras )2 4 
saldo, grdė ir ramė. ) “ 


2. Ain artojis' laukan artė, 
pempe giedė, sveikin jį, 
O vivėfsis' nors nejilgėi, ) 2 k 
aplink giedė trilialia. ) “ 


3.  Sviūtos Jonos kaip atėje, 
šienos pjautis“ prasidėje, 
Gaspadorė dalgis plakė, ) 2 k 
o šeimynė šieno pjaun. ) “ 


4. Rugiapjūtis' kaip atėje. 
rūgė pjautis prasidėje, 
Senos, jaunos darban vara, ) > į 
o mažės namie uždara. |) “ 


5. Jou Žolyne kaip atėje, 
rūgė sėtis" prasidėje, 
Gaspadėrė rūgis' sėji, ) 2 p 
o bernėlė priakėji. |) “ 


6. O Kalėdas kaip atėje, 
gaspadoriam bėdas prėje: 
Reik' šeimynėi užmokėti, ) > p 
ir pavirže da pridėt'. . ) ' 


44. 


Dainavo AZ. Buzs//iauska/tė, Baroniškių sodž. 


1 Saulutė šviesi sniego nušildė, Oi liule liulė, oi tiule Hiulė. 
Ir žalio lufiko kvietkėis pripildė, Gražė ulioji po žalio pieva. 
Oi liulė, oi Jiule liulė, "— = 
Ir žalio Iufiko kvietkėi ipildė. 3. O tas skruzdelas dikas nebūvo, 
r žalo unko Rvieisčis pripiaS Dikas nebūvė, kudylo suko (siūvė) 
2. O tas bitelūs, iškiū'tė žiemo, Oi liule liulė, oi liule liulė, 


Gražė ulioji po žalio pievo, 


. Dikas nebūvė, kudylo sukė. 


4. 


1. 


m 


= 


2. 


3. 


— 603 -- 


Kudyla dūmėi skirstas padungė 


Dil katalikų tėi yra brongo 
Oi liule liulė, oi liule liulė 
Dil katalikų tėi yra brongė. 


O jūs mergaitės, kvitkelis mylėt 
Ainat darželin“, žemelės pilėt, 


Oi liule liulė, oi liule liulė 
'Ainat' darželin, žemelės pilčt'. 


Sėjet' rūtelės, kad būtų ka skint', 


Sava širdelės nusiramintė, 
Oi liule liulė, oi liule liulė, 
Sava širdelės nusiramintė. 


7. 


8. 


9. 


45 


Pulkės bernelių atidainuoji, 
Pliena dalgelūs atiblizguoji, 
Oi liulę liūlė, oi liule liulė, 
Pliena dalgelas atiblizguoji. 


Pliena dalgetė Iunkė pastatė, 
Lufikas kvitkelė smutkė pamatė, 
Oi liule liulė, oi liule liulė, 
Lunkas kvitkelė smotkė pamatė. 


Lig Sviūštam Jonė žydži kaip roji, 
Nu Svinta Jonė visi nustoji, 

Oi liule liulė, oi liule liulė, 

Nu Švinta Jona visi nustoji. | 


Dainavo Bar6. Xonc/enė, Rėklių sodž. 


Pavasar's' linksmos yra, 
mes dainuoti galem š'čyrėi, 
Su miška paukštėlės, .) > p 
visokės balsedės. ) 


Gaidis' saka kakaryko, 
lis grūds ne už dyko, 
Par vasar gedėjo, )2 į 
službo pilnevojo. ) “ 


Pempe saka klyvis', klyvis, 
kas iš manės pasidyvis? 

Kiaušinėl's' dės) 2 K 
vaikelis perės'. ) “ 


4. 


Viversėl's' unt kalnele, 
gražė giedo dil' bernele, 

Kad pasiklausytų, ) 2k 
žagrelės taisytų. ) 2 


= M 


Tėtir'vins ūž', mal, 
gėn's' mišk stuobr' kal, 
Karvelė burkuoji, ) 2 K 
gėgutės' kukuoji. ) " 


Pažirėkit unt aglyno, 
pamatysit skruzdelyno, 
Kaip jas ti bigioji, ) > p 

namos budavoji. ) “ 


7. O jūs, vaikėi, jūs klausykit", 
skruzdelynų nedraskykit', 

Kad jūs neklausysit, ) 2 k 

tėi jum pražudysim. ) į 


46. 


Dainavo Barb. Aonc/enė, Rėklių sodž. 


Šiė vasaro par vasaro 
Pūte pavalnūs vijel's. 

Pūte pavalnūs vijel's', 
Lauže viesulos medėl's'. 
Lifksto šakas unt šakėlių, 
Krifito lapėi unt lapelių, 
Gegutėla kūkuoj kūkuoj — 
Pamatė strielčį Baltruko. 


5. 


6. 


Strazdos rėki čyru čiaru, 
Vidršum medžių vieto gėr. 
Gėnis' rėk čiku čiaku, 

Iš viršūnes kif'si šako. 
Valungėla lygio pievo, 
Atsistojis' šauki Jievo: 

Oj Javūt, nelais'k avėlių 
Unt šių žaliųjų pivelių; 


— 604 — 


9. Či žalias, gražes pivėlas, 12. Unt kal'nele, pakalnėlė, 
Vidury sriaunes' upelas. Visur pilno galvijėlių; 

10. Vondenėl's' bebėgdams, 13. Piemenis' ir pimenėlas, 
Akmenė!'s' barškindams, Visi turi zabovėls: 

11. Viens unt kito barškindūmi 14 Vieni grėji, tuncavėji, 
Zmonių bėds ramindami. Uftri dainuškos dainuoji, 


15. Ki pamate viūlko rūdo, 
Visi mete skripkėos, dūds. 


47. 
Dainavo /z. Konc/enė, Maksityškių (Maksvityškių) sodž. 

1. Tupi klevi pelėdė, 2 k. 5. Gražūs vaikėi pelėdūs, 2 k. 
Tupi tupi, tupi tupi Gražūs gražūs, gražūs gražūs, 
Tupi klevi petėdė. Gražūs vaikėi pelėdas. 

2. Sukė gūžto pelėdėo, 2 k. 6. Graži paukštis" pelėdo, 2 k. 
Sūkė sūkė, suko sūkė, Graži graži, graži graži, 

Sūkė gūžto pelėdė. Graži paukštis" pelėdo, 

3. Dėdė kiaušos patėdo, 2 k. 7.  Kumps snaps pelėdūs, 2 k. 
Dėdė dėdė, dėdė dėdė, Kumpėos kumhpėos kumpos kumpės, 
Dėdo kiaušės patėdė. „Kumpėos snaps pelėdas. 

4. Peri vaikos pelėdė, 2 k. 8.  Kumpsnapiūkė: pelėdžiukėi, 2 k. 
Pėri pėri, pėri pčri, Kurhpa kumhpa, kuhpa kuhpa, 
Pėri vaikos pelėdė. , Kumhpsnapiūkėi petėdžiukėi. 


9. Margas plūksnas petėdas, 2 k. 
Margas margas, margas margas, 
Margas plūksnas petėdas. 


48. 
Dainavo Bar6. Konc/enė, Rėklių sodž. 
išbėgs, išbėgs pela iš mišką, 2 k. tė pėla to grūdo, 
T6 pela te grūdo, tė grūdo par pusė, 
tė grūdo par pusė, Avižėla žali žolala. 2 k. 


že NB K Išbėgs, išbėgs šova iš miška, 2 k. 


Išbėgs, išbėgs katė iš mišką, 2 k. Tas šova to lapė, 
Tė kate to pėltė, tė lūpe to katė, 
t6 pėla to grūdo, tė kate to pėlė, 
tė grūdo par pusė to pėla to grūdo, 
Avižėla žali žėlalū. 2 k. to grūdo par pūsė, 
Išbėgs, išbėgs lape iš miška, 24“ „VŽėla žali žėlali. 2 k. 
T6 lape to katė, Išbėgs, išbėgs viūlkos iš miška, 2 k. 


to kate to pėlė, Tas vidlkos to šunį, 


— 605 — 


tas šova to lapė, tas šova to lapė, 

to lape to katė, to lape to katė, 

to kate to pėlė, to kate to pėlė, 

to pėla to grūdo, tė pėla to grūdo, 

to grūdo par pūsė, t60 grūdo par pūsė 

Avižėla žali žėlala. 2 k. Avižėla žali žėlala. 2 k. 
šbėgs, išbėgs meško iš miška 2 k. Išbėgs, išbėgs briedis, 

To mėškė to vidiko, šernas, barsas ir k. k. | 


tas vidikės to šunį, 


49. 


Dainavo O. Bučiuna/tė, Trako sodž. 


1.  Dūsava dūš' iš kūna aidamė, 
Kūr aš nakvėsi pirmojo naktetė. 2 k. 


2. Vidur' longa terp dviejų stulpėlių, 
Ty aš nakvėsi pirmojė naktelė. 2 k. 


3. Dūsava dūš' iš kūna aidamė, 
Kūr aš nakvėosi untrojė naktetė. 2 k. 


4.  Vidur' graba terp dviejų luntelių, 
Ty aš nakvėsi untrojė naktelė. 2 k. 


5. Dūsava dūš' iš kūna aidamė, 
Kūr aš nakvėsi trečiojo naktetė. 2 k. 


6. Vidur' vatų terp dviejų stulpelių, 
Ty aš nakvėsi trečiojo naktelė. 2 k. 


7. Dūsava dūš' iš kūna aidaimė, 
Kūr aš nakvėsi ketvirtė naktelė. 2 k. 


8. Vidur' laūka terp dviej akmenėlių, 
Ty aš nakvėsi ketvirto naktelė. 2 k. 


9. Dūsava dūš' iš kūna aidamė, 


Kūr aš nakvėsi pinktojėo naktelė. 2 k. 


10. Vidur' gires' terp dviejų pušelių, 
Ty aš nakvėsi pinktojė naktelė. 2 k. 


11. Dūsava dūš' iš kūna aidamė, 
Kūr aš nekvėsi šeštojo naktelė. 2 k. 


12. Unt krašta duiigos terp dviejų žvaigždelių, 
Ty aš nakvosi šeštojo naktelė. 2 k. 


=xr 


13. Dūsava dūš' iš kūna aidamė, 
Kūr aš nakvėosi septinto naktelė. 2 k. 


14. Vidur' duūgos terp dviejų aniuolų, 
Ty aš nakvėosi septinto naktelė. 2 k. 


50. 


-— 606 — 


Dainavo Ba/č/enė, Rėklių sodž. 


1. Rutelių darželėly 4. Imk bėro žirge!, 
šilts liets linoji, kinkyk unt važe!, 
Bernelis panelė ) > Iš Važiūok tu, bernely ) 2 k 
kasdien vilioi. ) B svetimo šalatė. ) E 
2. Panela jaunoji, 5. Ty rasi panelių 
ko tu dūmoji, nu šimta metelių, 
Tark mielo žode!' ) 2 k Ty duos tau šimtelius ) 2k 
rnauk auksa židel' ) “ir didžios krait'el's'. ) “ “* 
3  Berneli jaunasoj, 6. Šimtele dildysi, 
kvotkeli žaliasoj, vilkelojt rumdyso, 
Tu jieškoj šimtelių, ) > k Nebosi bagots ) 2 k 
ne jaunų panelių.) ni par vieko sots. ) į 
1922. VII. 18. 
Paženklintos raidės: 6, 0, ir a ženklina staigų balso pakėlimą 
kiek pratęsiant; 6 — platus ė prieš kurį priebalsis kietas; i — tarp i ir ė, dus- 
lus (kiti, mani); a, ė, T—ilgai nutęsiami; ' — minkštinamasis ženklelis; 


su kairiniu kirčiu, be trumpumo, dar yra vidurys tarp o ir u: sunko (sunku), 


nudnė (nudnu); tarp u ir a: nuvelėto (nuvelėta), to juodo (ta juoda). 
- 


P. Galaunė. 


Ex-librisas Lietuvoje. 
(XVI-XX šimtmečiai.) 


Ex-librisas... knygos ženklas... Mūsų šių dienų gyvenimo leksikone žodis 
visai dar naujas. Vos kelių asmenų Lietuvoje žinomas, suprantamas, o dar 
mažesnio asmenų skaičiaus vertinamas, kaipo tam tikros kultūros laipsnio 
dokumentas. Pirmuoju tų pastarųjų asmenų, tautiniai atgimusioje Lietuvoje, 
tenka skaityti kun. kan, Juozą Tumą-Vaižgantą, ar tik dar ne spaudos draudimo 
metu padariusį savo knygų rinkiniui ex-librisą. 

Ex-librisas, kaipo žodis, yra lotiniškas. Lietuvių kalbon išverstas, reiškia 
—iš knygų, po ko turi sekti vardas ir pavardė asmens, iš kieno butent knygų- 

Ex-librisas, kaipo daiktas, yra tai mažesnio, ar šiek tiek didesnio for, 
mato popieriaus lakštelis, spauzdintas spaustuvės raidėmis, raižytas medy, vary. 
litografuotas, pieštas cinkografiniai klišei 
padaryti ir tuo būdu šį piešinį repro- 
dukuoti — padauginti. Lakštelis tik su 
trumpesniais ar ilgesniais užrašais, pagra- 
žintas spaustuvės ornamentų rėmeliais, 
emblemonis, įvairaus siūžeto piešiniais... 

Nedidelis yra tai daiktas tas lakš- 
telis ir nežymus. Kartais, — „nėr į ką 
pasižiūrėti“, kartais, — žavinčio turinio 
ir meniškai atliktas raižinys, kaip, pa- 
vyzdžiui, XVIII šimtmečio raižytojo Cho- 
dowieckio, su litogralijos, cinkogratijos, 
pagalba, vartojamas lipdinimui knygos 
viršutinio viršelio vidurinėje pusėje, kad 
įrodžius, kas yra tos knygos savininkas 
— asmuo ar įstaiga. Jis vartojamas 
vietoje knygų užvardimo puslapy užrašų: 
„ex libris...“, „ex biblioteca...“, ir pakei- 
čia tame pat puslapy dedamas, melinais 
ar kokiais kitais dažais kaučukines ant- 
spaudas, liudijančias knygų savininko blo- 
gąskonįar,tikriau pasakius, visišką jo stoką. 

Tokią reikšmę turi ex-librisas, žiū- Pieš. 1. 
fint į jį paviršutiniškai. 

Meskime į jį gilesnį žvilgsnį. Daug daugiau ko jame pamatysime, o 
nekartą ir pajusime. Net gi įsitikinsime, kad tasai mažas popieriaus lakštelis 
— ženklas turi kartais didelės meno vertės ir kultūros reikšmės. 

„ Kaipo meno veikalas, jis turi savo gilią, beveik penkių šimtų metų 
siekiančią praeitį; buvo daromas įžymiausių Europos menininkų-raižytoių. 


— 608 — 


kurie įdėdavo jan nė kiek nemažiau savo sielos, negu savo kituosna dide- 
liuosna raižybos kūriniuosna. Ne vienas tokių raižytojų, grafikų ir šiandien 
daug darbuojasi ex-librisui. Kaikurie jųjų net „specializuojasi“ šioje srity. 

Jo kultūros reikšmė: kalba jis apie buvimą ten ar šen, — šiandien jau 
niekam iš literatūros nežinamos, laiko išdraskytos ir išnešiotos po įvairias 
pastoges, įvairias šalis, — bibliotekos, reiškia, apie šen ar ten švietimo pliti- 
mąsi; padeda nustatyti tų bibliotekų skaičių, — ypač privačių asmenų, kurie 

/ apie jas nei spauzdinto nei rašyto žodžio — 
dokumento nepaliko, — apie knygų skaitlių 
ir rūšį; rodo išvogtų knygų atsiradimo vietas. 


Aka 


N ir t. t., ir t. t 

A omas N Tik dėka ex-librisui man asmeniškai 
a - teko susekti Maskvoje buvusio Lietuvos Kanc- 
70 = lerio grovo Joachimo Litovar - Chreptavičiaus 
bibliotekos likimas ir josios radimosi vietą 1). 


Tik dėka ex-librisui man asmeniškai teko 


BE3 Centraliniame Valstybiniame Knygyne Kaune 
surankioti Gorskio *) bibliotekos knygas, iš- 
kitittittti mėtytas kunigaikščių Oginskių Plungės bib- 
X i liotekos knygų tarpe, susekti jo bibliotekos 

Ex Libris rūšį ir joje buvyųsių knygų skaičių, kurį vėliau 


atrastas Gorskio bibliotekos rankrašty katalo- 
gas pilnai patvirtino mano nuomonę, įgautą 
apie tą biblioteką tik dėka josios ex-librisui. 


CONSTANTINI GORSKI 
Mag. Phil, 


Tik iš ex-librisų sužinome, kad šve- 

dai, naikindami skersai ir išilgai Lietuvą ka- 

Pieš 3. iaviju ir ugnimi, anaiptol nenaikindavo — 

nedegindavo josios žymesnių bibliotekų, 0 ga- 

oendavo knygas savo gimtinėn ir puošė jomis savąsias bibliotekas, ypač 

Upsalės universiteto. Tik dėka ex-librisams surasta toje bibliotekoje ne 

viena brangintina knyga iš buvusios Vilniuje Didžiojo Lietuvos kunigaikščio 
Zigmanto Augusto bibliotekos. 3) 


Tik iš vyskupo kunigaikščio Melchioro Giedraičio ranka užrašo (XVI 
šimtmečio antroje pusėje) — „Ex-libris Melchior Dux Giedroic“, tokio pat 
užrašo Kražių Jezuitų Kolegijos ir ex-librisų buv. Kedainių gimnazijos 
(rusų viešpatavimo metu) bibliotekos ir buv. Kauno gimnazijos rusų biblio- 
tekos, sužinome, kad kaikurios Giedraičio bibliotekos knygos keliavo iš vienos 
bibliotekos kiton: iš Kražių Kedainiuosna, iš Kedainių Kaunan, kol 1919 m. 
pateko Centralinin Valstybinin Knygynan Kaune. 


1) Žiūr. mano straipsnelį „Lapelis iš vieno knygyno istorijos“.—Knygos, bibliografijos. 
ir kritikos žurnalas. 1924 m., Nr. 4-6, pusl. 299-306. 

*) Kastantinas Gorskis, Dorpato universiteto gamtos mokslų Magistras, Salantų dvare 
Telšių apskr. savininkas, gyveno XIX šimtm. pirmoje pusėje. | 

*) Žiūr.: Sprawozdanie z poszukiwai w Szwecyi, dokonanych Z ramienia Akad. Umiej. 
przes Eugeniusza Barwiūskiego, Ludwika Birkenmajera i Jana Losia. Krakow 1914, ir mano 
straipsnelį: Dei Didžiosios Lietuvos kunigaikščio Zigmanto Augusto Vilniaus bibliotekos. 
Lietuva. 1924. VII. 30., Nr. 170 (1671): tame straipsnely nurodyta bibliografinė medžiaga. 


— 609 — 


Daug dar kitų panašių šiems faktams galėtume nurodyti, bet, manome, 
užtenka ir vįršišdėstytų, kad suprastume nemažą istorišką kultūrišką ex-librisų 
reikšmę. Beto, su šiuo klausimu dar nekartą teks mums susidurti šiame . 
straipsny. 

Kad plačiau ir giliau pažintume ex-librisą, jo vistymosi istoriją, negu tam 
duoda medžiagos. Lietuvos ex-libriso praeitis, pažvelgkime į jo istoriją Vakarų 
Europos šalyse. 

Žodis — ex-libris .pirmapradžioje buvo įrašomas knygon josios savi- 
ninko ranka prieš savo pavardę, kaip tatai matome darant XVI šimtmety pas 
mūsų vyskupą kunigaikštį Giedraitį. Vėliau jis tapo perkeltas knygų ženklan 
piešinio formoje ir įgavo pilietybės teisę visose Europos kalbose. Tokiu 
buvo ir yra vartojamas Lietuvoje. Užgimė jis drauge su knygos atsiradimu. 
Išradus gi raižybą medy, o kiek vėliau ir vary, ex-librisas darosi ne vien tik 
rašytas žodis, bet tampriai susiriša su jam skirtu piešiniu, vaizduojančiu herbą, 
emblemą, ar kažką kita; ex-libriso uždavinys yra — buti knygos priklausymo 
ženklas, knygos saugotojas, josios angelas sargas ir drauge josios papuošimas. 
Ir gal svarbiausiai — papuošimas.  Ženklinti knygas galėtumėm ir ranka 
rašytais žodžiais, šiokiomis ar tokiomis antspaudomis. Bet šie būdai daro knygos 
puslapį nemalonų akiai, žiauriai dergia jį. Ypač kuomet užvardimo puslapis 
yra raižytas ar šiaip puikiai sukomponuotas ir turi savyje nemažai grožio. O 
tatai XVI-- XVII šimtmečiuose labai tankiai matome, net gi pirmose lietu- 
viškose spauzdintose knygose, kaip Daukšos „Katekizmas“ iš 1595 m., Daukšos 
„Postilla“ iš 1599 m. ir t.t. Be to, tikras knygos mėgėjas, — o juo negalima 
buvo nebūti tuo metu, kuomet knygos vertė aukso svoriu buvo vertinama, 
— jau tuomet buvo susirūpinęs ir knygos išvaizda — buvo norima papuošti 
ją, kaip geriausią žmogaus draugą, kas žmogui knyga ir esti. Gi ex-librisas, 
greta su knygos apdarais, jų visokeriopais knygryšio papuošimais, ne tik 
reprezentuoja knygos. materialę kultūrą, bet tankiai daug pasako apie bib- 
liotekos savininką, jo siekimus, skonį ir tampa mažytėliu savo laiko ir jo 
kultūros paišybiniu dokumentu. Metams praslinkus, duoda knygos istorijai 
ne vieną įdomų bruožą, kaipo liūdininkas — keno lentynoj knyga stovėjo, 
kas jąja džiaugėsi, su josios pagalba dirbo... 

Cia ne prošalį bus paminėjus, kad knygos apsaugojimui nuo išvo- 
gimo ar pasisavinimo, dar viduramžiais knygos užvardymo puslapy ar 
josios gale buvo įrašomi įvairios rūšies prašymai ir net keikimai. Niurin- 
bergo muzejuje yra senovės knyga su šiuo lotiniškai - vokiškai eiliuotu 
užrasu: ' 


„Hic liber est mein, Šioji knyga mano; 

Ideo nomen meum scripsi drein; Todel aš ir paženklinau joje savo pa- 
Si vis hunc librum stehlen, Jei šią knygą pavogsi, Įvardę; 
Pendebis an der Kehlen; Tave pakars už kaklo; * 
Tune venient die Raben Tuomet atskris juodvarniai 

Et volunt tibi ocolos ausgrabeu. Ir išles tau akis; 

Tunc clamavis: Ach, ach, ach! Tu suriksi: ach, ach, ach! 

Ubigue este tibi geschah.“ Bet šisbus tavo užsitarnauta. 


Ypač tokie užrašai buvo prasiplatinę senovės Rusijoje. Juos ten net 
vadino specialiu terminu „BkAaAKbIe 3anKcK“ ir rusų ex-librisų istorininkai, 
kaip Vereščaginas ir Adariukovas, mato juose ex-libritų prototipą. Keletą 
tokių charekteringiausių užrasų — „BKnaAHHX 3amuceū“ paduodame čia: 


Tauta ir Žodis. 59 


— 610 —- 


„TeAbi Mbi GyAeM Cc HHM (pasisavinusiu knygą) CyA HMaTH Ha BTOPOM CTpa- 
1IHOM XpHcTOBOM NpKIeCTBHU NpeA, HeJIHIJeMEPHbIM CYJLbeIO, KOTOPbIH BO3- 
AAeT KaXIlOMY No 3aCNy3e“; „a KTO Gb: cmen eh baaTH, TOT  GyneT npo- 
kNaT Bcef BeK H B OynyYIMH HW He MpoLėH H MO CMepTW He pa3pelieHn“; 
„a KTO H3BOJIHT CHIO KHHry NpoNaTH, Aa OyAeT NpOKAAT Ha CeM CBeTe M 
Ha TOM OT Bennkaro Bora CaBaodba H OT BCexX aHrent y OT BCeX NpopokO8 
H MYUEHKK H CBATbIX OTEIŲ HNK KYTIAT ee, TakKxXe Na Gy2eT MpokKNaT, HAK 
BbIlePeT, EAHHO NpoKNATHe MpHMeT H CO MHOK Cy4 GyneT HMATH BO BTO- 
poe Boxkhe npuulecTBKe, erna cyAba GpaHtibii 4 HenuųeMepHbIH TbiCayaMH 
TbICA4 aHreNi OKPeCT ero“... 

Toksai paprotis buvo ir Lietuvoje. Ne tik istorinėje, bet ir tautinėj 
susipratusioje. Prof. V. Biržiška maloniai suteikė man išrašą iš maldaknygės 
„Jezus Maria Jozapas Szventas. Vilniuje 1828 m.“ (egz.: Lietuvos universi- 
teto bibliotekoje), — kuris skamba šiaip: 

„Isz pripotka jei tropitumys mon pamesti, o Tamsta, prietely at- 
rasty tori aduoty i rankas mora patos arba atneszk i Kulum zokrastyje. 

O jei neaduosi prapulszi po smerti ir i pekla ipulsi“. 


Piešinio formos ex-librisų kilme išvedama iš viduramžio heraldinių 
ženklų — herbų, kuriais tuomet buvo ženklinami, puošiami beveik visi 
herbo savininko daiktai, kas anų laikų įstatimais buvo pamatu prezumpcijai ne- 
teisėto  įgyjimo tokio daikto kiekvienu jo nauju savininku.  Priklijuotą 
knygos viršely ex-librisą ne taip lengva nuimti, knygos nepagadinus. O tatai 
padaryti ne kiekvienas išdrys. Todel, kad tapus svetimos knygos su ženklu 
ex-librisų savininku, reikalinga, kaip jūristai sako, intensiviškesnė prasižen- 
gimui pastanga, negu tam, kad paėmus knygą, kurioje nematyti jokio žen- 
klo, kam ji priklauso. 

Piešinio formos ex-libriso gimtine buvo Vokietija, kur pirmasis ex-librisas 
pasirodė 1460 metais. Yra tai ex-librisas Bernhardto von Rorbacho, daili- 
ninko Bertelio Seino gražiai atliktas raižinio medy būdu. XVI šimtmetis 
buvo ex-libriso Vokiečiuose žydėjimo laikotarpis. Ten ex-librisus darydavo 
įžymiausieji menininkai, kurie tuomet greta teptuko puikiai valdydavo rai- 
“ žybinę adatą, kaip, pavyzdžiui, Albrechtas Diureris (1441 —1529) — padaręs 
jų apie dvidešimts, Lukošius Kranachas (1472—1553) ir kiti; du tris yra 
padaręs Hansas Holbeinas jaunesnysis (1497—1543). Vis tai vardai, kurių 
mažiausius raižybinius kūrinius net gi šių dienų sumaterialėjusios Europos 
kolekcionieriai Jabai brangiai vertina. Už tuos popieriaus lakštelius su Diu- 
rero, Kranacho, Holbeino piešiniais moka didelius pinigus. 

Kilęs iš herbų, beveik visą XVI šimtmety ex-librisas Vokietijoje buvo 
heraldinio pobūdžio ženklas ir tik šio šimtmečio pabaigoje pasirodo ex-lib- 
risai su bibliotekų savininkų atvaizdais. XVI — XVIII šimtmečiuose matome 
juose vidaus bibliotekų reginius, pilių ir vienuolynų, kur pirmiausiai buvo 
renkamos knygos. Po to seka linksmas, lengvas Rokoko stilius, kurį pa- 
keičia taip vadinamasis Zopf, kuomet amurų, gėlių, girliandų, straigių vietoje 
pasirodo sarkofagai, urnos, kaukuolės ir t, tt Laikinai ex-librisas buvo ap- 
miręs, juo mažai tesirūpindavo, bet susidomėjimas ex-librisu vėl pasireiškia po 
1869 m., kuomet buvo įsteigta draugija „Herold“, kurios vienas žymiausių 
narių — Warneke gali buti pavadintas pirmuoju ex-librisų rinkėju ir jų ti- 
rinėtoju. Bet rimčiausių Vokietijos ex-librisų tirinėtoju ir didžiausiu jų rin- 
kėju šiandien skaitomas grovas Leiningen- Westerburg, autorius veikalo 
„Deutsche und Osterreichische Bibliothekzeichen ex-libris“ (Stuttgart. 1901). 


— 611 — 


Jis savo didelį rinkinį, turintį apie 20.000 ex-librisų, paaukavo Niurenbergo 
muzejui, 

XIX šimtmečio 70-ais ir 80-ais metais pasirodžiusieji Vokietijoje ex-li- 
brisai buvo grynai heraldinio pobūdžio, ir tik dailininkui Zatleriui pasisekė 
išvesti juos iš to siauro heraldinio kelio į platų vieškelį, ir atsiranda exlibrisai 
visokių pakraipų ir įvairaus žanro. 

1 


Ilgiau apsistojome ties ex-hibriso istorija Vokietijoje delto, kad ji buvo 
jo gimtinė, joje ryškiausiai pasireiškė visi ex-libriso vystimosi etapai. Bet 
ex-librisas tapo visoje Europoje knygos ženklas; todel paminėsime keliais 
žodžiais jo kelius kituose Vakarų Europos dideliuose kraštuose, kaip Angli- 
joje ir Prancūzijoje. 

Seniausiu ex-librisu Anglijoje skaitomas kanclerio Bekono iš 1574 m. 
Reiškia, jis ten atsirado per šimtą su viršum metų vėliau, negu jį matėme 
Vokietijoje. Jo pobūdis čia buvo gan vienodas — nuobodžiai heraldinis. 
Įžimesnių ex-librisų meno atžvilgiu Anglija beveik niekuomet nėra turėjusi. 
Nuo seniausių laikų iki XIX šimtmečio joje vos dviejų menininkų, ex-librisų 
autorių, vardai verti paminėjimo, tai Hogarto ir italo Bartaloci. Kuomet 
XIX šimtmety ir Anglijoje, kaip ir Vokietijoje, susidomėjimas ex-librisu vėl 
atgyja, jis čia vėl įgauna heraldinio pobūdžio, kurio geriausias reiškėjas buvo 
Šerbornas, autorius 300 su viršum ex-librisų.  Eratas Harrisonas buvo reiš- 
kėjas ex-libriso pereinamosios stadijos — iš heraldinio į meno — „pictorial“. 
Siuo metu anglų ex-librisas eina Valtero Kreno nustatytu keliu ir reiškiasi 
gan siauru siužetų parinkimu: tankiausiai vartojama skaitančioji knygą mo- 
teris. Už tai nė viena kita šalis nepasižymėjo tokiu dideliu skaičiumi ex- 
librisų rinkėjų, kaip tatai galima matyti Anglijoje. Jų tarpe pirmuoju skai“ 
tomas Bolestonas Frenksas, surinkęs 100 tūkstančių su viršum ex-librisų ir 
paaukavęs tą rinkinį Britų muzejui Londone. 


1574 metais, vyskupo Šarlio Albuazo paženklintas ex-librisas skaitomas 
seniausiu ir pirmuoju Prancūzijoje. 

Nežiūrint tam tikro nuo seniausių laikų kulto knygai, ex-librisas pilietybės 
teisę įgijo gan vėlai, nes jo ten žydėjimo laikotarpis atatinka tik XVIII šimt- 
mečiui. Priežastys buvo kaip tik toji prancūzų kliasinė bibliofilija, kurioji 
ilgą laiką nenorėjo atsisakyti nuo super-ex-libriso, apie kurį teks kalbėti 
žemiau. 

„„ Prancūzų ex-librisas, — turėjęs savo kūrėjų tarpe tokius žymius me- 
nininkų vardus, kaip Buše ir Gravelo, — pirmoje XIX šimtmečio pusėje yra 
beveik užmirštas ir atgimsta tik to šimtmečio 60-ais metais. Atgimsta ne 
iš susidomėjimo heraldika, kaip tatai matėme Vokiečiuose ir Angluose, bet 
atvirkščiai —kaipo opozicija heraldikai. Dabar prancūzų ex-librisui darosi sve- 
tima ne tik heraldika, bet jis nustoja dekoratyvinio ir ornamentinio pobū- 
džio. Ex - librisas tampa tik piešiniu, kartais tik škicu ir beveik visuomet 
reiškia kokią nors knygos savininko būdo ypatybę. Tokis jis pasiliko Pran- 
Cūzijoje iki šiai dienai. 


„ Susipažinę su ex-libriso kilme, esme, jo uždaviniais ir išsivystymo isto- 
fija Vakarų Europos didžiulėse šalyse, nuo ko gi pradėsime jo istoriją Lie- 


39* 


— 612 — 


tuvoje? Atsakymas šian klausiman ir lengvas, ir sunkus. Lengvas, nes turė- 
tume ją pradėti, kaip ir kituose šalyse tatai darėme, nuo seniausio žinomojo 
Lietuvoje ex-libriso. Sunkus, nes mažai turime davinių šį laiką nustatyti. 
Tatai seka iš bibliotekų Lietuvoje atsiradimo ir vystymosi aplinkybių. Butent: 
kokio visuomenės sluogsnio pirmieji asmenys pradėjo rinkti knygas ir kaip 
pastovūs to rinkimo buvo centrai. 

Neginčyjamas faktas, kad pirmi knygų rinkėjai Lietuvoje buvo dvasi- 
ninkai. Ypač vienuoliai. Dvasininkų centras buvo Vilnius, tad čia jų ir 
buvo pradėta rinkti pirmos bibliotekos Lietuvoje. Bet vargu bau tose pir- 
mose bibliotekose buvo vartojami ex-librisai. Tos bibliotekos buvo praktiš- 
ko pobūdžio, renkamos ir naudojamos kolektyviai. Gi meilės prie knygos, 
baimės jos nustoti apsireiškimas atsirasdavo pirmiausiai pas pavienius asme- 
nys. Manykime, kad tokie asmenys dvasininkų tarpe ex-libriso atsiradimo 
metu buvo Vilniuje. Bet nieko iš anų laikų Vilniaus, tiek kartų įvairių 
priešų teriojamo ir deginamo, nepasiliko. Tuo labiau negalėjo išlikti anų 
laikų knygos... Turime ieškoti jų vėlyvesniais laikais, kuomet knygas pra- 
dėjo rinkti didžiūnai. Pirmosios XVI šimtmečio pusės pabaigoje tikrai suran- 
dame tik ne ex-librisą, bet super-ex-librisą, kurio kilmė tokia: 

Jau viduramžy įvairūs rankraščiai buvo taisomi brangiais odiniais apda- 
rais. Sustiprinti šie apdarai buvo puošiami pagražinimais iš bronzos ir sida- 
bro. Vėlesniais laikais, XV ir XVI šimtmečiuose, buvo jau daromi pigesni 
apdarai, ir jų viršuje spaudžiami inicialai, herbai ir visoki užrašai, kurie ir 
įgavo super-ex-librisų vardą. Jų gražumu XVI ir XVII šimtmečiuose pasi- 
žymėjo Prancūzija ir Italija. Pirmoji —karališkų bibliotekų super-ex-librisais, 
antroji — popiežių. 

Su šios rūšies knygos ženklu Lietuvoje susitinkame pirmą kart Vilniuje. 
Yra tai super-ex-librisas Didžiosios Lietuvos kunigaikščio Zigmunto Augusto 
bibliotekos. Tos bibliotekos istorijos mes čia neminėsime;, susidomėję jąja 
ras josios isioriją aukščiau mano pavadintame straipsnėly, o taip pat kitame 
mano straipsnely: „Iš kaikurių Lietuvos knygynų ir archyvų istorijos“ 
(Švietimo Darbas. 1920 m., Nr. 10, pusl. 17—18) ir dar plačiau knygelėje: 
Michat Brensztein. Biblioteka Uniwersytecka w Wilnie do roku 1832-go. 
Wilno. 1922, pusl. 4—9 ir prierašuose. 

Zigmuntas Augustas Vilniaus „žemojoje“ pily rinko savo bibliotekai 
knygas gal ne tiek, kad iš jų pasisėmtų reikalingų žinių, kiek iš meilės prie 
jų, ambicijos ir tos gadinės nusistatymo, papročio. Atsiminkime, kad tai buvo 
1546—1572 mm., renesanso, humanizmo viešpatavimo metai, kuomet turtin- 
gi žmonės, jų tarpe tankiai patys humanistai bebūdami, ėmė rinkti biblio- 
tekas; juos sekė kiti, nenorėdami pasirodyti obskurantais, ir bibliotekų rinki- 
mas virto mada. Ja galėjo sekti ir Zigmuntas Augustas. Taigi, budamas bib- 
Hiofilu, o ne mokslo vyru, jis savo bibliotekai skirtomis knygomis bibliofiliš- 
kai ir rūpinosi. Pradėjęs savo kunigaikštišką biblioteką rinkti 1546 m. 
pabaigoje, kiekvienai josios knygai, specialių agentų Vakarų Europos mies- 
tuose surmedžiotai, duodavo puikiausią paviršutinišką išvaizdą. O kad toji 
išvaizda kalbėtų drauge ir apie knygos savininką, jau 1547 m. Kriokuvos 
raižytojui Kiljanui knygoms žymėti buvo užsakyta „mažesnio formato“ 
vary anspauda, o Kriokuvos auksakaliui Jonui — didesnė, mokant pirmam 
už padirbimą 6 raud. auks. 28 sk., antram — 4 raud. auks. Su laiku tokių 
anspaudų skaitlius padidėjo iki šešių. Visi šie antspaudai buvo spaudžiami 
knygų apdarų viršuje. Patys apdarai buvo labai rūpestingai daromi iš vie- 


— 613 — 


nodos, tamsios spalvos odos, iš abiejų viršutinių pusių papuošti renesan- 
siniais ornamentais ir spaustu užrašu: „Sigismundi Augusti Registi Regis 
Poloniae Monumenium“, knygos aptaisymo metas ir minetomis anspaudomis 
super-ex-librisais, kurių viduje gražiai supinti ir karališkuoju vainiku sujungti 
skydai su Lietuvos ir Lenkijos herbais ir užrašu aplinkui: Sigismundus 
Augustus Rex Poloniae Mag. Dux Lithuaniae“. Tas viskas spausta auksu. 
Vienu žodžiu, pirmasai iš žinomųjų Lietuvoje knygos ženklų, super-ex-libriso 
pavidale, pasirodė čia puikiausioje formoje, kurios galetų pavydėti Prancuzijos 
1 Italilos super-ex-librisų mėgėjai. 

Dar prieš Zigmuntui Augustui pradėjus ženklinti super-ex-librisais savo 
bibliotekos knygas, 1543 m. nežinomas asmuo, pasislėpęs už inicialų „K. S.“ 
(Kuris nors iš Sapiegų?) ir nežinia kur turėjęs savo biblioteką, irgi žen- 
klino knygas super-ex-librisais, savo kompozicija turinčiais daug bendro 
su Didžiojo kunigaikščio Zigmunto Augusto super-ex-librisais.  Neskai- 
tome jo pirmuoju žinomųjų Lietuvoje super-ex-librisų, nors toji garbė turėtų 
sulig datos jam priklausyti; neskaitome todel, kad neišspręstas klausimas: tikrai 
tai yra super-ex-librisas bibliotekos kokio nors nežinomos pavardės Lietuvos 
didžiūno, ar tokio pat asmens lenkų kilmės; kur buvo jo biblioteka, irgi 
nėra žinių. ' , 

Nuo to laiko iki XVIII šimtmečio pabaigos daugelyse buvusiųjų Lie- 
tuvoje bibliotekų sutinkame didesnės ar menkesnės meno vertės super-ex- 
librisus, bet kadangi jų platesnis tirinėjimas nejeina šio mūsų rašinėlio už- 
davinin, tai čia ir neminėsime, o pereisime prie tiesioginio mūsų uždavinio 
— ex-libriso. 

Pirmuoju ex-librisu Lietuvoje tenka skaityti kunigaikščio Boguslavo 
Radvilo, paženklintą 1671 m. Reiškia, jei anksčiau šio ex-libriso jie Lietuvos 
bibliotekose nebuvo vartojami, tai tik XVII šimtmečio pabaigoje jis pas 
mus atsirado ir prigijo, dviems šimtams su viršum metų praslinkus 
nuo jo atsiradrymo Vokietijoje. Ir kas stebėtina, kad tik tuo metu, 1671 m., 
pasirodo ex-librisas tokioje senoje Lietuvos bibliotekų, kokią tenka skaityti 
kunigaikščių Radvilų Nesvyžiaus biblioteka. Juk ji pradėta rinkti Nesvyžiuje 
kur kas ankščiau, negu tatai darė Vilniuje Zigmuntas Augustas, 0 vartoti 
joje ex-librisą pradėta vos tik XVII šimtmečio pabaigoje. Kame gi šio apsi- 
reiškimo priežastis? Pirma, jos reikalinga ieškoti Nesvyžiaus bibliotekos 
istorijoje, antra, — ieškoti kelių, kuriais ex-librisas yra atkeliavęs Lietuvon. 

Nors kunigaikščių Radvilų Nesvyžiaus biblioteka pradėta rinkti tuojaus, 
kai tik atsirado knyga, bet tikruoju josios įkūrėju skaitomas Mykolas Kris- 
tupas, vadinamas Našlaičiu, tas pirmas „baroko“ žmogus Lietuvoje, pasižy- 
mėjęs mokslo ir meno erudicija. Jis tai pastatė Nesvyžiuje puikius rūmus, 
jezuitams kolegiatą, ir jo rūpesniu buvo sustatytas ir išleistas pirmasai tobuliau- 
sias Lietuvos žemėlapis. Vis tik jo metu, matyti, Nesvyžiaus bibliotekoje 
nebuvo dar knygų ženklinimui vartojamas ex-librisas. Matyti, apie jį dar 
nežinota Lietuvoje, nes jei būtų kitaip, tai negalima manyti, kad juo nebūtų 
pasirūpinęs savo bibliotekai Mykolas Kristupas. Juo labiau, kad jis turėjo 
Nesvyžiuje nemenką raižytoją —- Tomą Makowskį, Lietuvos žemėlapio, Vil- 
niaus ir Nesvyžiaus pilių reginių, „Brolių Skorulskių Panegiriko“ papuošimų 
ir K. Drohostajskio „Hipikai“ užvardimo puslapio ir iliustracijų autorių. Siuose 
puslapiuose dviejuose jo raižyniuose matome, kad Makowskis — „geograias“ 
gerai nusimanė knygos mene, tad negali būti, kad jis ne būtų mėginęs da- 
ryti ex-librisus, jei tiek tuo metu būtų buvęs pas mus jisai vartojamas ar 


— 614 — 


bent žinomas, kaipo knygų žymėjimo ženklas ir drauge jų papuošimas. 
Taigi iš šių faktų seka, kad tuo metu ex-librisas dar nebuvo prigijęs Lie- 
tuvoje. Antra vertus: nežiūrint to, kad Lietuva betarpiai susiduria su ex-lib- 
risų gimtine — Vokietija, ypač su žymu Vokietijos kultūros centru Karaliau- 
čiumi, ex-librisas ją pasiekė ne tesioginiai iš šios pastarosios, bet per Lenkiją. 
Šios nuomonės naudai kalba sekantieji faktai: Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje 
anksčiau pasirodė super-ex-librisai ir buvo vartojami iki XVIII šimtmečio 
pabaigos; kuomet Vokietijoje XVI šimtmety ex-librisas gyveno savo žydėjimo 
laikotarpį, Lietuvoje XVII šimtmety matome vos vieną tik ex-librisą ir šį 
kaip tik darytą Radvilų bibliotekos knygoms, paaukotoms Karaliaučiaus 
unversiteto bibliotekai. Aišku, kad vokiečių kultūra betarpiai tuo metų turė- 
jo labai maža įtakos Lietuvoje, ir kad stipriau reiškėsi čia kitos kultūros, ypač 
italų, einančios per Lenkiją. Kaip tik tuo metu, Bonai ir Zigmuntui Jogailie- 
čiui viešpataujant, Lenkija buvo didelėje Italų kultūros įtakoje. Tą įtaką, 
ypač josios sūnus, Didysis Lietuvos kunigaikštis Zigmuntas Augustas nešė 
su savo didžiojo kunigaikščio dvaru Vilniun ir per jį vison Lietuvon. Tad 
nenuostabu, kad seniausių Lietuvoje turime skaityti ne ex-librisą, bet super-ex- 
librisą, ir nenuostabu, kad tasai super-ex-librisas priklause pačiam Zigmuntui 
Augustui — jo Vilniaus bibliotekai, ir, pagaliau, kad ex-librisas Lietuvon 
atkeliavo ne tesiog iš Vokietijos, bet per Lenkiją ir pavėluotai. 


Kaip matome, mes nežinome Lietuvos bibliotekos XVI šimtmečio nei 
vieno ex-libriso ir vos vieną XVII ir tik XVIII šimtmety Lietuvos bibliotekose 
sutinkame didesnį ex-librisų skaičių ir jų tarpe daugel tokių, kurie verti pa- 
minėti ne tik kaipo kultūros dokumentai, betir raižybinio meno kūriniai. Vieni 
jųjų buvo darcmi užsienio raižytojų, kiti vietinių, ypač Vilniaus. Kadangi ex-li- 
brisų autoriai —raižytojai gana retai dėdavo savo pavardės po šios rūšies kūrinė- 
"lių, tai vardų jų žinome kur kas mažiau, negu pačių ex-librisų. Iš užsienio raižy- 
tojų, dirbusių Lietuvos bibliotekoms ex-librisus, pažymėtini — Jonas Frid- 
richas Myliusas ir Jędrzejowskis. Pirmasai jųjų buvo neblogas pirmos 
XVIII šimtmečio pusės raižytojas, kilęs iš Dancigo ir pasidavęs jo XVII šimt- 
mečio raižybos tradicijoms — Falcko ir Hondiuso. Jo raižybinių kūrinių yra 
žinoma dvidešimts su viršum, kurių tarpe pažymėtinas „Sapiegų giminės ge- 
neologija“. Jei prie to pridėti dešimtį jo darbo ex-librisų, tai turėsime visą 
jo raižybinį ouvr'ą. Šių jo ex-librisų tarpe trys daryti Lietuvos bibliotekoms: 
Jono Fridricho Sapiegos dviejų didumų ir didesniame randame pažymėtus 
1736 metus, Konstancijos iš Radvilų Sapiegienės (1741 m.) ir iš tų pačių 
metų Mykolo Oginskio. Nors šis pastarasis ir be au.oriaus parašo, bet jo 
kompozicija, piešinys ir technika, sulyginus juos su pirmaisiais dviem Myliuso 
ex-librisais, kur yra autoriaus parašai ir datos, pilnai duoda mums teisę 
laikyti jį Myliuso kuriniu. Visi šie trys ex-librisai yra neblogos kompozi- 
cijos, nors biskį sausoki piešiny ir linijose, kuriems užmaskuoti Myliusas užpildė 
kompoziciją įvairiais atributais ir draperijomis. 

Apie antrą, lenką Jędrzejowskį, žinome labai mažai. Apie jį, kaipo raižytoją, 
Rastawieckis') sako tik tiek, kad kurį laiką dirbęs Zamosciuje, o prieš tai dar 
Varšuvoje, ir paduoda sąrašą vienuolikos jo darbo raižinėlių, kurių tarpędau 
piausiai šventųjų paveikslėliai; bet Rastawieckis nemini nei vieno jo ex-libriso. 

NE. Rastawiecki. Stownik rvtownikow polskich tudziož obcych, w Polsč: 
osiadlveli lub czasow0 w niej pracujacych. Poznan, 1386. 


-— 615 — 


Nemini jo vardo kaipo ex-librisų autoriaus ir pirmasai lenkų ex-librisų istori- 
kas Wittygas. Sprendžiant gi iš jo vieno Oginskių bibliotekai padaryto 
ex-libriso, kuriame randame autoriaus pilną pavardę, vietą ir datą — „Ję- 
drzejowski fec. Varsavia 1747. Ao“, — esamo mano ex-librisų rinkiny, ma- 
tyti, labai reto, Jędrzejowskis buvo neblogas raižytojas ir piešėjas: kompo- 
2icija ryški ir savita, raižybinė technika drąsi ir švelni. 


Iš vietinių, Lietuvoje kilusių ir joje dirbusių raižytojų, kaipo ex-lib- 
sisų autoriai žymus Herško Leibovičius (* 1700 į 1770 Nesvyžiuje) ir Pra- 
nas Balcevičius. 

Pirmasai, autorius 165 Radvilų giminės portretų raižybinio veikalo 
vardu „Icones Familiae Ducalis Radvillianae“, 1751 m. išleisto Nesvyžiuje, 
buvo savamokslis, iškilęs į Europos masto raižytojus. Jis padarė Radvilų 
bibliotekai Nesvyžiuje kelius gražius ex-librisus, XVIII šimtmečio estetinių 
principų kupinus. 


Antrasai, Balcevičius, daug mažesnių gabumų už Leibovičių, bet atsi- 
žvelgus į visą jo iki šiai dienai žinomą raišybinį palikimą, daug pasidar- 
bavo ex-librisų Lietuvoje kultivacijai. Pranas Vaclovas Balcevičius darba- 
vosi kaipo raižytojas Vilniuje XVIII šimtmety. Daugiau buvo žinomas 
kaipo šventųjų paveikslėlių autorius, nors jų produkcija buvo neperdideliausia. 


Tą produkciją (11 mažesnių ir didesnių šventųjų paveikslėlių) jis gana 
apsčiai, į anuos laikus atsižvelgiant, papildė ex-librisais: 1) Domininkonų 
vienuolynui Gardine, 2) kun. Hiliarui Pomianui, 3) kun. Hiliarjonui Piskov- 
Skiui, 4) Aleksandrui Sapiegai, 5) kunigaikščiui Juozui Sapiegai, 6) Tomui 
Ignui Lopacinskiui, 7) Kastantinui Liudvikui Plioteriui, 8) Juozui Vincui Plio- 
teriui ir 9) Mykolui Jeronimui Važynskiui. 


Tik du paskutiniu ex-librisu turi Balcevičiaus parašus, visi kiti nu- 
statomi jų šabloniniu panašumu, 


Tiek savo šventųjų paveikslėliuose, tiek ir ex-librisuose Balcevičius 
nepasižymi nei kompozicija, nei atlikimu, todel visi jie turi daugiau kultūros 
paminklų vertę, negu meno; visiems savo darbo ex-librisams jis išdirbo 
tam tikrą šabloną ir laikėsi jo beveik kiekviename jų. — Beveik juose visuose 
matome rokoko stiliaus ramščiais paremtą konsolę, ant kurios stovi du 
biustai, matyti, įžymių vyrų ir globusai. Jei kartais tų biustų ant kon- 
solių nematome, kaip pavyzdžiui Mykolo Jeronimo Važynskio ex-librise, 
tai jau globusas būtinai yra. Kartais, kaip Aleksandro Sapiegos ex-librise, 
globuso nematome, bet tuomet du biustu <tovi iš šonų kokio tai ritieriaus. 
Sį apsireiškimą Balcevičiaus cx-librisuose turime laikyti gan reikšmingu: 
juose pirmą syk žinomuose iš giliausių laikų Lietuvoje ex-librisuose sutin- 
kame svarbiausioje vietoje knygas ir kitus rinkėjų simbolius, o herbams 
duodama antraeilė vieta, tuo tarpu kai senesniose ex-librisuose tankiai 
ir naujesniuose vartojami tik herbai. Iš viso, kaikurie jo darbo ex-librisai 
yra begaliniai panašūs viens į kita, kaip, pavyzdžiui, Jono Sapiegos ir Tomo 
Igno Lopacinskio, kun. Hilaro Pomiano i“ kun. Hiiarjono Piskovskio. Vis 
tik Lietuvos ex-librisų XVIII šimtmečio autorių tarpe Balcevičini, į ex-lib- 
risų skaičių atsižvelgus, priklauso pirmoji vieta. 

Apart trijų ex-librisų bibliotekoms Lietuvoje Myiiūso, vieno Jądrzejow- 
skio, dviejų — trijų Leibovičiaus ir devynių Balcevičiaus, iš XVIII šimtmečio 
žinoma dar visa ex-librisų eilė, kurioje randasi keli žymūs raižyniai, bet 


— 616 — 


nežinomų autorių. Nemažai jų gamino spaustuvės. Mes kaikuriuos jų čia 
išvardinsime ne jų senumo, bet meno vertės eilėje. 

Aukščiau minetą Balcevičių galima laikyti autoriumi ex - libriso Po- 
vilui Ksaverui Brzostowskiui „Pawtowie“ (Merkinėje). Nors savo ex-librisų 
rinkinėlyje turime vos vieną Balcevičiaus darbo ex-librisą, o kitus žinome 
tik iš reprodukcijų specialėje tuo reikalu lenkų literatūroje ir pilno palygi- 
nimo Brzostowskio ex-libriso su Balcevičiaus darbo ex-librisais pravesti nega- 
lime, bet jau paviršutiniškai šį klausimą imant, Brzostowskio ex -librise 
matome ir Balcevičiaus kompozicijos principus, ir jo techniką, ir siūžeto 
traktavimo būdą. Juo labiau galime tą tvirtinti, kad Povilas Ksaveras Brzo- 
stowskis, herbo „Kilpinė“ (Strzemię), buvo Vilniaus kanauninkas, nuo 1762 m. 
Didžiosios Lietuvos „pisorius“, — nuo 1774 m. referendorius, tad gyveno 
tuo metu, kaip ir Balcevičius, ir Vilniuje, kur šis pastarasis dirbo. 


Brzostowskis (1730 m.), autorius daugelių religinio ir visuomeninio 
pobūdžio veikalų, 1767 m. įsigijo Merkinės dvarą, kurį pavadino savo vardu 
— „Pawlowo“. Cia jis surinko biblioteką kelių tūkstančių religinio ir visuo- 
meninio turinio veikalų ir nemažą gentišką archyvą. Šią savo rezidenciją 
jis 1795 m. pardavė, o kas ištiko jo surinktą biblioteką, žinių neturime. 


Jo ex-librisas — raižinys vary; piešinio ariginalo formatas 77 X54 mm; 
užrašas jame: „Ex-libris Pauli Xau (eri) Com (iti) Brzostovski Sup (remi) 
Notani M(agni) D(ucatus) L(ithuaniae) Canon(ici) Viln(eusis).“ 

Dviejų rūšių raižybinį ex-librisą vartojo savo bibliotekoje Joaki- 
mas Chreptavičius (1728 m.) nuo 1764 m. Didžiosios Lietuvos sekretorius; 
— 1765 m. Didžiosios Lietuvos Tribunolo maršalkas; — 1773 m. pokancle- 
rius ir 1793 m. Didžiosios Lietuvos kanclerius. Pirmoji rūšis, tankiausiai 
sutinkama jo biblitekos knygose, ovalo linijoje vien tik užrašas; „Ex Bib- 
liotheca Joachimi Comitis Chreptowicz Pro — Cancellari M(agni) D(ucatus) 
Liithuanjiae“. Tik vieną kart šio rašinėlio autoriui teko matyti vienoje 
privačioje ex-librisų kolekcijoje Maskvoje tuo pačiu užrašu Chreptavičiaus 
ex-librisą raižytą keturkampiu formatu. 


Spaustuvėse rinktus ex -librasus tame šimtmety daugiausiai vartojo buvu- 
siųjų tuo metu Lietuvoje vienuolynų bibletekos, pavyzdžiui, Dominirkonų 
Vilniuje ir Gardine, Jezuitų Polocke, Kapitulos Vilniuje ir t, t. Visi šie ex- 
librisai skyriasi viens nuo kito vartojamu juose šriftu, jo didumu ir išdė- 
stimu komponavimu; šiaip gi tai yra keturkampiai lapeliai, kurių užrašai ap- 
linkui apvesti storesnės ir plonesnės linijos rėmeliais, arba remeliais iš 
nesudėtinių spaustuvėse vartojamų ornamentų. Panašios rūšies ex- librisą, 
apart žincmojo jau Balcevičiaus darbo, vartojo savo bibliotekoje Aleksandras 
Sapiega: Ex Bibliotheca Alexandri Comitis Sapieha Capit. (anei) Pun. 
(iensis). 

Jei paminėsime čia keletą ex-librisų vietoje vartojamų antspaudų, kaip: 
„Coll:(egii) Pol: (ocensis) S. (ocietatis) J. (esu)“. „Bibliotheca Georgi Comi- 
tis de Piater“, tai ir viskas bus, ką ex-librisų srity paliko Lietuvoje XVIII 
šimtmetys. Viskas, žinomąja šiandien šiuo klausimu medžiaga. Gal laikas 
atkas josios iš po įvairių bibliotekų dulkių daugiau, tuomet šią nuomonę 
teks keisti. 

Visuose Europos kraštuose XIX šimtmečio pirmoje pusėje matome 
ex-libriso sunykimą, tik jo merdėjimą. Lietuvoje nei vienam praėjusių šimt- 


— 617 — 


mečių ex-librisas neturėjo savo žydėjimo laikotarpio; tokiu jį matome ir ta- 
me šimtmėty. Jis, tiesa, ne tik neišnyksta, bet per ištisą šimtmetį yra varto- 
jamas buvusiųjų Lietuvoje knygų mėgėjų ir kartais net sutinkame vieną —, 
kitą nepaskutinės meno vertės, kaip Leono Baikovo Vilniuje ir Tiškevičių 
Raudondvary, raižytus vary; bet visur dominuoja ex-librisai, spaustuvėse gaminti. 
Šiame šimtmety greta raižytų ir spaustuvėje rinktų ex-librisų sutinkame nau- 
jos spauzdinimo technikos — litografijos ir cinkografijos būdu. Litogra- 
iuotus ex-librisus matome: Eustacho Tiškevičiaus, žinomojo Lietuvos archa- 
io0logo, Archaiologijos Komisijos ir Muzejaus Vilniuje įkūrėjo, Tiškevičių bi- 
bliotekos Biržuose, Kosakovskių Vaitkuškėje ir Lidokiuose; cinkograiuotus — 
Tiškevičių, Šutino Vilniuje. Taip pat per ištisą šį šimtmetį vartojami vie- 
toje ex-librisų antspaudai, kaip: Gorskio Salantuose, Olgos Oginskienės, 
Vilniaus universiteto, Medicinos Instituto, Vilniaus gimnazijos ir daug 
dar kitų. 


Tik XX šimtmečio pradžioje atsiranda lietuviški ex-librisai bibliotekų 
ar knygų rinkinių, priklausančių tautiniai susipratusiems lietuviams ir su lie- 
tuviškais užrašais. Pirmuoju jų, kaip jau esu minėjęs, tenka laikyti kun. 
kan. Juozo Tumo - Vaižganto ex-librisas. Yra tai gan menkas meno žvilg- 
sniu litografuotas ex-librisas, greičiau panašus į butelių etiketę, negu į ex- 
librisą, bet brangintinas jis mums tuo, kad pirmame jame matome lietuvišką 
užrašą ir mažą, bet charekteringą simbolį: moteriškė rašo didelėn knygon, 
o gyvatė taiko įkąsti ją kojon. Tai rašytojų simbolis lietuvių spaudos 
draudimo metu. 


Kitas iš eilės lietuviškas ex-librisas yra prof. Ed. Volterio. Jis yra ne 
tik su lietuvišku užrašu (vien pavardės su dviem pradinėm vardo raidėm), 
Det visas pagręstas lietuvių liaudies meno motyvais ir darytas žinomojo 
mūsų skulptoriaus Petro Rimšos. Jis gimė tuo laikotarpiu, kuomet jau sa- 
vo spaudą turėjome, it mūsų menas jau buvo pasireiškęs, kaip matyti iš 
rengiamųjų Vilniuje Lietuvių Dailės Parodų. 


Trečias yra Jurgio Savickio jo paties darytas; ketvirtas D-ro Saulio, 
A. Varno darytas, ir po jų seka visa eilė ex-librisų, 1919—1924 m. pada- 
rytų P. Galaunės: Aug. Janulaičiui, Juozui Tumui- Vaižgantui, Centrinei 
Kariuomenės Bibliotekai, Vytautui Steponaičiui, Mykolui ir Vaclovui Biržiš- 
kams, Lietuvos Universiteto knygoms, įgytoms iš prof. A. Bezzenbergerio, 
Aukštųjų karininkų D. L. K. Vytauto kursų bibliotekai. Apie šiuos ex -1i- 
brisus man, kaipo jų autoriui, netenka kalbėti. 


Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, XIX šimtmety pavieni 
asmenys pradėjo rinkti ex-librisus, kaipo tam tikrus kultūros apsireiškimo pa- 
minklus ir mažus paišybinio meno veikalėlius. Rinko juos Mykolas Bren- 
šteinas Telšiuose ir ypač Tiškevičiai Raudondvary, kurių kolekcija, apie 
1500 ex-librisų, bene buvo didžiausioji prieš Didįjį Karą Lietuvoje. Rinko taipogi 
ir prof. Vaclovas Biržiška. Šis pastarasis rinko juos daugiau kaipo liudininkus 
buvusiųjų ir esamųjų bibliotekų Lietuvoje statistikos žinioms, ir jo rinkiny 
buvo daugiausiai ex-librisai autografai. Šį savo rinkinėlį proi. V. Biržiška 
perleido šio straipsnio autoriui. >iuo metu man žinomi ex-librisų rinkėjai 


— 618 — 


Lietuvoje du: pats autorius, kuris ypač stengėsi rinkti ex-librisus buvusių 
Lietuvoje bibliotekų ir turi jų 100 su viršum; jų tarpe keletas unikų. Mano 
rinkiny yra įvairių šalių ex-librisai, turintieji savo meno vertė; tokių ex-librisų 
yra mano rinkiny 300 su viršum. Antras rinkėjas — Viktoras Cimkauskas, 
jūristas, Šiauliuose; jis renka rusų ex-librisus. 

Sulyginus su ex-librisų skaičiumi ir jų rinkėjais kitose šalyse, tai 1a- 
bai mažai kas padaryta ir daroma dar mažiau, bet turime tykėti, kad Lietu- 
voje kultūrai besiplėčiant, besivystant gilyn, šioje srity darbuotojų at- 
siras daugiau. 


Reprodukuotų prie šio rašinėlio ex-librisų aprašymas. 


Pieš. 1. | 
D. Chodoviecko (1726—1801), garsaus | 
raižytojo.  Raižinys vary, paties D. Cho- 


dovieckio darbo. 
Paduodamas čia kaipo pavyzdys dide- 
lės meno vertės exlibriso. ; 


(Repr. iš Wittygo, I, pusl. 26). | 
Pieš. 2. 

Joakymo Litavro-Chrepiavičiaus (1728— 
1818), Lietuvos Kancleriaus. Raižinys va- 
ry: raižinio lentelės didumas: 37,5X50,0*). * 
Vienos linijos ovale užrašas rašytomis rai- 
dėmis: „Ex Į[Bibliotheca ĮJoachimi Comitis 
ĮChreptowicz  [Rro=Cancellari [M(aagni) 
Dlucatus) Liithuanjiae. 

(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 3. 

Kastantino Gorskio, Dorpato universi- 
teto „gamtos mokslų magistro“, Salantų 
dvaro (Telšių apskr.) savininko.  Spaus- 


dintas gulsčias stačiakampis su Žvaigždučių ; 
rėmeliu aplinkui. didumo 27,0X48,0. Už- 
rašas: (kursiva) Ex Libris [(spausdi6tomis 
raidėmis) Constantini Gorski . |(kursivu) 
Max. (istri) Phil.(osophiae). 

(Iš autoriaus rinkinio). 
Pieš. 4. 


Zigmunio Augusto Vilniaus bibliotekos 
super-ex-librisas. Apskrita antspauda. ku- 
rios viduje du baroko formos skydai: kai- 
riajame Lenkijos herbas — viengalvis aras 
su apsivyniojusia raidė — „S“, dešiniame — 
Lietuvos herbas — Vytis: viršuje skydų 
karališkasis vainikas; vainiko viršuje ir sky- 
dų tarpe renesansinis ornamentas; aplinkui 
užrašas: „Sigismundus T Augustus 7 Rex 
+ Polonie + Magnus 1 Dux T Lituanie T. 


(Repr. iš „Exlibris“ sąs. V. Ient. XXVII). 


1) Ex-librisų matavimas paduodamas inili- 


metruosc: pirmoji skaitlinė — exlibriso aukš- | 


tumas, antroji — platumnas. P. G. 

2) Exlibris. Czasopismo  pošwiecone 
ksiąžee. Založone przez Franciszka Biesia- 
deckiego  Organ Towarzystwa Milošnikow 
ksiąžki w Krakowie. Pod redakciją Kazi- 
mierza Pickarskicgo. V. (sąsiuvinis) Kra- 
Kūw 1924. 


" erelis su apsivyniojusia raide „Š“; 


Picš. 5. 


Zigmunto Augusto Vilniaus bibliotekos 
Supor-ex-Ilbrisas. Apskrita antspauda: lau- 
rų vainike, du barokiniai skydai, kurių 
kairiajame Lenkijos herbas — viengalvis 
erelio 
krutinėie perpiauta raidė „A“; — dešiniajame 
— Lietuvos herbas — Vytis: viršuje skydų 
sparnuotas angelas, laikantis ant kairiojo 


„ skydo karališkąjį vainiką, ant dešiniojo — 


kunigaikščio mitrą: skydų apačioje vazelė 
su augalu. 


(Repr. iš „Exlibris“ sąs. V, lent. XXVI). 


Pieš. 6. 


Sapiegų Super-ex-librisas? (iš 1543 m.). 
Pailgas stačiakampis, per vidurį jo laurų 
vainikas, kuriame barokinis skydas su per- 
piautomis raidėmis (monograma) — „A. S.“; 
iš šonų skydo mažos raidės „A.“ „S“; že- 
miau vainiko metai — „1543“. 


(Repr. iš „Exlibris“ sąs. V, lent. XXX). 


Pieš. 7.“ 


Sapiegų Super-ex-librisas(?) Papuoštame 
rituly barokinis skydas, kuriame monogra- 
ma „AS“; iš abejų skydo pusių mažos rai- 
dės „A“ „S“: aplinkui užrašas: „Tuo te 
pede metire. Anno D. M. D. L.“ Aplinkui 
vainikas; vainiko viršuje ir apačioje susi- 
vynioję kaspinėliai. 


(Repr. iš „Exlibris“ sąs. V, lent. XXXI). 


Pieš 8. 

Kunigaikščio Boguslavo Radvilos, pa- 
ženklintas 1671 m. Apvali arka remiasi ant 
dviejų kolonų: arkoje užrašas: „Bibliotheca“: 
arkos viduic Radvilų herbas — viengalvis 
erelis, ant krutinės kurio skydas su herbu 
„Triūbos“; erelis laiko neguose lakštą su 
užrašu: „A Celsissimo Principe [Duo Ba- 
suslav Radzivilio ĮBibliothecae, 4uae Re- 
gio= [manti est, electorali [legato donata“. 
Ant kairiosios kolonos cokolo užrašas — 
„Anno“, ant dešiniosios — 1671“. Raižinys 
vary nežinomo autoriaus. 


(Repr. iš „Exlibris“ sąs. III. Ient. II), 


-- 620 — 


Pieš. 9, 


Jono Fridricho Sapiegos (1680—1751). 
IBšarokiniame kartuše Sapiegų herbas — 
„Lis“; viršuje kartušo vainikas: . apačioje, 
iš kairiosios pusės, dokumentas su kaban- 
čia antspauda; ant dokumento knyga, ant 
knygos rašalinė su plunksna; iš dešiniosios 
— gulinti knyga, ant josios gulinti antspau- 
da; per kartušo vidurį, apačioje, kabo 
„Baltojo Aro“ ordenas; žemiau ordeno len- 
telė su užrašu: Ex Biblioteca Codnensis 
II mi et Ėx= [cell mi Ioannis Comitis Sa=- 
[pieha Spre: Cancello M(agni). D(ucatu) 
L(ithuaniae). 

Raižinys vary raižytojo 
did.: 629X45,0. 


I. F. Myliuso; 
(Iš autoriaus rinkinio). 


„Pieš. 10. 
Kunigaikščio Oginsklo. 


Sprendžiant iš 


metų, kuriais šis exlibrisas padarytas ir už- ; 


rašytų jame „titulų“, yra tai exlibrisas Sta- 
nislovo Oginskio (1710 — 1747) Vitebsko 
Kašteliono, vėliau Trakų Kašteliono ir Viež- 
bavos starostos. Stačiakampy, ant baroki- 
nio kronšteino gornostaju pamuštas ploš- 
čius, ploščiuje barokinis kartušas, kuriame 
Oginskių herbas — „Vartai“: ploščiaus vir- 
šuje kunigaikščių mitra; ploščių ir mitrą 
laiko du arai. Piešinio apačioje užrašas: 
„Ex Bibliotheca Illustrissimi Ducis in Ko= 
(zielskl Oginski( Castellani Trocensis“. 
Žemiau šio užrašo —: „Jędrzejewski fec. 
(it) Varsavia 1747. Alnn)jo“. Raižinys va- 
ry, stačiakampis, did.: 57,0X75,0. 

(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 11. 


Kunigaikščių Radvilų Nesvyžiaus biblio- 
tekos. Stačiakampy, užbraižytame ligia- 
sretėmis gulščiomis linijomis gornostaiu pa- 
muštas ploščius; ploščiaus apačioje baro- 
kinis kartušas, ant kurio stovi kairėje už- 
pakalinėm kojom sparnuotas grifas: de- 
šinėje — liūtas; jie prišakinėmis kojamis laiko 
borokinį skydą su Radvilų herbu: skydo 
viršuje trys šalmai su bajoriškais vainikais; 
per vidurį kartušo kabo „Baltojo Aro“ or- 
Jdenas; pačiame kartuše užrašas: „Ex Bib- 
liotheca [Radviliana [Ducali 
Iš kartušo šonų kariškoji armatūra. 

Raižinys varyv XVIII šimtmečio. (Herško 
"Leibovičiaus?) 

(Repr. iš Wittyxo, I pusl. 60). 


Pieš. 12. 


Kunigaikščių Radvilų Nesvyžiaus biblio- 
tekos. 


kunigaikščių vainikas, barokinis skydas: 


Nesvisiensi'', | 


skydę Radvilų herbas — viengalvis aras: 
per aro krūtinę barokinis skydas, padalintas 
į keturias dalis, kurių kiekvienoje herbas: 
skydo viršuje trys šalmai su bajorų vaini- 
kais; iš kairiojo šalmo kyšoja iki pusiau Jiv- 
tas, iš dešiniojo — sparnuotas grifas, iš v'- 
durinio — aras su Žmogaus galva, apvain:- 
kuota bajorišku vainiku: iš kairiojo į deši:: 
šalmą, iš skydo šonų armatūra iš akanto is- 
pų; piešinio apačioje užrašas rėmeliuose: „Ex 
Biblioteca Ducali [Radvilliana Nesvisiensi“. 
Raižinys vary, form.: 139,5X100,0. 

(Iš autoriaus rinkinic:. 


Pieš. 13. 

Karoliaus Stanislovo kunigaikščio Rad- 
vilo, Vilniaus Palatino. Stačiakampis išbrai- 
žytas gulsčiomis linijomis: šiame fone žv- 
mai marmurinis postumentas Su užrašu: 
„Ex Libris Caroli Stanislai [Ducis Palativi 
Vilnensis“. Į postumentą atremtas oval“ 
formos medalionas, kurio baltame dugne bi- 
rokinių formų Radvilų herbas: barokiniame 
skyde viengalvis aras, viršuje skydo trys 
šalmai, apvainikuoti bajoriškais vainikais: i“ 
kairiojo šalmo styri puse liūto su bajorų va'- 
niku ant galvos; iš vidurio — viengalvio aro. 
iš dešiniojo — sparnuoto grifo; iš kairiojo 
ir c2šiniojo šalmų vyniojasi apie skv- 
do šonus gotiškai stilizuoti lapai: skydo 
apačioje ant kaspino kabo „Baltojo Aro“ 
ordenas; iš medaliono viršaus, per abudu jo 
šonus, nusileidžia žemiau postumento lau- 
rų vainikas, viršuje perpiautas rokoko kar- 


" tušu, iš kurio į abį puses vyniuojasi kaspi- 


| 
' 


Gornostaiaus ploščiuj, viršuje kurio 


Raižinys vary, lentelės formoj. 
(Iš autoriaus rinkinio). 


nas. 


Pieš. 14. 


Povilo-Ksavero Brzostovskio, Merkinčie 
(Paviove) herbo „Pentinė“, Vilniaus Kanau- 
ninko, Lietuvos Reterendoriaus. (“1730 +7) 
Stačiakampy, išskleisto gornostajaus ploš- 
čiaus fone du riteriai laiko barokinės formios 
kartušą, kuriame užrašas: „Ex |Libris Paui 
[Xau(erii) Com(iti) [Brzostowski [Sup(remi: 
Notarii. [M. (agni) D. (ucatus) L. (lithuaniae! 
Canon(ici)  [Vilulensis)“. Kitoje rankoje 
kiekvienas riterių laiko barokinius skydus 
su herbu „Pentinė“. Kartušo su užrašu vi:- 
šuie bajoriškas vainikas, iš kurio styri pcr- 
kios strauso plunksnos; ploščiaus viršu 
kanauininkiškoji skribelė su dviem perris- 
tom juostom. Raižinys vary Pr. Balcuvi- 
čiaus. Lentelės form.: 77,0X54,0. 

Uš autoriaus rinkini“!. 


Pieš. 15. 


Kunigaikščio Aleksandro Sapiegos (1730 
— 1793), Didžiojo Lietuvos Kancleriaus, B32- 


— 621 — 


"okinė facijata su dviem piliastrais; iš pilias- | 
"rų šonų voliutos; per vidurį facijatos baro- 
kinis skydas su užrašu: „Ex [Bibliotheca 
IAlexandri [Comitis [Sapieha [Praci(ecti) . 
Punliensis)“. Pilastrų viršuje biustai; vir- 
suie facijatos riteriaus statula, laikančio Sa- 
piehų herbą — „Lis“; facijatos apačioje iš- | 
mėtytos atskleistos knygos su įvairiais už- . 
'ašais jose; iš voliutų šonų stovi globai. ' 
iaižinys vary Pr. Balcevičiaus. 


(Repr. iš Wittygo, II, pusl. 162). 


Pieš. 16. 


Kunigaikščio Aleksandro Sapiegos. Spaus- ' 
tuvės būdu atliktas exlibrisas su spaustuvės | 
oranamento rėmeliu. Užrašas: „Ex [Biblio- ; 
theca [Alexandri [Comitis [Sapieha [Capit. | 
(anei) Pun(iensis“). 


(Repr. iš Wittygo, II, pusl. 162). | 


Pieš. 17. | 
Hilariono Piskevskio, kunis;o dominikono“ 
Viardinė.  Barokinio kartušo viduje, skritu- 
ly užrašas: „Ex |Libris. [Bibliothecac [Per- . 
sonalis [P.(atris) F.(ratris) Hilarionis [Pi- 
skowski [Ord:(inis) Praed:(icatorym)“. Kar- | 
tušo viršuje globas; truputį žemiau globo 
iš abejų jo Šonų biustai; virš biustų ir glo- « 
bų užrašas: „Cum Licencia Supperiori Or- 
dinis“. Kartušo apačioje, žemiau skritulio * 
su užrašais, mažas barokinis kartušas, ap- 
vainikuotas bajorišku vainiku su dviem her- 
bais: Dominikonų ordeno ir Piskovskio gi- . 
minės; iš abejų šio kartušo šonų po keletą ; 
stovinčių ir gulinčių knygų; po kartušu už- 
rašas: „Fr(anciscus) Balc(ewicz) sc(ulpsit) 
Viln(ae)“. Raižinys vary XVIII šimt. Vil- | 
niaus raižytojo Pr: Balcevičiaus. 


Repr. iš Wittygo, I, pusl. 54). | 


Pieš. 18. 


Mykolo Jeronimo Važynskio. Barokinia- 
me kartuše skritulys, kuriame užrašas. „Ex 
IBibliotheca [Michaelis [Hieronimi [Skarbek 
ĮWazynski |Notarij Magni [M.(agnus) D 
(ucatus) Litv(aniae)“. Kartušo viršuje glo- 
bas; iš abejų globo šonų, ant voliutų dvi 
vazelės su gėlėmis; iš abejų kartušo šonų 
ir apačioje kariškoji armatūra; po skrituliu, 
tarp kariškos armatūros stovintieji ant pa- 
sturgalinių kojų liūtai, priešakinėm kojom 
laikantieii mažą barokinį kartušą, apvai- . 
nikuotą bajorišku vainiku, su Važynskių gi- | 
minės herbu. Raižinys vary, XVIII šimtm. 
Vilniaus raižytojo Pr. Balcevičiaus. 


(Repr. iš žurnalo „Exlibris“, sąs. III, 
lent. IV). 


. spauda. 


Pieš. 19. 


Vilniaus Kapitulos bibliotekos. Stačia- 
kampis formato 61,0X59,0, iš spaustuvėje 
rinkto žvaigždučių ornamento rėmely už- 


+ rašas: „Ex[Bibliotheca [Venerabilissimi [Ca- 


pituli [Cath:(edralis) Viln:(ensis)“. 
šimtmečio galo. Formatas — 60X59, 


- (Iš autoriaus rinkinio). 


XVIII 


Pieš. 20. 


Dominikonų vienuolyno Gardine. XVIII 
šimtmečio pabaiga. Gulsčiame stačiakam- 
py, rėmeliuose spaustuvės sudaryto orna- 
mento užrašas: „Bibliothecae [Conventus 
[Grodnensis [Ordinis ĮPraedicatorum“. 


(Repr. iš Wittygo, I, pusl. 13). 


| Pieš. 21. 


Dominikonų vienuolyno Vilniuje. XIX 
šimtmečio pradžios. (Giulsčiame stačiakam- 


' py iš dviejų linijų rėmely spaustuvėje su- 


rinktas užrašas: „Bibliothecae [Conventus 
[Generalis [Vilnensis Sancti [Spiritus Or- | 
dinis [Praedicatorum“. Formatas 35,5X46,0. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


' Pieš. 22. 


Trinitorių vienuolyno Vilniuje (Antakal- 
ny). XVIII šimtmečio pabaiga. Gulsčiame 
stačiakampy iš spaustuvės dviejų rūšių 
žvaigždučių ornamento rėmely užrašas: Ex 
Bibliotheca. [Collegii Antecollensis [ad Vil- 
nam [PP.(atris Ordinis Excalceat [SSS 
mae Trinitatis [dc Redem:(ptoris) Captivo- 
rum. [Lit: Num:“ Formatas — 41,5X53,0. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


„ Picš. 23. 


Polocko Jezuitų kolegijos, iš XVIII šimt- 
mečio pabaigos. Gulsčiame keturkampy 
iš plonos ir storos greta viena kitos linijų, 


+ apipyntų augmenimis, spaustuvės šriftu užra- 


šas: „Bibliot:(hecae) Coll:(egii) Polocensis 


+ ISoc:(ietati) Jesu“. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 24. 


Vilniaus Medicinos Instituto — (1832— 
1842). Elipso formos antspauda. Siaura- 
me laurų lapų vainikė užrašas: „Biblioth. 
(ecae) [Instit.(uti) Medici(nae) [Vilnensis“. 
Formatas 24X30. 

(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 25. 


Vilniaus Akademijos. Elipso formos ant- 


Siaurame laurų lapų vainikc už- 


— 622 — 


„Biblioth.(ecae) [Academ.(ia) [Vil- | 
Formatas — 24X28. 


(Iš autoriaus rinkinio), 


rašas; 
nensis“. 


Pieš. 26. 


Vilniaus Akademijos. Ąžuolo lapų ir 
kviečių varpų vainike „derliaus ragas“, 
apačioje kurio Merkurijaus du sparnai; ap- 
linkui šių simbolių užrašas: „Biblioth(eca) 
Caes.(arii) Akad.(emia) Vilnensis“. 


(Iš antoriaus rinkinio). 


Pieš. 27. 


Mokytojų Seminarijos prie Vilniaus Uni- 
versiteto. Laurų lapų apvaliame vainike ' 
užrašas: „Bibliote=-[ka Szkoly [Nauczy- 
ciel=[skicy“. Antspauda formato — 27X30. * 


(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 28. 


„Viniaus Gimnazijos (Vilniaus Universite- 
to metu). Apvaliame laurų lapų vainike už- 
rašas: „Bibliothe(ca) [Gymnasii [Vilnensis“. | 
Antspauda formato — 27X31. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 29. 


Leopoldo Gorskio, Telšių apskr. bajorijos | 
maršalko, Salantų dvaro savininko. Apva- 
li antspauda: skritulio viduje Gorskių her- 
bas „Nalęcz“ su kariškąja armatūra iš šonų 
ir ordenu-kryžiumi apačioje; žemiau herbo 
užrašas: „z Biblioteki J. W. Leopolda Gor- 
skielgo Marszalka ptt:(u) Telsi:(ewskiego) 
ly Kawalcr(a)“. Antspaudos didumas: 37.0 
? 30,0. 


(Iš autoriaus rinkinio). | 


Pieš. 30. | 


Aleksandro Stenevičiaus. Elipso formos 
antspauda su užrašu: „z Xiąg [Alexandra 
[Staniewicza“. Užrašo apačioje ornamentas ; 
iš linijos — „mazgas“. Antspaudos didumas: 
245X31,5. 

(Iš autoriaus BIS 


Picš. 31. | 

Grovo Eustacho Tiškevičiaus, Vilniaus 
Archaiologijos Komisijos ir Vilniaus Archaio- 
logijos Muzejaus įkūrėjo.  Stačiakampiuo- 
se Ornainentuose rėmeliuose užrašas: „Z 
[Biblioteki [Eustachego [Hr. [Tyszkiewicza“. 
Iš kairiojo užrašo šono „Nr.“ Litografija 
formato: 37,0X43,0. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


„ trimi iš jos strauso plunksnomis; 


Pieš. 32. 


Grovo Jurgio Piioterio. Elipso formos ant- 
spauda.  Rėmeliuose iš dviejų linijų užra- 
šas: „Bibliotheca [Georgii Comitis [dc Pl::- 
ter“. Antspaucos didumas: 26,0X30,5. 


(Iš autoriaus rinkinio), 


Pičš. 33. 

Kunigaikštienės Olgos Oginskienės. Elip- 
so formos antspauda. Rėmely iš dvieju 
linijų, gornostajaus ploščiuje, apvainikuoti- 
me kunigaikštiškų vainiku, du herbai Ant- 


spaudo didumas: 31,57<40,0. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 34. 
Leono Baikovo, žinomojo Vilniaus ur:i- 
versiteto studentų Novosilcevo metu per- 
sekiotojo.  Ekslibrisas iš XIX šimtmečio 
pradžios, raižinys vary nežinomojo pranci- 
zų raižytojo, stiliuje Ludovikų: herbas -- 
pasaga, kurios viduje ir viršuje kryžius: 
herbo kartušo viršuje bajoriškas vainikas su 
kartus: 
apačioje lentelė su užrašu: „Leon de Bav- 
coff“; iš kartušo šonų rožių girliandos. 
Raižybinės lentelės formatas — 59X36. 
(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 35. 


Tiškevičių bibliotekos Biržuose. Skritu- 
ly šikšnelės formos Tiškevičių herbas „Lc- 
liva“; viršuje šikšnelės grovų vainikas: tas 
viskas stačiakampy rėmely iš plonos linijos: 
rėmelio kampuose ornamentas: per šikšnckę 
eina užrašas spausdintomis raidėmis: „„Bib- 
lioteka Ordynacyi Biržanskiei.“  Litograiiia 
itormato — 87X65. 

(Iš autoriaus rinkinio), 


Picš. 36. 

Vilniaus Archaiologijos Muzejaus. Gul- 
sčias stačiakampis: spaustuvės ornamento 
rėmely užrašas: „Bibliothecae [Musaei Ar- 
cheologici [Vilnensis [N., Formatas: 46x76. 

(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 37. 

Suiragano Gintilos. Gulsčias stačiakan- 
pis; spuastuvės ornamento rėmely užrašas: 
„Ex Bibliotheca [Io. Gityllo Nom. Eppi“. 


Formatas: 18X67. 
(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 38. 


Poeto Liudviko Kondratavičiaus (Siro- 
komlės). Gulsčias stačiakampis; spaustuvės 


— 623 — 


ornamento rėmely užrašas: „Ze sbiopu Xiag 
[Ludwika Kondratowicza [Oddziat [N. Ka- 
talogu“; brukšnis, po jo užrašas: „Ostrze- 
ženie: Osoby. ktėrym się užyczają xiąžki 
do czytania, [proszone są nie udzielač ich 
innym; Zbytecznem bytoby dodawač, že 
Įzwrėt xiąžek calo i czysto, jest požądany“. 

(Repr. iš Wittygo, II. pusl. 132). 


Pieš. 39, 


Grovo Antano Tiškevičiaus Vilniuje. Dvi 
kolonos, sujungtos gotiniu lanku; kolonų apa- 
čia sujungta lenetele su užrašu: „W Wilnie“; 
virš lentelės kaspinas, kurio galai apsuka 


kiekvieną koloną; ant kaspinų užrašas: „Z 


biblio[teki Antol[niego [hr Tyszkiewicza“; 
virš kaspinėlio įvairūs atributai: Merkuri- 
jaus kepurė, cirkulis, atskleista knyga ir kiti; 
atributų viršuje Tiškevičių herbas. Dešinio- 
sios kolonos apačioje parašas dailininko — 
W. Lekczyfski. Cinkografija įvairių for- 
matų ir įvairios spalvos popieriuje spaus- 
dintoji. 


(Iš autoriaus rinkinio). | 


Pieš. 40. 


Vilniaus Viešosios bibliotekos rusų vieš- 
patavimo metu. Spaustuvėje atliktas stačia- 
kampės formos rėmelis, kuriame rusų vals- 
tybinis herbas — dvigalvis aras; aro apa- 
čioje spausdintomis raidėmis užrašas: „B“ 


| 


( 
Į 
t 


nencxan MyGnKunan BHGnioTeKa“. Formatas — | 


5040. 
(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 41. 

Vilniaus Viešosios bibliotekos bolševikų 
viešpatavimo metu. Spaustuvėje atliktas sta- 
čiakampės formos rėmelis iš kvadratėlių; 


rėmely spausdintomis raidėmis užrašas: 
Ueenrpanbuoe  Kumroxpaunnuuje (JinTan!i Orą.) 
Gopma Ne.) Formatos 49,5x40,5. 


(Iš autoriaus rinkinio). ) 
, tiniame rėmelio kampe: „I(oset T.(yszkie- 


Pieš. 42. 


Jokūbo Kazimiero Gieįštorio Ignacogro- 
dzie, buv. Suvalkų gub. Gieištorių herbas su 
skydo pagražinimais akanfo lapais: skydo 
viršuje šalmas su bajoriškų vainiku, iš ku- 
rios styri liūto galva; skydo apačioje kaspi- 
nėlis su devizu: „Za moje gwiazdy“. Her- 
bo viršuje užrašas: „Ksiegozbiėr Ignaco- 
grodski“; — apačioje: „Jakoba Kazimierza 
Gieysztora“. Litografija. 

(Repr. iš Wittygo, II, pusl. 127). 


Pieš. 43. 


Mykolo Stanislovo grovo Korvin-Kosa- 
kovskio Lidokiuose. 


Herbas „Slepowron“; * 


„ wicz) F.(ecit). 


| 
| 
| 


herbo skydo viršuje šalmas, apvainikuotas 
grovų vainiku; vainiko viršuje varna; iš 
po šalmo skydo šonus apsupa lapų armatū- 
ra; herbo apačioje kaspinėlis su užrašu: 
„Biblioteka Nidocka“.  Kaspinėlio apačioje 
spausdintomis raidėmis užrašas: „Ex Libris 
[Michala Stanistawa [Hr. Korwin-Kossakow- 
skiego [Nr. [Class“. Litografija “ daryta 
Varšuvoje pas Wattson. Formatas 82,5X62. 

(Iš autoriaus rinkinio) 


Pieš. 44, 


Grovų Kosakovskių bibliotekos Vaitkušky. 
Skydas su herbu „Šlepowron“; skydo vir- 
šuje šalmas su grovų vainiku, kurio viršuje 
varna; Skydo apačioje kaspinėlis su užrašu: 
„Księgozbior Woitkuski“; kaspinėlio apa- 
čioje: „Nr.“ Litografija formato — 98X72. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 45. 


Grovų Tiškevičių bibliotekos Raudon- 
dvary. Gornostajo išskleistame ploščiuje 
dų skydai su herbais: dešiniajame „Leliva“, 
kairiajame „Korczak“. Ploščiaus viršuje gro- 
vų vanikas, iš kurio styri trys povo plunk- 
snos, kuriose pakabintas herbas „Leliwa“. 
Kairioje plosčiaus pusčic, apačioje, parašas 
raižytojo — Agry Grlavėe) Paryžiuje. 
Ploščiaus apačioje užrašas: „Z Biblioteki 
[Hr. Tyszkiewiczėw [w [Czerwonym Dwo- 
rze“. Raižinys vary, formato — 10182. 


(Iš autoriaus rinkinio). 
Piėš. 46, 

Juozo grovo Tiškevičiaus. Stačiakam- 
piuose rėmeliuose apskritas vainikas iš lau- 
ro lapų, vainike skritulys su herbu „Leliwa“; 
aplinkui skydo gotiniai stilizuotų lapų ar- 
matūra. Vainiko apačioje užrašas „Ex Lib- 
ris [Jos:(et Com:(mitis) Tyszkiewicz [A 
(uno) D.(omini) MCMII“. Dešiniajame apa- 


Litografija raudonos spal- 
vos baltame popieriuj; formatas — 105 X84. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 47. 


Henriko grovo Broel-Plioterio. Stačia- 
kampy iš vienos linijos keturi stačiakampiai. 
kurių viršutiniame 8 skydai su bajorų, ku- 
nigaikščių, grovų vainikais; antrame iš vir- 
šaus Plioterių herbas: skydo viršuje šalmas 
su grovų vainiku; iš vainiko styri du išplės- 
ti sparnai, aplinkui skydo akanfo lapų ar- 
matūra, viršuje ąžuolo ir laurų šakelės, ant 
kurių vyniojasi kaspinėlis su užrašu: „Me- 
lior Mores Macula“; trečiame stačiakampy 


— 624 — 


vel 5 skydai su bajorų, grovų, kunigaikščių | 
vainikais; — paskutiniame stačiakampy už- | 
rašas: „Ex Libris Henrici Cimitis de Broel- 
Plater“. Stačiakampio su Plioterių herbu 
kairiajame kampe dailininko parašas: „H. 
Tomaszewicz“. Cinkografija formato 
21,5 X59,5. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


Picš. 48. 

Valeriono Dobužinskio (Vilniuje) Stačia- 
kampy dviem kolonom arka; per arką ma- į 
tomas žvaigždėtas dangus; prie kairiosios | 
kolonos sėdi susilenkusi-susikaupusi figūra, 
prieš ją atskleistoji knyga su užrašu: „Vani- 
tas“; šioji knyga atremta į tris kitas kny- 
gas; sparnuotas angelas skrenda iš debesų, 
abejose rankose nešinas žibintuvu; arkos 
apačioje užrašas: „Waleryan Dobužynski“. 
Cinkografija iš M. Dobužinskio piešinio štri- 
chu. Formatas — 54,5 X50,5. / 

(Iš autoriaus rinkinio). 


Picš. 49. 


Antano Šutino Vilniuje. Skritulys iš ba- 
rokinių ornamentų, kuriame užrašas aplin- 
kui: „Ze zbiorėw Archeologicznych znaj- 
dujących się“: viduje skritulio akmuo su 
angelo bareljefu; akmens viršuje akmeninis | 


kirvelis ir „božė“; iš akmens kairiojo šono 
užrašas: „Ex Libris“, dešiniojo: — A. Szu- 
tinas", — apačioje: — „Wilna“. Cinkogra- 


tia iš nežinomo autoriaus piešinio štrichu. 
(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 50. 

Kun. Kan. Juozo Tumo. Iš skydų, orna- 
mentų rėmely kairiajame apatiniame kam- 
pe sėdinčioj ir rašančioji į didelę knygą 
moteriškės figūra; prie figūros kojų Čiaužia 
gyvatė; rėmelių viduję spinduliuose dvi 
sveikinančiosios rankos, kurių viršuje kry- 
želis;: spindulių viršuje užrašas: „Ora et 
lasbora“, apačioie: — „Unitis viribus“; re- 
mėlio kairiajame viršutiniame kampe sky- 
das su užrašu: „Knyga Nr. „,„-- dešiniajame 
kampe skydas su užrašu: „Skyrius“, Že- 
miau šio — skydas su — „Nr.“; rėmelio 
apačioje kaspinas su užrašu: „Kun. Juozapo 
Tumo“. Litografija štrichu nežinomo auto- 
riaus formato — 68,5X85,5. 


(Iš autoriaus rinkinio), 


! 


Pieš. 51. 

Prof. E. Volterio. Stačiakampv rėmely 
iš ornamento lietuviškų juostų žvaigždė: Že- 
miau pelėda saulės fone; apačioje sustaty- 
tos knygos; kairiajame kampe stačiakampio 


su peleda raidė „P“ (tras), dešiniajame „R“ 
(imša), exlibriso autoriaus inicialai; apati- 
niame rėmelio šone užrašas: „Ed. Volteris“. 
Cinkografija iš P. Rimšos piešinio štrichu. 
Formatas — 54X36. 

(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš, 52. 


Jurgio Savickio. Ant rašamojo stalo 
rašalinė su didelė žąsies plunksna joje ir 
atskleistoji ant pulto knyga; už stalo, kai- 
rioje „pusėje, matyti spintelė su knygomis. 
dešinioje — langas. Piešinio apačioje už- 
rašas: „Ex Libris Jurgis Savickis Anno“. 
Cinkografija iš exlibriso savininko piešiniu 
štrichu. Formatas — 54X46,5. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 53. 


Centralinės Kariuomenės Bibliotekos Kau- 
ne. Apskrita antspauda su Vytimi viduje- 
ir užrašu: „Centrinė Kariuomenės Biblio- 
teka“. 

(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 54. 

Centrinės Kariuomenės Bibliotekos Kau- 
ne. Stačiakampy iš trijų linijų, plytėlių 
fone, barokinių formų kartušas remiasi i 
tokių pat formų lentelę; aplinkui kartušo. 
jo užpakaly, laurų 'vainikas; iš abejų šonu 
kariškoji armatūra, viduje Vytis; lentelėje 
užrašas: „Centrinė Kariuomenės Bibliote- 
ka“; rėmelių apačioje skrituly perpiauti ini- 
cialai „P. G.“, iš šonų „1923“. Cinkografija 


iš P. Galaunės piešinio štrichu. Formatas 
76 X65,5. | 

(Iš autoriaus rinkinio“ 
Pieš. 55. 


Vytauto Steponaičio. Stačiakampy, juo- 
dame fone baltu siluetu Merkūrijaus stovy- 
la, dešinioje rankoje laikanti maišelį su pi- 
nigais, kairioje — dviejų gyvačių apipinti 
lazdelę; kairiąją koją laiko pastatęs an! 
kanuolės vamzdžio; prišakv guli sulaužy- 
tas kalavijas ir romiškas šalmas: piešinio 
apačioje, lentelėje užrašas: „Ex Libris [Vy- 
tauto [Steponaičio“. Rėmelių apačioje, skri- 
tuly perpiauti inicialai — „P. G.“; iš šonų —- 


„1923“. Cinkografija iš P. Galaunės štricho 
piešinio. Formatas —- 91 X54,5. 

(Iš autoriaus rinkinio). 
Pieš. 56. 


Prof. Augustino Janulaičio. Pusiau ai- 
skleistoji knyga, ant knygos pelėda su iš- 
tiestais sparnais; piešinio apačioje užrašai: 


— 625 — 


Ex-Libris [Aug. Janulaitis“; užrašo 
čioie, skrituly, perpiauti inicialai „P. G.“, ir 
„1919“. Cinkografija iš P. Galaunies pieši- 
nio štrichu. Formatas — 85X42. 


(Iš autoriaus rinkinio). 

Pieš. 57. 
Aukštųjų Karininkų D. L. K. Vytauto 
Kursų Biblioteka, Kaune. Du šarvuoti rite- 
riai laiko barokinį skydą, kurio viduje Vy- 


tauto herbas, o viršuje kunigaikščių mitra. 
Karžygiai stovi ant postumento su lentele, 


apa- 


laurų vainikas; viršuje per vidurį vaini- 
kas, perpiautas kartušo, iš kurio į abi puses 
vyniojasi kaspinėliai; viskas ant postumento 
su lentėle, kurioį parašas: „Ex Libris My- 
kolas Biržiška“; ant pustamento, iš kairio- 
sios rėmelių pusės, guli knyga, ant josios 


" degantis žibintas; iš dešiniosios stovi raša- 


kurioje parašas: „Aukštųjų Karininkų [D. į 


lidžiojo) L.(ietuvos) K.(nnigaikščio) Vytau- 
tv |Kursų 


[Biblioteka“. Cinkografija iš 
P. Galaunės piešinio štrichu. Formatas —- 
+125X50. 
(Iš autoriaus rinkinio). 
Pieš. 58 


Juristo Viktoro Cimkauskio. Šiauliuose. 
Stačiakampio apačioje atskleistoji knyga su 
Užrąšu:: = BuwTOpPa  LibiMKOBCKaro; už šios 
kuvgos trys-stačios knygos. per kurių nu- 
sarėlės eina užrašas: „Lex“: ant stovinčių 
kuvgų guli kalavijas, ant kurio rankėnos 
p+kabintos svarstyklės: už kairiojo gulsčios 
knygos šono — lyra; stačiakampio viršuje 
parašas: „Ex Libris“: kairiajame. apatiniame 
kampę inicialas „M. D.“  Ciukografija iš 
M. Dobužinskio piešinio štrichu. Formatas 
3061, 

(Iš autoriaus rinkinio). 


Pieš. 59, 


Proiesoriaus Mykolo Biržiškos, Kaunė. 
Ovalo rėmeliuose Adomo Mickevičiaus gal- 
vos siluctas ir užrašas: „Adomas Mickevi- 
viuS“; ant rėmelių, iš viršaus Žemiau eina 


Tauta ir Žodis. 


i 
, 


linė su dviem žąsies plunksnom ir guli du 
suvyniotu popieriaus lakštu.  Cinkografija 
iš P. Galaunės piešinio strichu. Formatas 
79 X58,. 


(Iš autoriaus rinkinio). 


LITERATŪRA. 
Rašant šį rašinį naudojausi šia ekslibris- 
tinę literatūra: 


1. P. 6pefimau. Exlibris. Kparkik McTOpW- 
ueckHHA O4epx KKMMMKMOro 3Haka. HanarenbcTBO 


„Bpema“. Merep6ypr 1922. 

2. Walter von Zur Westen.  Exlibris. 
1901. („Samlung illustrierter  Mono- 
graphien“). 

3. Wiktor Wittyg.  Ex-libris'v. bibliotek 
polskich. I--IL Warszawa MCMII 
MCMVII. 


4. Edward Clhwalewik. O exlibrisach 
polskich, ich tworcach i wykonawcach. 
Straipsnis žurnale — „Exlibris“, Ze- 
szyt IL Lwėow—Krakėow. 1920. 

5. Franciszek Biesiadecki i Kazimierz 
Piekarski. Materjaly do dziejow bib- 
lioteki Zygmunta Augusta. Straipsnis 
žurnele „Ex-libris“. V. Krakow. 1924. 


6. Autoriaus exlibristinė rankraštinė me- 
džiaza ir exlibrisų rinkinys, 


40 


Lent. I. 


Pieš. 4. 


Pieš. 5, 


Lent. III. 


i A CELSISSIMO PRINCIPE; 
3 | Dyo BoGusLAO RADZIVILIOS- 


Pieš. 8, 


Lent. IV. 


Ex Bibliotheca II briks miDucis m.Ko: 
ziel/t OGINS KI, Castellani Docens is. 


Jrarogjonuka foc. Vavsavia A74 TA 


„Pieš. 10. 


| 


AB 


|| 


| 


L 


| 


J 


| 


Av KAT, T D. 


JŲ 


| 


——— 
=— 
—7 


Lent. V. 


Lent. VI. 


UCALI 
SVISIE 


Pieš. 12. 


Lent. VII. 


L 


lit 


i 

K 
(WE 
*V = 
+ „1 
„BS 

Ra 


M 


2 M /BnZOS TOW 
R )SISUPNOTARI IT 
1 „MD 


dl 


Pieš. 14. 


Lent. VIII. 


BA 
Ad Na ke kai ai a ILS 


Neti 
2 BIBLIOTHECA į 
"ALEXANDRI; 
. COMITIS 


SAPIEHA 


CAPIT. 


(TE PRRIAATTTTYTSATTTTOTTTOITTAS 


Pieš. 16. 


NOTARIJ MAGNI S 
t d 
N  LITV.A p 


Pieš. 18. 


Lent. X. 


Šeš 22 Ša Se ešesZi že 
ką Lu 
ką BIBLIOTHECA 

Ž VENERABILISSIMI 2 
žCAPITUL I: 
1 ką 
R. CATH: VILN: ka 
Ž €. 454. 


III 


Pieš. 10, 


BIBLIOTHECE 
CONVENTUS 
GRODNENSIS 
ORDINIS 
PRZEDICATORUWM. 


BIBLIOTHECAE 
CONVENTUS 
| GENERALIS 
VILNENSIS SANCTI 
SPIRITUS ORDINIS 
PRAEDICATORUM. 


HLA 242222 
Ex BIBLIOTHECA 4 


35 
* 
š Collegii Antecollenfis t 
2 


24 V ilnam. o 
25PP. Ordinis Excalcear4 
šSSSme TRINITATIS 4 
Ža Redem: Captivorimm p 
“> Lito O Num. 
L5H5606006G6GA4:-506x 


Pieš. 22. 


2) — 
Bibliot: Coll: Polocenfis 
Soc: JESU., 


m 


Pieš. 23. 


Lent. XI. 


" Aninilis 
BIBLIOTH. 


ACADEM.; 
VILNENSIS, 


Pieš. 25. 


Pieš. 26. 


BisLioTE S 


KA SZKOLY 
NauczyciEL: 


Pieš 28. 


Lent. XIII. 


„d > 
AAS 
Piinemwioza 
Prieš 30. 


Eusta cheė0 


TYSZKIEWICZA A! 


i 
T 


Pieš. 34. 


Lent. XV. 


BIBLIOTHECGAE 

MUSARI ARCHEOLOGIGI R 

2 

VILNENSIS, i 

u 

N. i 

HS 
Prieš. 36. 


Ex Bibliotheca 
Jo. Gintyllo Nom. Eppi. 
DE5E55 RSA O RIBTŲ s2t 


Pieš. 37. 


KASPBAA5L12223R52558645414014894454441454444 
“ 
k š 8 . 
8 Ze zbioru Xiąg 4 
8 
: LUDWIKA KONDRATOWICZA | į 
2 * 
, Oddzial /* š 
k N. Katalogus474 P 
k 
8 2 » 
| 2 OSTRZEZENIE. Osoby, ktėrym się ažyczają xiąžki do czytania, e 
| kį proszone są nie udzielač ich innym; zbytecznėm byloby dodavaė, Že s 
| š zwrot xiąiek calo i czysto, jest požądany, š 
| “ 
LiIIIIKIIIIIIIIlIiIaIiiiiiiiiiiiiiiiiiii ii? 


Pieš. 38. 


Lent. XVI. 


Pieš. 39. 


ų guooDooooooocooooO 
5 IeurpaxbHOO E 

O d a 

E Kuuroxpanuanue 9 

" ū a] 

Ž JNuTa8u. 2 

ai a] 

Bunencuan  My6navnan a Or A. o 
BEBAIOTEKA, B D 

ū a 

== J G Dopma a] 

2 P 5 - 
P O ū M E 

p Mes B 

Lan or-ca ca 6203 ajajajajajajajajajajajajajujajajajs) 


Pieš. 40, Pieš. 41. 


NS ; 3 a kN 
S bi DATA LA 


JAKOBA KAZIMIERZAĄ 
GIEYSZTORA 


" Pieš. 42. 


EX LIBRIS 
MICHAtA STANIStAWA 


Hr. KORWIN-KOSSAKOWSKIEGO 
Ne. 


Class. 


Pieš. 43. 


Lent. XVII. 


Lent. XVIII. 


a? 
Cerwonyme Drorme 


Pieš. 45. 


Lent. XIX. 


AS . 2 Žž Z f |: — 7 2 

E SA 5 NA Ia S 
Io f. Com: Tyszkiewicz i EX LIBRIS 
A.D.MCMII. HenRia Guaifis 4» BRoEL-PP ATER || 


Pieš. 46. 


Lent. XX. 


1627 
2 A lą 


Pieš. 49. 


Lent. XXI. 


Pieš. 50. 


Eaaisesaais | 
aaa 
iši ED.VOLTERI 


Pieš. 51. 


Lent. XXII. 


= 

Es 
CENTRINĖ 

, KARIUOMENĖS J 


Pieš. 53. 


EX LI BR]|S JuRūs 


ANNO B SAVICKIS 


Prieš. 52. 


4 
0 
CENTRINĖ 
KARIUOMENĖS 
M BIBLIOTEKA ; 
, LEI, 


Pieš. 54. 


Lent. XXIII: 


EX LiIBRIS 
B Va TA DE : 
ė "TE: PONAINČCČIO I : === 
L ris „Aug. Janulaitis: 


Bus. 


Pieš. 56. 


Lent. XXIV. 


TTK SĖS 


D. L.K.VYTAUTO 
KURSŲ, 
BIBLIOTEKA. 


Pieš. 58. 


Lent. XXV. 


Bibliografija ir kritika. 


Zur Frage der litanischen Orthographie. 


In seiner Besprechung von K. Būga's Lietuvių ka/bos žodynas, K. Zs. 
LII 156 — 160, rūgt Proi. J. Endzelin an K. Būga, dass dieser in einigen 
Einzelheiten von der zwischen ihnen beiden seinerzeit getrofienen Abma- 
chung in Bezug auf die Schreibung des Litauischen abgewichen sei. Leider 
kann Būga selbst auf diese Aussetzungen nicht mehr antworten. Daher sei 
es mir, der ich in den letzten Jahren das Glūck hatte, als nichster Fachkol- 
lege in Kaunas neben Būga und unter seinem Einilusse zu arbeiten, erlaubt, 
das Vorgehen des zu frūh Verblichenen zu erklaren. 

Die Rechtschreibung des Litauischen hat auch heute noch nicht jene 
Einheitlichkeit erreicht, die man sonst von einem zu schriftsprachlicher Gel- 
tung gelangten Idiom sollte verlangen dūrien. Vor einigen zwanzig Jahren 
setzte J. Jablonskis eine Orthographie fest, die als Jab/onsk/o rašyba in den 
folgenden Jahren sowohl von deren Autor selbst als auch von der Mehrheit 
der Litauisch Schreibenden angewendet wurde. Gleich nach der Wiederaut- 
richtung des litauischen Staates wurde einer besondernh Kommission der 
Auftrag erteilt, fūr die litauischen Schulen eine endgūltige Rechischreibung 
aulzustellen. Dieser Kommission gehorten weder Jablonskis. noch der in 
der Zwischenzeit zur Geliung gekommene Būga an, da dieser damals noch 
in Perm und jener noch in Voronež weilte: Die genannte Kommission er- 
klarte nun die bisher gebrauchte jablonskische Rechtschreibung mit einigen 
kleinen Abanderungen als die amtlich geltende. Diese amtliche Schreibung 
heisst auch heute noch ganz allgemein Jab/onskio rašyba; nur der einzige 
Jablonskis selbst, der sie ūbrigens nach seiner Ūbersiedelung nach Litauen 
auch annahm, lūsst sie nicht als die seinige gelten und nennt sie V//n/iaus 
rašyba. Būga aber erkannte diese doch zu amtlicher Geltung gelangte 
Orthographie fūr sich nicht als gūltig an, da sie tatsžchlich ihre Mangel 
hat, und sirebie noch etwas Besserem!). Es entwickelte sich geradezu ein 
Kampi zwischen den Anhdngern der beiden Richtungen. Einflussreiche 
Schriftsteller wie Antanas Vireliūnas und Prof. Dovydaitis (Redaktor einer 
ganzen Anzahl von Zeitschriften) stellien sich aut Būga's Seite. Ausschlag- 
gebend war dabei'nicht zuletzt der Umstand, dass man glaubte, Būga werde 
schliesslich doch noch siegen, da er ja im Vergleich zu dem schon alten 
und kranken Jablonskis noch stets voll Gesundheit und Leben war. Doch 
eine tragische Ironie sprang hier um, da unerwartet Būga erkrankte und 
am 1. Dezember 1924 starb und ihm nun noch unerwarteter am 23. Juli 


1) Vergl. zu dieser Frage meinen Aufsatz Prof. X. Būgos reikšmė kalbų mokslui in 
Humanitarinių Mokslų Fakulteto Raštai Kn. | Commentationes Ordinis Philologorum Liber 
1 (Kaunas 1925) S. 273 — 294, bes. 280 f. — K. N. 


-- 652 — 


1925 sein in sprachlicher Hinsicht begabtester Anhžnger (und der scharfste 
Gegner Jablonskis') Antanas Vireliūnas ins Grab gefolgt ist. Infolge dieser 
schweren Schicksalsschlūge dūrite der jablonskischen Rechtschreibung ihr 
amilicher Charakter wohl gesichert bleiben. 

Dieser kurze Hinweis auf den litauischen Orthographiėkampi, der mit 
aller Heitigkeit gefūhrt wird und sich besonders in der Kritik neuer Publi- 
kationen austobt, war notwendig, damit man mich richtig verstehe, wenn 
ich feststelle, dass Būga bei der Abfassung des Wėrterbuchs auf seine Lands- 
leute Rūcksicht nehmen musste. Būga hat sehr oft Jablonskis gegenūber 
nachgegeben. Als Beispiel diene nur ein einziger Fall. Auf dem Titelblatt 
des būga'schen Worterbuchs steht „/ sąsiuvinis“ (= sąsiuvinis „Heit“). Nach 
Būga's heiliger Uberzeugung sollte es aber heissen sąs/uvinys. Einzig nur 
aus dem Grunde, um den kranken Jablonskis nicht schon auf dar ersten 
Seite zu affrontieren, setzte Būga das von ihm selbst verworfene Wort ein. 

Aus diesem Orthographiekampi heraus ist es auch zum Teil zu er- 
klaren, dass Būga im Žėd ias ein wenig von der z. B. von ihm selbst in 
K. Zs, LII („Metatonie im Litauischen“) verwendeten Schreibung abweicht 
(2, Ž gegenūber į, f). Man darf nicht vergessen, dass die litauische Offent- 
lichkeit von Būga ein praktisches Wėrterbuch verlangte, das dem im Schrift- 
gebrauche herrschenden Chaos ein Ende machen soilte. Jablonskis verlangte 
geradezu ein orthographisches Wėrterbuch, wie es fūr das Deutsche der 
„Duden“ darstellt. Būga hat zwar in manchem seinen Kopf durchgesetzt, 
aber fūr seinen Plan eines 7ZAesaurus Lingvae Lituanae konnte er gerade 
die einilussreichsten Personlichkeiten nicht gewinnen. Es ist leider die Tat- 
sache festzustellen, dass Būga in dieser wissenschaitlichen Angelegenheit 
nicht ganz freie Hande hatte, so dass et manches nicht so machen konnte, 
wie er es wollte. So wollte er doch die Publikation nicht als Žody- 
nas („Worterbuch“) bezeichnen, sondern als žodyno mėdžiaga („Material 
zu einem Wėrterbuch“), was er auch im Vorwort antont, wobei er aber 
nicht sagt, was ihn schliesslich doch noch zur Benennung žodynas veran- 
lasst hat. Wenn man diese Umstande in Betracht zieht, wird man auch die 
vielen vorhandenen Unebenheiten nachsichtiger zensurieren mūssen!.) 

Endzelin ist nicht einverstanden mit dem Vorgehen Būga's, der 4 resp. 
d statt Z resp. / schreibt. Als einen Grund dazu vermutet er mit Recht 
den Wunsch langes Z vom dialektischen halblangen 7 scheiden zu kūnnen. 
Diese Unterscheidung aber sei nicht notwendig, da ja das Stichwort in der 
schrifisprachlichen Form gegeben, der Schriftsprache aber ein halblanges Z 
fremd ist. Der Hauptgrund iūr diese Neuerung Būga's ist aber Endzelin un- 
bekannt geblieben: er ist in der amtlichen Schreibung des Litauischen 2u 
suchen. Fir die Laute 7 7 und 7 Z unterscheidet die litauische Orthographie 
streng zwischen Lange und Kiūrze. Kurzes / wird einfach als /, langės 
hingegen als y wiedergegeben. Da man aber fūr die Bezeichnung der bei- 
den Ouantitūten des v- Lautes keine besonderen Zeichen zur Verfūgung hat, 
bezeichnet gewohnliches v den kurzen - Laut, hingegen v mit dem darū- 
bergesetzten Langezeichen (7) die entsprechende Lange. Dieses Lūngezei- 
chen auf dem v gehėrt fūr den Litauer als integrierender Bestandteil zu 
seiner Schrift. In diesem Punkte sind (mit Ausnahme von Adomas Dam- 


1) Vgl. die von Prof. M. Niedermann verfasste Besprechung des ersten Heites von 
Būga's Wėrterbuch in Ze/tschr//t fūr slavische Philolog/ie Band II. Heft 3—4 (1925) S. “ 


543 — 549. — K. N. 


— 653 — 


brauskas- Jakštas) alle sonst noch so stark unter sich abweichenden Ortho- 
graphierichtungen einig. Der Akzent wird in der Schriftsprache nicht ge- 
setzt.  Wird er einmal irgendwo bei einem sehriftsprachlichen Worte be- 
zeichnet, so hat das so zu geschehen, dass dadurch das orthographische 
Schriftbild nicht zerstėrt wird. Die Akzentbezeichnung ist stets nur ein 
Hilftsmittel fūr die richtige Aussprache. Das wirde vielleicht klarer zum 
Ausdruck kommen, wenn man in der schriftlichen Wiedergabe die Akzente 
in anderer Farbe als die Wortlaute bezeichnen kėnnte. In jedem Wėrter- 
buche der litauischen Schriftsprache missen die Akzente stets so angebracht 
werden, dass man nach ihrer Entfernung, ohne weiteren Denkprozess, ein- 
fach mechanisch, die Form der amtlich gelienden - (oder auch privaten) 
Rechtschreibung erhaltt  Nehmėn wir einmal das Wort sZnūs „Sohn“ als 
Beispiel und deklinieren wir es nach der von Endzelin gewūnschten Schrei- 
bart durch: sZnūs, sūnaūs, sūnui, sūnų usw. Hier muss sich wegen der 
ungleichen Behandlung des langen v fūr den Litauer sofort ein Gefūhl des 
Unbefriedigtseins einstellen; sein asthetisches Empfinden ist verletzt. Aus- 
serdem sind bekanatermassen schriftsprachliche Worterbicher weniger fūr 
das kleine Grūpplein von Sprachforschern verfasst als vielmehr fūr die Leute, 
welche sie fr das praktische Leben brauchen. Diesen aber dart man den 
Gebrauch nicht durch alle mėglichen Klauseln erschweren. į 


Ich hielt es fūr notwendig, hier die Schreibung Z, Ž etwas eingehender 
zu rechtfertigen, weil in dem in Vorbereitung befindlichen Worterbuch der 
litauischen Schrittsprache ebenfalls die būga'sche Akzentuierungsart An- - 
wendung findet und ich hiemit auch unsern Standpunkt zum Voraus der 
Kritik gegenūber begrūnden will. 


Endzelin versagt weiterhin Būga seine Zustimmung, wenn dieser vor 
-dam- im Part. praes. s (und nicht z) schreibt auch in den Fallen, wo der 
Zischlaut aus d oder + entstanden ist, z. B. vėsdamas, mėsdamas. Die. 
Schreibung mit s sei hier weder etymologisch noch phonetisch, weshalb 
Endzelin hier phonetisch z schreibe. Die gegen die Schreibung s hier 
erhobenen Einwžnde sind ja richtig. Aber Būga halt sich hier an die 
Infinitiviorm (vėsf/, mėst/), wo nur s mėglich ist, und behdlt dem Paradigma 
zuliebe das s ūberall bei. Das gleiche macht ja ūbrigens auch Endzelin 
selbst, wenn er schreibt kėsdamas (kasti, kasi) anstatt kazdamas, wie 
die sonst von ihm angewendete phonetische Schreibung verlangen wūrde. 
Die von Būga eingehaltene Schreibung fusst ūbrigens auch in diesem Falle 
aut schriftsprachlichem Gebrauche. 


Datūr, dass Būga das lettische offene 6 mit e wiedergab, ist nicht 
Būga anzuklagen, da leider die Staatsdruckerei in Kaunas dieses Zeichen 
bis heute noch nicht angeschafit hat. 


„Kaunas, 30. VIL. 1925. Alfred Senn. 


Bemerkungen zu einem Wūrterbuch der 
fitanischen Schriftsprache. 


Ungelahr zu gleicher Zeit wie der vorliegende Band verlasst die erste 
Lieterung eines Worterbuchs der litauischen Schriftsprache die Druckerpresse. 
Dieses neueste Wėrterbuch, dessen Verfasser Proi. Dr. Max Niedermann 
(Neuchatel, Schweiz), Dozent Dr. A/fred Senn (Kaunas, Litauen) und Dozent 
Dr. Franz Brender (Kaunas, Litauen) sind, erscheint in der von Prof. Dr. 
G. Gerullis herausgegebenen „Baltischen Bibliottek“ (Carl Winter's Uni- 
versitatsbuchhandlung, Heidelberg). Es ist keine leichte Sache, jetzt den 
Wortschatz der litauischen Schriftsprache und der Umgangssprache der 
gebildeten Litauer zu sammeln. Sehr leicht kann man in eine Lage gera- 
ten, wie sie dem verstorbenen litauischen Lexikographen Prof. K. Būga 
sel. beschieden war, an den einerseits von der litauischen Offentlichkeit, 
anderseits aber von den auslūndischen SŠprachforschemn, Forderungen ge- 
stelit wurden, die sich oft mit einander nicht vertrugen. Um ein richtiges 
Verstandnis unseres Wėrterbuchs zu ermėglichen, erlaube ich mir hiemit 
als Mitveriasser einige begleitende Worte vorzulegen. Diese begleitenden 
und erklirenden Bemerkungen sind umso notwendiger, als die erste Liefe- 
rung ohne erklirenden Beitext erscheint, da das Vorwort erst der letzten 

„Lieferung, also nach Abschlųss des ganzen Werkes, beigegeben wird. 
T Es mag vielleicht manchen in Erstaunen setzen, dass jetzt, da schon 
eine ganze Reihe von litauischen Woėrterbūchern vorhanden ist, ein ganz 
neues erscheint. Hatte man nicht mit Neubearbeitung eines schon beste- 
henden den neuen Anforderungen genūgen kūnnen? So mėchte sich wohl 
der eine oder andere fragen, 

Die litauische Sprache hat dadurch, dass das Litauervolk heute einen 
eigenen Staat besitzt, eine weit grūossere Bedeutung erhalten als frūher. 
Es sind nicht mehr bloss die Sprachforscher, die sich mit ihr befassen; 
sondern dadurch, dass ihr zum ersten Mal das Glūck zu Teil wurde Amts- 
sprache eines Staates zu werden, ist sie in ein neues Stadium eingetreten. 
Von einem Zweimillionenvolk wird das Litauische heute in Verwaltung 
und Schule, in Kunst und Wissenschaft, sorgtaltig und nachdrūcklich ge- 
pilegt und durch Pragung aller notwendigen Termini bereichert.  Schon 
trūher aber war im Wortschatz der Schriftsprache eine grosse Umwalzung 
eingetreten, da besonders in den letzten Jahrzehnten die vielen slavischen 
Fremdworter durch einheimische, aus verschiedenen Dialekten gesammelte 
echt litauische Elemente, oder durch aus litauischem Sprachstoff geschaiiene 
Neologismen ersetzt worden sind. 

Den neuen Verhaltnissen ist zwar auch in neuern Worterbūchern 
schon Rechnung getragen worden, hauptsachlich im litauisch—englischen 
Warterbuche von Za//is (dessen litauisch—englischer Teil viel wertvoller 
ist als der englisch-—litauische).  Aber dieses Woėrterbuch enthalt doch 
noch keine der von der oftiziellen „Terminologischen Kommission“ fest- 
gelegten Termini, gibt keine Akzente an, enthalt sehr viele falsche Schrei- 
bungen, macht auch keinen Unterschied zwischen langem und kurzem v 
(2 und u), wie das die heutige schriftsprachliche Rechtschreibung verlangt, 
und bietet ausserdem noch viele in der heutigen Schriftsprache ganz unge- 
brauchliche Wėrter. 


— 655 — 


Das Wėrterbuch von Friedrich Kurschat hat gegeniūber Lalis den 
grossen Vorteil, dass es zuverlissige Akzente bietet. Doch ist der darin ge- 
botene Wortschatz vollstūindig ungenūgend, ist doch der litauisch - deutsche 
Teil schon 1883, also vor mehr als 40 Jahren, erschienen, gerade zu der 
Zeit, als die Sauberungsperiode eigentlich erst schwach begann. Die Sūu- 
berungsaktion setzte erst mit voller Kraft ein, als nach Aufhebung des Druck- . 
verbotes (1905) in Wilna die Zeitung V//niaus Žinios erschien, in deren 
Redaktion Jonas Jab/onskis, der Vater der litauischen Schriftsprache, als Kor- 
rektor tatig war. Kurschats Wėrterbuch ist also noch vor dieser Zeit erschie- 
nen. Kurschats Dialekt steht zwar der schriftsprachlichen Mundart (Gegend 
zwischen dem Memelstrom, der Bahnlinie Kaunas — Eydtkuhnen und der 
deutsch - litauischen Staatsgrenze) Grosslitauens sehr nahe, ist aber im Ver- 
gleiche zur heutigen Schriftsprache, die, auf der westhochlitauischen Mun- 
dart beruhend, sich durch Entlehnung aus allen andern Dialekten, bereichert 
hat, immer nur ein besonderer Dialekt geblieben. Kurschat sagt selbst S. X 
des Vorwortes zu seinem Litauisch - Deutschen Teile, dass er in sein Wėr- 
terbuch hauptsdchlich nur sein rein preussisches Litauisch auigenommen 
habe. Diese preussisch - litauische (oder „kleinlitauische“, wie die Litauer 
" selbst sagen) Mundart hat aber in der letzten Zeit und hauptsachlich seit 
der Wiederaufrichtung des litauischen Staates an Bedeutung ungemein ein- 


gebūsst zu Gunsten des Grosslitauischen. Die Unterschiede treten zunachst  - 


in der Wortwahl zu Tage. Dass aber auch in der Betonung starke Abwei- 
chungen bestehen, zeigt eine auch nur flūchtige Vergleichung des kurschat' 
schen Worterbuchs mit dem unsrigen. Ausserdem hat sich die heutige 
Rechtschreibung sehr weit von der kurschat' schen entfernt. 


Das von der Russischen Akademie der Wissenschaiten herausgegebene 
juškevič' sche Wėrterbuch wird wohl seinen Abschluss nie erleben und ist 
auch in Bezug auf die Akzente mit Ausnahme des von Būga redigierten 
Teiles unzuverlūssig. Besonders trifft das fūr den ersten Teil zu, dessen 
Redaktor den Aufzeichnungen Juškevič's zu grosses Vertrauen schenkte. 


Von den neuesten Wėrterbūchern ist das litauisch - russische von Š/a- 
pelis (Lietuvių ir rusų kalbų žodynas sudarė Dr. J. Šlapelis, Vilniuje 1921 
— 25; bis jetzt erschienen bis ;s///st/. 280 S.) das wertvollste. Aber es ist 
leider nur iūr solche benutzbar, die Russisch verstehen. Ausserdem hat es 
den Nachteil, dass es auch mehr ein Wūrterbuch der ostlitauischen Mundart 
als der litauischen Schriftsprache ist, was sich rein dusserlich schon in der 
Akzentuierung zeigt. Ausser diesem einfachen litauisch - russischen Wėr- 
terbuch hat der gleiche Verfasser auch mit der Verėftentlichung eines li- 
tauisch - russisch - polnisch - deutschen Wėrterbuchs begonnen, wovon bisher 
aber erst 16 Seiten erschienen sind, nžmlich Jurgio Šlapelio Lieiu- 
vių kalbos žodynas išverstas rusiškai, lenkiškai ir vokiškai, „Žaibo“ spaus- 
tuvė Vilniuje, 1920 — 1922. 80. Wenn ich hier das Wėrterbuch Šlapelis“ 
derart in der Vordergrund ricke, dass ich andere Woėrterbicher nicht ein- 
mal erwdhne, so muss ich aber gerade auch bei dieser Arbeit wieder Vor- 
sicht bei der Benutzung fūr angezeigt erklūren. Šlapelis gibt nicht nur die 
Akzentstelle sondern auch die Akzentart (Intonation) an. Bei dieser Gele- 
genheit nun sind dem Verfasser viele Fehler unterlaufen, da er offenber die 
Intonationsunterschiede in den Diphthongen noch deutlich heraushėrt, bei 
den Monophthongen aber oft keinen Unterschied beobachten kann. Georg 


— 656 — 


Šlapelis ist seiner Herkunft nach Ostlitauer aus dem Gehėlt Ga/siškiai 
(Piarrei Sa/os, nicht weit von Aamaja/ und Svedasa/). Von Beruf ist er 
Arzt, also nicht Sprachforscher. Man wird daher sehr gut tun, wenn man 
die Besprechungen Būgas (gebūrtig aus Dėsetos) in Aa/ba /r senovė I 
117 — 127 und 131 f. genau durchsiehtt Obwohl Būga etwas zu stark 
drein geschlagen hat, da er Sprachrichtigkeit und Rechtschreibung mit ein- 
ander verwechselte, sind in dieser Frage seine sachlichen Bemerkungen fūr 
uns doch autoritativ, umso mehr als er dem gleichen Mundartgebiet wie 
Šlapelis entstammt. Šlapelis entnimmt fūr sein Worterbuch Akzent und In- 
tonation seiner eigenen Mundart. Diese stimmt aber in diesem Punkte nicht 
immer mit jener Mundart (sūid - westhochlitauisch) ūberein, aus der die 
heutige Schriftsprache sich entwickelt hat. Unterschiede zeigen sich ferner 
auch in der Guantitat der Vokale. So schreibt Slapelis: pa//ktas, kėpti, di- 
dėsnis, mano, užmėgzti, ūkti, savo, paėmė, vėžti, nėdera, užtėpti, pradeda, 
bėtariant, wžrend in der Mundart der nėrdlichen Suvalkija (Schriftsprache) 
die Vokale a und e in allen diesen Wortern kurz sind. In der Sehriftspra- 
che haben wir daher folgende Aussprache: pa//ktas, kėpli, didėsnis, mano, 
užmėgzti, akti, savo, paėmė, vėži(i), nėdera, užtėpti, pradeda, bėtariant. 

In Šlapelis" Mundart sind die Vokale / und v in den fallenden Diphthon- 
gen /7 ur, // U/, 1m um, in un mittelzeiti g, wahrend sie in der Schriftsprache 
kurz sind. Daher schreibt Šlapelis: Jurgis, abepingas, pilnas, dirbu, Biržai, 
pūlti, žirnis, pasodinti, mirštgyvis, ak/ngas, būlbė, žirgas, žiūrkė, p/istyti, 
kūlti, Urvas, svetimtyka anstatt schriftsprachlich: Jūrgis, abejingas, pi/nas, 
dirbu, Biržai, pūlti, žirnis, pasodinti, mirštgyvis, akingas, būlbė, žirgas 
(neben žižgas), žiūrkė, pilstyti, kūlti, ūrvas, svetimtyka. 

Die 3. Person des Optativs lautet bei Šlapelis 6747, pa//stų, pasėt, 
nušautą, aber schriitlitauisch bžtų, pa//stų, pasėtų, nušautų. Būga I.c. 120 
macht bei dieser Gelegenheit darauf aufmerksam, dass dieser Unterschied 
daher komme, dass im Urbaltischen fūr diese Formen zwei Betonungsarten 
bestanden hatten. Diese Doppelheit sei im Lettischen noch zu beobachten: 
7. b0tą = lett. būtu, duotų = lett. duotu, dėtų = lett. dėtu, ėst] = lett. 
ėstu, keltą = lett. celtu, stotą = lett. statu, aber 2. sėtų = lett. sėiu, pažin- 
tų = lett. pažitu, pūtų = lett. pūtu, kūlių = lett. kultu, lidutų = lett. //iaūtu, 
stūmtų = lett. siuntu. Wahrend diese Doppelheit also im Lettischen erhal- 
ten geblieben ist, ist in allen litauischen Dialekten Ausgleichung eingetreten. 
Die eine Gruppe hat nach dem Beispiel von 67/7, dvofg... schliesslich auch 
sėtą, pažintų betont (Osthochlitauer z. B. Dūsetos, Salos, Kūpiškis...), die 
andern aber verallgemeinerten die Betonung der Formen sėtų, pažintų und 
betonten auch bžtų, d/otų usw. (Žemaiten und Westhochlitauer). Specht L/- 
tau/sche Mundarten // 463 sagt bei der Behandlung der Aktzentverhaltnisse 
der žemaitischen Mundarten, dass dort der Optativ ursprūnglich (in allen 
Fallen) die Endung betont habe, was natūrlich mit der obigen Formulierung 
Būgas nicht ūbereinstimmt. Die von Specht a. a. O. aus den Texten 302,4 
zitierte Form gaviūm ist nicht žemaitisch sondern ein osthochlitauischer Ein- 
dringling in die žemaitischen Aufzeichnungen Baranowskis. Weder Specht 
noch Būga noch Sittig (K. Zs. 52, 212—222) haben in dieser Frage die 
tatsichliche Lage richtig gekannt. 

Auf žhnliche Weise akzentuiert Šlapelis auch das Futurum osthochlitau- 
isch, z. B. /įsmuks? anstatt įsmūks/i, ne/si anstatt nesi, neteks? anstatt ne- 
tėksi. 


— 657 — 


Da wir in unserem Worterbuche nach der Schriftsprache akzentuieren, 
wird man also auf Schritt und Tritt zwischen ihm und Šlapelis' Worterbuch 
Unterschiede ieststellen kėnnen. Ich habe hier nun bei der Besprechung 
von Šlapelis' Arbeit etwas ldnger verweilt, um zum Voraus diese Unterschie- 
de hervorzuheben und zu begrūnden. Nach Būga a. a. O. 132 sind in dem 
litausch - russischen Wėrterbuch von Slapelis im besondern noch iolgende 
Worter zu verbessern: aiškumą soll heissen ad/škumą (Nom a/škuma), a/ū 
(a/ėti) soll heissen a//ž, mires/ivot/i (S. 5 unter a/pu//doti) =mirėsiūoti, af- 
šas =vąšas, ant/ena soll heissen anf/ena (doch sagt man nach dem Zeug- 
nis von Prof. J. Jablonskis in der Gegend von Maūmiestis, Griškabūdis 
nicht dn//ena sondern ant/ena, dntiena ist in andern Gegenden gebriuch- 
lich), ažfronys soll heissen ažiruonys (diese Verbesserung hat mir auch 
Prof. J. Jablonskis bestatigt; das Wort selbst ist aber ostlitauischer Herkunit); 
apčiuopti soll heissen apčivopt/ (von Jablonskis bestūtigt); ap/br/ežii =api- 
brėžii; apidžia =apydžia, -fdžios; apygūvis = apyguvis; aprėpti =aprėpti; 
apsitankyti =apsitvankyti; apsikainioti =apsikėinioti; aptankyti =aptvan- 
kyti (ostlit. funk <tvank); apušėtas =apušotas; apušrėtas =apušrotas; ap- 
vaksvuoti =apvoksvuoli; afdvas =efdvas; arėlis =erėlis; ūrkė =6rkė; ar- 
škėtas =erškėtas; arzėti =erzėti; ūrzinti =6rzinti; afžilas =e/žilas; ūs- 
mokas =asmėkas (weissruss. asmak); ašarotas =-dšarotas; ūtidžią =atidžią; 
atišnis =atienis; atyda atydžia =atidė atidžia; aljuoduoti =at/uūduoti; at- 
kakšnis =atkakšnis (žem. atkakšnis); atkaltė =atka/tis (Kvėdarna) und at- 
ka/tė (Veliuona); atknėopt/i =aiknopt/; ai/aidimas =atleidimas; at/laisti =at- 
Iėisti (ostlit. Jai </ei); atmetis =dtmėt/s; atodiena =atuodiena; atorėčiai 
=atvoriečiai; afplavėsuoti =atplevėsuoti (ostlit. /av </ev); atpvoselėti =ai- 
puoselėti. 

Nicht alles, was Būga hier aussetzt, ist als Fehler zu betrachten. Oft 
handelt es sich nur um Inkonseguenz in der Normalisierung d. h. Einfūhrung 
bisher nur mundartlich gebrauchter Wėrter in die Schriftsprache. Aus den 
vorausgeschickten Bemerkungen dūrite wohl klar zu verstehen sein, dass 
auch nach Erscheinen des šlapelis'" schen Wėrterbuchs doch noch kein rich- 
tiges Worterbuch der litauischen Schriitsprache vorhanden ist. Das zeigt 
sich hauptsachlich auch in den Guellen, aus denen es gespiesen wird: Haupt- 
guelle scheint fūr Šlapelis Juškevič zu sein, und zwar sowohl der Teil, der 
schon gedruckt ist, als auch weitere Teile des Manuskripts. Soviel mir be- 
kannt ist, erhielt seinerzeit Slapelis von der Russischen Akademie der Wis- 
senschaiten einen Teil des juškevič' schen Manuskripis zur Redaktion zuge- 
wiesen. Da wir von Būga wissen, dass die Buchstaben A- und Z- von 
Būga redigiert worden sind, kann es sich bei dem an Šlapelis ūberwiesenen 
Teil nur um die Buchstaben M-, A/- usw. handeln. 

Nach den bisherigen Auseinandersetzungen will ich jetzt zu unserm 
neuen Wėrterbuch ūbergehen, das sich zum Ziel gesetzt hat, das Wortmate- 
rial der heutigen litauischen Schriftsprache gesammelt zu bieten. Nur mund- 
artliche Wėrter, die in der Sprache der Gebildeten und in der Schriit - 
und Schulsprache gemieden werden, finden keine Aufnahme. 

Zur Geschichte unseres Worterbuchs sei kurz folgendes 
gesagt. Schon gleich bei meiner Ankunit in Litauen im Jahre 1921 iasste 
ich den Plan eines litauisch - deutschen Worterbuchs, ohne zunūchst aller- 
dings jemandem etwas davon zu verraten. Als ich damn die nahere Be- 
kanntschaft von Herrn Prof. K. Būga machte, beschlossen wir beide die Ab- 


Tauta ir Žodis. 42 


— 658 — 


fassung dieses Wūrterbuchs gemeinsam durchzufūhren. In unserem Vorhaben 
wurden wird noch bestarkt durch eine Aufforderung Prof. W. Streitbergs. 
Unsere Arbeit bestand zunūchst darin, dass wir aus den damals gebrauch- 
lichsten Htauischen Schulbūchern und sonstigen Publikationen die neuen 
Termini und allgemein den Wortschatz sammelten. Dazu gab Būga natūr- 
lich vieles aus seinen eigenen Sammlungen von frūher ab. Das Resultat 
dieser Zusammenarbeit war ein bis zu Buchstabe v alphabetisch geordnetes 
sehr umiangreiches Manuskript. Būga, dem es besonderen Spass machte, 
stets das Gewicht seiner Sammlungen festzustellen, schatzte unser Manu- 
skript 15 Pud schwer. Dieses Manuskript ist in meinem Besitz, taugt aber 
aus verschiedenen Grūnden noch nicht zur Vorofientlichung. Zu gleicher 
Zeit liess ich mir in mein Exemplar des litauisch - englischen Wėrterbuchs 
von Lalis durch Būga die Akzente und Intonationen eintragen, wobei dann 
heute nicht mehr gebrauchliche Worter gestrichen wurden. Doch sind wir 
mit dieser Arbeit nur bis zum Worte aps/vefst/ (S. 21) gekommen, weil lei- 
der Būga nachher erkrankte und starb. Da es fūr Būga schwer war, sich 
an die strenge Ordnung des Worterbuchs zu halten, sondern stets seine 
eigenen Gedanken und Kombinationen, die bestūndig in seinem Kopife ar- 
beiteten, entwickelte, wurde fūr mich jede dieser in Būgas Arbeitszimmer 
durchgefiūhrten Akzentuationsūbungen zur lehrreichen Vorlesung. Im Lalis 
haben wir auf diesė Art allerdings nur 21 Seiten erledigen kėnnen. Doch 
wurde das zehniach durch den anderweitigen Ertrag dieser Stunden aufge- 
wogen: ich wurde so durch den besten Kenner des Litauischen in das tiefere 
Studium dieser Sprache eingefūhrt. Was Prof. Max Niedermann an mir 
begonnen hatte, das wurde durch Būga weiter gefūhrt. Gerade noch kurz 
vor der Erkrankung Būgas teilte ich Herrn Prof. Niedermann etwas von 
uriserm Worterbuchunternehmen mit (Frihling 1924), worauf mir mitgeteilt 
wurde, dass- er selbst schon seit Jahren zum gleichen Zwecke bei seiner 
Lektūre stets Wėrter gesammelt habe. Er wollte seinerseits mir die Mitar- 
beit an seinem Unternehmen anbieten. Da Būga Herrn Prof. Niedermann 
als ausgezeichneten Kenner der heutigen litauischen Schriftsprache wohl 
kannte, war er sofort damit einverstanden, dass das Worterbuch zu einem 
litauisch - deutsch - franzosischen Wėrterbuch erweitert und von uns dreien 
verfasst werden sollte. 


Leider verging kein halbės Jahr von dieser Abmachung an, da starb 
Būga, und Prof. Niedermann blieb mit mir allein zurūck. Wir sagten uns 
dann zunachst wieder von der franzosischen Sprache los und beschlossen, um 
ja grosstmėgliche Vollstūndigkeit zu ereichen, die Sammlung der Wor- 
ter aus den verschiedensten Publikationen nochmals zu beginnen. Aus 
diesem Grunde wurde als dritter Mitarbeiter Herr Dr. Franz Brender, 
ein Schūler Niedermanns, Dozent an der Universitūt Kaunas, herbei- 
gezogen, Die Arbeit wurde dann so verteit: jeder der drei Mitarbeiter 
hat seine bėstimmten Autoren auszuziehen. Herr Brender haftet ausserdem 
noch fūr die Terminologie. Was wir beide in Kaunas ansassigen Mitar- 
beiter an Material gesamimnelt haben, lduft bei mir zusammen und wird von 
mir zu einem ersten Manuskript verarbeitet, wobei ich natūrlich auch das 
erste aus der Zusammenarbeit von Būga und mir erwachsene Manuskript 
benutze. Die volle und alieinige Veraniwortung fūr alle Akzente und damit 
zuzammeniūngėnden Fragen wie Akzentwechsel usw. trage ich. In der Akzen- 
tuierung weiche ich prinzipiel!l von Būga ab. Wie ich in meinem Auisatze 


— 659 —- 


Prof. K. Būgos reikšmė kalbų moks/u/ (Commentationes Ordinis Philolo- 
vorum I, Kaunas 1925 S. 273 — 293, und besonders 281) dargelegt habe, 
war der Grundsatz Būgas der, dass in die Schriftsprache jene Formen aut- 
genomen werden sollen, die von der Mehrzahl der litauischen Mundarten 
gebraucht werden, waihrend sein Gegner in dieser Frage, Prof. J. Jablonskis, 
verlangt, dass man in allen diesen Fallen sich an eine bestimmtie Mundart 
zu halten habe. So war Būga z. B. der Ansicht, dass fūr die Substantive 
aul-ybė, -ytė, -ytis in der Schriftsprache diė Intonation -ybe, -ytė, -yžis zu gel- 
ten habe, wahrend Jablonskis fūr-7bė, -7tė, -7t/s eintritt. In unserm Worter- 
buch halte ich mich strikte an Jablonskis. In dieser Frage kann man fūr 
die eine und fūr die andere Ansicht stichhaltige Grūnde ins Feld fūhren, 
Da aber z. B. die Versdichtung und das Theater unbedingt eine 
Aussprache verlangen, muss man sich doch schliesslich fūr die eine oder 
die andere Seite entscheiden. Būga hat zwar auch nach seinem Tode noch 
eine treue Anhdngerschaft. Doch hat anderseits Jablonskis das Unterrichts- 
ministerium und damit die Schulen in seiner Botmūassigkeit (der jetzige 
Unterrichtsminister Dr. Jokantas ist ein ehemaliger Schūler Jablonskis). Und 
es hat allen Anschein, dass Jablonskis bereits jetzt schon den Sieg davon 
getragen hat. Fūr alle diejenigen Wėorter also, die in dem der Schriftspra- 
che zu Grunde liegenden Dialekt vorkommen, wird der in diesem Dialekt 
gebrauchliche Akzent angegeben, selbst wenn in der ūberwiegenden 
Mehrzahl der Dialekte anderer Akzent und andere Intonation herrschen. 
Natūrlich wird in solchen Fallen auch die andere Akzentart ais Nebenform 
angegeben.  Daher kommt es, dass žmūgus žmūgaus „Mensch“ fūr uns 
Grundform ist, da diese Akzentuierung dem Schriftdialekt eigen ist, wahrend 
die aus Kurschat und andern Guellen besser bekannte Form Žmogūs,-gačs 
in die Stellung einer Nebeniorm zuriūckgedrangt wird. Aehnlich ist es mit 
dem Adverb //ga/ „lang“, das im Dialekt Jablonskis" anstatt gewohnlichem 
ilgai vorkommt (das Adjektiv dazu ist ž/gas,-4). Solche Falle sind zahlreich. 


Ob ich, kein gebūrtiger Litauer sondern ein Deutschschweizer, wohl 
im Stande bin diese Auigabe richtig zu erledigen? Ich glaube, dass ich 
auit diese Frage mutig mit „ja“ antworten darf. Seit Juni 1921 wohne ich 
in Litauen und beherrsche die litauische Sprache. Ausserdem ist meine 
Frau eine Litauerin. Zudem habe ich immer die Moėglichkeit durch meine 
Studenten das Material nachzuprūfen, was ich selbstverstūndlich auch ein- 
gehend und gewissenhaft besorge. Schliesslich lege ich das ausgearbeitete 
Manuskript Herrn Prof. J. Jablonskis zur Durchsicht vor. Dieses von mir 
50 weit ausgearbeitete Manuskript redigiert Herr Prof. M. Niedermann end- 
gūltig, unter Beifūgung des von ihm gesammelten Materials, fūr den Druck. 
Wenn die Akzente es erheischen, bekomme auch ich diese Schlussredaktion 
vor der Absendung an den Verleger nochmals zur Durchsicht. Die Druck- 
korrekturen werden ausser von den drei Verfassern in grosser Zuvorkom- 
menheit auch von den Herren Prof. J. Jablonskis (Kaunas) und Proi. G. 
Gerullis (Leipzig) gelesen. Der Benūtzer des Wėrterbuchs hat also die Ver- 
sicherung nur gesichtetes Material in der Hand zu haben. Diese Feststel- 
lung ist besonders deswegen wichtig, weil es sehr leicht sein wird, an Hand 
der neuesten litauischen Publikationen dem Worterbuch Liūcken und Un- 
volistindigkeit vorzuwerien. Wir haben namlich alle unglicklich gebildeten 
Neologismen grundsatzlich weggelassen. Es sind nur solche Wėrter auige- 
nommen worden, tūr welche aile drei Mitarbeiter eintraten. Daher kann 


42: 


— 660 — 


es vorgekommen sein, dass etwa ein Wort zu Unrecht weggelassen wurde. 
Dafūr besteht anderseits umso grėssere Gewžhr, dass das auigenommene 
Material zuverlūssig ist. 


Rechtschreibung: Dem hier angezeigten Wėrterbuche ist die vom li- 
tauischen Unterrichtsministerium als offiziell erklūrte Rechtschreibung zu 
Grunde gelegtt Da aber noch nicht alle litauischen Schriftsteller diese 
Orthographie angenommen haben, und daraus besonders fūr Anfūnger 
manche Schwierigkeit entstehen kann, sind stark abweichende Schreibarten 
auch etwa angegeben, immer aber mit Verweisung aui die oifizielle 
Wortiorm. 

Akzentuierung: Zur Bezeichnung von Akzent und Intonation verwen- 
den wir die gleichen Zeichen. wie sie sich in den Publikationen des litau- 
ischen Sprachforschers K. Būga iinden, namlich: > (Zirkumilex, lit. 
riestinis kiftis) zur Bezeichung der steigenden Intonation (lit. tvirtaga/ė 
priegaidė); * (Akut, lit. dešininis kiFtis) zur Bezeichung der fallenden 
Intonation (16 tvirtaprūdė pr/egaidė), ' (Gravis, lit. karrinis kiftis) Zur 
Bezeichnung des Akzentes auf einer kurzen Silbe. 

Fallende Intonation auf den Diphthongen -//-, -/r-, -/m-, -in-, „-U/-, 
-UF-, -UM-, -UN-, -Uf- witd durch einen Gravis auf dem /beziehungsweise 
angegeben (also -7/-, -27-, -2m-, -In-, -ūl-, -ūr-, -ūm-, -ūn-, -Ū/-), weil in dem 
der litauischen Sehriftsprache zu Grunde liegenden Dialekte in diesen Fal- 
len das / und v kurz bleiben, wahrend sie in andern Dialekten (osthochli- 
tauisch) mittelzeitiz werden (also -/, -/7-, -/m-, -/n-, -Ul-, -Ur-, -Um-, -Un-, -U/-). 

Auf allen andern Diphthongen wird fallende Intonation stets durch 
Akut aut dem ersten Bestandteil bezeichnet (z. B. -ėr-, -d/-, -4m-, -dn-; -6r-, 
-6/-, -Ėm-, -Ėn-; -du-, d/-, -Ėi-, -/e-, -U0-, , 

Steigende Intonation auf Diphthongen wird mit Zirkumilex auf dem 
zweiten Bestandteile des Diphthongs bezeichnet (also: -//-, -/F-, ih-, PA; 
-ul-, -UF-, -U-, UA, -U7-> -a0-, -ai-, -ei> -af-, -a/-, -a/h-, -al-; -ef-, -el-, 
-e-, -eA-; -IĖ-, -U0-). . 

Da in der litauischen Schriitsprache auch in der schriftlichen Wieder- 
gabe ein Unterschied zwischen langen und kurzen Vokalen gemacht wird, 
bekommen wir fūr betontes langes 7 folgende Zeichen Žž und Z. In wis- 
senschaitlichen Zeitschriften pilegt man zwar in diesen Fallen das Lange- 
zeichen wegzulassen, da ja das Akzentzeichen (Zirkumflex und Akut) schon 
zur Genūge zeigt, dass es sich um ein langes v handelt; denn, wžre der 
Vokal kurz, so mūsste ja ein Gravis stehen (4). Demgegenūber ist daraut 
hinzuweisen, das in unserm Akzentuierungssystem ein sonst iūr kurzen Vo- 
kal verwendetes Zeichen (/, v) mittelzeitigen Vokal bezeichnet, sobald es 
Akut oder Zirkumflex tragt. 

In der gewėhnlichen Schrift werden keine Akzente gesetzt, wohl aber 
streng die vorkommenden Langezeichen. Man hat also von den 
im Worterbuch vorkommenden Formen nur die Ak- 
zente zu entiernen, um die offizielle Schreibart der 
Worter zu erhalten. 


Anordnung der Worter: Als Grundiorm (Kopiwort) wird bei den 
Substantiven der Nominativ der Einzah! angeiūhrt, neben welchem stets 
auch der Genetiv der Einzahl, wenigstens dessen Endung, angegeben ist. 


— 661 — 
7 


Als Grundform der Ad/ekt/va figuriert die mžnnliche Form des Nomi- 
nativs der Einzahl, neben welcher auch die weibliche Form (und sachliche, 
soweit diese vorkommt) des Nominativs der Einzahl angegeben ist. 


Fūr die Verba dient der Infinitiv alis Grundiorm, nebenh welchem je 
die 1. Person der Einzahl des Prasens, Prateritums und Futurums angefūhrt 
werden. Bei unpersėnlichen Verben steht die 3. Person. 


So oft das Grundwort eines Artikels in den angefihrten Beispielen 
usw. vorkommt, wird es abgekūrzt, d. h. nur die Endung ist angege- 
ben. Wenn diese abgekūrzte Form ohne eigene Akzentbezeichnung ist, 
so bedeutet das, dass in diesem Falle der Akzent derselbe ist wie im 
Kopiwort, 


Bei der Anordnung der Verba wAre es besser gewesen, wenn wir 
anstatt der ersten Person durchwegs die dritte angefūhrt hatten. Aut diese 
Art konnte man iūber die Bildung des Prūsens genaue Auskunit geben. 
Bei unserer Art der Anordnung ist der Anfūnger im Unsichern darūber, 
wie die 3. Person und der ganze Dual und Plural lauten, da das in Ver- 
ben wie žvrėt/, lydėti, mylėti, girdėti, kentėti, kvepėti, reikėti, skelėti aus 
der angefūihrten Form der 1. Person der Einzahl nicht ersichtlich ist. 
Diese Erkenntnis kam uns aber erst, als schon ein grosser Teil des Manu- 
skripts fertig war. Dem Ubelstande ist aber durch die beigegebenen Bei- 
spiele abgeholien. Ganz wertlos erscheint mir jetzt die Aniūhrung der 1. Per- 
son der Einzahl des Futurums, da ja das Futurum auf die einiachste Weise 
aus dem Infinitive gebildet wird. Von Bedeutung ware hingegen die 3. 
Person des Futurums, da sich diese von den ūbrigen Formen des Futų- 
rums in der Schriitsprache bei betonter Endung stets durch die Intonation, 
sehr oft auch durch die Guantitūt des Vokals unterscheidet. Vgl. z. B. 
būti 1. Sg. Fut. būsiu, 3. Fut. būs; matyti, matysiu, matys; atgyti, at- 
gysiu, atgis; šokti, šoksiu, šoks; turėti, turėsiu, turės; usw. 


Akzentwechsel: I. Substantiva: In der Deklination der Sub- 
stantiva sind vier Akzentwechselklassen zu unterscheiden. Wo ein Akzent- 
wechsel tiberhaupt stattiindet, vollzieht er sich stets zwischen der Ends//be 
und einer bestimmten vorhergebenden Si/be. Diese am Akzentwechsel be- 
teiligte Nichtendsilbe ist die Tonsilbe des Nominativs der Einzahl in allen 
den Fillen, wo der Nominativ der Einzahl nicht endbetont ist Wenn der 
Nominativ der Einzahl auf der Endsilbe betont ist, tritt stets Akzentwechsel 
ein, u. zw. ist dann die am Akzentwechsel beteiligte Nichtendsilbe zum 
grossen Teil aus der Genetiviorm erkenntlich. Ist aber auch der Genetiv 
der Einzahl endbetont, so wird die am Akzentwechsel beteiligte Nichtend- 
silbe neben der die Akzentklasse bezeichnenden Nummer angegeben. Die 
hinter der Grundform in Klammer angeiūhrte Zah!l (1—4) bezeichnet die 
Akzentklasse, zu welcher das betreifende Wort geh6rt. 


Der Akzent des Nominativs und Genetivs der Einzahl ist schon durch 
das Worterbuch gegeben, weshalb auch diese beiden Falle durch die iol- 
genden Angaben nicht berūbrt werden. 


Akzentklasse 1: fester Akzent, d. h. der Akzent bleibt durch die ganze De- 
klination hindurch aut der gleichen Silbė wie im Nomi- 
nativ der Einzahl (Aber Vokativ von 670//s „Bruder“ neber: 
broli! auch bro/aū/!) 


— 662 — 


Akzentklasse 2: a. Einzahl: Instrumental und Lokativ endbetont, wenn 
sie gleichviel Silben aufweisen wie der Nominativ, sonst 
stammbetont. 

Der Vokativ fūr gewėhnlich stammbetont, ist endbetont 
im Worte /ė//ias „Kalb“ (=te/ė/) 

Die andern Kasus stammbetont. 

b. Zweizahl: Nominativ, Akkusativ und Vokativ endbc- 
tont. 

Die andern Kasus stammbetont. 

c. Mehrzahl: Akkusativ endbetont, 

Die andern Kasus stammbetont. 


Akzentklasse 3: a. Einzahl: Dativ und Akkusativ stammbetont. 
Lokativ endbetont. 
Instrumental mit einsilbiger Endung stammbetont, mit zwei- 
silbiger Endung endbetont. 
Vokativ der Substantiva auf -2 und -ė stets stammbetont; 
in allen andern Fallen richtet er sich nach dem Akzente 
des Nominativs. 
b. Zweizahl!: Nominativ, Akkusativ und Vokativ stamm- 
betont. 
Die andern Kasus endbetont. 
c. Mehrzahl: Nominativ auf Vokal endigend endbetont, 
auf Konšonant endigend stammbetont. 
Vokativ gleich dem Nominativ (aber: bežna// gegenūber 
Nom. bernai). 
Akkusativ stammbetont. 
Die andern Kasus endbetont. 


Akzentklasse 4: a. Einzahl: Dativ und Akkusativ stammbetont. 

Vokativ der Substantiva auf - 4 und - ė stammbetont; Sonst 

richtet er sich nach dem Akzente des Nominativs: (aber 

von svėčias neben svetfs „Gast“: svetė/ neben sveff/) 

Die andern Kasus endbetont. 

b. Zweizahi: Alle Kasus endbetont. 

c. Mehrzahl: Nominativ auf Vokal endigend endbetont; 

aut Konsonant endigend stammbetont. 

Vokativ gleich dem Nominativ. (aber važka// gegenūber 

dem Nom. vaikai). 

Die andern Kasus endbefont. 

„Bei der Aufstellung dieser vier Gruppen war mir ein von Herrn Prof. 

Dr. E. Hermann (Gėttingen) eingereichter Entwurf zum gleichen Gegenstand 
von grėsstem Nutzen. Herr Prof. Hermann wird in meiner obigen Aui- 
stellung einige von ihm formulierte Satze iinden. Den ganzen Entwuri 
Herrn Prof. Hermanns machte ich mir nicht zu eigen aus iolgenden Grūn- 
den: Ich glaube, dass es der Baltologie nur nūtzen kann, wenn wir uns 
mehr an die litauischen Grammatiker, besonders an Jablonskis ( = Rygiškių 
Jonas), halten, als das bisher der Fall war. Jablonskis hat nun in seinem 
neuesten Lietuvių ka/bos vadovėlis eine Vierteilung vorgenommen mit der 
Bezeichuung a, 6, c, J. Diese jablonskische Gruppierung, die von frūhern 
Gruppierungen abweicht, habe ich ūbernommen mit der einzigen Abwei- 
chung, dase ich die Klassen anstatt mit Buchstaben mit Zahlen (7, 23, 4) 


-- 663 — 


benenne. Jablonskis ordnet nur seine Beispiele in 4 Gruppen, ohne die 
einzeinen Gruppen naher zu charakterisieren. Diese Charakterisierung also 
ist meine Arbeit (unterstūtzt von Herrn Prof. Hermann). Herr Proi. Hermann 
hatte in seinem Entwurfe natūrlich auch eine Vierteilung. In der Frage 
der Betonung der Vokative war aber Herr Prof, Hermann (wie ūbrigens 
wohl die meisten nichtlitauischen Baltologen) durch das wiedemann'sche 
Handbuch irre getūhrt. Nach den bisher erschienenen deutschen gramma- 
tischen Bearbeitungen der litauischen Sprache bekommt man eine ganz 
ialsche Vorstellung vom Vokativ der Einzahl in der litauischen Schriftspra- 
che und in den Mundarten der Grosslitauer ūberhaupt. Die žemaitische 
niederlitauische) Mundart sowie die zum Hochlitauischen gehorende Mund- 
art von Tilsit verwendet an Stelle des Vokativs der Substantiva auf -a 
und -ė den Nominativ, z. B.: gervė, ranka, dvasia, kiaūlė, galva, giesmė, 
žiema, valdžia, marti, siūlė. Mit Ausnahme der tilsiter Gegend hat aber 
im ganzen Gebiete des Hochlitauischen (und damit auch in der Schritt- 
sprache) der Vokativ folgende Formen: gėrve, rafka, dvasia, kiaŪlė, galva, 
g/esme, žiėma, valdžia, mafčia, siūlė. lm Preussisch - Litauischen (Kleinli- 
tauischen) sind Vokative p/rštė, D/evė gebrauchlich. Diese Betonung zeigt 
sich noch ganz schwach in S/ptavta/ (einef litauischen Ortschaft in der 
Suvalkija, nahe der deutschen Grenze). Doch herrscht auch dort die allge- 
mein grosslitauische Betonung p/žšte/ Diėšve/ deutlich vor. 

Meine oben aufgestellie Regelfiassung dart also weder an Kurschat 
noch an Wiedemann nachgeprūft werden, sondern nur an Rygiškių Jono 
Lietuvių kalbos gramatika, Rygiškių Jono Lietuvių kalbos vadovėlis und 
K. Būga Lietuvių kalbos žodynas I, Įvadas; Kirčio ir priegaidės mokslas. 
S. XXV — XXIX. 

II. Adjektiva. Entsprechend den Substantiven lasst sich auch 
der Akzentwechsel in der Deklination der Adjektiva in die gleichen vier 
Klassen einteilen: | 


Akzentklasse 1: Akzent fest. 


AEzeninaSSS 2: Endbetont sind Instrumental der Einzahl; Nominativ und 
Akkusativ der Zweizahl; Akkusativ der Mehrzahl. 
Stammbetont sind alle andern Kasus. 


Akzentklasse 3: Der Genetiv der Einzahl ist gleich betont wie der Nomi- 
| nativ der Einzahl. (Aber dešinys : dėšinio). 
Der Dativ der Einzahl des mannlichen Adjektivs ist end- 
betont. 
Sonst wie Klasse 3 der Substantiva. 


Akzentklasse 4: Der Genetiv der Einzahl ist gleich betont wie der Nomi- 
nativ der Einzahl, 
Der Dativ der Einzah! des mannlichen Adjektivs ist end- 
betont. 
Sonst wie Klasse 4 der Substantiva. 


Fūr den Akzent der Bestimmtheitsform muss aut die Grammatik ver- 
wiesen werden. . 

III. Verba. Das Verb zeigt einen Intonationswechse! in der Flexion 
des Futurums zwischen der dritten Person einerseits und den ūbrigen Per- 
sonen anderseits. Da dieser Wechsel mir aber vorlūutig durch allgemein 


— 664 — 


gūltige Regeln noch nicht erfassbar ist, muss dafūr auf die Grammatik ver- 
wiesen werden. In den Grammatiken ist aber dieser Punkt fast gar nicht 
berūhrt worden. In der Schriftsprache handelt es sich in der 3. Person 
bei der einen Gruppe von Verben zugleich um eine Verkūrzung des betonten 
Endsilbenvokals, bei der andern Gruppe aber um eine Dehnung des be- 
tonten Endsilbenvokals. Im Osthochlitauischen scheint nur Verkūrzung 
eingetreten zu sein, wahrend das Niederlitauische (Žemaitische) von dieser 
Wandtung vollstūndig unberūhrt geblieben ist!) In der Schriftsprache wird 
-6-, -du-, -0-, -U0-, -in-+, -V- (1. Person Prisens -aū) in der 3. Person des 
Futurums stets zu -ės, -ačs, -0s, -vės, -/As, -ys. z. B: regėti regėsiu regės, 
maldėuti maldausiu maldaūs, daboti dabosiu dabos, važiuoti važiuosiu 
važiuos, vadinti vadinsiu vadiūs, matyti (mataū) matysiu matys. Aber gyti 
(ay/ū) gysiu gis, Vyti (Ija) /is, būti būsiu būs, žiūti žiūs, usw. 

Im Wėrterbuch ist je die erste Person der Einzahl des Indikativs des 
Prasens und des Prateritums aufgefūhrt. Ist diese Form aut der Endsilbe 
betont, so ist es auch die zweite Person der Einzahl, wdhrend die ūbrigen 
Personen den Akzent auf der vorhergehenden Silbe haben. 

Ist die erste Person der Einzahl aber nicht auf der Endsilbe betont, 
so haben alle andern Personen gleichen Akzent und auf der gleichen Silbe 
wie die erste Person der Einzahl. 

Das re/lexive Verb. Der Infinitiv und alle vom Infinitiv abgeleiteten 
Formen, also auch das Futurum, haben im Reilexiv den gleichen Akzent 
wie im Aktiv. 

Im Indikativ des Prūsens und des Prateritums sind reilexive zusam- 
mengesetztie Verba auf der Reilexivsilbe -s/- betont, wenn das betreffiende 
zusammengesetzte Verbum in der Aktiviorm auf der Praposition den Akzent 
hat. Davon ausgenommen sind die mit pėr- zusammengesetzten Verba, 
da diese Praposition den Akzent immer auf sich zieht. Wenn das zusammen- 
gesetzte Verb in der Aktiviorm den Akzent nicht aut der Praposition hat, 
so hat das dazugehėorige Reflexiv genau gleichen Akzent wie das Aktiv. 

Diese Regeln sind alle fūr den praktischen Gebrauch des Worterbuchs 
bestimmt und sollen auch nur als solche gewertet werden. 

Nachdem ich so die Anordnung des Worterbuchs erklart habe, scheint 
es mir nicht unangebracht, zum Voraus zu erwartende Vorwiūrfe zu wi- 
derlegen. 

Zunachst ist einmal festzustellen, dass das Wėrterbuch in erster Linie 
fūr den praktischen Gebrauch bestimmt istt Es wird natūrlich in erster 
Linie in Litauen selbst Abnehmer finden u. zw. bei den Deutschen und 
Juden.  Dann aber wird es von den Litauern gebraucht werden, die noch 
nicht genūgend Deutsch kėnnen, wohl hauptsachlich in den Schulen und 
Kanzleien. Schliesslich wird es wohl auch von den Sprachforschern ausser- 
halb Litauens mit Erfolg verwendet werden kėnnen. Doch darf der Sprach- 
torscher in erster Linie keine andern Forderungen stellen als diejenigen, 
die an ein praktisches Worterbuch gestellt werden. In Rūcksicht -auf den 
praktischen Gebrauch ist auch bei der alphabetischen Anordnung der 
Worter nicht aut den Laut sondern auf das Schrifizeichen gesehen worden, 
trotzdem Prof. Endzelin in seiner Besprechung von Būgas Lietuvių kalbos 
žodynas (K. Zs. LII 160) mit diesem Veriahren nicht recht einverstanden ist. 


* Specht L/lavische Mundarten IV 212 Ii u. 456 ist durch Baranowskis falschė Anua- 
ben auf Irrwege verleitet worden. 


— 665 — 


In Xa/ba /r senovė I 118 stellt Būga fūr ein Worterbuch der Schrift- 
sprache die Forderung auf, dass keine dialektischen Wortformen auigenom- 
men werden sollen, da so ein Wėrterbuch die Wėrter so zu schreiben habe, 
wie sie in der Schriftsprache gesprochen werden. In dieser strengen Form 
kann dieser Grundsatz nur fiūr solche Wėrterbūcher durchgefūhrt werden, 
die zeigen, wie ein bestimmtes Wort geschrieben werden muss, also fūr 
orthographische Wėrterbicher. Wir kėnnen irgendwelchen litauischen Schrift- 
steller zur Hand nehmen, sei es Žemaitė oder Ba/čikonis oder Krėvė-M/c- 
kevičius oder Vaižgantas, so werden wir stets dialektische Eigenheiten 
finden, bei Žema/fė žemaitische, bei Ba/č/kon/s osthochlitauische, bei Arėvė- 
Mickevičius dzukische und sehliesslich bei Vaižgantas einen Mischmasch 
aus ganz verschiedenen Mundarten. In Rūcksicht auf Nichtlitauer, die li- 
tauische literarische Texte lėsen wollen, musste oft vom aufgestellien Grund- 
satze abgewichen werden. Besonders in Rūcksicht auf die Versdichtung 
mussten oft in verschiedenen Dialekten vorkommende vom schriftsprach- 
lichen Dialekt abweichende Akzente angegeben werden. So heisst z. B. im 
Schriftdialekt mergd/tė [1] „Jungfrau, nichtverheiratete Tochter“ aber mer- 
gaitė [2] „kleines Madchen“. Im Nordostlitauischen (Gegend Vaba/niūka/ 
— Biržai) aber ist es gerade umgekehrt, namlich mergaitė [2] „Jungfrau, 
unverheiratete erwachsene Tochter“, mergd/tė [1] „kleines Madchen“. 

In Litauen gibt es viele Mundarten, in welchen schriftlitauisches .an- 
lautendes €- zu a- geworden ist, z. B. až/a „ežia“, asi/ „ėsti“, aglė „eglė“, 
ašerįs „ešerys“, ažys „ežys“, (in Baftininkai, Seinai, Garliava), arėlis 
„erelis“, arškėtis „erškėtis“ (in Dūsetos), ag/išaka (=eg/ėšakė eg/išakis, 
eg/išakė), aigasiis (eigastis) aiklūs (eiklūs), aikvoti (=eikvoti), ail/a 
(=eilia, eilė), aimė (=eimė), aiti (=eiti), aiva (=eivė), aketė (=eketė, 
žem. eketys), -akėčios (=ekėčios)) akėčvirbalis (=ekėčvirbalis), akėja 
(=ekėjė), akėti (=ekėli), ūlnis (<ėlnis, elnias), ūngti (=ėngt/). Bei allen 
diesen Wortern verlangt Būga Schreibung e-, „nes visi šitie žodžiai pietų 
vakariečių augštaičių tarmėje turi e-. Taria e- čia ir žemaičiai su tais ry- 
tiečiais augštaičiais, kurių tarmėje nesumišo žodžio pradžios €6- su a-“. 
(I. c. 118. „Denn alle die Wėrter haben im sūdlichen Teile der westhoch- 
litauischen Mundart e-. e- sprechen ausserdem die Žemaiten und von den 
Osthochlitauern diejenigen, in deren Mundart anlautendės e- und a- nicht 
zusammen geiallen sind“). Hier hat Būga nur zum Teil Recht; denn ein. 
grosser Teil des sūdlichen Westhochlitauisch (=Schriftdialekt) hat in den 
genannten Fallen eben nicht e- sondern a-, 

Die litauischen Kritiker werden wohl in erster Linie darauf sehen, ob 
viele slavische Fremdwėrter auigenommen worden sind. Wenn das zutrifft, 
so dūrite dem Worterbuch wohl kein allzu guter Empfang beschieden sein. 
Alie slavischen Fremdwėrter konnten wir aber beim besten Willen doch 
nicht weglassen, da solche eben auch in der Schriftsprache immer noch zu 
„Ainden sind. Wenn alle litauischen Rezensenten die gleiche vernūnitige 
Forderung stellen wie Prof. Voldemaras (Commentationes Ordinis Philolo- 
gorum I, Kaunas 1925, S. 319) „gana aiškiai pasakyti, ką kuris žodis reiš- 
kia, kokiose konstrukcijose pasitaiko“ („es genūgt deutlich zu sagen, was 
ein Wort bedeutet und in was fūr Konstruktionen es verkommt“), so dūrf- 
ten wir wohl auch von dieser Seite nichts zu fūrchten haben, 


Anders steht die Sache, wenn man gegen uns andere bereits vorhan- 
dene Warterbiicher ins Feld fūhren will. In Bezug auf die Akzente habe 


— 666 — 


ich die Lage schon weiter oben geklūrt. Aber es kann vorkommen, dass 
andere Wėrterbūcher fūr dasselbe Wort eine andere Bedeutung angeben. 
Das wird ziemlich oit der Fall sein. Dem gegenūber stelle ich fest, dass 
wir nicht einfach bestehende Worterbiicher ausgeschrieben haben, sondern 
nur das Material auinahmen, das wir in der vorhandenen Literatur oder in 
der Umgangssprache belegen kėnnen. Das gesamte Belegmaterial bleibt 
autbewahrt, damit man im Notfallė zur Abwehr von Angriffien davon Ge- 
brauch machen kann. Wenn also ein anderes Wėrterbuch Bedeutungen 
auiweist, die wir nicht angeben, so heisst das in den meisten Fallen, dass 
wir dafūr in der heutigen Schriitsprache keine Belegė auftreiben konnten. 


Sollte aber immerhin jemand an die Mėglichkeit denken, dass wir auch fehl- 
bar seien, so muss er auf feden Fall diese Moėglichkeit wenigstens in glei- 
chem Umifange auch fūr jene Worterbicher gelten lassen, die gegen uns 
zeugen. So findet sich z. B. im polnisch -litauisch - russischen Woūrterbuch 
von Ambraziejus S. 213 als Uebersetzung von poln. oszus/ „Betrūger“ das 
litauische Wort ąapgav/is,-/io mask. und apgau/ė,-/ės fem. Aus den Mun- 
darten kann ich aber diese Bedeutung nirgends feststellėn. Belegbar ist 
nur apgdu/ė-ės iem. „Betrug“ (so z. B. in Avėdarna, Kreis Tauragė und 
sonst, sowie literarisch), apgav/ė (in Mdsėdis, Salantai) „o6manb, Betrug“; 
apgaulys „Betrug“ (Linkmenes, Kreis Švenčionys); sowie apgaunė „iraus“ 
(Dowkont),; apgautis „Betrug“ (Efžvi/kas; und in den žemaitisch geschrie- 
benen Schriften von Va/ančius); ostlit, apgačtis,-/es „Betrug“; apgautūkė 
Betrigerin“ (Lygumai). In diesem Falle mėchte ich daher das von Ambra- 
ziejus gebotene apgavu/is „Betriger“ zum allerwenigsten fūr sehr zweifel- 
haft halten. | 

Besonders Lalis Žodynas V/ietuviškos ir angliškos kalbų bietet eine 
grosse Zahl von Wėrtern, die falsch gebildel sind. Lalis hat eben sein 
Worterbuch in Amerika zusammengestelli, wo die litauische Sprache doch 
nicht mehr rein erhalten war. Zu diesen Wėrtern, die in unserm Worter- 
buch nicht einmal Erwžhnung finden duriten, gehėren Bildungen wie be- 
darbė „Arbeitslosigkeit“ anstatt neddrbas; .begėda „Schamlosigkeit, Unver- 
schamtheit“ anstatt pegėda; be/la/isvė „Geiangenschailt“ anstatt 2e/d/svė;: 
bereikalingas „unnėtig“ anstatt nereikalingas, ,berūpestingas „Sorglos“ 
anstatt nerūpestingas; betvarkė „Unordnung“ anstatt ne/varkė usw. 

Wer unser Wėrterbuch auimerksam durchsieht, wird auch gleich zu 
Aniang feststellen kėnnen, dass ich verschiedene Fremdwėrter anders ak- 
zentuierę, als sie Būga in seinem Worterbuche akzentuierte. Z. B. aktinija 
(Būga aktinija, -I/os), alegorija (Būga alegorija, -Ijos), ambicija (Būga am- 
bicija), amnėstija (Būga amnestija) anarchija (Būga anarkija) usw. Der 
hier von Būga angegebene Akzent ist in allen Fallen von ihm erfunden. 
Er wollte ndmlich zwangsweise diese Fremdwėrter der litauischen Sprache 
anpasscn, indem er się in die gleiche Akzentklasse von lit. draugija, -Ijos 
„Gesellschaft, Verein“ hineinsieckte, wobei er ganz vergass, dass es im Li- 
tauischen doch auch noch das nicht seltene perkūnija „Donnerwetter“ gibt, 
in welchem Worte kein Akzentwechsel eintreten muss. Andere Akzentuie- 
rungsverschiedenheiten zwischen Būga und mir stammen daher, dass wir 
uns cit nicht auf die gleiche Mundart stūtzen, wie das oben auseinander 
gesetzt worden ist. 


Kaunas, 27. II. 1926. Alfred Senn. 


— 667 — 


Ed. Hermann „Litauisch sek4/ und sekint/“, Archiv fūr slavische Phi- 
lologie XXXIX 291- (1925). 


Ed. Hermann „Der altlitauische Lokalis Pluralis auf-sa“. Archiv Iūr 
slavische Philologie XXXIX 291—293 (1925). 

Ueber die Endung des Lokativus Pluralis im Altlitauischem Aussert 
sich Bezzenberger, Litauische und Lettische Drucke II XVIII Anm. fol- 
gendermassen: „..wir finden in alteren Drucken die Endung sa oft unmit- 
telbar neben sv und se. Ofienbar bezeichnen diese Schreibungen nur 
einen undeutlich gesprochenen Laut, der, wie das bei irrationellen Vo- 
calen zu geschehen pilegt, im verschiedener Weise bezeichnet wurde. An- 
derer Ansicht ist Fortunatov, Beitr. VIII 115, der das a fūr einen echten, 
alten Vokal halt, wahrend es nach meiner Meinung ein v vertritt, das als 
der altere Laut durch dem Katechismus von 1547, welcher ausschliesslich 
die Endung -s4 anwendet, feststeht“. Dieser Meinung Bezzenbergers, dass 
-sa nur eine bedeutungslose Schreibung statt des heute allgemein gebrūuch- 
lichen -se sei, tritt nun Hermann entgegen, wobei er immerhin zunachst 
noch zugibt, dass die Erklirung Bezzenbergers in manchen Fallen wohl 
anzunehmen sei, so z. B. fūr einige Stellen in der Postille von 1600. Aber 
gerade diese Postille habe ihn dann daraui gefūhrt, dass nicht nur eine 
blosse Schreibung vorliegen kėnne. Dann fūhrt er eine Reihe von Bei- 
spielen an, die wirklich klar und deutlich zeigen, das -se in den -e- Stam- 
men gern vermieden wird. Eine dhnliche Beobachtung macht Hermann 
auch bei Chylinski, wahrend er seiner Erinnerung nach im Neuen Testa- 
ment von 1701 nur Formen auf -se gelesen habe, und zwar von allen 
Deklinationen, auch von den -e- Stimmen. Nur eine einzige Form auf -sa, 
namlich Žmonesa, habe er sich aufgezeichnet. In den meisten Schriften 
alter Zeit ist dagegen die Vermeidung der Formen auf -se bei den -e- 
Stammen nicht zu finden. Auf Grund der gemachten Beobachtungen sieht 
sich dann Hermann zu dem Schlusse gezwungen, dass -sa mehr als eine 
Schreibung sei. Zur Erklirung der Erscheinung, dass bei den 6- Stimmen 
die Form auf -se gemieden wird, nimmt er ein dissimilatorisches Moment 
an, das er aber nicht in dem Sinne versteht, dass aus -se bei den 6- Stam- 
men -sa geworden ware;. sondern er glaubt, dass -se, das sich analogisca 
verbreitete, in die 6- Stimme nicht so leicht eindrang. In den in Betracht 
kommenden Mundarten wdre also der Lokativus auf -sa (entstanden aus -sv) 
alter als der auf -se. Zum Schlusse regt Hermann an, dass jemand es aut 
sich nehmen sollte, die Formen in den Denkmalern und in den Mundarten 
zu sammeln, um aus ihren verschiedenen Beziehungen ihre Geschichte dar- 
zustellen. i 


Um einer solchen Untersuchung einen kleinen Vorschub zu leisten, 
erlaube ich mir im Folgenden kurz meine Erklėrung des Nebeneinanders . 
von -sa und -se in den alten Schriften zu geben. Nach meiner Meinung 
muss man zunachst feststellen, was iūr Laute diese Schreibungen in Wirk- 
lichkeit wiedergeben. Dabei muss ich allgemein auf die in den litauischen 
Mundarten herrschenden Lautiiberginge zwischen a und e hinweisen. Man 
kann dafūr folgende Skala auistellen: 1/ e (ganz geschilossen wie 6 in irz. 
/ėger), 2' e (wie e in frz serv//), 3; e (ollen), 4. 4 (ūberofien), 5. 'a (ganz 
helles a), 6" gewohnliches helles a, 7/ a (etwas dumpies volles a), 8/ 4 
(ganz dumpies a). Weiter wūrde dann p usw. folgen. Fūr die acht ver- 
schiedenen Laute werden in den genannten Schriiten hauptsūchlich zwei 


— 668 — 


Buchstaben verwendet, namlich e iūr Nr. 1 bis Nr. 4 (bezw. Nr. 5), a fūr 
Nr. 6 (bezw. Nr. 5) bis Nr. 8; Nr. 5 (und manchmal auch Nr. 4) wird also 
das eine Mal mit a das andere Mal mit e zum schriftlichen Ausdruck ge- 
bracht.  Durch Punkte oder durch Schreibungen wie /a, ea suchten oft die 
Schreiber, die den Mangel ihrer Schrift deutlich fūhlen mussten, Remedur zu 
schaffen; doch hielten sie sich dann wieder nicht folgerichtig daran. Man 
kann ganz gut beobachten, wie der Schreiber die einzelnen Schriftzeichen 
nach ihrem Lautwert gegen einander abgewogen hat. Nehmen wir gerade 
die von Hermann S. 292 angetūhrten Formen etwas naher ins Examen: 
zwaizdesa wilnise. Wenn hier im Worte zwa/zdesa, wo das Schluss -a 
nichts anderes ist als ein ūberoifenes d, iūr diesen Laut das im Worte w//- 
n/ise angewandte e gebraucht wūrde, so mūsste fūr den litauischen Schrei- 
ber ein Gefūhl des Unbefriedigtseins dadurch erweckt werden, dass Zwei 
so verschiedene Laute wie der Vokal der zweitletzten Silbe (geschrieben 
e, gesprochen £) und der der letzten Silbe (geschrieben a, gesprochen als 
kurzes ūberofienes ž) mit ein und demselben Zeichen wiedergegeben werden. 
Im Worte w//nise kann dagegen ganz gut estehen, da ja der vorhergehende 
Vokal sowieso ein eigenes Schriftzeichen besitzt. Die beiden Wėrter wer- 
den in der heutigen litauischen Schriftsprache geschrieben: žva/zdėse vi/nise, 
wobei -e fūr ūberolfenes 4 steht, wžhrend 6 das Schriftzeichen iūr den 
Laut 6 darstellt. In den Wėrtern anose, tose, biednose usw. bringt der 
Schreiber durch die Schreibung -e zum Ausdruck, dass es sich bėi dem 
Laute, der nach ę (=6) als -a geschriebėn erscheint, doch nicht um richti- 
ges a handelt, das auch neben 0 noch als a gelten kėnnte. 

Ich halte aus dem dargelegten Grunde gegen Hermann „an der bez- 
zenbergerschen Erklirung des -sa als einer in Bezug auf den wiederzuge- 
benden Laut mit -se gleichwertigen Schreibung iest. Im Aligemeinen wurde 
sowohl offenes als zuch geschlossenes e durch ein Schriitzeichen ausge- 
drūckt. Wenn aber einmal in zwei aufeinander folgenden Silben ofienes 
und geschlossenes e nebeneinander vorkamen, so konnte der Schreiber auf 
den Gedanken verialien, diese beiden in der Aussprache deutlich verschie- 
denen Laute auch in der Schrift dadurch zu unterscheiden, dass er fūr of- 
ienes e das Schriftzeichen a setzte. Auf diese Weise sind alle von Hermann 
angefūhrten -sa Schreibungen erklūrbar: //nksm/besa =modern schriftlitauisch 
linksmybėse, tamsibesa didesa = tamsybėse didėse, Žmonesa = žmonėsė, 
piktibesa=piktybėse, gieradeystesa=geradėjystėse, wiresn/ibesa=vyresny- 
bėse, giminesa =giminėsė. 

Das von Hermann selbst angetūhrte Wort menas/ose = modern schrift- 
litainsch mėnesyse, in welchem im Wortinnern geschlossenes und ofienes 
e unmittelbar auf einander iolgen, bestatigt meine oben aufgestellie Erkla- 
„ Iung vollends, da es beweist, dass Wechsel von a und e in der Schreibung 
fūr oifenes e nicht nur in der Endsilbe des Lokativus Pluralis vorkommt. 


Kaunas 28. XII. 1925. Alfred Senn. 


Ed. Hermann. „Litauisch pekus“. Archiv fūr slavische Philologie 
XL 161 i. (1925). 

In meiner Dissertation German/sche Lehnwortstudien S. 47 (Carl Win- 
ter's Universitūtsbuchhandlung, Heidelberg 1925) zžihle ich lit. pėkus „Vieh“ 
und preuss. peckv ds. zu dem kleinen Stock von Lehnwėrtern, die das Ge 


' — 669 -— 


tische an die baltischen Sprachen abgegeben hat, und leite, es von got 
fa/hu ab. Dasselbe taten vorher schon Trautmaun D/e a/ioreussischen 
Sprachdenkmėler S. 299 und K. Būga Aa/ba ir senovė | 64. Schon 
wahrend der Durchsicht der Korrektur fing ich an, an dieser Entlehnung Zu 
zweifeln, und zwar aus dem Grunde, weil es mir usserst seltsam vorkommen 
wollte, dass ein so ausgesprochenes Bauernvolk wie die Litauer den Namen 
iūr das „Vieh“ aus einer fremden Sprache sollten entlehnt haben und dazu 
noch aus der Sprache der Goten, mit denen sie nie in nahere nachbarliche 
Beziehungen traten. 


Nach Erscheinen der hier angezeigten Mitteilung von Hermann bin 
ich nun ganz und gar ūberzeugt, dass es sich bei litt pėkus und preuss. 
pecku nicht um ein Lehnwort handeln kann. Hermann stellt namlich test, 
dass lit. pėkus alle Bedeutungsnuancen kennt, die man anderwarts an diesem 
Worte beobachten kann, namlich „Vieh, Kleinvieh, Schaf“, so dass wirklich 
die Fūlle der litauischen Bedeutungen die Entlehnung aus dem Germani- 
schen problematisch machen muss. 


Kaunas, 28.XII. 1925. A//red Senn. 


Ed. Hermann. „Die Sprachwissenschait in der Schule“. VIII u. 192 S., 
Vandenhoeck 4 Ruprecht; Gėttingen 1923. 

Sąryšy su mokyklų reforma, paskutiniu laiku Vokietijoje gana plačiai 
buvo ir išsitarta apie tinkamą pritaikinimą gimnazijos programai tų mokslų, 
kurie formaliai netiguruoja kaip dėstomieji dalykai, kurių net pradžioje kai 
kas ir nenorėjo įsileisti. Yra tai ypač folkloras (liaudies kūryba, tautosaka 
ir t. t.) ir kalbų mokslas. Kaip folkloro davinius labai gražiai galima sujungti 
su kalbų dėstymu, kaip tuo patį kalbos dėstymą galima pajvairinti, 
suįdominti, gyvesnį padaryti, parodė Ernst Samter savo veikalu „Volkskunde 
im altsprachlichen Unterricht. I. Teil Homer“ VIII ir 181 pusl. Berlin. 
Weidmannsche Buchhandlung 1923. Šitą veikalą turėtų būtinai gauti į savo 
rankas ir Lietuvoj kiekvienas senųjų kalbų mokytojas. 


Tais pačiais 1923 metais pasirodė kitos nemažiau įdomios knygos, 
paminėtos šio straipsnio antraštėj, nušviečiančios įvairius būdus, kuriais pa- 
sinaudojant kalbų pamokose galima mokiniams suteikti tas žinias iš kalbo- 
tyros, kurios sugeba pagilinti ir savo gimtosios kalbos ir svetimų kalbų pa- 
žimimą. Tų knygų autorius yra Gėttingen'o universiteto lyginamojo kalbų 
mokslo profesorius Dr. Eduardas Hermann. Yra tai ir Lietuvoj gerai žinomas 
žmogus, kadangi ne vieną savo raštų jis skyrė Lietuvių kalbos tyrimui ir 
1925 metais net ištisą pusmetį važinėjos po visą Lietuvą, norėdamas arčiau 
susipažinti su gyvąja lietuvių kalba, su jos tarmėmis. Autorius pastatytu 
klausimu taip kompetentingai (jis buvo beveik dvidešimt metų mokytoju 
geriausiose Vokietijos gimnazijose) sprendžia, kad iš tikrųjų kiekvienas Lie- 
tuvos gimnazijos, vidurinės mokyklos ir net pradedamosios mokyklos mo- 
kytojas turėtų įsigyti šitą patarėją, juo labiau kad lietuvių kalba tokios 
literatūros, išskyrus M. Vasiliausko „Lietuvių kalbos pradžios mokslo meto- 
diką“ (antrasis pataisytas leidimas, Šiauliai, 1925 m.), visai nėra. 

Pats veikalas „Die Sprachwissenschalt in der Schule“ išaugo iš paskai- 
tos, laikytos 1913/14 metų žiemos semestre, autoriui dar tebeprofesoriaujant 
Kiel'io universitete. Vėliau jis tą pačią paskaitą ištobulinęs ir paplatinęs 
pakartojo Gottingen'o universitete 1921 metų ir 1922 metų vasaros seme- 


— 670 — 


struose. Vadinasi jau gerai perdirbtas, pergalvotas, perkoštas, darbas išėjo 
iš spaudos. Veikalas atsižvelgia pirmoj eilėj į klasikinės gimnazijos mokymą 
bet be to dar aprėpia ir pradžios mokslą ir bendrai net tikybos pamokas. 
Raštas, tiesa, yra skirtas Vokietijos mokykloms. Bet, su tam tikrais pakei- 
timais, jis gali būti labai naudingas ir kitų kraštų mokytojams. 

Klausimą, ar kalbotyrai pridera turėti sau vietos mokykloj, Prūsų ir 
kitų valstybių vyriausybės yra išrišusios teigiamai. Prūsų egzaminų tvarka 
mokymui aukštesnėse mokyklose reikalauja iš visų kandidatų norinčių gauti 
leidimą kalboms dėstyti, kad jie būtų susipažinę su pasirinktosios kalbos 
istorija, jos išsivystymu. Vadinasi minėtosios vyriausybės gerai suprato 
aukštąją vertę, kurią duoda dėstymui atitinkamas susipažinimas su kalboty- 
ros metodu ir daviniais. 

Autorius pavyzdžiais nurodo, kokie kalbotyros daviniai turi būti su- 
teikiami mokiniams ir kaip jie gali būti įpinami į dėstomąją medžiagą. 
Tiesa, nurodydamas, kada ir kaip kalbotyra gali kištis į mokymo eigą, 
autorius nenori tvirtinti, kad tik taip ir ne kitaip darbas gali būti atliekamas. 
Atbulai, jis nori tik parodyti, kokiu būdu galima daryti. Kas yra įsiti- 
kinęs, kad gyvos svetimos kalbos galėsiąs mokyti mokinius tiktai konversa- 
cijos metodu, tas vis delto su didele nauda galės pasinaudoti kalbotyros 
daviniais, kaip ir tas, kuris geriausią laidą sėkmingam tekstų skaitymui te- 
mato tiksliame, atmintiname žodžių ir paradigmų kalime. Kalbotyriškas 
nagrinėjimas, protingai pravedamas, lengvai galėdamas pritraukti mokinius, 
kadangi turtina jų idėjas, palengvina ir padeda mokytojui suvaldyti jaunimą. 
Tuo kalbotyra be didaktiškos vertės įgauna dar ir auklėjamos reikšmės, 
Aiškus dalykas, kad jaunimas gali būti paveikiamas tiktai atmenybių, o 
metodas asmenybės niekada neatstos. Bet metodas asmenybei gali eiti į 
pagalbą. Ir del to kalbotyros metodas turi auklėjamos reikšmės. 

Ypač įdomiai autorius išdėsto tikslaus gimtosios kalbos mokymo rei- 
kalingumą. Kas ten (psl. 14—33 ir toliau atskiromis vietomis) apie vo- 
kiečių kalbą pasakyta, galima, mutatis mutandis, ir apie lietuvių kalbą pa- 
sakyti. Kiekvienam kokios nors kalbos mokymui mokykloj turi būti centrų 
ir išėjimo punktu gimtoji kalba. Autorius net tvirtina (psl. 30), kad kiek- 
vienas kalbos reiškinio supratimas eina tiktai per gimtąją kalbą. 

Kaip jau pareiškiau šitai knygelei galima linkėti tik kuo plačiausio 
vartojimo Lietuvos mokytojų tarpe. Nauda iš to bus didelė ir mokytojams 
ir mokiniams, bendrai Lietuvos mokykloms. 

Alfredas Senn'as. 

Kaunas 1925 m. gruodžio m. 28 d. 


„Ed. Hermann „Friedrich Bechtel“ in Geschaftl. Mitt. der Gėtt. W.:G. 
S. 1—10. 

Bechtel, der hauptsachlich aut dem Gebiete der griechischen Sprache 
gearbeitet hat. ist aber auch den Baltologen bekannt durch die Ausgabe 
eines altlitauischen Schriftsstellers: Bartholomžus Willents litauische Ūber- 
setzung des Lutherschen Enchiridions und der Episteln und Evangelien, in 
Bezzenbergers Sammlung Litauischer und Lettischer Drucke des 16. Jahr- 


hunderts. 
Kaunas, A. Senn. 


— 671 — 


G. Kurz „Vreneli ab em Guggisberg“ in Litauen und Lettland. Eine 
volkskundliche Untersuchung von Staatsarchivar G. Kurz. Erschienen in 
„Der kleine Bund“ (Sonntagsbeilage des „Bund“) Jahrgang 6, Nr. 32 u. 
Nr. 33. (Bern, 9. August 1925 und 16. August 1925) S. 249— 252 und 
260—263. 1 

An den Schilderungen der kulturellen Zustinde des litauischen  Ost- 
preussen im 18. Jahrhundert, wie sie in den Dichtungen des litauischen 
Bichters Donalitius (= litauisch Dvone/a/t/is) geboten werden, hat gewiss 
jeder Leser seine Freude, selbst wenn er diese Szenen schon zum so und 
sovielten Male genossen hat. Schon die Mėglichkeit dieses Kunstwerk in 
der Ursprache lesen zu konnen, sollte genūgende Belohnung sein fūr alle 
Miūhen, die das Erlernen der halt doch nicht leichten litauischen Sprache 
mit sich bringt.' 

Auf den ersten Augenblick mag es einem in die ostpreussische Ge- 
schichte nicht Eingeweihten etwas sonderbar vorkommen, wenn zu verschie- 
denen Malen auch von ScAwe/zern (= šveisteriai) die Rede ist. Ich be- 
gnūge mich mit der Anfūhrung von zwei Stellen: 


Tankiai su prancūza/s i“ su šve/steria/s valgiau. 

Sako, kad varlės tokiė neprieteliai ėda; 

Bėt aš tai ikiši6l nemačiad, nei nėriu matyti. 
(Vgl. M. Biržiška Duonelaičio Raštai 34). 

„Oft ass ich zusammen mit Franzosen und Schweizern, 

Man sagt, das diese Kerle Frosche fressen; 

Aber bis jetzt habe ich dass nicht gesehen, und will es auch gar 
nicht schen“. 

Oder weiter S. 35 findet'sich folgende Stelle: 

Cia prancūzai i“ papykę šveisteriai maišės; 

O ten zalcbergeriai pradėjo rėkdami bėgti. 

„Hier mischten sich die Franzosen und die erbosien Schweizen ein; 

Dort aber begannen die Salzburger unter Geschrei einen Auflauf zu 
machen“. 


Aus diesen Zitaten sehen wir zunūchst, dass die Litauer zu Donalitius 
Zeit ebensowenig eine Vorstellung hatten von der Geschmackhaftigkeit gut 
zubereiteter Froschschenkel wie diejenigen von heute. Ausserdem erken- 
nen wir, dass neben den protestantischen Salzburgern, die von 1732—36 in 
Ostpreussen in der Zahl von 17000 angesiedelt wurden, und den Franzo- 
sen (Hugenotten) auch Schweizer in der ostpreussischen Offentlichkeit von 
damals eine Rolle spielten. 


Uber die Art und Weise, wie Schweizer dort kolonisiert wurden, un- 
terrichtet in instruktiver Weise die Studie von Staatsarchivar G. Kurz, die 
wir hiemit anzeigen. In dieser Studie wird auch aut eine andere Arbeit 
verwiesen, namlich „Wehrpilicht und Waifendienst der in Preussisch-Litauen 
eingewanderten Schweizer“ von Maire im „Sonntagsblatt des Bund“ von 
1910 (Bern), Nummern 47 und 48. Noch nicht verėfientlichtes und bisher 
unbekanntes Dokumentenmaterial ūber den Auszug von Schweizern nach 
Litauen liegt, wie mir Herr Universitatsprofessor Dr. Max Niedermann 
(Neuchatel, Schweiz) sowohl brieflich wie auch mūndlich mitgeteilt hat, im 
Kantonsarchiv zu Glarus. 


— 672 — 


Die Beziehungen zwischen der Schweiz und Preussisch-Litauen sind 
wohl zuerst in grėsserm Masse durch den Sėldnerdienst geknipit worden. 
Da Friedrich, der Sohn des Grossen Kurfūrsten, auf stolze Dinge ausging 
und den Prunk liebte, legte er sich, wie das bei hohen Herren damals Mode 
war, noch als Kurfiūrst im Jahre 1696 eine Schweizer Leibwache 
zu. Als er sich am 18. Januar 1701 zu Konigsberg selber die kūnigliche 
Krone aufsetzte, versahen die Schweizer Gardisten den Ehrendienst. Kurz 
sagt dazu wėūrtlich folgendes: „Dass die schmuck uniformierten Schweizer 
den preussischen und litauischen Madchen unter den Zuschauern geiallen 
haben werden, dūrite kaum zu bezweiflen sein.“ Eine Bestatigung fūr 
diese Behauptung finde ich in dem Namen, den die Schweizer Kolonisten 
in Donalitius Dichtungen fūhren, namlich šve/sieria/ = Nom. Plur. oder 
šveisteris = Nom. Sing. Nach Kurschat Litauisch-Deutsches Wėrterbuch S. 
443 wird in Preussisch-Litauen der Schweizer šve/cer/s (Lehnwort aus dem 
Deutschen) genannt, wofūr aber Donalitius (und nur er) die. Form šve7s/e- 
ris braucht. Diese Form kann nichts anderes sein als eine volksetymolo- 
gische Anlehmung des Wortes švežcer/s an das litauische Verbum šve7s// 
„putzen, 1. reinigen 2. schmicken“.  Wenn nach obigem Zitat die in 
preussischem Dienste stehenden Schweizer Sėldner einen so „schmucken“ 
Eindruck machten, dūrfte wohl meine Erklirung der Form šve7sfer/s nicht 
zu. gewagt sein. Das heisst die Benennung galt zunūchst den Schweizer 
Gardisten und wurde dann aut die Schweizer Kolonisten ūbertragen. Diese 
volksetymologische Anlehmung wurde noch dadurch erleichtert, dass es sich 
tatsichlich dabei nur um eine Konsonantenumstellung handelte, da c in 
šveiceris eigentlich fs ist, also šve/tser/is. Eine Umstellung von £s (dz) in 
st (zd) oder umgekehrt, ist phonetisch sehr leicht mėglich. Sie lasst sich in 
verschiedenen Sprachen nachweisen. So ist z. B. der griechische Laut 3 
aniangs Z0 gesprochen worden, spater aber in dz ūbergegangen. In der 
Ostschweiz ist der gewohnliche Gruss, mit dem man sich wilkommen heisst, 
die Form grūetz/ (oder griac/ geschrieben). Sie ist entstanden aus 'grūest/. 
Diese Form kommt in der Weslschweiz (z. B. Kantone Solothurn und 
Baselland) vor und ist entstanden aus gries d/ (Gott) „grūss dich (Gott).* 


Nach dieser Abschweifung kehren wir wieder nach Litauen zurūck, 
um zu untersuchen, wann die Schweizer Kolonisten hingekommen sind. 
Die erste bedeutende Ansiedelung von Schweizern in Litauen erfolgte in 
den Jahren 1710-13. Dieses Grenzgebiet zwischen Ostpreussen und Polen 
war durch die Pest der vorausgegangenen Jahre nahezu verodet worden. 
Der Menschenverlust Ostpreussens wurde nach Kurz auf 200000 bis 230000 
geschitzt; nach M. Biržiška „Duonelaičio gyvenimas ir raštai“ S. 5 blieben im 
litauischen Gebiete noch etwa 50000 Einwohner zurūck. Im Bereiche 
Litauens zdhlte man 8441 ausgestorbene Bauernstellen. Etwa 400 Schwei- 
zerfamilien erreichten das verodete Litauen, wo sie in etwa 68 Dėrfern in 
der Gegend von Insterburg und Gumbinnen meist mit Litauern zusammen 
angesiedelt wurden. Der grossere Teil der Einwanderer, die sich anfangs 
trostlosen Verhaltnissen gegenūber sahen, entstammte dem Fūrstentum 
Neuenburg (Neuenburg, frūher eigene Graischaft, kam 1707 nach dem 
Erloschen des Hauses Longueville an Preussen), dem Fūrstbistum Basel (St. 
Immer- und Mūnstertai), der Gegend von Grandson, der kleinere Teil dem 
deutschen Berngebiet sowie den Kantonen Basel, Zūrich, Glarus und Grau- 
būnden. Die in den natūrlichen Verhiltnissen liegenden Schwierigkeiten 


— 673 — 


4 


der Koloniegrūndung vermehrte noch erheblich der Umstand, dass die 
Einwanderer der reformierten Konifession zugetan, die eingesessenen Litauer 
aber starre Lutheraner waren. Auch aus den oben gegebenen Zitaten aus 
Donalitius' Dichtungen ersieht man deutlich, dass die Schweizer von den 
Litauern noch lange Zeit (Donalitius ist geboren am 1. Januar 1714) als 
Fremde angesehen wurden, und dass es oit zu Reibereien kam. 


Nach Ueberwindung zahlreicher Schwierigkeiten wurden schliesslich 
fūr die Schweizer auch zwei eigene Kirchen in Judtschen und Gumbinnen . 
erbaut. Im Jahre 1720 bestanden ferner 11 Schulen fūr die Schweizerkinder. 


Heute haben die Schweizer in West- und Ostpreussen und in Klein- 
litauen (Memelgebiet) eine fūhrende Steliung im Molkereigewerbe. Der 
Name ScAwei/zer hat in dieser Gegend auch zur Bezeichnung fūr verschie- 
dene Berufe herhalten mūssen. In Westpreussen ist ein ScAwe/zer dasselbe 
wie ein „Kiser, Meier“. Im deutsch sprechenden Baltikum wird als Schwe/- 
zer der „Abwart, Pfėrtner“ betitelt. Im Polnischen ist szwa/car ausser der 
geographisch - politischen Bezeichnung auch Benennung fūr „Tūrsteher, 
Portier, Sakristan, der einer Prozession voranschreitet“, szwa/carn/a ist eine 
„Tūrhūterstube, Wohnung des Portiers oder Tūrhūters.“ Ahnlich heisst 
auch im Russischen misešuapb „Schweizer, Portier, Tiirsteher“, und 1uBeb-. 
Mapckaa „die (am Vorhaus, beim Eingang gelegene) Schweizerstube, das 
Portierzimmer“. In diese ėstlicheren Gebiete sind die Schweizer z. T. 
auch ūber Preussisch-Litauen als Uebergangsstufe gelangt. Die unter Kėnig 
Friedrich I. in Ostpreussen eingewanderten Schweizer sind nicht alle dort ansūs- 
sig geblieben. Besonders unter den deutschsprachigen Einwanderern gab es 
viele Leute, die es vorzogen, noch weiter nach Grosslitauen und nach 
Kurland zu wandern. Der litauische Schweizerkolonist hat sich durch seine 
Wanderlust geradezu den Namen „Wandervogel Preussens“ geholt. ' 


Kaunas, 28. I. 1926. Alfred Senn. 


M. Račkauskas. „Platonio dialogas Ar/ton/s“ S. A. aus der Zeitschrift 
„Logos“ (Kaunas 1925) S. 57—-68. 

Dieser Artikel, der aus einer zweiseitigen Einleitung und einer Ūber- 
setzung von Platons Kriton besteht, bietet iūr den Erforscher der litauischen 
Sprache Interesse wegen der besondern Art der Anpassung griechischer Eigen- 
namen an das litauische Deklinationssystem. Račkaukas weicht dabei vom 
bisherigen Gebrauch ab. Um die Wahrheit zu sagen, hat sich eigentlich 
bis heute noch keine Einheitlichkeit in dieser Frage herausgebildet. Des- 
halb hoifte auch Račkauskas selbst bestimmend einwirken zu kėnnen. Doch 
ist er dabei so sehr von jedem bisherigen Verfahren abgewichen, dass er 
sich tatsdchlich von allen Seiten Widerspruch zugezogen hat, ganz beson- 
ders von Jablonskis und Smetona, die beide in solchen Fragen meistens 
als Autoritat anerkamt werden. 

Račkauskas hat sich als Richtschnur den Grundsatz aufgestellt, die 
griechischen Namen und die Namen des klassischen Alteriums iūberhaupt 
wo immer mėglich in der Form zu ūbernehmen, welche sie in der latei- 
nischen Sprache aufweisen. Dieser Standpunkt wird durch die richtige 
Behauptung begrindet, dass ja die ganze klassische Kultur sich durch das 
Mittel der lateinischen Sprache aui Mittel- und Westeuropa und von dort 
„aus auf die ganze Welt ausgebreitet habe. Alle die griechischen Eigen- 


Tauta ir Žodis. 53 


— 674 — 


namen, welche in lateinischer Form den Genetiv des Singulars aut -/s bil- 
den, werden von Račkauskas nach den -/o- Stimmen dekliniert wie ve7- 
š/s,-/o. So entstanden folgende Namentormen;  P/afonis -nio, Aristonis -nio, 
Solonis -nio, Polikletis -ečio, Sofoklis -lio, Euripidis -džio, Aristofanis -nio, 
Ksenolfontis -čio, Euklidis -džio, Kritonis -nio. Nach dem sonst schon ein- 
gebūrgerten Usus werden diese Namen aber nach der reinen - 0- Deklina- 
tion ilektiert, also wie p/“šfas -0: Platonas -0, Aristonas -0, Solonas, Po- 
fikletas -to, Sofoklas -o, Euripidas -do, Aristofanas, Ksenofontas -to, Sokra- 
tas -to, Euklidas, Kritonas. Nach der bisherigen Deklinierungsart tritt in. 
keineh Fall Verūnderung eines Stammkonsonanten ein, wahrend nach der 
račkauskas'schen Art ž und J in bestimmten Fallen mit ė bęzw. dž wechseln 
"mūssen; Zz. B. Sokratis (Sokratas),-čio (-to), -čiui (-tui), r (-tą), -tH (-te,- 
tai), -čiu (-tu), -ty (-te); Euklidis (Euklidas), -džio (-d0), -džiui (-dui), -0; 
(-dą), -di (-de, -dai), -džiu (-du), -dy -(de). 
Račkauskas hat vollstindig ausser Acht gelassen, dass die griechische 
Endung -xpaz74, die in manchen Personennamen vorkommt, bereits ins 
Litauische in andern Fremdwėortern ūbernommen worden ist, z. B. in den 
Parteibezeichungen und politischen Schlagwėrtern demokratas, soc/a/demo- 
„ kratai, krikščionys- demokratai usw. Die Litauer, deren Sprachgefihl mit 
diesen Wortern schon eng verbunden ist, werden Bildungen wie So4ra//s aber 
sicher nicht zulassen und dafir stets Sokrūfas gebrauchen. Von solchen Wėr- 
tern ausgehend, werden sie analog auch die andern Namen der - o-Deklination 
zuweisen. Ubrigens bestanden vor dem Erscheinen von Račkauskas „Krito- 
nis“ fūr die Litauisierung von Namen wie P/afon, Krifon, Solon, Ariston, 
Xenophon u. d. keine Gegensatze, sondern sie wurden einheitlich als P/a- 
tonas, Kritonas, Solonas, Aristonas, Ksenofontas den - 0 - Stimmen zugeteilt. 
Unsicherheit bestand aber bei Namen wie Sophok/es, Euripides u. 4. Rač- 
kauskas hūtte also besser getan, die nicht umstrittenen Namen in Ruhė zu 
lassen. Umso eher hūtte man dann vielleicht auf seinen Vorschlag in Bezug 
auf die Schreibung der strittigen Worter gehėūrt. 


Bei einem Namen (S. 57) hat nun Račkauskas allerdings seinen eigenen 
Grundsatz, nach dem die lateinische Form als unmittelbare Vorlage zu 
dienen hat, selbst vergessen, indem er namlich 7Avkydides litauisch mit 
Fukididis wiedergibt. Er nahm einiach die ihm aus dem Russischen ver- 
traute Aussprache, ohne daran zu denken, dass altgriechisches 8 im Rus- 
sischen heute als f gesprochen wird. Von einer lateinischeu Vorlage kann 
hier natirlich keine Rede sein“ |), 


Kaunas, 28.XII. 1925. A/ired Senn. 


1) K-N: In der Zwischenzeit ist die litauische Literatur durch die Ūberseizung einer 
andern platonlschen Schrift, der „Apologie“, bereichert worden. Da der Uebersetzer A. Smetona 
ein ausgezeichneter Kenner seiner Sprache ist, kann die Uebersetzung allen Freunden des Li- 
tauischen nur empiohlen werden. Die Ucbersetzung ist unter dem Titel „Platono apologija. 
Sokrato gynimasis teisme* erschienen in Humanitarinių Mokslų Fakulteto Raštai, Ka. L. 
Commentaliones Ordinis Philologorum Liber I. (Kaunas 1925) S. 233—272, 


— 675 — 


Vac/ovas Biržiška, Lietuvių Bibliografija, I-ji dalis, XVI — XVIII amž. 
Švietimo Ministerijos leidinys, Kaunas 1924 m. VI, 103 S. 49, 

Als Anhang zu der litauischen bibliographischen Zeitschrift Anygos 
Nr. 4 — 6 (1924) ist der erste Teil der Litauischen Bibliographie von Vac- 
lovas Biržiška erschienen. Er umfasst das XVI, XVII und XVIII Jahrhundert. 

Jeder, der mit altlitauischen Texten zu tun gehabt hat. weiss, wie 
schwer es war, sich ūber den Aufbewahrungsort und die Anzahl! mancher 
Originale Klarheit zu verschaffen. Dazu kam die stūndige Sorge, ob man 
nicht eine wichtige Abhandlung ūbersehen hatte, die ūber diesen Text ge- 
schrieben war und irgendwo in einer unbekannten litauischen oder polni- 
schen Zeitschrift vergraben lag. . Zwar hatte man M. Stankiewicz's Biblio- 
grafia Litewska und S. Baltramaitis Spisok Litovskich i Drevne- prusskich 
Knig, aber beide Bitcher waren sehr selten und vor allem veraltet Auch 
fehlte die Zusammenstellung der Literatur zu den einzelnen Texten. Nun 
hat Vaclovas Biržiška, der Direktor der Universitatsbibliothek in Kaunas, 
dem Ubel abgeholien. Dem selbstlosen Verfasser gebūhrt wždrmster Dank. 
Er war auch der geeigneteste Mann fūr diese Arbeit, wenigstens kenne ich 
keinen andern, der die Aufgabe hūtte lėsen kėnnen. Hofientlich erscheint 
nun bald der zweite Teil, wo wie bei Baltramaitis auch die Literatur fūr die 
einzelnen Gebiete, fūr Sprachwissenschaft, Mythologie, Geschichte u. s. w. 
ūbersichtlich zusammengestellt ist. 


Wenn ich im folgenden einige Berichtigungen und Erganzungen brin- 
ge, so entspricht das dem in der Einleitung ausgesprochenen Wunsch des 
Verfassers. Eine Bibliographie kann ja nur dann einigermassen vollstūndig 
werden, wenn jeder Fachgenosse etwas beisteuert. 

Zundchst einige allzemeine Bemerkungen, die woh! allen Benutzern 
der Bibliographie von selbst in die Feder fliessen. 

Fūr. die zweite Auilage wdre die Beseitigung der zahlreich stehenge- 
bliebenen Druckfiehler, besonders bei deutschen Zitaten, notwendig; es werden 
samtliche Belegstellen nochmals nachgeschlagen werden miūssen. Auch kėnn- 
te die Literatur zu den Originalen irgendwie geordnet und ein Verzeichnis 
der Abkūrzungen, die natūrlich nicht mehrfach wechseln dūrften, bei- 
gefūgt werden. Schliesslich die Ausstattung! Es ist dies doch eine Arbeit, 
die auch ausserhalb Litauens oder vielmekhr in erster Linie ausserhalb Litau- 
ens benutzt werden wird. Wie ganz anders sehen die entsprechenden lettischen 
Drucke aus! 

Eine Anzahl Berichtigungen und Erganzungen hat Biržiška selbst ge- 
bracht, vgl. die litauische Zeitschrift Baras 1925 Heft 1,72 ff.; 3,60 ff.; 
4,55 ff,; 6,60 If. 

Wie Baltramaitis nimmt auch Biržiška die altpreussischen Sprachdenk- 
maler mit ins Verzeichnis auf, obwohl sie in eine litauische Bibliographie 
nicht recht hineingehėren, allenialis in einen Anhang. Denn mit demsel- 
ben Recht kėnnten sie auch von den Letten reklamiert verden. 

Unter „XIV amžiaus pradžia“ wird das Elbinger Vokabular genannt. 
Es wžre hinzuzufūgen, dass um 1300 die Entstehungszeit angesetzt wird, die 
uns vorliegende Abschrift jedoch erst um 1400. Ausserdem ist das Vokabu- 
lar nach heutiger Auffassung sicher nicht zu gerichtlichen Zwecken zusam- 
mengestellt worden. Ausdrūcke aus dem Rechtsleben fehlen. Vgl. W. 
Ziesemer, Beitrūge zur Geschichte der deutschen Sprache und Literatur her- 
ausgeg. von W. Braune, 44 S. 138 ff. 


43* 


-- 676 — 


1559: Die anonyme Forma Chrikstima habe ich Mosvid zugeschrieben, 
aber mit Recht heben F. Specht, Deutsche Literaturzeitung 1924 Sp. 796 ff. 
und E. Hermann, Nachrichten der K. Gesellschaft der Wissenchaften zu 
Gėttingen (GGN) 1923 S. 106 ff. hervor, dass das nicht erwiesen ist und Her- 
mann glaubt aus orthographischen und andern Anzeichen schliessen zu 
mūssen, dass Mosvid der Ūbersetzer nicht sein kann, vielmehr die Forma 
als Vorbild benutzt habe, Ich halte seine Grinde und Schlussiolgerungen 
iūr trūgerisch, und mėūchte auch weiterhin meinem Sprachgefūhl vertrauen, 
zumal es mich gerade bei Mosvid, hinsichtlich der gross - litauischen Her- 
kunit seines Dialekts, nicht getūuscht hat. Denn jetzt habe ich im Koėnigs- 
berger Staatsarchiv einen Brief Mosvids, wo er vor der Berufung nach Rag- 
nit erklūrt, dass er nicht ein Wort deutsch kann. Specht und Hermann glau- 
ben aber an der preussisch - litauischen Abstammung Mosvids festhalten zu 
mūssen. 


1572: Unter diesem Jahr ist ein litauischer Erbeid einzufūgen, den ich 
im Konigsberger Staatsarchiv fand und Archiv fūr slavische Philologie 40 S. 
293 ff abgedruckt habe. 


„ 1573: Dass Johannes Bielavk und Michael Sappun die Vertasser bzw. 
Ubersetzer der Wolienbūtteler Postille seien, wird nirgends ūberliefert. Sap- 
pun, der 1630 starb, kann es schon seiner Jugend wegen kaum sein, aus- 
serdem stammte Bielavk aus Wehlau und Sappun wohl aus Bartenstein, die 
Postille aber zeigt, wie Gaigalat richtig bemerkt (Mitteilungen der litauisch 
literarischen Gesellschaft V, 247) ostlitauische Spuren. Mir scheint, der 
Ūbersetzer bzw. Verfasser sucht geflissentlich seine ostlitauische Mundart 
auszuschalten, aber aus Versehen bleibt manches stehen. E. Hermann frei- 
lich, Ūber die Entwicklung der litauischen Konjunktionalsitze S. 17 vermu- 
tet, dass „ein preussisch - litauischer Dialekt zugrunde liegt, und zwar viel- 
leicht aus einer Gegend, die heutzutage deutsch spricht“. Das tut er „auch 
mit Rūcksicht aut das religiose Bekenntnis des Verfassers“. Sprachlich ist 
seine Vermutung fiir jeden, der nur einige Seiten der Postille liest, unmo- 
glich und sachlich, wegen des Bekenntnisses, nicht nėtig. — Da aut dem 
Deckel Johannes Bielavk 1574 eingepresst ist und der erste Teil der Postille 
1573 am 2. September abgeschrieben war (Gaigalat a. a. O), der zweite 
mindestens einige Wochen spater, so dart man wohl annehmen, dass Bie- 
lavk der Abschreiber unserer Handschrift ist. Spūter kam sie, wie es scheint 
in Hande Sappuns. 


1574: Mitteilungen der litauisch-literarischen Gesellschaft IV,89 f. wird ūber 
einen Vortrag des Kreisschulinspektors Schwede referiert: £/n zwe/tes ahn//ches 
Buch (gemeint ist Mosvids Katechismus) ersch/en 1574 von Baltaser Bass: 
„Luthers Katechismus 15 Litausche Ubersetzt“ (neu herausgegeben von 
Bechte/). Dasselbe besagt eine Notiz im Tilžės Keleiwis 1894 J 10. Si- 
cher ialsch ist die Angabe, dass Bechtel diesen Katechismus neu ediert hat. 
Erhalten ist er auch nicht und man mėchte ūberhaupt an einen Irrtum 
glauben, wenn man wiūsste, wie Schwede auf den ganz unbekannten Namen 
Baltaser Bass verfallen konnte. 


1578; Die beiden Urkunden Jė 12 und 13 waren bisher nur aus je ei- 
nem gedruckten Plakat bekannt. Herr Staatsarchivar Dr. Gollub fand vor 
kurzem im Kėnigsberger Staatsarchiv zwei von derselben Hand geschrie- 
bene Abschriften bzw. Originale zu X 13, mit dem herzogtichen Siegel. Ubri- 


Ls 


gens ist X 12 auch in der Altpreussischen Monatsschrift XIV (1877) 459 ff. 
abgedruckt. 


1579: Dass Vilents Enchiridion von 1579 die zweite Auflage ist, halt 
Biržiška fūr eine Vermutung von mir, aber Vilent selbst sagt es in der Ein- 
leitung zu den Euangelias bei Epistolas von 1579: 4 me ex seripiis Lul- 
heri guaedam conuersa et edita sunt ante, in guibus Catechisis il/a parva, 
guam emendaliorem nunc guogue edidi, cum alijs non nullis ad idem ar- 
gumentum spectantibus. Im ūbrigen sehen wir aus diesen Worten, dass 
nicht wenige altlitauische Texte verloren gegangen sein miissen. 


1580: Die Handschrift der Kėnigsberger Stadtbibliothek Mavias Testa- 
mentas... per Jana Bretkuna ist nicht Bretkes Original, das befindet sich 
in der Universitatsbibliothek und dort, nicht in der Handschrift der Stadt- 
bibliothek, ist die von Biržiška abgedruckte Approbation Strischkas einge- 
tragen, vgl. Bezzenberger, Beitrūge zur Geschichte der Lit. Sprache S. X. 


1588: Eine Schriftt Daukšas von 1588, die nach Wolter sogar umfang- 
reicher als die Postillė von 1599 gewesen sein soll, hat es nicht gegeben. 
Zwar sagt Daukantas, Budas S. 34 f.: Aa/pog/ kanauniks DaukszOs dar me- 
tus? 1588 sawo pamoks/i ant 22 antros ned/ielos, minawotinus 20dius ISZ- 
farę, (r tejp sako «bet wos žodelo pažejst? bro/ov sawo kaklą afemaj> 
und in einer Anmerkung dazu: Davksza, Om//je w W//nie 1588. pag. 360, 
aber in der Postille von 1599 im Sak/mas Nedelos XXII S. 361!) (sic) le- 
sen wir: bę? wos žode/ū pažeisti ! brūlui sawam' kaktą atima. Die Ūber- 
einstimmung ist zugross, als dass man noch eine zweite Postille (Omilje) 
aus Daukšas Feder voraussetzen mūsste. 


1589: Das Bandchen mit den Giesmes Duchaunas und den andern 
Schriften liegt nicht in der Kūonigsberger Universitatsbibliothek, wie Bir- 
žiška und Hermann (G G N 1923 S. 108) schreiben, sondern in der Stadt- 
bibliothek. — Die Urkunde von 1589 ist auch Altpreuss. Monatsschrift XV, 
119 f. abgedruckt, dagegen XV, 469 ff. eine litauische Kabinetsordre von 
1724, vgl. unter 1724 Nr. 134. 


1591: ein vollstindiges Exemplar der Bretkeschen Postille findet sich 
auch im Konigsberger Staatsarchiv, 3 


1599: ein unvollstūndiges Exemplar von Daukšas Postille ist noch jetzt 
im Priesterseminar zu Kaunas. 

1600: An erster Stellė mūsste die Margarita Theologica stehen, denn 
die Schriftten Nr. 30 und 31 sind im Originalband an sie nur angehangt. 
Als Ubersetzer der Margarita nennt sich Simonas Vaišnors, wžhrend man 
das bei Nr. 30 Apie dvasches... Jakubas Herbrandas D. (fangt S. 258“ an, 
nicht 286) und Nr. 31 Apie popieszischkaie missche. D. Egidius Hun- 
nius nur vermuten kann, bezeugt ist es nicht, vgl. Bezzenberger a. a. O. 


1) nach dem Petersburger Exempiar, das aus dem Žemaitisčhen Priesterseminar in 
Kaunas stammt. 


— 678 — 


XXII. Auf keinen Fall dart Herbrandas und Hunnius mit Vaišnoras an die 
Spitze gestellt werden, als ob sie zusammen die Arbeit gemacht hatten. 
Herbrandas und Hunnius sind die Veriasser der Ūbersetzungsvorlage. Ūber- 
haupt ist Biržiška in dieser Hinsicht nicht konseguent, meist setzt er den 
Namen des Ūbersetzers voran, z. B. Nr. 32 oder 35, bisweilen aber auch 
den des Verfassers, z. B. Nr. 31 oder 34. — Ist Nr. 33, die Postilla Lietv- 
wiszka von 1600 wirklich von Jokubas Morkūnas ūbersetzt? Mėglich, aber 
wir wissen nur, dass er die zweite Auflage, unsere Postille, herausgegeben 
hat, Ubrigens diente ihr als Vorlage die 4. Auflage von Rejs Postille (1594), 
vgl. A. Brūckner, M. Rej S. 411 ff. 

1641: in der Warschauer Universitatsbibliothek befindet sich ein Ri- 
tuale „sacramentorum, ac aliarom, ecclesia caremoniarum, Ecc. Rituali, iuxta 
decretum Synodi Prouinc: Petricouien: edito, depromptum, ad vnitormem 
Ecclesiarum Regni Polon: S. M. Ductus Lith: vsum: insuper aliguibus auc- 
tum. Cum scitu et permissu officij. Vilna, Typis Academix Societatis 
Jesv. Anno Domini MDCXLI. (VI--119 Seiten). 

Im Sakrament der Taufe und der Ehe sind Fragen und Antworten in pol- 
nischer, litauischer und deutscher. ; 
Sprache eingeiūgt. Vgl. X 56 vom Jahre 1647. | 

1651: Es fehlt der litauische Eid von 1651, vgl. Mitteilungen der litauich 
- literarischen Gesellschaft II, 299 ff und E. Wolter, Liet. Chrestomatija 
S. 268, wo auch S. 268 ff. noch je einė Formel von 1705 und 1750 abge- 
druckt ist. 


Apie 1653 (sollte eher pirm 1653 heissen): Nr. 60, das deiekte Exem- 
plar der Kniga Nobaznistes, da das Titelblatt iehlt, wissen wir nicht, wie 
der Tite! wirklich lautete, halt Bezzenberger mit grosser Wahrscheinlichkeit 
"r die erste Auflage. Es enthdlt nur Psolmay (S. 1—120) und Giesmes 
s. 121—128). 

1653: Nach einem alten, handschriilichen Katalog des Konigsberger 
Staatsarichivs Msc. A. 88. f0l. S. 102" war im Staatsarchiv ein „Lithauisches 
Evangelien - und Gesangbuch, Keydan 1653“. Dies Exemplar der Kniga 
Nobaznistes ist dort nicht mehr zu finden, ebensowenig wie das a. a. O. S. 
108" verzeichnete Compendium Daniel Kleins. (Vgl. 1654 Nr. 68). 

1673: Weitere Exemplare von Sapuhn-Schultzes Compendium finden 
sich in der Konigsberger Stadtbibliothek, in der Būcherei der Litauisch- 
literarischen Gesellschaft in Tilsit und nach Endzelins Mitteilung in Char'kov. 
— Sappuhn hat Kleins Grammatik im Manuskript zur Begutachtung lange 
Zeit bei sich gehabt und, wie mir scheint, kraftig benutzt, nicht umgekehrt, 
wie Biržiška glaubt. 

1678: Gibt es wirklich neben dem Compendium von 1673 noch eine 
andere Sappuhn - Schultzesche Grammatik? 

Leipzig | Georg Gerullis. 

Wūrterbuch der litauischen Schriftsprache. Litauisch 
= Deutsch. Bearbeitet von Dr. Max Niedermann, Dr. Alfred 
Senn, Dr. Franz Brender. 1. Lieferung. Rašomosios lie- 
tuvių kalbos žodynas: Lietuviškai- vokiška dalis. 
Sudarė prof. M. Niederman, doc. A Senn, doc. F. Brender. 1 sąsiu- 
vinis (psl. 1 — 64). MHeidelberg 1926. 


Pirmajame sąsiuvinio puslapyje pažymėta, jog šitą žodyną Iei- 
džia Indogermanische Bibliothek. Herausgegeben von M. Hirt 
und W. Streitberg +. Finfte Abteilung: Baltische Bibliothek. He- 
rausgegeben von Georg Gerullis. 


Šitas žodyno sąsiuvinis baigiasi žodžiu atvesti, sąsiuviniui pa- 
skirti 4 lakštai (64 psl.), viršelyje jo kaina pažymėta Mk. 1.50. Pir- 
majame viršelio puslapyje pasakyta, kad žodyno kaina, pasirodžius 
paskutiniam sąsiuviniui, būsianti didesnė. 


Lietuvių kalbos žodžiai ir sakiniai skaitytojui čia aiškinami 
vokiškais pasakymais. Mūsų žodžiai pačiame žodyne ir Jo sakiniuose 
(pavyzdžiuose) spausdinami su kirčiats; kalbos pavyzdžiai, patekę 
i šį sąsiuvinį, išversti į voktečių kalbą. 


Iš to, kas pačių rašytojų pasakyta sąsiuvinio viršelyje apie 
šitą žodyną, čia pat yra iškeltina aikštėn, jog jį redaguoja ir turi 
savo žinioje visą spaudos ir redakcijos darbą Neuchaūtelio profeso- 
rius M. Niedermann ir du mūsų universiteto profesoriu — doc. A. 
Senn'as ir doc. F. Brender'is, Žodyno kirčiavimą (mūsų žodžių 
akcentavimą) turi savo žinioje ir prižiūri A. Senn'as, jo mokslinę ir 
techninę terminologiją — F. Brenderis. Visi trys žodyno rašytojai 
darbą dirba bendrai ir visi jie solidariai už jį atsako. Kas turi savo 
žinioje mūsų šnekamąją kalbą, tautosaką irlitera- 
tūros kalbą, apie tai sąsiuvinio viršelyje nieko nepasakyta. 


Kalbamojo žodyno turi išeiti apie 12 sąsiuvinių; po jų eis, tur 
būt, vokiškai - lietuviška dalis, kurioje vokiečių kalbos 
žodžiai bus aiškinami mums lietuviškai. Dabar, kalbamojoj žodyno 
dalyje, autoriai rūpinąsi sužymėti ypačiai tuos lietuvių kalbos žodžius 
it posakius, kurie jiems esą tikrai žinomi; atskirų žodyno žodžių 
reikšmę autoriai pasisako kelsią aikštėn ir reikalingais posakiais 
arba ir ištisais kalbos sakiniais, gerai žinomais jiems, žodyno rašy- 
tojams ir rūpintojams. Zodžiai tr sakiniai, kaip jau sakyta, ir kir- 
čiais sužymimi. Nuo J. Šlapelio žodyno šitas žodynas ketina skirtis 
ne tiktai tų kirčių žymėjimu, bet ir tuo, jog čia autoriai turėsią gal- 
voje ypačiai mūsų šių dienų rašomąją kalbą: J. Šlapelio 
žodyne, autoriai sako, išeinanti aikštėn daugiausia rytų aukštaičių 
tarmė su ta mūsų krašto kalba, kuri arčiau Vilniaus yra vartojama 
žmonėse... 


Čia žymėsiu toliau tik tas kalbamojo žodyno ypatybes, kurios 
- labiau už kitas yra man kritusios į akį beskaitant iškeltus jame mūsų 
kalbos žodžius (1 — 64). 


I. Pirmajame sąsiuvinyje šalia mūsų veiksmažodžių duodami ir 
veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesaga galūne - imas (- ymas): 
abejojimas, adymas, administravimas, akėjimas, alkimas, apdary- 
mas, apibrėžimas, aprašymas, apsipažinimas, apšaukimas, aptai 
symas, apvilkimas, atidarymas, atitaisymas, atplūdimas, atrėžimas, 
atvaizdavimas, atvėsimas.. (ir abejoti, adyti. administruoti, akėti, 
alkti, apdaryti, apibrėžti...) Bet šitame sąsiuvinyje, šalia tam tikrų 
veiksmažodžių, kažin kodel nėra šių plačiai vartojamų kalboje daik- 
tavardžių: advokatavimas, antrinimas, apaštalavimas, apavimas, 


— 680 — 


apgręžimas, apgriuvimas, apibėgimas, apibėrimas, apiblaškymas, 
apipasakojimas, apipešimas, aprėkimas, aprengimas, aprėžimas, 
apriejimas, apsegimas, apsėjimas (šalia apsėti), apsidžiaugimas, 
apsipasakojimas, apsipylimas, apsipratimas, apsiprausimas, apsi- 
rijimas, apšlubimas, apvogimas, apvožimas, atidirbimas, atidrė- 
kimas (atidrėgimas), atkandimas, atklydimas, atpratimas, atprati- 
nimas, atsėjimas, atsigerinimas, atsikandimas, atsipratinimas, at- 
varymas, atvertimas, atvėrimas... Įdomu būtų žinoti, kuo patys 
autoriai paaiškina ar pateisina šitą savo simpatijos nelygumą 
mūsų rašomosios kalbos žodžiams. 


HN. Visas žodžių suskirstymas žodyne man labai keistas 
rodosi. Radęs kur tekste žodžius atsikračiau, atsipeikėjau... ir steig- 
damasis surasti juos (jų reikšmę) kalbamajame žodyne, žmogus tų 
žodžių turi ieškoti ten, kur duoti iš eilės žodžiai atsikratyti, atsipei- 
kėti... (p. 58). Bet žmogui, turinčiam reikalo su žodžiais apsimečiau, 
apsitryniau, atsivėriau..., žodyne ten tereik jų ieškoti, kur yra žodžiai 
apmesti (24), aptrinti (35), atverti (64). Ieškodamas žodžių apsisėjau, 
apsiriečiau, atsijuosiau, atsikabindamas, atsimiešiau, atsipenėjo, 
atsiplėšiau, atsispausti, atstatydinti ir t. t, veltui jų ieškotum ten, 
kur jie iš raidžių eilės lyg turėtų būti, arba ten, kur duoti žodžiai 
apsėti, apriesti, atjuosti, atkabinti, atmlešti, atpenėti, atplėšti, at- 
spausti (59)...: ten jų (tų apsisėti, apsiriesti, atsijuosti ...) ieškotojas 
nesuieškos. Žodžio apsibristi reik ieškoti ten (28), kur jis iš eilės 
parašytas, bet žodžių apibristi, apibreda (apibrenda), apibrido 
(„gelmę briste apibrisk, kad bijai prigerti joje“), apsibarti („ir jie 
vakar apsibarė“), apsibiaurinimas, apsibiaurinti, apsibrėžimas, ap- 
sibrėžti, apsibridimas, apsigręžti nerasi nei tame žodyno puslapyje, 
kuriame randame žodį apsibristi (28), nei ten (17), kur yra apibarti, 
apibiaurinimas, apibiaurinti, apibrėžimas, apibrėžti, apgręžti... 

odis apsimesti ieškotinas ten, kur yra apmesti (24), bet apsimeti- 
mas— ten, kur jam Iš eilės reik būti (29). Kurios čia tvarkos laikosi 
žodyno rašytojai šitame savo žodžių suskirstyme skaitytojams?! 

Jau ir iš šitų pastebėjimų skaitytojui turėtų būti lyg aišku, kad 
čia žodyno rašytojų, dirbant kalbamojo sąsiuvinio darbą, neapsižiū- 
rėta arba pasielgta ne visai atsargiai, nerimtai. 


NM. Ir iš to, kas pirmiau mano pasakyta, lyg aišku, kad sąsiu- 
vinyje trūksta nemažo skaičiaus žodžių. Čia nėra: abolucionistas 
(aboliucionistas), amerikietis, amerikietiškas, amerikinis, amerikiš- 


kas, anglas, angliškas, apibristi, apmetimas, aprasoti, aprauti („ji 


mane penkiais pėdais aprovė“), apravėti („apravėk lysvę ir eik sau“), 
apslėsti, apsiklausinėti, apsikloti, apsipirkti, apsirašyti, apsiri- 
jimas, apšaldyti (bet apšildyti yra), apvirtimas, apvytimas, Ap- 
žabaldyti (nors apžabalti yra), aprėžimas, apžindymas, arinėti, 
armėnas, - niškas, atbrazdėti, atbraukti, atmiešimas, atrėkauti, at- 
rėkti, atrūkti, atsibėgėti, atsiimti, atsistatyti, atsiūti, atsišildyti, at- 
statydinti, atšniokštuoti, atšokuoti... Ir šituo atžvilgiu žodyno ra- 
šytojų būta ne visai rūpestingų. 


IV. Daugelio žodžių tiktai reikšmė pažymėta vokiškai — prie 
jų nėr duota kokių nors kalbos pavyzdžių, kas sunkina aiškų 


— 681 — 


tų žodžių supratimą arba vokiškojo jų vertimo įtikimumą. Čia pa- 
žymiu pavyzdžiui šiuos žodyno žodžius: 


Gbaras, --o s. m. (3) Wirrgarn n., Stocknetz n. 

abarčuti v. intr. mit dem Stocknetz fischen. 

abeja, - 6s s. f. (3 db-) Zweifelhaftigkeit f. 

agna, - ės s. f. (4) Energie f. (phys.). 

agnūs m., - i f. adj. (4) energisch, tatkrūftig. 

akčiimas, - o s. m. (1) Eggen n. 

akiplėšybė, - ės s. f. (2) Zudringlichkeit f., Frechheit f. 

aklūmas, -o s. m. (2) 1. Blindheit f.,2. Dichtigkeit f. , dichter Ab- 
schluss. 

akmenbdiis, -/o s. m. (1) Minerva! n. 

akti (ankū, akaū,. dksiu) v. intr. 1. das Augenlicht verlieren, 
blind werden, erblinden. 2. das Augenlicht wieder erlan- 
gen, wieder sehend werden. 

alidė, -ės s. f. (2) Bierschenke f., Bierstube f. 

alūdis m., -ė f. adj. (2) = a/ūdinis. 

apyvaisis, -io s. m. (I) Samengehčiuse n., Fruchtkapsel f. (bot.). 

apšlėvinimas, -o s. m. (1) Kreisen n., Rūhmen n., VerherrHi- 
chung f. 

apšmeižingas m., -a f. adj. (1) schmčhsiichtig, verleumderisch. 

čpšvieta, -os s. f. (1) I. Beleuchtung f. 2. Aufklūrung f., 
Bildung f. 

apvėsdinti (-inu, -inau, -insiu) v. tr. verheiraten. 

asningas m., -a f. adj. (1) stachelig. 

atūveika s. ūveikas. Bet ūtveikos kur reikiant nėra (64). 

atgamas, -o s. m. (3) Ebenbild n. 

atgara, -6s s. f. (3 4+) Luftzug m., Durchzug m., Zugwind m. 

Gtgrasas, -o s. m. (3) Widerwille(n) m., Abneigung f.,. Abkehr f. 

atitinkam$bė (und aratinkamybė), -ės s. f. (2) Entsprechung f. 

atjauslūs m., -i f. adj. (4) mitfūhlend, empfūnglich, feinfūhlig. 

čtmanas, -o s. m. (3) Denkzeichen n,, Andenken n. 

atmatuonis, -iės s. m, (3 dt-) = d/mata 9. 

atėveiksmis, -io s. m. (1) Reaktion f. (chem., psychol.). 

atpažinti (-ž/siu, -žinaū, -žinsiu) v. tr. wiedererkennen. 

atstogūs m., -i f. adj. (4) entfernt. 

čtvaika, -os s. m. (1) -- a/ėveiksmis... 


Tarp šitų žodžių (1—30) yra ir kiek terminų, vieno žmogaus 
paleistų kadaise į žmones ir netrukus vėl išnykusių iš akivaizdos 
(agnė, atūvsika, atoveiksmis, ūtvaika...). Jei po žodžio akėjimas 
būtų pridėta ir pavyzdžių (jis per akėjimus važiavo...), tad tas 
žodis būtų ir kitaip į vokiečių kalbą išverstas; kad prie žodžių ak- 
lumas, aludis būtų įdėta ir kiek reikalingų kalbos pavyzdžių (jis — 
toks aludis, ji tokia didelė afudė = daug alaus geria, labai 
mėgsta alų gerti...), tad ir jų reikšmė kiek aiškesnė būtų skaitytojui; 
kad prie žodžio akti būtų įdėta kiek gerų kalbos pavyzdžių, tad ir 
tas jo vertimas į vokiečių kalbą, kurį duoda mums žodyno rašytojai, 
su to vertimo dvejopumu būtų mums kiek suprantamesnis. Ir kttiems 
šitos vietos žodžiams (1 — 26), kad ir gana abejojamiems ar maža 


— 682 — 


gyvybės teturintiems kalboje, keli kalbos pavyzdžiai pravartu būtų 
turėti savo gardeliuose. 


V. Kalbamajame sąsiuvinyje yra ir kiek neįtikimų arba Jabai 
abejojamų žodžių ir posakių, paimtų, matyti, iš tamsokų šaltinių: 

apišaūkti (-Aid, -ksiu) v. tr. = apšaūkti (19). Kur vartojamos 
rašomojoje kalboje ir Lietuvos tarmėse lytys apišaūkti, api- 
šaukiū, apišaūksiu? Iš vartojamų rytuose veiksmažodžio lyčių api- 
šaukiau, -kei, -kė juk netinka daryti rašomajai kalbai ar jos raštams 
veiksmažodis apišaūkti. 

aplyti v. tr. = ap/ieti (23). Neskirdami raštuose /yfaus nuo /ie- 
taus, rašytojai ir žmonės, rodos, visur skiria tuodu kalbos veiksma- 
žodžiu. Tie žemaičiai, kurie žodį ap/iefi taip taria, kaip savo aplyti, 
čia nebus, tur būt, padarę šito žodžio kalbamajam sąsiuviniui. Ž 
dis aplyti rašomojoje kalboje ir savo atskirą reikšmę turi: „neik — 
aplysi (sulfysi); kad aplytų...“ 

Apskritulčiis m., -ė f. adj. (2) kugelrund (31). Jei tat yra būd- 
vardis, reikėjo tame pat sąsiuvinyje ir jo tėvas (apskritulis) įrašyti: 
to tėvo sąsiuvinyje nėra. Ar tik neturime čia reikalo su datkta- 
vardžiais apskritulys, apskritulčiis? 

Gpšmeiža, -os s. f. (I) Schmčihung f., Verleumdung f. (33). ūp- 
švieta, -os s. f. (I) I. Beleuchtung f. 2. Aufklūrung f., Bildung f. 
(34). Prie apšmeižos (33) nėra vartojamo kalboje daiktavardžio 
apšmeižimas. Apšmeižos atsiradimas čia man yra Jabai neaiškus. 
Su ūpšvieta duodamas kiek toliau (34) ir apšvietimas. Apšvietos 
(= apšvaitos?) susidarymas iš kalbos faktų man irgi neaiškus, prie 
to žodžio nėra kalbos pavyzdžių, nematyti, kuo tas žodis skiriasi nuo 
apšvietimo (švietimo); nesuprantama man nė to žodžio tikroji 
reikšmė kalboje. 


ūras, -o s. m. (2) Aar m. (38). Šitą žodį, erelio vietoje, tiktai 
keli mūsų eiliadariai turi prasimanę; rašomojoje kalboje (prozos 
raštuose) jo, rodosi, nėra. į 


Prie žodžių apsupti ir apsvarstyti (32, 33) yra duotu du kalbos 
pavyzdžiu: 1) dpsuptas didele žmonių minia von einer groszen Men- 
schenmenge umningt (32) ir 2) žmogus neapsisvarstęs, ką [is ka/ba 
ein Mensch, der sich nicht ūberlegt, was er spricht (33). Iš to, kaip 
tuodu pavyzdžiu yra išverstu sąstuvinyje į vokiečių kalbą, numanau, 
jog Mūsų žmonės juodu prate yra kiek kitaip reikšti: 1) didelės žmo- 
nių minios apsuptas (32) t 2) žmogus neapsisvarsięs ką kalbąs (39). 
Pasakymas apsuptas žmonių minia į vokiečių kalbą Iyg kitaip būtų 
verstinas (= mit einer, Menschenmenge umringt, umgeben). 

Prie žodžio a/nėšti (53) duotas tr sangrąžinis veiksmažodis atsi“ 
nešti, kurs verčiamas ir žodžiais „sich verhalten“, Ten pat yra duotas 
ir negirdėtas man iš žmonių kalbos posakis „ša//ai atsinešti 
sich kihi verhalten“. >Saltai atsineša prie ko arba į ką“, 
rodos, tiktai kurie-ne-kurie parvažiavę ar atvažiavę iš Rusų mūsų 
dabartiniai valdininkai. Kam tas mūsų žmonių nesakomasis kalbos 
posakis reikėjo trims profesoriams kišti į mūsų rašomosios kalbos 
žodyną? 


— 683 — 


VI. Šitame žodyno sąsiuvinyje yra ir kitų nepaprastybių 
— aiškiai klaidingų kalbos posakių, žodžių, neaiškių pasakymų... 

Prie žodžio apmėsti (24), beaiškinant veiksmažodžio apsimesti 
reikšmę, duotas kalbos pavyzdėlis: apsimesti sergančiu sich krank 
stellen, vorgeben, krank zu sein, Krankheit simulieren. Kitose vie- 
tose ir šiaip pasakyta kalbos pavyzdžiams: anglių dėgii (9) Kohlen 
brennen (žr. anglis), ičvo 70 meifų sukaktuves apvaikščioti den 10. 
Geburtsiag des Vaters feiern (žr. apvaikščioti). Tų kalbos pavyzdžių 
vietoje linkęs būčiau šiaip sakyti raštų dalykui: jis apsimetė sergąs 
(negyvas), nereik apsimesti (dėtis) sergančiam (sergant); eik anglių degti, 
nenoriu anglių degti, neturiu įrankių afiglims degti; tėvo 70 metų su- 
kaktuves šventė (kėlė) vaikai, visą lauką apvaikščiojau... Kur žmonės 
sukakiuves apvaikščioja, apsimeta sergančiais...11 

Tam tikroje sąsiuvinio vietoje (16) yra žodis apgyvendinti v. tr. 
ansiedeln. Iš žmonių kalbos šito žodžio nežinau. Siam trumpučiui 
kalbos reikalui iš jų Iaukčiau čia, jei labai reikėtų, tiktai žodžių 
apgyvėndyti, apgyvčninti, bei kalbamajame sąsiuvinyje tų žodžių 
nėra. Mūsų „pusrusiai“ (žmonės, kurie rusiškai tegalvoja raštuose) 
„rašomajai kalbai“ galėjo, žinoma, kur ir žodį apgyvėndinti pasidaryti 
šitam savo reikalui, bet ar viskas imtina tuoj į kalbos žodyną?“ 

Vienoje sąsiuvinio vietoje (36) duotas žodis apvėsti, jo garde- 
lyje pažymėtas ir žodis apsivesti: sich paaren (von Tieren), heiraten 
(dafūr besser vėsi). Ten pat (36) duotas ir žodis apvėsdinti v. tr. 
verheiraten!). Tačiau iš to, kas ten pasakyta apie veiksmažodį 
apvėsti, tokia to žodžio reikšmė (verheiraten) lyg negalėtų susi- 
daryti kalboje: žodžio apvesdinti reikšmė teturėtų būti, rodos, „cir- 
cumducendum curare, pasirūpinti, kad kas būtų aplink ką apvestas“:: 
generolas kariuomenę aplink tą įtariamąją vietą apvesdino, — 
vedė ją generolo įsakytas pulkininkas... odžio apsivesti tikrąją 
reikšmę galėtų paaiškinti ir toks pavyzdys: prisigyręs savo daržovė- 
mis, /as Žmogus mane ir aplink savo daržą apsivedė. Bet šitos 
prasmės abu kalbamuoju. sąsiuvinio žodžiu (apvesdinti, apsivesti) 
pačiame šitame sąstuvinyje neturi, bent ta jų reikšmė niekuo čia 
nepažymima. Man tiesiog nuostabu, kodel žodžio apvesdinti nėra 
nė Jurgio Šlapelio žodyne (33), kodel jo Ieidžiamajame žodyne apie 
žodį apsivesti tiek tėr pasakyta (28): oTenHTbCA, PONHTb, NpAHeCTH AB- 
Tei (wHora4 HenpaBunbHo ynoTpeGAAeTCA Bb 3HaveKnih  „O)KeHKTbCA“). 
Kada mažas buvau, girdėjau žmones sakant: „karvė jau turėjo, 
atsivedė, apsiveršiavo“; bet sakant žmogų „karvė jau 
apsivedė (= jau turėjo, jau atsivedė, karvė jau pasibėgo, 
karvė jautį apėmė?), jis apsivedė su Ona, Ona apsivedė su 
juo, jį (ją) apvesdino (iš „jį. ją apženijo“)“, ligi mažas ar jaunos, 
niekad nėsu girdėjęs Lietuvos žmonėse ar bent nėsu tokių posakių 
įsidėmėjęs. Kam čia reikėjo taip susipainioti žodynų rašytojams?! 

Žodžiai atsakytojas ir atsakovas (56) žodyno rašytojams yra 
vienos reikšmės — Beklagter, - te (jur). Pats aš tuodu žodžiu nuo 
vienas antro skiriu, juodu pratę yra skirti ir juristai, juodu skiria ir 


1) Žodžių apsivesti ir apvesdinti antrojoje (liet. - vok.) savo žodyno dalyje ne- 
duoda šita prasme nė Fr. Kuršattis... J. 


- 


— 681 — 


mūsų raštai: atsakytojas į kieno klausimus atsako (mokykloje ir 
šiaip gyvenime), atsakovas turi darbo teisme su ieškovu 
(„ieškovas“ iš „atsakovo“ ko ieško, ko reikalauja). Iš kur atsakytojui 
gauta čia pagrindinė reikšmė Beklagter (jur.)?! . 


VII. Zodžių kirčiai žymimi čia gana taisyklingai, tik vietomis 
žodžiai kažin kodel ne visai -<gerai kirčiuojami. Yra mažumėlis 
ir korektūros klaidų. Šiuo atžvilgiu turiu irgi šį tą pastebėjes. 

ia išspausdinta: 1) anglies ridgštis (rūkštis) Kohlensūuvėe (9); 32) 


"neapkalbinėk Jūozo (20); 3) aprėpti (-piū, dprėpiau, -psiu) v. tr. 


umfassen (26); 4) aptrėšti (-tręšiū, -tręšai, -trėšiu)... -trėšę 
laužčfiai (35); 5) argūmentas (39); 6) atūveika s. diveika; 7) ūtmai- 
ningas (51), atmainūs = Gimainingas (52); 8) pusantros mylios (62). 
Man įtikimesnis būtų šis tų žodžių pavidalas rašomojoje kalboje: 
1) afglies rūgštis (rūkštis); 2) neapkalbinėk Juozo; 3) aprėpti (-piu, 
aprėpiau, -psiu); 4) aptrėšti ( -tręšiū, -trešai, -trėšiu)...  -trėšę 
Jaužėliai; 5) argumeitas (plg. fundamefitas, kudmefitas, testamentas); 
6) atūveika s. Gtvaika (64): 7) atmainingas, atmainūs = aimainin- 
gas; 8) pusaniros mylios... o 


“ Šitais mano pastebėjimais (1—VII) arba bent jų dalimi žodyno 
rašytojai, tikiuosi, pasinaudos tolesniems kalbamojo žodyno sąsiuvi- 
niams. Dar geriau būtų, kad jie ir šitą sąsiuvinį kiek pataisytų 
prieš spausdindami jį drauge su kitais žodyno sąsiuviniais. Žodyno 
rašytojai kalbamąjį savo darbą visai taip turėtų toliau dirbti, kaip 
„dirba tos rūštes darbus kiti rimtt žmonės savo, mokslo ir visuomenės 
reikalui. 

J. Jablonskis.